Trisdešimt devinta diena.
Sekmadienis, 2017-01-29

Nepigi nakvynė karininkų namuose • Pliažas, krabai ir Nautilius Pompilius • Budistinės vietos tamilų teritorijoje • Pietūs karininkų valgykloje • Edukaciniai plakatai • Fantastiški medžiai • Paklydęs autobusas • Palmių vyno nepavyko atsigerti • Kiaulės Kokkilai kaimelyje • Persikėlimas per įlanką • Fantastiški medžiai, karvės, žmonės ir beždžionės pakrantės keliuke • Musulmonų miestelyje • Autobusai nevažiuoja nauju plentu  • Į Trinkomalę • Nesusipratimai autobusų stotyje • Puikus restoranas Trinkomalėje belaukiant kol išveš

34 km

Atsibudau karininkų namuose. Ne savarankiškai, o nuo beldimo į duris. Pirmą kartą taip. Jau kelios minutės po šešių, nemažai pramiegojau. Kitą kartą vistik reikės žadintuvą nusistatyti.

Man atnešė arbatos pusryčiams ir sąskaitą. Už kambarį 3000, odnako. Gal dėl kondicionieriaus taip brangu. Bet nieko, nakvojau ir brangesnėse vietose. Arbata ir kottu roti buvo paskaičiuoti atskirai.

Išgėriau arbatą, susitepiau tepalais ir 06:47 patraukiau į kelią. Šiandien norėčiau toli nueiti, jei nepavargsiu ar kokių trukdymų neatsiras.

Gerai eiti paplūdimiu, bet neilgai, ypač, kai kojos klimpsta. Išsukau į pakrantės keliuką.

Pakrantės keliukas ketino netrukus pasibaigti, tai pasukau dar toliau nuo kranto ir priėjau plentą.

Priėjau tiltą .

Vis daugiau pasitaiko budistinių vietų, nebūdingų tamilams. Lyg ir per anksti būtų, sinhalai lyg ir negyvena iki pat Trinkomalės. Tos vietos neseniai pastatytos, matyt, tai tokia lėta sinhalų ekspansija į šiaurę.

Priėjau didelę karininkų valgyklą-restoraną. Ten pailsėjau, limonado atsigėriau, per teliką formulės lenktynes pažiūrėjau (nieko apie jas neišmanau ir nemėgstu to dalyko, bet žiūrėk ką duoda, nesimaivyk).

Prisėdau atsigerti ir atsipūsti. Krautuvėlės darbuotojas angliakalbis pasitaikė, paplepėjom.

Priėjau dar vienos budistų šventykos statybas. Nedidelė ta šventykla. Hindu šventyklų visai mažai šiose vietose. Anei katalikų. anei koplytėlių. Bedievių kraštas. Užtat budistai plečiasi, rodos, kad tikrai tokiu būdu bandoma plėsti sinhalų įtakos teritorija.

Pro mane pravažiavo autobusas iš Point Pedrą į Kolombą. Toks visai aplininis kelias gautųsi. kraipiau galvą ir stebėjausi, kaip jis pervažiuos Kokkolai įlanką, nejaugi ten tokie dideli keltai kursuoja. Kiek vėliau pamačiau, tą autobusą tuščią stovintį pakelėj. Matyt paklydęs buvo.

Priėjau krautuvėlę, bet ten neturėjpo šaltų gėrimų, o vandens ir pats turiu. Gal turit toddy (palmių vyno), juokais paklausiau pardavėjo. Čia netoli yra girdykla, nepasimetęs atsakė jis, tereikia kilometrą paeiti atgal ir truputį į šoną. Deja, nepakeliui, apsieisiu. Toliau beidamas pamačiau tuktuką ir man dingtelėjo mintis, kad geras poilsisi būtų nuvažiuoti į tą vietą, išgerti stiklinę gėrimo nuotaikai pakelti ir grįžti atgal, neilgai užtrukčiau. Vežk į toddy centrą, sakau vairuotojui. Tas puikiai suprato ko noriu, net keista. Nuvažiavom, ten tokia aikštelė šabakštyne, aplūžęs kioskelis, bet uždarytas. Taip ir turėtų būti, prisiminiau, nuo antros iki penktos čia liepia uždaryti alkoholiu prekyvietes (brangiems restoranams, viešbučiams ir baltašiknių pliažiniams barams negalioja). Aš tai tik dabar prisiminiau, bet tuktukistas turėtų žinoti, prieš veždamas mane. Bet geras vairuotojas, kai daviau 100 ir 50 rupijų banknotus, paėmė tik šimtinę. Tas toddy baras yra kažkur čia.

Grįžau į išeities tašką. Užuot gėręs palmyros palmių sultis, pasigrožėjau pačiomis palmėmis.

Priartėjus prie Kokkulai įlankos padaugėjo namų, o šalia jų kiaulės vaikštinėja. Deglos, rūžavos ir margos.

Priėjau prie įlankos (sąsiaurio?), nespėjau net apsižvalgyti, kaip prie manęs prisitatė valtininkas, pasisiūlė perkelti. Maniau, kad ilgai reikės ieškoti valties, gal net užstrigti čia, gal net nakvoti likti, bet čia taip staigiai viskas išsisprendė, perdaug staigiai, nespėjau pasibastyti po kaimelį.

Be manęs dar kėlėsi motociklas su dviem keleiviais. Tas Kokkilai šiaurinėje pusėje pasirodė labai gražus, kaip Venecija kokia, gaila, kad tik iš tolo jį apžiūrėjau.

O kitas krantas (pietinis) nelabai žmoningas, tik smėlis.

Toliau matėsi kažkokie pastatai, bet aš nusprendžiau truputį paeiti paplūdimiu – kojosm reikia įvairovės, jos mažiau pavargsta tada.

Bet ilgai eiti pliažu nėra gerai, išlindau gilyn į krantą ir iki Pulmodal miestelio paėjau fantastišku, nuostabiu keliuku su įspūdingais medžiais, karvėmis, ožkomis, žmonėmis ir beždžionėmis. Net zuikis buvo išbėgęs į kelią, bet kur jį spėsi nufotografuoti…

Įsukau gilyn į Pulmodai miestelį – reikia į autobusų stotų nusigauti, užteks jau eiti šiandien. Miestelis musulmoniškas, daug mečečių, barzdotų dėdžių su kepurėlėm. Viena troba gražiai išpaišyta, pamatė, kaip fotografuoju. Išėjo moteriškė, pakalbėjom. Prastai šneku angliškai, sako ji, bet gal tu arabiškai moki? Jei tektų nakvoti šitame miestelyje, klausiu, ar rasčiau viešbutį? Viešbučių čia nėra, sako, bet gali pernakvoti mūsų namuose. Padėkojau. Nesugadinti čia žmonės.

Priėjau autobusų stotį. Čia ne keleiviams skirta sotis čia autobusams skirta stotis. Keleiviai renkasi miesto centre, kur stabteli plentu pravažiuojantys autobusai. O čia galutinė stotelė keliems vietiniams autobusams, jų nėra daug.

Paklausiau vieno dėdės, ar važiuoja dabar kas nors Anuradhapuros kryptim. Niekas sako, ten nevažiuoja. O į Kolombą kaip važiuoti, klausiu. Išvažiuos iš čia autobusas į Kolombą apie dešimtą vakare. Velauskiu tiek ilgai, B824 plentas eina per miestelio centrą, ten daug autobusų turėtų būti.

Nuėjau į tą centrą, radau tą vietą, kur autobusai stoja. Kada turėtų būti į Anuradapurą, arba Vavuniją, arba Medavačiją, klausiu arbatą geriančių diedukų. Nevažiuoja ten autobusai, sako vienas. Kažkoks ryte lyg ir važiuoja į Anuradapurą, sako kitas. Kaip tai, klausiu, nejaugi plentu B60 niekas nevažinėja?  O kaip tada žmonės į tuos miestus patenka, ar kaip į Kolombą nusigauna? Visi važiuoja per Trinkomalę, atsakė man. nevisai tiesiai gaunasi, bet ką darysi. Perėjau į kitą gatvės pusę, ten iš kaero sustojo autobusas, nespėjau net kolos buteliuko išgerti. Į Trinco? Taip, sėsk.

Dabar važiuoju pro tas vietas, kur eiti vėliau turėsiu. Jaučiuosi lyg seriale, kur gale rodo “kitoje serijoje matysite…”.

Priėjo konduktorius, sako kad nevažiuoja į Trinkomalę, stoja Irakandyje, ten kelias valandas stovės, paskui 21:30 važiuos į Kolombą. Labai keista, čia panašiai, kaip autobusas iš Pabradės važiuotų į Kauną. Gerai būtų taip iškart į Kolombą, bet tris valandas laukti kaime sutemus nesinori, o iš Trinkomalės daug visokio transporto turėtų būti, gal į septintinį traukinį dar spėsiu.

Visi keleiviai išlikp Irkadyje, niekas į Kolombą toliau važiuoti nelaukė. tarp kitko, to Irkandžio niekaip negalėjau aptikti žemėlapiuose, nes vietiniai vadina ir užrašo tą vietą Errkkandi. Autobusas į Trinkomalę jau ten buvo, laukti nereikėjo.

Atsidūriau Trinkomalės didmiestyje jau sutemus, septintą. Kur važiuosi, klausia besitrainiojantis vyrukas. Į Kolombą va tas autobusas, rodo. Ant jo užrašyta, kad važiuoja į Tangalę. Neįsivaizduoju, kaip ten galima būtų per Kolombą važiuoti, visai kvailas ir ilgas maršrutas gaunasi. Bet čia stebuklų pasitaiko, reikia patikrinti. Vairuotojas sako, kad per jokį Kolombą nevažiuoja, tai suprantama. O tas vyrukas dar tebestovi netoli, grįžtu prie jo ir sakau, kad tas autobusas į Tangalę, ne į Kolombą. Taip, sako į Tangalę, bet ir į Kolombą taip pat. Kaip tai įmanoma, klausiu rodydamas žemėlapį. Ar jis važiuoja Aš plentu? Taip, per ten, sako. Jaučiu, kad jis kalba nesąmones, bet klausinėju dėl to, kad nežinau, gal ač ko nors nesuprantu. Neiškenčiau, nuvedžiau jį prie aurobuso vairuotojo, tas įtikino jį, jog į Kolombą tikrai nevažiuoja. Tada nežinau, sako vyrukas, kaip tau patekti į Kolombą, traukinys ten jau septintą išvažiavo. O gal kokie privatūs autobusai, gal kokie mikriukai į sostinę važinėja, kalsusiu. Nėra tokių, sako. Keista, keista. Priėjau prie dispečerio, sėdinčio mažyčiame kioskelyje. Tas sako, kad į Kolombą artimiausias bus tik 23:50. O gal kokie privatūs autobusai, gal kokie mikriukai į sostinę važinėja, kalsusiu. Nėra tokių, sako. Visai nefaina, nors imk ir grįžk į tą Irkandį, iš kur 21:30 važiuoti turi. Ai, galvoju, gal pasibastysiu po naktinį miestą kol kas, kojos nesijaučia pavargusios. Vos užėjęs už stoties atsidūriau kitoje stotyje, ne raudonų, o privačių autobusų. Ten vienas stovi su Kolombo užrašu. Kada išvažiuojaų, klausiu. pusę dešimtos, atsako tarpdury stovinti konduktorius. Super! Dar spėsiu truputį aplink pasitrainioti. Lipu vietos užsiimti, bet mane stabdo, į bilietų kasą rodo, reikia iš anksto nusipirkti. Nusipirkau bilietą už 500 rupijų, gal bet pigiau išėjo, nei valstyybiniu autobusu važiuoti, kuris išvažiuos tik pusiaunaktį.

Rodau bilietą vairuotojui grįžęs prie autobuso, ar tas, ar tinka? Geras, sako. Dar yra valanda laiko, pasigaunu tuktuką, vežk mane ten kur vietiniai alų geria, sakau, tik tili nevežk, nes daugiau 100 rupijų tikrai neduosiu. Žinau tokią vietelę, sako taksistas ir pavėžėjo kilometrą į tokį visai eurpoietišką restoraną, nors ten tikrai tik vietiniai sėdėjo. Išgėriau butelį alaus, deįrelių keptų užkandau, su barmenu paplepėjau. Gera, nelabai brangi vieta bus mano kelionės etapų užbaigimams, reiks čia dar koius 3 kartus trintis.

Taigi, išvažiavom namo laiku, lėkėm kokias 7 valandas. Vargino tas važiavimas – kėdės nepatogios, išvažiavus už miesto žmonių prisigrūdo, vienas diedas šalia sėdėjo miegodamas, rankas virš galvos sunėręs, tos jo rankos jam užmigus staigiai krisdavo ant manęs, teko mandagiai paprašyti rankų virš galvos neleikyti.

Devynioliktas ėjimo etapas praėjo puikiai, laukiu kito savaitgalio, laukiu pratęsimo.