Trisdešimt aštunta diena.
Šeštadienis, 2017-01-28

Pagaliau vėl į kelią • Apmąstymai kur lipti iš traukinio • Sėdimų vietų pardavimo biznis Kolombo Forto stotyje • Vagono muzikantai • Sudėtingas atvažiavimas į Mankulamą • Ilgas laukimas sankryžoje • Vėlavimai ir skubėjimai – gyvenimo kompensacijos • Pakelės medžiai ir žiedai • Klaidinga nuoroda į poilsio namus • Raudonu keliu į kareivines • Kariškiai ilgai ieško kur man nakvoti • Ėjimas tamsoje • Greej Jacket Hollyday resort

12 km

Daugiau nei mėnuo praėjo nuo paskutiniojo žygio etapo. Pasiilgau tų ėjimų, laukiau, kada vėl startuosiu. Pagaliau atsirado laisvas savaitgalis ir kaip visada paskutiniais etapais šeštadienio paryčiais patraukiau į Mount Lavinijos geležinkelio stotį. Kaip visada nusipirkau antros klasės bilietą į Džafną, nors lipsiu kur kas anksčiau.

Kur man išlipti? Arčiausiai tikslo būtų Mankulamas. Bet kaip iš ten autobusai važiuoja? Buvau vienąsyk išlipęs toje stotelėje. Tada ėjau šiaurėn į Jaffną, starto pozicija vakaruose, Velankulame. Autobusų nebuvo, tranzo nebuvo, teko tuktuku už 2000 rupijų belstis. Šįkart reikia į rytus, į Mulautivu, maždaug toks pat atstumas. Vakarų kelias buvo nors tuščias, bet geras. Neaišku, koks bus rytų. Greičiausiai ir dabar teks taksi važiuoti. Nelabai norisi. Ne todėl, kad brangu, o todėl, kad visuomeniniu transportu įdomiau, teisingiau.
Jei išlipčiau Vavunijoje, iš ten važiuoti toli, bet autobusai aplenkdami Mankulamą važinėja neretai. Jei pasiseks, atsirasčiau greičiau, nei pirmuoju metodu. Bet gali nepasisekti.

Kaip ir turėjo būti, Kolombo forte prisigrūdo žmonių. Pirmieji sulipo bachūriukai, vietų pardavėjai. Kai kurie šustresni net pro langus sulindo. Kiekvienas su keliom nedidelėm tašėm ant pečių, mėto tas tašes į laisvas vietas, paskui klientų ieško. Vienas toks padėjo krepšelį prie manęs. Žmonės įlipę klausia, ar galiu patraukti, nori šalia atsisėsti. Ne mano ta tašė, sakau. Netrukus tas bachūriukas atsigrūdo su tokia tetule, pasodino į užimtą vietą, pinigų paėmė, išlipo patenkintas. Toks tatai biznis sukasi prigrūstame traukinyje.

Traukinys greitai lekia. Čiongas stiprus pro langą, kad tik ausų neperpūstų. Bet negaliu uždaryti, kad besigrūdantys pakeleiviai nenutrokštų. Nusprendžiau lipti Mankulame, nes pagalvojau, kad A34 keliu turėtų kas nors važinėti, turėtų būti daugiau mašinų, nei mažesnės reikšmės B269 kelyje.

Vagono gale pradėjo dainuoti. Vienas dėdė būgnija rankomis į sieną, kiti pritaria. Dainuoja ir vyrai, ir moterys. Esu tai jau matęs. Jie ne profesionalai, pinigų neprašo, dainuoja savo malonumui. Repertuaras – sinhališka popsa.

Pridedu tą dainavimą su garsu ir judesiu. Supaprastintas variantas, tik bendram įspūdžiui.

Likus 2 km iki tikslo, iki Mankulamo traukinys sustojo ilgam. Po pusvalandžio pagaliau pajudėjom. Bet pavažiavom 100 m ir vėl sustojom. Po kelių minučių vėl truputį pasislinkom. Ir dar sykį. Taip kelis sykius, kol pagaliau privairavom į stotį.

Išlipau Mankulame bedvimtrys, dar visai neblogai. Kelias vakaruosna platus naujas tuščias. Šiaurė-pietūs kryptimis nemažas judėjimas. Man reikia į rytus, ten kelias platus, bet judėjimas mažas. Žiūriu, iki Mulaitivu vos ne 50 km. Nusipirkau sankryžoje vandens ir riešutų, 500 prasismulkinau. Saulė kepina, nelyja čia.

Autobusas jau laukia stotelėje. Žmonių yra, tik vairuotojo nėra. Autobusas iš Tunukajaus važiuoja, net nežinau tokios vietos. Paskuo pasitikslinau – kaimelis prie Malavio.
Vairuotojas vis neateina, bandau tranzuoti, beviltiška, judėjimas per mažas. Kelios bobutės ir mano kuprinė tuo tarpu kantriai laukia autobuse. Teikia kantrybės ir man.
Išsinešiau kuprinę laukan, stoviu pakelėj. Ne dėl to, kad tikiuosi kažką susitranzuoti, o dėl to, kad tvanku stovinčiame autobuse. Lauke nors ir saulė, bet ir vėjelis. O prognozės dėl lietaus nepasitvirtino. Reikia net kremu nuo saulės išsitepti.

