Penkiasdešimt antra diena.
Sekmadienis, 2017-03-19

Pachmas pjauna • Atgailavimas šventyklose • Paminkas su skėčiu • Agriculture Extension Centre • Karvės šiukšlyne • Žvejai ir upė, kuri neįteka • Kaktusynais ir miškais • Spraito pardavėjos svajonės • Siūlų dažykla ir bačkinė tvora • Varna ir stebuklingas maišelis • Aviožkos • Palmyrų arealo pakraštys • Kapinės be užrašų • Senelių namai prie didelės šventyklos • Jauno bachūriuko laidotuvės • Apie seksą restorane • Apie juvelyrines krautuves • Pasitrainiojimas Baticaloa grįžtant

21 km

Atsibudau pagiringas, nereikėjo alaus padauginti vakar. Neatsilaikiau gundymams, kaip tas šv Antanas (ne tas pranciškonas iš Padujos su kūdikėliu ant rankų, o tas senesnis, egiptietis). Atsižvelgsiu į tai toliau keliaudamas, nes tų gundymų vis daugės pietiniuose kurortuose. O dabar belieka iškentėti, beeidamas išprakaituosiu, išsivėdinsiu. Kita vertus, jei viską visada daryčiau teisingai, apgalvotai, ar gyvenimas būtų įdomus? Geriau degsiu pragare, ten kompanija bus ne tokia zanudna.

Taip bemąstydamas išsiropščiau iš lovos ir paskambinau vakar mane čia atvežusiam taksistui.  Tas pribuvo po 10 minučių ir netrukus jau buvau vietoj. Kažkaip labai sklandžiai viskas vyksta šiom dienom, lyg ne Azijoj būčiau.

Pradėjau eiti keliais šimtais metrų anksčiau, nei reikėjo, todėl pradžioje kartojosi vakarykščiai vaizdai.

Priėjau šventyklą, užsukau vidun paatgailauti už vakarykščius griekus.

Keliauju toliau. Truputį paėjau A4 plentu.

Kad atgaila būtų stipresnė užsukau į dar vieną šventyklą, iki jos net reikėjo šonan gerokai paeiti paprūdžiais.

Grįžau į plentą, einu toliau.

Užsukau papusryčiauti, nes apetito užuomazgos jau atsirado – reiškia pradedu sveikti nuo pachmielo. Kaip visada, gavau labai saldžios arbatos be cukraus ir lėkštę visokių rolsų-pyragėlių, kurių suvalgiau tik vieną, už tą ir tesumokėjau.

Pasistiprinęs patraukiau toliau.

Bet nefaina eiti plentu kur mašinų vis reikia saugotis. Kryžkelėje pro vartus pasukau keliuku link pakrantės. Gal vandenyno vėjukas prapūs smegenis, atgaivins dūšią.

Pamačiau rodyklę į Agriculture Extension Centre – būtinai reikia aplankyti tą vietą.

Štai ir priėjau tą ž.ū.praplėtimo centrą. Nufotografavau.

Einu toliau link vandenyno.

Šiukšlių pakelėj daugėjo, daugėjo, kol viskas išvirto į šiukšlyną. Karvėms patinka po jį knaisiotis.

Tasai šiukšlynas, pasirodo, besąs visai šalia viešbučio, kur vakar nakvojau.

Per miškelį išlindau prie jūros.

 

Kaip ir turi būti, sutikau žvejus. Padėjau jiems tinklą patraukti. Biškį, simboliškai.

Valtys, žvejai, tinklai. Gaivus vėjukas. Puiku, atsigavau šiek tiek. Bet saulė kepina, todėl toliau tęsiau ėjimą miškais – kazuarinų giraitėmis, per kurias labai patogu eiti.

Patiko eiti miško pavėsiu, užmiršau žemėlapyn pažiūrėti, nuklydau į siaurą kranto ruoželį, kur keliukas netrukus baigsis. Gal geriau būtų buvę grįžti į plentą. Prisėdau ant švelnių kazuarino spyglių pailsėti, pagalvoti.

Pro šalį pravažiavo jaunuoliai motociklu. Sustojo, pakalbėjom. Pasipasakojau apie savo žygį, jie didžiai stebėjosi. Kas labiausiai patiko Šri Lankoje, klausia. Gamta, žmonės, kultūrų įvairovė, šventyklos. O kas labiausiai nepatiko? Šiukšlių per daug visur.

Asfaltuotas keliukas vedė mane per kaktusynus, paskui baigėsi, kaip žadėjo žemėlapyje.

Į priekyje augantį kazuarinų miškelį patraukiau per pievą ir smėlį.

Perėjau per miškelį, toliau vėl pievos ir smėlynai, toliau vėl miškelis.

Visai nereikia kelių tokiam ėjimui, sklandžiai žingsniuoju pagal azimutą per miškus, pievas ir laukus. Gūglo žemėlapis man padeda.

Viename miškelyje skraidė daug erelių tarp medžių, visai šalia manęs ir visai žemai, tik nufotografuoti neišėjo.

Už paskutinio miškelio vanduo skiriantis tą mano ėjimo ruožą nuo kranto baigėsi, vėl atsirado keliukas vedantis gilyn į salą, juo ir pasukau.

Taip aš įžengiau į Periyakallar miestelį. Einant per miškus buvau išbaigęs vandens atsargas – žinia, esant pachmielui reikia daug skysčių vartoti – tad visų pirma susiradau krautuvėlę ir prisipyliau tuščius butelius naujo šalto vandens.

Užsukau į dar vieną krautuvėlę vandens su burbuliukais atsigerti. Man plain soda, prašau gazirovkės. Deja, teturi tik spraito, kurio aš lyg ir nemėgstu. Nenoriu saldžiai, sakau. Gerk spraitą, sako pardavėja, jis nėra labai saldus.

Pasikalbėjau su spraito pardavėja. Simpatiška 46 m našlė, kilusi iš Kolombo, bet nutekėjo į šiuos kraštus dar seniai. Vyras žuvo per cunamį. Kadaise yra dirbusi Malaizijoje. Labai norėtų aplankyti Europą.

Palinkėjau spraito pardavėjai sėkmės ir nuėjau toliau miestelio gatvelėmis pažiūrėdamas žemėlapyn prie kiekvienos kryžkelės.

Priėjau dar vieną gatvės sulčių barą. Nuostabu, kad jų čia yra nemažai. Atsigėriau skanių raudonų sulčių, biškį per saldžios, bet nieko. Pasikalbėjau su policininkais, jie šalia stovėjo ir motociklus stabdė, dokumentus tikrino.

It vėl nusibodo plentu eiti, kur daug mašinų trukdo mėgautis ėjimu. Pasukau šonan link jūros, toliau eisiu lygiagrečia plentui gatvele.

Už šventyklos įsukau į keliuką vedantį prie jūros. Laikas grįžti prie vandenyno.

Praėjau kapines, jos labai retos.

Praėjau pro siūlų dažyklą

Praėjau pro gražią tvorą iš ištiesintų bačkų šonų.

Ir atsidūriau prie šalia kranto einančio kelio, pasukau juo. Tokiais keliais eiti man patinka labiausiai. Bet kada gali pasukti prie jūros ir pabraidyti.

Vaikai apniko. Gaila, ir vėl nepasiėmiau lietuviškų centų suvenyrams. Jie nori nusifotografuoti. Papozuokit kaip nors įdomiai, sakau. Jie pasimaivė prieš kamerą, neblogai gavosi.

Susidraugavau su varna. Ji rado maišelį pakelėj. Kokia tu graži, sakau varnai, pasakyk kar. Varna pasakė kar ir maišelį prarado. Nieko, kitą susiras, čia daug maišelių pakelėj. Bet gal tas buvo stebuklingas maišelis…

Toliau sutikau ožkas, mekeke pasakiau joms.

Ėjau ėjau ir didelį apžvalgos bokštą priėjau. Jis kažkoks musulmoniškas. Net žemėlapyje matosi.

Šalia to bokšto pliažas. Tuščias, nes kas norės saulėje kaisti, tik baltaš…pardon, baltaodžiai tokie mazochistai. Vietiniai ateis temstant ant suoliukų pasėdėti.

Nusipirkau ledą, patį brangiausią marožiną už 90 rupijų. Su riešutais, karamele, vafliniame konuse. Tokie mano pietūs šiandien.

Susitikau su labai įdomiomis ožkomis. Čia tokios pusiau avys, pusiau ožkos. Su kailiniais. Jų ir zūbai aviški, ir sako nebe mekeke, o beeebeee. Gal čia labiau avys, nei ožkos. Einu galvą krapštydamas, didžiai stebėdamasis tokiais gamtos stebuklais.

Pastebėjau, kad palmyros palmių mažėti pradėjo, o kokosų daugėti. Reiškia priėjau palmyrų arealo pabaigą. Toliau jei ir gausiu kur nors palmių sulčių, tai greičiausiai bus kokosinės.

Tame ruože, kur dabar praėjau pajūriu, musulmonai gyvena. O dabar štai hindu šventyklą pamačiau, Reiškia, hinduistų rajonai prasideda, reikia į miestą grįžti, bus įdomiau. Juolab laikas ir į Kalumnų plentą patekti, laikas jau galvoti, kaip atgal važiuosiu. Joplab ir įdomus pajūrio keliukas baiginėjasi.

Praėjau pro kapines. Užrašų nėra, reiškia čia musulmonai palaidoti, tikriausiai.

Besukdamas tolyn nuo jūros praėjau kioską, šalia jo gulėjo senas senas šimtametis šuo.

Praėjau musulmonų (?) kapines pro kitą šoną. Ant antkapių užrašų nėra, kapų puošti ar kažkaip išskirti Koranas neleidžia, bet užrašus kabina ant tvoros, kitoje pusėje, jau nebe kapų teritorijoje atseit – ten jau nebegalioja visų lygybės po smerčio principas.

Seniai bepraėjau kokią nors Šv Antano bažnyčią. Bet štai ir ji.

Ėjau ėjau ir didelę šventyklą priėjau. Gerai būtų čia kur nors pasėdėti, pailsėti, pamedituoti ir pakontempliuoti.

Šventyklos galiniame kieme didžiulis kelmas atvežtas šventai ugniai kūrenti.

Šventyklos vartai užrakinti, per tvorą pafotografavau. Pavėsius aplinkui buvo užėmusios šventos karvės ir senukai iš šalia esančių senelių namų. Atsisėdau šešėlyje ant gatvės bordiūro ir vartoju šalimais nusipirktą nektaro buteliuką.

Biškį pailsėjęs toliau patraukiau gatvelėmis ir priėjau pagrabą. Liūdnas vaizdas, visai jauną bachūriuką laidoja.

Laidotuvėms čia užtveria visą gatvę, įrengia didelę pavėsinę, prispausdina didžiulių velionio portretų.

Buvo kilusi mintis užsukti į laidotuves, paguosti artimuosius ir pasėdėti, pailsėti pavėsyje, bet susilaikiau, gal nelabai padoru svetimam ten lįsti.

Priėjau tą didžiąją šventyklą iš kitos pusės, šį sykį iš paradinės. Bet ir ten vartai buvo užrakinti.

Per didelius vartus išlindau į plentą Kalumnų prieigose, toliau eisiu iki autobusų stoties, turėtų kažkur prie plento būti. Dažniausiai jos būna kryžkelėse, viena tokia priekyje nusimato.

Štai ir Kalmunai. Kitur rašo Kalumnai, Kalumunai – kaip pavadinsi, nesugadinsi.

Miestas didelis, tiesiog didmiestis. Taksi stoja prie manęs, vežti siūlosi, nereikia, sakau. Jei tu toks biednas, už dyką pavešiu, sako vienas taksistas. Negalėjo suprasti, kodėl vistiek atsisakau.

Užsukau valgyklon šalto vandens su burbuliukais, bet gavau tik drungnos surūgusios kolos.

Priėjau bankomatą, jis man pinigų davė. Dabar aš Rokfeleris, ta proga reikia į restoraną užeiti, prašmatniai pavalgyti.

Restoranas erdvus, švarus, ten turėjo tris patiekalus, visų ir paėmiau. Tik ryžių neėmiau, dėl ko padavėjas labai stebėjosi. Gavau kažkokių kopūstų, svogūnų ir žirnių.

Šitas patiekalas labai seksui padeda, sako oficiantas, rodydamas į svogūnus. O šitas, rodau į žirnius. Ir šitas labai gerai seksui, atsako. Ar turit ko nors, kas atvirkščiai, seksui kenktų, bo ozabočenas darausi pastaruoju metu, sakau padavėjui. Juokiamės abu. Nežinau tokių patiekalų, sako.

Bet į mano klausimą pažiūrėjo rimtai, nuėjo pas kolegas pasitarti, susirinko konsiliumas, kol aš valgiau. Grįžo prie manęs ir sako, kad alkoholis slopinamą reakciją sukelia, jie tokio čia neturi, bet gali suorganizuoti, tik aš turiu pereiti į kitą kambarį, kad klientų nepiktinčiau (ir policijai kas neįskųstų, žinia, jie neturi alkoholio licencijos). Ne, ačiū, sakau, ne sykį bandžiau – nepadeda.

Skaniai pavalgęs patraukiau dairytis kur čia ta autobusų stotis.

Kaip ir spėjau, autobusų stotį radau prie kryžkelės, nereikėjo net klausinėti. Ši stotis nepažymėta žemėlapiuose.

Jau stovėjo pasiruošęs išvykti autobusas į Baticaloa. Dar buvo laisva vieta moteriškoje pusėje, kaip tik man. Super, važiuojam.

Po valandos jau buvau Batyje. Traukinys aštuntą, laiko daug, nesu baisiai pavargęs, reikia po Batį pasitrainioti, dar nepažįstu gerai šio miesto.

Dar užsukau į snarglinę, kurioje jau porą sykių esu buvęs. Šį kartą alų smarkiai atskiedžiau gazuotu vandeniu – nenoriu apspangti, noriu tik atsigaivinti.

Jau sutemus nuėjau į stotį.

Visą naktį važiavau šaltame vagone nepatogiai sėdėdamas. Nors ir pirma klasė, o kojų nėra kur ištiesti. Net keliai skaudėti pradėjo – pirmą kartą ėjimo aplink salą istorijoje.

Namo parsiradau jau prašvitus. Neblogas etapas buvo šį savaitgalį. Kai manęs klausinėja kada buvo įdomiausiai eiti, atsakau, kad paskutinę ėjimo dieną.