Dvidešimt antra diena. Šeštadienis, 2016-10-22
Naktis šaltame vagone rezervuotoje vietoje • Vietinis elitas mėgsta šaltį • Liūčių sezono pradžia • Vėl Čavakačeryje • Pusryčiai Pooneryne • Tiltas į pusiasalį • Varnų girdymas • Ir vėl į Čavakačerį • Ramunių namuose • Miestelio tyrinėjimas
23,4 km
Iki šiol keliavau aplink Šri Lanką be rezervacijų, nepirkdavau išankstinių bilietų, nerezervuodavau viešbučių anksčiau, nei tą pačią dieną. Taip geriau, nes nežinai, kur kelias nuves, kur nakvoti reikės, iš kur važiuoti teks. Tačiau nusigavimas į paskutinius du etapus ilgai stovint traukiny man pradėjo nebepatikti. Prieš einant iki išsekimo dar vargti stovint… nusipelniau gyventi geriau. Todėl tolimiems etapams aplink Džafną ir toliau į rytus nuo šio etapo pradedu pirkinėti bilietus iš anksto. Prieš savaitę pavyko gauti sėdimą vietą į naktinį traukinį, dar po savaitės važiuosiu intercity ekspresu – gavau ten paskutinį bilietą.
Kolombo Forto stotyje parodytas visas Šri Lankos geležinkelių tinklas
Turint bilietą nereikia anksti būti stotyje, galima atsirasti prieš pat traukiniui išvažiuojant, todėl neskubėdamas baigiau darbus ir 20:30 jau sėdėjau šaltame kondicionuotame pirmos klasės vagone. Visos vietos užimtos, sėdi pasiturintys šrilankiečiai, bilietas jau virš 1000 rupijų kainuoja į tokią prabangią vietą.
Šalta vagone, geriau nebūtų to kondicionieriaus. Bet vietiniam elitui kuo šalčiau, tuo prabangiau. Patys dreba apsikloję kuo turi, peršala, čiaudėja, kosėja, bet jei kas išjungtų kondicionierių, užprotestuotų, lieptų atgal įjungti.
Gerai, kad turiu kelis marškinius, susivilkau vienas ant kito, dar sarongu apsivyniojau, taip galėjau pakelti tą +20°C šaltį. O mano kaimynas prie lango sėdėjęs neturėjo kuo apsisiausti, kas kelios minutės vis prašydavo išleisti eiti į tamburą pasišildyti, trukdė man užmigti. Gerai, kad išlipo Anuradhapuroje, dar gerą kelio galą galėjau išsidrėbęs per dvi sėdynes bandyti atsipalaiduoti ir pasnausiti, kas nelabai sekėsi.
Dar vienas prabangaus vagono europietiškumas – nėra jokių pardavėjų, muzikantų, ubagų. Neįleidžia jų į kondicionuotą uždarą vagoną. Todėl važiuojant pirma klase reikia nepamiršti apsirūpinti vandeniu ir užkanda. O prastesnės klasės vagone visada gausi vandens, limonado, kavos ar arbatos, wada pyragėlių, traškėsių, kokių nors vaisių. Rinkčiausi žemesnę klasę, tik kad sėdėjimo vieta būtų garantuota.
Švisti pradėjo jau Džafnos prieigose. Pravažiavus garsųjį Dramblių taką (Elephant Pass Causeway) traukinys pradėjo stojinėti kas kelios minutės kiekvienoje stotelėje. Tai mane sudomino. Pereitą etapą baiginėdamas, į Džafną važiuodamas iš Puneryno persėdau Čavakačeryje – tai toks lyg autobusų mazgas, kur susikerta keliai į visas pusiasalio kryptis. Gal ir dabar nėr ko man važiuoti iki pat Džafnos, dar iš ten turėsiu į autobusų stotį belstis (netoli, tiesa), geriau išlipsiu Chavakachcheri stotyje, ten ir autobusų stotis šalia, o pro ten turėtų autobusai į Manarą pravažiuoti.
Pravažiavom smarkų lietų. Besirūpinant kaip čia man reikės eiti nesušlapus pralenkėm tą debesį. Čavakačeryje jau nelijo. Rudens musonų pradžioje lietūs trumpi (nors gali ir smarkūs būti), kur nors pralauksiu kelias minutes. Blogiau, jei bučiau užkluptas kur nors dykynėje, kur nėra medžių, bet tada viską į maišelį įvilkčiau ir eičiau sau šlapias. Jau 22 dienas einu, bet ant lietaus dar neužsiroviau. Laikas jau būtų.
Prieš pat šešias išlipau Čavakačeryje, persirengiau žygio apranga ir nuėjau prie tuktukų, dėl viso pikto sužinoti už kiek mane į Puneryną nuvežtų. Tuktukistai nesuprato ko noriu, tiek toli su taksi čia niekas nevažiuoja. Pasiūlė nuvežti į autobusų stotį už 100 Rs (kas yr apie €0,6). Ten bus tik koks 100 metrų, bet pasivažinėjau truputėlį.
Džafnos taksistai meterius turi, kaip Kolombe
Čavakačerio autobusų stotyje tuščia, bet keli diedukai sėdėjo, pakalbėjau su jais. Žinau, kad visų pirma reikia išsiaiškinti kokioje vietoje autobuso laukti, nes man reikiama kryptimi važiuojantys tranzitiniai autobusai gali stoti visai ne pačioje stotyje, o kažkur šalia (kaip yra buvę Putalame). Buvau nuramintas, kad Manaro autobusai (iki Puneryno daugiasiai jie veža) sustoja pačioje stotyje, nepravažiuoja pro šalį.
Gera stotis, senoviška, su plačiais suolais miegojimui ir šuliniu
Neilgai palaukus autobusas atvažiavo, Šri Lankoje retai reikia ilgai autobusų laukti (išimtis iš Mankulamo į Velankulamą pereitame etape, bet ta trasa nauja, visuomeninio transporto dar neįsisavinta, žmonės dar nepratę ja važiuoti).
Važiuoju tomis vietomis, kurias šiandien turėsiu praeiti. Tai man nelabai patinka, bet turi ir privalumų – galima nusižiūrėti vieteles poilsiui. keletą tokių užfiksavau.
Išlipiau Pooneryn junction – pereito etapo baigimo vietoje. Ką tik čia būta lietaus.
Dar sykį pasigrožėjau paminklu zuikytei
Prieš pradėdamas eiti papusryčiavau. Parodžiau, kad noriu rolso prie arbatos. Prikrovė visą bliūdą, man tik vieno reikia. Bet žinau, kaip čia daro – atneša daug, bet teisingai suskaičiuoja kiek suvalgei – už tiek ir mokėsi. Aš susigundžiau dviem skirtingais rolsais.
Iš pradžių buvo kilusi mintis eiti Kavatarimunai pusiasaliu iki Kalumnai iškyšulio, paskui kaip nors persikelti į Mandativu salą, ar į Džafnos uostą. Bet per daug rizikos užstrigti vakare iškyšulyje, kažin ar gausiu valtį, kažin ar rasiu kur pasislėpti nuo lietaus ilgame kelyje negyvenama vietove. Pasirinkau ne tokį ekstremalų kelią A32 plentu kartais užsukant į pakrantę.
Pajudėjau lygiai septintą. Dangus smarkiai aptrauktas, tolumoj griaudi, galiu į liūtį pakliūti. Čia daug namų, rasiu kur pasislėpti.
Pooneryno autobusų stotelė, neveikianti turbūt. Autobusai pakelėj sustoja.
Dangus griaudėjo, vis grasinosi mane sušlapinti, bet tik pagąsdino. Jei būčiau valanda anksčiau čia atsiradęs, būčiau turėjęs slėptis nuo lietaus.
Prieš ilgą kelią tiltu sustojau kolos atsigerti.
Priėjau tiltą į pusiasalį. Iš tikrųjų tai ne tiltas, o pylimas toksai.
Mašinos greitai lekia tuo pylimu, bet nebaisu. Kelias platus, posūkių nėra, spėju ant pakelės akmenų šonan pažengti pamatęs ką nors atvažiuojant iš priekio. Beveik kiekviena mašina pypteli mane pamačiusi, sveikinasi.
Vargšai krabai bandę per pylimą pereiti
tikriausiai čia jūros gėrybes taip augina
Tiltas-pylimas naujas, modernus. Vidury tilto įrengta apžvalgos aikštelė. Gera vieta poilsiui. Ten besėdint privažiavo motociklistas ir nusifotografavo su manim.
Toliau pylimas trumpam pavirto į tiltą, ten dar viena apžvalgos aikštelė.
Elektrikai darbuojasi
Ėjau ėjau ir tilto galą priėjau. Malonu buvo juo eiti, kai saulė nekepino.
Hindu koplytėlės žavi savo natūralumu. Čia ir vandens gali rasti keliauninkas
Išsukau šonan truputį krantu prasieiti. Krante pilna valčių, bet žvejų nėra.
Oranžiniai raizgalai atrodo gražiai, nuotrauka to neperteikia
Čia prisėdau pailsėti ir kojų nusivalyti prieš aunantis kroksus ir į plentą grįžtant
Pasisveikinau su varna. Ji paprašė vandens. Pilna aplinkui balų, sakau jai. Pats iš ten gerk, sako ji. Tikrai, vanduo sūrus visur čia. Šliukštelėjau biškį ant asfalto, varna puolė godžiai gerti.
Atskubėjo ir varnos draugė, abi atsigėrė
Tarp kilometrinių stulpų yra ir tikslesnis atstumo žymėjimas. Faktiškai čia užrašyta 13.800 m, tas vidurinis yra nulis, ne šešetas. Ne todėl, kad suklydo, o todėl, kad tamilai dešimčių nulį rašo panašų į šešetą.
Aplink ereliai skraido, bet juos sunku nufotografuoti. Nebent ant stulpo nutūpusį, bet daug zūminti reikėjo. Mačiau, kaip vienas nėrė žemyn ir gyvatę pasigavo, tik žinoma, ar spėsi tokias scenas nufotografuoti…
Dėdė panašus į sikhą
Radau ant kelio senovinę monetą. Tokia sena, kad užrašai visai nusitrynė. Kadangi šioje kelionėje nerenku jokių daiktų, padėjau monetą į vietą.
Ant tokių stulpelių patogu prisėsti, akmenėlius iš kaliošų iškratyti – iš kur jų tiek prisirenka…
Imbierinę girą čia daro skanią
Ėjau ėjau, kol priėjau pirmą didelę kryžkelę. Dangus seniai pragiedrėjo, pasidarė baisiai karšta, nepučia gaivinantis vėjas. Užteks vargti, reikia vietą apsistojimui rasti. Klausinėju visų, ar yra čia kokie svečių namai, niekas nežino.
Kryžkelėje atsišakoja kelias į tą patį Čavakačerį, kur šįryt traukiniu atvažiavau. Ten stovi tuktukas. Klausiu vairuotojo, ar yra hotelis Čavakačeryje – ne tas, kur valgyti duoda, bet tas, kur pernakvoti galima. Nežino. Jaunesni bachūriukai netoli stovėjo, jie suprato, ko aš noriu, sako, kad yra ten svečių namai, nereiks iki Džafnos važiuoti. Paprašiau, kad paaiškintų tai vairuotojui. Tas atseit viską suprato, sako, kad nuveš mane į svečių namus už 250.
Važiuojam asfalto likučiais – labai jau prastas keliukas, nors rimti autobusai juo į Manarą kursuoja. Nuvežė į Čavakačerį, sustojo prie valgyklos, atvežiau, sako. Jis taip ir nesuprato, ko man reikėjo, nors berniukai paaiškino. Hotel pas tamilus valgykla. Guest house – viešbutis. Rooms – viešnamis. Pastarųjų žodžių vairuotojas nesuprato. Jau ruošiausi išlipti ir pats susirasti kur nakvoti, bet čia pribėgo pagelbėti toks inteligentiškai atrodantis vyrukas, jis iškart suprato, ko noriu. Sako, nėra čia gerų viešbučių, reikia į Jaffną važiuoti. Man ir nereikia gero, sakau, tik permiegojimui. Tada, sako, čia yra toks gesthausas važiuojant į Džafną, jei nepatiks, galėsiu toliau važiuoti. Paaiškino vairuotojui, tas dar pavežė trejetą kilometrų. Sumokėjau jam 300, galvojau, kad pradės burbėti (sumoj vos ne 7 km gavosi), bet jam užteko. Vis tik nesugadintas dar čia kraštas.
Taip atsidūriau Daisy Villa svečių namuose. Kažkur tarp šventyklos ir kolonėlės.
Viešbučio vadybininkas nustebo mane pamatęs, retai kas nors čia užsuka. Bet viskas tvarkinga, švaru, išblizginta. Man be kondicionieriaus, jei galima, paprašiau kambario. Gavau už 3,000. Visai neblogas už tokią kainą. Net wifi veikia. Tik vanduo duše nebėga. Tik televizorius nerodo. Bet iš pradžių nugriuvau pamiegoti, nes naktis bemiegė buvo, nežiūrint į rezervuotą sėdimą vietą.
Nusiprausiau vandeniu iš krano, puikiai pamiegojau porą valandų, reikia keltis, miestelio apžiūrėti, dar ne vakaras. Nusprendžiau iki Čavakačerio centro tuktuku važiuoti, paskui tuos tris kilometrus grįšiu pėsčias apžiūrinėdamas istorines-revoliucines vietas. Viešbučio menedžeris ruošėsi pažįstamam tuktukistui skambinti, bet aš pastebėjau motociklą kieme, ir nujausdamas, kad taksi kokią valandą laukti reikės, pasiūliau nuvežti mane motociklu, sumokėsiu, kaip už taksi. Vadybininkas sutiko.
Paplepėjom bevažiuodami. Sako, to ramunių vilos viešbučio savininkas yra olandas, todėl čia viskas taip tvarkinga.
Toliau iki pat sutemų vaikščiojau po Čavakačerį. Kas galėjo pagalvoti, kad tris kartus teks apsilankyti šiame miestelyje per šią savaitę. Pirmus du tik trumpam užsukau, dabar ta vieta nusipelnė išsamesnio ištyrinėjimo.
Lietpalčiais prekiauja – reiškia visi liūčių laukia
Wada pyragėliai su pipirais ir krevetėmis
Ką šnapšinėje pardavinėja? Kokosinį šnapsą araką ir stiprų alų (tas ne bambaliuose, bet skardinėlėse). Turi ir gero alaus, net ir vyno nemažas pasirinkimas.
Jei būčiau pats nakvynės ieškojęs šiame miestelyje, būčiau apsistojęs šitame viešnamyje. Būčiau apie 1500 sutaupęs.
Autobusų stotis kitu kampu
Užsukau pavakarieniauti. Valgykloje gavau mėsos ir blynų. Kad lėkščių plauti nereiktų, jos į maišelius įvilktos. Kadangi darbo jėga čia visai pigi, tai reiškia, kad maišeliai dar pigesni, vos ne už dyką gaunasi. Todėl niekas jų lengvai neatsisakys, nerinks perdirbinėjimui, nepakeis brangesniais suyrančiais => Šri Lanka bus vis labiau ir labiau užteršta. Kažkokia sąmokslo teorija.
Jungtinės tautininkų partijos būstinė
Ir čia yra Saibabistų
Užtikau vietinę karčiamą. Nėra klientų, negeriantis čia miestelis.
Grįžęs paprašiau, kad vandenį duše pajungtų, kad televizorių sutaisytų, kad duotų kuo užsikloti. Viskas buvo padaryta per kelias minutes. Superinis servisas, rekomenduoju tą ramunių vilą, bet kas važiuos į šį užkampį…
Prieš miegą įtryniau vienos kojos padą Samahan tepalu, skirtu sąnariams. Patikrinsiu, ar ta koja geriau pailsės, ar mažiau jausis tas ilgo ėjimo mausmas. Ryte abu padus vienodai švelniai maudė, reiškia, tepalas toje vietoje neveiksmingas.