Žinau, ką reikia daryti – eiti į priekį, palikti autobusą, tas ir pradės važiuoti. 15:20 atėjo šoferis ir užvedė variklį. Netrukus pajudėjom. Lėtai važiuojam, kaži, ar ketvirtą atsirasiu vietoj. Jei pusė penkių, tai dar pradėsiu eiti, kokius 5 km spėsiu nukeliauti. Jei vėliau, tai varau iki pat Mulaitivu, apsistoju ten kur nors.

Karupadamuripu kaimelyje autobusas nusuko į šoną. Nelemta man šiandien pasivaikščioti. Ten iš kir pajudėjau chiebra laukė stotelėje, nelipo į autobusą. Gal netrukus turėjo koks greitesnis ir tiesesnus atvažiuoti. Bet ką padarysi, kad ir kaip optimaliai stengiuosi viską daryti, gaunasi kaip visada. Toks tatai mano gyvenimas.

Užtat po visiškai neištyrinėtus šunkelius pasivažinėsiu.

Bet ne taip baisiai gaunasi, pavažiavom trejetą km šunkeliu į bevardį kaimelį, išleidom kelias babytes, apsisukom ir grįžtam atgal į trasą.

Pamatęs liek daug autobusų trasoje iš Vavunijos supratau, kad iš ten man reikėjo važiuoti, valandą būčiau sutaupęs.

Autobuse skambejo jau pasiilgta tamiliška muzika. O konduktorius be bilietų pardavinėjimo dar užsiima krentančių sedynių atlošų rankiojimu.

Pagaliau autobusas įsibėgėjo kaip reikiant. Su taxi nebūčiau taip greitai. Viskas susikompensuoja šiame gyvenime.

Man reikia išlipti sankryžoje, kur pereitą sykį baigęs eiti sustabdžiau autobusą namo. Iš ten eisiu keliuku iki B297 plento į pietus kol eisis. Bet autobusas netikėtai sustojo visai šalia tikslo, prie tilto, visi keleiviai išlipo. Vairuotojas veda visus kelioliką metrų pirmyn laukti kito autobuso, galėčiau ir pėsčias ten kur reikia nueiti, netoli, bet įkalbėjo pavažiuoti toliau. Įlipęs kitan autobusan stabdau konduktorių prie mano sankryžos, tas aiškina, kad viskas gerai, nuveš mane į Mulaitivu, kur man dabar ir nereikia, Kol aiškinausi, autobusas jau buvo nuvažiavęs iki kitos sankryžos į B297, čia ir išlipau. Taip dar geriau, tarpo nesigavo, liko tik pereitą kartą palikta <km atšaka.

Pusė penkių jau pradėjau eiti.

Truputį paėjau jau pereitą kartą nueitu keliu, netrukus įžengiau į naują man teritoriją. Ypač malonu eiti, kol esi šviežias, nepavargęs, kai saulė nekepina, kai aplinka neišmirusi pietums, kai pavakario apšvietimas gražiai nuspalvina vaizdus aplinkui.

Niekaip negaliu atsigrožėti pakelės medžiais, vis juos fotografuoju.

Priėjau posūkį į karinę bazę. Žiūriu – ten nuoroda į kurortą.

Ant afišos nupaišyta, kad ten galiu pavalgyti, arbatos atsigerti, pamiegoti, į tualetą nueiti ir mašiną prisiparkuoti. Viskas, ko man reikia. Buvau ketinęs dar eiti priekin iki Marukan šventyklos, ten pasiklausinėti dėl nakvynės, greičiausiai jos nerasiu, tad jau sutemus autobusu grįšiu į Mullaitivu, ten yra guest housų, nakvojau yen pereitą kartą, buvau radęs ir geresnių vietų. O gal tuk-tuku nuvažiuosiu palmyros palmių sulčių pagerti, žinau kur, žemėlapyje pasižymėjau. Bet dabar prieš akis toks pasiūlymas.

Iš pradžių paskambinau į plakate užrašytą numerį. Operatorė sako, kad nėra tokio numerio. Gal ten koks sewnas, gal su klaida užrašė, maža ką. Reikia paeiti tą puskilometrį, pažiūrėti.

Gražiu raudonu keliu pasukau į tą kurortą – resortą.

Ėjau ėjau (iš tikrųjų daugiau nei puskilometrį) ir į karinę bazę atsirėmiau. Kur čia kurortas-resortas, klausiu ginkluoto sargybinio. Čia uždara teritorija, sako man, čia negalima eiti. O kodėl tas ženklas su rodykle prie kelio, klausiu rodydamas nuotrauką. Matote, čia ir lova nupaišyta, reiškia čia pernakvoti galėčiau. Toli ėjau iki čia, toli išsukau iš kelio, tuoj sutems, kur man dabar dėtis? Sargybinis iškvietė karaūlo vadą, tas irgi aiškina man, kad čia negalima, aš irgi jam kišu nuotrauką: čia jūsų ženklas? Taip, sako, čia mūsų kurortas, bet ne civiliams. Kodėl tai neparašyta ant plakato, kodėl turėjau eiti tiek toli tuščiai, bent telefonu būtų kas atsiliepę. Vadas kažkam paskambino, atvažiavo aukštesnis karininkas su džipu, kame reikalas, klausia. Papasakojau viską, jis irgi pradėjo kažkam skambinėti. Taip, čia yra ir kurortas kareivinėse, sako man, bet dabar čia viskas užimta, čia vestuvės vyksta. Kur man dėtis klausiu. Palauk čia, sako. Davė komandą sargybiniui, tas kėdę man atnešė. Pats skambinėjo dar kažkam, paskui išvažiavo kažkur paprašęs, kad palaukčiau. Netrukus atvažiavo kitas džipas, sėsk, sako, ir nuvežė į bazės teritoriją. Pradėjau tikėtis, jog gausiu nakvynę kur kareivinėse ant narų, puiku būtų dėl įvairovės. Biškį pavažiavę sustojom, palauk sako, niekur neik, pats nubėgo su kažkuo pakalbėti. Grįžo, davė man telefoną, ragelyje pasakė, kad apnakvydins mane, tiktai vakarienės negausiu. Ok, sakau, apsieisiu be vakarienės. Toliau važiuojam. Grįžom atgal, išvažiavom iš kareivinių, nuvažiavom į pagrindinį kelią, važiuojam pirmyn link ežeriukų. Bandau stabdyti, aiškinti seržantui, jog aš geriau pėsčias paeisiu, nesupranta manęs. Truputį pavažiavus mane vis dėlto išleido, sako, jie turi su reikalais kažkur šonan užsukti, paskui mane pasivys ir paveš iki nakvynės vietos. Puiku, nedidelis kelio nutrūkimas, galėsiu grįžti. Nedaug tepaėjau, džipas pasivijo, mane vėl įsodino, dar kelis šimtus metrų pavažiavom. Skambina kažkas vairuotojui, tas sako, kad jie turi grįžti, tai mane vėl paleido. Sako, eik tiesiai, porą km, prieisi katalikų bažnyčią, už jos pasuk kairėn, per tiltelį pereisi ežerėlį, toliau prieisi pliažą, ten bus poilsio namai Green Jacket, ten priims nakvoti, tik be vakarienės. Puiku, einu. Tik jau tamsu visai, reikia pasišviesti telefonu. Pirmą kartą einu tiek toli tokioje tamsoje, kažkaip net nejauku. Manau, jei pravažiuos autobusas link Mulaitivu, stabdysiu ir ten važiuosiu. Bet priėjau tą bažnyčią, netoli jos net valgyklėlė maža veikė, ten kottu roti (tokie kapoti blynai, kaip makaronai gaunasi) daro. Ketinau paimti išsinešimui, bet galvoju, kad nebus faina su maistu tampytis, apsieisiu be tos vakarienės.

Taip aš tamsoje priėjau karininkų poilsio namus, jie vadinasi Green Jacket Hollyday Resort. Keli nameliai, jokio resepšeno, jokio žmogaus, tik šuneliai pribėgo man pašūkavus. Pavaikščiojau aplinkui. Galėčiau kur pastogėje prigulti. Paskui hamaką pamačiau pakabintą – visai neblogai. Paskui pradėjau klebenti namelių duris – niekur neužrakinta. Ten visai tvarkingi kambariai, lovos paklotos, elektra veikia, vanduo duše bėga, wc vanduo nusileidžia. Nuostabu. Pradėjau rinktis, kur miegosiu šią naktį. Viename kambaryje stovėjo didelis ventiliatorius, gal čia man tiks.

Tuo metu atsirado keli nustebę bachūrai, pamatę mane pradėjo kažkam skambinėti. Sužinoję, kad taip ir turi būti, kad turiu čia būti, jie mane nuvedė į galinį namuką, sako tas geriausias. Ok, sakau, rytoj anksti išeisiu, dabar galiu susimokėti, kiek kainuos. Jie ilgai kažkam skambinėjo, sako, kad rytoj išeidamas ir atsiskaitysiu. paprašiau vandens, atnešė bambalį. Gal arbatos, klausia. Mielai, sakau. Kai atnešė arbatos, klausia ar norėčiau ko nors vakarienei. Super, sakau, du kartus buvau įspėtas, kad vakarienės negausiu, o jūs man siūlot. Ačiū labai. Virtuvės čia, sako, nėra, bet jie suvažinės ir atveš jo nors iš miestelio. Ok, sakau, ten mačiau netoli kotu roti darė, galit man atvežti.

Sočiai pavakarieniavau, gelėjau ir apsieiti, riešutėlių būtų užtekę, bet kad pasiūlė…

Kambaryje net kondicionierius buvo, toks senoviškas, be pultelio, viskas dideliais jugikliais ant sienos valdosi. Birbia garsiai, pučia baisiai, išjungiau.