Trisdešimt ketvirta diena.
Sekmadienis, 2016-12-11

Vėsi naktis naujame viešbutyje • Vėliau švinta šiaurėje • Per bundantį kaimą su keturkoju gidu • Palei banguojantį vandenyną • Medžių tango • Tualetiniai dalykai • Architektūros ypatumų atsiskleidimas karo griuvėsiuose • Kojų priežiūra ir kaip apsisaugoti nuo nutrynimų • Žuvų aukcionas • Šv Antano bažnyčia • Arbata kareivinėse ir gražus medis • Sudvejintos karvės • Prašmatnūs poilsio namai paukščių rezervate • Ilgas kelias per gražias negyvenamas vietas  • Persikėlimas luotu • Nakvynė pliaže

36 km

Atsibudau naujajame viešbutyje su dar dažais kvepiančia patalyne su pirmaisiais gaidžiais. Pirmieji gaidžiai šiose vietose ankstyvi – naujos dienos pradžią jie pradeda skelbti apie pusę penkių, brėkšti dar tik po valandos pradės, tada bus antrieji gaidžiai.

Vėsoka šiose vietose. Ten pietuose, kur nuolat gyvenu, niekada tiek neatšąla. Bus kokie 22C, ne daugiau. Ir uodai sukandžiojo. 05:45 pasigirdo nuostabi muzika iš hindu šventyklos kažkur netoliese. Reikia eiti. 05:50 pajudėjau.

Čia vėliau švinta, negu pietuose, kur gyvenu. Šeštą Kolombe jau visai šviesu, o čia dar tik švisti pradeda. Reiškia toli esu nuėjęs į šiaurę, kad net laiko skirtumas jaučiasi.

Tas miestelis, kur apsistojau, Thalayadi vadinasi. Nusprendžiau paeiti pakrante, pasukau link jūros.

Einu krenkšdamas, tikrai vėsu buvo naktį, persišaldžiau mažumėlę, bet prasivaikščiosiu, tuoj praeis. Cikados pradėjo čirkšti smarkiai, antrieji gaidžiai užgiedojo.

Šunelis mane lydi. Jis mano gidas, bėga priekyje, palaukia prie kiekvienos kryžkelės ar posūkio, rodo, kur įdomu turėtų būti.

Ėjau ėjau, kol prie vandenyno priėjau. Kelias pajūrin baigėsi ties medžiu ir koplyčia.

Oras apsiniaukęs, vėjas stiprus, bangos didelės. Eiti pakrante pats tas, kažin ar žvejams tai gerai.

Priėjau bažnyčią, žemėlapyje nepažymėtą. Pamaldos vyksta, slampinėju aplink. Užeik užeik, sako vienas motociklu atvažiavęs lankytojas. Užėjau, pamokslo paklausiau, bet neužtrukau. Nuėjau giesmių palydimas.

Pirmą kartą pastebėjau tokią įspūdingą simbiozę. Vijoklis palmę apsikabinęs užaugo, išstorėjo, vos ne už pačią palmę storesnis pasidarė. Šonan atlinko, lyg tango šokis gavosi.

Paskui daugiau panašių peraugusių vijoklių mačiau.

Nulindau trumpam prie jūros pažiūrėti. Geriausias kelias yra tas, kuris palei krantą eina – jūros dvelksmas atgaivina, visada galima nueiti kojas pamirkyti (paskui tik ilgai reikia smėlį prilipusį šluostytis). Kaip tik tos kelias šiandieną. Ir dar saulė nekepina, net kremais teptis nereikia.

Žvejai pliaže šikinyką pasistatė. Tuo tarpu Indijoje žvejai sutūpę krante kakoja, kartais ištisi kaimai vienu metu, keliom eilėm. Nežinau, kas geriau. Atsimenu, viename vaikystės vienkiemyje, kur išveždavo vasaroti, tuliko nebuvo, visi miškan eidavo, savo vieteles turėjo. Laikėsi vienos svarbios taisyklės – nevalna šikti ant tako ar kitur kur žmonės vaikšto – subinė nušaš. Švaru buvo tame kaime, nesmirdėjo jokiais jovalais. Išveždavo ir į kitą kaimą, kur būdelė su širdele kieme stovėjo. Stengiausi apeiti tą vietą, iš kur baisiai smirdėjo ir musės spietėsi. Ką aš čia apie bjaurastis visokias, užteks.

Stabtelėjo kareiviai pravažiuodami, su karininku pakalbėjau. Sako, kad einant tuo keliu dar ilgai nerasiu krautuvėlės ar valgyklos. Reikia pereiti į paralelinį kelią einantį palei marių, o ne jūros krantą. Reiškia, arbatos taip paprastai negausiu pusryčiams. Gerai būtų, jei kas pakviestų į svečius. Vanakam, sveikinuosi tamiliškai praeidamas pro namus. Vanakam vanakam, atsako, bet arbatos išgerti pakviesti nedrįsta.

Viena tokia daili stotelė pasitaikė laiku, kaip tik, kada prireikė pailsėti ir kojas susitvarkyti.

Atsisėdu Sai Babos (ne to Sai Babos, dėl kurio mūsų babytės iš proto ėjo, o to tikrojo, anksčiau gyvenusio, Širdi) pozoje ir glostau vargstančius padus.
Kai kojas dažnai pamasažuoji, trini vėsinančiais aliejais (tinka ajurvedinė Navratna), glostai, pakalbi su jom, tai ir po 30 km jokių nuospaudų, pūslių, mazolių – padai kaip nauji. Po 30 km kiti dalykai prasideda – nutrina skūrą kuprinių diržai, kelnių, marškinių kišenių siūlės, prasitrina judančios kūno raukšlės. Todėl reikia prieš einant išsitrinti lašiniais. Lašinių šiuose kraštuose nebūna, tenka visokius ajurvedinius tepalus naudoti. Tinka su hydrkortizonu. Ko gero labiausiai tiktu mašinine alyva, solidolas. Be to traktoristo kvapas atbaidytų uodus, muses bei piktas dvasias.
Šiaip kelionės metu per daug švariam būti negerai, kūnas pats gamina reikalingas išskyras.
Tik paskiau po ėjimo važiuojant namo prieš sėdant į autobusą reikia stoties tulike nusiprausti, bent drėgnom servetėlėm apsitrinti, švariais marškiniais persivilkti, kad nesakytu vietiniai, kad tie baltašikniai yra nevalos, smirdintys…

Priėjau žmonių susibūrimą prie statinio panašaus į nedidelį turgų. Priėjau arčiau pažiūrėti, kas ten dedasi.

Susibūrę prekybininkai laukia žvejų su ką tik sugautu laimikiu. Atneša nuo kranto krepšį su žuvimis. Žuvis pasveriama, momentaliai įvyksta trumpas aukcionas, pirkinys sudedamas į dėžes su ledu, toliau visi laukia kol atneš kitą laimikį.

Priėjau nedidelę bažnytėlę prie kelio. Iš jos ėjo žmonės, pamaldos ką tik baigėsi. Aš prisėdau ant slenksčio, prie manęs priėjo keletas maldininkų, pakalbėjom. Viena sena bobulytė neblogai angliškai kalbėjo, gal dar nuo britų laikų mokėjo. Papasakojau jai apie save, ji vertė kitiems. Pati papasakojo, kas yra aplinkui. Netoli turi būti šv. Antano didesnė bažnyčia. Patraukiau ten.

Šv. Antano bažnyčia atsukusi savo veidą ne į kelią, o į vandenyną. Apėjau aplinkui pažiūrėti. Šventoriuje pasitiko kunigas, šiek tiek nustebęs, retai čia užklysta svetimi. Pasisveikinom, pasakiau, kad ir pats esu Antanas, jis leido man viską apžiūrėti.

Ketinau toliau paplūdimiu paeiti.

Beeinant sustabdė sportiškai apsirengęs vyriškis, žinia, pasienio karininkas. Pasakė, kad toliau krantu nepraeisiu, toliau kareivinės. Bet keliuku šalia eiti jokių kliūčių nėra, tad grįžtu atgal pro bažnyčios šoną. Karininkas mane benueinantį pašaukė arbatos išgerti. Neatsisakiau. Atsisėdau ant luoto, bet man netrukus kėdę atnešė. Aplink sustojo kareiviai, kai kurie automatais ginkluoti. Pakalbėjom, kol arbatą gėriau. Padėkojau, man tikrai ta arbata labai laiku – aš dar be pusryčių nuo pat ankstyvo ryto.

Fantastiškas medis šalia šv. Antano bažnyčios.

Taip atsidūriau Čundikulamo paukščių rezervate. Pasirodo, ten ir bungalai yra, gal rasiu kur pailsėti prašmatniai.

Ten radau pirmąją krautuvėlę šią dieną. Startinėje pozicijoje jų buvo, bet tuomet buvo per anksti, niekas nedirbo. Toliau nieko nebuvo ilgą kelią. Limonado atsigėriau.

Įsukau į kelią vedantį į poilsiavietę.

Beeinant į bungalus mačiau daug karvių. Kai kurios surištos poromis. Kažin, ar joms patogu? Man gal ir patogu būtų, jei porininkę simpatišką šalia pririštų.

Priėjau poilsiavietę, kuri mane nustebino savo prabanga. Nebūdingas dalykas šiems kraštams.

Čia įsitaisiau pailsėti valandai-kitai. Būtent apie tokį pokaičio pailsėjimą svajojau visais kelionių etapais, bet tai pasitaikydavo ypač retai.

Poilsiavietėje net baras yra. Jame net alaus turėjo. Ir turėjo gero alaus už gerą kainą – 350 rupijų. Už tiek tiktai miesto snarglinėje gausi, kurortuose alus daug brangesnis. Dar ir užkandau.

Paklausiau už kiek pas juos kambariai, dėl įdomumo. Nėra laisvų vietų, reikia prieš mėnesį rezervuotis. Nemačiau nei vieno užsieniečio, aplinkinių miestų elitas čia pašvęsti atvažiuoja (iš Džafnos ar panašiai) – daugiau nėra tokių poilsiaviečių. Jeigu būtų kambarių laisvų, gaučiau pigiausią už 6,000, tiesa, ten keturios lovos, jei būčiau ne vienas gal ir nebūtų taip brangu. Namelis medyje už 7000. Dar yra brangesnių kambarių. Visi kondicionuoti.

Ši vieta turėtų būti ypatinga tuo, kad yra paukščių draustinyje. Ar galima valtimi paplaukioti, paukščių pažiūrėti, klausiu. Negalima, valtis sugedusi. O flamingų pamatysiu čia sėdėdamas, klausiu. Ne, jie ten būna, rodo tolyn. Darot turus? Darom, bet dabar ne.

Poilsiavietės darbuotojai kalbėjosi sinhališkai, reiškia ne vietiniai, gal karininkai. Už alų atsiskaitinėjau baisiai ilgai. Pildė kelis popierius, ilgai skaičiavo, prašė mano paso (suėjo lietuviška ID kortelė). Laukiau ilgai sėdėdamas ant nepatogaus grėbarkos balno prie baro. Nepatinka tie kaimiški išsidirbinėjimai restoranuose, Lietuvoj ta mada seniai praėjusi (Marceliukės klėties kičas, tokie pat grėbarkos balnai Žemaičiuose šimtmečio pradžioje dar buvo).

Pasėdėjau daugiau, nei valandą, puikiai pailsėjau pusiau gulom ant patogaus suoliuko. Laikas eiti toliau.

O toliau ilgas ėjimas smėlio keliu. Retai kas pravažiuodavo.

Ilgas ėjimas nerija: vienoj pusėj jūra smarkiai banguoja, garsiai ošia, kitoj – vanduo tyvuliuoja. Ne tos marios, kur žemėlapyje pažymėtos, kitos, artimesnis sluoksnis yra žemėlapyje nepažymėtas, matyt išdžiuvęs sausuoju metu.

Nors ir jaučiausi keistai – ilgai be jokio žmogaus aplinkui, bet tas ėjimas patiko. Ne taip, kaip yra tekę eiti per tyrus ankstesniuose etapuose, kur vaizdai vienodi, ne tokie įdomūs.

Tuoj tems, ką toliau daryti? Galvojau pasigauti kokį autobusą ar tuktuką, grįžti į plentą, nuvažiuoti iki Kilinočio nakvoti, o gal į Mulaitivu – ten kur veš. Bet nėr kas vež. Jei nerasiu transporto, teks kažkur pliaže nakvoti. Bus pirmas kartas. Bet visų pirma reikia iki tilto nueiti, gal ten ką rasiu.

Priėjau kareivines, vienišas negyvenamoje vietoje. Ten ir stadionas, kareiviai futbolą žaidžia temstant. Paklausiau vieno, kur čia iki kokių autobusų eiti. Nieko nėra aplinkui, sako, nei autobusų, nei viešbučių.

Taip nuėjau iki vietos, kur tiltas turi būti. Nėra tilto. Štai kodėl niekas čia neina nei važiuoja – dead end. Įstrigau. Valčių krante nesimato, reiškia žvejų nėra. Teks kažkur čia nakvoti, nes jau visai temsta. Rytoj ką nors sugalvosiu. Tikiuosi nereikės atgal per visą draustinį grįžti.

Beslampinėdamas aplinkui, beieškodamas nakvynės vietos sutikau piemenį karves varantį. Kažin, ar galėčiau kap nors į kitą krantą persikelti, klausiu. Piemenėlis angliškai susikalbantis pasitaikė. Sako, kad pavojinga čia plaukioti, bet jis nueis pakviesti savo dėdės, tas luotelį turi. Pakviesk, būk geras, sakau, sumokėsiu.

Netrukus atėjo dėdė (tas angliškai visai nekalba), atsitempė luotą, liepė vaikiui irklą surasti. Atnešė sausą palmės lapastiebį. Ts mažas, sako dėdė, atnešk didesnį. Atnešė didesnį ir mes išplaukėm.

Kad būtų kas matęs, kaip varėm per bangas. Aš priekyje keturiom, rakom, įsikibęs stipriai, kelnės smunka, kroksai dantyse. Dėdė už nugaros iriasi. Kelis kartus galvojau, kad tikrai apsiversim, jau ruošiausi šokti vandenyn. Bet atplaukėm sėkmingai, net nelabai ir sušlapau.

Padėkojau dėdei, pinigų siūlau, neima. Nesugadinti čia žmonės. Dar sykį nuoširdžiai padėkojau, ranką paspaudžiau ir toliau patraukiau.

Tikėjausi šioje pusėje rasiu kelią, civilizacijos pradžią, bet čia dar nykiau, tik daug karvių. Pamačiusios mane jos pradėjo bėgti keliu pirmyn besigrūsdamos, matyt mane už piemenį palaikė.

Prasigrūdau pro karves, jau visai sutemo, jau eiti bus sunku tuoj be brožektoriaus.

Jokių gyvo žmogaus požymių, net šunys neloja, neprabėga. Supratau, kad toliau priekin veržtis beprasmiška, teks ieškotis, kur geriau naktį praleisti. Vienas dalykas gerai šioje pakrantėje – pilna žvejų pašiūrių, kur laiko tinklus. Žvejų čia nebįra gal net nuo karo laikų, bet pašiūrės liko, būtų kur nuo lietaus pasislėpti. Galima ir kiton kelio pusėn grįžti, į kopas nueiti, jei miegojimas prie jūros dėl kokių nors priežasčių nepatiks.

Kaip tik užtikau tokių pašiūrių keletą. Gal jose kas nakvoja? Rodos niekas.

Vienos pašiūrės stogas visai sugriuvęs, jo dalys ant žemės voliojasi. Sukroviau į krūvą, visai neblogas guolis gavosi.

Atsiguliau – minkšta, patogu. Esu ir blogesnėse vietose nakvojęs, kai man demblį patiesė tuščiame kambaryje Udapu kaimelyje. Powerbankus kaip žinodamas pasikroviau poilsiavietės bare, elektros užteks. Vandens tik koks puslitris belikęs, bet kaip nors iškentėsiu tas dešimt valandų.