Šešiasdešimt antra diena
Sekmadienis, 2017-10-08

Rytas tuščiame viešbutyje • Per žioplumą teko žadinti gerą žmogų • Tuktuku į vakarykštį finišą – šiandieninį startą • Ginkluotos statybų baidyklės • Žirniamedžio žydėjimas • Žiebtuvėlis pririštas prie balkio • Vienišas buivolas Yoda užžėlusiame ežere • Karališkojo kokoso skystimas ir minkštimas • Šparaginių pupelių plantacijos • Mažais keliukais eiti fainiau • Pavaišino skaniais blynais • Sunkiųjų darbų kalėjimas • Rūgpienio ir pintų krepšių prekyvietės • Apie buivolių rūgpienį • Sutikau lėktuvo pakeleivį • Susitranzavau džipą į Ambalantotą • Vėl Čegevara • Iš Ambalantotos į Matarą • Studentų eilės prie greitkelio autobusų • Iš Mataros į Galę • Galės stoties snarglinėje • Greitai parlėkiau namo

19,8 km

Atsibudau jau švintant, prieš šešias ir galvoju. Jeigu išėjęs iš kambario rasiu Kumarą jau atsikėlusį, paprašysiu, kad nuvežtų į Yalą ir iš ten pakrante nueisiu iki Kirindos, iš ten atgal šiaurėn į Tisą, paskui į pietryčius plentu Hambantotos link. O jei Kumaras tebemiegos, tai eisiu tiesiai link Tisos. Yalos-Kirindos ruožą praeisiu kada nors kitą sykį su draugais, ten įdomios vietos.

Išlindau laukan, Gražus rytas. Visi tebemiega. Be manęs, šeimininko ir Kumaro viešbutyje nieko daugiau nebuvo šią naktį. Ne sezonas.

Pasėdėjau dar biškelį, pakrenkščiau, pakosėjau, niekas neišlindo, visi tikrai miega. Ir gerai, ko jie turi keltis taip anksti sekmadienį. 06:21 pradedu eiti. Netoli tenuėjau, vartai užrakinti. Tvora aukšta, neperlipsi lengvai. Apžiūrėjau spyną, ji lenciūgą surakinusi. Grįžau prie namelių, apšniukštinėjau, gal kokius raktus padėtus rasiu – nėra. Ką gi, tenka skambinti savininkui, gerai, kad vakar jo telefoną užsirašiau. Atsakė tik iš trečio skambinimo, miegojo kietai. Paaiškino, kad ta spyna nieko iš tikrųjų neužrakinusi, tą lenciūgą galima nuimti ir vartus atidaryti. Atsiprašiau už sutrukdymą, prižadinimą, ir keikiu save. Per žioplumą teko žadinti gerą žmogų. Tikrai, tas lenciūgas nusiėmė, reikėjo man geriau jį patyrinėti.

Pirmyn į kelią. Iš pradžių nelengva, kol neprasijudinau – maudžia visus galus po vakarykščio skubėjimo. Nenumatysi kur gali nutrinti kaskart vis kur noes netikėtoje vietoje. Šį sykį nusitrynė kairioji krūtinė nuo piniginės marškinių kišenėje. Teko užsiklijuoti pleistrą.

Iš pradžių reikia grįžti į tą vietą, kur vakar baigiau eiti. Bus kokie 2-3 km.

Nuėjus kokius 200m pravažiavo pro šalį ankstyvas tuktukas, spėjau sustabdyti. Vairuotojas kiek nustebo, kai pasakiau, jog rodysiu kur vežti. Vardina visokius viešbučius, ne ne, sakau, tik važiuok tiesiai, parodysiu kur sukti.

Pagaliau tęsiu realų ėjimą aplink salę, įjungęs savo trekinimo sistemas.

Praėjau budistų šventyklą, šalia jos stovėjo safarių džipas.

Praėjau pro statybas, jas saugo baidyklė su šautuvu. Ta baidyklė atbaido piktas dvasias, vaikus ir plytelių vagis, tikriausiai.

 

Neapsirūpinau iš vakaro vandeniu, reikia nusipirkti, krautuvėlių čia daug. Klausiu vienoje, klausiu kitoje – vandens neturi. Žinoma, kas pirks vandenį, jeigu galima iš šulinio už dyką prisisemti.

Pagaliau radau krautuvėlę, kur turėjo vandens. Ten ir prisėdau pailsėti. Pažadėjau savo kojoms, jog šiandien nelėksiu, dažnai ilsėsiuosi. Tada jos pažadėjo, jog neformuos ant savęs pūslių ar mazolių.

Taip aš priartėjau prie Yoda ežero. Bet iš pradžių dar prisėdau pailsėti, kremu nuo saulės susitepti ir užkąsti ko nors pusryčiams. Turėjau riešutėlių, nusipirkau kolos, man gerai.

Yoda ežeras užžėlęs smarkiai, ale vis tiek gražus.

Beeinant palei ežerą užtikau kokosus pardavinėjant. Man jau ne pirmą kartą pasitaiko, kad kai užvalgai riešutėlių, netrukus atsiranda ir kito skanaus maisto. Išgėriau karališkojo kokoso skystimą, suvalgiau minkštimą, katras buvo jau gerai prinokęs, puskietis. Man labiau patinka minkštesnis, kiaušinio baltymo konsistencijos.

Bevalgant kokosą pardavėjas vis bando man kokį nors turą įsiūlyti. Šitų vietų žmonės verčiasi safarizmu.

Už kokosą 100 rupijų paprašė – brangoka odnako. Kolombe už 50 galima gauti. Bet čia paežere nemažai turistų-safaristų pravažiuoja, dėl to, matyt, kainas ir užkėlė. Ir dar labiau pakėlė man, kaip baltašikniui. Patingėjau derėtis dėl smulkmenos, aš ne krochoboras. Kita vertus, kokosas buvo didelis, gerai sunokęs, vertas to puseurio. Taip begalvojant davė man mango skanaus paragauti – viskas gerai su tuo pardavėju.

Numečiau kokoso gabalėlį varnai, bat ta pabrokijo, nelesė. Susirado arbūzo žievelę ir rodo man, kas jai iš tikrųjų skanu.

Kieno šitos gražios šparaginių pupelių plantacijos? -klausiu besidarbuojančių moterų. Markizo Karabaso, atsako moteriškės.

Pakyrėjo eiti plentu, pasukau į Senanayakos skersgatvį, kelią paįvairinsiu, Tisos miestą aplenksiu (esu ten buvęs anksčiau) ir kampą nukirsiu.

Netrukus vėl grįžau į plentą – ne tą didįjį, į Rubberwatte rd., neilgas tas skersgatvis buvo.

Priėjau patogią vietą pailsėti, pasėdėjau čia pusvalandį.

Net pasnausti suspėjau kojas ant stalo užsikėlęs. Neskubu šiandien.

Įlindau į Tisos plentą, perėjau tiltą per upę ir vėl nusukau į keliuką – daug fainiau mažais keliukais eiti.

Nusukau į Tisapuros betonkelį. Tikiuosi leis man čia eiti, nors netoli karinis oro uostas ir kalėjimas.

Tokiu keliuku geriau eiti nei plentu. Nereikia mašinų saugotis, į kelkraštį šokinėti.

Šiandien ilsiuosi dažnai. Ilgiau paėjęs pro neapgyvendintas vietas užtikau krautuvėlę, prisėdau ant kėdės prie durų. Iš pradžių taip ir sėdėjau vienas, ilsėjausi. Po kiek laiko atėjo šeimininkė, pradėjom plepėtis. Atvedė man parodyti savo vaikus. Pavaišino labai skaniais blynais. Tai tradiciniai Šri Lankos hoperiai, dubenėlio formos. Bt šiandieniniai blynai kažkokie kitokie, nei įpratęs valgyti Kolombe, kažkokie skanesni. Ir tas sambalas-užsiskaninimas labai skanus, aštrus.

Bevalgant grįžo šeimininkės vyras, visi pakalbėjom. Paskiau nufotografavau juos ir toliau patraukiau.

 

Praėjau pro sunkiųjų darbų kalėjimą. Niekas manęs nestabdė. Vienas kalinys net užkalbino per tvorą, cigaretės paprašė. Gražiai sutvarkyta kalėjimo aplinka, švaru visur.

Statybas praėjau. Kieno tuos gražius rūmus čia statote, paklausiau statybininkų. Markizo Karabaso, atsakė statybininkai.

Prisėdau ant šitų kėdžių pailsėti (tiksliau ant vienos kėdės, man nereikia kelių), nusipirkau fantos buteliuką. Kur keliauji, paklausė pardavėjas. Į Tisapurą, sakau. Čia ir yra Tisapura, atsakė man. Reiškiasi, plentas čia pat. Kaip jūs važiuojat autobusu į Kolombą reikalui esant – iš Tisos, ar iš Hambantotos? Iš Hambantotos, atsakė. Reiškia, jau tolokai nuėjau.

Pagaliau išlindau į plentą. Į Hambantotos plentą, man iki pat Hambantotos nusimato juo eiti. Dar anksti, jei labai norėčiau, nueičiau iki pat Hambantotos tą kelioliką kilometrų šiandien. Bet esu pažadėjęs nelėkti šiandien, dažnai ilsėtis. Užtenka vakarykščio skubėjimo. Dar betrūko, kad pūsles dideles prasitrinčiau, nespės sugyti iki kito ėjimo. Paeisiu dar biškelį, kolei einasi, ir kvatit.

Kelias pasidarė panašus į vakarykštį, kai pradėjau šį etapą. Ir laikas panašus. Tiktai čia jau pakelėje pardavinėja ne medobuolius su pagalvėm, o pintus krepšelius ir rūgpienį. Specializacija čia visur.

Šrilankietiškas rūgpienis (kurd – taip čia ir Pietų Indijoje vadina visus skystus pieno produktus) yra rauginamas iš buivolių pieno. Tų didelių su dideliais ragais, kur mirksta pelkėse ir užžėlusiuose ežeruose, o ant nugarų paukščiai tupi. Tas pienas riebesnis nei paprastų karvių, skonis kitoks. Rauginamas plokščiuose nedegto molio vienkartiniuose induose, juose ir pardavinėjamas. Galima ilgai laikyti ant saulės, nesugenda. Rūgpienis tirštas, kabinasi šaukštu panašiai, kaip žemaitiškas, gal net dar kietesnis. Skanu jo pavalgyti pusryčiams pasiskaninus medumi ar kitulo palmės sirupu.

Iš mašinos išlipo jaunas ponas, eina į mane išsišiepęs, sveikinasi. Mes kartu į Šri Lanką lėktuvu skridom, aiškina man. Mažas pasaulis.

Užsukau į didesnę pakelės valgyklą. Valgyti nenoriu, bet čia patogu išsidrėbus pasėdėti pavėsyje, paplepėti su darbuotojais. Ar čia yra kokia autobusų stotelė į Hambantotą netoli, klausiu. Ne, sako, nėra. reikia kelyje stabdyti. Ar stoja, klausiu. Kartais stoja. O į Kolombą važiuojantys autobusai ar stoja? Kartais stoja ir tie.

Paėjęs dar truputėlį vėl prisėdau pailsėti. Priekyje matosi daug mašinų autobusų – ten toks parkas. Gal ten stoja autobusai, iš ten stabdysiu, užteks eiti šiandien.

Atsistojau prie parko gerai matomoje vietoje, laukiu autobuso kokio nors. Laiko daug, neskubu, galėčiau ir traktoriumi pavažiuoti, dar įdomiau būtų, bet kad tie traktoriukai čia pat aplinkui važinėja, netoli tenuveš.

Pralėkė autobusas į Matarą, tas tai būtų man tikęs, bet kad nesustojo. Reiškia reikia aktyviau tranzuoti.

Neilgai patranzavus sustojo džipas, nuveš iki Ambalantotos.

Vairuotojas mielas diedukas, užsiima saulės jėgainių statyba, radom apie ką pasirokuoti. Prie Hambantotos plentas išvirto į didelę autostradą, bet neilgam. Hambantota – ex prezidento RadžaPakso gimtinė, ten prezidentas ketino pastatyti didelį uostą, didžiausią Indijos vandenyno pietinį hubą. Pradėta statyti gigantiška infrastruktūra, tarptautinis oro uostas, bet 2015 jo nebeišrinko prezidentu ir darbai sustojo. Šitoje šalyje viskas nuo žmogaus priklauso, prezidentas čia kaip monarchas, kaip tiesioginis visų šalies turtų savininkas. Bet ne apie tai dabar galvojau, o apie tai, kaip man reikės tuo greitkeliu eiti, jei iš vis čia eiti galima. Šalia keliukų nesimato. Gal teks žingsniuoti su karvėmis autostrados viduryje.

Priešais mus pravažiavo Čegevaros garbintojų motociklų kolona. Žinia, komunistų gausu Pietų Azijoje.

Štai ir Ambalantota. Atsisveikinau su geruoju dieduku, pasikeitėm telefonais. Paleido mane prie autobusų stoties, greitai iš čia nuvažiuosiu kur reikia.

Netrukus privažiavo autobusas į Matarą. Puiku, iš ten greitkeliu migom namo parsirasiu. Autobusas iš Kataragamos važiuoja žmonių prisigrūdęs, teko pastovėti. Ne bėda, kuprinę numečiau į priekį prie vairuotojo, stoviu sau žinodamas, kad stovėti neilgai reikės, kas nors išlips ir vieta atsilaisvins – keleiviai čia dažnai kaitaliojasi.

Taip ir buvo, netrukus atsirado vieta atsisėsti.

Atlėkėm į Matarą, iš čia jau greitai turėčiau parlėkti namo. Kažkodėl nerandu tos aikštelės, kur stoja greitkelio autobusai. Žmonės rodo, kad reikia eiti į kitą gatvės pusę, į krantinę, čia dabar privačių autobusų stotis. Pasikeitimai vienok nuo mano paskutinių buvimų šitoje vietoje.

Baisiai daug žmonių laukia greitkelinio autobuso į Kolombą. Sekmadienio vakaras, studentų pilna. Eilė ilgiausia, autobuso nei vieno kol kas. Pasitrainiojau biškelį, matau, kad reiks laukti ne vieną valandą. Gal tada ne greitkeliu važiuoti, o Galės plentu? Vienas pijokas bandė man aiškinti, kad padės prasigrūsti į eilę, bet nedaviau jam užsidirbti, grįžau į valdiškų autobusų stotį.

Dar nespėjus grįžti, matau, pravažiuoja autobusas į Galę, tprū, stabdau. Įlipęs net vietą gavau atsisėsti. Greitai nulėkėm iš Mataros į Galę ir nebrangiai, už puseurį.

Galės autobusų stotyje jokių eilių nėra. Iš Galės irgi galima greitkeliu parvažiuoti, matau, jau stovi autobusas į Maharagamą – Kolombo priemiestį šalia autostrados, tie greitieji autobusai iš Mataros ar Galės dažniausiai į ten važiuoja, ne į Fortą, kur centrinės stotys. Man tinka dar labiau, mano namai iš ten net arčiau, nei iš forto.

Sužinojęs, kad tuoj bus kitas autobusas, po jo dar kitas, susigundžiau užsukti į Galės stoties snarglinę gurkšniui alaus. Gera ten vieta, gaila Mataroje tokios dar neužtikau.

Snarglinėje prisitrynė vienas bachūriukas, laksto aplink, bando man padėti, rodo kur alų reikia pirkti, rodo staliuką, kur prisėsti, lekia pažiūrėti ar mano autobusas neatvažiavo. Erzina tokie helperiai. Nevark, sakau, pinigų vistiek neduosiu. Neatstoja, prašo. Bet aš išmokęs ignoruoti, ilgai reikia vesti iš kantrybės, kol supykęs nepasiųsčiau sinhališkai. Bet ir užtrukau tik kelias minutes toje mieloje snarglinėje, nespėjo įkyrėti labai. Man čia labai patinka rinkinukas prie alaus: avinžirnių žiupsnelis, kokoso griežinėlis ir pipiras aštrus.

Atsigaivinęs įsėdau į greitkelio autobusą ir net nepajutau, kaip namo parlėkiau. O studentai Mataroje dar eilėje tebestovi turbūt – kokie neišradingi žmonės. Be to jiems ne fasonas paprastais autobusais važinėtis, tegul stovi.

Maharagamoje pataikiau į lietų – Kolombe jau įsivažiavęs tas per ankstyvas liūčių sezonas. Nespėjau net skėčio išsitraukti, privažiavo tuktukas ir parvežė mane namo. Puikus transportas Šri Lankoje.