Penkiasdešimta diena.
Pirmadienis, 2017-03-13

Savas taksistas • Kasdieninė kelių įvairovė • Gardūs purūs pigūs blynai • Kareivinių kioskas pliaže • Tinklo traukimo daina • Kyšulio smaigalio nukirtimas • Kėdė kazuarinų giraitėje • Nelogiškas zigzagas • Fantastiška avangardistiška šv Antano bažnytėlė • Ledų nusipirkti nepavyko • Dušmanai prie švyturio • Pirmasis vietinis sinhalas po ilgos pertraukos • Žvejų pastoliai • Susitikimas prie Kaladžio tilto • Snarglinėje • Išsimiegojau namo važiuodamas 

31 km

Penktą ryte pažadino skambutis, Taksistas jau skambina, puiku, nepramiegosiu. Atlėk manęs paimti 05:45 sakau. Susiruošiau, einu išsičekinti, resepšene, aišku, nieko nėra. Pašūkavau, niekas neateina. Aišku, per anksti, miega visi. Pats kaltas, jog iš vakaro neatsiskaičiau. Paliksiu tuos 3000 ant stalo, galvoju, bet juk gali dingti, pinigai nemaži. O taksistas jau pypina prie vartų. Vartai užrakinti, spyna kabo. Palauk, šaukiu taksistui, ką nors bandysiu prižadinti. Dėl viso pikto paklibinau spyną, ta ir atšoko. Taksistas įėjo vidun, nuėjo tiesiai į kambarį kur recepšionistas miegojo, prižadino. Savas tas taksistas šitame viešbutyje. Susimokėjau ir išvažiavom.

Kai atvažiavom, duodu taksistui 300, tas 400 prašo. Na gerai, jis man atsikelti ir atsiskaityti padėjo, lai gauna bonusą.

06:05 pradedu savo penkiasdešimtą ėjimo dieną.

Užsukau valgyklon, ten žmonės grūdasi, pagalvojau, jog dar nelabai valgyti noriu, todėl išėjau lauk. Vėliau papusryčiausiu.

 

Netrukus išsukau į  New Keluvan Kenilo gatvelę link jūros. Negerai ilgai eiti plentu, nes mašinos trukdo, oras labiau pagadintas, šešėlių mažiau būna ir t.t. Dar ir todėl pasukau link jūros, nes stengiuosi labiau salos perimetru eiti, kai išeina (ne visada išeina, bet daugiau 3 km nuo kranto nenutolstu, jei tik įmanoma). Kiekvieną dieną man gaunasi kažkiek paeiti plentu, kažkiek keliukais, kažkiek šuntakiais ir kažkiek pliažu. Jau daug dienų taip. Mažiau pavargsti, kai įvairovė.

Ir šiandien geležinkelį praėjau. Šį kartą stotelės arti nebuvo.

Toliau kelias buvo kiek išmaltas ir monotoniškas, bet neilgai taip buvo.

Priėjęs užrašą hotel pajutau alkį. Pietų Indijoje ir Šri Lankoje hotel tai dažniausiai valgykla, o ne viešbutis. Rolsų neturėjo. Turim tik blynų, sako atidengę puodą su lietiniais. Paėmiau porą. Blynai purūs, labai skanūs. Rodos, kad iš ryžių miltų. Prie blynų davė bais skanaus česnakinio padažo ir žirnių mirkalo.

Paskui atnešė arbatos, kaip paprašiau, be cukraus. Arbata buvo žiauriai saldi, kaip sirupas.

Ar skani arbata, klausia, kai baigiau gerti. Skani, sakau, tik per saldi. Cukraus nedėjau, teisinasi oficiantas. Supratau, sakau, jūs pylėt tokį pieną kondensuotą tirštą ir saldų. Negana to, klientams dar ir po tos sgusčiokės prikrauna cukraus. Jug čia kuo saldžiau, tuo skaniau.

Bendrai paėmus, šitie pusryčiai-priešpiečiai man patiko, bene skaniausi ėjimo istorijoje, reikės ir toliau tų purių blynų ieškoti. Ir viskas tik už 100 rupijų.

Praėjau šv Antano bažnyčią, nufotografavau koplytėlę, kur mano globėjas aprengtas geltona jupele.

