Aplink salą. Septyniasdešimta diena

Septyniasdešimta diena

Sekmadienis, 2017-11-05

Itališka kava pusryčiams • Svetingasis Čuminda-Gervazas • Devinuvaros šventykloje • Pokalbis su drambliais • Laisvę gyvūnams • Ajubovan pasisveikinimo vartojimas • Laivų gatvė Dondros uoste • Promenados šaligatviu • Sudėtingas perlipimas per akmenis • Septintos bangos namuose • Žiauriai pigūs viešbučiai • Besiporuojantis jaunimas Mataros krantinėje • Žirniai su gyvenimo prasme • Salos šventykloje • Tylus jaukus Mataros fortas • Olando gatvės kavinėje • Notarų gatvė • Žvejai neperkėlė • Kalėjimo tvoros freskos • Liūtas su žmogišku veidu • Pro žvaigždinį fortą • Laivelio restorane priešais varnų salą • Juodųjų krabų skaičiavimas kur įsilieja geltonoji upė • Polhenos viešajame pliaže • Meškerninkai ant kuolų • Pro Daktaro namą • Nedaėjau iki Mirisos pliažo • Įstrigau šabakštynuose patvory • Diedukas išgelbėjo • Vėl studentų eilės • Fantastiška užkanda Galės stoties snarglinėje

28.5 km

Buvau įspėjęs svetingąjį šeimininką Čumindą, kad išeisiu švintant, labai anksti. Labai anksti nesigavo, kol susikrapščiau, kol ką, jau ir šešios – visai šviesu. O šeimininkas jau atsikėlęs, man kavos geros išvirė. Kava gera, itališka – retas dalykas Šri Lankoje.

Begeriant kavą dar paplepėjom. Aš esu pirmasis užsienietis šiame viešbutėlyje.  Čuminda anksčiau užsiiminėjo snorkelingu, ir dabar yra vamzdelinio nyriojimo treneris, turi klientų iš visų šalių. Atnešė man parodyti atsiliepimų knygą – labai geros rekomendacijos. Pasakojo, kartą viena prancūzė benardydama pametė žiedą, tai Čuminda per pusvalandį jį rado, ištraukė iš dugno, kaip Gervazas. Aš irgi norėčiau kada nors pasnorkelinti po koralus, sakau, bet negaliu – ant mano akinių kaukė neužsidės. Parekomenduosiu tai savo svečiams, kai iš Lietuvos atvažiuos – tikrai čia gerai, tokioje vietoje visai ne tokioje, kur dauguma turistų apsistoja – čia viskas svetingiau, iš dūšios, kaip sakant.

Užteks kavą gerti, reikia eiti. Čuminda pasisiūlė nuvežti iki Mataros autobusų stoties, iš ten į Dondros pusę kas minutę autobusai važinėja.

Pakeliui užsukom į pliažą prie pat mano nakvynės vietos, pasirodo, jis už kokių 50 metrų buvęs.

Čuminda man parodė įlanką, kur meškerninkai ant kuolų pasimovę meškerioja. Praeisiu dar pro tuos meškeriotojus.

Nulėkėm į stotį. Kiek už viską tau skolingas, klausiu Čumindos atsisveikindamas. Nieko, sako, tu mano svečias. Yra gerų žmonių Šri Lankoje net ir turistinėse vietose pasitaiko nesugadintų. Nors Matara dar nevisai turistinė vieta, čia daugiau vietiniai pliažavojasi.

Mataros miesto promenada pro kurią dar reikės praeiti šiandien

Autobusas į Tangalę jau stovėjo ir laukė manęs. Man čia pat, man iki Dondros šventyklos.

