Mano Indija ir Šri Lanka MMX-XI

įkvėpimo gaudytojo dienoraštis

atgal toliau Šimtas dešimtoji diena 2011.02.24

Sudie, Šri Lanka

« pradžion

pabaigon »

Anksti ryte Rohanas užvažiavo paimti manęs į oro uostą.

Vietoj kelio rodyklių rinkimu plakatai visur. Geriau tie kandidatai rodytu, kur į oro uostą važiuoti, nes Rohanui teko kelis kartus pasiklausinėti kelio.

Visi bendrakeleiviai baltai apsirėdę. Deja, fotografuoti to grožio neleidžia. Vyrai su frotiniais rankšluosčiais apsivynioję, moterys į specialias chadžo skareles įsisiautusios - i Meką visi skrenda.
Ašai išlipsiu anksčiau Rijade.

Iš pradžių į lektuvą įleidžia tik maldininkus, kitatikiai turi palaukti. Man dar geriau, mėgstu paskutinis į lėktuvą įeiti.

Arabų stiuardesės gražuolės, su tamsiai mėlynais nuometais. Man atrodo, kad tai ne Saudo Arabes, tai samdytos mergeles iš kitų saliu. Koks save gerbiantis arabas leis savo dukrai ar seseriai dirbti tokį darbą, kur reikia tarp svetimų vyrų sukinėtis. Mano spėliones patvirtino tai, kad girdėjau jas tarpusavyje ir su ekipažu kalbantis angliškai. Bet išvaizda pietietiška, greičiausiai jos pakistanietės ar bangladešietės.

Prieš pakylant diktorius sodriu balsu paskaitė pranašo Muhamedo žodžius keliaujantiems, ekrane lėktuvo priekyje nuolat pasirodydavo rodykle, kurioje pusėje Meka, kur atsisukus melstis.

Lėktuvas didžiulis, dviejų aukštų, laisvų vietų nėra, bet, rodos, aš čia vienintelis europietis. Iš tikrųjų skrenda i Džidą, ten visi maldininkai, tik vienas tarpinis sustojimas Rijade, kur as išlipsiu.

Pasodino mane geroje vietoje - antro aukšto gale prie krašto, įgyvendinant mano mėgstamą principą - paskutinis įlipai - pirmas išlipai. Penkias valandas skridom. Ką valgysi, klausia gražuolė, jautieną, vištieną, ar žuvį. Žuvį, žinoma. Žmonės lėktuve nenurimsta, vaikštinėja, o aš užsnūdau, net pamiegojau truputėlį, kas man neįprasta lėktuvuose.

Pagaliau nusileidom Rijade. Kaip norėčiau po Saudo Arabiją pasižvalgyti, pažiūrėti, kaip arabai gyvena, bet vizos neturiu. Sako, ją nelengva gauti. Teks pasižvalgyti pro oro uosto langus, laiko tam turėsiu net vienuolika valandų.

Vos išlipus ir įėjus i tranzito zoną prisistatė pareigūnas ir prisakė man eiti prie 21 geito, sako jis ten prie manęs prieis. Užsikėliau eskalatorium i nurodytą vietą, nespėjau net apsižvalgyti, o man jau atneša padėklą su valgiais visokiais. Nustebau tokiu netikėtu svetingumu, padėklas krypt, ryžiai tik pabiro ant žemės. Atnešė kita.

Rijado oro uostas didelis, bet jaukus, neklaidus. Bankomatai tranzito salėje, šimtą realų pasiėmiau. Bankomatas prieš pinigus imant balansą parodė, kaip niekur kitur mano amerikoniškai kortelei.

Wifi prieigos taškai visur nemokami be slaptažodžių, bet man kažkodėl nepavyko prisijungti. Nėjau aiškintis, pabūsiu off-line, akumuliatorių pataupysiu, rytoj turėsiu to interneto.

Nustebino keleiviu salėje sėdinčios panelės dengtais veidais be jokios palydos, į notbukus įsikniaubusios. Kur tas Saudo Arabijos konservatyvumas? Visai nesijaučia, atrodo labiau civilizuota šalis, negu Lietuva.

Reikia išleisti tą šimtą realų (šešiasdešimt kelis litus), jei jau pasiėmiau. Kavos skanios atsigėriau, čia jos daug rūšių. Alkoholio oro uoste nėra, kaip ir Saudo Arabijos oro linijų lėktuvuose.

Ilgai laukti, belieka su kompu padirbėti, kol baterijos neišsibaigs. Iš pradžių rozečių neradau, ketinau pasiklausinėti, bet pamačiau vienus keleivius besikraunančius savo telefonus iš skylės grindyse. Pamačiau keletą tokiu dangteliu ant grindų, atidariau vieną - ten tokios mažytės pailgos skylutės, amerikoniškas standartas matyt. Gal ir voltų čia tik 110? Apsieisiu be elektros, rytoj bus kur pasikrauti.

Užkniso laukti tiek ilgai. Salotų pavalgiau, pepsikolos atsigėriau, kas toliau? Einu žmonių pasižiurėti, antai skrydžiui i Manilą vartai atsidare, pažiurėsiu, kaip filipiniečiai atrodo, nedaug jų tesu matęs. Ilga eile i Manila, ten europiečių nemažai laukia, matyt patogus reisas per čia. Yra ir filipiniečių, panos labai dailios, tiesiog žavios, ilgais juodais žvilgančiais plaukais. Gal ir man i Manila nuskristi...

Pasnausti neišeina, nėra patogios vietos išsitiesti. Geriu kava visų rūšių ir i ekraną dairausi, kada informacija apie mano skrydį pasirodys. Pasirodė ne Madridas, o Milanas tuo pačiu skrydžio numeriu. Ką aš veiksiu Milane, ten šalta dar turbūt. Pasiklausiau Saudi Arabian Airlines informacijoje, kur skrenda lėktuvas. I Milaną, sako. Bet man reikia i Madridą, sakau, ir ant Bilieto taip parašyta. Gerai, sako, i Madridą. Tai į Madridą, ar į Milaną, klausiu. I Milaną, atsako. Supratau, kad is pradžių lėktuvas nusileis Milane, paskui skris i Madridą.

Jau suleido vidun, mano vieta prie lango šį kartą. Ir dar prie avarinio išėjimo. Reiškia, kuprinės ant grindų nepasidėsiu, bet kojoms vietos bus daugiau. Dar ir pamalonintas pasijutau, nes išrašant įsodinimo bilietus vietas prie emergency exit skiria protingiau ir sveikiau atrodantiems keleiviams, kad esant reikalui jie sugebetu duris atidaryti ir kitiems gelbėtis padėti.

Skrendant pilotas kalba tik apie Milaną, ir ekrane skrydžio žemėlapiuose trajektorija tik iki Milano parodyta. Nejaugi teks pačiam skubiai rūpintis, kaip iš Milano i Kanarus nusigauti... Nieko, nuotykių apturėsiu.

Nemėgstu naktinių skrydžių, išsimiegoti neišeina, pavargstu baisiai. Net užsnūsti neduoda netoli be perstojo verkiantis kūdikis. Nieko nepadarysi, jam reikia skelbti Pasauliui apie save.

Pirmyn (atgal) į Europą. Bet tik kelias valandas ten pabusiu, toliau i Afriką trauksiu. Tikiuosi rytoj pasiekti tikslą, inšala.

Epilogas

Kanarus pasiekiau, ten trejetą savaičių pralaukiau, kol žiema Lietuvoje baigsis, ten praradau visus charizmos likučius, susigadinau visas auras ir čakras, nebeliko jokio indiško kvapo.

Baisiai šalta buvo atskridus Lietuvon kovo gale. Liūdna buvo Vilniuje net vasarą, tik rudenį pralinksmėjau. Nusprendžiau žiemą vėl į Indiją traukti.

Šitas mano dienoraštis nepretenduoja į kelionių po Indiją vadovą. Čia yra ir netikslumų ir klaidų. Čia tik subjektyvūs pastebėjimai ir asmeniniai išgyvenimai - tai, kas tuo metu šovė į galvą. Jei norite parašyti atsiliepimą, spauskite čia...