Keturiasdešimtoji diena.
Sekmadienis, 2017-02-05

Trinkomalė – naujas išeities taškas • Bilietai išpirkti Nepriklausomybės dieną • Paryčiai stotyje, ilgas sėdėjimas autobuse • Pulmodajaus smėlio fabrikas • Karvių pliažas • Vienuolyno pliaže Arsimalėje • Pasakų trobelės artefaktai • Stručiai • Persikėlimas per upę • Persikėlimas per įlanką • Žvejai – mano draugai • Švento Antano bažnyčios rožančius • Karininkai blaivininkai  • Neveža manęs į šventyklą • Nėr nakvynės Kučavelyje • Nepatikęs viešbutis • Atgal į Trinko • Nakvynė prie puikus restorano

25 km

Pasibaigė tie žygio etapai, kai į startinę poziciją reikėdavo važiuoti Jaffnos kryptimi. Jau tiek pasislinkau į pietus, kad mano išeities taškas kurį laiką bus Trincomalės miestas. Ten važiuoja autobusai ir traukiniai iš Kolombo, sako, net yra vienas miegamasisi vagonas – vienintelis maršrutas, Šri Lankoje, kur duoda miegoti atsigulus horizontaliai. Bet ten bilietų negavau. Nebuvo į jokį traukinį, reikia prieš porą savaičių ar dar anksčiau vietą rezervuotis. Jei važiuotų iš Mt Lavinijos, imčiau bilietą be rezervacijos, bet važiuoja iš Kolombo Forto, ten negausiu atsisėsti, neaišku, ar pavyks nusipirkti sėdimą vietą iš tų landžių bachūriukų, geriau nerizikuosiu stovėti per naktį susigrūdus ant vienos kojos. Tiesioginio rytinio traukinio į Trinco (taip čia visi sutrumpintai vadina Trinkomalės didmiestį) nėra, su persėdimu kelionė gausis per daug sudėtinga, o man dar žygiuoti tą dieną reikės. Belieka autobusai. Yra toks naktinis, bet ir ten penktadienio vakare visos vietos išpirktos. Nusipirkau internetu bilietą sekančiai nakčiai (galima PayPal mokėti), vietoje būsiu sekmadienį anksti ryte. O šeštadienį atšvęsiu Šri Lankos nepriklausomybės dieną – ji maždaug porą savaičių ankestesnė už mūsų Vasario 16-tą.

Bilietų pardavimo tinklapyje rašo, kad autobusas važiuoja iš Colombo Fort Bastian stoties, bet man paskambino ir pasakė, kad paims mane iš Welawatos Arpico supermarketo – super, man iki ten 10 minučių ėjimo iš namų.

Autobusas buvo geras – sėdynė atsilenkė daug, kondicionierius smarkiai nesušaldė, muzika grojo nebaisiai garsiai. Tačiau nepavyko išsimiegoti, matyt, nebuvau pavargęs, dieną buvau pamiegojęs.

Taip neišsimiegojęs žiovaudamas išlipau Trinko autobusų stotyje, kurioje jau žinau, kur kas yra. Visų pirma užėjau į privačių autobusų kasą ir nufotografavau tvarkaraštį.

Pasitrainiojau po stotį, žmonių ir autobusų nedaug tokį ankstyvą rytą. Man reikia į Pulmodajų, ten pereitą kartą baigiau eiti, neradęs autobusų važiuojančių B60 plenti, tik į Trinco, tik ten varo visi, kam reikia kur nors toliau. Reiškia judėjimas B424 keliu turėtų būti intensyvus. Pasiklausiau žmonių (tris kartus – rezultatai sutapo, reiškia gana patikima), sako, į Pulmodajų autobusas bus 06:30 – valanda dar liko. Nuėjau arbatos pagerti.

Arbatinė jauki, arbatos be cukraus man mikliai suplakė, todėl ją išgėrus dar daug laiko liko. Apsilankiau wc, apyšvaris už 10 rupijų – neblogai.

Aidi gražios tamiliškos giesmės, gal į šventyklą nueiti, gal ten pudža dabar taip anksti.
Bet autobusas į Pulmodai jau stovi aikštelėje, kur Pulmude užrašyta. Žinia, užrašai natūroje dažnai nesutampa su vietų pavadinimais žemėlapyje. O jei skiriasi ir pirma raidė, užsiknisi gūglėje beieškodamas.

Šeštą jau sėdžiu autobyse. Gerai, kad vietą užsiėmiau, keleivių daug prilipo. Taksistas irgi įlipo mane pamatęs, ar į Nilaveli važiuoji, klausia. Žinia, tai kurortas priešais Balandžių salą, esu ten buvęs, praeisiu dar pro ten. Ne, man į Pulmodai. Nuvežtų už 1500. Nebrangu už 55 km. Jei autobuso reikėtų porą valandų ar ilgiau laukti, gal ir susigundyčiau. Bet dabar nedaug laiko sutaupyčiau tuktuku važiuodamas. Ir komfortas nebus ypatingas, autobuse irgi gerai prie lango. Ką ten veiksi Pulmodajuje, stebisi nueidamas taksistas, ten nei kurortų, nei viešbučių, tik smėlis pajūryje.
Švintant užgiedojo ir budistai. Nors tamilai čia dominuoja, sinhalų buvimas taip pat jaučiasi smarkiai. Čia daugelis supranta sinhališkai, galima susikalbėti.

6:25 pajudėjom, nors sakė, kad pusę septynių išvažiuoja. Čia dažniau vėluoja, bet būna, kad ir per anksti – visada reikia anksčiau ateiti.
Važiavom ne tiesiai į šiaurę, pasivažinejom pusiasaliu, kurį teks apeiti netrukus.

Pagaliau atlėkėm į Pulmodajų, prieš tai užvažiavę šonan į Thiriyai. Būtų gerai man ten užsukti beeinant, senovinę budistų šventyklą aplankyti, bet geriau padaryti užvažiuojamą atšaką, jei tuktukas pasitaikys.

Eiti pradedu 08:20, per vėlai, bet ką padarysi, jei autobusai taip veža. Rytmetinis miestelis smarkiai skiriasi nuo vakarinio, rodos, visai kitur pataikiau, nei baigiau ėjimą pereitą kartą.

Iš pradžių pasukau prie jūros – plentu dar spėsiu prisivaikščioti.

Ilgokai ėjau palei smėlio fabriko tvorą. Čia kasa smėlį ir kažką iš jo daro. Ką gamina? Neišsiaiškinau, jų web saitas neveikia. Smalsu pažiūrėti, bet neradau jokių vartų, vien ilgiausia tvora. Tiek jau to, negaišiu, juolab sekmadienis šiandien, matyt niekas nedirba.

Priėjau kaminą vienišą styrantį. Jis net gūglėje matosi.

Vieta tikrai nuostabi, nes čia ne vien tik lygus smėlėtas krantas, bet yra ir kalvų, ten akmenys, šventyklos.

Kol dar šviežias (nors ir neišsimiegojęs), kol kojos nepavargusios, užsuksiu į tą iškyšulį, turėtų kas nors įdomaus būti.

Prisėdau ant rąsto atsipūsti, aliejais susitepti. Turėjau obuolį likusį nuo kelionės autobusu, suvalgiau, graužtuką karvutėms numečiau, bet varna pirmesnė pagriebė, nusinešė.

Prie Arsimalės pusiasalio takas išsišakoja dviem kryptim – į pliažą ir į šventyklą. Kol nepavargęs, aplankysiu abi vietas.

Iš pradžių į pliažą džiunglių takeliu per dideles uolas.

Pliažiukas dailus, bet tuščias, tik keli šuneliai pliažinosi. Lipu atgal.

Toliau užsukau pas budistus. Neradau ten kokios didelės šventyklos, tiktai vienuolyną moderniame pastate.

Šone gal ir yra šventykla, bet ten eiti negalima, todėl pasukau prie jūros.

Priėjau vienuolių pliažą.

Ten buvo varnų lesykla, krūva virtų ryžių, keletas varnų.

Prie vienuolyno keletas prabangių mikriukų, gal kokia valdžia užsukusi svečiuosna. Ketinau tyliai praeiti pro tą vietą, bet dėmesį patraukė beždžionėlės laipiojančis aplink mašinas. Jos ieškojo galimybės įlįsti vidun, iš ten kažką gero pasivogti, bet durys ir langai aklinai uždaryti.

Nusileidęs nuo kalno susidūriau su ekskursantais.

Einu toliau link upės žiočių. Tikiuosi pavyks kaip nors persikelti į kitą krantą.

Man rodos, kad Trinkomalės rajono šiauriniuose pakrantės kaimuose gyvena daugiau musulmonų, nei krikščionių. Hinduistų nedaug, jų koplytėlių, žavinčių savo natūralumu, beveik neužtinku.

Priėjau kairėn sukantį takelį, kuris man būtų paskutinis šansas pasiekti plentą išvengiant persikėlimo upe. Stoviu kryžkelėje ir dūmoju – sukti ar nesukti. Tolumoje pamačiau didžiulius paukščius prabėgant – ne kas kitas, tik stručiai. Kažkas užvežė jų čia. Bet be šansų arčiau prieiti, jie jau labai toli mane pamatę nubėgo slėptis. Vis dėl to nusprendžiau surizikuoti – persikėlimai per upę visada įdomi atrakcija.

Ėjau ėjau ir upės žiotis priėjau.

Jokių valčių, jokių valtininkų – nejaugi teks atgal grįžinėti per tokį karštį? Nenoriu. Geriau čia lauksiu, kol persikėlimo problema išsispręs, ar kol nusibos viskas.

Krante išgąsdinau dieduką musulmoną meškeriojantį ant piršto ir zilkos. Nešneka jis angliškai, nei aš tamiliškai. Ženklais išaiškinau, kad man reikia pasikelti, jis ženklais paaiškino, kad šone gilyn į krantą turėtų būti valčių.

Kitame krante pamačiau žvejsu, pamojavau jiems, gal atplauks manęs perkelti, bet jie be laivų.

Atsipūčiau pailsėti prieš ieškant valties. Pamačiau iš tolo ateinantį vaikiną, pamojau jam, jis pasuko link manęs. Pasirodo, jis turi valtį, sutiko mane perkelti. Nusekiau paskui jį.

Jo valtis pakrūmėj, padėjau įstumti į upę, nuplaukėm.

Valtis su atsvaru labai stabili, jaučiausi saugiau, nei platesnėje, visiškai nesvyravo į šalis. Bet ir bangų didelių nebuvo.

Atplaukėm, atsidėkojau valtininkui. Daviau porą šimtinių, liko patenkintas, neprašė daugiau. Nesugadinti čia žmonės.

Kitame krante pamačiau dūmus, priėjau arčiau, ten bachūrai žuvį pasigautą kepa.

Einu toliau upės pakrante. Ten kiti bachūrėliai gaudo žuvį mėtydami tinklus. Nepavyko nufotografuoti tinklo skrydžio.

Atsirėmiau į krūmus. Nerija siaura, perėjau į vandenyno pusę.

Priėjau žvejus tinklą betraukiančius. Žvejai – mano draugai. Ne tie, kurie žudo (ar tik kankina) savo malonumui, o tie, kurie žvejoja iš kartos į kartą prasimaitinimui (pragyvenimui).

Spalvotas tinklas traukiamas traktoriumi.

Nusibodo eiti paplūdimiu, išlindau į pakrantės keliuką ir iškart pamačiau bažnyčią.

Prieinu arčiau – tai šv Antano bažnyčia, sprendžiant iš koplyčios.

Nuostabi vieta poilsiui mano globėjo šventykloje. Net kėdės yra, stalas. Prisėdau. Nei vieno žmogaus aplinkui.

Sėdžiu, ilsiuosi, džiaugiuosi, kad lengvai per upę persikėliau, kad tokią puikią poilsio vietą radau. Privažiavo mašinėlė, iš jos išlipo kunigas ir daili moteriškė, pasisveikinom. Pasikalbėjom, pasipasakojau kas aš toks, jie pasakė, kad atvažiavo čia pasimelsti, pakvietė mane sudalyvauti maldoje. Kodėl ne, priklaupiau kartu prieš altorių. Jie meldėsi garsiai, angliškai, improvizuodami. Daugiau kalbėjo moteriškė, kunigėlis tik pritardavo retsykiais. Ilgai meldėsi, keliai įskaudo beklūpant. Atsiprašiau, kad nesimeldžiau garsiai su jais, nes nepratęs angliškai, o lietuviški poteriai disonuotų su jų malda. Moteriškė sakė, kad moka melstis  sinhališkai, o kunigėlis visom kalbom – dar ir tamiliškai bei lotyniškai. Paskui jie nuėjo besimelsdami aplink bažnyčią – tokia tatai procesija Jerichono pilies paėmimo atiminimui, aš su jais nėjau, palaukiau pavėsyje, kojas pasimasažavau prieš tolesnę kelionę. Atsisveikinant moteriškė padovanojo man savo rožančių ir bukletėlį. Sako, pati meldžiasi su tuo rožančiumi, nori, kad ir aš pasimelsčiau. Nenoriu apsimetinėti, saku jiems, nors mano gentis ir katalikai, aš pats nesu tikintis, esu laisvamanis, bet ne aršus ateistas, greičiau agnostikas. Moteriškė nenusiminė, sako, kad vistiek pasimelsčiau. Sutikau, jei taip prašė.

Taigi dovanos iš kelionės kaupiasi, nors nenoriu jų daug turėti, imu tik, kai nemandagu atsisakyti. Ką darysiu su rožančiumi, jaučiu, kad tai brangi dovana. Iš pradžių panaudosiu pagal paskirtį, pasitikslinsiu internete kaip teisingai jį sukalbėti. Paskui grįžęs Lietuvon padovanosiu kuriai nors giliai tikinčiai draugei, turės sinhalų davatkėlės ir mano paties sukalbėtą rožančių iš tolimos šalies, manau jis sušildys dvasiškai.

Pailsėjęs toliau keliauju. Dabar artimiausias tikslas Thiriyai kaimelis, kur jei pavyks pasigauti transportą, važiuosiu pas budistus – religinis sekmadienis šiandien gautųsi.

Priėjau žvejų artelę, ten jau sunešė laimikį nuo jūros, didmenininkai sveria, perka, išveža.

Pakrantės keliukas bengėsi, pasukau į plentą.

Priėjau karinę bazę, šalia jos karininkų restoraną prieinamą visiems. Užsisakiau šalto imbierinio kvaso, labai geras dalykas. Pasišnekėjau su pietaujančiais karininkais. Ar čia daro kas palmių vyną, klausiu. Jie nežino, bet žino, kur gauti alaus, bet tai toli. Apsieisiu. Karininkams girtuokliauti labai griežtai uždrausta – geričiau sutiksi girtą vienuolį, nei kariškį – taip man paaiškino.

Priėjau kelią į Thiriyai. Gerai būtų senovinę šventyklą apžiūrėti, bet nenoriu 4 km eiti pirmyn ir atgal. Gal kas nuveš ir parveš? Nesimato tuktukų aplink. Nelaukia žmonės autobuso ant kryžkelės. Blogas laikas pusiaudienį, apmirę visi. Pasėdėjau stotelėje, pailsėjau ir nusprendžiau eiti tolyn – visų senovinių šventyklų vistiek nepalankysiu.

Taip su keliais prisėdimais atkakau prie didelio tilto. Ten papietavau.

Kavinės darbuotojas gerai angliškai rokuoja, pasikalbėjom. Sakau, kad žadu šiandien eiti iki Kučavelio, ar bus ten kur pernakvoti? Nebus iki pat Nilavelio, sako. Aš rodau jam gūglėje pažymėtą viešbutį arčiau, taip, yra toks, sako man, galėsi ten nakvoti.

Taigi, perėjau tiltą įspūdingą ir traukiu iki Kučavelio. Kas žino, gal ten ir nakvosiu, būna, kad nakvynės namai atsiranda ten, kur niekas nesitiki.

Netoli Kučavelio pasukau prie vandenyno. Nusibodo plentu eiti, pekrantės keliuku įdomiau.

Pakrantės keliukas baigėsi, grįžtu į plentą.

Išlindau tiesiai prie autobusų stotelės. Užteks šiandien eiti, reikia pavažiuoti iki pirmojo šiame ruože viešbučio, nes Kučavelyje nakvynės niekas napasiūlė.

Autobuso nesulaukiau, tuktukas privažiavo. Pavežė tuos kelis km, duodu 100 rupijų, sako 300 reikia. Rodos, vieta nesugadinta turistų, bet taksistas musulmonas, tie labiausiai stengiasi baltašiknius apiplėšti. Pavargęs esu derėtis, tepaspringsta.

Tuos svečių namus radau nesunkiai, bet vartai uždaryti, niekas nereaguoja į baladojimasi, net šunys neloja. Radau sklendę ranką užkišęs, atsidariau pats, vidun užsukau.

Resepšionas prašmatnus, šalia valgymo salė su bufeto įranga, bet nei gyvos dvasios. Psitrainiojau koridoriais, pabandžiau kambarius apžiūrėti, bat jie užrakinti. Grįžau į holą, išsidrėbiau ant sofos, jei niekas neateis, gal čia ir išsimiegosiu prašmatniai. Bet per anksti gulti, atsikėliau ir vaikščioju aplinkui. Pagaliau sutikau vieną berniuką besišlavinėjantį, liepiau, kad vyresnį pašauktų. Grįžau, vėl išsidrėbiau ant sofos. Netrukus atėjo darbuotojas. Laisvų kambarių yra – žinia, nei vieno kliento nesimato. Veda mane į kondicionuotą, sakau man paprastesnio reikia. Nuvedė į kitą pastatą, ten tokią mažytę kamurkę parodė už 2000. Miegočiau čia, jei kitos išeities nebūtų, bet nepatiko man vieta. Viešbutyje nėra nieko valgomo, nieko geriamo, net vandens. Artimiausia parduotuvė, anot vadybininko, už 4 km (manau, kad arčiau rasčiau, bet nesvarbu).

Taigi, vėl išlindau į kelią, važiuosiu į Trinkomalę, man patinka tas miestas, jame pernakvosiu, rytoj atgal į Kučavelį grįšiu.

Autobuso sulaukiau greitai, tik atsisėsti jeme negavau, pilna keleivių. Priekyje matosi laisva kėdė, bet prisibrovęs ten pamačiau vyriškį sėdintį sugipsuotą koją per visą eilę ištiesusį. Nieko, netoli važiuoti, pastovėsiu.

Taip sugrįžau į mano pamėgtą miestą Trinkomalę, kurį visi trumpai Trinko vadina.

Pataikiau į hinduistų atlaidus, šventyklos išpuoštos.

Iš pradžių ieškojausi nakvynės aplink stotį. Artimiausius gesthausus užėmę atlaidų piligrimai, reik eiti toliau, kur turistai apsistoja, t.y. Dockyard gatvės rajone prie įlankos.

Ėjau ėjau ir pereito etapo fainą barą priėjau. Tiesiai prieš jį kambariai, ten ir pasistojau.

Vadybininkas parodė man visai neblogą kambarį už 1500, tik reikia jį sutvarkyti, palauk 10 minučių, sako. Take your time, sakau, aš bare palauksiu. Pasidėjau kuprinę ir nuėjau į barą. O ten viskas viename: šnapsinė, snarglinė ir restoranas baltašikniams, ar kai su panele ateini.

 

Iš pradžių užsukau į šnapsinę, kada užsidarot, klausiu. Aštuntą, sako. Labai anksti, Kolombe tokios įstaigos iki devynių dirba. Paskui užsukau į snarglinę, jau taikausi alaus Lion butelį užsisakyti, bet mane už pakarpos nutempė į baltašiknių restoraną – žinok savo vietą. Nesipriešinau labai, nes snarglinė pustuštė, nepastebėjau inteligentų dvasingiems pokalbiams. Restorane aš vienintelis klientas, čia yra antkainis už aptarnavimą, vietinė pijokija čia nesirenka. Telikas tamiliškus klipus rodo, kampe šokių aikštelėje lemputės mirksi. Užsisakiau jautienos su cibuliais, išgėriau butelį alaus ir viešbutyn patraukiau – nėra kada baliavoti, reikia išsimiegoti už bemiegę naktį autobuse.