Trisdešimt antra diena.
Pirmadienis, 2016-12-05

Vairuotojų streikas sutrukdė laiku išvažiuoti • Ilgas važiavimas iki Point Pedro • Apie triukšmo taršą Pietų Azijoje • Vėl Tulpių namuose • Litanija senoje šventykloje • Valipuramo šventyklos ir lėktuvas-ledainė • Seniai bematytas šventas Antanas • Nuostabi pasakiška fantastiška kazuarinų giraitė • Seku žvejus • Ilgas kelias paplūdimiu • Per rudą vandenį į šv Jūzepo kelią • Kelio remonto stadijos  • Palmė su bumbulais • Atgal į pamiltą Džafną • Trys reikalai ir namo

35,7 km

Atvykimas į vietą dieną prieš tai

Traukiniui bilietų gauti nepavyko, teks į startinę poziciją autobusu važiuoti. Kaip ir užpereitame etape užsisakiau bilietą internetu. Tik ne į Džafną, o į Point Pedrą – ir tokie iš Kolombo važinėja. Tik ne į naktinį, o į dieninį – naktiniu per anksti atvažiuosiu, o man reikėtų pirmą dieną paeiti tik kelis kilometrus, priartėti prie mažai apgyvendintų vietų, kurioms pereiti (apie 30 km) paskirsiu visą sekančią dieną.  Toks autobusas iš Kolombo išvažiuoja septintą ryte, vietoje būna apie ketvirtą – galima bus spėti dar paeiti kažkiek iki temstant.

Penktadienį sužinojau, jog privatus Šri Lankos transportas sustreikavo. Mat valdžia ketina padidinti baudas už kelių eismo taisyklių pažeidimus, visi užprotestavo. Kaip žinia, eismas čia chaotiškas, bandymai jį sureguliuoti nepavyksta, sukelia didelį vairuotojų pasipriešinimą. Jūs ten savo europose važinėkit tvarkingai vorelėmis, kaip konclageryje, o Šri Lankos žmonių laisvės neribokit, nekaustykit visokiom disciplinom.

Šeštadienio ryte streikas dar nebuvo pasibaigęs, mano autobusas nevažiavo. Kada baigs streikuoti niekas nežino. Paprašiau, kad paskambintų, kai reisai atsinaujins.

Sužinojau, kad sekmadienį ryte jau galiu važiuoti. Bilietas tiks tas pats, nereikės primokėti. Puiku.

Autobusas startuoja iš Welawatos rajono, netoli mano namų. Mane paima iš Welawatos policijos skyriaus.  Nuėjau iki ten per kelioliką minučių. Autobusas vėlavo gerą pusvalandį, ką padarysi, čia tai įprasta. Keleivių nedaug, neprilipo jų ir vėliau, važiuoju vienas per dvi sėdynes, galiu visaip išsiraityti.

Atlėkėm greitkeliu į Negombą. Ten sustojom ilgam. Ne keleivių laukėm, o krovinius kažkokius pakavo, į bagažinę krovė. Prie Čilavo sugedom, gerai, kad remontavomės neilgai, tik pusvalandį. Ilgas važiavimas, garsiai rėkiant televizoriams autobuso palubėj. Rodė primityvius tamilų filmus, taip vadinamą Kollywood (tamilų Boliwood) produkciją – aktoriai rėkauja, dainuoja, normaliai nekalba visai. Daug geriau buvo važiuoti naktiniu autobusu užpereitame etape į Džafną – tuomet grojo paslaptinga tamilų muzika ir ne taip pašėlusiai garsiai.

Triukšmo tarša dalykas įprastas Šri Lankoje (ir Indijoje), jei aš taip savo namuose Lietuvoje triukšmaučiau, seniai būčiau nubaustas policijos, o čia jei kur nors pasiskundi dėl triukšmo, niekas nesupranta, ko tu nori. Nuo pat paryčių pradeda rėkti maldas iš bažnyčių, mečečių, hindu ir budistų šventyklų, važinėja duoną, ledus ir kitus dalykus pardavinėjančios mašinėlės su galingais garsiakalbiais, vaikšto žuvų, loterijos bilietų pardavėjai ir kitokie bagamazninkai bei ubagai rėkiantys visa gerkle, mašinos nepypindamos nepavažiuoja (Šri Lankoje dar nieko, lyginant su Indija), vestuvių, laidotuvių procesijos ir politinės demonstracijos baisiai triukšmingos, naktimis fejerverkai, budistų vienuolių giedojimai (per garsiakalbius, žinoma), iš autobusų išlindę konduktoriai rėkiantys ant visos gatvės… pripranti prie to. Lietuvon grįžęs negali atsistebėti spengiančia tyla.

Stojom dar kelis kartus krovinių atiduoti ir naujų paimti – keista, anksčiau kitais tolimais autobusais važiuojant to nebuvo, šitas kažkoks krovininis, nors ir brangesnis už kitus.

Dėl tų krovinių vietoje atsiradau prieš šešias – kur benueisi staigiai temstant. Ne tik dėl krovinių, o ir dar dėl to, kad ne tiesiai į Point Pedrą važiavom, kaip buvo skelbiama toje vietoje, kur bilietus pirkau, o pro Džafną – matyt todėl, kad dėl streiko firma reisus apjungė į vieną. Žmonių autobuse vistiek buvo mažai – matyt nesitikėjo, kad šiandien bus iš vis važiuojama.

Žemiau keli vaizdeliai pro autobuso langą.

Pagaliau Point Pedre. Belstis į pereito ėjimo pabaigos vietą per vėlu, belieka eiti į viešbutį. Gerai, kad žinau gerą – Tulpių namus.

Gavau tą patį kambarį, kaip ir pereitą kartą. Buvau vienintelis viešbučio svečias. Šeimininkas nuvažiavo dviračiu šopintis, man vandens parvežė, o aš geras knygas skaičiau, kol užmigau.

Ėjimas tęsiasi

Kaip visada atsibudau be žadintuvo pusę šešių. Dar pagulėjau, apie gyvenimo prasmę pagalvojau. Be reikalo, geriau būčiau pusvalandžiu anksčiau išėjęs brėkštant. Apie gyvenimo prasmę galvoti galima ir  einant, kai vaizdai ne tokie įdomūs aplink.

Nedaug po šešių jau žingsniuoju. Einu siauromis gatvelėmis, vos ne per kiemus, Google Map ir Earth man padeda.

Priėjau vietą, kur iš abiejų gatvės pusių šventyklos. Dešinėje sena, kairėje nauja. Senojoje pamaldos vyko, giesmių paklausiau pakelėj prisėdęs atsipūsti. Giedojo litaniją “* vana pastrekali”, kur vietoj * ėjo visokie žodžiai.

Išlindau į B370, paėjau į pietus į B371 kryžkelės, toliau link Valipuramo, sako, ten graži šventykla.

Netrukus priėjau Valipuramą. Pats kaimelis mažas. Svarbiausia – šventyklos iš abiejų kelio pusių. Kairėje didelė Aalvar kovil. Dešinėje mažesnė Ganešo šventykla. Nuėjau prie didesnės, ten viskas uždaryta, bet prieigos gražios, pasėdėjau ten.

Besėdint, kojas bemasažuojant, priįjo berniukas, bandė visaip kalbinti, bet nesusišneku tamiliškai. Pinigų pradėjo prašyti, aš juk baltasis, iš manęs pinigai turi tiesiog byrėti. Daviau lietuvišką centą, dar turiu jų.

Pailsėjęs pasukau link mažesnės šventyklos. tarp šventyklų užtikau arbatinę. Vanakam, pasisveikinau su prie durų sėdinčiais diedukais. vanakam vanakam, atsakė jie. Arbatos išgėriau su kieta šalta spurga.

Mažesnioji Ganešo šventykla buvo atidaryta, bet ten nei vieno žmogaus.

Už kryžkelės įdomi ledainė pasirodė. Deja, uždaryta. Gerai būtų ledų suvalgyti…

Laikas sukti prie jūros. Koks ten tas pliažas, kur rodyklė rodė? Iš pradžių pajūrin veda įžambus keliukas, paskui statmenas. Priėjau tą įstrižą, ten akmenys supilti. Einu link statmenojo.

Prieš įsukimą pajūrin krautuvėlę užtikau, sodos vandens atsigėriau. Gerai, kad tokio yra, pabosta tos saldžios kolos. Pardavėjas protingas diedukas, su akiniais, reiškia – angliškai šnekantis. Jis paaiškino, kad tuoj-tuoj prieisiu jūros kelią, juo porą kilometrų reikės paeiti iki pliažo.

Priėjau statmenąjį kelią link jūros, jis visai neblogas.

Ėjau aš keleliu ir priėjau nuostabią pasakišką fantastišką kazuarinų giraitę.

Tie spygliuočiai keistai atrodo drėgnuosiuose tropikuose.

Panašūs į maumedžius.

Auga kazuarinai (Casuarinaceae) kopose, vandens apsemti per liūčių sezoną. Tiesa, čia iš to liūčių sezono tik pavadinimas, lietaus nėra. Bet vandens atsirado daug. reiškia, čia prilyja, kai aš neinu. Puiku.

Visur daug vandens aplink. Tas vanduo rudas, bet nesugedęs, nesmirdž. Toks, matyt, ir turi čia būti.

Taip priėjau Manalkadu pajūrio miestelį. Čiabuviai pasitinka mane šypsenomis, mielai fotografuojasi.

Miestelio įžymybė šv Antano bažnyčia. Štai kodėl kryžkelėje praėjau jo koplytėlę, seniai bematytą.

Užėjau vidun pavėsyje pasėdėti. Po bažnyčią vaikiukai laksto.

Pasėdėjau ir gana, reikia pagaliau prie jūros prieiti.

Pliažas nuo miestelio atskirtas patvinusiu vandeniu, nors palydoviniuose žemėlapiuose to vandens beveik nėra. Bet perbristi galima, visi brenda. Pamačiau berniukus brendančius su žuvies krepšiu, aš iš paskos.

Perbridę atsidūrėm tame pliaže, kur rodyklės rodo. Čia pliažas ne poilsiautojams, čia pliažas žvejams.

Taigi, einu dabar pajūriu.

Pliažas nuo kranto atskirtas vandeniu, tai tęsiasi nemažai kilometrų. Reiškia per siaurą neriją einu.

Taip paplūdimiu ėjau toli, daugiau nei 8 kilometrus. Jau nusibodo, kojos visai išmirko, reikia grįžti į plentą. Bet kaip? Kažin kur tas vanduo patvinęs baigsis… Žemėlapyje pažymėtas toks Švento Jūzepo kelias, reikia kažkaip į jį išeiti. Bet ten vanduo.

Matau, kad jei čia tos kliūties neįveiksiu, reikės toliau dar kelis kilometrus eiti iki kito kelio vedančio į plentą. Nusprendžiau pabandyti. Susikišau elektroniką į maišelį, pamėčiau ką radęs vandenyn, kad išbaidyčiau krokodilus ir pradėjau bristi tamsiai rudu kaip jodas vandeniu. Nebuvo gilu, tik iki pažastų kažkur, net kuprinė nelabai spėjo sušlapti.

Ppagalvojau, kad gerai, jog bridau – nuploviau jūros vandeniu sušlapusias kelnes, kai išdžius, nebus tų baltų druskos dėmių.

Valio, sėkmingai perbridau, nebereiks toli pajūriu eiti, kur nieko nėra, o vanduo mano buteliukuose jau baigėsi.

Taip varvėdamas įėjau į šv. Jūzepo kelią. Jo pradžioje koplytėlė, kaip priklauso. Atsisėdau ant tvorelės, kojines apsiaviau.

Saulė kepina, kol priėjau šv Jūzepo bažnyčią beveik ir išdžiuvau.

Bažnyčioje tuščia, ji užrakinta, per grotas vidų nufotografavau.

Išmiręs vidudienį ir visas švento Jūzepo miestelis. Koks ten miestelis, keli namai ir tiek.

Miestelis išmiręs, bet krautuvėlė veikia. Pardavėja miega ant žemės. Atsibudo, kai priėjau. Kolos davė.

Už krautuvėlės šventyklą priėjau.

Taip išlindau atgal į B371 plentą. Iš vienos pusės kopos, iš kitos ežeras.

Pagaliau grįžau į civilizaciją, į žmones.

Iš traktoriaus išlipo vaikinai, nusifotkino su manim.

Priėjau kelio remontą. Beidamas mačiau visas kelio praplėtimo stadijas. Kelininkai fotografavosi su manim.

Šone pamačiau gražią palmę su bumbulais.

Kelias neblogas, dar vis platinamas. Juo važinėja autobusai tarp Point Pedro ir  Alijavalajaus. Ten, Čundikulamo paukščių draustinio prieigose man reikės būti kitame etape. O kol kas reikia kažkaip spėti nueiti iki Marutankernio kryžkelės ir baigti etapą, bo jau vakaras artėja.

Likus 2-3 kilometrams iki užsibrėžto tikslo užšnekino motociklistas, pasisiūlė pavėžėti iki ten, iš kur galėčiau į Džafną nuvažiuoti. Sutikau, nes buvau pavargęs ir nenorėjau įstrigti neaiškioje vietoje. Taip ir baigiau XVI ėjimo etapą tokiame taške nepriėjęs kryžkelės. Kitą sykį iki čia galėsiu taksi atvažiuoti.

Motociklistas nulakino mane iki kryžkelės, ten paaiškino stovinčiam tuktukistui, kad man reikia į Džafną, reikia pervežti mane į kitą kryžkelę, kur A9 plentas, kur autobusai į Džafną važiuoja. Kodėl į Džafną? Juk Kilinočis arčiau, pro kurį Kolombo autobusai važiuoja. Ogi todėl, kad aš pavargęs ir namo noriu grįžti patogiai sėdėdamas iš maršruto pradžios, o ne lipti į prisigrūdusį autobusą Kilinočyje.

Nusipirkau krautuvėlėje sodos vandens (keista, čia visur jo turi, ankstesniuose etapuose retai kur jo gaudavau), lekiu tuktuku ir kaifuoju. Sumokėjau 250, nors kokie 3 km tebuvo.

Kryžkelėje daug autobusų važiavo, ne visi į Džafną, buvo ir į Point Pedrą.

Autobuse daug žmonių, reikėjo grūstis, ant vienos kojos stovėti. Bet autobusas greitai lekia, vairuotojas virtuozas, vairuoja nuolat plepėdamas telefonu. Bet nebaisu, mus saugo talismanas – ant siūlo sukabinti pipirai ir citrinos.

Varėm į Džafną mano pramintais takais – pro tą patį Čavakačerį, pro tą patį berniuką vaisius pardavinėjantį, pro tą pačią tikėjimo žodžio bažnyčią.

Toks mielas man miestas pasidarė ta Džafna, arba Japanaja, kaip ją vadina. Įvažiuodamas jau žinau, kas bus už kampo, žinau, kad tuoj pravažiuosim learning cancer hospital ligoninę, geltoną prekivietę ir t.t.

Džafnoje kaip ir reikėjo tikėtis, Kolombo autobusas jau laukė manęs. Iki išvažiavimo 40 minučių. Numečiau kuprinę ant sėdynės ir išbėgau miestan trijų reikalų atlikti: turguje surutti cigarų lauktuvėms nupirkti, snarglinėje skanių žirnių pavalgyti, wc nusitualetinti. Viską spėjau.

O toliau – ką toliau – parlėkiau įprastu būdų, nėra ko ir pasakoti, viskas tiksliai kartojasi. Autobuse garsiai grojo ne paslaptinga dvasinga tamilų dvasinė muzika, o popsūcha besikartojanti – vis tą pačią kasetę leido. Jau įstrigo atmintin, galėsiu juokinti tamilus dainuodamas jų hitus su žemaitišku akcentu.