Penkiasdešimt ketvirta diena.
Sekmadienis, 2017-03-26

Apie determinizma ir Larry Leisure Suit • Motociklu ir taksi į startą • Pro viešbučius, kur būčiau galėjęs pernakvoti • Fantastiški vaizdai nuo didelio tilto • Kartuvių krantas • Su žuvų pardavėju • Su procesija • Daug procesijų • Kaip sugyvena induistasi su katalikais • Poilsis prie hindu koplyčios • Kroksų galas artėja • Apie tautų draugystę • Pinigų už apsaugą nedaviau • Per fantastišką pliažą su juodu smėliu • Pro žydinčius kaktusus • Kelionės naujiena – nešiukšlinantys kaimiečiai • Per tvorą į apleistą poligoną • Amparos švyturio liekanos • Pokaitis restorane ant suolo • Per balas, tvoras, daržus • Švarus Komarų miestelis • Kuo skiriasi nuotraukos pro riebaluotą ir švarų objektyvą • Sisojantis benzovežis • Susitikimas su Šri Lankos ekspertu Fredu • Stresuotas kelias namo

32 km

Atsibudau be žadintuvo penktą, dar turėjau laiko apie gyvenimo prasmę pagalvoti prieš išlipant iš lovos. Taip anksti atsibudau dėl to, kad anksti gulti nuėjau, dar pilnai nesutemus, t.y. prieš septynias. O taip anksti gulti nuėjau dėl to, kad naktį buvau nemiegojęs. Va kaip viskas logiškai gaunasi, viskas paaiškinama, viskas determinuota mano klajonėse.

Išėjau į terasą, kai užuolaidos užtrauktos, ji kaip vestibiulis atrodo. Varnos vidun neįskrenda ne tik dėl užuolaidų, bet ir dėl tinklo. Kieme jos karksi iš ryto, bet prie manęs priskristi pasisveikinti negali.

Tiek to tas varnas, susiruošęs išėjau į kiemą. Kaip ir turėjau tikėtis, nieko iš homo sapiens kieme nesutikau, o vartai užrakinti. Paklibinau spyną, neatsikabina. Nuėjau vidun rėkaudamas, niekas neišlenda. Ant stalo koridoriuje-kolidoriuje radau raktų ryšulėlį, paėmiau, grįžau prie vartų, vienas raktas tiko. Atrakinau spyną, nunešiau raktus atgal ant stalo, išėjau į kelią, galvodamas, jog visi veiksmai mano irgi gana detrminuoti, kaip kokiam Larry žaidime – rask tą, paimk, pritaikyk, padėk atgal.

Išlindau prie jūros, bet man nereikia toli eiti pajūriu, vakar praėjau. Dabar mano tikslas pasigauti kokį taksi-tuktuką-triratuką ir prašyti, kad nuvežtų į tą autobusų parką, kur vakar baigiau dienos ėjimą.

Taigi, man dabar ne pakrante reikia, o sukti į Beach Road, iš ten kaip nors nusigauti iki plento, iš ten iki autobusų parko, toliau tik galėsiu pradėti eiti.

Pasigrožėjęs saulėtekiu (apniukusiame danguje jis irgi žavus, ne kontrastingas, matinis toksai, švelnus) pasukau į Beach road, nevažioja čia taksi-tuktukai-triratukai, teko motociklą stabdyti. Motociklistas iškart sutiko mane pamėtėti iki plento. Galėtų ir toliau, bet šalmo dėl manęs neturi, o plente policija būna. Puiku, sakau, plente taksi pasigausiu. Nulėkėm Beach road gatve, kuri man pasirodė labai graži, bet nestabdžiau fotografavimui, negalima piktnaudžiauti motociklininko gerumu, užlaikyti žmogaus.

Atvažiavom į sankryžą su plentu, siūlau pinigų, motociklininkas neima. Nesugadinti čia žmonės. Plente jau stovi taksistas, laukia klientų. Važiuojam.

Vežk tiesiai, sakau į autobusų parką. Nėra čia jokių autobusų, sako, anei stoties, anei parko, sako, gal tau į Arugambę reikia, kur visi baltaš…pardon, baltaveidžiai važiuoja, sako, pas mane gera kaina, sako. Nesvarbu, sakau, vežk tiesiai, sakau, kur rodysiu, sakau, duosiu 50 pinigų už kilometrą, sakau.

Pakraipė galvą nustebęs šoferis musulmonas ir nubirbėm per bundantį miestą. Pralėkėm procesiją su kryžium. Lyg ir laidotuvės, lyg ir ne laidotuvės, nespėjau įsižiūrėti, nespėjau nufotografuoti.

Visai netoli paėjęs radau valgyklą kur man davė saldžios kaip sirupas arbatos be cukraus ir nelabai skanų blyną. Bet gerai.

Taigi, ir vėl grožiuosi tekančia saule. Debesys prasisklaido, viskas sugeltonuoja. Prie vandenyno gal gražiau, netrukus ir ten atsirasiu.

Priėjau viešbutį. Vakar lengvai iki čia galėjau nueiti, bučiau labai daug sutaupęs laiko ir tikriausiai pinigų. Bet tuo ir pasižymi mano žygis, kad viskas čia nelogiška, neoptimalu.

Prie bažnyčios priėjau procesiją lyg ir laidotuvių, lyg ir nelaidotuvių. Ne, ne laidotuvių, grabo neneša. Net ir ne procesija visai, tik daug žmonių aplink autobusų stotelę trypinėja, autobuso laukia išėję iš bažnyčios. Katalikai galėtų imti pavyzdį iš hinduistų – tie gatvėse prie šventyklų suoliukus pastato, pavėsines.

Šitaipos beeidamas priėjau didelį tiltą per upės žiotis.

Tiltas ilgas, žvalgausi aplink eidamas.

Dešinėje upės pusėje pamačiau žvejus su tinkliukais. Laba dėina, pasisveikinau tamiliškai, ar galima jus pafotografuoti? Leido.

Pamačiau buivolus aptvertus gana ankštame aptvare. Šiaip jie čia daug laisviau ganosi.

Susipažinau su žuvų pardavėju. Kurį laiką ėjom kartu.

Žuvų pardavėjas parėkauja prie kiekvienų vartų, išeina moterys, nusiperka po žuvį pietums.

Besistebėdamas kelyje pasitaikančiais magiškais skaičiais prisėdau išgerti pakelės supermarkete. Gavau imbierinio kvaso ir šiaudelį.

Begerdamas pro šiaudelį imbierinį kvasą pamačiau dar vieną procesiją. Kiek jų daug šiandien, stebiuosi. Kaži kokie atlaidai.

Besistebėdamas tuo reiškiniu toliau geriu girą ir fotografuoju. Paskui dar pasėdėjau, pailsėjau. Pagalvojau, kad jau laikas ir tepalu nuo saulės išsitepti rankas ir nosį.

Už to ilgo tilto, kurį anksčiau praėjau ir žvejus fotografavau, baigėsi musulmonai, prasidėjo krikščionys su induistais.

Einu tekaliu pro nuverstą bokštą su plytom viduje, pro autobusą – kaip įdomu.

Taip įdomiai beidamas pasivijau procesiją, kurią stebėjau gerdamas imbierinį kvasą.

Pasišnekėjau su procesijos dalyviais, bet niekas nesugebėjo paaiškinti kokie šiandien atlaidai. O gal aš nelabai ir supratau, ką man aiškina.

Mieli žmonės, mielai fotografuojasi. Einu kartu su jais.

Praėjau Perijamuhatuvaramą, siaurą nerijos ruožą. Mariose prie kranto salelės meškeriotojams supiltos, maišais sutvirtintos.

Procesija, su kuria einu, slenka lėtai. Aš kaip zuikis šokinėju zigzagais iš vieno kelkraščio į kitą, vis pafotografuodamas, vis į priekį užbėgdamas. Vienu metu visi sustojo, priekyje nešę kryžių apsisuko, kiti suklaupė melstis.

Aš nebelaukiau, nuėjau toliau.

Priėjau dar vieną procesiją šiandien. Kelintą – jau skaičių pamečiau. Lietuvoje dažniausiai procesijos eina šventoriuje aplink bažnyčią, Šri Lankoje toliau – iš kaimo į kaimą. Pradedu spėti, kad čia susiję su artėjančiomis Velykomis, nors jos dar negreit. Gal tą dieną Kristus su pasekėjais grįžo į Jeruzalę.

Taip aš atsidūriau Thambuvilio mieste. Nerija baigėsi, praplatėjimas prasidėjo.

Pasigrožėjau pamokomais piešiniais ant mokyklos tvoros.

Pacanai su dviračiais pasitiko mane ir paskui ilgai sekė. Jie neina į procesiją, nes jie induistai, jiems ant kaktos tai užrašyta. Tas dalykas parodo, kad induistai ir krikščionys gana neblogai sugyvena viename miestelyje, bet musulmonų miesteliuose tik musulmonai ir tegyvena, kiti laikosi atokiau.

Jau nusibodo eiti plentu, reikia sukti į keliuką, artėti prie vandenyno.

Miestelio gatvelėmis eiti maloniau, nei plentu. Įvairovė mažina nuovargį.

Pacanai su dviračiais dar ilgai sekė mane, prisiminę kokį anglišką žodį šaukdavo garsiai. Paskui įsidrąsino ir pradėjo prašyti saldainių, tušinukų, pinigų. Žinia, aš juk Santaklausas. Gerai, kad turėjau lietuviškų centų, padalinau.

Vienas dviratininkas lydėjo mane iki pat Šyvos šventyklos.

Thambiluvilo Šivos šventykla dar vis statoma.

Pažiūrėjau į šventytklą ir nuėjau į paplūdimį toliau smėliu eiti. Bachūriukas su dviračiu nebegalėjo manęs sekti nuo tos vietos.

Neilgai ėjau pliažu, smėlis klampus, eiti nelengva, pagalvojau, jog vėliau dar išlįsiu į paplūdimį, gal ten lengviau eisis, o dabartės geriau vėl į miestelį pasuksiu. Taip ir padariau, pamatęs hindu koplyčią žavinčią savo natūralumu.

Koplyčia didelė, ne koplytėlė kokia. Prisėdau prie jos ant bordiūro, sėdžiu ilgai, kojas masažuoju, drėgnom servetėlėm šluostau. Žiūriu, mano kroksai-kaliošai-gavnostupai jau visai nusitrynė, greitai skylės atsiras. Žiūriu, kodėl greičiau pavargti pradėjau – dėl suplonėjimo mano apavas nebe taip spyruokliuoja, kaip anksčiau.

Reiks savo kroksus išleisti į pensiją, naujus pirktis Lietuvoj, nes Šri Lankoj tokių nebūna. Pirksiu klasikinius, be jokių specialių priklijuotų padų, be gilių rantų, kur akmenėlių prilenda. Vistiek užteks tik pusmečiui tiek daug vaikštant.

Pagalvojau apie tokius svarbius dalykus, atsigėriau vandens ir toliau patraukiau į Thirukovilo miestą.

Einu keliukais, gatvelėmis ir takeliais pro tvoras, palmes, stadionus. Prisėdau atsigerti krautuvėlėje, kuri dirba ir kaip benzino kolonėlė – bambaliais pardavinėja benziną-bendziną mopedams-birbalams ir tuktukams-triratukams.

Ėjau ėjau, kol į plentą išlindau. Atsidūriau didžiulėje kryžkelėje. Atsistojau jos centre aikštelėje, kur turėjo bokšto laikrodis būti, dairausi ir galvoju kur toliau eiti. Pamačiau karvę tamiliškai aprašinėtą – reiškia čia dar neprasidėjo sinhalų žemės.

Pasukau gatvele vedančia į pietus, iš kur patogiau bus vėl prie jūros prieiti. Praėjau pro policiją.

Praėjau mokyklos tvorą su šviežiai išpaišytais didaktiniais paveikslais.

Paskui praėjau pro kitą tvorą, jau ne mokyklos, su kitokiais valdiškais paveikslais.

Apėjau aplink stadioną-stadijoną. Jo pakrašty vaikai po purvus braidė.

Beeinant palei kokosų giraitę privažiavo tuktukas, iš jo jaunuoliai išlindo. Vienas man pradėjo aiškinti, jog turiu sumokėti jam kelis šimtus rupijų, nes einu per jų chiebros teritoriją. Dėl tavo paties saugumo, sako man. Kokie jūs geri, sakau jiems, kad rūpinatės keleivių saugumu, aš jus tuoj nufotografuosiu, feisbuke paskelbsiu, kad žmonės jums dėkotų. Nereikia fotografuoti, pasimetė bachūrėliai ir nudūmė tolyn, vos spėjau jų tuktuką nufotkinti.

Kol jie nepersigalvojo ir negrįžo fotografuotis, nuėjau patvoriais prie vandenyno – ten niekas neprivažiuos. Toliau paeisiu pliažu-paplūdimiu.

Geroj vietoj mane išprovokavo pasukti prie vandenyno. Smėlis suplūktas, kojos negrimzta, nuolydžio kampas minimalus – taip galima toli nueiti.

Vietomis smėlis juodas. Kartais visai juodas, net blizgantis. Kadangi prie pat vandens, vandens drėkinamas, neįkaista, malonu per jį pėdinti.

Aišku, ne visur tas krantas idealus, praėjau ir pro klampaus smėlio ruožus. ir pro nuožulnų paviršių, nuo ko kojelės labiau pavargsta.

Bendras šio pliažo įspūdis puikus. Tai bus bene geriausias pasitaikęs pliažas-paplūdimys mano kelionėje. Aplinkui visiškai nieko nėra – nei žmonių, nei karinių bazių. Net žvejų. Net šunelių. Netgi šiukšlių. Kažkokia keista mirties zona. Ilgo ėjimo pliažu minusas – nėra kur patogiai atsisėsti pailsėti, nėra kur nuo saulės pasislėpti.

Priėjau dėžę, pakankamai stiprią, kad ant jos atsisėsti galėčiau. Ant tos dėžės ir pailsėjau besidžiaugdamas tokiu pliažu. Ne šiukšlė šita dėžė – reikalingas daiktas.

Nors pliažas-paplūdimys visai laukinis, homo sapiens artefaktų ir čia pasitaiko. Priėjau valtį perskrodžiusią krantą. Ant tos valties galo dar pasėdėjau.

Faina eiti pliažu, bet reikalinga įvairovė. Pamatęs gūglėje, kad zars prasidės pakrantės keliukas, pradėjau taikytis krantan lįsti.

Išlindau gilyn į krantą ir aptikau tą keliuką. Iš pradžių labai menkas buvo.

Paskiau keliukas biškį pasitaisė.

Pafotografavau pakelės žydinčius kaktusus.

Praėjau pro žvejų lūšneles prie fantastiškai skaidraus turkua spalvos vandens. Nesugadinta čia gamta ir žmonės nesugadinti, tikriausiai, nes šiukšlių beveik nėra.

Ėjau ėjau, pakolei keliukas išsišakojo. Jei pasuksiu kairėn, nueisiu į gražų pliažą, bet ten toliau reiks kyšulį apeidinėti. Jei pasuksiu dešinėn, tolsiu nuo kranto link plento – ar to reikia man dabar? Einu tiesiai.

Truputėlį paėjęs tiesiai atsirėmiau į kitą trišakį išsišakojimą. Esu užsispyręs žemaitis, einu tiesiai ir toliau, nors neaišku, kur tas kelelis nuves.

Kelias šviežias, ką tik pragrederiuotas. Jei būtų priliję, brisčiau gilų purvą.

Toliau kelias baigėsi visiškai, toliau spygliuotos tvoros, kažkokia aptverta teritorija.

Bais nesinori eiti atgal, nusprendžiau perlipti tvorą, juolab vienoje vietoje radau tą spygliavielę ištampytą, galima atsargiai pralįsti. Jei būtų kokia karinė bazė, tvora būtų rimtesnė ir sargybiniai jau seniai mane būtų aptikę.

Aptverta teritorija smarkiai išvažinėta – tikriausiai čia apleistas poligonas. Dabar čia tuščia, nei žvėrelio, nei žmogaus.

Išėjau prie vandenyno, daugiau per tvoras landžioti nebereikėjo. Kampas nukirstas, valio.

Anot žemėlapio, čia kažkur turi būti Amparos švyturys ir daug visokių poilsiaviečių. Super, čia turėčiau rasti gerą vietą pailsėjimui.

Tuščia aplink apleistą švyturį. Toliau krante matosi stogai, matyt poilsiavietės. Viena poilsiavietė rodykles pastačiusi, reikia ten eiti.

Pasukau į krantą, ten radau net rodyklę į beach-hut light-house restoraną.

Praėjau pro namelius – tuščia visur, nei resepšeno, nei restorano.

Užėjau į  vieną trobelę šalia kurios skalbiniai džiuvo – reiškias kažkas čia gyvena – išgąsdinau šeimininkę, bet išėjo bachūriukas ir nuvedė mane prie to restorano.

Restoranas krūtas, pritaikytas visokiems surferiams, bet ne sezonas dabar, todėl ir nieko nėra. Alaus neturi, bet ir tuščia jo, nėr ko tikėtis, kad čia bus licenciją alkoholiui išsipirkę. Užtat turėjo kolos ir vandens, man gerai.

Ar galima prigulti ant suolo penkiolikai minučių, klausiu. Žinaoma, atsakė bermenas-bachūriukas, gali ir į hamaką gulti, sako. Nenoriu į hamaką, man ir ant suolo gerai.

Barmenas paliko mane snausti ant suolo ir nuėjo savo reikalais. Prieš tai susimokėjau, kad nereikėtų ieškoti paskui.

Pailsėjęs toliau patraukiau. Iš pradžių per smėlį į tų namelių komplekso pabaigą, paskui takeliais, paskui keliukais iki pat plento. Tas ėjimo ruožas buvo malonus visų pirma dėl to, kad ėjau pro įvairias vietas, visų antra dėl to, kad saulė jau pradėjo linkti vakarop, nebe taip kepino ir apšvietimas gražus, visų trečia dėl to, kad jaučiau ėjimo finalą, kur pailsėsiu, gal net gausiu alaus išgerti.

Sutikau žmogų tvorą iš palmyros lapų tveriantį. Šnektelėjom trumpai. Karui pasibaigus jis buvo į Kanadą pabėgęs, dabar grįžo į savo žemę, čia ruošiasi ekoturizmo sodybą įrengti. Sako, čia gerai dayti investicijas. Palinkėjau jam sėkmės. Pliažininkai čia neapsistos – per toli jūra, safarininkai irgi – per toli džiunglės, bet įrengus kokią turistinę fermą su buivolais, nedidelėmis plantacijomis ir palmių giraitėmis, su kokiom nors mandrom ajurvedinėm procedūrom – kodėl ne, ši vieta turi savo žavesį. Pagalvojau, kuo tos vietos žavios be to, kad man malonu čia eiti dėl anksčiau išvardintų priežasčių. Ogi todėl, kad čia visai nesimato šiukšlių, nors žmonės aplink gyvena. Pasirodo besą ir tokių vietų Šri Lankoje.

Daug povų lakstė aplinkui, bet nufotografuoti pavyko tik plunksną.

Pagaliau išlindau į plentą. Netrukus įžengsiu į Komarų miestelį ir turėtų užtekti šiandien. Bus įvykdyta programa minimum. Programa maximum – Arugambėjus – nebus įvykdyta, ir nereikia. Tą likusį ruožą norėčiau neskubėdamas praeiti ryte, dabar lėkti reikėtų, kad spėčiau į autobusą.

Užėjau į tamsią krautuvėlę vandens atsigerti ir atsargų pasipildyti, nes tame daržų ruože, kurį praėjau iki plento, nebuvo anei kioskelio.

Jauku krautuvėlėje, lyg pas kokią babytę į svečius užėjus. Ten ir stalas ir kėdė, ko daugiau bereikia. Trobelė neelektrifikuota, todėl šalto vandens negavau. Užtat atsigėriau šiltos kolos.

Taip aš priėjau Komarų miestelį. Negaliu atsistebėti, koks jis švarus. Nei šiukšlelės aplinkui, nors jokių kareivinių šalia.

Pastebėjau, jog mano smartfono objektyvas visas nučiupinėtas, nuriebaluotas. Patryniau jį kelis kartus į skverną ir nufotkinau dar sykį. Galima palyginti, kas gavosi. Nuotrauka prieš šį tekstą vs. nuotrauka po šio teksto.

Priėjau autobusų stotelę ir pagalvojau, jog gana. Užteks šiandien. Palauksiu autobuso į Arugambėjų. Stoviu, laukiu. Laukiu ilgai. Privažiavo benzovežis, sustojo pasisioti.

Ilgai laukiau autobuso. Kitų laukiančių nėra. Pastovėjo vienas diedukas priėjęs, bet netrukus nuėjo toliau. Jei pravažiuotų koks tuktukas-triratukas, važiuočiau ir taksi, bet pravažiuoja visi pilni. Tranzuoti irgi nesiseka, nes niekas nevažiuoja. Blogoj vietoj stoviu, pagalvojau ir pradėjau eiti pirmyn. Kiek paėjus atlekia autobusas. Stabdžiau ne stotelėje, sustojo. Puiku, jei būčiau stovėjęs vietoj, kažin kiek dar būčiau laukęs.

Autobusas nevažiuoja iki Arugambėjaus, jis baigia savo maršrutą Potuvilyje. Nieko tokio, toliau taksi bus lengva pasigauti.

Toliau taksi net nereikėjo gaudyti, jau beišlipant iš autobuso taksistas prisitatė ir nuvežė mane į Arugambėjų.

Vežk mane iš pradžių kur autobusai į Kolombą stoja, sakau, ten išsiaiškinsiu viską, paskui nuvežk alaus atsigerti kur vietiniai geria, ne turistai. Javol, atsakė taksistas ir iškart nuvežė į snarglinę. O kur stotis, klausiu. O kelintą tavo autobusas, klausia. 18:30 sakau. Tai pagerk valandėlę, paskui tave bile kas nuveš per kelias minutes ten kur reikia, sako. Na gerai.

Besimėgaujant Karlsbergu gavau žinutę iš vieno prieteliaus, kad jis laukia manęs bare priešais. Tai Fredas, Šri Lankos ekspertas, gyvenantis čia jau nuo 1972 metų, internetu konsultavausi su juo kaip reikės paskui Yalos džiungles pereiti.

Taip aš atsidūriau Siam View bare, tokioje hipiškoje vietelėje, Indijoje tokių pilna. Fredas ant to baro stogo turėjo savo barelį, ten mane Tiger alum pavaišino.

Sėdim ant stogo, daug apie ką turim paplepėti, bet man jau skubėti reikia, į autobusą nespėsiu. Neskubėk, spėsi, sako Fredas. Kaip spėsiu, jei kelios minutės liko iki išvažiavimo, sakau atsisveikindamas. Paskui sužinojau, koks teisus buvo Fredas.

Pasigavau tuktuką, greitai lakink mane ten, kur autobusai į Kolombą  važiuoja. Kelintą tavo autobusas, klausia šoferis. Pusę septynių, sakau. Dabar 18:35,bet gal spėsim, sako vairuotojas ir dumiam link Potuvilio. Ilgai važiuojam. Ei, sakau, mano autobusas ne iš Potuviliuo, iš Arugambėjaus važiuoja, taip ant bilieto užrašyta. Nebūna autobusų iš Arugambėjaus, visi iš Potuvilio važiuoja, sako šoferis.

Atlėkėm į Potuvilį, ten jokio autobuso nėra. Pavėlavom matyt. Bet jokio ir nebuvo, sako vietiniai. Skambinu į agentūrą, iš kur bilietą pirkau. Sunkiai susikalbėjau, bet jiems pavyko paaiškinti, jog autobusas iš tikrųjų važiuoja pro Arugambėjų. Tai Panamos autobusas. Iš pradžių jis startuoja 18:30 iš Panamos, paskiau sustoja Arugambėjuje prie Siam View baro (!), paskiau Potuvilyje. Turėtų atvažiuoti už gero pusvalandžio ar panašiai.

Tai va matai, kas gavosi. Užuot pabendravęs su draugu, blaškausi kažkur. Galėčiau važiuoti atgal į Arugambėjų, bet jei prasilenksim? Geriau nerizikuosiu, palauksiu. Kur čia snarglinė, klausiu. Ką tu, piktinasi žmonės, Potuvilis dievobaimingų musulmonų miestas, čia nebūna tos alkoholio bjaurasties, griešnikai lai važiuoja į Arugambėjų, ten pilna pasileidusių baltašiknių, ten to alaus gausi. Ką darysi, užteks kiek prisigėriau, toliau tebūnie kokakola.

Iš tos zlasties sukilo apetitas, net dvi porcijas vištienos suvalgiau.

Pagaliau atvažiavo autobusas iš Panamos, ten įlipęs dar ilgai pasėdėjau, kol pajudėjom link Kolombo. Važiavom ne per Baticaloa, bet lenkėm kalnus per pietus. Iš pradžių vinguriuojant serpantinais į šalis mėtė, nepasnausi sėdynėje, reikia tvirtai laikytis. Paskui apsispakajino, bet ką aš čia pamiegosiu autobuse, nesigauna man, nors vietiniai net knarkia atsidrėbę. Jaučiu tie kur stovėjo (paskiau prilipo daug stovinčių), tie geriau išsimiegojo už mane bestovėdami.

Bet nieko, paryčiais atsiradau namuose, ten atsimiegojau.

Taip tatai bengiau XXVI kelionės aplink salą etapą. Per 54 dienas praėjau virš 1200 kilometrų per plentus, kelius, šunkelius, takelius, pliažus, džiungles ir šabakštynus.

Dabar lėksiu Lietuvon kartu su paukščiais perėtis, paskui vasarai įpusėjus čia grįšiu kuriam laikui, paskui vėl Lietuvon, paskui rudenį su paukščiais atgal čia visai žiemai, tada ir turėtau pabaigti ėjimą aplink salą, dar šiemet, tikiuosi.