Rytiniame krante krikščioniškų bažnyčių gerokai mažiau, nei vakariniame.

Ėjau ėjau ir prie jūros priėjau. Pliažas platus, švarus, nors baltaš… pardon, baltaveidžių kurortų arti nėra. Užtat čia yra kareivinės, kareiviai krantą išvalo. Prie kareivinės tvoros kioskas, kuriame dirba irgi kareiviai. Šalto vandens neturėjo, šilto ir pats nešuosi pakankamai. Užtat prie kiosko rozetė išvesta, galima telefoną pasikrauti. Bet tai man dabar neaktualu.Paplepėjau truputį su kareiviais ir tiek.

Ėjau ėjau pliažu ir žvejus priėjau. O kaipgi be jų.

Truputį padėjau žvejams tinklą patraukti, simboliškai.

Maloniai nustebino jų tinklo traukimo daina, įrašiau fragmentėlį:

O toliau vėl nusimato kyšulio apėjimas. Matau, vienas žvejas dviračiu ten važiuoja, įsuko šonan, reiškia galima būtų nedidelį kyšulio kampelį nukirsti nesibraunant per šabakštynus.

Todėl einu dviračio vėžėmis. Dviratis buvo pravažiavęs pro seklų upelį.

Nukirtęs patį smaigalį atsidūriau kitoje kyšulio pusėje, tokiu būdu išvengdamas ėjimo per koralus ir akmenis, kurie būna kyšulių smaigaliuose, per kuriuos vakar prisivaikščiojau.

Ėjau ėjau pliažu ir tinklus priėjau. Per tuos tinklus basas nuėjau gilyn į krantą į kazuarinų giraitę. Per smėlį eidamas būčiau kojas basas nusidegines, saulė jau spėjo smėlį įkaitinti.

Kazuarinų giratiės pakraštyje buriavosi pulkelis žvejų, kažko laukė. Kaip ir jie prisėdau ant žemės, tiksliau ant ilgų spyglių krūvos, smėlį nuo kojų krapštau. Vienas iš kažkur kėdę man atnešė. Nuostabu. Ar išeisiu šia tiesiai į Čovkadi kelią, klausiu, patvirtino, kad išeisiu.

Iki to kelio reikėjo nemažai paeiti smėliu ir visokiais šuntakiais, bet gerai, kad nereikėjo pro šabakštynus brautis. Jei būčiau nelipęs ant tų tinklų ir dar paėjęs krantu, tas kelias būtų pats priartėjęs prie manęs. O dabar papildomą zigzagą padariau, štai kas gavosi. Bet kiek tokių nelogiškų ėjimų esu pridaręs… Jei viską daryčiau labai teisingai ir planingai, kažin, ar tas mano ėjimas būtų nuo to labiau įdomesnis, ar kokybiškesnis.

Beidamas šuntakiais atsirėmiau į tvorą, toliau palei tvorą priėjau pakrantės kelią, kuriuo jau eisiu iki pat Baticaloa didmiesčio.

Nors didmiestis nebetoli, nesijaučia jo prieigų. Dar ilgai teko eiti beveik negyvenamomis vietomis. Miesto prieigos A15 Trinkomalės plentu einant matosi, o aš einu keliukais pakrante.

Priėjau fantastiškai dailią bažnytėlę. Sienos žuvų formos. Kryžius su kryželiu ant viršaus. Matyt tai šv Antano bažnyčia. Nepatingėjau, apėjau aplinkui.

Bažnyčia tikrai šv Antano, ką parodo koplytėlė. O bažnyčią projektavo siurrealistas, jam puikiai pavyko priderinti prie aplinkos. Štai kokių dalykų būna konservatyviai-naivioje Šri Lankoje. Stebuklų būna ir čia.

Toliau kelias ėjo visa geryn ir naujyn. Bet niekas juo nevažinėja.

O toliau kelias pablogėjo.

O dar toliau vėl pagerėjo.

Štai jau ir Bar road, jau Bati priemiesčiai. Atsirado pastatų ir judėjimo. Pravažiavo ledų mašinėlė, stabtelėjo. Noriu ledų, bet smulkiausias banknotas 1000 rupijų. Ledauninkas neturėjo grąžos, tad ledų taip ir negavau. Mašinėlė nuvažiavo pirmyn savo muzikėlę grajindama.

Ledų negavau, bet krautuvę priėjau. Ten be visokių padangų ir tepalų pardavinėja ir bakalėjines prekes. Gavau sodos vandens, puiku. Sako, kad nuo gazuoto vandens būna celiulitas. Lai būna, taip norisi to šalto su burbuliukais. Mėgaujuosi uostydamas tepalų kvapą. Matyt stipriai smirdi, nes užuodžiu su savo dar Indijoje prarasta uosle.

Jau įžengiau į miesto prieigas, jau Baticaloa švyturys matosi.

Priėjau prie švyturio, ten pavėsinė, keli mužikai sėdi. Prisėdau ir ašai. Pasėdėjau kokį pusvalandį, nes patogi, gera tam vieta.

Jei iš tos vietos eitų kaip nors persikelti į Navalady pusiasalį, galėčiau toliau eiti arčiau salos perimetro. Paklausinėjau tų sėdinčių žmonių apie tokią galimybę. Pasirodo, jie čia ir sėdi laukdami klientų, gali surengti lavelių turus po aplinkines vietas, tame tarpe užsukant ir į Navaladį. Brangu, tūkstančius kainuoja, čia reikia grupėn susiburti. Aš noriu tik perkėlimo, tik nutransportavimo į kitą pusę, tas kitas krantas čia pat matosi, nuplukdykit už 100, sugaišit tris minutes. Neina į jokias derybas. Na ir nereikia. Dar kiek palaukiau, gal koks žvejys praplauks, gal jis perkels, bet dabar pietų laikas, žvejai ilsisi, neplaukioja. Na ir gerai, jei taip lemta, eisiu šiuo krantu iki Kaladžio tilto.

Einu toliau krantu, faktiškai jau miesto zonoje.

Užšnekinau vieną vyriškį prie tuščio žuvų turgelio.  வணக்கம், sakau jam. ආයුබෝවන්, atsako jis man. Reiškia, čia jau sinhalų kažkiek gyvena. Bet nedaug, tamilai vis tik dominuoja. Girdėjau, kad šių vietų tamilų tarmė smarkiai skiriasi nuo šiauriečių. Toliau einant sinhalų  budistų turėtų daugėti ir daugėti, kol Jallos džiunglių pakrašty tamilų nebeliks.

Priėjau šnapsinę, tokiu metu ji turėtų būti uždaryta, bet mano nuostabai veikė. Iš tos nuostabos nusipirkau mažytę Karlsbergo skardinėlę ir ten pat kliu-kliu išgėriau. Beveik vienu mauku.

Kuo toliau, tuo labiau miesto požymiai jaučiasi.

Šitų vietų ypatybė – žvejų pastoliai vandeny.

Priėjau labai dailų suoliuką krantinėj, tokį europietišką, kokie pas mus parkuose būna. Apsidžiaugiau ir pasėdėjau.

Kitame krante pasimatė didžiulio Riveros viešbučio pastatai. Reiškia, Kaladžio tiltas jau netoli. Lai būna tai šio etapo finišas, užteks jau eiti.

Kelio pabaigai dar pamokomus piešinius ant mokyklos tvoros pažiūrėjau.

Štai ir Kaladžio tiltas, mano šios dienos tikslas. Kitame etape iki jo lengva bus nusigauti iš stoties, gal net taksi nereiks.

O štai ir tautietis, mano svečias, kuris aplink salą motoroleriu važiuoja priešinga man kryptimi. Susitikom beveik atsitiktinai, tik prieš kelias valandas žinutėm susirašėm.

Tokią progą reikia atšvęsti. Progų net keletas: 1) susitikimas; 2) baigiau savo ėjimo 50-tą dieną 3) didelis jubiliejus mano dukrai, jai jau sukako 10,000 dienų – tokių apvalių datų mažai gyvenime. Nuvarėm į snarglinę.

Gaila, kad išgėrus truputį alaus čia neleido mums nei padainuoti, nei paploti, virš grotuoto langelio, kur reikia alų pasiimti, draudžiamas užrašas kabėjo.

Biškį pašventęs nuskubėjau stotyn, turiu bilietą į miegamąjį vagoną. Nors ir ilgai važiavau, pagaliau turėjau galimybę išsimiegoti grįždamas.