Dvidešimt aštunta diena.
Šeštadienis, 2016-11-12

Bemiegė naktis piligrimų autobuse • Paryčiai Džafnos stotyje • Švintant per ilgą tiltą • Paukščių ir augalų fotografavimas • Dovanos svetingoje šivaitų šventykloje • Šventoje budistų vietoje • Prie didelio lurdo • Džiovintos žuvies turgelyje • Šrilankietiška pirtis iš arčiau • Pirmas rimtas lietus per visą žygį • Atgal į Džafną • Pasivaikščiojimas po vakarinį miestą

20 km

Šį kartą nebuvau pasirūpinęs traukinio bilietais bilietais iš anksto, kai susigriebiau ketvirtadienį, nebegavau. Nenoriu stovėdamas važiuoti, reikia ieškotis kitų variantų. Jau seniai žinojau, kad iš Welawatos (tokio Kolombo rajono, kur didelė tamilų diaspora) į Džafną kursuoja naktiniai piligrimų autobusai. Radau autobusų portalą, ten net galima bilietą internetu pirkti, galima net vietą pasirinkti. Taip ir padariau, pirkimas įvyko sklandžiai. Po to man skambino kelis kartus, skambinantysis nekalbėjo nei angliškai, nei sinhališkai, tamiliškai nesusišnekėjom. Skambino periodiškai, kas valandą, šiaip ne taip supratau, jog nori įsitikinti, ar tikrai jų autobusu į Džafną važiuoju. Užsakant bilietą reikėjo pažymėti sąraše vietą iš kur autobusas turės mane paimti, jis važiuoja per visą Kolombą, pravažiuoja visai netoli mano darbo, tai patogu. Pažymėjau, kad lauksiu prie metodistų bažnyčios 19:35.

Atėjo penktadienio vakaras, dar kelis kartus skambino, kad pasitikslintų, jog tikrai važiuoju. Atsirado angliškai kalbantis vadybininkas, pasakė, kad mane veš geltonas didelis autobusas. Laukiu prie bažnyčios nuo 19:20, laukiu pusvalandį, autobuso nėra. Policininkai priėjo, ko čia stovi, klausia. Jokie autobusai čia nesustoja, sako, čia nėra stotelės. Aš rodau bilietą, kur parašyta, kad važiuoju nuo metodistų bažnyčios. Policininkai pradėjo visus pravažiuojančius autobusus stabdyti, sakau, kad baigtų, man reikia tik geltono, tokių beveik nėra. Dar paskambinau tam vadybininkui, jis pasakė, kad autobusas yra išvažiavęs, iki manęs dar neprivažiavęs. Viskas gerai, 40 minučių galima vėluoti šio didmiesčio chaose.

Pagaliau policininkai sustabdė geltoną autobusą, važiuoju. Įsitaisiau savo vietoje. Patogu, sėdynė atsilenkia daug, pusiau gulom galima snausti. Kas šimtą metrų autobusas stabteli kitų keleivių paimti. Ten dar kartu su keleiviais įsigudrina įlipti visokie pardavėjai. Pardavinėja skuteklius, žaislus-transformerius, bet ne vandenį, ne maistą, deja. Gerai, kad riešutų turiu.

Vienas vaikinas nedrąsiai stovėjo prie manęs, kol įsidrąsinęs parodė man savo bilietą, ten ta pati vieta pažymėta. Einam priekin pas konduktorių aiškintis. Ten jau būrelis tokių su vienodom vietom. Konduktorius pasimetęs, skambinėja kažkur. Sustojom, palaukėm pusvalandį, kitas autobusas privažiavo, paėmė pradubliuotus keleivius. Likau savo patogioje vietoje. Man dar geriau, kad vėluojam išvažiuoti – pagal tvarkaraštį turim atsirasti Džafnoje 4:30, geriau būtų pavėluoti bent pusvalandį.

Lėkėm greitai. Visą kelią grojo muzika graži tamiliška paslaptinga, tiktai baisiai garsiai, teko ausis užsikimšti. Nieko nepadarysi, mėgsta triukšmą šrilankiečiai. Porą kartų sustojom užkąsti ir į wc. Patogu.

Nors ir smarkiai vėlavom išvažiuoti, vietoj atsiradom laiku. Keista, bet visai tuščia didelė Džafnos stotis 04:30. Klausiu taksisto kada bus autobusas į Karainagarą. Šeštą pirmas išvažiuoja, sako. Miegaliai. Man labai tiktų švintant eiti pradėti, nuo 05:45 maždaug, bet su pirmuoju autobusu vietoj atsirasčiau maždaug prieš septynias.

Viena gerai – kelios švarios kavinės Džafnos stotyje veikia visą parą, galima ten sėdėti laukti, snūduriuoti ar su kompu dirbti. Dar arbatos skanios išgerti, užkąsti, muzikos garsios paklausyti.

Pasėdėjęs 20 minučių nusprendžiau grįžti pas taksistą ir pasiderėti, kad iki trasos nuvežtų. Nenoriu laukti iki šešių. Už kiek nuveši iki Karainagaro tilto sankryžos, klausiu taksisto. Tas galvą krapšto. Tūkstantų duosiu, sakau. Sutiko džiaugsmingai, derėtis nebandė. Šiaip tai maksimali kaina už 20 km. bet aš ne vietinis, nesiderėsiu dėl centų.

Atvažiavom pačiu laiku, buvo prašvitę tiek, kad jau galima eiti.

Nei vieno žmogaus mano pereito etapo baigimo vietoje. Nors keli autobusai į Džafną pravažiavo, bet į čia nei vieno. Suveržiojau kuprinės dirželius, susitepiau tepalais ir pradėjau žingsniuoti tilto link.

Paryčiais daug žvejų (tiksliau krabininkų ir krevetininkų) dviračiais privažiavo tinklų tvarkyti.

Pirmą tikrą autobusą iš Džafnos (prieš tai buvo kažkoks tarnybinis) pamačiau tik apie 06:30, gerai, kad nelaukiau.

Už tilto pasukau AB21 keliu į Ponnalai.

Priėjau gražią šventyklą, pasėdėjau prie jos, pasėdėjau joje, tik viduj fotografuoti negalima. Gaila, ten tokia graži Višnu statula buvo.

Beeidamas pro neapgyvendintas vietas mačiau daug visokių paukščių. Mažų ir didelių, visokių spalvų, jie visaip čirškė, čiulbėjo, klykavo. Be šansų nufotografuoti. Net keista, kol einu, jie netoli laksto, tik stabteliu, jie bemat nulekia. Tokiems vaizdams užfiksuoti reikia geros technikos, išmanymo, ištvermės, daug laiko laukti užsimaskavus. Geriau augalus pafotografuosiu, tie taip pat įdomūs.

Priėjau prie vandenyno, pailsėjau.

Praėjau pro labai sutvarkytą ruožą – jokių šiukšlių, žolytė prižiūrėta. Reiškia šalia kareivinės.

Paskui priėjau nedidelę šivaitų šventyklėlę.

Šalia šventyklos sėdėjo senelis brahminas, tikras sadhu. Pamatęs mane bežioplinėjantį pasikvietė prie savęs ir pelenų saują pribėrė, išsitepiau jais šiek tiek. Paskui karolius man užkabino nuo savęs nusiėmęs. Paskui bananų davė užvalgyti. Paskui atviruką davė su Sarasvati mandala. Paskui pašaukė šeimyną, nusifotografavom, fotkino vaikinukas motociklu privažiavęs. Paskui moterys atnešė man limonado atsigerti. Toks didžiulis svetingumas užgriuvo staiga, neturiu kuo atsidėkoti. Daviau keletą lietuviškų centų. Paskui daviau 500 rupijų banknotą, nenorėjo imti, bet nepasidaviau. Tada man atnešė dar įrėmintą mandalą, įstiklintą. Paskui dar bananų ryšulėlį kelionei. Nepatogu atsisakyti, bet ir nešiotis su savim nepatogu. Bananus valgiau paskui prisėdęs ant kelmelio, kiek nesuvalgiau, karvutėms atidaviau.

Pasisvečiavęs mažoje jaukioje šventykloje toliau patraukiau, bet netoli nuėjau – priėjau didelę budistų šventyklą – retos jos čia šiaurėje, kur budistų mažai.

Kitoje gatvės pusėje nuo budistų šventyklos paslaugos turistams lyg Europoje. To dar nemačiau savo kelyje. Net atvirukus pardavinėja, kuriuos čia pat į pašto dėžutę galima būtų įmesti, matyt, kad ir pašto ženklų turi. Nesiteiravau, labai jau neišvaizdūs tie atvirukai. Yra ir suvenyrų – pakabukų raktams. Toliau krautuvė su gėrimais, užkanda. Šone pavėsinės, galima patogiai pasėdėti. Bet aš neseniai prisisėdėjau svetingoje šivaitų šventykloje, keista būtų čia užlūžti, kai taip gerai einasi pailsėjus. Va, jei tokia vieta pasitaikytų apie pusiaudienį, saulei kepinant, kelioliką kilometrų nuėjus, kaip gerai būtų. Bet tada dažniausiai nebūna kur patogiai atsisėsti, nei nuo saulės pasislėpti.

Priėjau lurdą prie jūros. Šitas lurdas didelis, anksčiau pro mažesnius, vienodesnius praeidavau.

Kareiviai palmių prisodino. Tomis vietomis beeinant susidarė įspūdis, kad kareiviai čia viską tvarko, o civiliai kaimiečiai griauna, šiukšlina.

Artėjant prie vandenyno patekau į didelį laumžirgių spiečių. Neišėjo nufotografuoti.

Bachūriukai pasisiūlė dviračiu pavežti.

Priėjau vietą kur prie kelio džiovinta žuvimi prekiauja.

Spėju, kad žuvies džiovinimą čia užvežė portugalai. Tropikuose gyvenantiems šrilankiečiams nereikia kaip nors saugoti maisto, jie viską šviežią valgo. Todėl čia nėra džiovinimo, rūkymo, sūdymo, rauginimo tradicijų. Pasigaudavo kiek reikia žuvies, išsikepdavo ar išsivirdavo, tuoj pat suvalgydavo (manau, kad žuvis nebuvo dažnai valgomas maistas). O portugalai žuvies prisidžiovindavo, kad mėnesius plaukdami vandenynuose iš bado nemirtų. Džiovinta menkė bakalao ir už šviežią skanesnė, kai atmirkyta ir ištroškinta. Džiovinti žuvį vietiniai išmoko dar ir dėl to, kad pradėjo gaudyti jos daugiau, nei tuoj pat gali suvalgyti. Užuot perteklių išmetus, galima sudžiovinti ir parduoti, aišku pigiau, nei šviežią. Čia nevalgo džiovintos žuvies kaip voblos prie alaus, ją išmirko. Tiktai mažytes žuvytes, mailių džiovintą vartoja žalią kaip papildą prie prieskonių (baduma), ypač tam tinka žuvelės iš Maldyvų.

Praėjau pro šrilankietišką pirtį. Čia niekas nesimaudė, todėl nufotografavau.

Stotelėje besėdint, ledus bevalgant lyti pradėjo. Kol kas nedaug, eiti pakilau, netrukdo. Bet paskiau įsismarkavo, gerai, kad lietsargį turiu. Pirmas rimtesnis lietus per visą ėjimą aplink Šri Lanką. Seniai turėjo mane užklupti, laikas čia liūčių sezonui. Bet tik pagąsdindavo. Dabar jau rimtai.

Kyrimalajaus miestelyje palindau po medžiais. Pasigrožėjau senoviškos šventyklos vartais.

Netrukus privažiavo autobusas į Džafną. Dar tik pusiaudienis, dar galėčiau porą valandų paeiti, bet nusprendžiau nebelaukti, kol lietus praeis, geriau Džafnoje pabūsiu, išsimiegosiu, nes nors ir patogus buvo tas naktinis autobusas, užmigti nepavyko, gal dėl ypatingai garsios muzikos.

Taip tik pirmai stojus grįžau į Džafną. Lijo ir čia. Dviejų žemėlapyje pažymėtų viešbučių neradau. Tas, kur radau (Pillayar Inn), buvo brangesnis ir prastesnis už tą, kur nakvojau per pereitą etapą. Nusibodo per balas šlepsėti ir nuo mašinų išsisukinėti, nuėjau ten, kur neblogai pernakvojau pereitą kartą, į Yal’s Town In.

Gavau tą patį kambarį už 3300, nesiaiškinau, kodėl dabar 300 brangiau, pavargęs buvau. Pamiegojau porą valandų. Atsibudau žvalus, nuėjau po miestą pašliaužioti. Džafną jau pažįstu kaip savo kelnes, bet dar pavaikščiojau nelankytomis gatvelėmis tikėdamasis rasti kokį perliuką. Nieko ypatingo neužtikau, bet vistiek pasigėrėjau vakariniu miestu, kur žmonės kažkuo užsiima kiekviename name. Jei ne parduotuvė, tai kokios nors dirbtuvės ar siuvykla.

Dar į karčiamą užėjau, tą pačią kur ir pereitą sykį, daugiau jų neradau. Prie alaus skardinės gavau mažyčių pupelių skaniai sutaisytų.

Šią dieną man eiti patiko. Kelias visą laiką asfaltuotas, bet ne nuobodus plentas. Truputis šventyklų, truputis pajūrio, visko po truputį. Gera trasa. Jei ne lietus, būčiau iki Kankesanturajaus geležinkelio stoties nuėjęs, o gal net iki oro uosto.