Aplink salą. Šešiasdešimt septinta diena

Šešiasdešimt septinta diena

Šeštadienis, 2017-10-28

Daug daug mango vaisių • Rekomendacijos pliažininkams • Šventykla su drambliais • Diedukas norėjo kaip geriau • Ėjimo judriu plentu ypatumai • Pokalbis su varanu • Krokodilo pusryčiai • Įėjau į kurortinę zoną • Baras su supuoklėmis • Pasityčiojimas iš Australijos ir Olandijos • Kroksų apsiavimo procedūra • Įvairovė kojoms ir akims • Ledai Tangalės viešajame miesto pliaže • Beždžionės prie forto • Neefektyvūs įspėjimai dėl šiukšlinimo • Tulikas tik apsidraudusiems • Prie Mėnulio upės • Bobas Marlis ir žuvis garupa

20.2 km

Jau ketvirtą šeštadienį iš eilės anksti ryte atlėkiau į Bastiano mėlynų autobusų stotų Kolombo forte.

Keičiasi Kolombas. Stotyse nebeprisikabina visokie siūlytojai ir prašinėtojai, kaip prieš kelis metus būdavo. Matyt policija juos pavaikė.

Šį kartą dėl įvairovės į autobusų stotį įėjau kitu keliu, pro turgelį. Jau visai prašvitę, galima mango vaisius fotografuoti.

Daug mangų čia pardavinėja, matyt labiau taiko į pusiau urminius pirkėjus – visokius sulčių barus ir restoranus.

Šri Lankos mangai ypatingi – saldūs, kvapnūs, minkšti. Tokių nebūna Europos supermarketuose, matyt ta rūšis ilgai neišsilaiko. Yra ir kitų rūšių, bet tie mažesni skaniausi.

Autobusas, kaip ir visada, jau laukia manęs. Šalia stovi eilutė keleivių be bilietų, juos įleis prieš pat išvažiuojant.

Tas Gunasekaros firmos privatus autobusas tikrai vertas gerų žodžių. Labai punktualus, žmonių neleidžia prisigrūsti daug, nestoja ant kiekvieno kampo jų daugiau paimti, kad tik daugiau pelno išspaustų. Vairuotojas ir konduktorius jau pažįsta mane. Jiems įdomu, kur dabar aš išlipsiu. Pirmą kartą važiavau iki pat galo (Kataragamos), paskui vis anksčiau išlipinėju.

Pagalvojau, kad draugams, kurie atvyktų į Šri Lanką pasipliažinti rekomenduočiau šituo autobusu nuvykti iki galo ir iš ten neskubant grįžinėti Kolombo kryptim pajūriais išbandant visokius pliažus. Rezervacijų jokių nereikia, nebent per Kalėdas ar Naujus metus čia atsirastų.

08:32 startavom. Iš pradžių važiavom tyliai, net keista, bet įvažiavus į autostradą uždėjo kasetę kreoliškos sinhala muzikėlės. Ne labai garsiai, kaip pigiuose autobusuose.

Jau žinojau, kad sustosim pertraukai labai geroje vietoje, todėl nepusryčiavau prieš kelionę, o pavalgiau Mataros prieigų valgykloje.

Bufete prisiėmiau visko po truputį, kaip pagrindą ėmiau garuose virtus presuotus ryžius pitta, tik ne cilindrinį, o kvadratinį gabalą. Dar kasava (maniokas), bulvės, žirnių košė (dal), žali virti žirniai, lapai visokie, kepti svogūnai ir t.t. Užsigerti atnešė karšto vandens – čia taip priimta.

Ten, Mataros prieigų sustojime net du tualetai. prie artimesnio eilutė stovi, bet yra ir tolimesnis vairuotojams, kur giliau tokia stovėjimo aištelė – ten švaru, ant kriauklės yra net dantų šepetukas ir britva padėti visiems naudotis – super servisas.

Už Mataros ir vėl pravažiavom šventyklą su drambliais, nufotkinau net pro aptemdytą langą.

Už Tangalės priėjau prie vairuotojo ir paprašiau sustoti Netolpitijoje, kur baigiau eiti pereitą savaitę. Vairuotojas mielai sutiko, šiaip ko gero jam nepriklauso sustojinėti dėl kiekvieno keleivio, bet man padarė paslaugą. O aš autobuso neužlaikiau, ten jis ir nelėkė greitai, pristabdė ir iššokau padėkojęs. Valio, jokių tuktukų nereikės šį kartą.

10:25 jau vietoje, startuoju iš karto, esu pasiruošęs.

Dar tik reikėjo įsijungti kelio trekerį. Kol krapščiausi su kompu, iš krautuvės išėjęs diedukas paklausė kas atsitiko. Nieko, sakau, jau einu, ir nupėdinau.

Einant plentu A2 kilometrų ženklai jau rodo, kiek maždaug man liko eiti iki namų, t.y. kiek beliko to mano ėjimo. Tiek kilometrų būtų, jei visą laiką eičiau tuo plentu. Tikrovėje teks sukarti bene dvigubai daugiau.

Išraiškingas griovys-kanalas

Išraiškingas griovys -kanalas vinguriuoja toli, gal net iki paties vandenyno

Vargšas drugelis

Praėjau upelį su šliuzais-šliužais

Praėjau gražią merginą atvažiavusią motociklu kokosų nusipirkti

Mane aplenkė sunkvežimis su bananais ant stogo

Priėjau kokosų palėpę. Matau, vietiniai nusipirko kokosų, tai ir aš vieno paprašiau. Skystimas buvo skanus.

Ar norėsi minkštimo, ar perskelti, klausia diedeukas. Žinoma, sakau. Perskėlė, atlupo minkštimą, nori atplėšti kitą kevalo pusę, ją dar kažkiek nenukirstų plaušų laiko. Traukia, traukia, nenutraukia. Įsikibom į skirtingas puses, kokosas perplyš0, bet nuo to staigaus judesio iškrito diedukui iš rankų ir minkštimas nukrito ant žemės – būtų neatlupęs, galėčiau pats su atskelta skala lupinėti, bet diedukas norėjo kaip geriau, ir mat kaip gavosi. Nedidelė bėda, kažkiek minkštimo liko nenukritusio, man užtenka paragauti.

Kiek skolingas? 60. Imk 70, sakau. Kai pardavėjas ne godus, aš pridedu.

Populiari ta kokosų vietelė, žmonės žino kur skanu, čia eina.

Praėjau pro imigrantų įdarbinimo centrą – ir tokių yra Šri Lankoje, sako, nemažai rohinjų dabar atplaukė iš Birmos-Njanmaro.

Gerai čia būtų apsistoti, bet dabar nereikia, dar tik dienos pradžia.

Krikščioniškas vaikų priežiūros centras

Nelabai patinka eiti plentu, kai toks intensyvus judėjimas. Kai einu dešine puse prieš judėjimą, jaučiuosi kiek saugiau, nes mašinos atlekia iš priekio, matau, kai reikia pasitraukti. Bet kai kurie vairuotojai pypina, rodo, kad turiu eiti ta puse, kur mašinos važiuoja. Pagal šiuolaikinies taisykles aš einu teisingai, taip ir Europoje liepia eiti pakele, bet čia kai kurie dar laikosi indiško papročio, kad važiuojantis turi didesnes privilegijas už einantį, jam lengviau, kai pėstįjį reikia lenkti iš nugaros papypinus. Kai pereinu kairėn, modernesni vairuotojai jau pradeda pypinti, kad neteisinga puse einu. Be to taip eiti baisiau – atlekia koks autobusas ar sunkvežimis iš nugaros, vėjas tik sukyla… Bandžiau išsiaiškinti, kaip vietiniai vaikšto, bet jie eina visaip, bandžiau vesti statistiką, priartėjau prie 50/50.

Pakelės čia siauros, einu prisipaudęs prie kairio kraštelio. Labiausiai nervina, kai pakelėje stovi kokia didelė mašina, ją reikia apeiti, dažnai blogai matosi, kas atvažiuoja iš nugaros. Aplenkinėju autobusą. Mašinos vis švilpia pro šalį, nėra kaip išlįsti į kelią. Iš kairės apeiti irgi neina – sunku pralįsti pro krūmus dar su kuprine. Pagaliau sulaukiau prošvaistės, kai nėra atvažiuojančių mašinų ir jau galiu apeiti, bet tada netikėtai prieš mane užlindo tuktukas, ser, taksi ser, kur nuvežti, ser. Varyk tik iš čia, supykau. Kai tas nuvažiavo vėl reikėjo laukti, kol naujas srautas praretės. Čia ne miestas, mašinos lekia staigiai, nespės sustoti. Tai tokia tatai eilinė situacija, tokių panašių daug pasitaiko einant judriu plentu.

O tas autobusas kurį apeidinėti sunku dar su klaidinančiu užrašu: Aluthgama-Colombo. Kur ta Alutgama, ji jau Kolobo priemiestis beveik, o autobusas tas užsakytas kokios nors grupės arba vairuotojas pachaltūrino.

Einu pro budistų šventyklą

Čia ne kraujai likę po avarijos, čia vairuotojas pravažiuodamas išspjovė raudonas seiles pakramtęs arači riešutą įsuktą į betelio lapą

Pastebėjau varaną iš pakelės krūmų belendantį į kelią. Pamatęs mane atgal į krūmus nulindo, bet netoli, aš jį dar net nufotkinau. Ko lendi į plentą, sakau, suvažinės čia tave, ko tau ten reikia kitoje pusėje, čia būk. Varanas, atrodo, paklausė manęs.

Pakyrėjo plentu eiti, mašinų pralekiančių saugotis, įsukau į keliuką vedantį link vandenyno. Tas keliukas užslėptas toks, neiškart pasimato, lengva praeiti pro šalį. Asfaltą pakeitė kūlgrindos liekanos.

Keliuku žymiai geriau eiti nei plentu. Upelis šalia, vis krokodilų paieškau.

Sprendžiat iš plunksnų, krokodilas čia pusryčiavo neseniai

Čia visokių vandens paukščių pilna. Man priartėjus bemat išsilaksto.

Įdomus prūdas, čia visą dieną aplink galima vaikštinėti.

Brangakmenių sode galima skaniai pavalgyti.

Ėjau ėjau ir upės žiotis priėjau. Ten pat ir jūra-vandenynas,

Išlindau į kurortinę teritoriją – viešbučiai ir restoranai vienas šalia kito.

Užlipau laipteliais į Lounge barą. pasiėmiau vandens ir alaus jo paskaninimui.

Geras čia restoranas, net vyno turi. Vakarais čia uždega girliandas, kepa žuvis. Pakvietė į šio vakaro barbekiu vakarėlį, pasilik, sako, gyva muzika bus.

Baro kėdės-sūpuoklės

Pasisupavau dar baro supuoklėse ir toliau patraukiau.

Upės žiotys užakusios

Palmės su šaknim išvirtusios.

Gražus čia paplūdimys,žmonių nėra visai, o infrastruktūra krante veikia.

Australijos ir Olandijos vėliavos atbulai pakabintos – matyt tų šalių komandos tinklinį pralošė. Kinijos užtat kabo išdidžiai. O UK vėliavos net dvi, uniondžekus galima ir aukštyn kojom kabinti, jokio skirtumo.

Pliažas kaip stalas. Koralai gesina bangas, čia jau ir maudytis galima

Jaukus pliažo restoranėlis, tik kad tuščias

Šuo išsimaudė

Ten barelis matosi, jei ne karštis, gerai būtų  ten pasėdėti

Čia ne jūrinis voras, čia kokoso žiedyno dalis

Priekyje jau Tangalės miestas matosi

Jau Tangalė čia pat, toliau molas, gal nelaipiosiu pro jį. Išlindau į kranto keliuką, prisėdau apsiauti, Žinia, kroksų apasiavimas yra gana sudėtinga procedūra, užima laiko, reikia patogiai atsisėsti. Nes reikia smėlį nuo kojų nusivalyti, kitaip bemat iki kraujo nugrauš beeinant. O smėlis čia toks nors ir gražiai atrodo, bet lipnus, jiedkas, nenori niekaip nusivalyti. Tada pilu ant kojų geriamą vandenį iš butelio, čia jo rasiu be vargo pasipildyti. Paskui šluostau, padžiovinu, paskui sutepu drėgnomis servetėlėmis. Taip pat kruopščiai iššluostau kroksų vidų. Kai nebelieka nei vienos smiltelės, jau galima apsiauti ir eiti toli toli komfortiškai.

Man besirūpinant kojomis atėjo šuo, prigulė šalia po stalu. Juodi šunys čia sudaro rasinę mažumą, didžioji dauguma rudi.

Buvau prisėdęs mažame restoranėlyje. Bebaigiant apsiaudinėti atėjo berniukas-padavėjas, ko atnešti, ser. Ačiū, nieko nereikia, sakau. Berniukas netgi apsidžiaugė, kad nieko jam daryti nereikia ir nuėjo toliau savo reikalais.

Džiaugiuosi eidamas miesto pakrantės gatvele – pliažas jau kiek pabodęs buvo. Įvairovės reikia ne tik kojoms, bet ir akims.

Čia labai didelė viešbučių ir restoranų koncentracija. Čia tasai Tangalės pliažas, ta Tangalės Palanga. Tik poilsiautojų beveik nėra.

Yra ir didelių prašmatnių viešbučių, bet daugiausiai jaukūs nameliai

Senas senutėlis šuo, jam jau šimtas metų

Pasitaiko ir tokių namų pliažo gatvėje, bet mažai

Masažas panelėms ir moterims

Čia Ukrainos vėliava teisingai nupaišyta, o kitos gali būti apverstos, vienodai rodo (Korėjos smulkmenų niekas neįžiūrės)

O čia masažas vyrams

Kokia šito statinio paskirtis?

Toliau tiltelis

Tas tiltelis įgriuvęs per vidurį, vistiek žaviai atrodo

Upėje krokodilų nėra

Kitoje upės pusėje siaura promenada, bet aš nuėjau į kitą pusę

Man patiko šitos tvoros išpaišymai

Priartėjau prie žvejų uosto, prie jo lūšnyną perėjau

Varna su šakele

Žvejybos resursų kontora

Įlindau į žvejų uostą, pafotografavau laivus visokius.

Truputį paėjau uosto teritorija, bet netrukus išlindau į gatvę prieš budistų šventyklą.

Busistų šventyklų tvoros dažniausiai dekoruotos drambliais.

Daug budistų vėliavų dryžuotų

Budistų šventykloje turi būti šventas medis

Koplytėlė šventykloje

Stupa – būtinas atributas budistų šventykloje

Paskui praėjau pro valdiškus svečių namus. Iš patirties žinau, jog juose nejauku ir brangu, bet šitie gal išimtis. Užsieniečiai retai kada būna tokių klientais, daugiausiai vietiniai komandiruoti. O bet tačiau dabar dar ne laikas nakvynės ieškotis.

Svečių namų kiemas. Ten durys į kambarius.

Už svečių namų iškart viešasis miesto pliažas vietiniams.

Viešame miesto pliaže galima šliaupą išsinuomoti paplaukiojimui.

Tangalės viešasis miesto pliažas apsaugotas nuo bangų koralų juosta, todėl ten visi ir maudosi.

Tangalės viešajame miesto pliaže galima gauti žirnių

Tangalės miesto viešajame pliaže nusipirkau ledų. Paėmiau pačių brangiausių su visokiais navarotais už 100 rupijų. Ten ir vaflis, ir anakardžio riešutai, ir daug šokolado. Tai mano mėgstamiausia rūšis. O paprastą marožiną čia galima gauti perpus pigiau.

Bobutė nusimaudžiusi jūroje prisėdo pamaigyti smartfono – būna ir progresyvių babyčių.

Einu toliau link forto. O toliau – beždžionės. Kažkodėl jos pamėgo medžius už Tangalės miesto viešojo pliažo.

Kiek beždžionių medyje?

Čia kitoje gatvės pusėje už beždžionių kadaise fortas buvo, dabar nieko neliko (ar bent nesimato), ten aptvertos kareivinės. Liko tik patranka-paminklas.

Praėjau gražų kampą.

Neša šiukšles iš kareivinių

Malūnsparnių aikštelė prie kareivinių

Praėjau pro mergaičių gimnaziją. Ten šokių ratelis.

Taip atsidūriau Tangalės centre ir vėl išlindau į plentą

Tangalės centre didelis baseinas-tvenkinys. Būti šalia jo gaiviau per karštį.

Pamačiau domeno vardą susijusį su mano kelione. Ten tokia turizmo firma nelabai žinoma

Gražus plakatas ir namas dailus senovinis kolonijinis

Netrukus išėjau iš centrinės miesto dalies ir atsidūriau prie tokio švyturio-ne-švyturio, paminklo kažkokio, karoče.

Apėjau tą paminklą, paskui prisėdau ant laiptelių. Tingėjau eiti vidun – ką ten pamatysiu, matyt reikės bilietą pirkti, kad galėčiau užlipti į viršų apsižvalgyti. Tingiu laipioti.

Čia pavaizduota kaip apėjau Tangalės miestą

Toliau priėjau restoraną su gražiu vaizdu į vandenyną iš viršaus – aš vis dar ant kalno užsiropštęs.

sdr

Ledo fabrikas

Griuvėsiai apraizgyti spygliuota tvora, kad vidun niekas nelandžiotų

Didelė suvenyrų krautuvė prie kelio

Plentas tarpais visai prie vandenyno priartėja, keli žingsniai iki pliažo

Griežtas įspėjimas nelabai padeda. Kita vertus, jei jo nebūtų, gal čia visas kalnas šiukšlių būtų

Viešoji pakelės biblioteka prie budistų šventyklos

Koplytėlėje budų posėdis

Ir čia įspėjimas nelabai efektyvus

Išdžiūvusi upė. Vandenyno spalva gražiai mėlyna, nuotraukoje taip nesimato

Oho, tulikas bus už 2 km.

Šis gražus vaizdelis atsiveria tiesiai iš plento

Keliukas, kuriuo man dabar eiti nereikia

Vartai į prabangų viešbutį-kurortą

Tuktukai sustoja prie manęs labai dažnai, pavežti siūlosi. Čia turistinės vietos, dažnai pasitaiko tokių kaip aš su kuprinėmis – kainose nesusigaudantis svetimšalis yra geras laimikis taksistui.

Dūmai rūksta ten toliau. Natūroje aiškiai matosi, 2-D projekcijoje beveik visai nesimato

Tulikas jau visai čia pat

Čia medobuolių pardavyklos daug skurdesnės, nei prie Kataragamos

Tokie vartai dažniausiai reiškia, kad keliukas veda į budistų šventyklą/vienuolyną

Štai ir tas tulikas

Priėjau prie tuliko, kurį vis reklamavo pakelės ženkluose. Žiūriu – švarus tvarkingas pastatas. Nelabai turiu ten reikalų šiuo metu, bet gal reikia užeiti, pasidairyti. Matau net minkštą kėdę, gal pasėdėsiu, pailsėsiu. Prie durų mane sustabdė užrašas, kad šis tulikas skirtas itl Celynco draudimo bedrovės vipiniams klientams, kitiems čia eiti negalima.

Gera idėja Lietuvos draudimo bendrovėms ar bankams kokiems. Tegul pristato gražių tulikų visur – gal daugiau klientų pritrauks. Esi klientas – zaprošame, jei ne, sisiok už kampo.

Pakelės griovys. Apysausis, nesmirda.

Pro vartus į šventyklą matosi dramblio statula. Yra šventyklų ir su gyvais drambliais.

Pagarba pastačiusiems stoteles keleiviams. Sena, aptriušusi, bet teikia poilsį pavėsyje

Pakyrėjo plentu eiti, mašinų saugotis, įsukau į išėjimą prie jūros.

Taip atsidūriau prie žavios Unakuruwos įlankos.

Žemėlapyje matosi, kad šitas krantas nėra toks ištisinis, jame daug įlankų ir įlankėlių. Jas skiria sunkiai praeinami kyšuliai, bet dažniausiai būna keliukai juos apeiti. Todėl ėjimas gaunasi nenuobodus – biškį paeini pliažu, paskui palipi į kalniuką, apeini takeliu arba plentu kyšulį ir atsiduri prie kitos įlankos.

Kol grožėjausi įlankėlės vaizdais užėjo lietus. Kol neįsismarkavo spėjau nubėgti iki Aga Surf viešbučio, ten kieme pasėdėjau po stogeliu.

Pakalbėjau su jaunuoliu manageriu, pasipasakojau apie savo ėjimą. Kaip čia su nakvyne, paklausiau dėl įdomumo. Kambarys apie 100 žalių kainuotų. Siūlė apžiūrėti, bet ne, sakau, kai vienas keliauju, nakvoju pigesnėse vietose, nes man tik permiegoti tereikia. Va, kai su kokia panele čia atvažiuosiu, tada gal ir susidomėsiu. Manageris patarė kiek toliau paeiti, ten yra ir pigesnių variantų.

Kol plepėjausi lietus ir praėjo – neilgi tie tropiniai lietūs. Einu toliau palei įlankėlę, nedidelė ji.

Šuo apsikasė ratu

Priėjau Arthol Beach viešbutį, čia pigiau turėtų būti. Bet niekas neišėjo manęs pasitikti, o aš pats irgi nepuoliau ieškoti managerio, nes lyg dar ir per ankstoka nakvynės ieškotis, gal dar toliau paeisiu.

Taip aš atsidūriau prie Moon River Sea Food restoranėlio. Suintrigavo pavadinimas, ten tikrai upelis įteka, gal mėnesienoje juo krokodilai plaukioja. Jau vien dėl to verta pasilikti nakvoti.

Ar galiu čia pernakvoti, paklausiau besisukiojančio bachūriuko. Tas parodė man namelį už 2000. Man patiko, net nesiderėjau, nes kaina teisinga.

Moon river

Dar anksti nakvoti, bet vieta patiko, tai ir nusprendžiau likti čia. Išsimaudžiau vandenyne. Bangos prie kranto nedidelės, nes ta įlankėlė maža, šoniniai krantai bangas prigesina. Užtat toliau paplaukus dangos didelės. Tai idealu pliažininkams – patogu ir maudytis ir su banglentėm paplaukioti.

Namelyje kur apsistojau puikus dušas ir wc – jie gryname ore.

Lova didelė su tinklu, tame tinkle skylės uodams įskristi. Bet mažai uodų šiuo metu.

Mano namelio kiemelyje net 2 šiukšliadėžės ir ant tvorelės pridėta kriauklių, akmenų, koralų.

Pasikalbėjau su viešbučio bachūru. Jo vardas Tilakas. Ar čia galima gauti Ra (parūgusi kokosų sula), klausiu. Ne, juokiasi jis, čia geria vietinį samagoną iš cukraus, jį vadina “kasipu”. Nenoriu kasipo, sakau, geriau atnešk alaus. Atnešė Lion lagerio, puiku, juolab, kad čia Šri Lankoj nepasirinksi. Ar pamatysiu krokodilą upėje, klausiu. Ne, juokiasi Tilakas, čia nėra krokodilų.

Ko pageidausi vakarienei, klausia Tilakas. O ko turit, klausiu, ką žvejai pagavo šį vakarą? Pagavo garupą, sako, kaip ją ponui sutaisyti? Padaryk taip, kaip moki skaniausiai, sakau.

Skani buvo žuvis, didelė, vos įveikiau. Nevalgau tiek daug keliaudamas, bet šį sykį teko.

Žuvies kepimas ir valgymas užtruko ilgai, jau ir tamsi naktis. Pažiūrėjau kaip atrodo upė mėnesienoje, kažkaip neypatingai, gal momentas ne tas.

Šitoje nuostabioje vietoje vienas neigiamas dalykas – prastas ryšys. Matyt todėl, kad čia duobė. Paskambinti galima, bet internetas toks lėtas, kad nuotraukos į feisbuką neįkelsi.

Ar galiu paleisti muziką, atsiklausė Tilakas. Negarsiai leisiu, sako, ir muzika mano gera – Bobas Marlis. Gerai, sakau, uždėk kasetę. Tilakas pats kaip Marlis, rastamanas dreduotas. Dargi žolės man pasiūlė. Čia tokie pakrančių byč-bojai. Krikščionių misionierių veikla nurimo, tad dabar daug atsiverčia į rastamanizmą ir komunizmą. Šri Lankoje labiausiai garbinami trys dievai: Buda, Čegevara ir Bobas Marlis.

Kai reikėjo už viską atsiskaityti net nustebau, kaip nebrangiai gavosi. Žuvis atsiėjo 600 (Kolombe dvigubai-trigubai tokia kainuotų), o alus tik 400 – kaip pigioje snarglinėje. Iš mano banknoto grąžos neturėjo, tada dar alaus paprašiau ir grąžos jau turėjo.

Ventiliatorius mano kambaryje ant žemės pastatomas, į rozetę jungiamas, ne kabantis ant lubų, kaip kitur. O rozetė viena, nėra kur krautis mano telefono ir power banko. Man paprašius tuoj atnešė prailgintoją-žuliką. Gera vieta.

21:00 jau lovoje. Guliu, skaitau, migdausi.

This entry was posted in Dienoraštis, Šri Lanka and tagged . Bookmark the permalink.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *