Dvidešimt šešta diena.
Šeštadienis, 2016-11-05

Yel Devi ekspresu iš Mt Lavinijos • Sotus ir ilgas važiavimas • Nainativu salos legendos • Vėlyvas atsiradimas vietoje • Autobusas su augalais • Prieplaukoje į salas • Painus kelias atgal į Džafną • Radau puikų viešbutį • Konsultacijos su inteligentija

6 km

Pasirodo, tasai traukinys, kuriuo stovėdamas važiavau pradėti dešimtąjį žygio etapą, startuoja ne iš centrinės forto stoties, o anksčiau, galima bilietą ir iš Mt. Lavinijos gauti. Būčiau žinojęs, būčiau net Dehiwaloje įlipęs – tas ekspresas stoja prie mano namų. Tuo tarpu oficialiame Šri Lankos geležinkelių web saite rašo, kad 4077 startuoja iš Forto.

Taigi, iš anksto nusipirkau bilietą į Yal Devi ekspresą į nekondicionuotą vietą už 900. Bilietas iki pat galo, iki Čunakamo, bet lipsiu anksčiau, Džafnoj. Traukinys pagal oficialius duomenis turėtų iki Kankešturajaus važiuoti, kaip visi, bet šis baigia kelią anksčiau. Užtat ir pradeda anksčiau, ne Forte. Šri Lankoje žmonės ne veltui nepasitiki jokiais oficialiais tvarkaraščiais, juolab web saitais – visada reikia gyvai pasiteirauti kasoje arba mašinisto pasiklausti. Indijoje net ir tie nežino tiksliai kur ir kada patys važiuoja.

Traukinys išvyksta 05:50, iš namų išėjau 05:25. Pliaupė tropinė liūtis, patikrinau, kaip einasi su skėčiu. Normaliai, jei be vėjo galima būtų keletą kilometrų pasitaškyti per balas. Gal kelioliką kilometrų, ko gero teks netrukus tai patikrinti.

Užtaikiau ant taksi vairuotojo, kuris nežino kur geležinkelio stotis. Būna čia tokių, kurie net skaityti nemoka, nežino nei vienos gatvės. Juos keleiviai vairuoja, kiekvieną posūkį rodo.

Vagonuose chaosas, visiškai neaišku į kurį man lipti, niekur neparašyta, tik klasė. O ant mano bilieto net klasė neparašyta. Nieko baisaus, atsisėdau į man patikusį vagoną į savo 36 vietą. Traukinio viduje radau užrašą, kad čia pirma klasė, man ko gero į antrą reikia. Centrinėje Forto stotyje konduktorius parodys, kur iš tikrųjų turiu sėdėti.

Forte nepriėjo joks pareigūnas, joks kitas keleivis su ta pačia vieta, tad likau sėdėti vietoje. Neišėjau net pyragėlių nusipirkti, ir gerai, stovėjom trumpai. Vandens turiu, o iš bado nemirsiu iki pat Jaffnos. Vis tik tikiuosi praeis koks pardavėjas, vagonas čia nekondicionuotas.

Jau gerokai pavažiavus, jau prie Ragamos įlipo senukas kontrolierius, duodu jam bilietą. Viskas gerai, paklausė kur važiuoju pasižymėjo pas save į sąsiuvinį. Ar teisingame vagone sėdžiu, paklausiau. Viskas gerai, atsakė. Ką reiškia tas FCR, klausiu. FCR reiškia FCR, atsakė. Vėliau dašuto, kad FCR tai First Class Reserved
Pamačiau, kad viena mergina sėdynę atsilenke. Pagrabaliojau aplink rankenas, šiaip taip ir man pavyko rasti kur paspausti, kad ir man atsilenktų.

Neteko badauti, praėjo bulkų pardavėjas, jis ir samosų turėjo. Vieno samoso užtenka, gal paskui ko nors dar gausiu. Taip ir buvo, prisivalgiau važiuodamas gardaus traukinino maisto.

Tarp Kurunrgalos ir Anuradhapuros šiek tiek kalnų pasimatė. Aišku, tikrų kalnų reikia giliau į salą važiuoti.

Iki Anuradapuros mano smartfonas gerai internatą gaudo, todėl pasiskaičiau apie tą Nainativu salelę, kurią rytoj ketinu aplankyti. Pasirodo, tai tikrai šventa vieta, minavota seniausiuose hindu šventuose raštuose.

Dar vediniais laikais buvo tokia gražuolė Ahalija. Suviliojo išminčių Gautamą Maharišį (vieną iš septynių vedinių išminčių, mantrų išradėją), tapo jo žmona. Bet vilioti nenustojo. Statė akeles, kraipė užpakaliuką prieš svečiuosna užsukusį dievą Indrą (kaip žinia, vediniais laikais dievai su žmonėm susimaišę gyveno). Nors Indra galingas dievas, kartais vadinamas dievų karaliumi, griaustinio dievas, kaip Perkūnas, bet turėjęs ir silpnybių nemažai. Susigundė Indra ta gražuole, neatsispyrė josios kerams. Bet ta nors ir viliojo, tačiau arčiau neprisileido iš karto, norėjo dar už nosies pavedžioti. Indra galingas dievas, jis lengvai pasivertė jos vyru išminčiumi ir gavo ko norėjo be ilgų preliudijų. Kai Gautama Maharišis apie tai sužinojo, prakeikė Indrą taip, kad to kūne atsirado tūkstantis žymių, panašių į moteriškus reprodukcinius organus (yoni). Visi pradėjo iš Indros juoktis, vadinti jį Sa-Yoni (lietuviškai būtų p..duku), ir tas neiškentęs pažeminimo pasislėpė Nainativu saloje. Ten jis atgailavo, kol Visatos valdovė Bhuvanešvari Aman jo pasigailėjo ir pavertė tas prakeikimo žymes akimis, po to jį pradėjo vadinti Indrakši (Indra akytasis). Keliais amžiais vėliau kobra Nagam plaukė į Nainativu salą įsikandusi lotoso žiedą, kad paaukotų deivei Bhuvanešvari, kurią ten buvo išgarsinęs Indra. Dievas-erelis Garuda pamatė kobrą ir bandė ją pagauti. Ta apsivyniojo iš vandens išlindusį akmenį Paambu Sutriya Kal, kelis kilometrus nedaplaukus Nainativu. Garuda savo ruožtu nutūpė ant kito akmens, vadinamo Garudan Kal. Pro šalį plaukė pirklys vardu Maanikan iš Čolos karalystės, pamatęs kas darosi pradėjo prašyti paukščio Garudos, kad neskriaustų gyvatėlės Nagos, leistų jai plaukti toliau. Garuda sutiko, tik su viena sąlyga, jog pirklys pastatys saloje gražią šventyklą deivei Bhuvanešvari. Pirklys sutiko, o Garuda tris kartus pasinėrė į vandenyną, kad nuplautų nuodėmes prieš Nagą, tokiu būdu erelis ir gyvatė nustojo būti ilgalaikiais priešais. O tuo metu (ar prieš tai) dievas Brama pavargo bekurdamas pasaulį, todėl dievas Šiva jėgų atstatymui paaukojo jam savo šakhti, t.y. moterišką energiją, už ką Brama Šivai pažadėjo jam tą šakhti energiją grąžinti moters pavidalu. Pažadą ištęsėti teko Bramos sūnui Dakšinui, katras materializavo savo dukrą Dakšayani kaip mergaitę kuri turėjusi tapti Šivos žmona. Deivė Dakšayani gimusi žmogaus pavidalu nuo pat vaikystės buvo pamaldi Šivai, katras tuomet pergyveno savo asketišką periodą šventame Kailašo kalne, ruošėsi tapti jo žmona. Dakšayani taip pat pradėjo gyventi asketiškai, išėjo į mišką, ten badavo, kol Šiva sutiko ją imti į žmonas. Tuomet Dakšajani grįžo į tėvų namus ruoštis vestuvėms, bet jos tėvas Dakšinas persigalvojo, nes jam pasirodė labiau apsimoka išleisti dukrą už turtingo princo, negu už asketo Šivos. Tačiau Dakšajani vistiek ištekėjo už Šivos, pasivadino Gauri, apsistojo pas jį Kailaše, dėl to buvo atskirta nuo šeimos ir tėvo prakeikta. Bet praėjus kiek laiko Gauri nusprendė aplankyti tėvų namus, vis tik ji mylėjo savo tėvą. Šiva visaip bandė ją atkalbėti, ji nepasidavė. Galų gale Šiva ją išleido, kaip ir Žilvinas Eglę. Tėvas Dakšani šaltai ją sutiko ir tol visaip blogai kalbėjo apie jos vyrą Šivą, kol Gauri pradėjo jausti savi kaltę, kad iš viso gimė ir supriešino Šivą su Dakšinu, todėl ji pritaikė savo jogos galias ir susinaikino. Sužinojęs apie tai Šiva įsiuto ir sutvėrė du monstrus Virabadha ir Badhrakali, katrie sukėlė chaosą ir sunaikino Dakšino pasaulį (tų monstrų šventyklos yra Nainativu saloje). Negana to, Šiva užsidėjęs Gauri kūną ant pečių pradėjo baisųjį Tandavos šokį ir ištaškė savo mirusią žmoną į visas puses. Tiktai Višnu tesugebėjo nuraminti įsisiautėjusį Šivą pasiųsdamas savo Sudaršana čakra, dažnai vaizduojamą laidu prie jo pilvo prijungtu mažesniu dievuku. O Gauri kūno dalys nukrito į 64 pasaulio vietas, viena iš jų (pėdos) ir yra Nainativu saloje, Nagapooshani Amman šventyklos vietoje, į kurią plaukia šivaitų ir šahtistų (moteriškos energijos garbintojų) piligrimai iš viso pasaulio. Po viso šito apsiraminęs Šiva atstatė sunaikintą pasaulį, net atgaivino Dakšiną, tiesa, uždėdamas jam ožio galvą. Atgaivintas Dakšinas pasidarė didelis Šivos garbintojas. Tiesa, Gauri nebuvo atgaivinta, kažkodėl. Rytoj nuvyksiu išsiaiškinti, kaip ten buvo iš tikrųjų, o smalsūs skaitytojai (matyt vargiai kas atlaikė iki šitos vietos) lai pasiskaito Vikipediją ar tamilų  epą Silapathikaram.

Liūčių sezonas čia jau įsibėgėjo. Ryžių laukuose žmonės darbuojasi.

Geriausias važiavimas buvo šituo traukiniu. Ir tulikas tvarkingas. Senukas konduktorius sėdėjo mano vagone. Bananukais pavaišino.

Išlipau Džafnoje prieš keturias. Ilgai važiavom ne todėl, kad traukinys lėtas, o todėl kad išvažiuojant iš Kolombo ir įvažiuojant į Džafną jis stovinėjo visose stotelėse.

Iš geležinkelio į autobusų stotį per Hospital road ėjau apie 15 minučių. Jei būčiau tuktuką ėmęs, būčiau per 5 atsiradęs. Gatvėje, kur privatūs autobusai, stovi vienas į Kurikaduvaną, keleivius renka. Kitoje gatvės pusėje nusipirkau gėrimų ir užkandos, atsisėdau į pustuštį autobusą, laukiu.

Sėdžiu autobuse, laukiu jau virš dešimt minučių ir galvoju. Jei dar reiks ilgai laukti, jei mes važiuodami stojinėsim dažnai, tai toje vietoje kur pereitą etapą baigiau atsirasiu jau temstant. Ar yra prasmė dabar iš viso ten važiuoti, jei apsisukus, gal net su tuo pačiu autobusu, reiks grįžti nakvynei į Džafną… Jei kas nors mane staigiai nugabentų į Punduktivu salą, tai dar yra šansų nueiti iki pat uosto, išsiaiškinti dėl keltų į Nainativu, gal net spėčiau ten persikelti į tą šventą salą. Apie 20 km reikia važiuoti iki sankryžos, kurią prieš savaitę pasiekiau, gal nuveš koks taksi už 1000, gal dar labiau pavyks nusiderėti.

Užsimečiau kuprinę ir braunuosi prie išėjimo. Nebuvo taip paprasta – ant autobuso grindų lentų prikrauta, o pro priekines duris tempia medžius sodinimui. Susibraižiau į šakas kol išlipau, dar pirštą iki kraujo į kažkokį spyglį įsidūriau.

Einu pirštą čiulpdamas, taksistai siunčia vienas pas kitą, karpo ausimis, kai bandau išaiškinti kur man reikia. Rodyk nerodęs jiems žemėlapį, nesupranta tokių dalykų. Gali tarti salos Punkudutivu pavadinimą kaip nori, nesupras. Gerai, kad helperis pasimaišė, vaikinukas angliškai suprantantis, tas ir paaiškino taksistui, kur man reikia. Kelis kartus paprašiau, kad ištartų teisingai salos pavadinimą – sako lygiai taip, kaip ir aš sakau, bet jį supranta, o manęs – ne. Esu susidūręs su tais tarimo niuansais, užtenka per plauką ne taip pasakyti kokią priegaidę ir nebesupranta. Taip yra ir sinhalų kalboj, ne tik tamilų.

Pajudėjom. Taksistas benzino užsipylė tokiai ilgai kelionei.

Lekiam pro mano praeitas vietas, lekiam greitai. Bet ne taip greitai, kaip autobusai. Jei tas su augalais pralenks, reiškia dar vieną klaidą padariau.

Reikiamoje vietoje atsiradom prieš pat penkias, reiškia turiu gerą valandą ėjimui, kol pradės išjunginėti šviesą. Duodu vairuotojui 1000, galvodamas, kad tikrai nusipelnė – greitai nulakino. Galėčiau dar ir pridėti, nes jam atgal toli grįžti, vargu ar ras klientų. Vairuotojui neužteko tūkstančio. Faiv tausend, sako. Na jau ne, čia ne Paryžius. Pasiginčijom truputį, kol supratau, kad jis norėjo pasakyti, jog turiu pridėti 500, ką ir padariau. Šoferis liko patenkintas, o aš nužingsniavau greitu tempu.

Paskutinėje didesnėje kryžkelėje iki prieplaukos šventyklų kompleksą priėjau. Laiką taupydamas neužėjau į vidų pudžos pažiūrėti, sulėtinęs žingsnį spėjau pasidairyti, kelis kadrus užfiksuoti. Ir čia statulos buvo laukan išneštos, tokios mažos procesijos vyko.

Priėjo diedukas, pakalbėjom. Sako, paskutinis autobusas į Džafną važiuoja 17:30, man reikia palaukti kryžkelėje. Dar beveik pusvalandį turiu, dar paeisiu, sakau, autobusą toliau pagausiu.

Tolumoj vanduo pasimatė, reiškia Kurikaduvanas netoli, čia pat ir uostas.

Visai temstant priėjau kelią į prieplauką. Niekur nebenuplauksi, sako man sutikti bachūrai, dabar tik į čia keltai dar keli bus, o iš čia tik rytoj ryte. O kada autobusas į Džafną? Pusė aštuonių, sako. Ok, einu arčiau uosto pažiūrėti.

Prieplaukoje nemažai žmonių. Ten ir postas, iš jo išėjęs kareivis užkalbino mane. Patvirtino, kad kitas keltas į Nainativu tik rytoj. O ką čia žmonės ant suoliukų veikia, klausiu. Tai piligrimai, jie lauks iki ryto, jei nori ir tu gali prisijungti, sako. Geriau važiuosiu nakvoti į Jaffną, sakau. Autobusas bus septintą, sako.

Nuėjau atgal, kur tiltas į prieplauką prasideda, ten kažkokia krautuvėlė, gal arbatos gausiu. Man beeinant autobusas atlėkė, apsisuko prieplaukoje, ten visai nelaukęs atgal pro mane važiuoja. Stabdau, ar į Džafną, klausiu. Kur daugiau kitur, atsako, sėsk.

Va tai koks vietinių laiko ir eismo supratimas – diedukas prie šventyklos sakė, kad paskutinis autobusas bus 17:30, bachūriukai prie krautuvės, kad 19:30, kareiviai, kad 19:00, o aš pasigavau 18:05.

Važiuodamas žymiuosi žvaigždutėmis žemėlapyje viešbučius Džafnoje aplink autobusų stotį, planuoju maršrutą, kaip visus apeisiu, kol geriausią išsirinksiu. Anksti dar, spėsiu padaryti Džafnos nakvynės vietų apžvalgą, gal pravers kitiems keliautojams.

Pastebėjau, kad kažkaip ne taip važiuojam. Tikrai, užuot lėkę tiesiai į Džafną, pasukom į B441 į Kaytsą. Ok, aplinkui apvažiuosim, pamatysiu, kaip Karainagaras atrodo, laiko turiu. Bet Kaytse netoli perkėlos autobusas sustojo ilgam. Išjungė variklį, reiškia tikrai stovėsim ilgai. Gal kelto reikia laukti. Keleiviai išlipo, susėdo ant bordiūro. Išlipau, vaikštinėju aplinkui. Gal pritaikyti Merfio dėsnį, gal nueiti kur toli, kad autobusas važiuoti pradėtų… Bet tada kažkaip reiks greitai suspėti grįžti.

Netoli kelios krautuvės, nusipirkau kolos buteliuką, išgėriau. Grįžau prie autobuso, tebesėdi visi. Vairuotojas krapštosi prie bagažinės, kada pajudėsim, klausiu. Po 15 minučių sako. Gerai, tiek dar pakentėsiu, nepradėsiu taksi ieškoti. Vos įlipau vidun, pajudėjom. Ne po 15, o po 2 minučių, gerai, kad kur toliau nenuėjau.

Nevažiavom į Karainagarą, apsisukom ir atgal patraukėm AB19 keliu. Netrukus atvažiavom į Džafnos autobusų stotį, nebestojom daugiau.

Einu nakvynės ieškotis. Iš pradžių pasukau į senąjį pašto kelią, ten Nagapushani viešbutis pažymėtas. Toje vietoje, kur viešbutis turi būti šnapsinę radau. Kur viešbutis, klausiu pardavėjo. Jis pasitaręs su kitais darbuotojais paaiškino, kad turiu eiti toliau tiesiai, perkirsti sankryžą ir toliau tiesiai. Taigi ten Yal’s Town Inn, tą irgi esu pasižymėjęs.

Tamsu viešbučio akligatvyje, telefonu pasišviečiau. Resepšione džiaugsmingai pasitiko manageris, parodė kambarį be kondicionieriaus už 3000. Švaru, tvarkinga. Yra rankšluostis, papildoma paklodė užsiklojimui. Rozetė prie pat lovos. Staliukas, kėdės. Vandens butelis padėtas. Muilo porą gabalėlių. Yra net telikas. Yra net karšto vandens kolonėlė duše, ji net veikia! Patingėjau ieškotis alternatyvių vietų, man čia patinka. Pasirodo, dar ir pusryčius duoda. Gal galima be pusryčių, klausiu. Nepavyko dėl to kainos numušti, teks pusryčiauti. Kaip visada būnant B&B, tie pusryčiai, kurie man visai nerūpi (man geriau pavalgyti kur nors arbatinėje pakeliui, ten, kaip taisyklė, skaniau būna) yra ypatingos svarbos dalykas menedžeriui, jis linkęs nuodugniai aptarinėti kelintą pusryčiausiu, ką valgysiu. Jei jau taip norit, kad tuos pusryčius valgyčiau, sakau, paruoškit man juos penktą ryte, nes anksti norėsiu išeiti. Tikėjausi, jog vadybininkas pasiduos ir leis man išvengti tų pusryčių, bet jis nenusiminė, o pakvietė patarnautoją ir prisakė jam atnešti man pusryčius į kambarį penktą ryte. Nenorėsiu tada valgyti, nenorėsiu tampytis su savim, teks palikti.

Man vakarienė svarbiau už pusryčius, bet viešbučio restorane negausiu ko noriu, man labiau patinka ko nors gatvėje nusipirkti ir parsinešus užkandžiauti. Dar ne vėlu, nesu pavargęs, todėl išėjau į miestą. Ankstesnių etapų metu buvau nusižiūrėjęs vieną snarglinę, manau reikia užeiti susipažinti su vietine pijokija, gal inteligentų ten rasiu.

Taip atsidūriau Džafnos Restorane Nr. 1. Jis yra maždaug čia, rekomenduoju.

Užlipau į antrą aukštą, ten tipiška Šri Lankos vietinių knaipė (kaip ir Pietų Indijoje). Vos įėjus prieini grotas, už jų pardavėjas. Pasakai jam ko reikia ir eini prie stalelio, tau atneš.

Gerai, kad buvo silpno alaus, pasiėmiau Lions skardinėlę. Prisėdau prie poros geriančių vietinių, tie nustebo, bet labai apsidžiaugė. Pradėjau jiems vardinti vietų pavadinimus, kur jau buvau ir kur dar būsiu – pagrindinė pokalbio tema nežinant kalbos. Rodžiau jiems nufotkintų šventyklų nuotraukas, jie džiaugėsi jas atpažinę. Malonus toks bendravimas, bet kalbos barjeras trukdo man reikiamos informacijos gauti. Pagaliau atvedė vieną inteligentą angliškai kalbantį. Jam paaiškinau savo esmę, jis vertė visiems, visi stebėjosi.

Pasakiau, kad norėčiau iš pradžių nuplaukti į Nainativu salą paskui iš ten į Analaitivu, iš ten į Eluvaitivu, ar tiesiai į Karaingarą. Dar neblogai būtų iš pradžių į Delftą užsukti. Buvo sušauktas konsiliumas, atsirado žinančių tas vietas, net gyvenančių tose salose. Man paaiškino, kad daug visokių keltų plaukioja į mano paminėtas salas, bet visi iš Kurikaduvano, visą laiką reikėtų grįžinėti į tą uostą. Bandžiau aiškintis, gal kokie žvejai mane po salas paplukdytų, bet čia nebūna tokių turistų, būtų labai komplikuota susitarti. Ir nelauks niekas kol vieną ar kitą salą pereisiu, reikės naujo laivelio ieškotis. Anksčiau dar buvo galima su kariškiais tartis, bet užraukė jų turistinį biznį.

Sužinojęs ko noriu, skardinėlę išgėręs, atsisveikinęs su pijokėliais, patraukiau namo į viešbutį. Pakeliui keptų kalmarų nusipirkau.

Ko gero paliksiu Nainativu kitam kartui, gal su draugais atvažiuosiu šventyklų apžiūrėti. Geriau šį Šri Lankos kampą apeisiu tiesiai per Kayts ir Karainagaro salas. Bet rytoj bus geriau matyti atsikėlus.