Trisdešimt pirma diena.
Sekmadienis, 2016-11-27

Ilgas kelias į startą • Puikus pajūrio kelias • Koloritinis žvejų kaimelis • Aitvarai • Mėlynasis stadionas • Gyja sutrenktas pirštas • String hoperiai – makaroniniai blynai • Šiauriausiame Šri Lankos taške • Pokaitis tinklinėje • Petro Taško prieplaukoje • Prisisotinimas gražiais vaizdais • Tuščiu paplūdimiu iki sugriauto tilto  • Autobuso gedimas • Namo

22 km

Atsikėliau šeštą švintant, o ne penktą, nes neketinu ilgai eiti, piršto sutinimas nepraėjo. Maudė per naktį, užmigti nedavė. Išgėriau movalio tabletę, kitų vaistų neturėjau. Jei nuima sąnarių skausmą, gal ir nuo sutrenkimo padės. Nelabai padėjo, nors kas žino, gal be tabletės būtį daug labiau skaudėję. Tai nesugadino nuotaikos, traukia eiti, kol einasi.

Nuklibinkščiavęs į kvadratinę Point Pedro aikštę kur autobusai stovi iš pradžių užėjau papusryčiauti. Į tą pačią arbatinę pas tą patį jaunuolį kur vakar bandė padėti viešbutį rasti. Išgėriau baltos arbatos su wada pyragėliu – puikūs standartiniai mano pusryčiai. Už viską 80 sumokėjau, t.y. pusę euro. Kol pusryčiavau arbatinės darbuotojas man žinias pasakojo, parodė Fidelio nuotrauką, pasimirė, sako.

Man reikia grįžti į Thondaimanru kryžkelę, bet dauguma autobusų važiuoja į Džafną kitu keliu. Bet vienas nedidelis buvo man tinkamas. Tuščias, reikėjo laukti, kol keleivių prilips, bet neskubu šiandien.

Vairuotojas greitai pasimeldė ir pajudėjom. Netrukus stabtelėjom prie hindu koplytėlės, žavinčios savo natūralumu, konduktorius iššoko ir greitai paaukojo. Dar stabtelėjom su vairuotojo draugu paplepėti. Kur skubėti, be manęs dar tik 2 keleiviai. Paskui sustojom prie mažos šventyklos trumpai pudžai, konduktorius uždejo tiką (tokį tašką raudoną) sau, vairuotojui ir autobusiukui ant priekio. Paskui sustojom kryžkelėje šiaip pastovėti. Paskui dar prie vienus šventyklos. Ten toks plyšelis pinigams ir indelis su raudonais milteliais tikai. Konduktorius viską atliko. Super. Man patinka tai. Nepraleidžiam ir kiekvienos krautuvėles, sustojam pasisveikinti su pardavėju, paplepėti. Jei skubėčiau, kaip pvz vakar patekti i ėjimo vietą, būčiau pradėjęs nervintis, bet dabar palaima nogna.

Paskui sustojom prie stoteles, ilgokai stovėjom, gal per anksti atvažiavome. Tokios stotelės džiaugsmas nenusakomas valkatai keleiviui, čia ne tik prisėdus pailsėti galima, čia ir pamiegoti išsitiesus biški galima.

Konduktorius pradėjo pinigus rinkti. Ištiesiau iam 20 ir dar 50, jei 20 neužtektų. Abu paėmė. Lyg ir per daug, bet negaila už ekskursiją.
Sustojom prie katalikų bažnyčios, ten visi persižegnojo, konduktorius nubėgęs rankom koplytėlę palietė.

Prie Velvatiturai kryžkelės dar pastovėjom. Trys gražuolės įlipo. Vėl pasukom šonan. Gerai, lai pavežioja už didelius pinigus.
Priartėjus prie mano sankryžos autobusas prilipo žmonių, prisigrūdo. Važiuoja Džafnon iš čia.

Išlipęs užėjau į krautuvėlę,  įkaliau kolos ir nuklibinkščiavau AB21 keliu.

Kelias nedideles hindu šventyklas praėjau, bet aukojimai buvo pasibaigę, vėlu jau.

Kelias priartėjo prie vandenyno. Išlindinėju į paplūdimį, matau, kad toli juo nepaeisiu, kliūtys visokios priekyje matosi. Nieko blogo, kelias šalia, juo eiti nesunku.

Ėjau ėjau ir eilinį sykį išlindęs prie jūros patekau į Velvetiturajaus koloritinį žvejų kaimelį. Daug prifotografavau beeidamas pakrantės gatvele.

Šių vietų vaikai mėgsta aitvarus leisti. Nemažai jų mačiau laiduose įstrigusių.

Priėjau melsvą stadioną. Čia yra suoliukai patogūs, pasėdėjau truputį.

Beeidamas pajutau, kad sutrenktas pirštas gyja, jau nebereikia šlubuoti. Prisėdęs mėlynajame stadione, bešluostydamas ir masažuodamas kojas pasikalbėjau su pirštu, padėkojau už palaikymą, pasakiau jam, jei kas negerai, tegul iškart duoda žinoti.

Išlindau iš nuostabaus žvejų kaimelio į plentą. Vis dar einu šiaurėn, bet netrukus turėčiau pasiekti maksimumą, paskui į pietus leisiuosi.

