Tryliktoji diena. Šeštadienis, 2016-07-30

Trečią kartą į Putalamą • Bemiegė nakvynė valdiškuose namuose • Tuktuku per šabakštynus • Povai, šeškai ir dramblių baimė • Marichchikatti: Jassim namai ir milijono lotosų pelkė • Studentas iš Saudo Arabijos • Asimetriški medžiai • Neaiškus viešbutis neturistinėje vietoje • Popiečio miegas musulmono namuose • Svetingi Silavaturajaus žmonės
21,9 km

 

Dar ketvirtadienį paskambinau Serenai iš Wilpattu House. Atvažiuosiu pas tave kelionės tęsti, sakau. Nebijok, nebeeisiu pėsčias pas dramblius, pervažiuosiu džiungles autobusu, juk važiuoja pro ten į Manarą, pats mačiau. Naktį į šeštadienį pernakvosiu, anksti ryte autobusą pasigausiu, išlipsiu kažkur už Modaragam upės.

Penktadienį anksčiau baigęs darbus nulėkiau į stotį. 15:30 kondicionuotas autobusiukas į Putalamą jau prigrūstas keleivių, vietų nėra. Į jo vietą atsistojo kitas autobusiukas, jo vairuotojas paaiškino, kad turėtų nuvežti greitai, per tris valandas, nes iki Negombo greitkeliu važiuos. Tik kada išvažiuos neaišku, priklauso nuo to, kada keleivių susirinks tiek, kad užimtų visas sėdimas vietas, įskaitant ir atsilenkiančias sėdynes praėjimo tarpe. Netoliese didelis autobusas keleivius renka, tie didieji dažnai važinėja pagal tvarkaraštį. Kada pribūsit į Putalamą, klausiu. Tuoj tuoj, sako. Aš neklausiu kada išvažiuojat, man rūpi kada atvažiuosit, aiškinu. Per sunkus klausimas vairuotojui, nuėjo su kažkuo pasitarti. Apie aštuntą, pagaliau sulaukiau atsakymo. Nusipirkęs užkandos grįžau prie mažojo autobusiuko, ten dauguma vietų jau užimta, greitai užsipildys. Nekeista, daug sostinėje dirbančių važiuoja savaitgaliui į savo kaimus. Ten ir aš atsisėdau, laukiu. Didysis autobusas jau pravažiavo pro mus, bet tikiuosi mes jį aplenksim kažkur už greitkelio.

Ketvirtą pajudėjom pagaliau. Kelias daug pravažinėtas: Šeduva – Negombo – Kočikadė – Šiluva – Palavi – Putalamas. Užuot žiopsojus pro langą, galima smartfonu užsiimti.

Putalamo prieigose konduktorius iššoko ir pridėjo rankas prie Olafo Velankanio bažnyčios koplytėlės. Lygiai, kaip ir pereitą kartą važiuojant kitu dideliu autobusu.

Priartėjus prie Putalamo dingtelėjo mintis, kad nebūtina nakvynei belstis į Evalankulamą,  geriau rasti viešbutį Putalame – visi autobusai per džiungles vistiek iš čia važiuoja.

Išlipus pirmas reikalas apsilankyti washroom, paskui nakvynės ieškotis. Žemėlapyje pažymėti valstybiniai svečių namai, dažniausiai ten būna ne kas už didelę kainą, bet vieta šalia stoties, reikia patikrinti. Vienas tuktukistas siūlosi nuvežti į gerą ir pigų viešbutį (sako už pusantro tūkstančio), o tas netoli gali būti už 10 km, žinau. Todėl padėkojau, pasakiau, kad pirma pažiūrėsiu valdiškus namus, nuėjau. Rest house pasirodė visai neblogas viešbutėlis, ten net restoranas yra, bet kainos didelės. Davė man pigų kambarį už 1500. Man atėjus tas tuktukistas ten irgi jau buvo, sakėsi užsienietį klientą nukreipęs, komisinių išsireikalavo. Tai reiškia, kad būčiau dar pigiau apsinakvojęs, jei nebūčiau išplepėjęs kur einu. Šie valstybiniai svečių namai visai ne tokie, kaip Čilave (kur brangu) ar Kolpitijoje (kur svečiai iš viso nepageidaujami) – čia panašiau į privačius svečių namus. Be manęs vestibiulyje trynėsi keletas komandiruotų valdininkų (ar komersantų) – tikras Hiltonas. Užsieniečių nebuvo.

Kol tvarkė kambarį, padirbėjau su kompu vestibiulyje. Berniukas patarnautojas vis trynėsi aplink, arbatpinigių prašinėjo.

Viešbučio restoranas – keletas staliukų foje, kainos didesnės už vidutines. Ten net alaus karlsberginio buvo, bet 650 ml butelis už 650 Rs (apie €4)  + 20% už aptarnavimą  – kaip kokiam Kolombo jūreivių naktinklubyje/viešnamyje. Toks butelis pliažo turistiniame bare kainuotų apie 500, vietinių snarglinėje apie 350, o supermarkete apie 250. Bet man tai nesvarbu, eidamas aplink salą apsieinu be alkoholio, nebent Ra kur užtinku paragauti (Ra arba Toddy – šviežiai parūgusi palmių sula pilstoma šalia tų palmių).

Naktį nepavyko užmigti. Ne todėl, kad lova kieta, ar ventiliatorius birbė lyg traktorius, o todėl, kad šonus maudė nuo tų dramblių, varčiausi iki ryto. Reikia išmokti miegoti stovint, tada neskauda.

Taip ir neišmiegojęs šeštą iškeliavau toliau. Vartai buvo užrakinti reikėjo sargą žadinti.

Putalamo autobusų stotyje nestoja autobusai į Manarą. Reikia eiti į kitą gatvės pusę prie kolonėlės. Ten arbatos atsigėriau. Bepusryčiaujant vienas tuktukistas pasisiūlė nuvežti iki pat džiunglių pabaigos. Kiek norėtum už nuvežimą į Maričukadį, klausiu. Trys tūkstančiai, sako. Palauksiu autobuso, sakau. Gerai, kiek duosi, klausia. Pusantro. Na ne, čia per mažai. Gerai, du duosiu. Ok, sako, važiuojam. Ok, sakau, tik arbatos prieš kelionę pageriam. Pagal žemėlapį atstumas didelis, du tūkstančiai gera kaina man. Dar daugybė patogumų – laukti autobuso nereikės, patogiai sėdėsiu, galėsim bet kada sustoti pasisioti ar pafotografuoti. pasisekė man.

Prisipylėm benzino už 500 ir varom. Greitai pralėkėm iki Evalankulamo (Serenai vakar buvau paskambinęs, atsiprašiau, kad kambario nebereikia, nieko tokio, sako). Paskui asfaltkeliu iki draustinio, paskui ilgai beldėmės prastu keliu.

Wilpattu nacionalinis parkas neapgyvendintas, be žemdirbystės, bet ne tankios pusiaujo džiunglės su aukštais medžiais ir lianomis, greičiau didelis šabakštynas su pievomis-savanomis. Čia jau kita klimato zona, negu salos pietuose, čia mažiau drėgmės.

Retkarčiais pasitaikydavo karinių postų iškabos. Karo metu, sako vairuotojas, džiungles kontroliavo tamilų tigrai (LTTE), iš pietų pusės žmonės bijojo ten pasirodyti. Nuo tų postų iškabų veda keliukai link vandenyno, ten įdomių dalykų turėtų būti: Apsireiškimo bažnyčia, šv. Teresės bažnyčia, kažkoks Kudiramalei point. Sako į tas vietas (kažkodėl ne į Manarą) atsikraustė pirmieji kolonizatoriai iš Šiaurės Indijos – princas Vidžaja su keliais šimtais palydovų. Čia Vidžaja vedė vietinių aborigenų (jakšų) princesę, patapo karalium ir taip padėjo sinhalų tautos pagrindus, dar prieš budizmą. Dabar čia draustinis, nebėra aktyvumo buvusio kadaise, tik šventyklų liekanos. Didelė pagunda pasukti ten nuo kelio, bet bijau dramblių, kareivių, užsilikusių minų.

Bijo ir vairuotojas, Priankala vardu. Jis nėra taksistas profesionalas, pauždarbiauja retkarčiais. Taip toli nėra dar važiavęs, išvis džiunglėse nėra buvęs. Stabteli pamatęs priekyje ką nors neaiškaus, žiūri, ar ten ne dramblys. Didelių žvėrių nematėm, tik paukščių nemažai, ypač povų. Dar porą sykių mačiau prabėgantį žvėrelį į šešką panašų, nespėjau nufotografuoti.

Draustinyje daug mažesnių ir didesnių ežeriukų, ten, sako, drambliai mirksta dienomis. Bet ne tuose, kur prie kelio, o ten, kur toliau džiunglėse.

Kuo toliau, tuo labiau vairuotojas jaudinasi, skundžiasi, kad nežinojęs, jog taip toli reikės važiuoti, daugiau pinigų prašo. Tikrai toli, trečią valandą važiuojam. Pažadėjau pridėti.

Nedaug mašinų sutikom džiunglių kelyje, tik keletą vandenvežių traktorių. Tuktukistas jų klausdavo, kiek dar liko iki džiunglių pabaigos, paskui dejuodavo, jog be reikalo sutiko taip toli važiuoti, kaip dabar namo reikės grįžti…

Vienoje vietoje kelias smarkiai pablogėjo, privažiavom įklimpusį smėlyje pikapą, padėjom išvažiuoti. Paskui pikapistai mus pastūmė. Taip ir važiavom vieni kitiems padėdami, gerai, kad nebedaug važiuoti beliko.

Pagaliau privažiavom draustinio šiaurinius vartus. Čia atsisveikinau su Priankala, daviau jam daug pinigų, 3500 (dar 500 už benziną buvau sumokėjęs), jis norėjo dar daugiau, bet paaiškinau, kad pačiam neužteks, nes šiose vietose nėra bankomatų.

Čia prasidėjo tikrasis septintasis kelionės etapas. Toliau vedė asfaltuotas kelias, visai naujas.

Šalikelėse ištisai stovėjo nauji vienodi namukai su užrašais “Jassim” ant stogų. Kieme besikrapštantys žmonės pastebėję mane rėkia iš tolo “hello”, rankom moja, užeiti kviečia.  Jei jau būčiau praėjęs 10-15 km, gal ir užsukčiau, juolab, kad šitame naujai pastatytame kaime nėra pakelės krautuvėlių, kur galėčiau atsipūsti, kolos atsigerti. Be šitų namukų čia nėra kitokių pastatų, tik mečečių keletas.

Milijono lotosų pelkė. Tokie didesni ar mažesni lotosynai dažnai pasitaiko prie šiaurinės Šri Lankos miestų ir miestelių

Pagaliau paaiškėjo, ką reiškia Jassim užrašai ant namų stogų. Tai toksai Kataro šeichas, sponsoriavęs miestelį musulmonams karo pabėgėliams.

 

Geras kelias staiga baigėsi, vėl draustinis kažkoks, žemėlapyje nepažymėtas, nejaugi vėl reikės dramblių bijoti? Bet neilgai tęsėsi, netrukus vėl į gerą kelią išėjau.

Visi važiuojantys pro šalį sveikinasi, klausia iš kur aš, kur einu, siūlosi pavežti.
Pora bachūrų motociklu atvažiavę iš priekio ilgai kalbino mane, kol išsiaiškino, ką aš darau. Vienas kalbino, kitas angliškai nemokėjo. Tas kur kalbino sakosi, kad studijuoja Saudo Arabijoje, atostogauti atvažiavęs. Vietinis, žino viską apie aplinkines vietas. Jei ilgai neatstoja, kalbina, reikia išnaudoti situaciją ir paklausinėti kas čia gero aplink. Kur galima šalto gazuoto vandens gauti, klausiu. Niekur arti, sako, bet gali pavežti. O nešalto? Yra kioskas netoli, tik reikia šonan paeiti, gali pavežti. Netoli, nuėjom. Šaldytuvo nėra, bet visko turi. Nusipirkau kolos butelį ir vandens butelį. Kolą išgėriau, vandenį ant kojų pilu. Atėjo keli diedukai su sarongais, aptarinėja mane, bet užkalbinti nemoka. Viską jiems aiškina tas studentas iš motociklo.

Pietų metas, pats karštis, žmonių mažai.
Man išnešė kėdę, įsitaisiau patogiai, ilsiuosi. Klausinėju apie likusius kaimelius iki Manaro: Mulikulamą, Siluvaturai, Vankalai. Kažkur man reikės pernakvoti, geriausiai Silavaturajuje, iki Vankalajaus nedaeisiu. Mano naujasis draugas motociklininkas kaip tik iš Silavaturajaus, sako galėčiau pernakvoti jų mečetėje, ten, kur atvykstančius pamokslininkus priima. Puiku, sakau, man labai tiks, ryte bus lengva atsikelti per pirmąjį namazą, galėsiu dar prieš švintant į kelią išeiti. Paskambino mečetės tvarkytojui, tas iš pradžių sutiko, bet paskui pradėjo atsiprašinėti, nes bijo, kad priėmęs ne musulmoną gali turėti problemų. Ne bėda, sako naujas draugas, kurio ir vardą pagaliau įsidėmėjau – Zahran – rasiu kur nors pas save ar gimines. Susitarėm, kad kai prieisiu Silavaturai, paskambinsiu, jis manim pasirūpins. Dar kelis kartus pasiūlė mane iki ten nuvežti ir nubirbė tolyn.

Aš dar pasėdėjau keletą minučių, reikėjo pailsėti, jau didžiąją dalį kelio nuėjau be jokio poilsio. Beliko kokie 5 kilometrai, o dar visai anksti. Galėčiau po to eiti dar toliau, bet užteks, jau ir taip bus virš 20 km, reikia pailsėti iki rytojaus, su vietiniais daugiau pabendrauti.

Artėjant prie Silavaturajaus naujasis draugas Zahranas skambinėja kas minutę. Sako radęs man nakvynę pas savo pusbrolį. Klausia gal reikia atlėkti ir nuvežti ten mane. Nereikia, sakau, nueisiu tuos kelis km. Vėl skambina, klausia ar aš negeriu, nerūkau, ar nevartoju narkotikų. Mat koks čia stereotipas susidaręs apie baltuosius… Paskui atsiprašinėjo, kad taip klausė.

Pagaliau priėjau Silavathurai, šios dienos tikslą. Praėjau policiją, ieškau kur prisėsti, vandens atsigerti ir Zahranui paskambinti. Praėjau kelias uždarytas krautuvėles, reikėjo tolokai nueiti kol radau vieną atidarytą kryžkelėje. Paskambinau Zahranui, tas sako, kad man reikia grįžti atgal iki policijos ir palaukti. Aš dar noriu kolos atsigerti, pavalgyti, sakau, tai ateisiu ne iškart.

Begeriant prisirinko žmonių, vienas geriau kalbantis angliškai išsiaiškino mano esmę, sako, kad čia yra viešbutis prie vandenyno. Nejaugi, stebiuosi, juk kiti vietiniai to nežino. Važiuojam, parodysiu, sako. Gal ir gerai būtų viešbutis – nereiks vietinių apsunkinti. Nuvežė tuktuku kelis kilometrus šiauriau – reikės rytoj atgal grįžti kelionės tęsti.

