Aplink salą. Trisdešimt penkta diena

Trisdešimt penkta diena.
Pirmadienis, 2016-12-12

Gerai išsimiegojau pliaže • Kukliausia mano matyta bažnytėlė • Žvejų svetingumas • Stebūklingas tiltas • Buivolai, karvės, paukščiai, beždžionės • Miestelis be krautuvių • Svetingieji kirpėjai • Trim autobusais namo

21 km

Taigi, pirmą kartą teko nakvoti laukiniu būdu pliaže. Nebuvo taip jau visai tamsu, pilnatis leido įžiūrėti palmių kamienus ir lapiją. O aks apsipratus pamaniau, kad ir eti atsargiai galėčiau net nepasišviesdamas. Bet jei nusprendžiau nakvoti, reikia nakvoti lauke, juolab knieti patikrinti, kaip tai man seksis pirmą kartą.

Iš pradžių uodai pakandžiojo, bet susisukau į sarongą, jie kažkur dingo neradę šviežio kūno. Kol miegas nesuėmė knygas paskaičiau iš smartfono. Elektros apsčiai powerbankuose (kaip lietuviškai?), bet vandens mažai. Taupau, po mažą gurkšnelį geriu, pusbutelis beliko, kokie 300 gramų.

Pamiršau pasakyti pamokslą krabams, kaip esu daręs Indijoje ir čia Šri Lankoje. Bet nebuvo auditorijos, tik kelis pamačiau naktį. Būtų daugiau susirinkę, būčiau prisiminęs.

Visai neblogai išsimiegojau, paryčiais visai kietai įmigęs buvau.

Keliauju toliau. Kadangi tingėjau nusiaudinėti kojines, neėjau pliažo smėliu, pasukau atgal į kelelį, einu toliau, kol ką nors prieisiu. Priėjau bažnytėlę, pačią kukliausią iš kada nors matytų.

Labai kukli bažnytėlė

Netoli paėjęs ir šulinį radau, gal vandens iš jo prisisemti į butelius. Geriau nerizikuosiu.

Kelias nuvedė visai arti jūros, bangas dideles pafotografavau.

Keliukas išsišakojo į du takelius, kaipir žemėlapyje rodo. Kuria atšaka pasukti? Pasirinkau tą, kur prie jūros.

Pažiūrėjau atgal, šį sykį į šiaurę, iš kur jau kokius 700 kilometrų sukoriau

Pažiūrėjau pirmyn, šį sykį į pietus (tiksliau pietryčius), kur dar toli toli liko eiti

Gerai, kad prie jūros pasukau. Čia pirmus žmonės šiandien sutikau – žvejus, mano draugus. Paprašiau vandens atsigerti, jie sako, kad neturi. O čia kas, godau į bambalį valtyje. Čia negeriamas paaiškino. Benueinant pasišaukė atgal ir arbatos įpylė iš termoso. Karšta, saldi kaip sirupas, bet gerai suėjo, nors troškulio nenumalšino.

Paėjęs dar toliau sutikau žmogų aplink pašiūrę besikrapštantį. Pakalbėjom trumpai, jis savo protezą parodė – jam koją pr karą nutraukė mina. Paprašiau vandens, nuvedė prie šulinio, prisipyliau visus tris tuščius butelius. Vanduo neskanus, kažkoks kartus, bet gerai suėjo ir troškulį numalšino. Padėkojau, toliau nuėjau.

Patraukiau atgal į kelią, čia naujas turi prasidėti pagal žemėlapį. Taip ir buvo.

Priėjau kareivines, bet jokio sargybinio bokštelyje. Apleistos kareivinės. Prisėdau pakelėj pailsėti.

O paskui vėl kryžkelė, šį sykį žemėlapyje nepažymėta. Pagal žemėlapį turėtų kelias pirmyn pajūriu tiesiai eiti, bet jis pasuka stačiai tolyn nuo kranto. Nusprendžiau nesukti ir dar pliažu paeiti. Paskui įsijungiau palydovinį žemėlapį ir čia pamačiau, kad bus bėdos. Pliažas nutrūksta, reikės per įlanką kažkaip persikelti. Paprastas žemėlapis to nerodo.

Ką darysi, atgal nenoriu grįžti, einu pirmyn tikėdamasis, kad gal kas nors perkels, kaip ir vakar.

Radau smėlyje nesprogusią miną. Apėjau atsargiai aplink

Praėjau bokštą, ten kareivinės, sargybiniai iš tolo moja, ir aš jiems pamojavau.

Toliau baigėsi šunų pėdsakai, jokių ženklų, kad kas nors čia vaikščiojęs būtų. Totalus dead end, nerasiu, kas mane perkels. Bet einu toliau, tikėdamasis kažko.

Ėjau ėjau ir praėjau. Jokio vandens tarpo, nerija susiaurėjo iki kokių 10 metrų, praėjau laisvai. Dėkui Budai, Šyvai ir šv Antanui už tiltą man supiltą. Nors žemėlapyje vanduo turėtų būti, juolab dabar, kai viskas patvinę liūčių sezonui prasidėjus. Kiti kai kurie keliai žemėlapyje pažymėti užpilti buvo, aplink reikėjo važiuoti užvakar vakare.

Prisėdau atsipūsti kitoje menamos įlankos pusėje. Pribėgo keli šuneliai uodegas vizgindami, iš džiaugsmo šokinėdami, cypčiodami. Matyt pagalvojo, kad žmonės grįžo į apleistas pašiūres, seniai jų nematė.

Pamačiau, kad galiu jau į keliuką išlįsti, todėl atsisveikinau su jūra ir gilyn krantan pasukau.

Nebuvau planavęs tokio ilgo etapo, galvojau jau vakar vakare transporto namo ieškoti, bet naktis užklupo netikėtai. Šiandien reikėtų kuo greičiau patekti į vietą, iš kur autobusai važinėja, ar bent taksi galima pasigauti, ar sutranzuoti ką nors. Bet nesijaučiu baisiai išvargęs, anei kojų neskauda, todėl gal paeisiu, kol einasi. Net jei norėčiaau evakuotis neišeis, negyvenamos vietos čia. Retai sutikti žvejai pėsčiom iš kažkur atkeliavę, ar su dviračiais, negalės manęs pavežti. Reik eiti iki civilizacijos.

Civilizacijos nėra, bet jos požymiai matosi.

Neperšaunama liemenė, nejaugi nuo pat karo likusi. Gali būti, šia takai nepravaikščioti, tik karvių pėdos.

Pagaliau išlindau į didesnį kelią, einantį išilgai nerijos.

Kelyje žmonių nėra, bet yra buivolai bei karvės.

Praėjau keistą dalyką. Ne tai kapą, ne tai rūtų darželį

Mama buivolė piktai žiūri į mane iš pelkės. Vaikučiai buivoliukai žaidžia gatvėje, jie dar rudi, kol maži, paskui pajuoduos. Tėvas buivolas murkdosi toliau.

Baikščios uodeguotosios. Čia prizūminta nemažai

Ne tik beždžiones ir buivolus mačiau, ir paukščių daug įdomių buvo, neveltui paukščių draustinis. Tiktai labai sunku juos nufotografuoti, nulekia staigiai. Mačiau gandrą, bet kai pakilo supratu, kad čia nei starkis, nei gužas anei busilas – to batai juodi buvo.

Pagaliau priėjau civilizaciją. Iš pradžių kareivines. Karininkas aiškina, kad čia nevažinėja jokie autobusai ir toliau kur eisiu dar toli nevažinės. O ką daryti? Vis tiek reikia eiti, kažkur prasidės tie autobusai. Kareiviai davė man vandens, išpyliau tą iš šulinio, prisipyliau gero skanaus.

Pagaliau ir kaimelį priėjau. Pirmą šiandien, tiksliau nuo pat vakar pietų, po tokio ilgo kelio ir nakvynės lauke. Bet maža naudos iš to kaimelio. Nameliai pastatyti pabėgėliams ir viskas. Jokių krautuvėlių, jokių arbatinių, net šventyklų nesimato. Užtat labai gražios, ir, rodos, labai derlingos ganyklos ilgai tęsėsi dešinėje. Žaliios, gražios ganyklos. Jose buivolai ganosi, kaip kokiam Okavango parke Afrikoje. Ne laukiniai, tik, naminiai. Ir karvės, kai kurios porom suraišiotos. Ir ožkų dar yra.

 

Taip priėjau pirmą rimtesnę kryžkelę. Kelias atsišakoja į Putukudiripu – rimtesnį miestelį su autobusais. O jei toliau eišiau tiesiai, prieičiau net Mulaitivu didmiestį, paskutinę tamilų tigrų citadelę.

Bet nebenoriu toliau eiti, gana šiandien, planas ir taip gerokai viršytas.

Kraytuvių ir valgyklų kaimelyje nėra, užtat yra kirpykla. Užėjau ten ne apsikirpti, bet pasėdėti, gal ko išgerti skanaus duos. Juk kitų viešų vietų čia nėra. Buvau svetingai sutiktas jaunų kirpėjų, kola pavaišintas. Šiaip ne taip susikalbėjom ir paaiškinau, kad man iš čia reikia ištrūkti į kokį didesnį miestelį, iš kurio autobusai į Kilnočį važiuoja, iš kur galėčiau į Kolombą namo grįžti.

Kirpėjas bachūriukas paskambino savo draugeliui, gyvenančiam už 5 km Putukudiripe, tas netrukus su triračiu atlėkė ir mus nuvežė (kirpėjui irgi kažko reikėjo didesniame miestelyje). Išleido mane sankryžoje ten jau autobusas į Kilinočį stovi. Duodu pinigų svetingąjam kirpėjui, tas neima, nesugadinti čia žmonės. Įbrukau šiaip taip porą šimtinių.

Taip įdienojus jau atsidūriau Kilinočyje, buvusioje tigrų sostinėje, kai iš Džafnos juos išstūmė. Žmonės parodė, kur reikia autobusą į Kolombą (ar link jo) stabdyti. Iškart vienas po kito stoja autobusai į Vavuniją, bet aš dar nelipu. Dar anksti dar galiu čia apsižvalgyti biškelį. Šone turėtų būti autobusų stotis, kur tiesioginiai, nepravažiuojantys autobusai stovi. Gal pasiseks, gal bus koks iki pat Kolombo. Šansų mažai, čia visi iš Džafnos pravažiuojantys keleivius paima. Bet reikia patikrinti.

Fidelio čia gedi

Autobusų stoty tik į kaimus važiuojantys autobusai stovi. Žmonės sako, kad į plentą turiu grįžti. Begrįždamas pro turgų praėjau. Nieko ten įdomaus, bet skanaus gėrimo atsigėriau ir užkandau.

Grįžęs į plentą pataikiau į stabtelėjusį autobusą iki Anuradapuros. Daug negalvojęs įlipau – vis arčiau Kolombo.

Mango medis pro autobuso langą

Dar nebuvo pradėję temti, kai Anuradapuroje atsidūriau. Nespėjau net apsidairyti, kaip privažiavo autobusas į Kolombą – super visuomeninis transportas Šri Lankoje. Net atsisėsti gavau, nors autobusas jau išvažinėjo į trasą. Paskutinė vieta buvo laisva priekyje, kur vienuoliams rezervuota. Įlips vienuolis, reikės užleisti.

O toliau – kas toliau – o toliau ilgas ir nuobodus kelias namo. Važiavom ne trumpiausiu keliu, buvom net ir į Dambulą užsukę, bijojau, kad pro Kandi nevažiuotumėm, bet toliau lėkėm tiesiai ir apie pusiaunaktį jau namuose buvau.

This entry was posted in Dienoraštis, Šri Lanka and tagged . Bookmark the permalink.

One Response to Aplink salą. Trisdešimt penkta diena

  1. Pranas says:

    Ačiū už pasakojimą, Antanai

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *