Aplink salą. Keturiasdešimt devinta diena

Keturiasdešimt devinta diena.
Šeštadienis, 2017-03-12

Besistebintis taksistas • Persikėlimas per Valaičėnų marias • Per tvorą į kokosų giraitę • Kokosų plaušai • Prabangiame kurorte • Pomidorų sultys sukėlė nostalgiją • Palei koralinį kyšulį • Uolos kyšulio smaigalyje • Vaisiai su žele įdaru • Neskanūs rolsai • Didaktiniai piešiniai ant tvorų • Malkų prekeiviai • Priaukotas šventyklos maistas • Žavusis Kiran miestelis • Viešbutis prie universiteto ir šnapsinės 

28,4 km

Atsibudau prieš šešias, nusiprausiau, susitepiau, susipakavau daiktus ir pirmyn. Ėjau tyliai, kad neprižadinčiau prieškambaryje miegančios bobutės.

Be manęs tame gesthause nakvojo fūrų vairuotojai.

Gatvėje skamba muzika. Ne ta paslaptinga žavi tamilų hindustų, o kitokia tamilų musulmonų muzika, joje šiek tiek arabiškų prieskonių.

Pasigavau taksi, vežk link Mankernio, parodysiu kur stoti. Taksistas kelis kartus tikslinosi ar man nereikia į Pasikudos kurortus, ne sakau, man į plentą.

Stok čia, sakau privažiavus tą tašką iš kur vakar mane paėmė cementovežiai. Kodėl čia, stebisi šoferis, nieko čia nėra, tik ryžių laukai aplinkui. Išleido mane ir nuvažiavo didžiai besistebėdamas.

Pusė septynių jau einu.

Saulės branduolinis sprogimas

Lai būna pagarbinti pastatę stoteles keleiviams

Užėjau papusryčiauti į arbatinę. Gavau saldžios kaip sirupas arbatos, nors prašiau be cukraus. Cukraus ir nedėjo, bet prabalino tokiu kondensuotu pienu, iš jo tasai saldumas.

Priėjau Navaladžio kryžkelę, toliau paprastesniu keliu. Mašinų mažiau, eiti maloniau.

Jeigu klausyčiau ką sakė vakar bachūriukas iš karininkų viešbučio, turėčiau sukti į vakarus ir eiti link Trinkomalės plento tilto. Bet aš pasukau į rytus tikėdamasis kaip nors persikelti per Valaičėnų marias.

Atsidūriau Nasuvantivu pusiasalyje (o gal saloje). Galvoju taip: radęs bile kokį išlindimą prie marių ten išlįsiu ir ieškosiu kas mane perkeltų. Kur nors turėtų būti žvejų valtyse.

Taip ir buvo. Jau pirmą kartą išlindęs prie marių pastebėjau kažką panašaus į prieplauką, prie jos pavėsinė su suoliukais, ten moterys kažko laukia. Iš pradžių priėjau prie šone stovinčių valčių, kur krapštėsi žvejai. Prašau perkelti, jie sako eik ten palauk su moterim, ten kursuoja valtis reguliariai.

Prisėdau pavėsyje su damomis, bet neilgai sėdėjau, susipažinti nespėjau. Atplaukė valtis, sulipom visi. Net gelbėjimosi liemenes davė užsidėti. Daug žmonių sulipo. Damos priekyje susigrūdo, keli bachūrai gale, aš tarp jų.

Taip mes dailiai perplaukėm Valaičėnų marias. Kiek mokėti, klausiu valtininko. 20 rupijų paėmė. Taip tatai gerai yra persikėlinėti per visokius vandenis. Nors vakar tas viešbučio bachūras sakė, kad jokių valčių ten nėra, reikia eiti aplink per tiltą. O čia ne šiaip valtis, o reisinis laivas su gelbėjimosi liemenėmis. Aš jau pripratau išklausyti patarimų, bet daryti savaip, labiau pasikliauti savo intuicija. Kol kas tai sekasi.

Išėjau su moterimis į Kalkudos-Valaičėnų plentą. Damos pasuko į Valaičėnus, a aš į Kalkudą.

Šv Jono bažnyčia

Kažkokia autobusų bazė

Hindu šventyklos tvora dryžą, kaip priklauso, tik dryžiai čia ne tokie tankūs

Nors ir neplatus bei ramus tas plentas, eiti juo faina, vistiek išsukau į keliuką – stengiuosi eiti arčiau kranto, kur tik gaunasi, kur einasi.

Hindu koplytėlės žavi savo natūralumu.

Bet visai palei krantą nėjau, kyšulį vis tik nusprendžiau nukirsti. Tas tiesus nukirtimo kelias pavirto į takelį. Atsirėmiau į spygliuotą tvorą, bet tas takelis sau ramiai už tos tvoros eina toliau. Nusprendžiau tvorą perlipti, negi eisi dabar atgal. Tikriausiai nepakliūsiu į karinę bazę, aplink jas tvoros rimtesnės.

Taip atsidūriau kokosų plantacijoje. Priėjau vietą, kur kaupia kokosų plaušus. Darbuotojai nusistebėjo mane pamatę, klausia kaip čia patekau. Per tvorą perlipau, sakau, jie tik nusišypsojo. Parodė man tuos kokosų plaušus, papasakojo kaip iš jų veja virves ir kemšą į čiužinius.

Ten kažkur šone ir anakardžių plantacija, bet nėjau žiūrėti.

Išlindau tiesiai prie brangių-prabangių pajūrio kurortų. Reikia apžiūrėti nors vieną. Tokios vietos nelabai tinka žygio aplink salą nakvynėms, nes pavargus po ėjimo norisi tik nugriūti pamiegoti pajungus krautis prietaisus. Neišnaudočiau nei mažos dalies teikiamo komforto. Bet gal kada nors ateityje neblogai būtų čia pasilepinti su kokia gera drauge.

Taigi, apžiūrėjau vieną vietą. Gerai būti baltaš… pardon, baltaodžiu. Būčiau vietinis, niekas manęs čia neįleistų, o dabar stovi apsauginiai, menedžeriai, liokajai išsišiepę, rankas sudėję “ayubovan” sako, mat čia ne vietiniai tamilai dirba, o sinhalai per geras pažintis tokiose vietose įsitaisę. Einu visur kur noriu, duris man tik atidarinėja.

Nors tie prabangūs kurortai nakvynei žygio metu netinka, čia galima puikiai pailsėti. Tolesniuose etapuose daug tokių vietų nusimato, juk perėjęs Yallos džiungles atsidursiu daugiakilometrinėje pietų pakrantės kurortų zonoje. Čia galima užsisakius šalto vandens su burbuliukais pasilepinti kokiam šlezonge arba šezlonge, gal net baseine pamirkti. Puikus dienos karščių praleidimas. Gaila, kiek per anksti čia atėjau, dar tik po devynių. Geriausiai pokaičiauti kažkur apie pusiaudienį.

Atsisėdau prie stalo, pabūsiu restorano klientu. Valgyti nenoriu, bet galiu gauti atsigerti to, ko negausi paprastose vietose. Užsakiau pomidorų sulčių – dideliausios egzotikos Šri Lankoje. Besimėgaudamas jomis susivokiau, kad jau maž pusmetį nebuvau Europoje, nostalgija sukilo, net susigraudinau.

Pasikalbėjau su oficiantu. Ar yra čia kas buvęs iš Lietuvos, klausiu. Čia tai ne, sako, bet ankstesnėje darbo vietoje jis matęs lietuvių.

Pasekudos kurortinė zona yra nauja, po karo atstatyta. Užsienio kurortininkai šitų vietų dar neatrado, daugiau vietiniai turčiai čia suvažiuoja.

Pasilepinęs mažumėlę toliau pliažais patraukiau.

Prabangių kurortų zonos pliažai iščiustinti, nei maišelių, nei bambalių – net kažkokie nebenatūralūs atrodo.

Priėjau keliuką kranto gilumon, misliju dabar – kirsti man juo kyšulį, ar eiti aplinkui krantu. Dar nesu pavargęs, dar pavaikščiosiu pakrante.

Pliažų zona baigėsi, prasidėjo koralai.

Iš tolo tie koralai nekaip atrodo, kaip koks brudas prie kranto. Bet kai paveizi iš arčiau, pamatai, kokie kie gražūs.

Iškyšulio smaigalyje dideli akmenys prasidėjo. Pastebėjau, kad taip dažniausiai būna pačiuose smaigaliuose. Natūralu, tos uolos ir suformavo kranto ekstremumus. Kitaip krantas būtų lygus, kaip Manaro saloje.

Nebuvo sunku perlipti per tuos akmenis-uolas.

O už akmenų vėl koralai.

Koralų minkštos dalys

Tokioje pašiūrėje galima pernakvoti

Priėjau prieplaukos likučius.

Toliau raudonų dumblių krantas, bet aš suku į šoną, nes kyšulį jau apėjau, dabar laukia ėjimas tiesiu plentu.

Prieš kelio pasikeitimą dar pailsėjau ant suolelio, smėlį nuo kojų nusikrapščiau.

Va čia tas kelio vingis

Agitacija ant bažnyčios tvoros. Rūkyti, gerti ir dar kažką daryti nesveika.

Čia tatais evangelikų bažnyčia

Hindu koplytėlės žavi savo natūralumu.

Priėjau bachūrus kažkokius man nematytus vaisius pardavinėjančius. Reikia paragauti.

Pasirodo viduje žele besanti. Tokių dalykų dar nebuvau matęs. Ta žele gardi, saldi, bet ne per daug saldi. Tik jos visai mažai, tik porą kąsnelių galima iškrapštyti iš didelio vaisiaus. Matyt dėl tokio mažo naudingumo koeficiento tie vaisiai ir nėra visur paplitę.

Praėjau geležinkelį. Čia pat ir Kalkudos stotis.

Prie šventyklos. Svirtinis šulinys – retas čia reiškinys.

Hindu koplytėlės žavi savo natūralumu.

Atsisėdau po medžiu prie šventyklos priešais šv Mataušo vardo darželį. Ilgai nesėdėjau, nušvitimo nelaukiau, gal kitą sykį.

Praėjau mokyklą. Kaip ir visur, mokyklos tvoros pamokomai išpaišytos.

Čia mokina, kad pažaidus kieme reikia nusiplauti rankas prieš valgį. Ir kad nereikia palikti vandens rezervuarų uodams veistis.

Pakelėje džiovina grūdus ir riešutus. Paukščiai kažkodėl nesuskrenda palesti.

Priėjau Kumburumulai kryžkelę. Sudomino mažesnė rodyklė į Nirutha viešbutį mano ėjimo kryptimi. Kaip tik 7 km šiandien dar nueiti būtų pats tas. Jei tas viešbutis ten tikrai bus, jei man tiks, tada nereiks pirmyn-atgal važinėti į rytojaus ėjimą.

Hindu koplytėlės žavi savo natūralumu.

Dideliausia pagarba pastačiusiems stoteles keleiviams pailsėti

Užsukau papietauti į valgyklą. Rolsai buvo labai neskanūs. Bulvių įdaras kažkoks perrūgęs. Nieko, bus proga įsitikinti ar galiu valgyti tokius sugedusius dalykus.

Priėjau vienus svečių namus. Čia ne tas viešbutis, kur rodyklė rodė, dar nenuėjau tų 7 km. Bet reikia užeiti pažiūrėti, gal čia verta apsistoti. Oviya svečių namai tušti, teko pablūdinėti po kiemą, kol radau dieduką darbuotoją. Jis parodė man kambarį namelyje kiemo gale už 2000 be kondiškės. Kambarys šiaip sau, esu geresniuose pigiau nakvojęs. Bet jei kitur nerasiu, teks glaustis čia. Bet dar per anksti nakvoti, dar porą valandų reikia paeiti. Diedukas jau taikosi paimti mano pasą ir išankstinį apmokėjimą, bet aš pasakiau, jog eisiu iš čia ir grįšiu kokią penktą, jei kitur neliksiu. Jis duoda vizitkę, sakau, kad popieriukų nerenku, tik nusifotografavau kontaktinį telefoną.

Taigi, jeigu ką, turėsiu kur naktavoti, bet geriau būtų rasti vietą pačioje šiandienos ėjimo pabaigoje, kad nevažinėti paskiau pirmyn-atgal.

Laidotuvių plakatas. Amžiną atilsį.

Vėl praėjau mokyklos tvorą su pamokymais.

Kaži kokia šitų nemačiau-negirdėjau-nesakiau beždžionių didaktinė prasmė? Matau tą dalyką ant mokyklų tvorų nebe pirmą kartą.

Kairėje šviežias dar nenublukęs šviečiamasis plakatas apie higieną, dešinėje apie vaikų pagalbos telefoną

Šiose vietose dažnai pravažiuoja malkų prekeiviai. Šį kartą nustebino mane kiek jų galima ant dviračio prikrauti.

Prekeiviai sustojo prie nedidelės pakelės hindu šventyklos pasimelsti. Kaip tik pamaldos, auka-pudža vyksta. Sustojau paspoksoti. Užeik užeik, sako man žmonės.

Brahminas uždėjo man ant kaktos tiką, kaip priklauso, ir davė maišelį su pašventintais ryžiais, saldumynais, bananais. Negražu atsisakyti, belieka padėkoti, priimti. Tuoj berniukas pribėgo, dar vieną maišelį duoda. Ir tą teko paimti. Paskui dar vienas žmogus man aukas neša, sakau ačiū, bet nebegaliu priimti, jau ir taip daug turiu.

Prie hindu šventyklos iš bado nemirsi. Ten per pamaldas dalina maistą.

Sudėjau maišelius vienas į kitą, nešuosi. Nepatogu, tas krovinys ne taip ir mažai sveria. Valgyti visai nenoriu, ir norėdamas tiek daug nesuvalgyčiau. Išmesti ar bile kaip palikti negražu. Dairausi kokios šventos karvės aplinkui, jai sušersiu, bet kaip tyčia nesimato. Tenka neštis toliau.

Statybose iškabina baidykles, kad vaikai nežaistų

Priėjau didelę šventyklą. Šalia jos sėdėjo keli diedukai. Nepanašūs į ubagus, bet vienam kūdžiausiam man paaukotą maistą atidaviau. Padėkojo, pradėjo jį valgyti – reiškia teisingai padariau.

Tie dalykai atsitiko Kiran miestelyje, kuris man labai patiko, turi kaži kokį waibą. Gal todėl, jog tas miestelis ne musulmoniškas, o hinduistiškas, čia daug gražių šventyklų, aidi paslaptinga muzika. O gal dar ir todėl, jog dabar vėlyva popietė, pavakariai, saulė baigia kepinti, žmonės iš pavėsių gatvėsna išlenda, apšvietimas tinkamas, viską aplink išgražina, spalvas išryškina.

Hindu koplytėlės žavi savo natūralumu.

Priėjau skulptūrų dirbtuves. Pardavimui išstatytos visokios kiemo dekoracijos.

Malkininkai sunkiai važiuoja apsikrovę. Negreitai tas malkas išpardavinėja. Ryžiams vakarienei išsivirti kelių pagaliukų užtenka, dėl šilumos čia nekūrena.

Ir vėl priėjau mokyklos tvorą su pamokomais piešiniais.

Ten dar viena graži šventykla.

Prie dar vienos gražios šventyklos prisėdau pailsėti. Pasišnekėjau su protingai atrodančiu vyruku, jis net žinojo, kur Lietuva yra. Gal brahminas, nors šniūrelio nesimatė. Man patinka jūsų miestelis, sakau, norėčiau čia pernakvoti. Kirane nėra gesthausų, paaiškino man, bet ten toliau maždaug už 7 km yra toks geras Nirutha viešbutis. Palauk palauk, sakau, aš jau kokius penkius kilometrus nuėjau nuo rodyklės, kur 7 km pažymėta buvo, turėjo likti koks pora kilometrų, tuos ir ketinu dabar dar įveikti. Ne viskas teisybė, kas iškabose užrašyta, atsakė protingas vaikinas. Tikra tiesa, reikia pripažinti. Karoče taip, sako man, eisi eisi ir universitetą prieisi, už jo bus šnapsinė, už jos tas viešbutis.

Prie rodyklės į šv Pauliaus anglikonų bažnyčią nusprendžiau, jog šiandien jau bus gana. Sėdau į tuktuką, sakau vežk į artimiausią viešbutį. Taksistas ir nuvežė į tą Nirutha. Pravažiavom ir universitetą ir šnapsinę, kaip man buvo paaiškinta. Tasai universitetas didelis, ne šiaip kokia aukštoji mokyklėlė. Matyt visą Šri Lankos rytinę pakrantę atstovauja. Matėsi daug pastatų, kampusų, daug studentų vaikščiojančių su knygomis.

Atvežė į viešbutį – tas tikrai nemažas ir gana aukštos klasės. Tačiau ir ne pigus – kambarys be kondicionieriaus už 3000. Apžiūrėjau, kambarys geras, yra net balkonas. Nutariau imti, nes pigiau vistiek aplink nerasiu. Esu ir brangesniuose prastesniuose nakvojęs. Čia dar bus galima normaliai išsiskalbti prieš rytojaus kelionę. Tuktukistas visur su manim vaikščiojo, matyt komisinių gavo, ką jau čia padarysi. Pažadėjo rytoj 05:45 atvažiuoti manęs atgal nuvežti iš kur paėmė. O už šitą atvežimą paėmė 300.

Kambarys puikus, tik pasigedau ventiliatoriaus palubėj. Nuėjau paprašyti kokio pastatomo ventiliatoriaus – juk neužmigsiu tokioje tvankumoje. Atėjo darbuotojas, bandė įjunginėti kondicionierių. Neveikė pultelis, keitė baterijas. Kondicionierius suūžė, pasklido vėsuma. Kūl, sakau, tai man vietoj ventiliatoriaus AC įjungėt, ir tai už 3000. Ne, sako, reiks mokėt dabar 5500. Junk greit lauk, sakau, ne to prašiau, man ventiliatoriaus reikia. Atnešė ventiliatorių, viskas puiku. Dar pasitikslinau, jog tikrai 3000 bus už nakvynę. Dar vandens bambalio paprašiau nakčiai.

Ne naktis dar, net dar ne vakaras, dar šviesu. Išėjau apsižvalgyti. Viešbutis net restoraną turi. Meniu pažiūrėjau – nieko ypatingo ir brangu. O papusryčiauti šeštą ryte ar galėsiu, klausiu. Tiek anksti dar nedirbam, atsako, bet dėl tavęs paruošim angliškus pusryčius. Kol kas nevarkit, sakau, apsispręsiu ir užsisakysiu. Dabar einu pasivaikščioti.

Modernistiška hindu šventykla. Ir tokių būna.

Dar vieną mokyklos tvorą praėjau su pamokymais. Čia visur rodo, kaip reikia gerbti savo tėvus. Tik gal kiek perdėtai, bet toks čia mentalitetas.

Nufotografavau ir tą šnapsinę, nors neaktualu. Pilnatis šiandien, vistiek alaus man neparduos. Na ir nereikia.

Geriau gazirovkės nusipirksiu ir ko nors pavalgyti. Užsinorėjau mėsytės, bet niekur negaliu rasti. Visose valgyklose tik vegetariški kotu roti. Kiek keista, nes šitas miestas šiek tiek musulmoniškas, turėtų būti halal vištienos. Ilgai klausinėjant pagaliau pavyko rasti kur turėjo, paėmiau paskutinius du gabaliukus. Dar pomidorų prisipirkau, bus gera vakarienė.

Grįžau į viešbutį, suvalgiau ką atsinešiau, marškinius kelioninius išsiskalbiau, papostinau į feisbuką, teliką įsijungiau ir užmigau.

This entry was posted in Dienoraštis, Šri Lanka and tagged . Bookmark the permalink.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *