Keturiasdešimt penkta diena.
Šeštadienis, 2017-02-26

Išgąsdinau besimeldžiantį vienuolį • Saldūs pusryčiai • Vėl prie švyturio • Visoks smėlis ir koralai • Landžiojimas po šabakštynus ieškant kelio • Apleista karinė bazė • Repečkojuosi per uolas • Arbata pas pasieniečius • Plynios visokios ir vėl šabakštynai • Grįžtu į pliažą • Vanduo iš šulinio • Hindu koplytėlės po medžiais • Protingas vaikis • Žavus buivolas • Pagaliau plentas pirmą kartą šiandien • Nykokas naujakurių kaimas • Surūgę ledai • Staigus beždžionių antpuolis • Lankapatunos šventykloje • Skanios sultys ir tuktukas į plentą • Ilgas tranzavimas į Trinkomalę • Namo

27.5 km

Neblogai išsimiegojau svečių namuose. Atsibudau penktą, dar turėjau laiko lovoje pagalvoti apie gyvenimo prasmę. Susiruošiau ir išėjau 05:50. Kieme užklupau vienuolį besimeldžiantį garsiai. Jis baisiai nustebo mane pamatęs, lyg susigėdo kažkaip, sako, kad ir Kristų myli, ne tik Budą, lyg teisindamasis. Atsiprašiau, kad išgąsdinau, palinkėjau geros dienos ir patraukiau švintančiomis Muturo gatvėmis.

Šeštą jau atsidarinėja arbatinės, užsukau į vieną papusryčiauti. Arbatininkas kalbėjo sinhališkai, tai jam buvo lengviau paaiškinti, kad cukraus nedėtų. Bet pyragaitį saldų paėmiau – apetitiškai atrodė, o rolsų dar nebuvo šviežių pridaryta. Pyragaičius ką tik atvežė Bethoveno Elizą grojantis kepyklos triratukas.

Kur eini, klausia arbatininkas. Į Lankaputaną, sakau. Lankapatuną, pataisė mane.

Papusryčiavęs išėjau laukan ir iškart priėjau prie tuktuko. Vairuotojas man pradėjo aiškinti, kaip nueiti į Švyturį, bet aš paprašiau, kad nuvežtų. Pasiūliau 500, sutiko.

Ar čia yra dramblių, klausiu važiuojant pro mišką. Ne, sako. Žinia, būtų prikakota, matytųsi. O beždžionių, klausiu. Tų tai pilna, sako.

Privažiavom prie karinės bazės. Stop mašina, nepraleidžia. Čia dabar… vakar praleido juk. Nieko baisaus, sako šoferis, tereikia palaukti kelias minutes. Sargybinis per raciją pakalbėjo su kažkuo, pasakę mums, kad po poros minučių galėsim važiuoti.

Šita karinė bazė gera, pro ją leidžia žmonėms praeiti.

Atvažiavom prie švyturio. Atsisveikinau su vairuotoju ir siauru spygliuotom vielom aptvertu takeliu pradėjau šios dienos žygį.

Iškart už švyturio buvo gražus smėliukas, tačiau kiek paėjus prasidėjo koralai.

Kol kas yra plotelių basom kojom dėti. Nesinori eiti su kaliošais, smėlio pribyra, trinasi, graužia.

Einu sau ir grožiuosi saulėtekiu.

Po koralų vėl smėlis. Klampus. Bet aš dar nesu pavargęs, galiu klampoti.

Tas smėlis vis kitoks – tai rupus, tai pudros smulkumo.

Gūglės žemėlapyje tas ruožas atrodo visai nykus, negyvenamas. Bet iš tikrųjų čia yra ir žvejų, ir net iškylautojų su motociklais privažiavę.

Pabandžiau pafotografuoti erelius.

Ir vėl koralų krantas. Čia jau sunkiau praeiti, teks kroksus apsiauti su kojinėm.

Jau pradeda nusibosti paplūdimiu eiti. Kaip tik pakrantės keliukas prasideda, reikia į jį išlįsti. Tik niekur nerandu to išlindimo, vis krūmai palei krantą.

Pastebėjęs, kad jau tą keliuką praėjau, pabandžiau pro krūmus praeiti, radęs didesnį tarpą. Iš pradžių dar buvo galima brautis, bet paskui tie šabakštynai taip sutankėjo, jog visas susibraižiau ir praradau viltį kelią pasiekti. Kur tik įlendu, visur atsiremiu į nepraeinamą dygių krūmų sieną. Be kardo-mačetės nepraeisi niekaip. Teko grįžti į krantą, paeiti atgal ir įdėmiau paieškoti to išlindimo į keliuką. Besibraudamas per dygliakrūmius vis galvoju koks aš durnas, reikėjo ir toliau pliažu eiti.

Pagaliau išlindau į keliuką. Ten iškart radau apleistą karinę bazę, pasėdėjau pavėsyje, susitvarkiau, atsipūčiau.

Toliau ėjau smėlėtu keliuku.

Netoli paėjęs atsirėmiau į karinę bazę, šį kartą veikiančią, tikrą. Stuj, kur eini, toliau nevalna. Einu į Lankaputaną, ar galiu aplinkui apeiti palei pliažą, klausiu sargybinio. Į Lankapatuną, pataisė mane, bet ten krante akmenys, ten pavojinga. Pabandysiu, sakau, aš nebijau. Na gerai, bandyk, sako sargybinis ir šaukiasi kažką per raciją. O aš nuėjau pliažan palei tvorą.

Priėjau tas uolas, kuriomis gąsdino sargybinis. Bandau repečkotis keturiom, kol kas gaunasi neblogai.

Pusiaukelėj mane pasitiko kareiviai, matyt jiems apie mane buvo pranešta. Kelis kartus įspėjo, jog čia laipioti pavojinga. Ačiū už rūpestį, vaikeliai, sakau, bet aš pabandysiu. Jei matysiu, kad nebevalioju praeiti, grįšiu atgaliop.

Uolynų pašonėje buvo aikštelė, ten pasieniečių būdelė. Ten mane arbata pavaišino, dar sausainį davė, o aš pasakojau pasieniečiams apie savo keliones. Nusifotografuokim, sakau. Kareiviai jau strojinasi fotkintis, bet priėjo vyresnysis ir pasakė, kad negalima. Negalima, tai negalima.

Atsigėręs arbatos repečkojuosi toliau. Mane pasivijo trejetas kareivukų, šokinėja per uolas kaip kalnų ožiai, užbėgę priekin man ranką paduoda, kad užtemptų, aš dėkavoju, bet atsisakau, dar pats kažkaip užsiropščiu keturiom.

Pagaliau uolos baigėsi, nebuvo taip jau sunku ir pavojinga jas įveikti.

Toliau buvo upė. Nusprendžiau paeiti paupiu, ten kažkokia proskyna matosi žemėlapyje. Vis dar nenoriu tęsti ėjimo paplūdimiu, nes jau ir taip ilgai juo ėjau.

Palei upę žvejai su dviračiais pravažiavo, dar vaikus mačiau žaidžiančius – reiškia nėra vien šabakštynai, turėtų keliukas koks būti.

Buvo ne keliukas, o žavus džiunglių takelis.

Priėjau sugriautą tiltą-dambą, ten pasisveikinau su meškerninku. A ten toliau galėsiu praeiti? Galėsi.

O toliau takelis baigėsi, bet nepavirto į keliuką. Atsidūriau laukuose, kurie, matyt, apsemti būna šlapiuoju metų laiku. Aiškių takų nėra, einu pagal azimutą. Žemėlapyje matau, kad tasai pakrantės keliukas liko prie kranto, man į jį reikia patekti. Bet nesigauna, vis į tuos šabakštynus atsiremiu.

Kažkokios proskynos liekanas užtikau, bet ten baisiai dygūs šabakštynai, vis ant spyglių užlipu, jie kiaurai lenda per kaliošus, auč kaip duria.

To pakrantės keliuko taip ir neradau, vėl pliaže atsidūriau. Ką gi, matyt šiandien lemta daug paplūdimiu eiti.

Šitas pliažo ruošas fainas, smėlis smulkutis, pagrindas kietas, neklampu. Vėl basas išsiaviau, taip geriau.

Tokiame paplūdimyje geras kurortas būtų, čia tikrai puikus smėlis ir mėlynas vanduo. Bet gal geriau laukinis pliažas tepalieka.

Pastebėjau toliau krante kažkokią koplyčią – gal ten jau bus koks keliukas ar takelis. Saulė kepina, norisi pavėsiu paeiti.

Radau kelis medžius, prie kiekvieno mažytė hindu koplytėlė žavinti savo natūralumu. Ten nepadoru sėdėti. Nieko, rasiu pavėsį kitur.

Mano vanduo jau baiginėjasi, puslitris beliko. Tuose paplūdimiuose ir šabakštynuose nėra krautuvėlių. Priėjau šulinį, pasisėmiau vandens iš ten, pakaštavojau, neskanus, bet jei troškulys užmūčins, teks tokį gerti. Prisipyliau butelį.

Toliau einu miško keliuku. Niekas nepravažiuoja, niekas nepraeina, tuščia visai.

Kai keliukas ėjo per tankumynus, išgirdau kažką šone lyg ir kriuksint. Smarkiai paspartinau tempą pasiruošęs mesti žemyn kuprinę ir nerti į krūmus, jei dramblys iššoks. Gana ilgą ruožą greitai pralėkiau.

Priėjau kryžkelę. Geras kelias suka į paplūdimį, o pirmyn vedantis keliukas visai krūmais užžėlęs, sunku bus praeiti. Beliko vėl grįžti prie jūros.

Beišlendant į pliažą sustabdė ginkluoti kareiviai. Kur eini, klausia. Į Lankaputaną, sakau. Į Lankapatuną, pataisė mane, toli iki ten. Ar yra koks pakrantės keliukas, klausiu. Ne, jis džiunglėm užaugęs, reikia pliažu eiti. Taigi, ir vėl einu pliažu.

Dar kareivių vandens paprašiau, daviau tuščią butelį, nubėgo, pripylė, atnešė. Paragavau – toks pat neskanus, kaip kad buvo iš šulinio. Nieko, pravers ir toks, kai ištrokšiu.

Jūroje uolos išlindusios, daug jų čia.

Pamatęs žvejų pašiūres nusprendžiau eiti per jas ir išlįsti į kelią, turi čia jis būti. Atsisėdau ant valties, kojines ir kaliošus apsiaviau.

Užšnekino bachūriukas jaunas, paauglys. Protingas vaikis, angliškai šneka puikai. Sako, kad iki Lankapatunos beliko trys kilometrai, jei eičiau pliažu, arba penki, jei išeičiau į kelią. Bet kelyje turėčiau rasti kokią krautuvėlę, ten vandens šviežio gaučiau, gal net su burbuliukais. Neatsilaikiau tokiai pagundai. Iki Lankaputanos vistiek spėsiu, o toliau eiti nebenoriu šiandien. Paskui susigriebiau, kad nepaklausiau to protingo viską žinančio vaikio ar kursuoja autobusai iš Lankaputanos į Trinkomalę, bet tiek to. Jei sakys, kad nekursuoja – ar tai pakeis mano maršrutą? Ne. Tada rasiu kokį kitą būdą namo parsirasti, ne v pervoj.

Pro akmenis išlindau į kranto gilumą. Toliau ėjau gražiu takeliu.

Pasišnekėjau su buivolu prūde besimaudančiu. Jie parodė man kaip moka daryti vandens ratilus.

Šitaip takeliu, paskui patvoriais išlindau į normalų kelią – pirmą kartą šiandien. Jau pasiilgau visokių mašinų, traktorių, motociklų, krautuvėlių, žmonių klausinėjančių iš kur esu ir kur einu.

Iš betonkės pasukau į plentą naują gražų, tik tuščias jis visai, niekas nevažinėjasi.

Ir krautuvėlių jokių nebuvo. Tipiškas naujai pastatytas kaimas pabėgėliams – dar nieko čia nėra, net autobusai nevažinėja, nors žmonių nemažai gyvena. Panaši vieta buvo už Čundikulamo paukščių draustinio.

Gana nyku eiti tokiu nefunkcionaliu kaimu, kur net pakelės stotelės nėra. Bet eiti liko nebetoli. Jau galvoju, kaip sėsiu į autobusą, važiuosi į Trincomalę, ten nusipirksiu bilietą į Kolombą, belaukdamas naktinio autobuso užeisiu į snarglinę, ten nusiprausiu, pavalgysiu, šaltu alum atsigaivinsiu. Tos galvojimas suteikia jėgų įveikti paskutinius kilometrus.

Pagaliau priėjau pirmąją krautuvėlę. Šaldytuvo ten nebuvo, bet ir šiltas vanduo iš didelio bambalio labai skanus. Išpyliau kareivišką šulininį vandenį, prisipyliau gero vandens.

Plentas priartėjo prie vandenyno, Lankapatunos kyšulys jau čia.

Jau jaučiasi, kad toliau kažkas yra. Padaugėjo mašinų, net ledų kioskelis pravažiavo. Susistabdžiau, nusipirkau sau pietus. Tiesa, ledai buvo sugedę, jautėsi, kažkaip neskaniai surūgę. Nieko, bus proga patikrinti, kaip mano organizmas pakelia tokius dalykus.

Prieš įsukant į šventyklą geras plentas baigėsi, toliau dulkėtas kelelis.

Prie šventyklos piligrimų autobusai – Lankapatuna tikrai šventa vieta budistams.

O šventose vietose visada prekyba. Iš pradžių džiovintą žuvį pardavinėja, arčiau šventyklos ir saldumynus, kaip priklauso.

Prie kelio gavau limonado atsigerti, pirmą kartą šią dieną. Begeriant limonadą užpuolė beždžionės. Staigiai per kioskus prabėgo jų banda, toksai blic apiplėšimas. Nespėjau net telefono išsitraukti nufotkinti. Žmonės pradėjo rėkti beždžionėms jau nubėgus. Nežinau, kiek jos spėjo nugvelbti, ko gero nelabai ką. Džiovintą žuvį jos vargiai valgo, o visokie saldumynai toliau buvo.

Užeik užeik, kviečia sulčių pardavėjai, turim šaltų. Užeisiu grįždamas iš šventyklos, sakau, neparduokit visko, pasaugokit dėl manęs.

Šventykla ant kalniuko. Batus reikia dar pakalnėj nusiauti.

Lankapatunos šventykla ant uolų moderni, įspūdinga, pastatyta senovinės pamatų. Lankytojų yra, bet nedaug, nesigrūda.

Čia neužsuka blyškiaveidžiai turistai, todėl bilietų nepardavinėja. Galima paaukoti kasoje prie įėjimo, ten brošiūrėlių nusipirkti. Daviau šimtinę – visada maloniau aukoti, kai neprašo, nekaulija, neprievartauja.

Lankapatuna šventa vieta budistams todėl, kad į šitą vietą apie 300-uosius m.e. metus princas ir princesė iš Indijos (iš Purio, vietos kur esu pagyvenęs mėnesį kadaise) atgabeno Budos dantį (kurį iškrapštė iš laužo pelenų kitas princas, po to ta relikvija keliavo per rankas, per karus, kol ją atgabeno į saugią vietą, nes Šri Lankoje buvo daug ramiau, nei ten, kur Kalingos valstybę teriojo Ašokas, katras paskui pats patapo dievobaimingu budistu, bet tatai jau kita istorija).

Nulipęs žemyn prisėdau sulčių išgerti, kaip buvau žadėjęs. Rankom išspaudė vietinį didelį apelsiną, ledukų prikrovė, suplakė gerai. Vos spėjau paprašyti, kad cukraus nepridėtų. Prekiautojai, kaip ir kiti vietiniai – tamilai, bet moka sinhališkai, nes pagrindiniai lankytojai čia budistai piligrimai sinhalai.

Labai skanios sultys, labai gaivinančios. Mėgaujuosi iš lėto, spjaudau sėkleles ir plepuosi su pardavėjais. Ar važiuoja iš čia autobusai į kokį didelį miestą, pvz. Trinco, klausiu. Ne, reikia keliolika km eiti iki Trinkomalė-Baticaloa plento. Gal čia yra koks tuktukas, kuris mane ten nugabentų, klausiu. Aš tuktuką turiu, sako vienas vyriškis sėdintis netoliese, tuoj užkursiu, tuoj galėsim važiuoti. Sutiko už 500, nesiderėjau. Išgėriau sultis ir išėjau į kelią palaukti to tuktuko.

Ilgai laukti nereikėjo, važiuojam.

Atlėkėm į kryžkelę kiek šiauriau Verugalo, čia mane išleido prie autobusų stotelės.

Ilgai laukiau, net pavargau. Atsirėmiau į stotelės stulpą, kad lengviau būtų. Deja, čia nebuvo suolelio.

Pravažiavo taksi-tuktukas, sako į Trinkomalę už 1500 nuvežtų. Kaina visai normali, bet aš geriau autobuso palauksiu, tas tik kokį 100 tekainuos, ant alaus sutaupysiu. Be to per daug tų tuktukų šiame etape. Kaip mane paimsi, sakau taksistui, pas tave šit keleiviai sėdi, moteriškės juodais nuometais musulmoniškais. Tuoj jas nuvešiu, sako, paskui atvažiuosiu tavęs paimti. Nevark, sakau, aš autobuso palauksiu geriau.

Kelioliką minučių laukiu, jau pykti ant savęs pradėjau, kad tuktukui €10 pagailėjau. Prašvilpė vienas raudonas valstybinis autobusas, bet tas toliareisis, nestoja mažose stotelėse, kaip ši. Bandžiau patranzuoti. Mašinų mažai, tos pačios žmonių prikimštos. Viena sustojo, bet tuoj išsuks kažkur, netinka. Be to čia bloga vieta tranzavimui, posūkis netoli, vairuotojai per vėlai pamato mane, neturi laiko apsispręsti sustoti manęs paimti. Gal ir tas raudonasis autobusas būtų sustojęs, jei iš tolo mane būtų pastebėjęs. Dar ant pykčio matomumą užblokavo sustojęs mikriukas su musulmonais, tie išlipo pasisioti ir šiukšlių į pakelės griovį išmesti. Ilgai stovėjo, ten žmonių daug važiavo, visa šeima matyt, nebūtų ten man vietos. Kol visi vienas po kito vaikščiojo į krūmus (kažkodėl ne visi iš karto), kol visi sumėtė pakelėj maišelius ir butelius, atvažiavo mėlynas privatus autobusas, įšokau ir važiuoju.

Autobusas į Trinkomalę prisigrūdęs, stoviu suspaustas kuprinę po kojom numetęs, bet neilgai kentėjau, kažkas išlipęs man vietą užleido. Nėra šalia stovinčių bobučių, moterų su vaikais, paliegusių senukų ar vienuolių – reiškia galiu sėdėti, leisdamas stovintiesiems užkrauti savo tašes man ant kelių.

Jau sutemo, kai atsidūrėm Trinkomalėj. Toliau pagal scenarijų – bilietų pirkimas, tuktukas į snarglinę, alus, dešrelės ir postai į feisbuką.

O paskui namo. Apie trečią jau griuvau į lovą.