Aplink salą. Trisdešimt septinta diena

Trisdešimt septinta diena.
Sekmadienis, 2016-12-18

Kuo blogi valstybiniai viešbučiai • Plakatų peržiųra tuščiame Mulaitivu centre • Graudus paminklas • Zigzagais per sušaudytą kaimą • Jordanijos laivo likučiai • Karinės bazės patvoriais • Žvejai ant  strateginio tilto • Meditacija prie krautuvėlės • Matracovežis • Bėgu nuo apsireiškimo liudytojų • Zlastis dėl viešbučių • Vėl karininkų kavinėje su beždžionėle • Valstybinio pliažo suoliukai • Palmių sula ir pokalbiai apie karą • Prie apvalaus ežerėlio • hip-hop autobusais namo

20 km

Atsibudau prabangiame valstybiniame-vyriausybiniame pub-viešbutyje už 4500 LKR, t.y. 30 JAV baksų. Normaliam permiegojimui būtų užtekę trigubai pigesnio. Kondicionierium vistiek nesinaudojau,  o karšto vandens čia vis tiek nebuvo. Tiek kainuojančiame kambaryje turėjo būti televizorius su 100 kanalų, bet man ir nereikia jo. Daug sumokėjau dėl to, kad švaru, kad nauji baldai, kad vaizdas į jūrą (nakvynės metu vistiek nesimato) ir kad viešbutis valdiškas. Žodžiu, nieko gero tie valstybiniai viešbučiai, privačiuose ir kainos lankstesnės, ir personalas draugiškesnis. Akivaizdus pavyzdys netobulumo to socializmo į kurį veržiasi nemaža dalis Šri Lankos žmonių. Nusivildavau visur, kur anksčiau užklysdavau į tuos valstybinius viešbučius (Čilave, Kalpitijoje). Išimtis – Putalame, bet ten viskas panašiau į privatų, tik pavadinimas kaip valdiško.

Viešbutis prie pat vandenyno, ten ir pliažas yra, bet neinu į tą pusę, pro ten ko gero dar praeisiu vėliau, o dabar suku į miesto centrą, kur autobusai, man reikia į vakarykštę pabaigą nusigauti.

Sankryža Mulaitivu centre

Priėjau patį Mulaitivu centrą, neišvaizdus jis man pasirodė. Pafotografavau plakatus visokius. Dauguma jų išblukę nuo tropikų saulės, ilgiausiai išsilaiko juodi ir mėlyni dažai.

Plakatas aiškina, kaip negalima elgtis su vaikais

Tas kur neišblukęs plakatas aiškina, kaip reikia elgtis iškilus cunamio pavojui

Plakatas aiškinantis kaip nereikia skriausti moterų ir vaikų

Plakatas apie minas užsilikusias nuo karo

Autobusų stotis beveik tuščia. Keli žmonės laukia kryžkelėje. Man reikėtų pavažiuoti A35 plentu, bet ta kryptim niekas nelaukia. Sustojo vienas autobusas į Jafną, bet kai pasakiau, kad man reikia į Mulivaikalą, man pasakė, kad eičiau kitur stabdyti, tuo keliu autobusai ten nevažiuoja. Ai, pagalvojau, pavažiuosiu tuos 10 km taksi, nenubiednėsiu baisiai, neįdomu ilgai trintis Mulaitive paryčiais. Stovėjo keletas triratukų, vienas ir nuvežė mane ten kur reikia už 500 (10 litų). Iki tilto vežė ne A35, o mažesniais keliukais, paaiškino, kad tas A35 kelio ruožas uždarytas kariniams tikslams. Štai kodėl autobuso negalėjau pasigauti, kitur reikėjo ieškotis. Ką darysi, pereitame ilgame etape beveik visai pinigų neišleidau, šitas brangesnis gavosi.

Taigi, tuktukas nuvežė mane į tą kryžkelę, kur vakar vakare autobusą gaudžiau. Tęsiu toliau savo žygį. Iš pradžių užsukau į krautuvėlę, kur vakar gazirovkę gėriau. Arbatos čia nedaro, o kokakola su sausainiais labiau pietums tinka, ne pusryčiams.

Ilgai eiti plentu nenorėjau, įsukau į kaimą, kur visas gatvelių tinklas, gal ten ką įdomaus pamatysiu, gal rasiu kur papusryčiauti.

Ir kai kurios katalikų koplytėlės žavi savo natūralumu

Viename kaimo gatvelių tinklo mazge aptikau graudų paminklą. Iš pradžių pamaniau, kad čia cunamio aukoms, bet vėliau sužinojau, kad pilietinio karo civilėms aukoms.

Netoli paminklo buvo plakatas cunamiui skirtas, visai išblukęs. Pastebėjau, kad labiausiai išblunka valdiški, socialinio pobūdžio ar politinės agitacijos plakatai. Komerciniai plakatai, firmų reklamos laiko spalvas daug ilgiau. Matyt valstybinių užsakymų atlikėjai randa pigių dažų, kad navaras liktų didesnis.

Plakatas cunamiui, išblukęs beveik visai

Išgirdau giedant, paėjęs ta kryptimi radau bažnyčią, užėjau.

Mišios netrukus baigėsi, mane benueinantį pasivijo vienas žmogus, pakalbėjom. Iš jo sužinojau, kad tas graudus paminklas ne cunamiui, o karui. Daug civilių čia žuvo, kai paskutiniai tamilų tigrai buvo užspiesti šiose vietose. O kaip cunamis, klausiu, cunamio plakatų čia pilna. Cunamis nepridarė daug žalos šiam kaimui, sako. Kur čia galima arbatos gauti, klausiu. Tuoj atnešiu, sako. Stop, sakau, man taip nereikia, aš noriu arbatą gerti su kitais žmonėm kur nors arbatinėje. Nėra čia hotelio, krapšto galvą žmogus. (Primenu, kad šituose kraštuose hoteliu vadina ne tą vietą, kur kambarį gausi nakvynei, o paprasčiausią valgyklą.) Nėra tai nėra, sakau, toliau kur nors rasiu. Svetingas žmogus vis siūlėsi arbata pavaišinti, bet atsisakiau šį kartą, padėkojau.

Einu toliau per kaimą zigzagais, kad daugiau visko pamatyčiau.

Pamačiau, kad tą karo sugriautą kaimelį atstatė Caritas.

Dar pamačiau sušaudytą sieną.

Artėjant prie jūros vis daugiau visokių karo liekanų rūdija laukuose.

Atėjau į krantą, ten pamačiau laivo liekanas. Istorija apie tą Jordanijos laivą, kurį buvo užgrobę tigrai, aprašyta lentelėje.

Lipti į vandenį prie to laivo negalima.

Jordanijos užgrobto laivo liekanos.

Paėjau krantu šiek tiek. Sutikau vietinius gyventojus po pliažo smėlį besikapstančius. Ne pilis čia jie stato, o moliuskus šitaip renka.

Būčiau ir toliau taip ėjęs paplūdimiu iki pat sąsiaurio, bet sustabdė pasieniečiai. Teko eiti aplink palei tvorą, jau ne pirmą, ne antrą ir ne trečią kartą. Gerai, kad netoli.

Tokį tiltelį reikėjo praeiti.

Išlindau į plentą, juo ėjau iki tilto.

Tokie gražūs paukščiai čia vaikštinėjo. Stabtelėjus fotografuoti nieko neliko.

Taip priėjau Vaduvakalo tiltą (arba perėją, bet aš vadinu tiltu, nors čia toks kaipo pylimas, bet žemėlapyje atrodo kaip tiltas koks). Tas tiltas buvęs svarbus karo pabaigoje, apie tai lentoje parašyta.

Dabar ant tilto ne kareiviai. o žvejai susibūriuoja. Čia pat įsibridę tinkleliais jūros gėrybes gaudo, čia pat ir pardavinėja pravažiuojantiems.

Pasikalbėjau su vienu žveju, jo vardas Hasanas, jis, pasirodo, iš Indijos čia atsikėlęs. Ką jūs čia sugaunat tais mažais tinkleliais, klausiu. Parodė laimikį.

Iškart už tilto užėjau į krautuvėlę. Prieangyje buvo patogi kėdė, čia ir pasėdėjau pusvalandį. Neskubu niekur šiandien, nenoriu toli nueiti nuo Mulaitivu, kad kitą etapą patogiau būtų pradėti. Dabar jau įpratau pirmą dieną skirti apšilimui, nueiti tik apie 10 km, nes iš Kolombo atvažiavus laiko daugiau nebelieka iki temstant. Todėl iki kito etapo pradžios turi būtp kuo lengviau nusigauti. O šiandien geriau labiau susipažinsiu su Mulaitivu apylinkėmis, zigzagais pavaikštinėsiu.

Krautuvėlė ne tikras hotelis, virtuvės čia nėra, bet arbatos man žadėjo padaryti. Pasiėmiau užkandos – skanių rolsų porą, dar limonado.

Paskaičiau laikraštį į kurį rolsai buvo suvynioti.

Arbatos taip ir nesulaukiau. Žadėjo, bet užmiršo. Nieko tokio, man ir taip gerai.

Šitas prizūmintas paveikslas, rodos, neypatingas. Tačiau jame daug įdomių dalykų. Kairėje kelio užrašas, rodantis, jog čia ir yra tas Vadavakalo tiltas, kurį praėjau. Toliau, kur antras medis, po juo hindu koplytėlė žavinti savo natūralumu. Dviratininkas ir praeivis aptarinėja naujienas. Ilgai jie plepėjosi, kol abu rolsus suvalgiau. Dviratininkas paskui nuvažiavo miestan, o praeivis praėjo tiltu. Už medžio patrulis užlindęs, jis nesislapsto, taip man tik gavosi nufotografuoti. Tas sargybinis vis išlįsdavo manęs pasižiūrėti. Ten jo būdelė tokia žalia matosi, galėtų ten ramiai sėdėti, nuo saulės slėptis, bet pareigingas tasai besąs pareigūnas. Arčiau tokia pridengta mėlyna bačka, matyt vandens konteineris, nepaklausiau, ką ten saugo. Tie palmių rąstai žymi krautuvėlės teritoriją, ant jų, matyt, susėda inteligentai, kai jų daug prisirenka. Dar arčiau plakatas su kokakola ir pastogės dekoracijos, bet čia mažiau įdomu.

Gerai pasėdėjęs išlindau į didelę kryžkelę. Kur toliau eiti? A35 plentas bus uždarytas dėl militarizmo. Intriguoja kelias palei vandenį, ten budistų šventykla. Bet tas kelias baigiasi greitai. Pasukau viduriniu keliu, tuo, kuriu mane ryte taksi atvežė.

Įdomus plakatas draikosi

Laidotuvių plakatas. Senolis beveik šimtą metų nugyveno

Matracovežis. Jis ir garsiakalbį turi, važinėja lėtai gatvėmis rėkaudamas, matracus reklamuodamas. Kažin ar dažnai kas jį sustabdo matraco nusipirkti…

Retos kapinės

Bažnyčia šone matosi, giesmės iš jos girdisi, tik nėra praėjimo, palink namai užstatyti, kažkaip kiemais reikia eiti, nebesistengiau

Užėjau į nedidelę bažnytėlę žvilgtelėti, ten išgąsdinau vieną madoną su kūdikėliu, ji nubėgo kviesti žmonių paliudyti apsireiškimo, aš nusišypsojau jai ir išėjau.

Hindu koplytėlės žavi savo natūralumu. Tam pritaria suporuotos karvės.

Pakelės krautuvėlėse gausi visko

Pakelės krautuvėlėse gausi visko

Kelias į hindu šventyklą

Pakelės krautuvėlėse gausi visko

Pakelės krautuvėlėse gausi visko

Čia jau ne krautuvėlė, čia jau visas supermarketas. Riešutų nusipirkau.

Imbierinio kvaso atsigėriau, su pardavėja paplepėjau. Ji nuėjo į giluminius kambarius ir iš ten atnešė man parodyti savo dukrų nuotraukas. Jos Anglijoje gyvena. Pardavėja ketina ten skristi aplankyti anūkių.

Daug bažnyčių Mulaitivo šiaurinėje dalyje – ten ir Misionieriš bažnyčia, ir Jėzaus šaukinių bažnyčia, ir Tikėjimo bažnyčia ir dar kelios kitos, visos netoli viena kitos, visos nedidelės, amžinai statomos remontuojamos. Gal vietoj tų kelių pastatytų vieną didelę, bet ne man čia aiškinti ką žmonėms reikia daryti.

Pačios didžiausios bažnyčios prieangyje kareiviai sėdėjo šešėlyje. Pasisveikinau, užsukau vidun pažiūrėti. Išeidamas sutikau vienuolę, ji papasakojo, kad šiandien čia kažkas atsitiko, kažkas kažką netoli nušovė, gal todėl čia tie kareiviai, gal ne pasimelsti atėjo.

Pagarba ir palaiminimas sugalvojusiems ir pastačiusiems tokias stoteles keliauninkams pailsėti

Prie dar vieno tilto buvo plakatas reklamuojantis restoraną, kuriame ir viešbutis yra. Jau praėjau du ženklus su nakvynės namų nuorodom, būčiau žinojęs, nebūčiau nakvojęs tame vyriausybiniame viešbutyje. Zlastis net suėmė.

Dar vieną bažnyčią stato. Jų čia daugiau, nei krautuvių. Jų tankis didesnis, nei Vilniaus senamiestyje. Matyt žmonėms taip reikia. Karo sugriautus namus atstatys vėliau.

Išlindau į kelią prie jūros. Kelias platus, naujas, mašinų beveik nėra.

Palei krantą plakatai kviečiantys rinkti šiukšles. Tikrai reikia rinkti, šiukšlių pilna, nors mačiau ir daug šiukšlinesnių paplūdimių.

Taip atsidūriau toje pačioje vietoje, kur nakvojau. Tame pačiame karininkų restorane atsigėriau vandens ir kolos. Valgyti neužsisakinėjau, nes ryžių ar makaronų su kariu nenoriu, savo riešutų pagraužiau.

Ant baro sutikau beždžionėlę. Pasifotografavom.

Ilgai sėdėjau restorane. Niekur neskubu, čia pavėsis ir vėjai prapučia, o lauke saulė kepina. Kai jau susiruošiau išeiti, pastebėjau meniu. Jei būčiau pastebėjęs anksčiau, būčiau omleto užsisakęs. Mano žioplumui ribų nėra.

Priešais restoraną ir viešbutį vyriausybinis pajūrio pliažinis paplūdimys. Suoliukai tai puiku, dar geriau būtų, jei pavėsis būtų.

Viešbutis, kuriame nakvojau. Mano langai buvo apačioje krašte.

Vyriausybinio pliažo vaikų aikštelė

Nors ir sekmadienis, bet žmonių beveik nėra vyriausybiniame pliaže. Gal į pavakarę prisirinks. Pasėdėjau ant vieno suoliuko, paskui ant kito pasėdėjau, bet ką čia prisėdėsi, ypač ant saulės, geriau reikia eiti.

Einu toliau tuščiu pajūriu, pasieniečiai nestabdo. Čia geras paplūdimys, galėtų blyškiaveidžių poilsiautojų privažiuoti, jei pristatytų viešbučių ir restoranų. Bet gal ir taip gerai.

Prizūmintos žuvėdros. Skrenda šalin jau už šimto metrų. Visas krantas buvo tankiai jų nutūptas

Paplūdimyje ne visada rasi kur patogiai atsisėsti, suoliukai tik vyriausybiniame pliaže buvo. Kartais valtys pasitaiko, bet kartais tenka ir ant smėlio tūptis. Šį kartą palmiarąstį radau, čia pailsėjau, kojas pamasažavau.

Aplink rąstą skraidė didžiuliai bimbalai. Tie tai ne paukščiai, nelabai bijo manęs. Pavyko vieną nufotografuoti skrydžio metu

Reikia eiti į pajūrio keliuką, o iš ten sukti į gilyn į krantą, kad per toli nuo Mulaitivu nenueičiau.

Ėjau ėjau ir priėjau namelį ant kurio užrašyta, kad čia galima gauti išgerti palmių sulos. Sihališkai iš karto supratau, nes mano pirmas išmoktas rašytinis žodis yra රා, kuris skaitosi RA ir reiškia tą palmių gėrimą. Tamilai tą sulą vadina kitaip, KALU ar kažkaip panašiai. Užsukau, visi apsidžiaugė mane pamatę. Šinkorius kvietė vidun, į tamsų kambariuką, ten, matyt, vipinė vieta, bet aš bevelijau pasilikti kieme su žmonėmis.

Palmių sulą renka iš medžių viršūnių, ten, kur žiedai, niekas negręžia skylių į kamieną, kaip Lietuvoj beržams ar klevams.

Šita sula buvo iš palmyros palmių, tokią ragavau besisvečiuodamas pas kunigą Veravile. Pirmas gurkšnis pasirodė kiek šleikštokas, bet po to labai skaniai ir lengvai ėjo. Man atrodo, kad palmyros Ra skanesnė už kokosinę. Pastarąją gerti reikia labai šviežią, nes paskiau tik mielės belieka, o šitą galima kelias valandas laikyti tropikų karštyje, ne taip greitai sugenda. Ar duosit druskos užsikąsti, klausiu šinkoriaus. Tas nustebo, kokia dar užkanda, šitas gėrimas ir be jos skanus. Čia neužsikandama druska, kaip Čilavo krašte ir nevalgomas manijokas, kaip salos pietose, palmyros sula yra skani be jokių priedų.

Įsikalbėjau su vietos inteligentija. Atsirado vienas jaunuolis vardu Rakunradžas, angliškai truputį rokuojantis, jis man ir vertėjavo visą gėrimo laiką.

Apie ką kalbėjom?  Iš pradžių sugėrovai manęs visko klausinėjo, be abejo, jiems įdomu, svetimi čia neužsuka. Paskui aš klausinėjau, apie karą daugiausia, nes tose vietose vyko paskutiniai mūšiai su LTTE (tamilų tigrų) armijos likučiais. Nežinia, ar kas nors iš sugėrovų tuomet prieš mažiau, nei 10 metų kovėsi tigrų gretose, bet pora invalidų buvo mūsų tarpe. Tas, kur be kojos, sakosi, ant minos buvo užlipęs.

Sužinojau, kad čia buvo sunaikintas tigrų vadas Velupilajus Prabakaranas, nors daug kas liko neaišku. Oficialiai skelbiama, kad po mūšių jį rado negyvą mangrovėse, bet žmonės sako, kad jis galėjęs išsigelbėti. Pamatysit, dar sugrįš Velupilajus, vėl pakels tautą kovai už laisvę, sakė vienas kiek įkaušęs diedukas, bet tuoj buvo kitų nutildytas.
Jei kur ir slapstosi tas tigrų vadas, tai vargu ar Indijoje – ten jis ypatingai būtų paieškomas dėl Radživo Gandžio nužudymo.
Tarp kitko, pats paskutinis mūšis vyko ne čia, o kiek šiauriau, Putukudijaripe – ten, kur vakar atvažiavau autobusu iš Kirinočio, keli km nuo XVII ir XVIII etapų sandūros.

Ir toliau būčiau taip įdomiai bendravęs, bet priėjo vietos savininkas ir mandagiai atsiprašė, kad užsidaro, nes jau dvi. Čia Šri Lankoje alkoholiu girdyti negalima nuo antros iki penktos, tik viešbučiai ir baltašiknių restoranai tos taisyklės nesilaiko.
Labai gerai, nes jei būčiau kablį pagavęs, čia ir būčiau likęs nakvoti berinkdamas visokias šių vietų legendas. Sugėrovai įkalbinėjo su jais palaukti šalimais iki penkių, bet aš jau geriau eisiu.

Šliužai vandeniui nuleisti

Hindu koplytėlės žavi savo natūralumu

Šitas trobas Raudonasis Kryžius pastatė

Moderni kriautuvė

Priėjau apvalų ežerėlį. Prisėdau pasigrožėti.

Išlindau į B297 kelią. Naujas, platus plentas beesąs.

Taip atsidūriau plento A34 kryžkelėje, kur autobusai į didelius miestus važiuoja. Ten ir autobusų stotelė. Tiks bet koks autobusas, ar į Mankulamą, ar į Vavuniją – vis arčiau Kolombo.

Laukiau laukiau ir sulaukiau. Ne taip staigiai atlėkė, kaip būdavo kitais kartais, bet tai ir gerai – gavau progos statiniais popietiniais vaizdais pasigrožėti.

Jau buvau prisitropijęs tranzuoti, bet autobusas pats atvažiavo. Važiavo į Vavuniją, neužsukdamas į Mankulamą.

O Vavunijoje visai nereikėjo laukti. Vos žemę palietęs iš vieno autobuso perlipau į kitą ir pirmyn (atgal) tiesiai į Kolombą.

Apie pusiaunaktį jau buvau namuose. Toks tatai paskutinis žygis aplink Šri Lanką šiemet.

This entry was posted in Dienoraštis, Šri Lanka and tagged . Bookmark the permalink.

One Response to Aplink salą. Trisdešimt septinta diena

  1. Pranas says:

    Ačiū už pasakojimą. Smagių tau švenčių, Antanai.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *