Šešiasdešimt pirma diena
Šeštadienis, 2017-10-07

Grįžtu prie pasiilgto ėjimo • Ankstyvas liūčių sezonas • Punktualiausias autobusas • Šaltis – prabangos dalykas • Čegevara • Gandrai ežere • Nuo karščio pakvaišęs dirbtinis intelektas • Pagalvių, dramblių ir meduobolių prekyvietės • Apie Limonia acidissima • Uždaryta poilsiavietė ir pubas be alaus • Labai skanios sultys • Pakyrėjo plentu eiti • Pagrioviais • Povai • Mane baido drambliais • Valanda liko išgyvenimui • Sportinis ėjimas • Dramblys arba karvė • Pilnai atsiduodu likimui • Kumaras ir jo džipas • Išvyka į miestą • Dvejuose svečiuose • Piršlybos • Maršruto koregavimas • Lova futbolo komandai

25 km

Pabaigęs vasaroti  Lietuvoj grįžau tęsti savo ėjimo aplink salą. Nedaug beliko, gal šiemet pavyks baigti. Būdamas tėviškėje kareiviškoje krautuvėje nusipirkau naują kuprinę ir specialias kelnes ėjimui. Taipogi atsivežiau naują smartfoną, tas lyg ir turėtų greičiau veikti, ilgiau veikti nepakrautas ir gal geriau fotografuoti. Pasiilgau šito ėjimo, naktimis sapnuodavau, kaip vėl žingsniuoju keliais ir takeliais.

Iš anksto nusipirkau autobuso bilietą iš Colombo į šventą miestą Kataragamą, tam tiko www.busbooking.lk, susimokėjau per PayPalą – patogu. Prašmatnus autobusas, kuriuo grįžinėjau pereitą sykį, veža greitai, nes lekia greitkeliu iki pat Mataros. Juo galėsiu nuolat važinėti į startines pozicijas, nes išvyksta patogiu laiku – šeštadieniais 06:30, Kataragamoje būna apie pusiaudienį, sekančiuose etapuose išlipinėsiu anksčiau. Toks nuvykimas tiks iki pat Mataros, o paskui atsiras daug kitų patogių būdų.

05:20 išeinu iš namų. Lyja, einu po skėčiu ir galvoju, ko čia tas liūčių sezonas šiemet toks ankstyvas, paprastai spalio gale prasideda. Matyt klimato atšilimo poveikis toksai. Dar neteko ilgai eiti po lietumi, per 60 dienų tik porą kartų buvau lietaus užkluptas, bet tai daug nesutrukdė, tie lietūs greit praeidavo. Per rudens musonus gali ilgiau palyti, gali ir visą dieną. Pamatysim.

06:10 jau buvau Bastiano mėlynų autobusų stotyje, ten prie pat informacijos būdelės jau stovėjo mano autobusas, nereikėjo net klausinėti. Mano vietoje sėdėjęs bachūriukas mandagiai pasitraukė kitur, o aš įsitaisiau patogiai ir snūduriuoju sau.

06:31 pajudėjom, punktualiai, nereikėjo laukti pusvalandžio, kol visi varikliai užsives, kaip anąkart važinėjant į Panamą.

Geras autobusas, sėdynės atsilenkia daug, sėdžiu pusgulom patogiau, nei ukrainiečių lėktuve, katruo atskridau žiemoti. Tiktai šalta baisiai. Kuo brangesnis ir prašmatnesnis autobusas, tuo viduje šalčiau. Šitoje šalyje kuo šalčiau, tuo skaitosi krūčiau. Vietiniai važiuoja susigūžę, susivynioję jei turi į ką, bet jei pabandytų tuos kondicionierius prigesinti, tai pyktų ir reikalautų šalčio. Čia taip yra ne tik aukštesnės klasės transporte, bet ir prestižiniuose ofisuose. Man labiau patiktų atsidaryti langą ir mėgautis vėjeliu. Tiek to, apsiklojau sarongu, neperšalsiu.

08:50 išvažiavę iš autostrados ties Matara sustojom pasisioti ir užkąsti. Ten cielos dvi valgyklos – viena pyragaičių užkandinė, kita rimtesnė su ryžiais ir kariu.

Išėjęs iš valgyklos paslampinėjau aplink ir radau wc švarų, europietišką, nemokamą. Superinė vietelė. Nereikėjo tuo metu man to wc, bet žinau, kad prireiks paskui, kai nebus kur.

12:00 jau atvažiavom į Kataragamą. Stebėtinas punktualumas, net Europoje taip tiksliai nevažinėja. Tiesiog sutapimas, žinoma. Išlipus priėjo diedukas, šnekina, siūlo viešbučius, safarius. Pasišalino,  supratęs, kad nebūsiu jo klientas, o aš užsidėjau naująją kuprinę ir senąją Kambodžoje pirktą skrybėlę ir patraukiau į kelią.

Didžiąją dalį Kataragamos buvau praėjęs pereitą kartą, dabar už autobusų stoties šventykla ir viskas. Miestas baigėsi staigiai, priemiesčiai tęsėsi ilgai.

Ežere pamačiau gandrus varlinėjančius, bet čia matyt ne tie, kur iš Lietuvos išskrido. Ant nuotraukos neryškai išėjo, nededu čia.

Patekau į karštį didelį. Aš pats tai pripratęs, bet naujasis mano telefonas patiria kančias dideliausias, įkaitęs, kaip prosas. Užuot smarkiai sulėtėjęs nuo perkaitimo, ar tiesiog išsijungęs, kaip elgdavosi mano kiti telefonai, tas tai tiesiog sudurnėja ir atlieka visokius atsitiktinius veiksmus – tai gps išsijungia, tai raidės padidėja ir panašiai. Pavojinga tokia liga, velniai žino, ką gali iškrėsti tas nuo karščio pakvaišęs dirbtinis intelektas. Suspaudžiau jį rankoje, kad karštis sumažėtų iki mano kūno temperatūros.

Karšta eiti pusiaudienį. Telefoną nurengiau, kad visai neperkaistų, bet pats nusirengti nenoriu – nusvilsiu saulėje, be to nepadoru. Čia yra toksai įstatymas draudžiantis vaikščioti miestuose pliku pilvu be marškinių ar maikutės, nors kartais vaikščioja.

Eidamas vis pafotkinu telefonu, nors ir ne kažin kas įdomu. Noriu pasitreniruoti fotkinti savo nauju Huawei P10+, reikia įgusti, atšlifuoti judesius, kad viena ranka staigiai per vieną sekundę spėčiau išsitraukti ir užfiksuoti akimirką.

Dar pagalvoju, kiad gerai būtų beinant balsu įrašinėti įspūdžius, bet kiek bus vargo paskiau versti tai į raštą… Galėčiau diktuoti angliškai, nauji smartfonai jau gana neblogai susidoroja su ta užduotim, kai įgundi tinkamai diktuoti, bet noriu lietuviškai ar žemaitiškai.

Praeinu vis daugiau pakelės prekyviečių. Čia jos specializuotos. Šitose vietose prekiauja pagalvėmis ir jų turiniu. Matyt medvilnės plantacijos netoli.

Priėjau didelę sankryžą. Šitoje vietoje eina Uvos ir Pietinės provincijų rubežius.

Praėjau pro dramblių, elnių ir kitų suvenyrų krautuvę. Užeik užeik, sako išlindęs pardavėjas. Kur aš dėsiu nusipirkęs tokį dramblį.

Praėjau didelę daržovių prekyvietę.

Vis daugiau pakelėje užtinku pardavinėjamus Wood Apple (Limonia acidissima) vaisius. Kaip jie lietuviškai turėtų vadintis? Tik jau ne “miško obuoliai”, greičiau “mediniai obuoliai”. Gal vadinsiu juos medobuoliais. Kietas plonas kevalas, viduje rudas minkštimas. Skonis kaip geltonų slyvaičių – man nelabai patinka. Ajurvedos fanatikai sako, kad tas vaisius gydo nuo visų ligų. Dažniausiai valgo juos žalius, spaudžia sultis, verda džemus. Kartais verda ir pačius vaisius kaip kokius kiaušinius, tik ilgai. Esu ragavęs virtą, skaniau, nei žalias.

Kavantisapuros kaime radau posūkį į tą “pub-admin-rest” vietą. Puiku, užsuksiu, bus gera vieta pailsėti, pasiaiškinti apie džiunglių takus ir gal alaus duos. Pasukau ir einu.

To pubo nerandu kol kas, bet pamačiau rodyklę į The Forest poilsiavietę. Gal ten užsuksiu.

Poilsiavietė aptverta aukšta tvora, vartai užrakinti, rodos, ten niekas ir nedirba. O kur tas pubas? Pažiūrėjau į detalesnį žemėlapį (t.y. i gūglinį, ne travelinį), matau, kad praėjau užsižiopsojęs. Grįžau, radau.

Štai tas Pub Admin Rest. Einu vidun, baro nesimato, bet kažkoks resepšenas yra. Iš jo išlindo vaikinukas, kur čia pubas, klausiu. Rodo viršun. Ten alaus man įpils? klausiu. Ne, ten tik tulikas. Man nereikia kol kas. Taigi, tasai Pub Admin Rest tai tik kažkokie viešieji administracijos poilsio namai.

Grįžau į plentą ir netrukus priėjau puikią vietelę. Ten moterys sultis pardavinėjo, pora stalelių su skėčiais – ko daugiau bereikia. Prisėdau, kojas ištiesiau, mėgaujuosi ką tik išspaustomis sultimis. Mišinys iš papajos, apelsinų, passion fruits (apie tuos reiks atskirai parašyti, baisiai man jie patinka) su ledukais ir daug daug cukraus – nespėjau sustabdyti, kad nebertų. Išgėriau, paprašiau dar vienos stiklinės, bet be cukraus (“sini netuva” reikia sakyti sinhališkai, kai be cukraus), Dar ir papajos nereikia, ji saldi. Ir apelsinų nereikia, Užtenka vien tiktai aistravaisių. Būtų gerai dar druskelės įberti (“lunu” sinhališkai), bet neturi čia, norėjo pasiųsti ką nors į kaimą atnešti, bet sustabdžiau, apsieisiu. Nusistebėjo moteriškė keistu baltašiknio įnoriu, pakraipė pečiais, bet sutaisė man labai skanių sulčių.

Pasėdėjau beveik visą pusvalandį, gera buvo pailsėti, nes non-stopu jau nuvariau apie 10 km. Atsisveikinau su sulčių moteriškėmis ir mergyte, sumokėjau 150 rupijų (biškį mažiau už eurą) už dvi stiklines skanių šviežių sulčių ir patraukiau toliau.

Pakyrėjo plentu eiti, mašinų nuolat saugotis. Atsiradus galimybei nutariau išsukti į rytus ir toliau eiti padžiunglių keliukais.

Išsukus iš plento ėjimas iškart paįdomėjo. Sutikti žmonės pradėjo sveikintis, motociklistai siūlėsi pavežti. Pasirodė beždžionės. Anksčiau reikėjo išsukti iš plento, bet nebuvo praeinamų vietų.

Tasai keliukas irgi kaip plentas, tik siauresnis, bet ne šunkelis koksai.

Toliau nusukau pagrioviais.

Beeinant pagrioviais mergaitės iš mašinos sveikinosi, rankomis mojavo, paskui pradėjo šaukti, kad toliau nepraeisiu kažkodėl (per prastai moku sinhališkai, kad suprasčiau kodėl). Nejaugi karinė bazė? Reikia patikrinti.

Netrukus supratau, kodėl buvau perspėtas – atsirėmiau į gilų platų ką tik iškastą griovį. Ne bėda, ne tolias kliūtis esu įveikęs. Griovio dugne nebuvo vandens anei purvo, tad nusirepečkojau ir į kitą pusę užsirepečkojau. Su motociklu ar dviračiu sunku čia būtų pravažiuoti.

Ėjau ėjau pagrioviais ir išlindau į gerą keliuką.

Toli dar juo eiti liko bet kai nusibos ar sutems, pasigausiu kokią mašiną, nuvažiuosiu nakvynei į Tissamaharamą (žmonių vadinamą Tisą) ar kur nors arčiau, jei bus koks nebrangus viešbutis (tie pasitaikantys safaristų bungalai per brangūs, man permiegojimui nereikia kažko prašmatnaus).

Mažai mašinų važinėja tuo keliuku, vienas-kitas motociklas. Nieko, nueisiu iki Kirindos-Situlpavos trakto, ten turėtų ir autobusai važinėti. Arba ne, kas ten žino. Kol eisiu sutems ko gero, bet pasišviesiu telefonu, ne vpervoj.

Vaizdeliai gražūs atsiveria pakelėje. Gyvenamų namų beveik nėra, bet matosi ganyklos, pastogės visokios. Gal kokioje nors pastogėje ir pernakvosiu, jei naktis užklups ir mašinų nebus.

Girdisi, kaip klykauja povai, daug jų čia. Dažnai per kelią perbėga, bet baikštūs jie labai, neprisileidžia arčiau, kad galėčiau nufotografuoti juos visame gražume.

 

Stabtelėjo pro šalį važiavęs džipas, dėdė iškišęs galvą pro langą man aiškina, kad čia nereikia vaikščioti, pražūsiu. Sutemus šitą kelią kerta laukiniai drambliai, sutryps. Gal spėsiu nueiti iki Situlpavos-Kirindos trakto iki temstant, domiuosi. Reikia labai skubėti, sako dėdė. Išgyvenimui liko valanda ir kokie 6 km kelio. Ką gi, teks eiti sportiškai.

Taigi, nebėra kada dairytis, fotkinti, reikia eiti greituoju ėjimu. Jei matysiu, kad nespėju, tranzuosiu bile ką. Bet vis mažiau kas pravažiuoja, o jei pralekia koks motociklas, tai jame 2-3 jau sėdi, netilpsiu.

Tolumoje priekyje kažkas tamsiai rudas į kelią išlindo. Sunku įžiūrėti, labai toli. Greičiausiai karvė. Bet dėl viso pikto pradėjau garsiai rėkti ariooooohara, kaip tie piligrimai pereitame žygio etape. Vietinis dramblys turėtų suprasti ir pasitraukti. Taip ir buvo, tas rudas padaras nulindo atgal į šabakštyną. Bet greičiausiai ten karvė buvo.

Paėjus kokį kilometrą mane aplenkė motociklas ir moteris sėdinti užpakalyje man šūktelėjo, kad būčiau atsargus, jie metė dramblį pakelėje. Gal tai tas pats rudas padaras?

Jei anksčiau nebūčiau susidūręs su laukiniais drambliais (žr. 12 ėjimo dieną), nelėkčiau kaip akis išdegęs, kaip tik norėčiau pamatyti gyvūnus iš arti – ką jie gali man padaryti, juk jie mano draugai – būčiau manęs. Bet dabar kojos pačios lekia, širdis tik dunksi.

Lekiu dideliu greičiu šlapias nuo prakaito. Čia jau ne ėjimas, čia jau bėgimas.

Pagaliau, pagaliau dar visai nesutemus keliukas įsilieja į Kirindos-Situlpavos plentą, pagaliau galiu nustoti bijoti. Dar net nepriėjus sankryžos stabtelėjo minivanas, vairuotojas pasisiūlė pavežti. Nutariau pilnai atsiduoti likimui po tokio bėgimo. Vežk į bet kokį viešbutį kur arčiau, jei žinai, sakau, jei pakeliui. Vairuotojas pasispaudė su savo žmona, aš prisispaudžiau greta, telpam, važiuojam. Žinau daug viešbučių, sako vairuotojas. Tada kur pigiau, sakau.

Taip atsidūriau Nisal Hollyday resort svečių namuose. Jei čia nepatiks, sako, ten toliau dar vienas yra. Padėkojau vairuotojui ir įėjau pro vartus į kiemą.

Vaikštau aplinkui, žvalgausi kur čia resepšenas, tuščia visur. Hello, išgirdau kažkur iš kiemo gilumos, ateik ateik čia. Lauke prie stalo patamsyje sėdėjo vyriškis, prisėdau šalia susiradęs kėdę. Sveikas atvykęs į puikią vietą, sako vyriškis, šeimininkas netrukus atsiras, aš esu jo draugas, atvažiavęs pasisvečiuoti savaitgaliui. Taip susipažinau su Kumaru. Kol šeimininkas grįžo paplepėjom apie viską. Ir apie karą taip pat. Čia juk nebuvo karo vieksmų, sakau. Je, užvis, kaip nebuvo, prieštarauja Kumaras, LTTE (tamilų tigrų) banditai išlįsdavo iš džiunglių plėšikauti, sunkūs laikai buvo.

Kumaras atvažiavo su karišku džipu, yra dirbęs policijoje, kariavęs, dabar užsiima automobilių prekyba. Gyvena netoli, Tisoje (pilnai Tisamaharamoje).

Atvažiavo šeimininkas, Kumaro draugas. Parodė mano kambarį. Galėtų būti ir prastesnis, o ten vien lova talpina futbolo komandą. Viskas veikia, švaru, karštas vanduo, rankšluosčiai didžiuliai – kaip prabangiame viešbutyje. Kiek kainuos, jei nenaudosiu kondicionieriaus, klausiu. 2000, atsakė pagalvojęs šeimininkas. Gera kaina už tokią prabangą, lieku nakvoti.

Paprašiau vandens, atnešė didelį butelį. Gal alaus turit, įsidrąsinęs paklausiau. Atnešė butelį stipraus tamsaus. Man tas per macnus, sakau, gal lagerio yra, o dar geriau būtų Ra (palmių brogos) gauti. Ra šitose vietose draudžiamas, bet tuoj, nuvažiuosim į miestą, alaus nusipirksim, atsakė.

Sėdom visi trys į džipą, nuvarėm į Tisą. Ne iškart į krautuvę, dar užvažiavom į savininko namus, jis norėjo mane parodyti savo šeimai. Pakalbėjau su jo žmona ir žaviomis dukrytėmis. Norėjo pavaišinti vakariene, atsisakiau, nes pavargęs, noriu greičiau į viešbutį grįžti.

Gerai, kad neužtrukom, važiuojam į krautuvę. Bet dar užvažiavom į Kumaro namus, ir jis norėjo man savo šeimą parodyti. Jis turi sūnų ir dukrą. Pasėdėjau su jais, pavarčiau atneštą šeimos nuotraukų albumą. Norėjo pavaišinti, bet atsisakiau – laiko nėra.

Pagaliau nuvažiavom į šnapšinę. Paėmiau skardinę Lion lagerio, ten šalia virtus žirnius (gram) pardavinėjo, nusipirkau maišelį. Kumaras su šeimininku nusipirko po butelį tamsaus stipraus. Lietuvoj juokingai atrodytų pirkti tik butelį alaus vakarėliui, bet čia tropikuose daug nesigeria, užtenka ir skardinėlės vakarui.

Sužinojęs, jog esu vienišas, Kumaras stabtelėjo prie vienos savo pažįstamos gatvėje pardavinėjančios virtas kukurūzų burbuoles. Va, baltąjį jaunikį tau atvežiau, sako jai. O man ją giria visaip, sako kad bus darbšti žmona.

Po piršlybų pagaliau pasukom namo, t.y. atgal į viešbutį.

Kol gėrėm alų, paklausinėjau apie aplinkines vietas. Kumaras sakė, kad gali nuvežti su džipu iki pat Yalos, iki upės, iki tos vietos, kur manęs anąkart nepraleido kareiviai. Iš ten galėčiau pakrante eiti iki pat Palatupanos ir Kirindos. Gautųsi neblogas kranto apėjimas. Kol šviesu, sako, eiti ten paplūdimiu nepavojinga. Neblogai būtų. Bet tada ėjimas iš Yalos iki Kataragamos ir iš ten iki čia gautųsi toks papildomas lankas, dvi dienos ne į temą. Nieko tokio, buvo ir dar bus mano nuėjime visokių nukrypimų.

O kaip toliau eisi, klausinėja manęs. šeimininkas. O, toliau paprastai, sakau, nuo Kirindos paplūdimiu iki pat Hambantotos. Nepraeisi ten, sako, neįleis į Bundalos draustinį, ten siautėja laukiniai drambliai, sako tame parke jie gana pikti. Tada apeisiu tą Bundalą šiauriniu keliu, sakau rodydamas į žemėlapį. Tuo keliu negalima vaikščioti, sako man, ten irgi drambliai laksto ir tik reindžeriai su safaristais važinėja. Tai kaip man nueiti iki Hambantotos, klausiu. Reikia grįžti į Tisą ir eiti plentu, atsakė. Durnai kažkaip gaunasi. Ko tada lendu į tą Kirindą? Žinau, ten gražus miestelis ir pliažas įspūdingas su dideliais akmenais. Esu ten buvęs. Teks galvoti, kaip toliau eiti.

Nesigavo nieko doro sugalvoti – tik atsiguliau ir nulūžau. Juk 25 km nuėjau per pusdienį, ne juokas. Ketinau tik apie 15 km nukulniuoti, o gavosi štai kas. Jau spėjau atprasti nuo tokių apkrovimų, dar ir svorio priaugau Lietuvoj – kaži ar išvis paeisiu rytoj.