Dvylikta diena. Sekmadienis, 2016-07-17

Neikit vieni į džiungles, eikit keliese,
kad būtų kam filmuoti, kai laukiniai žvėrys užpuls

Auštant atsikėliau ir laukiau tuktuko – buvom susitarę, kad atvažiuos 05:50 ir apie šeštą nuveš į Šv. Antano bažnyčią. Tikiuosi rezervato apsauga praleis. Paskui iš bažnyčios eisiu šiaurėn Manaro keliu, turiu pereiti džiungles per 10 valandų, atstumas apie 40 km, bus sportinis ėjimas be pailsėjimų. Tikiuosi jei pasitaikys kelyje reindžeriai, pavyks su jais susitarti – neketinu išsukti iš kelio, gyvūnų netrikdysiu. Sodybos šeimininkas siūlė man išsinuomoti dviratį – jei apsauginiai pamatys mane su dviračiu, daugiau šansų, kad leis eiti toliau. Aišku, dviratį visą laiką reikės varytis, paskui jį grąžinti kažkaip – didelis klapatas, bandysiu be dviračio. Tada, sako, išgirdęs mašiną pravažiuojančią, šok į krūmus, kad nedeportuotų iš draustinio – aš be leidimo juk. Leidimų neduoda pavieniams žmonėms, reikia turą organizuoti si gidais, tuos leidimus išduoda pagrindiniame įvažiavime, toli nuo tos vietos, kur ketinu įeiti, Anuradapuros pusėje, rytuose.

Katinai aktyvūs dar prieš šešias

Tuktukas atvažiavo šeštą. Jo vairuotojas nežino apie mano planą, jam buvo pasakyta, kad važiuoju į Pomparippu šv. Antano bažnyčią, ten pamedituosiu porą valandų, mane kitas vairuotojas turės parvežti. Pajudėjom. Rezervato prieigose ankstyvą rytą daug paukščių. Povai per kelią lakstė toje pačioje vietoje, kaip ir prieš savaitę.

Pelikanų prūdas

Prie draustinio įvažiavimo yra šlagbaumas, būdelė su apsauginiu. Į bažnyčią važiuoju, pasakė apsauginis. Aš susigūžiau į kampą, kad nelabai matyčiausi, bet nelabia ir šiūrėjo, kas ten važiuoja. Praleido be klausimų.

Šv. Antano bažnyčia. Pereitą sekmadienį per atlaidus nėjo prasigrūsti

Atsisėdau ant grindų priešais altorių. Vairuotojas neišvažiavo atgal, meldžiasi prie kiekvienos koplytėlės. Todėl negaliu tęsti savo žygio, reikia laukti.

Šventas Antanai, kreipiuosi į savo globėją, padėk man įveikti šiandienos etapą. Apsaugok mane nuo visokių reindžerių, miškininkų, kareivių ir policininkų. Nors aš formaliai ir pažeidžiu draustinio lankymo taisykles, bet nieko blogo neketinu čia daryti. Eisiu tik keliu, negąsdinsiu nei vieno žvėries, nešiukšlinsiu, nenulaušiu nei vienos šakelės. Padaryk taip, kad tas vairuotojas greičiau išvažiuotų, negaliu gaišti laiko, kurio nedaug turiu. Antony-murzeny, kreipiuosi sinhališkai, pereitą sekmadienį girdėtais litanijos žodžiais, padėk man, nepasiėmiau žvakelės šiandien, atleisk, bet aš gražiai atšvęsiu Antanines, kad tik tas vairuotojas greičiau išsinešdintų. Ant tų minčių tuktukistas baigė melstis, pažiūrėjo į mane, sėdo į savo taksi ir išvažiavo.

06:42 pagaliau pajudėjau. Aplink skraido paukščiai-raganosiai, daug jų čia, bet per toli, kad nuotraukoje gražiai atrodytų.

Pakelėje pamačiau paukštį krūmuose. Jis gražiau atrodė, nei čia nufotografuotas. Nemoku laukinių gyvūnų fotkinti, tam reikia daug išmanymo, kantrybės, aparatūros.

