Keturiasdešimt septinta diena.
Sekmadienis, 2017-03-05

Elektros deficitas • Švilpiko diena • Vienas Šri Lankos autobusų privalumas • Įvairios Vakarų miestelio rašybos • Sultys su šypsenėlėmis • No SAITM • Neįspūdingas Vakarų miestas • Piktas pastorius • Gulbės, šiukšliadėžės ir neįrengtas tuliks • Pokaitis po palme viešame kariniame pliaže • Į salelę nebridau • Sidabru žvilgantys tinklai • Stulpų mikrografiti • Pirmoji pažintis su Baticaloa miestu • Nelengva patekti į Kolombo autobusą

28 km

Atsibudau prieš šešias, ruošiuosi eiti. Nusiprausus ir susitepus deduosi aparatūtą į vietas ir nustembu pamatęs, jogei per naktį nepasikrovė nei telefonas, nei power bankai. Tiksliau kažkiek pasikrovė, bet nedaug. Iki pusės maždaug.

Kaip tai galėjo atsitikti? Gal beveik visą miegojimo laiką elektra buvo dingusi. Kietai miegojau, galėjau ir neatsibusti nuo kaitros ventiliatoriui veikti nustojus. O gal ten iš rozetės srovės neduoda pakankamai (yra taip buvę, kai nakvojant Evalankulame šviesa degė, o prietaisai nesikrovė). Greičiausiai mano naujasis žulikas-prailgintojas sufeilino. Pirkau tokį kinišką (kitokių nebūna) etapo išvakarėse, džiaugiausi, kad ganėtinai kompaktiškas, o ypač gerai, kad usb plyšiai yra net keturi. Pirkdamas patikrinau, kad veikia, bet kaip greitai krauna prietaisus per tuos plyšius nematavau. Teks pakroviklius į žulikinius lizdus kaišioti kitą sykį.

Taigi, svarbiausio dalyko kelionei – ne vandens, o elektros – bus deficitas. Teks taupyti. Nefotkinsiu bile ko, nežiūrėsiu į žemėlapį kas minutę. Daugiau medituosiu beeidamas ir kontempliuosiu. Ko gero nenusuksiu toli nuo plento, kad galėčiau pakelės krautuvėse kur radęs elektros pasikraudinėti besiilsėdamas.

Iš pradžių tuktuku į stotį. Ten randu autobusą į Kalumnajų belaukiantį. Autobusas tuščias, šoferio nėra, bet aš toli nenueinu, tik nusiperku pyragėlių pusryčiams ir valgau sėdėdamas autobuso priekyje. Nenoriu, kad nuvažiuotų be manęs, kaip vakar.

Įlipo vairuotojas, paskui konduktorius. Varo mane iš priekio, vietos, mol rezervuotos. Noproblem, persikėliau į galą.

Važiuoja, varom. Iš pradžių sustojom kelioms minutėms už pat stoties. Paskui dar kelis kartus stoviniavom, kol išvažiavom iš miesto. Paskui vėl Čainabėjus, Klapernburgas, Kinija, Muturas… lygiai kaip vakar tuo pačiu metu. Kažkokia švilpiko diena gaunasi. Na bet šį sykį į Trinkomalę negrįšiu, turėčiau jau būti arčiau Baticaloa nuėjęs.

Kai pradėjom artėti prie Vakarų, atsistojau šalia šoferiaus, kad galėčiau sustabdyti kuo tiksliau toje vietoje, iš kur vakar tuktukas paėmė. Tai nėra autobuso stotelė, tai yra kažkur už mano mėgstamo skaičiaus 69 kilometrinio stulpelio neprivažiavus 68. Viena akimi žiūriu į kilometrastulpius, kita į žemėlapį smartfone. Tprū, stok, išleisk. Gerai, jog šituose kraštuose keleivius išleidžia belen kur, ne tiktai stotelėse. Priprasiu prie to gero, paskiau ir grįžęs Vilniuje prašinėsiu troleibusistų kad stabtelėtų išleisti…

Taigi tatais, žygiuoju toliau padus pasipustęs. Plentu eisiu visą laiką, į navigaciją nežiūrėsiu, elektrą taupysiu. Bus suvaržymas, nuobodesnis ėjimas, labiau sportinis toksai, neblūdinėjant į šalis, nefotkinant visokias koplytėles žavinčias savo natūralumu.

Jau Vakarų prieigos. Kaip čia būdinga, pavadinimai rašomi įvairiai, nesilaikoma jokių taisyklių, jokių standartų. Galima rašyti Vakarai, Vaharai, Wakarai, Waharai… Kai bandai stebėtis tokiais dalykais, vietiniai stebisi, ko kabinėjamės prie smulkmenų. Kaip pavadinsi, nepagadinsi.

Kai kuriose iškabose galima perskaityti, kad Vakarai, prie kurių artėju, priklauso Baticaloa jurisdikcijai. Žemėlapyje Vakarų miestas yra tarp Trinkomalės (Trinko – kaip vadina vietiniai) ir Baticaloa (Bati – kaip vadina vietiniai). Jei vakar policininkas būtų nukreipęs nakvynei į Baticaloa, ten būčiau ir važiavęs. Bet jis pasakė: važiuok į Trinco. Man rodos, iki Bati būčiuo greičiau nuvažiavęs.

Kai nebetoli koks nors miestas, daugiau atsiranda prekiaujančių prie kelio visokiais gerais dalykais. Ypač džiaugiuosi sutikęs sulčių pardavėjas.

Paprašiau sulčių be cukraus. Nesaldžių, be sirupo. Kaip be sirupo, nustebo, taip nedarom. Na tai duokit su mažiausiai saldžiu sirupu, jei yra iš ko rinktis. Man sutaisė puikias sultis su ledukais ir passionfruto sėklytėm. Sukrovė viską į stiklinę ir pilstymo būdu gerai sumaišė, suplakė. Tos geltonos sėklytės kaip smailikai, šypsenėlės :), gal kiek deformuotos dėl plakimo. Pamaniau, kad jei prigamintų tokių saldžiarūgščių saldainėlių – šypsenėlių, sproginėjančių kaip ikrai, įbertų į sultis ar kokteilį kur nors bare pas mus, būtų kūl. Tai įmanoma, reikia patentuoti.

Įėjau į šiaurės Vakarus (Vakarai-Vaharai-Wakarai-Waharai miestą – kaip pavadinsi, nepagadinsi). Bet nesijaučia miesto – žmonių mažai, namų mažai, nėra aktyvios prekybos gatvėse – lyg pro mažą kaimelį eičiau. Gal pats miestas šone likęs? Nu lyg ne, visos institucijos toje gatvėje, kur einu.

Perėjau visus Vakarus, bet nepajutau miesto. Išsibarstęs kaimelis ir tiek. Bet žemėlapiuose ryškiai pažymėtas. Daug vilčių dėjau į tuos Vakarus – toks gražus pavadinimas… Bet nakvoti vakar nepriėmė, šiandien irgi jokio įspūdžio nepadarė.

Išgirdau kažką piktai rėkaujantį pro garsiakalbį. Lyg koksai seržantas kareivėlius muštravotų. Priartėjęs pamačiau bažnyčią – kažkokią iš tų smulkių protestantiškų atšakų. Tai ten pastorius taip piktai rėkė ant savo avelių. Patingėjau prieiti arčiau pažiūrėti.

Priartėjau prie tilto. Baltuoja kažkas priekyje dešinėj. Prieinu arčiau – gulbės. Tai tokia atrakcijų vieta dar neįrengta iki galo.

Jei nebūtų tilto, per upę gulbe persikelčiau.

Puiku, ir tualetas yra. Deja, ten viduj dar neįrengta, net duobės neiškastos.

Prisėdau toje poilsio vietoje pailsėti. Žmogaus nei vieno, tik šunelis draugiškai pasitiko.

Pailsėjęs einu per tiltą.

Karšta plentu eiti. Nuo asfalto tas karštis kyla. Neasfaltuotu keliuku kiek vėsiau eiti, ir mašinos netrukdo. Taip galvodamas nusprendžiau vis dėlto nusukti nuo plento, paeiti prie jūros. Sallathive pusiasalyje įdomu turėtų būti..

Užsinorėjau valgyti ir iškart aptikau valgyklą. Sekasi, kaip ir vakar.

Einu toliau keliuku lanku šiaurėn, faktiškai truputėlį atgal grįžinėju. Powerbankų baterijos dar neištuštintos, užteks kaip nors tos elektros.

Krūmuose šone kažkas smarkiai sujudėjo, net pašiurpau išsigandęs. Ten tik karvės.

Priėjau tą viešbutį, kur vakar neprisiskambinau. Šalia dar vienas. Abiejų vartai užrakinti, rodos, tie viešbučiai nefunkcionuoja. Šiandien nebeaktualu, netikrinau.

Taip priėjau Sallathive pliažą.

Tas pliažas kariškas, bet leidžia pliažintis visiems.

Įsitaisiau po palme pokaičio. Nerimtai, tik trumpam pailsėti. Šuneliai buvo geresnes vietas užsiėmę po lapų šešėliais, man beliko kamieno siauras šešėlis. Toli vandenyje mirko kareiviai, kvietė prisijungti. Vanduo skaidrus, gražios spalvos, ne toks pilkas, kaip prie Kolombo. Krantas seklus, tie kareiviai toli buvo nubridę.

Pailsėjęs mažumėlę toliau praėjau geras pavėsines su staliukais, čia geriau būčiau pailsėjęs, jei būčiau žinojęs. Reikia droną su savim turėti ir paleidinėti priekin į žvalgybą.

Šone matosi Salitivu salelė. Į ją galima nubristi, bet aš tik iš tolo pažiūrėjau. Ir taip jau einu vingiais ne pagal šios dienos planą. Kareiviai brenda į salą, šuneliai bando iš paskos, bet jiems per gilu, todėl apsisuka ir eina atgal.

O aš toliau einu paplūdimiu į pietus. Arčiau salelės bangų nebuvo, kiek pabridau vandeniu. Vanduo toks šiltas, kad net ir man per šiltas, visai neatgaivina. Toliau nuo salelės bangos pakilo, normalus jūros ošimas pasigirdo. Gerai, kad iš plento išsukau, nors ir prisidėjo keli kilometrai. Kojoms ir dūšiai reikia įvairumo.

Štai ir žvejai, mano draugai. Koks krantas be jų.

Kartais pamatau daug paukščių pliaže besibūriuojančių. Labai jie baikštūs, neprisileidžia, nuplasnoja dar kai toli esu.

Vėl žvejai,mano draugai. Padėjau jiems tinklą patraukti. Biškį, simboliškai.

Būčiau toliau ėjęs krantu iki sekančio keliuko plentan, bet mane sudomino didelis tinklas patiestas prie žvejų trobelių. Tame tinkle spindėjo žuveliokai – įspūdingas reginys. Toje vietoje ir išsukinėjau nuo jūros.

Besigrožėdamas ištiestais sidabriniais tinklais prisėdau ant kelmelio jiedką jūros smėlį nuo kojų nusišluostyti prieš kaliošus įsispiriant. Priėjo drąsesni žvejai, pasikalbėjom. Vienas gerai kalbėjo angliškai. Papasakojau apie save, jis vertė kitiems. Paskui aš klausinėjau. Kai jums prireikia vykti į sostinę, per kur važiuojat – per Baticaloa ar per Trinkomalę? Darom paprasčiau, sako, yra autobusas į Kolombą iš Čenkaladžio, vakare aštuntą važiuoja.

Palikau žvejus toliau tinklų traukti, link plento keliuku patraukiau.

Grįžau į plentą. Nesigailiu tą lanką padaręs. Kojos gavo įvairovės, dūšia taip pat.

Tas ėjimas plentu gal kažkiek ir spartesnis, bet ne toks įdomus.

Vietelę, kur galima pasėdėti ir ko nors išgerti radau tik po ilgo ėjimo.

Toli nuėjau, jau prie Mankernio. Perėjau į kairę kelio pusę, kur jau galėčiau mašinas į Baticaloa stabdyti. Iš tikrųjų galėčiau tik iki Čenkaldžio nusigauti, kaip žvejas sakė, iš ten autobuso ieškoti namo. Tačiau noriu į Bati, nes visų pirma jau nebetoli, visų antra, iš ten daugiau visokio transporto, galėsiu atsisėsti gauti, visų trečia, jau laikas pradėti tyrinėti tą Bati miestą, kad žinočiau kas ten stotyje yea, visų ketvirta, ten daugiau šansų kokią snarglinę rasti, kur prieš naktinį autobusą pavakarieniaučiau, nusiprausčiau, šalto alaus butelį etapo pabaigos atšventimui įkalčiau.

Einu einu – autobusai nevažiuoja. einu toliau, kol einasi.

Nu jau viskas, užteks, pasakiau sau, priėjęs autobusų stotelę. Lauksiu čia, kad ir kiek ilgai tai truktų.

Ilgai netruko, sekasi man. Autobusas, aišku, prisigrūdęs, bet važiuoti tik gerą pusvalandį, dar ir vieta netrukus atsilaisvino.

Taip atsidūriau naujame man Bati mieste. Man čia reikės dar kokius tris kartus atvažiuoti, o gal ir keturis. Miestas iš pradžių padarė gerą įspūdį. Jaučiasi, kad didelis. Išsidriekęs per visokius kyšulius ir salas, bet man nebus sudėtinga jį praeiti, vandenyno krantas čia tiesus.

Autobusas kažkodėl nevežė į autobusų stotį, o nuvinguriavo kažkur šonan. Teko išlipti ir toliau tuktuku važiuoti. Tai netoli, bet taksistas užsiprašė 150 ir nenuleidžia. Sako, tokia čia minimali taksa, kad ir už vieno metro pavažiavimą. Nesiginčijau, paskui išsiaiškinsiu, bus dar laiko.

Autobusų stotis nedidelė, siaura, ten jau stovėjo vienas autobusas, ruošėsi į Kolombą važiuoti. Keleivių jau ten prisigrūdę, stovėti reikėtų. Kada kitas, klausiu. Aštuonios trisdešimt, sako šoferis. Puiku, turiu dar valandą kitiems reikalams.

Pasigavau taksi, sakau vežk į artimiausią snarglinę, tik kad netoli, nes už tą 150 minimumą daugiau neduosiu. Ok, sako, žinau vieną. Bati autobusų stotis yra saloje. Mes grįžom tiltu į kyšulį, ten mane atvežė į paprastą kuklią snarglinę, bet ten turėjo Karlsbergo ir tai puiku.

Pasakiau taksistui, kad už 50 minučių mane atgal vežtų, tas ir laukia.

Susitvarkęs grįžau stotin, ten jokio autobuso į Kolombą nėra. Kiek palaukęs klausinėju žmonių, sako, kad ir neturi būti. Ta stotis visai tuščia, visi kioskai uždaryti, tamsu, nyku kažkaip, nors dar nėra labai vėlu.

Įtariu, kad turi būti kita privačių autobusų stotis ir nesuklydau. Radau ją, ten net porą autobusų stovi į Kolombą. Paklausiau kada išvažiuosim, sako už pusvalandžio. Pasidėjau kuprinę laisvoje vietoje, nuėjau vandens nusipirkti. Grįžtu sėdžiu, autobusas užsivedė, važiuos. Konduktorius priėjo, bilieto prašo. Pirksiu iš tavęs sakau. Ne, sako, reikėjo iš anksto turėti, varo lauk. Ko man nesakei, kai į vidų lipau ir klausiau kada išvažiuosit…

Kitas autobusas irgi be bilieto nepriima. Kur gauti tą bilietą, klausiu, kasos jokios, kaip Trinkomalėje, nesimato. Parodė kur eiti, netoli. Nuėjęs prašau bilieto, sako visi išpirkti kelioms dienoms į priekį. Kaip man dabar mano grįžti, susirūpinau. Grįžau į beišvažiuojantį auobusą kur manęs nepriėmė, gal koks keleivis neatėjo. Puiku, atsirado vis dėlto man vietelė, nors ir labai nepatogi. Sėdėjau užspaustas iš abiejų pusių griaudint garsiai muzikai. Taip ir grįžau namo apie trečia ryto.