Šešiasdešimt aštunta diena

Sekmadienis, 2017-10-29

Vartelių išardymas • Paukštelių čiulbėjimas • Pro priparkuotus laivus • Šuniukėliai • Žuvų knibždėlynas • Pavyko apsimesti vietiniu • Prie purškiančios skylės • Saldžios aistrų vaisiaus sultys • Priekabiauju prie karvės • Norėjo tuną parodyti • Uosto apsauginis prašė pinigų • Vietoj Ra norėjo duoti arako • Per akmenis prie Blue Beach salelės • Parduodamas namas • medved ušol, medved prišol • Plikos mergos ant lentų • Dikvelos miestas • Pas lietuvius povų ajurvedos sode

23,8 km

Atsikėliau ne per vėlai, 05:58 jau pajudėjau, palikęs palovy pinigėlį, nes vieta gera.

Aišku, visi rastamanai čia dar miegojo, o varteliai užrakinti. Kiek parėkavau, niekas neišlindo iš namelių, todėl teko išeidinėti pačiam. Vartelių spynos neįveikiau, bet iš kitos pusės jie buvo tik viela pririšti vietoj vyrių. Atpainiojau vielą ir antraip atsidaręs vartelius išėjau. Gerai, kad vakar alaus paėmiau vietoj grąžos, šiandien gaila būtų pinigų. Nors to alaus vistiek neišgėriau, palikau beveik pilną butelį.

Atia atia, Mėnulio upe, dar sugrįšiu čia kada nors.

Lengvai išėjau į plentą, jis čia pat. Judėjimas A2 trasoje anksti ryte toks pat, kaip ir dieną, daug mašinų, saugotis reikia. Plentas čia vingiuotas, posūkiai staigūs, gali greitai lekianti mašina užvažiuoti nespėjusi pastebėti.

Pakyrėjo judriu plentu eiti, mašinų saugotis, pasukau į keliuką vedantį link vandenyno, link Esperanzos pliažo.

Visai kitas ėjimas keliuku, nei plentu. Ne mašinos ūžia, o paukšteliai čiulba:

Štai ir vandenynas. Paeisiu paplūdimiu dabar.

Plente sudėtinga apeidinėti priparkuotas mašinas, o čia nelabai lengva apeiti priparkuotus laivus. Kranto puse jų neapeisi dėl visokių šabakštynų, o jūros puse reikia žiūrėti, kada banga atslūgsta. Kitaip gali būti užlietas iki pažastų.

Laivai čia dideli, ir jų atsvarai nuo bangų dideli.

Prisėdau pailsėti ant vienos valties. Priėjo žvejas diedukas, pasiūlė trūktelėti iš jo buteliuko. Padėkavojau, bet atsisakiau. Greičiausiai ten buvo arakas arba cukrašvendrių samanė kasipas. Gal čia kur Ra galima gauti, paklausiau. Ne, negeria čia parūgusios palmių sulos.

Iš po valties išlindo keli mažyčiai šuniukėliai, apniko mane, žaidžia. Biškį pažaidžiau su jais, einu toliau. Šuniukai seka. Eikit namo, sakau, mama jūsų neras paskui. Neklauso, seka iš paskos. Sustojo tik kai apeidinėjau valtį per vandenį.

Paskui apniko dideli šunys, ne tokie draugiški, aplojo. Bet nieko, su visais šunim aš greitai randu kalbą.

Pliažas baigėsi, toliau kyšulys, kurio neapeisi, kirsti reikia. Gerai, kad keliukas yra.

Pagrioviais, paupiais išlindau į Kudavelos kelią.

Tokiu keliuku eiti visų geriausia. Nešvilpia mašinos pro šalį, kaip plente, kojos į smėlį negrimzta, kaip pliaže. Čia ir žmonės įdomūs pasitaiko, ir šešėlių nuo saulės daugiau.

Išlindau prie Mawala lagūnos pažiūrėti. Krokodilo nepamačiau.

Ir vėl išlindau prie jūros. Čia dažnai taip bus dabar, kai daug įlankų-įlankėlių. Ilgai pliažais eiti nereikės, teks įsukinėti, kyšulius aplenkinėti. Ir tai gerai – įvairovė kojoms ir akims.

Vanduo šiltas, nes čia įlanka nedidelė.

Pliažas greitai baigėsi, pasukau į krantą, ten turėtų būti tokia purškianti skylė, reikia aplankyti tą gamtos stebuklą. Link jo vedė laipteliai. Ne šiaip laipteliai, o su turėklais.

Prie laiptelių moterys kepė žuvį ir pardavinėjo. Gal grįžęs suvalgysiu.

Norint pamatyti tą blowing hole, reikia bilietą nusipirkti. Paprašė 250 rupijų, taip ir parašyta, kad užsieniečiams. Aš vietinis, sakau, Ra geriu, sinhališkai biškį kalbu, duokit už vietinių kainą. Ir mano viza rezidentinė, ne paprasta turistinė, sakau. Parodyk, sako. Išsitraukiau popierėlį kur tos vizos kopija. Originalo reikia, sako. Nesinešioju paso, sakau, nes bijau pamesti. Na gerai, nusijuokė kasininkas ir davė man vietinio bilietą už 20. Aišku tie 250 nėra dideli pinigai, alaus bokalo už juos nenupirksi, bet pabandžiau laikytis principo ir man pavyko. Kitose žymiose turistinėse vietose (Sigirija, Anuradapura, etc.) užsieniečiams bilietas tūkstančius kainuoja, dėl to plėšikavimo aš boikotuoju tas vietas, bet dabar gal pabandysiu prisistatyti kaip vietinis, nors man ant kaktos parašyta, kad esu baltašiknis 🙂

Taigi, einu pažiūrėti į tą blow hole.

Ta purškianti skylė yra tokia kaverna uolose, tokia sudėtinga plyšių sistema, kur jūros bangos kažkaip surezonuoja ir kartkartėmis išspjauna didelį fontaną vandens, kaip geizeris kokis. Ilgai bandžiau nufotkinti tą geizerį, bet niekaip nepataikiau. Pagauti kažkokį periodiškumą nepavyko – grynai chaotiškas reiškinys.

Pamatęs užrašą, kad ten eiti negalima, nuėjau pažiūrėti, kas ten yra. Nieko ypatingo, tik vaizdelį žemyn į vandenyną nufotografavau.

Turistų daug prie skylės, nelabai ir prisigrūsi. Visi vietiniai. Kai skylė išspjauna vandens čiurkšlę visi garsiai šaukia.

Pasigrožėjęs purškiančia skyle patraukiau atgal, ten kur Kudavelos miestelis, ten kur žvejų uostas.

Užsukau priešpiečių į žemėlapyje pažymėtą Indra restoraną.

Valgyti kažko ypatingo restorane nebuvo, užtat sultis šviežias spaudžia. Apsidžiaugiau. Man passion-fruit, paprašiau, tik be cukraus, sini netuva – patvirtinau sinhališkai.

Užkandai paėmiau vegetariškų rolsų o užsigėrimui imbierinio kvaso – čia jį skanų daro.

Sultys buvo saldžios ir šiaudelis kiauras. Tiek to tas šiaudelis, be jo apsieisiu. Sakiau, kad cukraus nedėtumėt, skundžiuosi pardavėjai. Nedėjau cukraus, teisinasi ji, čia passion frutų rūšis tokia saldi. Ji teisi, esu vieną sykį užsirovęs ant saldaus aistrų vaisiaus.

Skaniai pavalgęs einu toliau. Praėjau pro mašinėlę su garsiakalbiu. Čia daug tokių važinėja rėkiančių. Ką nors pardavinėja arba superka daiktus, skudurus, elektroniką.

Priėjau žvejų uostą. Man patinka spalvingi žvejų uostai. Ten ir kvapas žuvies būna stiprus, kad net aš užuodžiu savo atrofavusia uosle.

Įlindau trumpam į uostą, tik dabar ten nieko įdomaus nevyksta, reikia ateiti anksčiau ryte arba į pavakarę, kai laimikį pardavinėja.

Išėjęs iš uosto ėjau jo patvoriu.

Užsukau į uostą iš kitos pusės. Paėjau biškelį molu.

Toliau galėjau eiti arba pliažu arba pajūrio keliuku. Pasirinkau keliuką.

Su manim ėjo karvė kažkur savo reikalais. Atsisukusi pažiūri į mane, pereina į kitą kelio pusę. Ir aš pereinu. Tada ji pereina atgal. Ir aš atgal. Tada ji paeina į šoną ir palaukia, kol aš praeisiu į priekį. Nepatinka jai, kad aš ją sekioju.

Ėjau pro tokius gražius mangrovinius išėjimus prie jūros.

Pajūrio keliukas baigėsi, toliau einu pliažu.

Matau, kad įlanka netrukus pasibaigs, reikės kažkaip kyšulį apeiti. Tikiuosi, tai nebus sudėtinga.

Praėjau pro dar vieną viešbutį. Ten žmonių yra, net baltaš… pardon, baltaveidžių su banglentėm besifotografuojančių.

Nuėjau iki pat įlankos krašto, toliau nepraeisiu. Ten dar kažkokio kurorto tvora, bet varteliai užrakinti.

Tada grįžau prie ankstesnio viešbučio, kur žmonės, paklausiau ar galiu pro jų viešbutį į pakrantės kelią išeiti. Praleido.

Toliau ėjau Nilvelos keliu.

Sustojo mašina-šaldytuvas. Ateik čia, sako vairuotojas galvą iškišęs. Priėjau. Nori, tuną parodysiu, didelis tunas. Tiek to, sakau, nenoriu.

Atsidūriau prie Nilvelos uosto. Ten buvo apsauginio būdelė. Duok šimtą rupijų, sako apsauginis. Tiek to, sakau, neisiu į jūsų uostą. Duok duok, sako, jug nedaug teprašau. Tiek to, pasakiau ir apsisukęs išėjau.

Priėjau uostą iš kitos pusės, ten apsauginio nebuvo ir galėjau pafotkinti žvejų laivus.

Už uosto ant akmenų sėdėjo chiebra. Pakvietė mane prisėsti. Ar turi rūkyti, klausia. Nerūkau, sakau, ir jums nepatariu, sveikiau yra Ra gerti. Tuoj suveiksim Ra, sako. Ar tikrai, klausiu. Va, tuktukas išvažiavo parvežti butelio. Pradėjo daugiau žmonių rinktis aplinkui – nedažnai čia prisėda toks keistas užsienietis. Priėjo ir diedukas su tokiais Katalonijos vėliavos spalvų marškiniais dryžuotais. Deja, niekas iš chiebros angliškai nešneka, o mano sinhala dar ne tokia, kad galėčiau daug plepėtis.

Kur tas Ra, klausiu jau kelintą kartą. Tuoj tuoj atveš, sako man. Laukiu ir ilsiuosi tuo pačiu. Po ilgo laukimo tuktukistas atvežė butelį. Bet čia arakas, sakau, čia ne Ra. Užtat koks geras arakas, sako man, White Label – aukščiausia rūšys. Negeriu ir tokio, sakau, dėkui, kad stengėtės, bet jau eisiu. Ir nuėjau.

Toliau ėjau takeliais palei uostą iki molo,

Už molo persiropščiau per akmenis, už kurių atsivėrė Blue Beach salelė.

Į salelę dabar galima nueiti nesušlapus kojų. Čia bangos mažos, žmonės maudosi.

Gražus pliaželis, man patiko.

Toliau ėjau gatvele iki kitos įlankėlės.

Iš vieno namo pašaukė mane diedukas. Užsukau pas jį. Man parodė dokumentus, kad namas parduodamas. Geroj vietoj tavo namas, sakau, jei turėčiau daug pinigų gal ir nupirkčiau.

Toliau ėjau siauru takeliu, nes keliukas baigėsi, o kitas dar neprasidėjo.

Per šabakštynus išlindau į keliuką, vedantį link Hirketijos įlankėlės

Taip aš atsidūriau prie dar vienos gražios įlankėlės. Ten pradžioje buvo juodašiknių pliažas, o toliau baltašiknių.

Prisėdau pailsėti, į jūrą pažiūrėti.

Paėmiau alaus ir vandens. Žaidžiu sibirietišką žaidimą “medved ušol, medved prišol”, tik vietoj vodkės vanduo.

Dar ir sriubos užsisakiau, nors, kas geria valgydamas sriubą, neprisikels archangelo išgirdęs triūbą (Čia ne mano, čia daktaro Rablė žodžiai).

Mėgaujuosi alumi, vandeniu, sriuba, plikomis mergomis ant banglenčių – man gerai.

Toliau įlankos pakraštyje dar vienas vietinių pliažiukas. Čia plikų mergų nepamatysi, vietinės maudosi su sariais ir kelnėmis.

Išlipau į krantą, užlipau ant kalnelio, toliau ėjau Pehebiya road.

Užsukau pažiūrėti į karjerą

Išlindau į Dikvelos pliažą.

Čia jau didesnė įlanka, pliažu galima toli eiti. Bet aš nusprendžiau eiti per miestą. Žinau tą pliažą, kelis kartus esu buvęs, net savo 50-metį atšvenčiau netoli kadaise.

Taip ir vėl išlindau į A2 plentą.

Užėjau į Dickwella Beach viešbutį. Tuščia, restoranas neveikia.

Užsukau į kitą viešbutį. Ir ten tuščia. Aplinka graži.

Dikvela didelis miestas. Kai mano dukra atvykdavo aplankyti manęs į Šri Lanką, visada užsukdavo kelioms dienoms į šitą miestą – jis jai patinka kažkodėl.

Pasijutau išalkęs, užsukau į valgyklą, davė aštriai sutaisytos žuvies gabaliukų (devilled fish). Kaimynystėje žmonės araką gėrė. Tai gal ir alaus čia turi, pasiteiravau. Benat atnešė butelį už 300. Ir dar vandens su burbuliukais užsigėrimui.

Besėdėdamas valgykloje galvojau, ką daryti toliau. Gal užteks jau eiti šiandien. Dar anksti, dar gal nevažiuosiu namo iškart. Čia netoliese lietuviai turi ajurvedos kliniką, vis žadėdavau aplankyti, bet vis neprisiruošdavau. Dabar yra proga. Paskambinau klinikos savininkui Dainiui, jis netrukus atvažiavo manęs paimti. Taip atsidūriau Peacock Ajurveda Garden viloje. Dainius man viską aprodė, pavaišino vaisiais ir skaniu kokoso gėrimu su minkštimo gabaliukais, papasakojo apie savo biznį. Neblogai čia sekasi lietuviams, klientų netrūksta. Todėl. kad čia palaikoma europietiška tvarka, viskas vyksta pagal planą, ne taip chaotiškai, kaip pas vietinius.

Pasisvečiavau pas svetingus tautiečius, patiko ta jų vieta, bet reikia namo skubėti.

Dar galėjau užsukti į senovinę budistų šventyklą, kur išraiškingai pavaizduotos griešnikų kančios, bet esu jau ten buvęs.

Dainius nuvežė mane atgal į autobusų stotį, ten bemat išokau į autobusą važiuojantį į Matarą.

O toliau kaip visada. Mataroje laukti nereikėjo, autobusas į Maharagamą jau buvo pasiruošęs važiuoti, matyt manęs laukė. Atsisėdau šalia dailios prancūzės ir parlėkiau namo greitai greitkeliu.