Aplink salą. Penkiasdešimt aštunta diena

Penkiasdešimt aštunta diena.
Sekmadienis, 2017-07-16

Bobutė bijo žvėrių • Nekenčiu „Lithuania“, noriu, kad mano šalį vadintų „Lietuva“ • Peršertas pusryčiais • Ariooooohara • Nepasinaudojau europietišku wc • Paukščių stebėjimo punkte • Susitikimas prie upės • Žolelių ir šakelių arbata • Riedantys aplink šventyklą swamiai • Persikėlimas per upę • Kaip gydžiau piligrimus diklofenaku • Žali kleckai • Per žvėrių išmidytą išdžiūvusią pelkę • Pasiklydau biškį • Stovyklos „učkudur“ paiška • Prakeikti botanikai-natūralistai • Nesigavęs šortkutas pro šabakštynus ir laukines vištas • Kilometrai ar mylios? • Per upės dumbliną dugną iki pažastų • Pokalbis su reindžeriais • Pas vakarykščius sugulovus, kurie pasikeitė

34.3 km

Nesukandžiojo uodai naktį miške, kažkodėl visai jų nebuvo.

Atsibudau 03:30 – žmonės jau keliasi, laužus kūrinėja. Ko taip anksti? Išeisim prieš šešias, reikia pusryčius virti, paskui iki vakaro nebus karšto maisto. Pavaišino kava su datulėm iš Saudo Arabijos. Bet tu dar pamiegok, sako, tau juk nereikia ilgai krapštytis. O aš nemiegosiu, sako bobutė su kuria miegojau, aš žvėrių bijau, sako.

Penktą atsikėliau, susipakavau neskubėdamas. Visi kalbasi apie mane, didukas aiškina, kad aš svečias iš „Romania“. „Lituania“, pataisiau, nors jiems mažas skirtumas. Nusprendžiau dėti visas pastangas, kad mano šalis visur būtų rašoma ir vadinama Lietuva, tos visos -uania formos žmones tik subalamūtina. Dauguma supranta kaip „Ukreinia“, kiti kaip „Pensilveinia“, kai kas net kaip „Transilveinia“ – kas kokį pavadinimą girdėjęs. Vadintų visi Lietuva ir painiavos nebūtų.

Pamatę, kad kažką darau su telefonu jaunuoliai vis prieina ir klausia ar galėtų paskambinti, gal pas mane koks ypatingas ryšys. Paaiškinau, kad telefoną užrašams naudoju. Nieko, greit visi power bankai išsibaigs, telefonas liks nereikalingas.

Pusryčiams man neša žirnius, ryžius. Iš pradžių skanu, paskui per daug. Reikėjo kur nuošalėje guolį taisytis, čia būsiu peršertas gerų žmonių, nebepaeisiu. O atsisakyti labai nepatogu.

Buvo net kolos pardavėjas priėjęs – vienintelį kartą pamačiau kažką už pinigus duodant žygio per džiungles metu. Šiaip viskas už dyką. Kolos nepirkau – negi tampysiuosi tą litrinį įkaitusį butelį – vanduo skaniau.

Pusė šešių jau švinta, pirmieji piligrimai jau šaukia ariooohara ir išeina. Aš su jais.

Arioooohara, šaukia vienas po kito einantieji, šaukiu ir aš. Jokie drambliai mūsų neužpuls. Sako, žvėrys čia žino kada vyksta yatros piligrimystės ir tom dienom pasitraukia giliau į džiungles.

Praėjom pro modernų pastatą – viešbutį turtingiems turistams – safaristams. Buvo kilusi pagunda užsukti ir pasinaudoti europietišku wc, bet susilaikiau – būsiu su piligrimais ir visi mano patogumai bus tokie, kaip ir jų.

Einam keliu kartais kampus nukirtinėdami per išdžiūvusias pelkes

Čia ganėsi didelė vandens buivolų banda

girdykla žvėrims

Lotosai žydi truputį

Ėjom ėjom ir priėjom paukščių stebėjimo punktą. Ten draustinio darbuotojai dalino piligrimams bulkutes ir bananus. Paėmiau bananą.

Priguliau pailsėti prie paukščių stebėjimo punkto. Žiūriu į dangų, kur skraido ereliai, bet neina normaliai nufotografuoti.

Ėjom ėjom ir upę priėjom. Ten hindu šventyklėlė, prie jos daug piligrimų apsistoję, daug kas čia nakvojo – tie, kurie anksčiau už mane vakar išėjo.

Visi su kuriais atėjau sušuko arioooohara ir sutūpė arbatos-ryžių virtis, sulipo upelin skudurų skalbtis. Dar anksti, net devynių nėra, dar galėčiau eiti. Stovyklos gale stovi rezervato reindžeriai ir kareiviai, sako, vienam eiti nesaugu. Piligrimai pajudės vėliau, dabar belieka po stovyklavietę slampinėti.

Beslampinėdamas po piligrimų stovyklavietę sutikau kolegę keliautoją aplink Šri Lanką Deviką, kurios anksčiau nebuvau matęs gyvai. Ji pirmoji mane atpažino. Apsikabinom, pasikalbėjom. Ji tamposi su savim palapinę ir ją lydi keli kareiviai (rezervato reindžeriai). Ji sako, kad suskaičiuota apie 3000 piligrimų einančių džiunglėmis. Ji pradėjo eiti su drauge Crystal (ta, su katra autobusu važiavau) ir palyda vakar ryte nuo Okandos piligrimų stovyklos, aš tuo tarpu ten artėjau iš Panamos pusės ir stovykloje atsiradau tik po pietų. Jos iki pat čia nuėjo vakar, čia nakvojo, o Crystal pradėjo toliau eiti anksti ryte – ji skuba, ji nori į Kolombą grįžti iki trečiadienio. Gerai ir man būtų, bet kaip išeis, taip ir bus.

Trumpam atsisveikinau su Devika ir jos palyda ir išėjau po stovyklavietę paslampinėti – juk dar susitiksim ne kartą tikriausiai.

Reindžeriai pasakė, kad už keliolikos kilometrų yra sekanti stovyklavietė, reikia nueiti iki ten, o tenai, kaip vakar, bus laiko išsiskalbti, pavakaroti, paplepėti su visais.

Įsitaisiau kiek nuošaliau prie pat upelio, priguliau.

Mane pavaišino skania visokių žolelių ir šakelių arbata. Tikrai jėgų priduodantis gėrimas. Netoli sėdėjo dar keletas jaunų baltųjų piligrimų, vėliau išsiaiškinau, kad tai porelė iš N. Zelandijos ir bachūriukas iš Lenkijos.

Čia verda tą stebuklingą žolelių ir šakelių arbatą, atstatančią jėgas

Įlipau po vandenį pabraidyti, kojas atvėsinti. Galėjau visas išsimaudyti ir išsiskalbti, bet pagalvojau, jog gal kas nors tuoj pradės žygiuoti toliau, o aš dar nebūsiu spėjęs savo skurlių išsidžiovinti. Geriau nueisiu į galutinę šiandienos stovyklą, ten be strioko viską susitvarkysiu.

Dar žolelių-šakelių arbatos – bais skani buvo

Garsiai šaukdama arioooohara atėjo ta tropnių swamių grupė, su katra buvau susitikęs vakar vakare prie medžio. Piligrimai kaip reikiant – jie ne tik pasimeldė prie šventyklėlės, ne tik pudžą paaukojo, bet ir apriedėjo aplinkui. Kažkiek pafilmavau, pridedu supaprastintą vaizdą.

Apriedėję aplink šventyklą swamiai sulipo į upelį purvų nusiprausti, o aš vis nueinu prie kelio, kur reindžeriai stovi, vis pasižvalgau, ar niekas nesiruošia eiti pradėti. Ten tame poste ne tik kareiviai stovi, ten ir med.sesutės pasiruošusios pagelbą suteikti – ką sutvarstyti, kam tabletę duoti, kam vaistų suleisti.

Čia tas postas stovyklavietės gale, pro kurį reikia praeiti norint toliau eiti.

Čia tie reindžeriai poste

Prieš vienuoliktą beblūdinėdamas išgirdau šaukiant arioooohara prie išėjimo, reiškia, grupelė piligrimų jau eina toliau. Kol ten nubėgau, piligrimai jau buvo nuėję. Nieko, pasivysiu. Reindžeriai pro postą mane praleido vieną.

Stengiuosi eiti greitai, bet tų piligrimų nepaveju. Kažkaip nejauku pasidarė. O gal jie kažkur šonan nusuko? Bet lyg nebuvo kur. Einu šūkaudamas arioooohara, kad žvėris atbaidyčiau. Niekas iš tolo neatsiliepia.

Priėjau kelio atsišakojimą, ten ženklas, susiprotėjau, kad reikia kairiau.

Perėjau išdžiūvusią upės vagą. Pasižvalgiau kairėn ir dešinėn.

Valio, pamačiau žmones, reiškia nepaklydau.

Priėjom upę, čia buvo galima perbristi.

Padėjau vienai moteriškei, ji šlubavo koją pasitempusi. Reikėtų jai atgal į stovyklavietę, bet ji nori klibinkščiuoti toliau padejuodama.

Perbridęs upę vėl sutikau Deviką su palyda – ji, matyt, su tais kuriuos vijausi buvo išėjusi. Ji atsisėdusi pakelėj pjaustė agurkus, salotas darė. Mane sausainiu pavaišino. Gera tavo palapinė, pagyriau, ją pastatyti vienas juokas – numeti ir pati išsiskleidžia, esu turėjęs tokią apvalią. Bet suskleisti užtat nėra taip paprasta, sakau. Ir nešti labai nepatogu, pritarė ji. Neužtrukau prie kolegės, eisiu toliau, vakare susitiksim.

Arioooohara, pasisveikino vienas senelis, labai protingu žvilgsniu, su akiniais, gal jis universiteto profesorius ne piligrimystės metu. Ariooooohara, swami, pasisveikinau. Pakalbėjom biškį. Prie mūsų atklibinkščiavo ta moteriškė su patempta koja nuo upės. Gal turi jai kokių vaistų, klausia profesorius. Paieškojęs vaistinėlėje radau diklofenako, turėtų padėti nuo skausmo. Duok ir man, sako swami, man irgi gali koja pradėti skaudėti. Reikėtų stipriai subintuoti tą koją moteriškei, sakau. Bet elastinio binto niekas neturi. Nueisiu kaip nors sako moteriškė.

Ėjau ėjau kol dar vieną mažesnę stovyklavietę priėjau. Pasirodo, jinai kitame upės krante nuo tos didesniosios stovyklavietės. Dėl upės perbridimo nemažą lanką reikėjo padaryti. Matosi žemėlapyje:

Dar labiau išdidinus matosi, kaip blūdinėjau abiejuose upės krantuose: 

Nusukęs nuo upės atsidūriau pievose, pasigrožėjau laukiniais buivolais tolumoje.

Pasivijau baltuosius piligrimus, jie, pasirodo mane pralenkę buvo.

Kažkur prie dirvonų mūsų grupelė sustojo po medžiu, kur pūtė stiprus gaivinantis vėjas. Naujazelandiečiai pasitiesė adijalą prigulimui, kraštus prispaudė drambliašūdžiais, kad nenupūstų. Vietiniai piligrimai ėmėsi arbatą virti ant lauželio ir kleckus iš tešlos lipdyti. Jei juos virsit, sakau, ilgai čia užtruksim, gal čia ir nakvoti ruošiatės? Ne, sako, nevirsim, žalius valgysim. Davė paragauti tokį kukulį – saldus dalykas, bet neblogas.

Pagulėjau prie medžio pavėsyje ant stipraus vėjo, atsigaivinau. Maniškiai ilgai krapštosi, norėčiau eiti toliau, bet niekas kitas nepraeina pro šalį, nėra prie ko prisijungti. Net pasnausti spėjau biškelį. Kaip čia taip yra, kad niekas nepraeina, stebiuosi. Atsistojau pasižvalgyti į visas puses ir pamačiau, kad mes apsistojom nuošalėje visiškoje, visi piligrimai kažkur toli šone praeina. Arioooohara, atsisveikinau su gera kompanija ir nuėjau tolyn į šoną eiti su kitais.

Perbridęs per upelį atsargiai ėjau išdžiūvusiu dugnu. Ten buvo galima giliai įklimpti prasmegus per išdžiūvusios žemės plutą.

Einam einam, einam einam, toli einam. Jau turėtų būti ta stovyklavietė už keliolikos km nuo upės šventyklos. Vieni sako, kad liko tik kilometras, kiti, kad trys. Nesvarbu, arti jau vis tiek. Greitai išsimaudysiu, išsiskalbsiu.

Pravažiavę reindžeriai patvirtino, kad stovyklavietė jau nebetoli. Kažkaip netyčia vis pralenkiu tuos savo palydovus, vis pasijuntu vienas beeinąs. Praėjau vyriškius po medžiu besėdinčius, labiau botanikus-natūralistus primenančius, panašesnius į mane, nei į piligrimus. Kur ta stovyklavietė, klausiu. Va, rodo, už tos pelkės, ją apeiti reikia.

Einu aplink pelkę, kelias tolimas, bet tikslas artėja. Rodos apėjau tą pelkę, bet nei vieno žmogaus aplinkui. Nors ženklas koks būtų. Kažkur ne ten nuėjau, reiškiasi. Prisėdau ant pelkės krašto ir žiūriu į kitą pusę iš kur atėjau. Matau kažkokie piligrimų taškeliai tolumoje. Tiktai jie kažkur paėję užsilenkia, nebeeina link manęs. Reiškia reikia grįžti atgal, o tai porą kilometrų.

Grįždamas atgal sutikau tuos botanikus. Kur mane nukreipėt, klausiu, ten nieko nėra. Turi būti stovykla, kuri vadinasi „Trys šuliniai“, sako, ten reikėjo šonan traktoriaus vėžėmis nusukti. O kodėl kiti piligrimai ten neina, klausiu. Jie sustoja pailsėti pašonėj, ten tokia mažytė stovyklavietė su viena vandens cisterna, o Trijų šulinių stovykloje net trys šuliniai.

Einam kartu į tą učkudūrą. Noriu trijų šulinių: viename nusiprausiu, kitame išsiskalbsiu, iš trečio atsigersiu. Bet vilčių, kad viską spėsiu, vis mažėja – jau po penkių, jau tuoj temti pradės.

Priėjom tą vietą, kur vėžės šonan pasuka, bet mano palydovai kažkodėl nusprendė paeiti tuo keliu kur aš buvau nuklydęs – vienas jų sakosi, kad žinąs šortkutą.

Lendam pro šabakštynus. Vienas gamtininkas sako kažkur matąs laukinę vištą krūmuose. Žiūrėjau žiūrėjau – nieko nepastebėjau. Tada jis parodė duobę tų vištų iškapstytą.

Laukinė višta yra Šri Lankos nacionalinis paukštis (ne povas, kaip Indijoje).

Atsirėmėm į upę. Kurį laiką paėjom paupiu. Kitame krante elniai matėsi, bet su telefonu ne ką tenufotografuosi, čia rimtesnės optikos reikia. Pereitame ėjime nešiausi tokį internete nusipirktą objektyvuką smartfonams, bet nusivyliau šia technika, nepasiėmiau šį sykį.

Pašliaužioję paupiais pamatėme, kad upės nepereisim, jokio šortkuto čia nesigauna, reikia grįžti atgal. Ir vėl papildomi kilometrai. Natūralistai j…bani, gailiuosi kad su jais susidėjau. Bet vienas vakarėjant taip pat nenorėjau eiti. Nefaina atsidurti naktį vienam miške, aš net degtukų laužui neturiu. Taigi, belieka eiti su gamtininkais. Jie sako, kad irgi skuba į stovyklą, nesibasto šiaip sau. Jeigu nebūčiau pavargęs (apie 30 km jau įveikiau šiandien), jeigu būtų dar ne vakaras, aš nieko prieš pašliaužioti su tais botanikais, gal tikrai kokį žvėrį iš arčiau pamatyčiau. Bet dabar juos keikiu visaip mintyse. Natūralistai j…bani…

Grįžom iš kur atėję, einam tom traktoriaus vėžėm, matom, jog toli toli aplink upę eiti dar reikės. Bijau, kad stovyklavietėje atsidursim jau visai sutemus, o gal teks kažkur čia taisytis miegoti.

Kalbuosi eidamas su vienu vyresniu gamtininku, bambu visai, kokie jie neorganizuoti, kokie tūpi. Vienas sako, kad liko eiti kilometrą, kitas, kad tris, iš tikrųjų jau kokius septynis einam ir galo nesimato. Pašnekovas teisina vietinius, atseit, jie pripratę myliomis atstumą skaičiuoti, dėl to ir painiojasi. Juk jau ne viena karta čia metrinėje sistemoje gyvena, visi ženklai kilometrais, kada tai buvo tos mylios britų laikais, prieštarauju. Nesvarbu, sako. Aišku, juk seniai žinau, kad laiko ir erdvės supratimas čia kitoks nei europiečių-amerikonų-australų.

Ten kitame upės krante matosi žmonės juda. Pradėjom rėkauti, moti jiems – negirdi, per toli. Pagaliau vienas pastebėjo. Rodo, kad eitumėm aplinkui. Bet prie jo priėjo kitas, gal reindžeris, moja, kad bristumėm tiesiai. Bandom bristi – atgal grįšim, jeigu ką.

Tie kiti natūralistai j…bani kažkur jau toli aplinkui nuėjo, nespės jie su šviesa iki Trijų šulinių nueiti. O mes du atsilikę klampojam per dumbliną upę. Iš pradžių vandens žemiau bambos, juokai vieni. Bet priartėjus prie kito kranto tas dumblas toks klampus pasidarė, kad smigom vos ne iki pažastų, gerai, kad kuprinę ant galvos užsikėliau.

Perbridom šiaip ne taip, reindžeris mums nuo kranto ranką padavė. Dabar beliko tik du kilometrai iki to učkudūro, sako. Skeptiškai žiūriu į tokį atstumo nusakymą, jaučiu, teks prožektoriais pasišviečiant eiti, kas yra visai nejauku.

Štai kiek be reikalo (?) prašliaužiojau su tais natūralistais:

Pagaliau, pagaliau priėjom stovyklą „Trys šuliniai“. Reindžeriai turi pasistatę savo palapinę, prisėdau prie jų. Arbata pavaišino, skania, iš žolelių ir šakelių, kaip kad dieną gėriau. Dar ir sausainį davė.

Nuotraukoje šviesu atrodo, iš tikrųjų patamsis jau kaip reikiant.

Pakalbėjau su vyriausiu reindžeriu. Jis kilometrus teisingai supranta, rodos. Sako, kad iki Yallos kelio beliko 19 km. Iš ten piligrimai pasuks į šiaurės rytus, į Kataragamą. O gal aš galėčiau tolai Yallos traktu iki pat Kirindos vienas eiti, domiuosi. Nepraleis, sako, neišleis. Teks iki Kataragamos eiti su piligrimais, kas sudarys tokį įskilimą mano salos apėjimo žemėlapyje. Ką padarysi, man ir taip pasisekė pereiti džiungles. Bet dar neperėjau, dar tik įpusėjau.

Atsisveikinau su reindžeriais ir nuėjau gilyn į stovyklą prie tų šulinių. Tamsu aplink, pasišviesti reikia. Apie kažkokį maudymąsi ar skalbimąsi ir kalbos nėra. Tiktai apsiploviau kažkiek apsipylimo iš kibiro būdu ir persivilkau kitais marškiniais tuos purvinus prakaituotus sugrūdęs į suplyšusią kuprinę.

Kitų dviejų šulinių net neieškojau. Stovykla gerokai mažesnė, nei vakarykščia. Matyt dauguma vakarykščių stovyklautojų iki čia nedaėjo.

Pasitrainiojau aplink lauželius ir sutikau vakarykščius savo sugulovus. Jie mielai mane priėmė, tik bobutė kažkur į priekį nustūmė, atsiguliau šalia diedukų. Jokių giesmių šį vakarą, net ryžių niekas nevirė, sausainiais maitinosi. Pavargę piligrimai šioje vietoje.

Įsitaisiau ant plastmasinio apsiausto, paklode susivyniojau ir snūduriuoju. Besnūduriuodamas klausausi tamilų kalbos ir stebėdamasis atpažįstu vis daugiau sinhala kalbos žodžių. Nejaugi taip panašios šios kalbos, juk viena dravidiška, kita indoeuropietiška, turėtų skirtis panašiai, kaip estų nuo lietuvių. Atsimerkęs atsisuku į sugulovus, žiūriu – jie nebe tie. Pasirodo buvau kiečiau užmigęs, ankstesniuosius diedukus pakvietė atsiradę jų ziemliakai, tie nenorėjo manęs žadinti ir tyliai išsikraustė, o į jų vietą atėjo sinhališkai kalbantys kiti sugulovai. Vienas diedukas ir keli jaunesni bachūrai. Diedukui kojos apraišiotos – padai suskilinėjo beeinant. Bet jis vaikšto visur aplinkui, man vandens siūlosi atnešti. Nevaikščiok, sakau, aš pats tau vandens atnešiu.

Bachūrai bhango kasiaką susisuko, ratu siunčia ir man duoda, tik aš atsisakau visų nuostabai. Nesu šventeiva, bet žole mėgautis dar nepradėjau. O diedukas patraukia – štai kodėl jam neskauda tos apraišiotos suskilinėjusios kojos.

O man vis valgyti iš kažkur neša – tai ryžių, tai sojos mėsos. Apsimečiau kad miegu, kad neperšertų. Gaunu visko, neduodu nieko – nepatogu. Reikėjo kokių mažyčių kompaktiškų suvenyrėlių pasiimti – lietuviškais centais čia neatsipirksi. Amžių gyveni, amžių mokaisi.

Netoliese užbirbė generatorius, bachūrai nubėgo savo telefonų pakrauti, aš apsieisiu kaip nors.

Snūduriuoju. Kai nesąmonės pradeda lysti į galvą, visokios haliucinacijos, reiškia, kad mazgai jau ilsisi, jau lyg toksai pusmiegis gaunasi. Labanakt.

Įrašas paskelbtas temoje Dienoraštis, Šri Lanka ir pažymėtas .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *