Keturiasdešimt pirma diena.
Sekmadienis, 2017-02-06

Su dušmanu į Kuršavelį • Iškyšulio uolų šventyklos senoviniai užrašai • Meškeriojimas ant zilkos • Žvejai – mano draugai • Laimikio belaukiant • Grožiuosi šūdvabaliais • Susitikimas su vakarykščiu kunigėliu • Įžengimas į kurortų zoną • Pietūs Jungle Beach Resort • Piemens vaidmenyje • Pasiūlymas vesti anglų kalbos pamoką • Per didelį gražų tiltą • Irkandžio-Nilavelio pliažai priešais Balandžių salą • Ir vėl karinė bazė • Su geru taksistu grįžtu į Trinco • Vėl namo

25 km

Atsibudau viešbutyje prie baro jau švintant. Ir vėl pramiegojau. Tikrai reikės žadintuvo kitam kartui.

Tik išėjęs iš viešbučio pasigavau tuktuką, vežk į stotį. Stabtelėjpm darmblio nufotografuoti – hindu atlaidai tęsiasi, procesijos nuo pat ankstyvo ryto.

Kur važiuosi iš stoties, klausia tuktukistas. Į Kuršavelį slidinėti, atsakiau. Nuvežčiau ten už 2000, sako. Ne, autobusu pigiau, sakau. Sakyk savo kainą, sako. Tūkstantis, sakau. Tiek man ant bendzino neužteks, sako. Tave kaip geriausią draugą nuvežiu už 1800, sako. Vakar vienas tavo kolega žadėjo nuvežti mane iki pat Pulmonajaus už 1500, sakau. Melavo tau, sako. Na gerai, nusileisiu iki 1600, sako. Gerai, bet įskaitant ir dabartinį važiavimą sakau, ir jei tik autobuso tuoj pat nebus, sakau. Privažiavom vieną sankryžą, šoferis sako, kad į stotį važiuoti reikės toli toli aplinkui, nes gatvės dėl atlaidų uždarytos, todėl dabar turiu apsispręsti. Tiek jau to, sutikau, nors aiškiai matosi, jog mausto mane per visus galus. Geras aš šiandien. Be to norisi kuo greičiau pradėti eiti, nes ir tai jau vėlu, o autobuso gali tekti laukti, tas gali lėtai važiuoti su užsukimais.

Lekiam prabudusiom Trinkomalės gatvėm. Stok kur galima nusipirkti užkandos, sakau šoferiui, pusryčiausiu važiuodamas, laiko sutaupysiu. Jis pasuko į šoną, pavažiavo nemažai prie bulkučių parduotuvės. Nepatinka man europietiško tipo bulkos kepamos Šri Lankoje, daug skanesni tradiciniai wada, bet ten tokių nebuvo. Užtat ten dirba vairuotojo draugė, todėl mane taip toli į šoną ir užvežė. Taip, graži tavo draugė, sakau vairuotojui, bet dabar važiuok tiesiai kur reikia, wada pakeliui tikrai rasim.

Taksistas dar stabtelėjo pasimelsti prie hindu šventyklos.

Privažiavus Kučavelio prieigas taksistas jau nori mane išleisti, vežk sakau į miestelio centrą, tas pradėjo zirzti, kad pridėčiau dar šimtą. Nesiginčijau, nors vairuotojas dušmanas pasitaikė. Nieko, kitą kartą gal ant geresnio užsirausiu.

07:40 pradėjau eiti. Vėlai pradėjau, jau karštis buvo sukilęs, nepasimėgavau rytmečio vėsuma. Kitą sykį būtinai žadintuvas.

Truputį paėjęs plentu išlindau prie vandenyno, ten prisėdau ant valties, susitepiau aliejais, skrybėlę užsidėjau. Mane apspito būrelis žmonių kažko laukiančių prie pliažo, žvejai-ne-žvejai, neaišku. Pakalbėjau kažkiek su jais ir vėl įsukau į plentą, nusprendžiau prie jūros grįžti kai bus iškyšulys.

Pasukęs link iškyšulio praėjau pro šventą medį aptvertą.

Pačiame iškyšulyje uolose kažkas įdomaus matosi. Nusprendžiau užlipti, kol nepavargęs.

Užsiropščiau laiptais į viršūnę, ten senovinės stupos liekanos. Pabendravau su sargybiniu, mandagus jaunuolis leido man viską apžiūrėti. Ten ne tik senovinė šventyklą, ten tuo pačiu metu ir pakrantės tarnybos postas. Tiesa, dabar jis kiek apleistas, vienas sargybinis belikęs, nes pakrantės apsaugai jau naudoja modernesnias technologijas.

Ant tų uolų archeologai rado senoviniuis užrašus originaliu raštu užrašytus ankstyvajame budizmo periode. Neseniai pavyko juos iššifruoti.

Graži vieta, apsauginis turi galimybę ištisas dienas grožėtis tais vaizdais.

Pasigrožėjęs lipu žemyn.

Toliau ilgai ėjau basas paplūdimiu,kojas smėlyje masažavau. Iš pradžių reikėjo giliai klampoti, jau buvau beketinąs į plentą grįžti, bet paskiau pagrindas pasidarė kietas, eiti malonu, kol saulė neįkaitino.

Ėjau ėjau ir žvejus priėjau. Žvejai – mano draugai, jie leidžiasi fotografuojami.

Pabendravęs su žvejais pasukau į krantą. Ten žvejų kaimelyje pavėsyje pailsėjau.

Priėjau kažkokį stačiakampį šulinį, negilų. Čia ne šulinys, sako man žmonės, čia mes ledą sukraunam, kai atveža, ir žuvis iškart neparduotas truputį palaikom.

Ar galiu pasėdėti ant šios saugyklos krašto, kol ledą atveš, klausiu. Mielai prašom, atsako. Gerai čia pavėsyje sėdėti. Kojas masažuoju, naujienas smartfone skaitau, paplepu su drąsesniais kaimiečiais. Čia po pusvalandžio turėtų laimikį sunešti, sako, matai, jau supirkėjai privažiavo, laukia. Truputį palaukiau ir aš, neskubu. Nesulaukęs žvejų vėl nuėjau prie jūros pažiūrėti, ką jie pagavo.

Visas kaimelis susirinko apdoroti laimikio. Vieni tinklus purto, kiti žuvis rūšiuoja, net medūzas atrinkinėja – tas kinai supirks. Mažyčius žuveliokus persijoja, didesnius atrenka. Nėra čia atliekų, varnoms beveik nieko nelieka. Mažmeniniai pirkėjai su maišeliais čia pat jau laukia šviežienos.

Pasigrožėjęs žvejais pasukau tolyn nuo kranto link plento. Iš kažkur esančios šventyklos pasigirdo kerinti tamilų hinduistų giesmė.

Besiklausydamas kerinčios tamilų giemės grožėjausi fantastiniais šūdvabaliais. Nekreipdami į mane dėmesio jie lipdė rutulius, galėjau ramiai juos stebėti. Vienas centrinis vis nustumdavo kitą šalin, tas turėjo savo rutulį atgal ridenti apkibusį smėliu.

Žmomės mane protina, kad geriau aplink salą motociklu važiuoti ar dviračiu. Bet ar taip lėkdamas pamatysi tokias grožybes? Pervažiuosi tuos vabalėlius nė nepajutęs.

Išėjau į plentą, ten kobra.

Pro mane pravažiavo prašmatni mašinėlė, sustojo, palaukė, kol prieisiu. Neretai taip atsitinka, aš jau ruošiuosi sakyti ačiū, nereikia pavežti. Pro langą galvą iškišęs vyriškis sako labas, ar pažįsti mane. Čiagi tas vakarykštis kunigėlis, kuris mane prie šv Antano bažnyčios aptiko, tik be sutanos dabar, civiliai apsirėdęs. Pasikalbėjom. Jis pasiūlė klebonijoje pernakvoti, čia netoli. Bet aš dar ilgai ketinu eiti, vakare būsiu jau Nilavelyje, ten pilna gesthauzų. Be to jau pradėjau galvoti, jog geriau grįžti namo vakariniu autobusu, nes neliks laiko pailsėti iki darbo. Verčiau kitą savaitgalį tris dienas paeisiu.

Priėjau uostą netoli tos vietos, kur vakar nelikau nakvoti. Koks ten uostas, kelios žvejų valtelės ir tiek. Kas puskilometrį čia tokie uostai.

Už pylimo nusileidau žemyn prie vandenyno. Pliažo smėlis čia kietas, eiti malonu, netrukus pirmieji kurortai turėtų prasidėti, gal ten rasiu vietelę pietų poilsiui.

Iš pradžių praėjau žvejų kaimelį, ten radau šv Antano koplyčią.

Prisėdau prie koplytėlės pailsėti. Iš lūšnelių išlįsdavo moteriškės, eidavo į mane pažiūrėti, bet arčiau prieiti nedrįsdavo. Tik įsitikndavo, jog čia ne tikras šv Antanas apsireiškė ir nueidavo savais reikalais.

Toliau einant pliažas išplatėjo, smėlis kietas, čia gerai maudytis. Čia ir prasideda pajūrio kurortų ruožas, besitęsiantis iki pat Trinkomalės, o paskui ir toli už jos – Kalkudah, Baticaloa, Kalumnai, Arugambay – visi čia pajūrio kurortai, kurius reikės man praeiti. Ne tokie populiarūs, kaip salos pietuose ir pietvakariuose, bet sezono metu čia pakankamai prisirenka surferių ir daiverių, tos vietos turi tendenciją populiarėti. Man dabar neaišku, sezonas čia dabar ar ne sezonas. Anksčiau buvo aišku – žiemą reikia būti salos vakaruose, vasarą – rytuose. Bet dabar viskas susimaišė, lyja per sausą periodą, nelyja per liūčių periodą, Pasaulio pabaiga artėja.

Jau pirmieji viešbučiai, pirmieji apsaugininkai bokšteliuose neprileidžiantys vietinių žvejų, kad neprišiukšlintų, kad baltų pusnuogių damų būriais nesirinktų stebėti. Taip atsidūriau prabangiame Jungle Beach Resort.

Praėjau pro kelis saulėje gulinčius vokietukus, pro kelis rusus – kažkaip juos nesunkiai atskiriu – dabar jau man sunku suprasti, koks tatai kaifas gulėti ant saulės… Visai sutropikėjau. Priėjau prie baro – pasiilgau tokių prašmatnių vietų. Man šalto alaus įpylė, atsiskiedžiau jį vandeniu, kad gaiviau būtų, kaifuoju, su barmenu šnekučiuoju. Ar būna čia baltašiknių iš Lietuvos, klausiu. Patyręs barmentas, ilgai tokį darbą dirbantis atsakė, kad būna, bet šiuo metu nėra. Ko daugiau, klausiu, rusų ar vokiečių čia yra. Vokiečių daugiau, bet rusų jau atsiranda, seniau jų retai būdavo. Dar yra skandinavų daug ir lenkų visokių. Britų, amerikonų, kanadiečių, australų? Ne, tų beveik nebūna, tie kitas savo vieteles turi.

Pasėdėjau gerą valandą, palepėjau, keptais vištos sparneliais pasilepinau.

Kojos kaip reikiant pailsėjo, patraukiau toliau.

Išėjau į plentą, toliau žingsniuoju su karvėmis. Tos pagalvojo, jog aš piemuo ir bėga pirmyn, lyg varomos.

Vietomis karvės susigrūda, mašinoms pravažiuoti trukdo. Iš vienos mašinos išlindusi galva pradėjo rėkti ant manęs, kam aš karves per plentą varau. Ir vairuotojas pamanė, jog aš piemuo. Keista, man ant kaktos užrašyta, jog esu baltašiknis, ne piemuo. Bet nekeista, kaktą juk dengia skrybėlė.

Pagaliau karvės nusuko į pakelės pievą pavalgyti, einu toliau vienas,bet neilgai. Kaip ne kartą yra buvę, prisigrętino motociklistas, važiuoja lėtai, šnekina mane. Aš einu ne jo gatvės puse, bet čia tai nėra svarbu. Klausinėjo iš kur esu, koks mano vardas, kiek man metų, ar esu vedęs, ar esu musulmonas – normalūs klausimai, šimtus kartų atsakinėju. Labai keista, kodėl visiems rūpi ar aš vedęs, gal nori ką nors pripiršti. Net sutikti karininkai ar policininkai tuo domisi.

Kad išnaudočiau situaciją, pradėjau klausinėti ir aš. Kokia bažnyčia čia ta su mėlynu stogu, rodau šone. Čia ne bažnyčia, čia toks namas prašmatnus, atsakė. Ar daug čia gyvena sinhalų? Ne, tik tamilai. Aplink Kučavelį – Nilavelį musulmonai daugiausiai. Daug budistų šventyklų, nusistebėjau. Tai neseniai pastatė. Bet yra ir senovinių, nusistebėjau. Tos seniai apleistos, atsakė. Kur čia galima palmių vyno atsigerti? Niekas čia negeria nuodėmingų gėrimų, atsakė. Taip ir pakalbėjom. Pakvietė man pravesti anglų kalbos pamoką jo vadovaujamuose kursuose. Man didelė garbė, sakau, bet pats silpnai angliškai tekalbu. Be to ir laiko neturiu. Ir tu negaišk laiko su manim, sakau, juk skubėjai kažkur. Dar pasakė, kad jei pravesiu anglų pamoką, galėsiu pas jį apsinakvoti. Padėkojau, bet atsisakiau.

Vesti anglų kalbos kursus čia viena pagrindinių biznio rūšių. Užsiima čia tuo ir tie, kurie patys vos kelis žodžius tesurezga angliškai.

Taip priėjau dar vieną tiltą, didelį. Buvo mintis pasukti į kurturtus, keletas jų prieš tiltą pažymėta gūglės žemėlapyje. Bet dar spėsiu po kurortus, geriau plentu paeisiu iki Nilavelio.

Perėjęs tiltą užkandau užkandinėje ir toliau patraukiau saulei jau persiritus į vakarų pusę, jau popietė, jau mažiau kepins, bus maloniau eiti.

Taip atsidūriau Irakandyje, kurio pavadinimą vietiniai kartais rašo Erkandy, pereitą sykį užsiknisau beieškodamas gūglėje. Pereitame etape čia turėjau perėsti į kitą autobusą, tas kuris čia atvežė pusę dešimt vakare į Kolombą turėjo važiuoti. Bet dabar man tai nerūpi.

Pasukau prie vandenyno, gal atrasiu vietas, kur buvau prieš keletą metų. Tada nėjau, tada mane visur vežiojo, todėl visai kitaip viskas atrodo, sunku net atsiminti.

Išlindau prie vakarėjančio vandenyno Saulė ruošias leistis ne į vandenį, o į mišką priešais, bet vakaras vistiek malonus, apšvietimas puikus. Pliažas beveik tuščias, tik prie pat viešbučių poilsiautojay blyškiaveidžiai deginasi. Dar mačiau pasieniečius ginkluotus praeinančius.

Toli ketinau dar eiti pajūriu, bet stop mašina, karinė bazė dygliuota tvora aptverta. Teko grįžti atgal ir per Nilaveli Beach viešbutį grįžti į plentą.

Išlindau kaip tik prie autobusų stotelės. Gal užteks šiai dienai, varau į Trinkomalę, iš ten namo. Laukiu autobuso. Jų daug turėtų būti, bet per 15 minučių niekas neprivažiavo.

Nusibodo laukti. Manau, jei pradėsiu eiti, autobusas pro mane pravažiuos, gal pavyks jį sustabdyti.

Paėjau kilometrą iki kitos autobusų stotelės. Ten jau laukia žmonės. Laukiu ir aš, nes jei kažkas laukia, reiškia, autobusas turėtų netrukus atvažiuoti.

Laukiau laukiau, nusibodo laukti. Privažiavo tuktukas, pavežti siūlosi. Kiek iki Trinco? 250. Super, važiuojam. Pasakiau šoferiui, kad paimtų kartu ir tuos belaukiančius keleivius, jei jiems pakeliui. Moteriškė su vaiku ir vyriškis su sarongu mielai prisijungė. Nulėkėm 17 km už 250 – kiek gaunasi už kilometrą? Ko gero pigiau nesu važiavęs. Tas rytmetinis taksistas būtų kokius 800 užsiprašęs.

Kad taip pigiai atvežė, daviau geram vairuotojui biškį arbatpinigių ir sakau: dabar aš nusipirksiu bilietą į autobusą, turėtų būti 20:30, jei nori, gali palaukti prie kasos, paskui nuvežtum mane į tą snarglinę, kur vakar buvau už 100 rupijų. Taksistas džiaugsmingai sutiko. Prie bilietų kasos stovėjo vienas klientas, atsistojau už jo, bet prisigrūdo daugiau žmonių, tie lenda be eilės. Ne todėl, kad jiems autobusai išvažiuoja, o todėl, kad Šri Lankoje, kaip ir Indijoje priimta lysti be eilės. Teko tuos keleivius padrausminti, manęs gi tuktukas prie durų laukia, man reikia į snarglinę dar suspėti.

Atvežė į vakarykštį barą. Sakau vaituotojui, kad pabūsiu čia valandėlę, jei nori, gali manęs palaukti. Jis atsiprašė, kad turi skubėti namo, bet parodė, kad ten šalia keli triratukai stovi, nereiks ieškoti, gaudyti.

Pavalgiau jautienos su cibuliais, užsigėriau Lion alumi ir nuskubėjau į stotį. Autobuse prasnūduriavau pusę kęlio, paskui kai nusibodo snausti pradėjau nuotraukas į Feisbuką dėlioti.

Taip apie trečią valandą nakties parsiradau namo. Mano apsauginis jau pripratęs, jau net vartų nerakina, kad keltis įleisti nereikėtų.