Šešiasdešimt trečia diena
Šeštadienis, 2017-10-14

Standartinė pradžia • Karštas pienas su jogurtu pusryčiams • Ideali sustojimo vieta Mataros prieigose • Lietaus atbaidymas • Švari, tvarkinga ir jauki pakelės valgykla • Pro Bundalos draustinį • Tvoros iš bliūdelių • Portugalų kaimas • Medžio drožinių krautuvėje gavau dovanų • Auč auč spygliai • Plačiau apie buivolių rūgpienį Ma Kiri • Paminklas Ruhunos valdovui • Su karvėmis per autostradą • Dar apie sinhalų ir lietuvių kalbų giminystę • Tesingai kainuojantis teisingas koksas • Druskos verslovės • Pakliuvau į liūtį • Pokalbis su girtu tuktukistu • Įžengiau į Hambantotos miestą • Pagaliau vandenynas • Dar vieni nevykę valdiški svečių namai • Šiaip sau gesthausas • Pasterizuoto Ra degustacija geroje vietoje su gera kompanija

20,4 km

Kaip ir pereitą šeštadienį, kaip, matyt, ir ateinančius kelis šeštadienius, išėjau iš namų anksti, 05:28. Kaip ir pereitą šeštadienį, kaip, matyt ir ateinančius kelis šeštadienius, greitai autobusu nulėkiau į Bastian stotį.

Kaip ir pereitą šeštadienį, kaip, matyt ir ateinančius kelis šeštadienius, lengvai radau stovintį autobusą į Kataragamą. Prieš įlipant dar turiu laiko, galiu papusryčiauti. Pasiėmiau iš šaldytuvo indelį jogurto ir prisėdau už stalelio nedidelėje užeigoje stoties šurmulyje. Arbatos man, sakau pribėgusiam berniukui patarnautojui. Be cukraus, tik su pienu. Iš mano prašymo berniukas suprato tik žodį pienas, tai ir atnešė virinto pieno. Karštas, nugėriau kelis gurkšnius, suvalgiau jogurtą ir nuėjau į autobusą.

Sėdau į savo vietą, ji buvo neužimta, išvis autobusas beveik pustuštis, šį kartą į jį dar neleidžia neturinčių rezervacijos. Žmonių prilips, kai autobusas pajudės kelis metrus ir satbtelės – ženklas, jog jau galima lipti be bilietų. Vistiek nedaug prilipo, užteko vietų.

Pajudėjom 06:31 – tiksliai taip, kaip ir pereitą savaitę. Matyt punktualumas čia ne atsitiktinis.

Sėdynės atsilenkė tiek, kad kaimynas už nugaros paprašė atgal atlenkti 2 colius. Ir po to dar patogu, pusiau gulom snūduriuoju.

Išlėkę iš autostrados sustojom Mataros prieigose – toje pačioje vietoje, kaip pereitą kartą. Išalkęs nebuvau, atvirkščiai, nuo to pieno stotyje jutau nedidelį pykinimą – jau, matyt, nustojau toleruoti laktozę, kaip koks kinas. Todėl nieko neėmiau, tik pasitrainiojau aplink.

Taigi, super vietoje sustojom. Dvi valgyklos, sulčių baras (dar įrenginėjamas), 2 švarūs tulikai, net šnapšinė su restoranu – kur geriau berasi. Gaila, kad tokiose vietelėse dažnai atsirandu, kai nieko man nereikia, net wc. Kur tatai yra ta vietelė? Taigi čia. Ten šalimais dar ir viešbutis yra. Užsiženklinau savo gūgliamapyje, gal pravers kada.

Kai sulipinėjom toliau važiuoti, jau buvau benorįs šoferiui pasakyti, kur mane reikės išleisti – prie Thuru Sevanos parko 255 kilometre, bet nusprendžiau kol kas jam nekvaršinti galvos – liks kokie 3 kilometrai, tada prieisiu ir pasiprašysiu.

Sunku numatyti, pataikysiu į lietų, ar ne. Autostradoje pliaupė liūtis. Mataroje sausa. Ambolantotoje irgi, rodos, nelyja, bet balos visur.  Pro užtamsintus autobuso langus nesimato apsiniaukimo.

Pagaliau privažiavom ten, kur baigiau eiti sekmadienį. Šoferis supratingas, nesiginčijo, neperklausinėjo, sustojo tiksliai ten, kur paprašiau.

11:35 jau pradėjau eiti. Pagalvojau, kad programa maximum būtų šiandien nukeliauti iki vandenyno pagaliau. Bus matyt.

Kol kas nelyja, bet šlapia visur.

Kilometrų ženklai rodo triženklius skaičius didelius. Tiek liko iki Kolombo, maždaug tiek ir liko to mano ėjimo aplink salą, jei eičiau A2 plentu. Spėju, kad realiai teks dar sukarti dvigubai daugiau. Liko kiek mažiau, nei ketvirtis kelio.

Nesuprasi, lyti ruošiasi, ar ne. Skėtį išsitraukiau iš gilumos ir padėjau į kovinę parengtį. Vos pradeda lašnoti, jį išskleidžiu. Vos tik jį išskleidžiu, lašnoti ir nustoja. Paskui pradėjau į tą lašnojimą nebekreipti dėmesio, tik smartfoną įsikišdavau giliau, kad nesušlaptų.

Praėjau pro moterį sėdinčią pakelėj ant prekystalio. Nufotografuok mane, paprašė ji. Paskui parodė į šalia esančią valgyklėlę – užeik užeik pavalgyti pas mus. Užsukau, nors ir nesu dar alkanas, bet kad paprašė….  Be to lietus, rodos, artinasi, pralauksiu valgykloje. Be to įdomu, ką tose vietose duoda, reikia viską pabandyti, gal rasiu ką nors naujo skanaus.

Pirmasis nusukimas į Bundalos draustinį atrodo laisvas. Gal mane apgavo, kai gąsdino, jog negalima pro ten eiti. Gal tada būtų buvę geriau pro Kirindą pajūriais eiti.

Taigi, einu dabar palei Bundalos draustinį, t.y. pabundaliais.

Paskui priėjau pagrindinį kelią į Bundalos draustinį. Ten jau parašyta, kad postas bus už 1.6 km. Reiškia, kad gal ir nebūčiau laisvai praėjęs.

Priėjau gyvenvietę niekaip nepavadintą Gūglės žemėlapiuose. Kaip ir priklauso, miestelio pradžioje pasitiko mane budistų šventykla.

Kaip čia atsidūrei, klausia žmonės sutikti Portugalų kaime. Tiesiog atėjau, sakau.

Kur dabar eini, klausia žmonės sutikti Portugalų kaime. Į Hambantotą, sakau. Nerodo, kad durnas, reiškia – Hambantota nebetoli.

Pakelėj vien valgyklos ir rūgpienio prekyvietės, tad pamatęs medžio dirbinių fabrikėlio plakatą sugalvojau ten užeiti. Ta vieta yra maždaug čia.

Nepasigailėjau nuėjęs – ten radau visokių drožinių daugybę, nepanašių į tą kičą, kur pardavinėja pakelės turistams.

Pasikalbėjau su išėjusia pardavėja. Čia jų šeimos biznis, tėvai, seneliai ir proseneliai užsiėmė drožyba. Parodė vieną išdrožtą suskilinėjusį dramblį, kuriam daugiau nei šimtas metų.

Pagyriau darbuotoją už įdomų asortimentą, pasakiau, kad negaliu nieko pirkti dėl nešamo svorio ir vietos apribojimų, bet kada nors kitą kartą, gal su draugais pravažiuodamas, užsuksiu. Tada man ji padovanojo mažą stilizuotą drambliuką – tas tai tilps.

Padėkojau krautuvės darbuotojai ir patraukiau toliau. Vėl pradėjo krapyti, jau skaičių pamečiau, kelintą kartą. Iš pradžių ignoravau, bet kai pasmarkėjo, išsitraukiau skėtį ir lietų nubaidžiau.

Einu pro dar vieną didelę rūgpienio krautuvę. Užeik užeik, sako pardavėjas. Pagalvojau, kad tai gera proga pralaukti besiartinantį lietų ir paragauti to vietinio rūgpienio-kurd-kiri – reikia patikrinti, ar jis geresnis už tą, kur pardavinėja supermarketuose.

Duokit man tą mažiuką nuo prekystalio, prašau. Tau duosim geresnio, šviežio, atsakė. Atnešė man šviežio, dviejų dienų senumo. Pateikė indelyje su kitulo palmės sirupu (to sirupo skonis panašus į medaus).

Pasikalbėjau su pardavėju. Tas buivolių rūgpienis tuose nedegto molio indeliuose gali laikytis net tris mėnesius ant gatvės saulėje.

Kol valgiau tai, ką man davė, kol plepėjau su pardavėju, kelios mašinos sustojo, prirkėjai išlipo. Populiarus čia tasai rūgpienis.

Lietus taip ir nepradėjo lyti, palaukė, kol išeisiu iš krautuvės. Bet ir vėl išsitraukiau skėtį, nubaidžiau lietų.

Praėjau pro Budos koplytėlę, o už jos senas paminklas šitų vietų (Ruhunos) valdovui. Sprendžiant iš apdarų, jis karaliavo XVII a. pabaigoje, panašiu laiku, kai mūsų Žečpospolita buvo galutinai padalinta. Juokauju, ne iš apdarų sprendžiu, ten užrašyta buvo sinhalų kalbą, kažkiek supratau nedaug. Šiaip tai olandai čia viešpatavo tuo laikotarpiu, bet jie smarkiai nesikišo į vidaus reikalus, nelindo toli iš savo uostų-fortų.

Artėjant prie Hambantotos plentas išplatėjo, pusės atsiskyrė, pasidarė tikra autostrada. Kaip man reikės čia eiti, galvoju. Bet jei karvės vaikšto, paeisiu ir aš.

Vienas motociklininkas pravažiuodamas šūktelėjo, jog ten priekyje į kelią yra išėjęs dramblys. Šį sykį nebesigąsdinu – daug mašinų važiuoja pro šalį, koks ten dramblys.

Negaliu atsigrožėti pakelės žydinčiais medžiais ir krūmais.

Pamačiau mergaitę kokosus pardavinėjančią, prisėdau pailsėti.

Išgėręs skystimą paprašiau, kad perskeltų kevalą, kad galėčiau išgramdyti tirštimą.

Užmokėjau už kokosą 50 rupijų (0,27 €) – čia jau teisinga kaina

Praėjau tiltą su vamzdžiais-vambzdžiais.

Karvė perėjo “autostradą” paskanauti medžio lapais

Išsukau į išvažiavimą į Hambantotos rytinius pakraščius, t.y. į B251 kelią.

Toliau ėjau pro druskos kasyklas.

Tuktukas stabtelėjo šalia, sėsk, sako, pavešiu. Ačiū, nereikia, sakau. Tu nesupratai, sako, už dyką pavešiu. Ir tu nesupratai, atsakau, aš pėsčias einu.

Beeinant pro druskos versloves vėl pradėjo lyti. Eilinį kartą išsitraukiau skėtį, kad lietų atbaidyčiau. Bet šį sykį lietus ne juokais ant manęs supyko, kad taip iš jo tyčiojuosi ir pradėjo pilti taip smarkiai, jog ir skėtis pilnai nebeapsaugojo nuo sušlapimo. Dar ir vėjas taip pūstelėjo, kad pora lietsargio stipinų lūžo nebeatlaikę. Žinia, surūdijęs tas mano skėtis, reiks naujo ieškotis.

Reikia bėgti slėptis, nerandu kur. Rasčiau kokią stotelę su stogu, kaip būtų gerai. Tada išsitraukčiau iš kuprinės apsiaustą-nykštuką, kuprinę įvilkčiau į maišą ir, jei lietus nepraeitų, kulniuočiau sau per balas kažkiek. Kai nereikia, tų stotelių pilna, bet dabar nesimato darganotame horizonte. Užtat netoli kelio pastebėjau du tuktuku bestovinčius. Paprašysiu, kad vairuotojas leistų pas jį pasėdėti kol liūtis praeis.

Pribėgau prie vieno tuktuko – tuščias, gerai. Įsitaisiau vairuotojo vietoje.

Netrukus iš gretimo tuktuko išlindo šeimininkas. Ar galiu čia pasislėpti nuo liūties, klausiu. Žinoma, atsakė svetingas šeimininkas. Aš čia su draugeliu araką geriu, sako. Arakas – tai iš raugintos palmių sulos išvaryta šnapšė tokia. Tai gerai, sakau, tik nevažiuok paskui toks girtutėlis. Sunkiai apversdamas liežuvį tuktukistas bandė su manim kalbėtis, klausinėja vis “Šri Lanka gud?”. Gud, sakau, dairydamasis, kada ta liūtis aprims – sunku bendrauti, kai mūsų kondicijos tokios skirtingos. O vis pila, kaip iš kibiro, dangus maišosi su žeme.

Negali tokia liūtis tęstis ilgai, būtų dizasteris baisiausias, patvintų keliai visi, kalnai nugriūtų. Taip pasitaiko gegužę-birželį, dabar toks lengvas liūčių sezonas ir tai per anksti prasidėjęs.

Taip begalvojant liūtis kažkiek aprimo, su skėčiu galima eiti. Padėkojau svetingam tuktukistui ir išėjau į kelią.

Praėjau pro Peacock Beach viešbučio vartus. Buvo toks ketinimas pabandyti čia apsinakvoti, bet iš visko sprendžiant, čia prabangus viešbutis, apsistojimas čia mano trumpam pernakvojimui būtų bereikalingas lėšų ir laiko (toli eiti nuo kelio) švaistymas – va su kokia panele kelias dienas čia gal ir galima būtų praleisti kada nors.

Nieko, dar ne vakaras, nueisiu iki Hambantotos centro, ten paprastus svečių namus ar viešnamį kokį rasiu.

Pagaliau priėjau vandenyną. Šešias dienas ėjau be jūros, draustiniai ir kitos kliūtys neleido prie jos priartėti.

Taip aš įžengiau į Hambantotą – naują man miestą. Dar nebuvau buvęs jame išlipęs.

Dabar susirasiu čia nakvynę.

Netoli stoties pastebėjau restorano “Kuma” iškabą. Puiku, pasėdėsiu pas kūmą, apdžiūsiu, ten pasiklausinėsiu kūmos dėl nakvynės – o gal ten vietoj ir kambarys bus prie karčiamos.

Iškaba tai matosi iš tolo, o durų nerandu – krautuvėlės visokios tiktai, aplink jas musulmonai slampinėja. Kur čia restoranas, klausiu. Kažkur čia, atsako, bet uždarytas dabar.

Ką gi, apsieisiu be restorano. Žemėlapyje pažymėta, kad netoli paėjus yra valdiški svečių namai. Nueisiu pažiūrėti. Pagal mano patirtį, iš trijų valdiškų namų vieni pasitaiko neblogi, gal pasiseks.

Kai ėjau pro vaikus žaidžiančius kriketą, sustojo tuktukas ir taksistas pasisiūlė man surasti nebrangiai nakvynę. Čia pat turi būti valdiški namai, sakau, gal ten pernakvosiu. Brangu ten ir prastai, sako tuktukistas, nuvešiu kur pigu ir gerai. Palauk, sakau, pažiūrėsiu ir jei netiks, atsiduosiu tau.

Valdiškus namus radau lengvai. Puiku, parašyta, kad net baras yra. Einu vidun, registratūroje tuščia. Koriduriuose žmonių daug, visokie komandiruoti 3-čios eilės valdininkėliai, jų žmonos – išdidžios moterys su sariais. Matosi, kad kambarių čia daug, viešbutis toks net labai oficialus, nors ir “patriopanas” gerokai. Ieškau, kur tas baras. Radau tokią mažą belangę tvankią ir ganėtinai purviną patalpą su mažyčiu baru ir keliomis kėdėmis. Tuščia ten, tamsu, šaldytuvas tuščias. Ko ponas pageidaujat, paklausė priėjęs vaikinukas. Ar šitas baras veikia, klausiu. Neveikia, atsakė, licencijos neturim. O kaip su kambariais, klausiu, ar turit man vienvietį be kondicionieriaus? Vaikinukas nusivedė į receptioną, surado ten menedžerį, tas ilgai su kažkuo susiskambinęs man pasakė, kad turi nekondicionuotą kambarį už 3500. Ačiū, sakau ir išėjau ant kulnies apsisukęs. Dabar jau pagal paskutinę patirtį iš keturių valdiškų namų vieni būna geri (tie geri buvo Putalame).

Ar nesakiau, kad tau netiks, šūktelėjo privažiavęs tuktukistas man išėjus. Buvai teisus, sakau jam, vežk kur netoli, kad būtų ir pigiau ir geriau.

Taip aš atsidūriau Chami Rest gesthause. Tuktukistas mane nuvedė pas šeimininką, tas parodė kambarį ir pats nuėjo kažkur, toliau man viską rodė taksistas. Kambarys už 1500 be kondicionieriaus. Kuklus, esu tokiuose ir už pigiau gyvenęs, bet nesismulkinsiu ir negaišiu laiko dar pigesnės vietos paieškoms (mano laikas kainuoja kur kas brangiau nei tas kambarių kainų skirtumas). Ok, saku, jemu tą kambarį, kur raktai. Atnešė raktą, tas nerakina. Atnešė kitą – tas irgi. Problema, sako, einam į kitą kambarį. Tasai erdvesnis, su dviem dvigulėm lovom, su kondicionierium. Už tą 3000, sako. Nejungsiu aš kondicionieriaus, sakau. Tada 2000, sako. Arba imu už 1500, arba einu kitur, sakau. Gerai gerai, mokėk 1500. Tada tikrai gerai, nebrangu gaunasi. Atvedė šeimininką, tas paso prašo. Nesinešioju aš paso, bet turiu kelias kopijas pasidaręs, daviau vieną, suėjo. Dabar sumokėsiu, sakau, nes rytoj anksti išeisiu. Duok 2000, sako. Aš be kondicionieriaus, sakau, ir man sakė, kad už 1500, sakau. Jei su kondicionierium, būtų 3000, sako, o tokio kambario pigiau, kaip už 2000 niekur nerasi. Jau ketinau eiti kitur, bet pagalvojau, kad taip tingiu kažkur dar ieškoti, be to kambarys tas jau neblogas (nors ir prastesnis už tą, kur nakvojau pereitą savaitgalį už tuos pačius 2000), tad pasidaviau. Juolab jug ir tuktukistas turi gauti komisinius, nieko nesumokėjau už atvežimą.

Tuktukistas vis dar laukia manęs, galvoja, gal norėsiu, kad kur nors nuvežtų. Žinai ką, sakau jam, jei yra koks baras netoliese, nuvežk ten, išgersiu butelį alaus prieš miegą. Važiuojam, sako, čia pat yra. Bevažiuojant paklausiau, ar Hambantotos apylinkėse žmonės geria Ra  – raugintą palmių sulą. Ponas geriate Ra – nusistebėjo taksistas – taigi čia pat to brudo galima gauti. Netrukus sustojom, taksistas parodė kur reikia eiti, palauksiu tavęs čia, sako. Gerai, sakau, aš neužtruksiu.

Paėjęs kiemais ir užkaboriais radau patalpą, kurioje trynėsi keli pijokėliai ir baisiai nustebo mane pamatę. Kur čia Ra duoda, klausiu. Parodė tokį grotuotą langelį, uždaryta. Pradėjo šaukti, atsirado šinkorius, iškišo man butelį, paėmė 150 rupijų. Nustebau, pirmą kartą pamačiau Ra butelinį. Juk jis fermentuojasi ne valandom, o minutėm, namo neparsineši išgerti, liks tik actas su mielėm. Vatatai, jau išmoko ra pasterizuoti, stebiuosi.

Angliškai tą gėrimą vadina toddy, bet man patinka daiktus vadinti vietine kalba, todėl sakau රා (Ra). Nagi, pakaštavosiu, kokia ta pasterizuota palmių broga.

Iš butelio Ra čia niekas negeria. Susipila į plastmasinius bokalus, iš tokių dažniausiai visur geria Ra pietinėje pakrantėje. Susipilti reikia atsargiai, Ra stipriai susišampanizavęs, staigiai atidarius visas išbėgs ant lubų. Po biškį, iš lėto atsargiai supylė man gėrimą į bokalą – gerk.

Paragavau – gana bjaurus tas butelinis Ra. Mielėm atsiduoda stipriai. Žinau, po antro bokalo trečias gersis labai skaniai, bet neketinu daugiau gerti. Čia reikia druskos prisikąsti, sakau. Ponulis žino, kaip Ra reikia gerti – juokiasi vietiniai. Davė druskos kristalų, jau geriau. Ko gero čia ta pati vietinė druska, pro kurios gavyklas praėjau šiandien.

Plačiau apie gėrimą රා Ra ir jo gydomąsias savybes parašysiu, kai praeisiu pro garsiąsias Ra gėrimo vietas – jos bus dar mano kelyje.

Pabaigęs bokalą Ra pasakiau sugėrovams “mama janava” (aš einu) ir išėjau. Taksistas tebelaukė gatvėje. Parvežė namo, nors taip arti, kad nueiti per minutę galima. Dar stabtelėjau žirnių nusipirkti vakarienei.

18:00, dar visai nesutemus aš jau savo kambaryje. Užmigau lovoje bevalgydamas žirnius ir bepostindamas nuotraukas į feisbuką.