Vienuolikta diena. Sekmadienis, 2016-07-10

Rytas kelyje į draustinį • Povai • Maldininkų kolonos • Šv Antano atlaidai Pomparipu džiunglių bažnyčioje • Antaninių aibė • Jomarkas • Kova dėl šešėlio • Šv. Antano litanija “Antany, murzeny” • Atgal į Putalamą

11,3 km

Atsibudau prieš penkias, dar prieš švintant, bet kol susiruošiau, kol kavos su šeimininkais išgėriau jau ir šešios.

Išėjęs į plentą mačiau daugybę maldininkų į atlaidus važiuojančių. Daug autobusų, autobusiukų, lengvųjų mašinų, o ypač daug sunkvežimių ir traktorių. Daug policininkų pakelėje, sveikinuosi su jais, porą kartų klausė kur einu, į bažnyčią, sakiau, daugiau klausimų nebuvo.

Taip aš atsidūriau šv. Antano atlaiduose kaimelyje su gražiu pavadinimu Pomparipu. Bet čia net ne kaimelis, nemačiau jokių pastatų, tik vieną bažnyčią. Keista, kad bažnyčia pastatyta tokioje negyvenamoje vietoje, dar keisčiau, kad čia rengiami daugiatūkstantiniai atlaidai. Matyt šventa vieta. Taipogi keista, jog šv. Antano atlaidai čia švenčiami ne per antanines birželio 13. Paskui išsiaiškinau, jog yra ne vienas šv. Antanas, ne vienos antaninės, kurias aš švenčiu, o 01.17, 04.09, 04.29, 06.13, 07.05, 08.15, 10.24. Žymiausiam šv. Antanui Padujiečiui ne viena diena skirta, liepos 5 irgi švenčia. Tai čia tos švenčiamos, kur liepos penktą buvo antradienį, matyt. Geras mano vardas, net 7 vardadieniai.

Slinkau maldininkų minios nešamas link bažnyčios, bet pirma į jomarką pataikiau

Vaikščiojau tarp šventoriuje susėdusių žmonių, jų tūkstančiai. Spėjau pavargti kol atėjau, norisi prisėsti šešėlyje, bet visi šešėliai užimti. Gerai, kad skrybėlę turiu, o jei ką, ir skėtį galiu išsiskleisti. Telefonas čia negaudo jokio operatoriaus, tikras užkampis su tūkstančiais žmonių.

Nufilmavau šv. Antano litanijos fragmentą, ten gieda “Antony murzeny”. Supaprastintą ir sutrumpintą vaizdą galima nusikrauti čia.

Giesmių gražių prisiklausiau, vienoje ir varpai skamba:

Paslampinėjęs tarp besimeldžiančių ir prisiklausęs giesmių grįžau į jomarką, jis kiek nuošaliau, kokį 100 metrų grįžti reikėjo.

Pasikalbėjau su bažnytinės atributikos pardavėju. Jis man kėdę davė šalia atsisėsti, kuprinę pasaugojo, kai po prekyvietes vaikščiojau. Nusipirkau iš jo kryželį virš durų kabinamą. Stebėti šalia besimaišančius žmonės yra taip pat įdomu, kaip ir pačiam einant žvalgytis.

Nesu Lietuvoj matęs tokių didelių atlaidų. Sako, čia susirinko pusantro šimto tūkstančių maldininkų. Manau, kad tiek daug nebuvo, bet virš 10,000 tikrai galėjo būti.

Prekeivis čia atvyko iš Manaro salos, iš jos Indija labai arti. Atvyko čia prekiauti su dukrele ir tėvuku. Važiuojam rytoj pas mane, sako, Manarą parodysiu. Žinau, kad ten nuostabi sala, pats po poros savaičių turėčiau pasiekti tas vietas. Sako, per žolines ten bus dar didesni atlaidai, nei čia.

Sako, naktį aplink šią vietą dramblys vaikščiojo, gal tas pats, kur buvo užklydęs kur nakvojau. Štai iš kur tie šūviai girdėjosi, atbaidyti norėjo.

Per garsiakalbius pradėjo giedoti šv. Marijos litaniją, pardavėjo šeima įsijungė į giedojimą, aš nemoku, tad palikęs kuprinę patraukiau pasižvalgyti.

Dar pafotografavau jomarko margumyną:

Man beslampinėjant mišios baigėsi ir žmonės pradėjo į jomarką plūsti. Netrukus jų tiek daug prisirinko, jog nebeprasigrūsi. Grįžau pas šventų paveikslų, rožančių ir kitų šventų dalykų pardavėją, pasiėmiau kuprinę, padėkojau, atsisveikinau.

Atgal patraukiau, kiek pavargau nuo grūdalynės.

Grįžau į tą atsišakojimą, kur kelias per draustinį šiaurėn veda. Tuo keliu beveik niekas negrįžinėja, visi į Pietus traukia. Ten policininkai stovėjo, aš pasisveikinau, laukdamas, kol jie pradės klausinėti, ko ten einu, bet jie praleido be klausimų. Galėčiau taip tęsti savo kelionę per džiungles, bet apsisukau ir patraukiau atgal. Vistiek nepereisiu Wilpattu nacionalinio parko šiandien, jau popietė. Užstrigti nakčiai draustinyje nenoriu.

Sugrįžęs į sankryžą bemat buvau pakviestas važiuoti kartu su įdomiais žmonėmis iki pat Negombo. Įšokau į kėbulą, pavažiuosiu iki Putalamo, ten autobusą iki Kolombo rasiu.

Mane pakvietęs diedukas daug metų Prancūzijoje pragyvenęs, puikiai pabendravom. Sako, kad man be šansų vienam pereiti draustinį, net su dviračiu nepervažiuosiu, net su motociklu vienas, reikia gidą samdyti. Administracija bijo dėl lankytojų saugumo, ten laukiniai žvėrys vaikšto. Pažiūrėsim.

Mane vežusi mašina dažnai stodavo – tai arbūzo nusipirkti, tai padangą pakeisti. Aš neskubu, bet po ketvirto sustojimo jie patys pasiūlė man autobusą pasigauti, nes valandą remontuotis ketino.

Nuėjau autobuso gaudyti, bet net nespėjus susigaudyti kas ir kur, kita mažina stabtelėjo, pavežti pasisiūlė. Šį kartą patogus mikroautobusas, net stovėti nereikėjo. Ilgai aiškinau bendrakeleiviams kur yra Lietuva, gal kas ir suprato.

Išlipau Putalame prie kryžkelės į Anuradapurą, ten autobusų stotis netoli. Bet nėjau į stotį iš karto, po miestą pasibasčiau valandėlę.

Norint susipažinti su nematytu Šri Lankos miestu iš pradžių reikia aplankyti tris vietas: turgų, centrinę aikštę ir stotį. Vietoj centrinės aikštės galima pasivaikščioti krantine, jei tokia yra. Po to jau eiti į šventyklas visokias. Iš pradžių pasivaikščiojau marių krantine. Kitam krante įžiūrėjau Kalpitijos nerijos objektus aplankytus pereitame etape: mačiau anglim kūrenamos elektrinės kaminus, Kalpitijos miesto radijo bokštą.

Paskui patraukiau stoties link. Gatvėje ištisai prekiaujama buvo – tai ir bus tas turgus. Vienas berniukas iš paskos ilgai ėjo, klausinėjo, gal ko reikia, gal kuo padėti gali. Jis matęs mane Kalpitijoje prieš savaitę.

Putalamo autobusų stotis nemaža, nechaotiška, kryptys sužymėtos. Kolombo kryptyje autobusų nestovėjo, stovėjo tik vaikinukas, kuris man paaiškino, kad iš čia autobusų į Kolombą šiandien nebebus, reikia gatvėj pravažiuojančių laukti. Keista – dar anksti, o pravažiuojančių neturėtų daug būti, dauguma maršrutų iš Kolombo čia baigiasi. Bet paklausiau, nuėjau į gatvę laukti. Čia stoja autobusai į Kolombą, klausiu smuklmenų pardavėjo. Čia, sako. Pastovėjau kelias minutes. Iš stoties atbėgo tas pats vaikinukas ir pasakė, kad yra autobusas į Kolombą, stovi ten, kur priklauso. Nuėjom, ten raudonas autobusas, matyt ilgai veš. Daug žmonių prisigrūdo, vienas ubagas storas įlipo giedoti pradėjo plonu balsu, maniau, kad bobutė. Autobusui pradėjus judėti ubagas pradėjo rėkti, reikėjo sustoti, išleisti.

Be reikalo bijojau, kad ilgai važiuosim. Nulėkėm taip pat greitai, kaip buvau atvažiavęs mėlynu autobusu.

Žmonės autobuse nesikeitė, beveik visi važiavo iki Negombo ir Kolombo – reiškia važiavo pagal grafiką, žmonės žinojo, kada į stotį susirinkti. Tas stoties bachūras nieko nežinojo, bet vaizdavo žinantį, gerai, kad paskui mane iš gatvės parkvietė.

Negombe načiau avarijos sumaltą mažiną, nespėjau nufotografuoti.

Šeduvoj (Seeduwa) pastebėjau Ra gėrimo ženklą, užfiksavau žemėlapyje, kad galėčiau parekomenduoti į Negombą keliaujantiems turistams.

Šeštą jau Kolombe, dar ir sutemti nespėjo.

Šiandien nuėjau maždaug tiek, kiek vakar – apie 12 km.

Neilgas tas penktasis etapas gavosi, nedidelis postūmis į priekį, bet įspūdžių ne mažiau. Tokia daugybė žmonių Pomparipu atlaiduose net išvarginti spėjo.

Tikiuosi kitame etape kaip nors pereisiu tą Wilpatu draustinį.

Jei nesunku, palikit kokį komentarą, kad žinočiau, ar yra skaitančių tuos mano rašinėjimus.