Priėjau valgyklą. Gal jau laikas pietauti. Ten teturėjo tik makaronų. Nenoriu. Reiškia nereikia, nealkanas dar.

Jau iš tolo pastebėjes pavėsmedį nusprendžiau po juo pailsėti. Priėjau arčiau, o čia ir laipteliai patogūs, ir stotelė, ir pavėsis. Dvigubas-trigubas malonumas. Privažiavo dviračiu vaikinas, papasakojo man kokios čia šventyklos aplink. Nespėsiu jų apeiti, bus dar daug kitų šventyklų kelyje.

Priėjau dar vieną valgyklą. Suvalgiau string-hoperių – makaroninių blynelių.

Prie pat šiauriausio Šri Lankos taško užsukau kolos atsigerti ir pončkutę suvalgyti.

Taip priėjau šiauriausią Šri Lankos tašką. Vieta pažymėta ženklais.

Toliau jau mano kelias kryps į pietus.

Priėjau pastatą, kur žvejai tinklus tvarko. Pusiaudienis, karšta, žmonių nėra. Man ta vieta tiko pietų poilsiui. Įsitaisiau ant slenksčio, kojas patepiau, pamasažavau, vandenyno bangom pasigrožėjau. Atsirėmęs į stulpą atsipalaidavau, truputį snūstelėjau.

Mane pastebėjo vaikas, renkantis nuo akmenų moliuskus. Vaikščiojo ilgai aplinkui, bet nedrįso užkalbinti. Netrukdė man. Paskui nubėgo, matyt, draugų pasikviesti, ufonauto parodyti. O aš atsikėliau ir nuėjau, jau buvau pailsėjęs.

Gražus pajūrio kelias,nuostabūs vaizdai. Jokių kareivinių nėra, galima visur praeiti.

Priėjau Point Pedro prieplauką. Laivų nėra, bet vieta gera. Yra kavinė, kelios patogios vietos pasėdėti. Pasigedau kažko panašaus Manare prie Adomo tilto, ten visai nieko nėra.

Priėjau bažnyčią, ten tėveliai vedė išpuoštus vaikus. Matyt pirmai kumunijai.

Priėjau jaunų mergaičių kapines.

Taip gražu aplink, įdomu. Pirmą kartą užsinorėjau, kad baigtųsi tokie gražūs vaizdai, nes akys pavargs bežiūrint tiek daug nuotraukų.

Ant švyturio sienos znokas, iki kiek cunamis čia vandenį buvo pakėlęs.

Po švyturio kelias nusuka į pietvakarius, o aš toliau pajūriu ėjau. Ten neblogas paplūdimys.

Einu paplūdimiu, tolstu nuo plento. Kiek neramu pasidarė, nes pagal žemėlapį galiu atsidurti vandens atskirtas nuo visų kelių.Bet tolumoj pasimatė pastatas, kažkokio tilto kontūrai – čia ir išlįsiu į žemyną.

Tiltas sugriautas, bet praeiti juo galima. Tuoj vakarėti pradės, gerai būtų iki tamsos baigti savo ėjimą šiandien. Iki B370 dar reikia visokiais kiemais praeiti, o toliau jau galiu mašinas gaudyti.

Užšnekino inteligentiškas dėdė, jis net žino, kur Lietuva. Jis ir jo pati labai stebėjosi iš kur čia atsidūriau, svetimi čia neužsuka niekad. Lydėjo mane iki savo namų, kvietė į svečius, bet aš laiko jau nebeturiu.

Pagaliau išlindau į plentą. Ketinau daeiti iki B371 kryžkelės, čia ir būtų XV etapo pabaiga, bet nedaėjus poros šimtų metrų prie manęs sustojo tuktukas, pavežti pasisiūlė. Pamaniau, kad tos šansas gali greitai nepasitaikyti, sutikau.

Tuktukistas norėjo nuvežti mane į Valipuramą šventyklos parodyti, bet ta vieta bus mano sekančiame etape. Vežk dabar į Point Pedrą, sakau, į autobusų stotį, į Džafną skubu, o iš ten į Kolombą.

06:30 jau buvau Point Pedre. Pakalbėjau su policininku, rodos, policijos viršininku, taip solidžiai atrodė. Gal tiesiai į Kolombą iš čia galima nuvažiuoti, klausiu. Galima, bet pirmas autobusas bus septintą. Užuot laukus, geriau į Džafną važiuoti, iš ten autobusai dažnai važinėja. Džafnos autobusas jau tuoj pajudės, įlipau į jį.

Pravažiavo Ačuvelio kryžkelę, kur didelė autobusų stotis, kur jau trečią kartą pravažiuoju.

Netoli nuo Ačuvelio autobusas sugedo. Vairuotojas ilgai krapštėsi motore. Išėjau patranzuoti, man sako, kad tuo viską sutvarkys. Po 15 minučių atvažiavo kitas autobusas, ten sulipom.

Pagaliau Džafna. 20 minučių iki Kolombo autobuso išvažiavimo. Pusę trijų nakties jau buvau Petoje, trečią namuose. Sutrenktas kojos pirštas pasveiko beeinant.