Priekyje kryžkelė į trasą, Tie krūmai tolumoj kairėje kelio pusėje judėjo

Priartėjau prie kryžkelės į tą trasą, kurią turėsiu pereiti. Beliko koks visai nedaug, už kampo jau matosi. Priekyje judėjo krūmai, gal kokį žvėrelį pavyks pastebėti. Nieko pro krūmus neįžiūrėjau, praėjau pro šalį.

Kelis metrus paėjus iš tų krūmų staiga išbėgo drambliai. Sutrimitavo ir bėga tiesiai į mane. Galėjo kirsti kelią, aš jau praėjau tą jų vietą, bet jie mane pradėjo vytis. Rodos, vienas didelis, du maži, viskas taip staigiai įvyko, neužfiksavau.

Pavijo mane per kelias sekundes. Pargriovė, paspyrė, bet neužlipo, ačiū Dievui. Guliu ant žemės, per mane drambliai lipa. Nejaugi jau viskas, galvoju. Jokio skausmo nejaučiu, tik guliu nejudėdamas. Prabėgę pro mane drambliai tuoj pasuko į kitos kelio pusės krūmus, o aš bijau, kad negrįžtų manęs pribaigti.

Pagulėjau kelias minutes, pradėjau iš lėto keltis. Buvo baisu, bet kelnės sausos. Iš pradžių radau akinius, maniau, bus sudužę, bet sveiki, tik sulenkti truputį. Radau savo smartfoną, ir tas nesudužęs. Kuprinė mėtėsi toliau, jos dešinys diržas nutrauktas. Pažiūrėjau į save per selfį, vaizdelis nekoks.

Nuėjau iki kryžkelės, ten apsiploviau kažkiek, marškinius persivilkau.

Ypač gaila mano kelioninių marškinių, apie 10 metų man pratarnavusių. Šimtus kartų nuskalbti, sagos kelis kartus persiūtos. Su jais buvo ypač patogu keliauti. Užsegamos kišenės talpino telefoną, fotoaparatą (kadaise), piniginę. Išdžiūdavo staigiai. Lengvi, bet stiprūs. Išbandžiau daug visokių kitų marškinių, niekas neprilygo. Pirkau ir brangius ir pigius, porą kartų bandžiau siūtis, bet vistiek grįždavau prie senųjų. Sudie, nuostabus rūbe, mano ištikimas palydove, kritai nelygioje kovoje su laukiniais drambliais. Nebesusiųsiu tos plonytės nuskalbtos medžiagos, nebesulopysiu. Parvešiu jus į tėvynę, ten sudeginsiu, pelenus išbarstysiu.

Persivilkau atsarginiais marškiniais, pirktais Kolombe, Petos turguje, irgi su dviem užsegamom kišenėm, bet su jais nesijaučiu taip gerai.

Paeiti galiu, kojos sveikos, tik nubrozdintos. Surišau nutrauktą kuprinės diržą. Įsukau į Manaro plentą, bandau eiti toliau. Paėjus 50 metrų tas diržas atsirišo, kuprinė nuo pečių krito. Sustojau ir galvoju: ar sugebėsiu taip pereiti visą draustinį, apie 40 kilometrų? Bus daug dulkių ir prakaito, o perskeltas antakis vis kraujuoja, akį krauju užlieja. Dar tas kuprinės diržas – nepatogu bus tempti nemažą krovinį – vandens esu prisidėjęs, juk nebus kur atsigerti visą kelią. Svarbiausia, kad sudėtinga bus su sutiktais žmonėm bendrauti. Kaip su tokiu snukiu galėsiu įtikinti kokį reindžerį, kad leistų keliauti toliau?

Apsisukau ir grįžau į kryžkelę. Paskambinau Wilpattu House savininkui, paprašiau, kad atsiųstų tuktuką. Laukti reikėjo pusvalandį. Privažiavo džipas su turistais, sustojo, padėti siūlosi. Nereikia pagalbos, sakau, tuoj mane iš čia išveš. Vis tiek neatstojo, davė servetėlių apsišluostyti, tariasi tarpusavyje ką su manim daryti. Kas atsitiko, vis klausinėja. Pargriuvau nesėkmingai, eidamas iš bažnyčios, atsakiau, beveik nemeluodamas. Važiuokit savo keliais, sakau, dabar pats safario metas, gal gyvūnų pamatysit, negaiškit dėl manęs. Nuvažiavo, dar kelis kartus perklausę, ar nereikia jokios pagalbos.

Pagaliau atvažiavo tuktukas, tas pat, kuris mane atvežęs buvo. Vairuotojas nieko neklausinėjo, supratingai pažiūrėjo į mane, liepė susitraukti į kampą ir nusisukti, kai važiuosim pro postą.

Wilpattu House apsiploviau, apsivaliau ir nuvažiavau tuo pačiu tuktuku į Putalamą pirmos pagalbos. Sodybos šeimininkė Kumari važiavo su manim. Tik niekam nepasakok apie dramblius, sako. Nebijok, raminu, jei ir sakyčiau, niekas nepatikės.

Ligoninėje priimamajame daug žmonių, bet mane praleido be eilės, kaip visada būna Šri Lankoje, kai prireikia pas daktarus eiti. Palydovė aiškina daktarui, kad aš kažką fotografuodamas paslydau pargriuvau. Kažkaip keistai pargriuvai, sako man daktaras. Dramblys užlipo, sakau. Pasijuokėm abu. Nevarkit daug dėl manęs, sakau, praplaukit ten, užsiūkit jei reikia, toliau Kolombe gydysiuosi. Nuvedė pas seselę, ji švelniai mane sutvarkė.

Dar vaistų visokių išrašė, nusipirkau ten pat. Suvalgiau juos pakelės užeigoje, ten buvom užsukę su Kumari pavalgyti prieš mane išlydint į Kolombą.

Putalamo stotyje jau stovėjo autobusiukas į Kolombą – prašmatnus ekspresas su kondicionieriumi. Greitai parlėkėm, nuo Negombo greitkeliu važiavom.

Šitas tiks mano tuktukų nuotraukų kolekcijai

Kolombe dar rambutanų su mangustinais nusipirkau, pasiderėjau su tuktukistu ir parvažiavau namo už 500.

Rambutanai vis pinga – pats sezono įkarštis

Dar vienas tuktukas mano kolekcijai. Bandau suprasti užrašą. Rodos čia dievai supainioti.

Jau namuose

Iš kart po susidūrimo su drambliais niekas neskaudėjo. Užtat grįžus namo pradėjo mausti visą kūną. Rankas sunku pajudinti, kojas sunku lankstyti, net kvėpuoti giliai negaliu, skauda ir kai juokiuosi, bet šonkauliai neturėtų būti lūžę – daug daugiau skaudėtų. Kairiame šone mėlynės pasirodė, nubrozdinimai išryškėjo.

Bandau apibendrinti tą nepasisekusį šeštą kelionės aplink salą etapą. Ko gero, jo nereikėtų net įskaityti – beveik visai nepasislinkau į priekį.

Vienas vidinis balsas sako: ko lindai į tą bažnyčią, reikėjo išlipti kryžkelėje ir eiti toliau, tegul tas tuktukistas mano ką nori. Būtum perėjęs jau tą draustinį, jei nebūtum išsidirbinėjęs su ta meditacija, su ta bažnyčia, iš kurios siauras keliukas veda, per kurį drambliai nebijo vaikščioti.

Kitas vidinis balsas sako, kad man žiauriai pasisekė. Tai buvo signalas, jog nereikia eiti į džiungles, nereikia pažeidinėti draustinio tvarkos. Drambliai čia šeimininkai, nėra ko brautis į jų teritoriją. Švelnus įspėjimas, labai lengvai atsipirkau.

Nusprendžiau išimties tvarka padaryti tarpą savo ėjime aplink salą – pravažiuosiu tą draustinį autobusu, toliau eisiu nuo Kal Aru upės. Lai būna tas 40 km tarpas, gal kompensuosiu tą atstumą apeidamas aplink Manaro salą.

O kol kas reikia žaizdas užsigydyti.