Atvažiavom į taip vadinamą “tourist hotel” – vartai uždaryti. Pašūkavus niekas nepasirodė, tad patys sugebėjom kažkaip vartus atkelti, viduj radom visai neblogą vietelę, tiktai viskas dar statoma. Receptionas jau beveik baigtas, apsauginis televizorių žiūri. Nustebo mus pamatęs. Gal yra jau įrengtų kambarių, klausiu. Nežinau, reikia skambinti savininkei, sako. Bet neturi telefono. Duodu savo. Neturi numerio, nuėjo pasiklausti kažkokio kito žmogaus toliau statybose dirbančio. Atėjo abu, sako man numerį, skambinu, niekas neatsiliepia. Važiuojam atgal iš kur mane paėmei, sakau tuktukistui.

Paprašiau kad nuvežtų iki pat policijos, paėmė tik 200. Iš policijos paskambinau Zahranui, sako pusbrolis netrukus atvažiuos manęs paimti, reikia palaukti. Tuo tarpu paplepėjau su policininkais, nes jie jau susidomėjo manimi. Vienas geriau susišnekantis policininkas nenustebo sužinojęs, kad einu pėsčias aplink salą. Sako, tai gerai bus tavo sveikatai. Neabejoju. Pasisiūlė pagelbėti, bet kad man nereikia pagalbos. Pagalvojau, kad jei neturėčiau kur pernakvoti, policijos nuovada būtų puiki vieta. Turėsiu omeny kitam kartui. Nuėjau į šešėlį tokioje nebaigtoje statyti autobusų stotelėje, ten kojas pavyko ištiesti. Vos tik atsipalaidavau, privažiavo bachūriukas su dviračiu, jis ir yra tas pusbrolis. Besivarant dviratį į nakvynės vietą, privažiavo Zahranas su motociklu, nuvarėm kartu, netoli buvo.

Paaiškinau, kad esu pavargęs, visų pirma norėčiau nusiprausti ir pamiegoti kelias valandas. Man davė visą pusbrolio kambarį, o nusiprausimas buvo kieme – toksai didelis bakas vandens ir bliūdelis sėmimui.

Pusbrolis nuėjo į mokyklą, Zahranas nulėkė kažkur savo reikalais, sako, vakare prieš temstant nuveš pas savo tėvus vakarienei. Gerai, sakau, kai pamiegosiu būsiu visas jūsų, galėsiu pasakoti apie keliones, apie viską.

Pavyko pamiegoti ir elektroniką pakrauti.

Atlėkė Zahranas su motociklu, nuvažiavom iki Akathimuripu tvenkinio. Tas tvenkinys kaimo puošmena, pasimatymų vieta, mačiau kelias poreles. Tik beveik išdžiuvęs dabar.

Toliau reikės važiuoti tuktuku, sako Zahranas, nes papildomą šalmą pamiršau, tėvo kaimelyje policija gali supakuoti. Ilgokai laukėm, kol jo tėvukas atvažiuos su tuktuku, jau sutemo. Plepėjom belaukdami. Zahranui dar pusantro mėnesio liko atostogauti, bet prieš grįžtant tęsti studijų į Saudo Arabiją, dar bus jo vestuvės. Nuotaką ir vestuvių laiką parinko tėvai. Ar laimingas esi, klausiu. Labai, sako, tik bus liūdna ką tik apsivedus ilgam laikui išsiskirti.

Pagaliau atvažiavo tėvukas su tuktuku, nulėkėm į jo namus. Jis visai nekalba angliškai, bet šitose vietose, skirtingai, nei Pietinėje salos dalyje, angliškai kalba tik aukštuosius mokslus baigę. Nuvarėm į kaimo valgyklėlę, ten buvo žmonių.

Kol ruošė vakarienei kottu roti su vištiena, išsitraukiau kompą, pradėjau su juo kažką daryti, bet šalia prisėdo Zahranas su savo broliais ir pusbroliais, tad suskleidžiau savo Lenovą, nes nemandagu atsiriboti nuo svetingų šeimininkų, bendrauti reikia.

Šitą užeigą Zahrano tėvukas nusipirko už 12 lakų (lakas reiškia šimtą tūkstančių – populiarus skaičius pietų Azijoje). Išsimokėjo per porą metų. Jų šeima labai dievobaiminga, sūnūs mokosi musulmoniškose dvasinėse aukštosiose mokyklose, pranašo Mahometo kalbą moka geriau, nei anglų. Jo brolis taip pat mokosi dvasininku, baigęs vietinę musulmonišką aukštąją mokyklą ketina praktikuotis Turkijoje.  Vieni musulmonai gyvena Zahrano miestelyje, bet visi rengiasi pasaulietiškai, nemačiau nei moterų su juodais hidžabais nei vyrų su kepurėlėm ir baltais balachonais, kaip Kolombe.

Pagaliau kotu roti gatavas, man davė šaukštą, kad neapsikiaulinčiau nemokšiškai valgydamas rankomis. Buvo skanu, bet visos porcijos neįveikiau. Nedidelis mano apetitas, kai keliauju.

Aplink prisigrūdo žioplių pažiūrėti, kaip kažkoks svetimas keistas baltaodis valgo. Aš jau pripratęs, bet Zahranas susinepatogino ir pasiūlė persikelti prie jo tėvo namo šalia, ten privati teritorija. Išnešė kėdes į kiemą, kalbamės toliau. Ar yra buvę užsieniečių jūsų kaime, klausiu. Pernai svečiavosi dėstytojas iš Saudo Arabijos, bet europiečių niekas neatsiminė. Paklausinėjau apie karą. Musulmonai kentėjo nuo abiejų kariaujančių pusių. Tėvai buvo pabėgę į Putalamą, ten Zahranas ir gimė. Tamilai musulmonai tai ne tie tamilai iš tigrų, aiškino man, bet labiau ta tema kalbėti privengė. Kodėl miestelis Silavathurai vienur rašosi Sil…, kitur Chil…, klausiu. Tai ne dėl lotyniško užrašymo, tamiliškai taip pat prasideda skirtingomis raidėmis, pastebėjau. Kaip kas nori, taip ir rašo, kaip kam patogiau, atsakė. Tie europiečiai tokie smulkmeniški, rūpinasi kiekviena raide, o Šri Lankos žmonės (kaip ir Indijos) žiūri ne į smulkmenas, o į esmę.

Kalbėjomės apie mano rytojaus kelionę. Sako, yra šortkatas (lietuviai turi žodį “aplinkelis”, o antonimas jam kažkoks griozdiškas gaunasi, net nežinau, kaip sklandžiai užrašyti, matyt mūsų bočiai nemesdavo kelio dėl takelio) šiaurės kryptim. Tai mane sudomino, nes kelio sutrumpinimas padidintų tikimybę pasiekti Manarą ne per vėlai ir nepervargus. Žemėlapį vietiniams rodyti beprasmiška, jų kitoks supratimas apie laiką ir erdvę. Man nupasakojo žodžiais, kad reikėtų iš kelio išsukti į dešinę ir mažais keliukais galima pasiekti tiltą per Aruviyaru upę. Mane labiau domina kitas šortkatas – pakrante nueiti iki pat Vankalajaus, bet niekas nežinojo, ar ten yra takeliai ir ar galima persikelti per upės žiotis.

Zahranas pasiūlė likti nakvoti jo namuose netoli, bet pasakiau, kad geriau vežtų atgal, iš kur paėmė – ten mano kuprinė likusi, iš ten arčiau į trasą išeiti.