Penkiasdešimt penkta diena.
Šeštadienis, 2017-07-08

Vėl Šri Lankoje • Atsikovojau vietą autobuse • Laiko mašinoje • Bemiegė naktis • Pirmieji piligrimai • Nepavyksta nufotografuoti povus • Lūšnos Svajonių Rojaus kurorte • Įvairovė mažina nuovargį, o nuo monotonijos nusitrina pūslės • Per šabakštynus patvoriais • Geltonų plytų kelias • Viskas genda 331 kilometre • Drambliašūdžiai pakelėj • Arbata su Sunday Times Urani miestelio krautuvėlėje • Pietūs ir pokaitis prie Viskio taško • Įspūdingos uolos Potuvilio taške • Mini marios • Ant suolelio vaikų parke • Per smėlio audrą • Pokalbis su byč-bojais • Vakarienė hipsterių restorane

24 km

Palikau šaltą Lietuvos vasarą ir po ilgos pertraukos grįžau tęsti savo žygio aplink didelę salą.

Reikės pradėti eiti nuo Komarų miestelio. Pirmą dieną ketinu nueiti iki Arugambėjaus, ten pavakaroti su savo prieteliu Fredu, katras viską žino apie šias Šri Lankos vietas, o kitą dieną nusigauti bent iki Panamos, o gal net iki Okandos, bus matyt.

Bilietą į Colombo-Panama autobusą nusipirkau iš anksto, tai gerai pavyko per busbooking.lk, ten ir paypalu galima atsiskaityti.

Ant bilieto parašyta, kad busas išvyksta 22:00 iš Bastiano gatvės stoties (tai ta Forto mėlynųjų privačių autobusų stotis), o ateiti reikia 21:40. Atėjau į vietą ir laiku. Ant bilieto parašyta, kad autobusas išvyks iš platformos Nr. 4. neradau tos platformos, bet radau kažkokią kontorą, iš ten mane nuvedė prie pat autobuso. Ten jau prisigrūdę, mano vietoje diedas sėdi. Rodau bilietą, tas nenori vietos užleisti. Prasigrūdo konduktorius sutvarkė reikalus. Iš pradžių norėjo mane kažkur kitur nugrūsti, bet atsikovojau savo vietą.

Belaukiant starto prilipo knygelių, plakatų pardavėjų, muzikantų, jie ten grūdasi, lermuoja, tiesia rankas pinigų prašydami. Norėčiau vaisių nusipirkti, bet vaisių pardavėjai neįlipo. Stotyje pilna vaisių visokių, bet nenoriu grūstis lauk iš atsikovotos vietos, pakentėsiu. Gerai, kad dar vandeniu kažkiek apsirūpinau.

22:20: pradeda užsikūrinėti varikliai. Autobusas vis stovi, bet žmonės įlipa, paskui  išlipa, lyg keliautumėm kur. Keisti dalykai, gal čia į kažkokią laiko mašiną įsėdau. Taip ir yra – čia laiko mašima – įlipi, palauki 10 minučių ir išlipi į ateities pasaulį, kur laikas jau 11 minučių vėlesnis.

22:25 pajudėjom pagaliau, varom su vėjeliu.
Prieš mane sėdinti bobutė kas 5 sekundės atsikrenkščia ir nusispjauna pro langą. Užnugaryje sėdi keletas mamų su leliukais, bet tie nebliauna, puiku.

01:00 sustojom arbatos ir pasisioti. Kaip viskas skurdu, purvina… reiškias per ilgai buvau palikęs šią šalį. Nieko, zars priprasiu, nebesibritkysiu.

Muzika kalė visą naktį. Ne tamilų paslaptinga, o sinhalų kreoliška. Belieka ausines užsidėti ir ragas leisti, kad permuštų.

Pavydžiu šalia sėdinčiam vyriškiui, jis miega galvą man ant peties padėjęs, o aš užmigti negaliu. Reikia būti žiauriai pervargusiam, kad autobuse užmigčiau.

Ant rytinės provincijos rubežiaus pradeda brėkšti, bet važiuoti dar toli. Nors lekiam, kaip pašėlę. Vėlai pajudėjom, todėl kad.

05:45 išlipau Potuvile, nes autobusas pasuko į pietus, o man į šiaurę reikia kol kas. Taksi ieškoti nereikėjo, taksistas pats pribėgo. Iškart sutiko vežti už 500 – gaunasi mažiau litas/km – normaliai.

Išalkęs pasijutau – reikia pusryčių. Paprašiau taksisto sustoti prie užmiesčio pakelės arbatinės. Išgėriau saldžios arbatos be cukraus, užsikandau parūgusios ryžių tešlos blynu.

Važiuojam toliau. Ir čia pirmą kartą pamačiau piligrimus atliekančius yatra žygį į Kataragamą. Pralėkėm pro juos, nufotografuoti nepavyko.

Tie piligrimai šiom dienom atkeliavo į šias vietas, traukia toliau į pietus per džiungles, juos praleidžia Kamunos ir Yalos draustinių prižiūrėtojai kartą per metus. Sako, po kelis jų kasmet sudrasko laukiniai žvėrys, bet čia baikos tikriausiai. Kitą savaitę piligrimų srautas padidės, bandysiu prie jų prisijungti – nebenoriu nelegaliai į džiungles lįsti.

Daug povų pakelėj ryte. Vieno vos nesuvažinėjom. Bandžiau fotografuoti, nesigavo.

06:15 jau privažiavom tą vietą Komari mieste, kur baigiau eiti pereitą kartą. Tprū, šoferėli, dėkui, išleisk mane. Kur tavo viešbutis, klausia taksistas. Mano namai, tai kelias, atsakiau jam. Pakraipė galvą vairuotojas, paėmė pinigus ir nubirbėjo atgal stebėdamasis.

Neilgai paėjau plentu, 333 kilometre už nedidelės hindu šventyklos nusukau prie vandenyno, reikia pliažu paėjėti.

Iš pradžių ėjau keliuku, paskiau takeliu, taip priėjau vandenyną.

Pažiūrėjau atgal į šiaurę, iš kur dabar keliauju.

Pažiūrėjau į rytus, kur saulė kyla iš vandenyno, kur Sumatra ir Malakos pusiasalis.

Pažiūrėjau į pietus, kur dabar einu.

Maždaug nuo šitos vietos krantas po biškį užlinksta į vakarus, jau esu praėjęs tolimiausią Šri Lankos rytų tašką, pereito etapo gale, tiesiog tada dėmesio neatkreipiau. Ten buvo tas švyturys (tiksliau jo griuvėsiai), ten netoli restorane ant suolo pamiegojau.

Praėjau užakusią įlanką, ten toks Svajonių Rojaus Kurortas pažymėtas, bet pamačiau tik kelias apleistas lūšnas ant polių.

Priėjau prie nedidelio kyšulio. O ten kur kyšulys, ten uolos, akmenai. Šiaip sau smėlėtų kyšulių nebūna – arba kokia salelė šalymais, arba krantas uolėtas.

06:45 prisėdau pailsėti pirmą sykį. Tuoj saulė užkepins, laikas kremais susitepti, skrybėlę išsitraukti. Prisėdau ant sugriuvusių betoninių konstrukcijų, gal nuo cunamio likusių.

Toliau priėjau kazuarinų giraitę. Patinka per jas eiti – pavėsis, spyglių kilimas ant žemės, nereikia per šakas brautis, medžiai susodinti eilėmis.

Beeidamas per miškelį nusprendžiau išlįsti į krantą, nes paskui bus sunkiau iki plento eiti. Be to jau kažkiek nusibodo bristi per pliažo smėlį. Reikia įvairovės, nes įvairovė mažina nuovargį, o nuo monotoniško ėjimo greičiau nusitrina kojos ir kiti dalykai.

Per šabakštynus išlindau į privačias valdas, atsirėmiau į spygliuotą tvorą. Teks apeiti, ne vpervoj. Gerai, kad dar takelis eina patvoriu.

Pasibaigus tvorai sutikau bachūrus, jie stebėjosi, kaip čia atsidūriau iš šabakštynų. Noriu į Arugambėjų, sakau. Jie parodė, kad reikia paeiti biškį atgal į šiaurę, paskui sukti į vakarus, paskui atgal į pietus. Žemėlapis rodo, kad tiesiau galima eiti, bet paklausiau bachūrų šį kartą, dar nesu pavargęs, nenukirtinėju visų kampų.

Vanakam, pasisveikinau tamiliškai su sutiktais vaikais ir šuneliu, vanakam, atsakė vaikai ir šunelis.

Taip išlindau į geltonų plytų kelią, kuriuo eiti buvo labai malonu.

Palei geltonų plytų kelią gražios sodybos, medžiai žydi, šakos su žiedais svyra į kelią per tvoras. Pafotografavau žiedus.

Vatisjorneim, šaukia vaikai, matyt mamos pamokyti angliškai.

Prieš išlendant į plentą pašnekėjau su jaunuoliais, tie dviračiais pro šalį važiavo. Vienas labai šnekus buvo, sako, kad kitą šeštadienį irgi eis su piligrimais į yatrą per džiungles iki Kataragamos. Jau dabar eina piligrimai, sakau, jau dabar pilnatis-poya. Kitą savaitę bus daugiau, sako. Puiku, pačiu laiku čia atvažiavau.

Praėjau kareivines, už jų kareivių restoranas, prieinamas ir civiliams. Bet nesu dar nei alkanas, nei ištroškęs. kai toksai būsiu, š… ką nors panašaus rasiu.

Praėjau pro sugedusį tuktuką, šoferis taiso, keleivis patarinėja. man bežiopsant mano telefonas ėmė ir išsijungė. dar neperkaitęs, dar apie 30% energijos likę. Reiškia kažkokia prakeikta vieta, čia viskas genda. Palaukiau kol persikraus telefonas, prijungiau prie powerbanko, patikrinau, kad žemėlapio trekai vietoj ir patraukiau toliau.

Pamatęs laukymės tolumoje povus pabandžiau pasižaisti su neseniai įsigytu užkabinamu objektyvu telefonų kameroms. Pritraukti tai pritraukia, bet aberacijos iškraipo vaizdą ir vaizdas virpa žiauriai, niekur neįtvirtinsi. Ne kas gavosi. Be reikalo pinigus išmečiau.

Nusispjoviau į tą žaisliuką (apie €30 sukišau), teks fotkinti kaip ir seniau.

Priėjau kažkokį žirnmedį.

Tuktukistas stabtelėjo, siūlosi pavežti. Nandri, dėkoju tamiliškai, aš pėsčias einu. Pavojinga pėsčiam, sako taksistas, čia drambliai laukiniai laksto. Iš kur tie drambliai, sakau, čia juk greitkelis.

Tuktukas nuvažiavo, o aš priėjau drambliašūdį pakelėj. Pasidarė neramu. jei nebūčiau anksčiau susidūręs su laukiniais drambliais, dabar tik pasijuokčiau. O dabar baiminuosi kiekvieno judesio pakelės krūmuose. Vis apmąstau savo veiksmus, kaip reikės kuprinę numetus šonan zigzagais lėkti nuo dramblių. Sukilus adrenalinui visas mieguistumas (nemiegojau juk naktį) išlakstė, žymiai paspartinau žingsnį ir netrukus atsidūriau prie miestelio. Nėr to blogo, kas neišeitų į gerą, atsipūčiau.

Taip priėjau Urani miestelį, gūgluose nepažymėtą. Faktiškai tai kaip ir Potuvilio prieigos.

Greitoji sustojo, pavežti pasisiūlė. Ačiū, kol kas dar nereikia.

Praėjau pro hindu Ganešo koplyčią žavinčią savo natūralumu. Ganešai, drambleli, ačiū, kad neleidai savo broliams šiandien manęs sutrypti.

Užteks plentu eiti, reikia įvairovės. Įvairovė mažina nuovargį, o monotoniškas ėjimas pratrina visokias pūsles. Todėl nusukau į miestelį link vandenyno. Netrukus turėčiau prieiti Whisky Point, reikia pažiūrėti, kas ten per šnapsas.

Praėjau pakelės krautuvėlę. Užeik užeik, kviečia šeimininkas. Pamaniau, kad laikas jau atsipūsti, mielai pasinaudojau kvietimu. Man išnešė kėdę, pasiūlė arbatos. Be cukraus, jei galima, sakau. Netrukus atnešė tikrai be cukraus, visai be cukraus, visai nesaldžios, bet stiprios. Dyvų dyvai. Pasikalbėjau su šeimininku Ramziu. Čia Uranyje vieni hinduistai ir krikščionys gyvena, sako, tik jis vienas musulmonas (nors nepanašus pagal išvaizdą). Užtat kiek toliau Potuvilyje vieni muslimai. O dar toliau, Arugambėjuje – surfereiai baltašikniai. Žinau, jau mačiau, jau buvau.

Krautuvėlėje ir muzikos grotuvas buvo. Šeimininkas uždėjo Supertramp diską, sako jam labai patinka. Visai nemusulmoniškas tas mano naujas draugas Ramzis.

Paskui atnešė Sunday Times laikraštį prie arbatos. Pavarčiau jo priedą apie keliones – tai toks kaip ir savaitinis žurnalas. Žiūriu – turizmo agentūros siūlo daugybę turų po visokias pasaulio šalis. Brangūs turai, bet matyt yra paklausa, jei tokia pasiūla. Nors nedaug žinau keliaujančių šrilankiečių.

Atsisveikinau su šauniuoju krautuvėlės šeimininku ir jo moterim, patraukiau toliau.

Artėjant prie Viskio taško pasirodo rodyklės į kurortus. Gerai, gal ten rasiu kur prigulti ir pasnausti per patį karščių įkarštį.

Taip aš atsidūriau Sababa Surf Cafe baltaš…, pardon, baltaveidžių kavinėje. Čia ir baras yra. Barmenas toks beach boy, vaidinantis rastamaną, bet jame vistiek prasimuša paprastas bachūrėlis tamilas iš kaimo. Paplepėjom truputį. Jo svajonė susipažinti su kokia panele iš Europos, vesti ją ir pabėgti iš šito skurdaus krašto. Banglentininkių blyškiaveidžių čia atvažiuoja daug, bet kol kas nesiseka – arba jos su savo bachūrais, arba kažkodėl juo nesusidomi. Kokią pagyvenusią babytę lengviau būtų nukabinti, bet tos ant bangų nešokinėja, jų reikia kituose pliažuose ieškoti. Palinkėjau barmenui sėkmės ir pasakiau, kad eisiu prigulti ant matrasų po pavėsinėm – pastebėjau ten keletą laisvų. Atnešk ko nors pavalgyti, paprašiau. Parodė meniu. Pasirinkau lassi (toks indiškas kefyras), tik paprašiau nesaldaus. Jeera lassi su kmynais čia neturės, tegu nors druskelės įberia. O užkandai meniu radau bulvių košės – puiku. Bus kefyras su bulvėm, kaip mano vaikystės darželyje.

Atsiguliau pavėsyje ant matraco, mėgaujuosi vėjeliu nuo jūros. Neįsipaišau į kontekstą – tarp ekipiruotų banglentininkų ir jų damų su bikiniais atrodau, kaip bomžas. Gerai, kad dar nesmirdžiu, nespėjau visai subomžėti per pusdienį.

Netrukus ir kefyrą atnešė su bulvių koše. Žinoma, lassi buvo saldus, su mangais, bet tingėjau eiti ginčytis per deginantį smėlį. O tos grūstos bulvės buvo visai be skonio, baltašikniams pritaikytos – tie nepakelia vietinių pagardų aštrumo. Vienžo, šiaipsau papietavau, neskaniai, tiesiog skrandį užkimšau.

Pavalgęs pamiegojau biškelį. Ši diena kažkaip darosi panaši į tobulą ėjimą – pradėjus brėkštant, eiti iki kokios 11, karščio įkarštyje pamiegoti kur nors pavėsyje iki kokios antros, paskui eiti toliau iki penkių-šešių, kol sutems.

Bet man neišėjo ilgiau pamiegoti – šalimai susėdusios banglentininkų panelės pradėjo taip garsiai plepėti olandiškai, taip garsiai žvengti – prižadino. Matyt jas prajuokinau savo knarkimu. Atsibudęs pažiūrėjau į jas, jos apsiramino, bet aš užmigti jau nebenorėjau, atsistojau ir nupėdinau pajūriu toliau link Viskio taško.

Viskio taškas akmenuotas. Keletas banglentininkų bandė bangą pagauti.

Einu toliau, link Pottuvilio taško. Pliažas tuščias visai. Saulė kepina.

Praėjau sąsmauką. Ten gražu ir ten gražu. Ir kairėj ir dešinėj vanduo.

Už sąsmaukos kyšulys su dideliais akmenais ir uolomis. Pagalvojau, kad bus nelengva per tas uolas repečkotis, bet klydau, ten praeiti laisvai galima.

Pasigrožėjau tais rieduliais. Kaip suakmenėjusios dramblių liekanos. Patį smaigalį nukirtau – perlipau per kopas. Ten pamačiau dramliašūdžius ir truputį sunerimavau. Jie, pasirodo, ir į pliažą ateina.

Kopose užsukau į apleistą trobą. Čia galima būtų prisiglausti nakvynei, jeigu ką. Bet visokių viešbučių pilna aplinkui.

Besileisdamas kopomis prie vandenyno praėjau pro mini-marias. Vanduo jose karštas. Kažkokių įdomių gyvių nepastebėjau.

Ir vėlek pėdinu per tuščią pliažą. Galvoju, kad paskui tiesiau būtų įlįsti į Potuvilio miestą, negu eiti aplink per smėlį. Bet dar pagalvojęs sugalvojau, kad geriau nueisiu tuos kelis lišnus šimtus metrų, bet su vėjeliu, bo tame karštyje nupušti galima, kopose tai pajutau, kur vėjas neužpūtė.

Praėjau pro kažkokius aptvertus vyriausybinius bungalus.

Kurį laiką mane lydėjo šunelis. Pasišnekėjom, linksmiau eiti dviese.

Priėjus vaikų žaidimo aikšteles šunelis pasakė, kad toliau eiti negali, atsisveikinom, jis nubėgo atgal.

Chairma Beach Children Park prisėdau ant suolelio pailsėti. Besėdint užėjo debesėliai ir karštis sumažėjo. Taigi dabar jau apsimoka į miestą įlįsti, nebebus tai baisiai karšta. Tokiu būdu dangus pareguliuoja mano maršrutą. O be to, truputį pabodo eiti pliažu, reikia įvairovės. Nes įvairovė mažina nuovargį, o monotonija pratrina pūsles.

 

Potuvilis musulmoniškas miestas, bet vieną pagodą pamačiau.

Potuvilo gatvės tuščios.

Prisėdau prie vienos krautuvėlės. Pirmą kartą šiandien išgėriau kolos.

Vėl nulindau prie vandenyno. Vėl pliažu eisiu iki Arugambėjaus.

Maži debesėliai pradėjo didėti, o tolumoj už trampmedžio pasimatė audros debesis.

Beeinant per sąsmauką pakilo smarkus vėjas. Toks stiprus, vos neverčia iš kojų. Smėlis pustomas kaip glaspopierius švitrina nepridengtus blauzdų galus.

Praėjau sąsmauką, patekau į Arugambėjaus kurortą. Čia bene didžiausia baltašiknių koncentracija rytiniame salos krante. Šiuo metu prasideda sezonas surferiams-banglentininkams, dar daugiau jų sugužės rugpjūtį.

Prisėdau prie pirmo pliažinio kioskelio. Ar turit sodos vandens su burbuliukais? Turim turim, atsakė ir pasiuntė vaikiuką į krautuvę atnešti. Tas greitai sulakstė, sėdžiu, geriu.

Pajutę šviežieną prisigrętino bič-bojai-a-la-rastamanai, siūlo viešbučius, turus, žolės. Papasakojau apie savo esmę, jie suprato, kad nesu klientas, bet nepabėgo – žmonių mažai, vis tiek nėra kas veikti, tai paplepėjom. Koks tavo vardas, klausia vienas. Antanas, sakau. Gražus vardas, atsako. Taip, labai gražus, pritaria antras. O taip, tikrai gražus vardas, patvirtina trečias. Taip maloniai pradėjom tingų pokalbį. Tie bičiukai pažįsta mano prietelių Fredą, tą kuris čia nuo 1972 m gyvena ir apie Šri Lanką išmano geriau už vietinius. Fredas atsiuntė žinutę, kad galėsiu pernakvoti jo hostelyje Siam View užeigoje, tad ten ir patraukiau.

Beinant per Arugambėjų lyti pradėjo, bet ne tiek smarkiai, kad slėptis reikėtų.

Trumpai susitikom su Fredu, jam ten kažkokių kriketo rungtynių kolektyvinė peržiūra, o man miegoti reikia, nes pavargęs, nes nemiegojęs. Tas hostelis man netiko, ten nebuvo privataus kambario, tik dormai, o aš noriu ramiai išsimiegoti. Todėl paėjau kiek į šoną ir radau viešbutį už 1200 (Sri Ganesha beach). Nebrangu, ir yra viskas, ko man reikia – rozetė, ventiliatorius, paklodė užsiklojimui, net rankšluosčiai. Ir wc normalus, ne tupimas. Tiesa pagalvių nebuvo, bet tuoj atnešė. Rozetė netrukus sukibirkščiavo, nustojo veikti. Bet radau kitą tulike, ten ir pasikroviau visą savo elektroniką.

Prieš miegą išlindau pavakarieniauti, ten šalimais toks hipsterių restoranėlis prie jūros (tuo metu nebuvo nei vieno hipsterio, pats nors ir einu prieš mainstreamą, bet neturiu garbės taip vadintis).

Vakarienei gavau bulvių su ryžiais ir morkyčių dekoracija. Alaus nedavė, nes pilnatis (Poya), bet ir nereikia, gerai ir taip.

Štai taip gražiai praėjo mano ėjimo 55-ta diena.