Išlipau prie Dondros Devinuvaros didelės šventyklos. Žemėlapyje rašo, kad tai ir budistų ir hinduistų vaišnavų šventykla vienu metu. Šiaip normalu, daug vaišnavų juk tiki, kad ir Buda yra Višnu avataras vienas iš paskutinesniųjų. Devinuvara (o Dondra tai europietiška pavadinimo versija) buvo šventa vieta per amžius, ypač išgarsėjusi kunigaikščio Vytauto laikais, bet paskiau portugalai viską sugriovė čia atsibastę, beliko tik falas akmeninis, ir tą tiktai pereito amžiaus gale čia kažikur atkasė.

Taigi, dabar ta šventykla nauja, moderni. Vartai įspūdingi, kaip priklauso budistų šventykloms.

Pavaikščiojau aplinkui kroksus nusiavęs, į vidų nelandžiojau. Dar ankstyvas rytas, dar septynių nėra, bet žmonių daug.

Kieme susitikau su drambliais. Labas, sakau jiems, mačiau jus porą kartų pro šalį pravažiuodamas, sakiau, kad susitiksim dar, štai ir susitikom.

Šventyklų drambliai kelia prieštaringas mintis. Dabar feisbukuose prasidėjo diskusijos, ar etiška juos čia surakintus laikyti nelaisvėje, dresiruoti pilnaties eisenoms – pereheroms. Kai kurie budistai atsikerta – į save pažiūrėkit, kaip gyvūnus mūčina kitų religijų atstovai, tiesiog žudo aukodami, o čia dramblius myli, jais rūpinasi. Manau, kad panašiai galima būtų diskutuoti su cirkininkais-dresiruotojais, taipogi ir su bet kokių naminių gyvūnų augintojais, kad jie skriaudžia padarus laikydami juos nelaisvėje, versdami juos kažką daryti, ko jie nenori, net žalodami visaip. Aš už tai, kad visi gyvuliai būtų laisvi.

Žinoma, prie šventyklos nevalna gerti, rūkyti ir aistringus jausmus demonstruoti

Atsisveikinau su drambliais, dar pasigrožėjau vartais ir patraukiau link švyturio, link tos vietos, kur vakar eiti baigiau. Mano žygyje neturi būti tarpų.

Bokšto laikrodis. Britai jų kiekviename miestelyje pristatė, bet čiabuviai nuo tro nepasidarė punktualesni

Už šventyklos, už bokšto laikrodžio pasukau į švyturio gatvę. Ajubovan – sveikinuosi sutikdamas baltai apsirengusias moteris einančias į šventyklą. Ajubovan, atsako jos man. Tas žodis ajubovan nėra tiesiogiai kaip labas, paprastai taip nesisveikina, sinhalai paprastai vietoj “labas” sako “kur eini”. Bet šventykloje, vienuolius sutikus ar kokiomis iškilmingomis progomis priimta sakyti ajubovan. Jei taip sakysi tiesiog šiaip gatvėj sutiktam žmogui, nuskambėtų panašiai, kaip mūsuose bile kam sutiktam sakytum “tegu bus pagarbintas”.

Karvės bufetas

Loterijos bilietų pardavėjas ruošiasi darbui. Bilietus prikala prie lentos, kad vėjas nenupūstų.

Eidamas link švyturio vis dar apeidinėju šventyklą – ji didelė. Kitoje pusėje pamačiau šventą medį – būtinas atributas budistų šventyklai.

Pasikalbėjau su jaučiu. Prisivalgyk gerai, tuoj tave įkinkys į vežimą, reiks daug dirbti

Paminklas kieme. Su liūtais

Posūkis į švyturį

Priėjau posūkį į švyturį. Ten net ženklas kabo. Bet aš pasukau į kitą pusę. Prie švyturio jau buvau, kam grįžinėti. Nuo to taško, kuriame ir vakar buvau, galima pasukti į kitą pusę, į vakarus, į uostą.

Praėjau pro senovišką hindu šventyklą. Maniau, kad didesnė bus.

Kur eini, sako man sutikti žmonės, švyturys kitoje pusėje. Nebereikia man ten, man dabar įdomiau rytmetinis žvejų uostas, ten einu.

Gyvenimas sukasi aplink krautuvėlę

Išlindau dar prie vienos įlankėlės apsižvalgyti. Nepraeisiu palei krantą, reikia į gatvelę grįžti.

Tokių laiptų be turėklų nepamatysi Europoje, Šri Lankoje tokie visur

O štai jau ir uostas. Šįsyk daviau apsauginiui šimtinę, kad įleistų, nepagailėjau. Ir nepasigailėjau.

Uoste pamačiau daug laivų.

Uosto krantinės keliukas nuostabus. Vienoje pusėje įlanka su molais ir daug laivų, kitoje pusėje irgi laivai krante išrikiuoti, kaip namai sustatyti. Tiesiog laivų gatvė. Tuose laivuose-namuose galėtų žmonės gyventi. O gal ir gyvena.

Taip ir fotkinu – tai į kairę, tai į dešinę.

Galėtų tuose pakelės laivuose turistus apgyvendinti, tuose boteliuose.

Uosto teritorija bengėsi, vartai uždaryti toliau, nejau reiks atgal eiti… Bet ne, matau žmogus dviratį kažkur pro šoną prasivarinėja, reiškia yra skylė. Dar tenai ant tolimesniojo molo buvo galima užlipti, užlipau, paėjau biškį. Nedaug.

Už uosto teritorijos dar iš inercijos stovėjo keli laivai-namai, o toliau vedė jaukus pakrantės keliukas.

Pakrantės keliuku paėjęs atsidūriau plente, visai netoli tos vietos, kur buvau šiandien eiti pradėjęs. Kokie 300 metrų iki šventyklos, tik tiek tepasistūmėjau per valandą, nors virš trijų km prakulniavau. Bet man patiko tą kilpą daryti, daug gražių vaizdų apturėjau.

Šitoje vietoje eiti plentu vienas malonumas, nes yra platus šaligatvis-promenada.

Rytmetinis žuvų turgus kitoje pusėje. Nėjau šį kartą pažiūrėti.

Varna paprašė, kad nufotografuočiau.

Pasižiūrėjau atgal iš kur atėjau, kur jau praeitis ir viskas aišku

Pasižiūrėjau priekin, kur dar eisiu, kur ateitis, kur dar niekas neaišku

Promenados šaligatvis šalia plento baigėsi, bet yra dar vienas šaligatvis žemiau prie pat vandens. Ten ir nusileidau.

Net graudu darosi žiūrint į tuos kilometrų ženklus – kaip tie skaičiai mažėja. Kai bus nulis, nebebus kur toliau eiti, kelionė bus baigta.

Pakrantės promenada eiti gaivu

Čia galėtų būti kokia nors koplytėlė toje dėžėje pakely.

Promenada baigėsi prie kavinės. Toliau galima būtų eiti pliažu, bet ten matosi akmenys, kažin ar lengva per juos perlipti. Arba vingiuoti plentu pro Ruhunos universitetą. Pagalvojimui prisėdau kavinės kieme, paėmiau dviejų rūšių kolos ir dviejų rūšių rolsų užkandai – dar juk nepusryčiavęs šiandien.

Šiukšliadėžės prie pakelės kavinės – retas reiškinys. Bet tai nelabai padeda nuo šiukšlių, kurių daug pakrantėje – bet turbūt vandenynas atneša

Persėdau prie majednesnio stalo

Nusprendžiau eiti pliažu, bandysiu per tuos akmenis perlipti kaip nors. Grįšiu, jeigu ką – netoli. Užšnekino pliažinis byč-bojus, siūlo nakvynę ir surfingą, tai jo ir paklausiau, ar jis laipioja tiesiai per tuos akmenis tolumoj. Taip, sako, galima perlipti su gerais batais. Mano batai geri – ypatingose sąlygose išbandyti kroksai-kaliošai-gavnostupai.

Priėjęs akmenis iš pradžių pasigrožėjau jūros flora, jos faktūra nuostabia.

Pradžioje eiti buvo lengva visai.

Kai kur buvo tokie susiformavę kartkartėmis bangų užliejami prūdeliai – natūralūs akvariumai su šiltu vandeniu. Ten visokių žuvyčių pilna.

Toliau eiti darėsi vis sunkiau. Prieš lipant per akmenis reikia pasitikrinti jų stabilumą ir slidumą, apsičiupinėti, pagalvoti, kur dėsiu kiekvieną žingsnį.

Basutės paliktos sunkiai prieinamoje vietoje

Užsikoriau aukščiau – ten pievelė. Bet nuo jos toliau krantan nenueisi – ten šabakštynai nepraeinami, gyvatvorės kaktusinės, net jei ir prasibrausiu kažkaip, vistiek į kokią tvorą atsiremsiu greičiausiai. Todėl nusileidau atgal prie akmenų.

2D sunku perteikti tų uolų-akmenų aukštį, perlipimo sudėtingumą

Laipioti sudėtinga, bet vaizdai gražūs, faktūros visokios.

Rodos visai nedaug beliko, tuoj smėlėtas paplūdimys, bet paskutinis etapas pats sunkiausias.

Begalvojant kaip man nusileisti nuo stataus akmeninio skardžio iš kažkur netikėtai atsirado diedukas moliuskus nuo akmenų berankiojantis. Sako, neik pro šoną, tiesiai čia leiskis. Paklausiau to laipiojimo profesionalo.

Reikėjo vieną tarpeklį su koralais perlipti. Paskui tarpeklį be koralų.

Tarpeklis

Pakaliau įveikiau kliūtis. Nususelfinau patenkintas, prakaitu apsipylęs. Nenudžiūsta čia prakaitas apsiniaukusią dieną, šlapias eisu toliau visas.

Pagaliau išlindau į pliažą. Einu kol einasi, iki kitų akmenų.

Vietomis pliažo smėlis juodas, vietomis ir banglentininkų yra.

Pliažas nuo kranto atskirtas stačiu skardžiu, bet čia nemažai išėjimų per visokius viešbučius su laipteliais.

Taip priėjau Septintos Bangos byč hausą. Ar duos man čia alaus, paklausiau bachūriuko čiabuvio stovinčio prie viešbučio. Duos duos, sako. Tai ir nusprendžiau čionai pailsėti, paskui per kalną lipti į Beach Road plentą.

Juodas smėlis, lyg nafta išsiliejusi

Sėdžiu septintoj bangoj su gražiu vaizdu, geriu vandenį alum paskanintą, t.y. puspyvę, kuria Donelatis būrus girdydavo.

Kodėl tas mano poilsio viešbutis vadinasi Septintoji Banga, galvoju. Juk Devintoji Banga turėtų būti, kaip mūsuose. Matyt Baltijos jūroje bangos mažesnės, kas devinta būna ypatinga, o čia kas septinta.

Paskui keliukais išlindau į B524 kelią einantį lygiagrečiai A2 plentui.

Tas B524 kelias, vadinamas Beach Road (kiek tokių Byčroudų jau praėjau – skaičių pamečiau)

Žiauriai pigi nakvynė. Patingėjau ten eiti patikrinti, telefonas yra, jei kam rūpi

Prisėdau prie įvažiavimo į Pearl Cliff viešbutį. Tasai viešbutis prašmatnus, brangus, bet ne turistams skirtas, o vietinių vestuvėms – tokių yra nemažai. Besėdint ir kojas bemasažuojant kaip tik ten įvažiavo vestuvinė mašina.

Šiukšlinė

Va čia tai kaina – apie €3.30. Yra telefonai pasiteiravimui jei kam rūpi

Pigių viešbučių gatvė aplenkusi uolą įsuko prie vandenyno.

O čia jau Mataros prieigos.

Toks įdomus gaublys pasitinka atsivėrus Mataros prieigoms.

Praėjau pro autobusų aikštelę. Čia ne autobusų stotos, ji bus miesto vidury.

Praėjau žmogų su kartimi prie palmės. Maniau, kad jis kokosus taip skina.

Toliau atsirado platus platus šaligatvis, kaip antras kelias šalia. O ten prie par kranto dar vienas šaligatvis turėtų būti.

Žiūrėk, tave fotografuoja – pasakė kažkas žmogui su kartimi prie palmės. Pasirodo, kad jis ne kokosus skina, o lapus genėja.

Praėjau pro motociklų mokymo važiuoti aikštelę.

Prisėdau ant kelmelio tikrąja to žodžio prasme.

Prisėdau ant kelmelio. Ledų pardavėjas pravažiavo dviračiu. Nusipirkau ledą.

Visas krantas nusėstas porelėmis su skėčiais. Nelyja, skėčiai reikalingi prisidengimui. Čia labai kovojama su dorove. Pamatys, kad bučiuojasi, gali suareštuoti.

Dar viena motociklų mokymo aikštelė

Daug daug porelių poruojasi. Porelės slepiasi po skėčiais, kad niekas nematytų ką jie daro, neduokDie bučiuojasi. Užima visus suolelius, nerasi kur prisėsti. Pagedęs dabar jaunimas, kraipo galvas senoliai, visada tėvai vaikus poruodavo padedant piršliams ir astrologams, o dabar jie patys sau leidžia porą susirasti. Nieko gero nebus iš tokių porų, nieko gero.

Priėjau kioskelį su skaniais dalykais. Čia tipiški didmiesčio promenadų skanumynai: bulkutės su žuvim, krevetėm, krabais, žirniai, pyragaičiai visokie.

Nusipirkau žirnių, ten dar keptas pipiras kyšo. Ant maišelio išaiškinta gyvenimo prasmė.

Suvalgiau žirnius vaikų žaidimo aikštelėje ant suolelio.

Jaunuolis rašo smsą: suoliuką mums jau užėmiau, ateik greičiau, nepamiršk skėčio

Greitkelis į Kolombą jau nebetoli

Priėjau prie paties Mataros krantinės epicentro, kur tiltelis į šventyklos salelę ir paminklas kariui.

Gilyn krante matosi didelis autobusų stoties pastatas.

Dar nesu buvęs toje salos šventykloje prie Mataros, yra proga užeiti. Pasukau į tiltelį.

Nuo tilto atsisukau į rytus iš kur atėjau, kur jau praėjau

Nuo tilto atsisukau į vakarus, kur dar eisiu, kur dar visko gali nutikti

Ant tiltelio daug turistų. Europietis tiktai aš, kinų daugiau, daugiausia vietinių.

Šventyklos lankytojai nupirko gėlių Budai paaukoti. Tas gėles prie tilto pardavinėja. Buda nemėgsta kotų, juos nupjauna prieš įeinant į Šventyklą, neša tik žiedus.

Prie šventyklos vartų žmogus aukas renka, paprašė ir manęs paaukoti naujos pagodos statybai. Daviau šimtinę. Pagalvojau, kad pradės burbėti, jog mažai, bet nieko, padėkojo ir net kvitą davė. Keista, Mataroje dar nesugadinti žmonės. Pabandyk Kolombe šventykloje šimtine atsipirkti…

Apėjau aplink šventyklą salelėje. Vidun per daug nekandžiojau, tik truputėlį.

Gėlių kotai tvarkingai sukrauti šiukšliadėžėje

Apėjęs salos šventyklą grįžau į krantą ir patraukiau toliau į vakarus.

Pažiūrėjau ką pardavinėja prie šventyklos, Kaip visada, visokius šventus dalykėlius ir aukojimo objektus.

Kiek toliau nuo šventyklos pardavinėja plastmasinius žaislus, irgi kaip visur. Nauja mada – pripučiami pingvinai-stovinukai.

Praėjau pro prašmatnių privačių greitkelio autobusų stotį. Ne visi greitkeliu važiuoja. Baigus šios dienos ėjimą ko gero čia grįšiu namo važiuoti.

Mataros bokšto laikrodis už stadiono.

yra ir čia modernių paminklų

Taip aš atsidūriau prie Mataros forto.

Pasukau forto gatve Court Rd. Tylu ir tuščia čia.

Priėjau kavinę Olando gatvė. Bais gražus interjeras, visiškai europietiškas.

Olando kavinėje išlikęs šulinys iš olandų laikų.

Olando kavinė tęeiasi iki pat pliažo

Graži jūsų kavinė, sakau vadybininkei išėjusiai manęs pasitikti. Užeisiu vidun alaus išgerti. Prašom prašom, pasakė ji. Viduje man davė meniu, bet net nepažiūrėjęs sakau: alaus man, nebūtinai olandiško, tiks ir daniškas-šrilankinis. Neutrim alaus, sako padavėjas, neturim licencijos alkoholiui. Še tai tau… o toks dailus restoranas. Nieko, mažiau alaus, daugiau pinigų liks. Atsisveikinau ir toliau patraukiau.

Toliau toje Teismo gatvėje pamačiau įdomų dalyką – daug daug juodų lentelių su baltom raidėm prie namų. Tai standarinės notarų iškabos. Sėdi jie ten savo narveliuose, dokumentus visokius pasirašinėja.

Yra ir čia viešbučių, visai neblogai būtų pagyventi tyliame ramiame forte.

Praėjau pro budistų šventyklos tvorą drambliuotą. kaip čia priimta. Girdėjosi, kaip viduje vyko sekmadienio mokyklėlės užsiėmimai, mokino vaikučius giedoti.

Taip aš išlindau prie upės. Plati Nilvalos upė. Neblogai būtų persikelti. Matau keli žvejai aplink valteles kuičiasi. Vienas kiek įkaušęs priėjo ir cigaretės paprašė. Perkelsit mane į kitą krantą, klausiu. Jo, be problemų, šypsosi tas. Nuvedė prie kito dėdės, tas pasitarė su kitais ir persigalvojo –  sako, kad niekas čia neperkels, reikia aplinkui iki tilto eiti.

Na ir nieko, kad neperkels, aš ir taip galvojau dar po fortą pasivaikščioti, dabar kita gatve grįšiu.

Grįžau vėl pro drambliuotą šventyklos tvorą, bet netrukus įsukau į kitą gatvelę.

Praėjau pro aukštą tvorą išpaišytą. Čia kažkokie ne moksleiviški piešiniai, čia ne mokyklos tvora, tikriausiai.

Taigi čia kalėjimas, supratau priėjęs iškabą.

Taikvando komanda

Užsukau į sulčių barą. Man aistravaisių, be cukraus, su druska, sakau. Padarė labai skanių sulčių. Rūgščios, atgaivino dūšią.

Ir vėl išlindau prie stadiono. Apėjau visą fortą, graži buvo kilpa.

Man patiko liūtas su žmogišku veidu prie vartų.

O toliau išėjimo iš forto vartai. Einu link tilto.

Nuo tilto per geltonąją upę

Knygas prie bibliotekos pardavinėja

Praėjau pro kitą mažesnį bet išsilaikiusį fortą – Star fort – žvaigždės pavidalo.

O toliau paėjėjimas Mataros didmiesčio gatvėmis.O tiksliau, tuo pačiu A2 plentu, katras čia nėra tokia plati gatvė, kaip kaimyninės. Ir autobusai tarpmiestiniai čia nevažinėja. Visas transportas nukreiptas Nilvalos gatve, bet A2 plento neperkėlė.

Gėles prie šventyklos pardavinėja aukoms

Plakatas prie policijos

Praėjau pro religinių reikmenų krautuves. Ten daug visokių vienuolių atributų.

Įsukau į gatvelę turėsiančią privesti prie upės.

Ėjau ėjau ta gatvele ir atėjau prie upės, prie restorano laivelyje. Alaus čia neturėjo, anei Ra raugintos sulos, pasitenkinau kola. Užtat vaizdai gražūs.

Grožiuosi geltonu drumstu upės vandeniu, kolą gurkšnoju. Priešais matosi upės sala, Ji net pavadinimą turi: Kiralapana Duwa. Ten dabar varnos gyvena.

Ar yra pas jus krokodilų, klausiu laivo restorano darbuotojo. Yra, sako, vakarais daug jų čia plaukioja.

Atsisveikinau su restorano darbuotojais ir toliau patraukiau.

Praėjau pro nedidelį uostą.

O toliau pasukau gilyn į krantą ir nuvinguriavau gatvelėmis link Polhenos pliažų.

Statybos technikumo tvora išpaišyta

Ar teisingai einu į Polheną, klausiu dieduko su anūkėliu. Taip, atsakė jis.

Pašto dėžutė mažiems vokams

Perėjau dar vieną geltonąją upę, tiktai mažesnę

Už upelio prasidėjo Polhenos kurortai. Čia kažkur netoli nakvojau šiąnakt.

Išlindau prie jūros tiesiai į Polhena restoraną. Ten ir nusėdau.

Kainos nemažos, bet valgyti nenoriu, nesvarbu

Geriu burbuliuotą puspyvę iš retesnio alaus. Mėgstu įvairovę.

Geltonasai upelis atneša geltonas putas

Juodieji krabai gana drąsūs šitoje vietoje. Rėplinėja aplink stalą, aš juosiuos fotografuoju.

Geltonoji upė čia įsilieja, okeano vandens spalvą keičia

Kiek čia krabų?

Toliau salelė matosi, joje kažkoks bokštas. Ten šventykla.

Pailsėjęs toliau einu Polhenos pakrante.

Į šitą restoraną nebeužsukau

Taip atsidūriau prie Polhenos viešojo pliažo. Apsiniaukę šiandien, bet žmonių daug. Sekmadienis.

Šliaupai visokių dydžių

Koks vietinių pliažas be plastmasinių žaisliukų turgelio

Už pliažo šventykla, o už jos mažytė įlankėlė su ant kuolų sėdinčiais meškerninkais.

Biškį lynoja-dulksnoja, meškerninkai namo nuėjo

Gerai čia būtų pasėdėti pavargus, bet aš pailsėjęs, reikia eiti toliau

Priėjau Daktaro namo viešbutį, ten gražu, ten baltųjų poilsiautojų yra.

Bandžiau pafotkinti meškerninkus ant kuolų, šį sykį nelabai gavosi.

Chiebra baliavoja

Nepadeda šitas užrašas

Kranto keliukas baigėsi, dar pasukau prie jūros įsitikinti, kad toliau paplūdimiu nepraeisiu, kad reikia sukti į plentą.

Štai aš ir vėl A2 plente. Žiū, iki namų 155 km belikę.

Praėjau pro Kuburugamuvos prūdą apžėlusį.

Šnapsinę praėjau. Reikia žinoti tolias vieteles.

Kažikos didelis miestas artėja. Jau Mirisa, tikriausiai. Bet ne, ten Kumburugamuva taip dideliai atrodo.

Nusipirkau wada pyragėlį skanų.

Kodėl prie plento pyragėlius pardavinėja? Taigi dar viena didelė šnapsinė šalia, prie kurios turi būti užkandos kioskas.

Praėjau pro pirmąjį Lantern prabangių viešbučių tinklo viešbutį.

Šventyklos vartai įspūdingi. Toliau ir bareljefas.

Priešais Garanduvos kelią įsukau prie jūros, gal ten iki Mirisos pliažų nueisiu.

Pažiūrėjau atgal į savo pėdsakus iš kur atėjau

Pažiūrėjau pirmyn, kur dar nėra mano pėdsakų, tiktai šuneliai pripėdavo

Praėjau pro Šri Šaravi prašmatnius poilsio namus

O toliau matau visokias kliūtis. Neprieisiu taip iki Mirisos pliažų, dar tolokai jie. Reikia į plentą grįžti.

Prieš įsukant į plentą sutikau chiebrą besiruošiančią iš plastiko butelių laužą kurti. Šiukšles renkat, šaunuoliai, sakau. Ar išlįsiu pro čia į plentą? Taip, sako, lengvai. Bando dar kažką aiškinti nerišliai, labai jau įkaušę smarkiai.

Taigi, įsukau į krantą pro pievą ir karvutę.

Fikuso vaisiai

Takeliu įlindau į šabakštynus, takelis baigėsi. Nieko, prasibrausiu kaip nors, ne vpervoj.

Tie šabakštynai baigėsi prie aptverto negyvenamo namo. Tvora aukšta, į gatvę neperlipsiu, vartai spyna užrakinti. Ten matėsi kopėčios į kitą kažkokią teritoriją, bet nerizikavau lipti. Reikia atgal grįžti kito kelio ieškoti. Gerai, kad šabakštynai nespygliuoti, dilgėlių visai nėra (gal jos ir neauga tropikuose), praėjau be sužeidimų.

Sugrįžau prie nustebusios geriančios chiebros (įdomu, kaip jų džipas čia privažiavo), apėjau juos iš kitos pusės, nuėjau prie karvės, sutikau dieduką, pasisveikinau. Aš tave išvesiu į plentą, pasakė diedukas, tik karvę perkelsiu iš pradžių.

Nuvedė kitais takelias prie kitų vartų, atrakino juos man, išleido. Kaip aš būčiau vienas išėjęs… ko gero būtų tekę toli pliažu grįžinėti.

Iš kur tu esi, klausia diedukas (jis visai neblogai angliškai bešnekąs). Iš Europos, atsakiau standartiškai. Ir taip supratau, kad iš Europos, sako diedukas, bet iš kokios šalies? Iš Lietuvos. A, iš Sovietų Sąjungos, sako diedukas. Teko kadaise ten būti, jau seniai, atsakiau. Jo, jau seniai, patvirtino diedukas. Atsisveikinom, o aš jau vėl plente.

Ėjau ėjau ir prie 152 kilometro ženklo priėjau autobusų stotelę. Užteks šiandien, nusprendžiau. iki Mirisos vistiek nenueisiu. Taigi, baigiu šiandien toje vietoje.

Stotelėje ne vienas stoviu, laukiam autobuso. Vienas pralėkė, nesustojo, nors stabdėm. Kitas stabtelėjo, bet kai pribėgau įlipti, staiga nuvažiavo. Gerai, kad tie autobusai čia tankiai važinėja. Tuoj trečias atvažiavo, tas sustojo, juo ir nulėkiau į Matarą.

Jau manau tuoj namo parlėksiu, bet prie greitkelinių autobusų milžiniškos studentų eilės. Velniava. Buvo taip kadaise, bet jau kelis kartus be eilių tokiu laiku sekmadieniais išvažiuodavau. Nesiseka man.

Ką gi, įlipau į Galės autobusą tas tai ilgai dar stovėjo, paskui šliaužė kaip vėžlys sustodamas kas kelis metrus.

Į autobusą pardavėjas įlipo, riešutų nusipirkau.

Galėj atsidūriau jau vėlai, bet stoties snarglinė dar dirba, tai nuotaiką pakėliau biškelį. Užkanda fantastiška: žirniai, biškį kokosų, svogūno, pipiras keptas.

O paskui, kas paskui, paskui į Maharagamą švilpt parlėkiau autostrada, o iš ten tiesiai į balių, net nepersirengęs ir nesiprausęs, mat pakviestas buvau. Gili naktis, bet dar manęs laukė, dar ne viską išgėrę buvo.

This entry was posted in Dienoraštis, Šri Lanka and tagged . Bookmark the permalink.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *