Keturiasdešimt šešta diena.
Šeštadienis, 2017-03-04

Privačiame kupe į Trinkomalę • Pražiopsojau autobusą • Su panelėm į Lankapatuną • Gydomosios malkos prie šventyklos • Didelis malonumas eiti takeliu • Skraidantis šūdvabalis • Persikėlimas valtimi per pirmą upę • Sudėtingas persikėlimas per antrą upę • Operatyvūs Google pataisymai • Krautuvėlės be šaldytuvų • Edukacinės tvoros • Vakaruose nakvynės negavau • Atgal į Trinkomalę

25.5 km

Po savaitės darbų vėl skubu tęsti savo ėjimą. Turiu bilietą į Trinkomalę, važiuoju naktiniu traukiniu, kaip ir pereitą sykį. Vieta šįkart ne tiesiog priešais sieną, truputį toliau.

Bandau užmigti, kaip visada nesigauna. Šalia sėdi pakeleivis, negaliu visaip išsiraityti, kaip pereitais kartais. Klausausi paskaitų per ausines. Po poros valandų važiavimo prieina prie manęs konduktorius, stovi ir žiūri. Bilietas kišenėj, parodysiu, kai paprašys. Jis neprašo bilieto, laukia kažko. Paskui nueina, ateina su kitu konduktorium. Abu kažką tyliai šnekasi ir abu žiūri į mane. Tegul žiūri, negaila. Pagaliau vienas įsidrąsino, pasilenkė prie manęs, švelniai pajudino petį, sako kažką. Duodu bilietą, neima. Išsiėmęs ausinę paprašiau, kad pakartotų ko nori. Jei nori, sako, galim perkelti tave į pirmos klasės sleeper vagoną, sako. 1000 rupijų. Puiku, sakau, einam. Susigriebiau kuprinę, pripučiamas pagalvėles, vandenį ir nusekiau juos.

Taip pakliuvau į tą trokštamą miegamąjį vagoną, į kurį lengvai bilietų nenusipirksi. Aš turiu vieną užrezervuotą, pirkau prie 3 savaites, ir tas ne iš Kolombo, o atgal, juo grįžinėsiu baigęs dar kitą etapą.

Gavau visą slyperį sau vienam. Super komfortas. Gultai platūs. dviejų aukštų, paklodėm užkloti, su pagalvėm. Erdvu. Yra spintelė, kriauklė. Pusiau privatus tualetas su prausykla. Tai reiškia, tulike yra durys iš dviejų kupe vagonų. Įėjęs turi užsklęsti priešingas duris, kad kaimynai neitų, bet atlikus reikalus reikia nepamiršti atsklęsti, nes kaimynai neįeis.

Turėčiau užmigti tokiame viešbutyje, bet kažkodėl negaliu. Jei būčiau iš anksto žinojęs, jog važiuosiu tokiame komforte, gal būčiau nusiteikęs. Dabar tik stebiuosi, kad taip pasisekė ir galvoju apie viską, tik neužmiegu niekaip. Taip begalvodamas ir privažiavau Trincomalę. Anksčiau nelipau, kaip pereitą kartą, nes geriau važiuoti pirmyn iš galutinės stotelės, tie greiti autobusai gali nestoti prie China Bay, o tuktuku jau per toli, per brangu. Vistiek reikės tuo taksi važiuoti nuo plento iki Lankapatunos.

Bedešimtšešios išlipu iš traukinio ir iškart atsiduodu priėjusiam taksistui – vežk į autobusų stotį. Dabar taupau laiką ir jėgas, kol nusigausiu ten, kur reikia bus ne taip anksti, kaip norėčiau.

Tuktukistas atlakino, duodu šimtinę, nori 150. Išgraušk, net kilometro nenuvažiavom. Daugiau nesiderėjo su manim, paėmė tą šimtinę, ir taip permokėjau.

Autobusų stotyje matau, kad jau laukia autobusas į Kalumnai. Stovi tuščias, be vairuotojo tik dvi bobelės viduj. Reiškia stovės dar ilgai, tad nuėjau arbatos pagerti. Padarė be cukraus skaniai. Dar ir rolsų porą suvalgiau vegetarinių. Puikūs pusryčiai. Išeinu, autobusas jau stovi pavažiavęs į startinę poziciją. Beartėjant prie jo, pradėjo važiuoti. Puolu vytis rėkdamas, mosikuodamas. Kiti žmonės stovėję netoli irgi pradėjo rėkti. Autobusas lyg ir stabtelėjo, bet man visai priartėjus vėl nuvažiavo. Vykis, vykis, pavysi, šaukia man žmonės. Bėgu bėgu, bet autobusas padidino greitį, jau be šansų pavyti. Grįžtu uždusęs į stotį. Ten jau stovi kitas autobusas į Kalumnus, taip pat be vairuotojo, viduj tik porą žmonių. To jau nebepaleisiu, pasidėjau kuprinę, nubėgau tik vandens nusipirkti, bemat grįžau, sėdžiu, laukiu.

Pajudėjom po pusvalandžio. Iš pradžių šliaužėm lėtai. Porą šimtų metrų pavažiavę sustojom dešimčiai minučių. Gal ir anas buvo sustojęs, tuomet būčiau jo nepaleidęs, bet žinok dabar viską… Paskui dar stovėjom keliose vietose, kol išvažiavom iš Trinkomalės, o jau tada pradėjom lėkti beprotiškai.

Pravažiavau mano išvaikščiotas ir išvažinėtas vietas, rodos, kiekvieną metrą čia pažįstu, net neįdomu. China Bay, oro uostas, Klapernurgas, Kinija…

Muture ilgiau stabtelėjom, įvažiavę į patį miestą.

Paprašiau, kad išleistų kur nors kryžkelėje neprivažiavus Verugalo. Kai paaiškinau, jog man reikia į Lankapatunos šventyklą, klausimų nekilo – populiari ta vieta, visi žino iš kur ten taksi gaudyti. Išleido ten kur reikia, kryžkelėje jau stovi tuktukas. Vežk į šventyklą, duosiu 500, sakau, turėtų užtekti 12 km. Nesiderėjo šoferis, nesugadintas čia kraštas.

Bevažiuojant pamatėm merginą laukiančią pakelėj. Vairuotojas sustojo ir jos paimti, aš neprieštaravau.

Paskui dar vieną paėmėm. Paskui dar vieną, ta jau netilpo gale, prisipaudė prie vairuotojo.

Netoli važiavo tos panelės, nespėjau pakalbinti.

Prie tilto sustojom, toliau vairuotojas nebeveža. Ar palaukti tavęs atgal parvežti, klausia. Ne, nereikia.

Nuėjau tiltu į šventyklos prieigas, tą vietą, kur pereitą etapą baigiau. Paskui atgal reiks grįžti, bet netoli.

Priėjau prie prekeivių. Toje vietoje, kur pereitą kartą skanias sultis gėriau, nieko nebuvo, bet sultimis prekiavo prie gretimo staliuko. Man be cukraus, sakau. Neįmanoma be cukraus, atsakė, bus per rūgščios. Nesiginčijau, nes gal čia iš kitokių vaisių daro, nei kaip pereitą sykį. Likau be sulčių. Paklausinėjau apie tas malkas pardavinėjamas. Kaip ir spėjau, jų gabaliukus reikia ilgai virinti vandenyje, tas nuoviras gydo visas ligas, ypač peršalimą, infekcijas.

Sulčių negavau, bet truputį pasėdėjau prieš kelionę. Tepalais susitepiau, skrybėlę užsidėjau ir patraukiau atgal prie tilto.

Toliau pasukau molio keliu, toliau takeliu į pietus.

Ėjau takeliu iki pat jo galo. Žemėlapyje jis labiausiai prie kranto esantis iš 3 kelių, nors tai tik takelis. Juo eiti didelis malonumas. Tuščia, tik karvės kelios, užtat paukščių daugybė visokių aplink. Retsykiais pasitaiko koks kelmelis prisėsti.

Takelis baigėsi, pasukau į kelią.

Pamačiau ratus jaučiams, gal dar sutiksiu pakinkytų jaučių.

Pagalvojau, kad neblogai būtų užvalgyti ir ant tos minties valgyklėlę priėjau. Čia ne miestas, čia tokių mažai, pačiu laiku pasitaikė. Kaip daug kur čia atneša pilną padėklą visokių pyragaičių ar rolsų, valgai kiek nori, paskui suskaičiuoja. Patinka man taip. Europiečiai pasibritkintų – gal kas nučiupinėjo – bet aš nesu toks britkus, kol kas neteko apsinuodyti ar rimčiau suviduriuoti (Lietuvoj tai dažniau pasitaiko).

Priėjau vartus dešinėj, už jų matosi šventykla toliau. Nėjau ten žiūrėti, rasiu kur arčiau kelio.

Netrukus priėjau hindu šventyklą mažytę, vos ne koplytėlę žavinčią savo natūralumu.

Einant pro mokyklėlę mergytės apsidžiaugė manę pamačiusios, moja.

Vaikai ėjo pro šalį, užšnekino. Kriket, kriket, sako. Taip, žinau, jog jie visi kriketo fanai, tik kodėl man tai aiškina? Netrukus paaiškėjo, netrukus priėjau stadioną, tan kažkokios didelės kriketo varžybos, kelios moksleivių komandos uniformuotos būriuojasi.

Praėjęs pro stadioną nusprendžiau, kad gana plentu eiti, reikia prie vandenyno pasukti, ten kelelis turėtų būti įdomesnis.

Paėjau pakrantės keliuku. Pasitaikė karo bazių ir beždžionių. Vienas vengiu fotografuoti, kitų nesuspėju.

Pasukau į pliažą, nes kojoms reikia įvairovės, reikia ir basam po šlapią smėlį pavaikščioti, be to ten vėjas gaivus papučia.

Ėjau ėjau ir vandens kliūtį priėjau. Maniau bus užakusios upės žiotys, bet ne.

Kaip persikelti? Žvalgausi aplinkui, valčių nematau, žmonių taip pat. Kitame krante žvejas tinklelį mėto. Pamojau jam, parodžiau, kad persikelti noriu, iškart suprato, paėjo į šoną, ten valtis buvo. Atsiyrė pas mane, perplaukėm kliūtį.

Jau laimingas kitame krante. Ten dar žvejo draugas priėjo. Daviau jiems biškį pinigų, paėmė, padėkojo. Ir aš padėkojau.

Toliau reikėjo eiti per neapgyvendintas vietas iki kitų žiočių. Ten upė siauresnė, gal bus užakusi.

Netrukus priėjau kitos upės žiotis. Deja, ji neužakusi, reiks kažin kaip persikelti.

Kitam krante žveją pamačiau, moju, kad noriu persikelti. Jis moja, kad reikia plaukti pačiam. Atstumas nėra didelis, bet kaip savo elektronikos nesušlapti… Anksčiau nešiodavausi tokį maišą, į kurį galima ir kuprinę būtų įvilkti, bet dabar nepasiėmiau, nes beveik niekad jo neprireikdavo. Be to ir nebūtų patikima, jei ilgiau vandeny pabūtų. Jei sukaišiosiu į maišelius, taip pat nebus patikima. Kitą sykį reikės pasiimti kokią nors hermetišką spec maišelę. O ką dabar daryti, vis galvoju. O gal nėra taip jau gilu, gal ant galvos kuprinę užsidėjęs perbrisčiau. Lakstau pakrante, bandau nustatyti, kur sekliau būtų.

Iš mano pusės priėjo du bachūriukai, nori man padėti, bet nežino kaip. Ten kitam krante tolumoj įžiūriu kažkokią valtį, gal ją atvarytų… Gerai sumokėčiau, jei padėtų man persikelti. 500 nepagailėčiau. Bachūriukai nusirengė, bando bristi, bet toliau gilu, teko perplaukti. Nuplaukę į kitą krantą jie kartu su žveju nuėjo prie tos valties, kur jiems parodžiau, bando įstumti į vandenį. Pamaniau, kad ir 1000 nepagailėčiau, jei perplukdytų, juk tiek jiems rūpesčių užkroviau. Bet valtis visiškai kiaura, mato, kad skęsta iškart, partempė atgal. Tiek įžiūrėjau toli kitame krante. Parplaukė atgal pagalbininkai, džiovinasi.

Tuo tarpu iš mano pusės atėjo dar du bachūrai ir dar du visai juodi perkarę neaiškaus amžiaus su skudurais ant galvos ir šiukšlių maišais, panašūs į ubagus. Ir tie nori persikelti. Vaikštinėjam visi palei krantą. Paskui atėjo vienas dėdė su raudona maike, jis sako, kad galim perbristi, reikia eiti palei pačias žiotis, ten kur jau bangos. Ubagai bandė bristi, bet išsigandę grįžo, per gilu. Tada tas dėdė ėmėsi mus vesti, jis žino brastą. Einu ir aš, vos spėjęs telefonus su poverbankais į maišelį įvynioti ir giliau kuprinėn įgrūsti, nes ko gero teks paplaukti. Nusirengti nespėjau, nes pakeleivių vorelė jau brenda, ragina ir mane prisijungti.

Dėdė su raudona maike eina pirmas atsargiai, zigzagais, mes vorele iš paskos. Laikau kuprinę ant galvos, kol kas dar iki bambos. Bangos nedidelės, kuprinės nešlapina, tik srovė stipri, verčia šonan, reikia įsirėžus stovėti, kad nepargriautų,

 

Valio, perbridom, vandens net iki pečių nebuvo. Mano pakeleiviai mažesni už mane, net ir jie nenuskendo. Niekas nesušlapo kuprinėj, o pats greitai išdžiūsiu tropikų saulėje.

Norėjau duoti pinigų dėdei su raudona maike, neėmė. Nesugadinti čia žmonės. Kur nors Kolombe, Hikkaduvoj ar Negombe ir 1000 neužtektų už pervedimą.

Einu sau varvantis ir galvoju, kodėl nesu toks linksmas po sėkmingo kliūties įveikimo. Gal jei būčiau buvęs vienas, būčiau ir pats tą brastą radęs. Arba būčiau susikonstravęs mini plaustelį kuprinei – būčiau panaudojęs pripučiamas kelionines pagalvėles, prisirankiojęs pagaliukų ir šniūrgalių. Tada būčiau nusiplukdęs kur plačiau ir giliau, bet bangų nėra. Nesuspėjau pasirodyti kaip Makgaiveris.

Ok, einu toliau, toliau kurį laiką nebenusimato vandens kliūčių.

Priėjau vietą, kur pakrantės keliukas turi prasidėti, matau, kad galėsiu išlįsti į jį nesibraudamas per šabakštynus. Prisėdau ant valties, kojas nusivaliau, apsiaviau. Nėra lengva to jūros smėlio nuo kojų nusikratyti, ilgai reikia braukyti. Anksčiau tam vandenį iš buteliuko naudojau, dabar taupau. Dabar braukau neskubėdamas, pėdos pasimasažuoja, paskui drėgna servetėle nutrinu, šiandien išbandau su citrina, alijošinės baigėsi,

Einu aš keleliu. Palmės iš abiejų pusių, iš jūros vėjukas kartais padvelkia.

Už mėlynos bažnytėlės pasukau asfaltu tolyn nuo kranto į plentą.

Rinkimų agitacija ant sienų, asfalto, šulinių. Bet kad tie rinkimai dar labai negreit bus.

Taip atsidūriau Kathiraveli miestelyje. Netoli Kali šventyklos Google map žemėlapyje pažymėtas JA Eclipse Beach Resort viešbutis. Galvoju, gal čia apsistosiu. Jei nepatiks, tai paėjėsiu iki Vakarų, ten turėtų būti daugiau viešbučių. Jei eiti bus per toli, pavažiuosiu.

Priėjau tą vietą, kur žemėlapyje viešbutis pažymėtas, nieko nerandu. Prisėdau krautuvėlėje atsigerti, klausinėju žmonių apie viešbutį, niekas nėra tokio girdėjęs. Iš vis Kathiravelyje jokių viešbučių nėra. Paklausinėjau kelis kartus keliose vietose, tikrai nėra. Be to kėlė įtarimą tas “Beach resort” – juk iki pliažo toli. Neiškenčiau, pareportinau Googlui, kad nėra to, kas ten pažymėta. Mano nuostabai jie netrukus man atsakė, padėkojo, dar davė kažkokių taškų. Žiūriu – to viešbučio žemėlapyje jau nėra. Reiks ir toliau keliaujant siųsti pataisymus Googlei – jie taiso operatyviai, bus gerai kitiems keliautojams, neklaidins jų. Reiks peržiūrėti ankstesnius įrašus – ne vieną Google klaidą radęs buvau.

Nėra viešbučio ir gerai, dar ne vakaras, dar iki Vakarų nusigausiu. Pasipustau padus ir žingsniuoju plentu, kolei einasi. Saulė mažiau bekepina.

Nors kaimo krautuvėlėse gausi visko, šitame ruože, nuo pat Lankapatunos jose nėra šaldytuvų. Jei yra šaldytuvai, tai nepajungti prie elektros. Jei pajungti, tai elektra išjungta – kam čia švaistyti pinigus, žmonės čia paprasti, šaltų gėrimų negeria. Ir aš galiu iškentėti, geriu šiltą vandenį, kolą ir vaisvandenius visokius.

Jau nusibodo eiti. Vakarų neprieisiu šiandien vistiek. Reikia pereiti į kairį kelkraštį ir einant link autobusų stotelės bandyti gaudyti mašinas.

Stabtelėjo tuktukas šalia, ten jau viena keleivė sėdėjo, matyt sutiko ir mane paimti. Važiuojam.

Netoli važiuoti, tik eiti būtų buvę toli. Paprašiau, kad išleistų prie policijos, ten ir viešbutis žemėlapyje pažymėtas.

Nuėjau kur ženklas į bungalus. Beieškant resepšeno priėjo policininkas, ir kaip visi klausia where are you from. Čia vietoj pasisveikinimo taip. Iš Europos, atsakiau į pasisveikinimą. Kur čia tie bungalai, klausiu. Čia tik policininkams, sako, civiliams negalima, sako. Tai kur man nakvoti, kur čia koks viešbutis, klausiu. Nėra čia nieko tokio, atsako. Kaip nėra, rodau žemėlapyje dar ir Koralų kotedžus netoliese. Ne, sako, nėra čia viešbučių, važiuok į Trinkomalę. Kas belieka, einu į kitą gatvės pusę autobuso gaudyti. Dar dėl viso pikto pasiskambinau į tą koralų kotedžą, gūglėje radęs numerį, bet niekas neatsiliepė.

Autobusą pasigavau greitai, laksto jie čia dažnai dienai baigiantis.

Aišku, galėjau nepasiduoti, bandyti rasti tuos koralų kotedžus, bandyti daugiau pasiklausinėti žmonių, gal bandyti pirmyn kažkiek pavažiuoti, gal bandyti į nakvynę kur nors pas žmones įsiprašyti, bet pagalvojau, jog iki Trinkomalės nuvažiuosiu gana greitai, tenai man jau viskas aišku – viešbučiai, snarglinė…

Autobusas baisiai prisigrūdęs, bet kitaip ir nebūna tokiu metu tokioje vietoje. Ilgai stovėjau ant vienos kojos suspaustas, tik kažkur prie Muturo atsilaisvino sėdynė. Bet neilgai džiaugiausi, autobusas sugedo, visus lauk iškrapštė. O lauke lyti pradėjo. Ieškojau giliai kuprinėje užkišto lietsargio (seniai jo bebuvo prireikę, tai ir nešiojuosi dugne), kai suradau, kai išskleidžiau, bemat atvažiavo kitas autobusas ir mus paėmė.

Atėjau į viešbutį prie snarglinės, kur sėkmingai buvau kadaise pernakvojęs už 1500, kur blakės nesukandžiojo. Savininkas pažino mane, apsidžiaugė. Sako duos man tą patį kambarį už 4500. Viso gero, sakau. Palauk, sako, dar yra ir už 1000, jei toks biednas. Nuvedė pažiūrėti, nėra toks prastas. Tiesa, wc atskirai kažkur, bet sako, ten be manęs niekas kitas nesinaudos. Šitą kambarį paėmiau, nes kaina gera, tik keista, kodėl už tą pereitą tiek užkėlė. Kambarys miegojimui tinka – rozetė yra, ventikiatorius palubėj sukasi, net rankšluostis yra, net dar viena paklodė užsiklojimui. O tasai tulikas koridoriaus gale visai švarus. Tik kambario durys užsirakina tik iš vidaus, iš lauko ne. Palikau darbuotoją krapštytis su spyna, nuėjau pavakarieniauti į snarglinę, tiksliau jos dalį baltaš… pardon, užsieniečiams segreguotą.

Bevalgant keptą jautieną katinas prisistatė, miaukia. Suvalgėm tą jautieną per pusę, dar kiaulienos užsisakiau, tą irgi pusiau pasidalinom.

Pagaliau nuovargio įveiktas nušliaužiau miegoti.