Septyniasdešimt pirma diena

Šeštadienis, 2017-11-11

Man priderintas antropinis principas • Sveika, Matara, ir sudie • Kilometru anksčiau pradedu • Žiedai tarp žiedų • Koralai ir drovūs krabai atsiskyrėliai • Motrtiškės geri kokosai • Per Mirisos pliažą • Apie Lietuvos trispalvę • Radau gerą vietą stebėti pasaulį • Nerealūs vaizdai kyšulio gale • Apie banginių stebėjimą • kaip auga Jackaus vaisiai ir papajos • Per naują tiltą • Tailandietiška sriuba japoniškame restorane • Pro dangoraižį • Aukso ir šešėlių žaismas • Taprobanės salelė • Pagiriamasis žodis Veligamos pliažui • Žvejų laiveliai rankas išskėtę • Vaizdinga įlanka • Saulėlydis Midigamoje • Svečiuose lietuvių sodyboje – balandėliai vakarienei

26,4 km

Jau nebereikia į startinę ėjimo poziciją važiuoti iš pagrindinės Kolombo traukinių ar autobusų stoties Forte, kuris yra į šiaurę nuo mano namų. Nuo pereito karto važiuoju į Magaragamos autobusų stotį, iš kur startuoja greitkeliniai laineriai į Matarą ir Galę. Ta stotis yra į rytus nuo mano namų. Dar po kurio laiko į startą važiuosiu tiesiai į pietus – arba traukiniu, arba autobusu iš prie namų esančių stotelių.

05:45 išeinu iš namų, netrukus atsirandu Dehiwala Station Rd junction, kur jau manęs laikia autobusas į Maharagamą. Atvarėm ten greitai, matau, stovi autobusas į Galę. Gal man ten važiuoti? Bet autobusas pustuštis, reiškia dar stovės kurį laiką, be to iš Galės iki mano startinės pozicijos gerokai toliau, nei iš Mataros. Pereinu paprastų autobusų eilę ir matau stovi dar vienas prašmatnus į Matarą, jau važiuoti ruošiasi. Puiku, viskas priderinta man. Toksai special antropinis principas.

Taigi, sėdžiu autobuse. Net vietą prie lango gavau – toks dėdė sėdėjo prie krašto kažkodėl, laikydamas vietą prie lango laisvą, ten mane ir įleido. Sėdynės net nebandžiau atsilenkti, žinau, kad užprotestuos užpakaliniai kaimynai.

06:32 važiuojam. Dėdė išsitraukė bulkutę. Aš tai be pusryčių, apetitas sukilo, kaip gerai būtų, jei man dėdė duotų tos bulkutės atsikąsi. Prisiminiau, kad turiu riešutų, tai riešutus ir valgiau.

Štai ir Matara. Sveikas, mieste ir sudie. Tolimesniuose mano ėjimuose liksi praeituose etapuose, nebegrįšiu čia (žinoma, kitom progom tikiuosi dar ne kartą čia atvažiuoti). Taip ir nesužinojau, kur čia snarglinė netoli stoties – juk turėtų tokia būti. Todėl, kad nenakvojau čia ir neužsibūdavau laukdamas autobuso namo. Pereitame ėjimo etape, pereitą savaitgalį nustebinai mane savo jaukiu ir tyliu forto rajonu, krantine, geltonąja upe. Rekomenduosiu kitiems.

Atlėkus į Matarą manęs jau laukė autobusas į Galę. Man čia pat išlipti už kelių km. Jau sėdėdamas autobuse susigriebiau, kad smulkiausias banknotas piniginėje 500. Kaži ar turės grąžos, nesurinks tiek pinigų iš keleivių prieš man išlipant… Už taksi būčiau mokėjęs kokius 300, o čia gal teks palaidoti 500. Reikėjo, žinoma, kokį pyragaitį stoty nusipirkti.

Be reikalo pergyvenau. Konduktorius, aišku, paprašė gal galėčiau sukrapštyti smulkesniais, bet gavęs neigiamą atsakymą apibilietavo kitus ir atnešė man grąžą prieš pat išlipant.

Mane 152 kilometre išleiskit, sakau priėjęs prie šoferio. Kur kur, tas klausia. Thalaramboje, sakau, pažiūrėjęs į žemėlapį. Čia ir yra Thalaramba, sako šoferis, ar dar kas lipat Thalaramboje, šūktelėjo keleiviams. Sustabdė autobusą, išlipau. Dar reikėjo važiuoti kilometrą, bet aš nesiginčijau. Išleido patogioje vietoje, buvo kur pavėsyje nesibaidant pralekiančių sunkvežimių ir autobusų, įsijungti trekingą, susitepti kremu nuo saulės, užsidėti skrybėlę. Susitvarkiau tuos reikalus ant tuščio prekystalio.

Čia jau Mirisos prieigos, žinomas kurostamiestis čia pat, todėl vis daugiau pasitaiko pravažiuojančių baltųjų poilsiautojų, o taksistai-tuktukistai sekioja iš paskos siūlydami pavežti: sir, tik 1000, sir, gerai, kaip tave, tai ir už 500 nuvešiu, na gerai, duok 300, pigiau negaliu, na tiek to, už dyką nuvešiu, žinau gerą viešbutį…

Pakyrėjo plentu eiti, mašinų saugotis, pasukau į keliuką vedantį link vandenyno.

Keliauju apsirėdęs kaip botanikas. Kad dar labiau būčiau į botaniką panašus, pradėjau fotografuoti visokius augalus. Gaunasi žiedai tarp žiedų.

Išlindau prie vandenyno ten koralai.

Koraluose visokios kriauklelės ir krabai-atsiskyrėliai mažyčiai, katrie nesiduoda nufotografuojami, pasislepia po savo kriauklelėmis mane iš tolo pajutę.

Pasigrožėjęs koralais truputį paėjau pliažu.

Prisėdau atsipūsti ant kelmelio.

Neilgai teėjau, grįžau į plentą – bus dar paplūdimiai patogesni ėjimui šiandien.

Išlindau į plentą, dabar iki Mirisos pliažų trauksiu.

Įžengiau į Mirisą, bet iki garsiųjų Mirisos pliažų dar tolokai eiti.

Užsukau į vieną viešbutį-resortą pasižvalgyti, koks įlankėlių praėjimas pliažu. Gera vietelė poilsiui su gera kompanija, tačiau man dar alaus atsigerti per anksti, dar net nepavargau, kad norėčiau prisėsti atsipūsti. Galima pro jus į pliažą nueiti, klausiu merginos vadybininkės. Taip, žinoma, parodė kur varteliai. Nuėjau, pažiūrėjau, grįžau.

Išlindau prie kitos įlankos pažiūrėti. Kairėj (vakaruose) jau matosi salelė žyminti Mirisos garsiojo pliažo pradžią. Tiesiai iki salelės neprieisi, teko grįžti į plentą.

Radau pirmąjį išlindimą į pliažo pradžią prie salelės. Gražus išlindimas.

Pirmas dalykas, kurį pamačiau išlįsdamas į paplūdimį buvo moteriškė su kokosais. Geri mano kokosai, kviečia ji.

Apsižvalgiau aplinkui ir prisėdau prie moteriškės patikrinti kokie jos kokosai.

Skystimas buvo skanus, o koks minkštimas? O minkštimas buvo kietas, reikėjo paprašyti moteriškės, kad atkrapštytų savo dideliu peiliu. Paskiau prisiminiau, kad kažkur giliai kuprinėje turiu peiliuką, dar nė karto jo nepanaudojau, būčiau pats tą kokosą sudorojęs. Bet šiaip jau nė karto neprireikė peilio einant aplink salą, matyt jau ir nebeprireiks.

Už tokį brandų kokosą tik 50 paprašė – čia ne pliažinė kaina, čia man išreikšta pagarba tokia. Pridėjau dar 20, nes kai pardavėjas pasitaiko negodus ir aš pasidarau neskūpus.

Einu per visą Mirisos pliažą. Esu jį išvaikščiojęs prieš kelis metus, esu ir nakvojęs čia. Tuomet labai daug rusų čia buvo, dabar mažiau. Jie kažkaip dreifuoja nuo pliažo prie pliažo. Sako, dabar jų daugiausia Hikkaduwoje, turėčiau ten eidamas aptikti tagilų.

Žinau vieną neblogą barelį pliažo kitame gale. Va, pereisiu visą pliažą ten ir atsigersiu savo rytmetinio alaus, o iki tol niekur neužsuksiu. Jei ten to barelio nerasiu, ar jei ten man alaus neduos, tada kuisnim, apsieisiu.

Praėjau pro rastafarų barą, lietuviškų spalvų. Iš tikrųjų tai Etiopijos imperijos spalvos, jei mūsų trispalvės kūrėjai būtų turėję tiek informacijos, kiek prieinama dabar, ko gero dabartinės trispalvės variantas būtų pralaimėjęs prieš alternatyvą labiau atitinkantį istoriją ir heraldinius dalykus – balti Gedimino stulpai ar Vyčio kryžius raudoname fone.

Nedidelis tas Mirisos pliažas, greitai perėjau. Kadaise daug didesnis atrodė. Praėjau pro tą vietą, kur kadaise bare sėdėdavau, kažkaip nebe taip pasirodė gerai, nepažinau vietos visai. Lyg toks apvalus baras buvo, lyg nuardė jį, nebesuprantu. Ten toliau matosi medžiais apaugusi vietelė, geriau ten nueisiu.

Medžiais apaugusi vietelė pliažo gale man patiko, vaizdas iš čia puikus. Patarnautojas bemat atnešė vandens ir alaus, čia pasėdėsiu akademinę valandą kokią.

Labai gera vieta stebėti pasaulį. Ir Šri Lanka ir konkrečiai ta vietelė Mirisos pliažo pakrašty. Štai žvejas eina prie savo kuolo pasimauti.

Žvejas jau ruošiasi lipti ant kuolo. Šitą reginio pažiūrėti atėjo ir šuo.

Gerai pasėdėjau, gerai pailsėjau. Kur toliau? Žiūrim žemėlapį. Būtų gerai apeiti tą kyšulį, gal ten kokiais miško takeliais pralįsiu. Reikia įvairovės, turi būti ne tik plentas ir pliažai.

Kur čia tulikas, paklausiau patarnautojo atsiskaitęs ir padėkojęs. Tulike nusifotkinau ir patraukiau į kranto gilumą.

Keliuku pasukau link kyšulio ir dar praėjau pro atsivėrusį vaizdą į jūrą kitu kampu. Šiandien geros bangos, banglentininkus pafotkinau.

Keliukas veda aukštyn, iš ten irgi atsiveria Mirisos įlankos vaizdai.

Paėjęs keliuku aukštyn atsirėmiau į privačią teritoriją, teko sukti atgal pakalnėn. Grįždamas užsukau į kurortą su gražiais vartais.

Pasitrainiojau pro prabangaus kurorto teritoriją. Pro baseiną išlindau į kyšulio galą.Vaizdai iš ten nerealūs.

Ir aukštumas tų palmių, stebėjausi. Auga per visą kalno aukštį – nuo papėdės iki pat viršūnės. Taip man besistebint priėjo keli tos prabangios vilos darbuotojai, kalusia ko čia ieškau, ką čia pamečiau. Aišku, mandagiai paklausė kuo gali man padėti. Norėčiau išlįsti pro čia į kitą kyšulio pusė, sakau, patekti į Secret Beach Bar, po to eiti į uostą. Nepraeisi pro čia, pasakė man, reikia grįžti į Harbour road, ir per kitą pusę aplink eiti.

Ką darysi, einu atgal Nesigailiu, kad čia užsukau, vaizdai patiko. Čia galima būtų fantastišką balių surengti prie to baseino kada nors su gera kompanija.

Einu Harbour road, graži gatvelė.

Priartėjau prie uosto iš kur turistus plukdo banginių stebėti. Mirisa garsėja tuo. Prieš keletą metų kažkas aptiko daug banginių plaukiojančių vandenyse piečiau pietinio Šri Lankos kranto ir padarė atrakciją turistams. Dabar net kariniai laivai plukdo banginių žiūrėti. Klientų daug – nusibosta poilsiautojams visą laiką pliaže ritinėtis, užkimba ant to siūlomo paįvairinimo. Pats neplaukiau dar banginių žiūrėti, bet manęs ir netraukia tie sukomercinti gyvūnų stebėjimo šou. Kiek klausinėjau tų katrie plaukė, nei vienas nebuvo patenkintas. Daugelis ir nematė nieko iš viso – neatplaukia tie banginiai pagal užsakymą, nepašersi jų kad suplauktų kaip karosai. Kai kam pasisekė – matė sekundę iškilusią uodegą ar fontaną, bet nufotkinti, žinoma, nespėjo. Dažniausiai ne banginiai tuomet rūpėdavo, bet kad greičiau parvežtų į krantą, kad greičiau ta karonė baigtųsi, jau ir taip viską baigė išvemti nuo to supimo.

Trumpam išlindęs į uostą pamačiau, kaip plukdo poilsiautojus į turus.

Toliau pasibastyti po žvejų uostą neleido užrašas, tik nosį ikišau. Kaži ar ką nors ypatingo būčiau ten pamatęs.

Toliau mihiriwella road-Harbour road gatvelėmis išėjau į A2 plentą.

Bet trumpai tepaėjau plentu, nufotkinau kilometrų stulpą ir vėl įsukau į Kolaniya road, gal ten pavyks toliau krantu pralįsti iki Samudragiri šventyklos.

Einu Kolaniya gatvele vis užsukdamas kur išeina prie įlankos.

Nuėjau Kolaniyjos gatvele iki pat galo, kur toliau eina keliukas į šventyklą. Iš kiemo išlindo moksleivis, paklausiau jo, ar iš šventyklos yra išėjimas į plentą. Ne, sako, reikės grįžti ir pro čia atgal. Na gerai, neisiu į šventyklą, suksiu į plentą.

Ir vėl plente, kuriuo eiti ilgainiui pakyrsta. Teks paeiti kilometrą, kol rasiu išėjimą į Veligamos pliažą.

Įsukau į Kaluwella wata keliuką, gal juo iki vandenyno prieisiu, paskui pliažu Veligamą pasieksiu…

Ėjau ėjau ir vartus priėjau. Už jų matosi, kad galėčiau iki vandenyno nusileisti. Teritorija už vartų, rodos, kažkokia valdiška, ne privati. Varteliai atsidarytų iš vidaus ranką užkišus ir sklendę atitraukus. Bet susilaikiau nuo tokio žingsnio – čia jau per daug įsiveržimo, negerai taip, verčiau grįšiu į plentą.

Grįžau į plentą, einu toliau.

Priėjau tiltą per Polwata Ganga upę. Tiltas naujas, dar baiginėjamas.

Iškart už tilto įsukau į keliuką link vandenyno, nes eiti pliažu norisi labiau, nei plentu, kur mašinų reikia saugotis.

Prie vandenyno įsukau pro prašmatnaus Mandara resort viešbučio kiemą.

Taip aš atsidūriau dideliame Veligamos pliaže.

Pliažas gana apytuštis toje vietoje, nors viešbučių prie kranto daug.

Praėjau dar pro kelis man paruoštus gultus. Vis dėl to reikia pailsėti, prisėsti, jei taip prašo. Banglenčių nuomotojai byč-bojai rastamanai sukinėjasi aplink. Galiu čia prigulti? Žinoma. Gal ir alaus man atnešit? Alaus reikia užeiti į restoraną krante. Na gerai, užeisiu į restoraną, nes gulint ant gulto nebus patogu gerti. Juolab dar ir valgyti užsimaniau – be pusryčių dar, o vienu kokosu sotus nebūsi.

Restoranas, pasirodo, japoniškas besąs. Ar turit misu sriubos, klausiu. Nėra šiandien, yra tom yam. Gerai, niam niam tom yam, tinka apyaštrė tailandietiška sriuba su kokosų pienu ir jūros gėrybėmis. Tailandiečiai geriausi sriubų specialistai.

Pasiėmiau dar vandens ir alaus vandeniui paskaninti. Ta puspyvė geras atradimas – nebegeriu daugiau visokių kolų-fantų-spraitų, dabar sveikiau gyvenu.

Pavalgiau, pailsėjau, nuotraukas pafiltravau ir toliau einu Veligamos paplūdimiu.

Tasai Veligamos paplūdimys labai ilgas pasirodė, kadaise kai čia buvau man atrodė maža ta įlanka, o Mirisos atvirkščiai – atrodė didesnė. Žemėlapis patvirtina, perėjęs savo kojomis geriau susigaudau dydžiuose.

Toliau pliažas susiaurėjo, siauras smėlio tarpelis tarp vandens ir mangrovių.

Mangrovių ir kitų augalų brūzgynai baigėsi, toliau prasidėjo žvejų ruožas.

Žvejų laiveliai čia didesni, dažnai išpaišinėti banglentine tema – matyt ir banglentininkus aptarnauja.

Meškerninkai čia ne su meškerėm žuvį gaudo, tiesiog ant zilkos.

Spalvotu tinklai ant laivelių savitai sudėlioti. Kiekviena įlanka Šri Lankoje turi savo stilių, savo madą. Savo spalvas, papročius. Tame ir yra visas žavesys.

Žvejų ruožas baigėsi, prasidėjo banglentininkų ruožas. Štai kuo man patinka Veligamos pliažas – jis nevienodas, nemonotoniškas, su savo zonomis.

Banglentininkai, aišku, suvažiavę baltaš…, pardon, baltaodžiai. Vietiniai tik instruktoriais čia dirba. Todėl ir pliažas išvalytas švarus.

Priėjau tą iš tolo matytą dangoraižį. Veikiantis viešbutis, poilsiautojai guli šalia pievelėje prie baseino.

Smėlis šitame krante neklampus, lyg suplūktas. Per tokį malonu eiti.

O paskui vėl žvejų ruožas. Malonu eiti Veligamos paplūdimiu.

Ypač gražiai atrodo, kai pliaže ant kieto smėlio pagrindo susidaro plonas sluoksnis vandens – kaip stiklas. Yra net specialios rogutės slysti per tokį paviršių.

Popiečio saulės apšvietimas ypatingas. Aukso ir šešėlių žaismas.

Kad įvairovės Veligamos pliaže būtų dar daugiau, ten ir meškerninkų kuolai styro. Pačių meškerninkų namačiau, matyt banglentininkai žuvis išbaidė. Vienas spalvotai pasipuošęs diedukas priėjo ir pasisiūlė nusifotografuoti ant kuolo. Jis ten užlipsiąs su savo tautiniais drabužiais, paskui aš galėsiąs užsikarti, jis mane nufotkins. Padėkojau, bet atsisakiau. Nenorėjau šį sykį tokių surežisuotų dalykų.

Artėju prie Taprobanės salelės (Galduwa sinhališkai), priklausančios vienam australui. Nuo 1920-tų ten įrengta vila, kur galima neblogai apsistoti pagyventi. Kadaise buvo labai prabangi vieta, ten laiką leido visokios įžymybės, tame tarpe Kyllie Minoque, paskyrusi salelei dainą “Taprobane (Extraordinary Day)”. Po cunamio ten viskas apgriuvo, paskui atstatė, bet dabar ta vieta nebe tokia ypatinga, ten bile kas gali apsistoti, apie €2000 nakčiai.

Į tą salelę ir nubristi nesunku, vanduo nusileidęs, bet tingiu, be to tikriausiai ten nepateksiu vidun už tvoros, todėl geriau prisėdau ant akmenėlio ir iš tolo pasigrožėjau.

Paprastai tokiose salelėse šventyklos būna pastatytos, bet čia kažkaip gavosi, kad privačia patapo.

Tikrai gražus tas Veligamos pliažas, spalvos, įvairovė ir t.t. Jei toliau geriau nerasiu, tai rekomenduosiu jį kaip Nr 1 Šri Lankoje. Vanduo šitoje įlankoje skaidrus, švarus, žydras. Įlanka didelė, čia bus patenkinti ir banglentininkai, ir snorkelinėtojai, ir daiveriai, ir banginių stebėtojai, ir ramybės mylėtojai, ir tusovkių mėgėjai, ir reikalaujantys europietiško komforto, ir ieškantys vietinio kolorito, ir turčiai-rokfeleriai, ir biudžetiniai valkatos-bekpakeriai. Čia ir prabangūs restoranai, ir žvejų turgeliai, kur ką tik pagautą žuvį nusipirkęs gali sau keptis ant anglies ar lauželyje. Patekti čia paprasta – šalia A2 plentas – išlipai iš autobuso ir pliaže už <100m – jokių taksi-tuktukų. Kažin kodėl šitas pliažas nėra toks populiarus, kaip Mirisa-Unavatuna-Hikaduva? Matyt, kad dar naujas gana, kai buvau prieš 5 metus, nelabai čia buvo poilsiautojų, nelabai kur apsistoti galėjau rasti.

Pailsėjau ant akmens, pasigrožėjau vaizdais ir toliau patraukiau.

Paėjau A2 plentu, jis šalia kranto, Veligamos įlanka vis matosi.

Praėjau pro mečetę.

Eidamas pro įlankos pakraštį pamačiau žvejų laivelius. Jie irgi mane pamatė ir rankas išskėtė apkabinti norėdami.

Praėjau pro žvejų prieplauką ir žuvų turgelį šalia.

Praėjau pro tiltą. Už jo įsukau į Bay beach hotel gatvę link kyšulio.

Matai, kaip rašo… Jei nepamatysi banginių ar delfinų, tai kitą dieną nemokamai – bet kas benorės tiek mūčintis 🙂

Ėjau ėjau ir priėjau gražią įlanką.

Per tuos akmenis geriau neisiu, pažiūrėjau vaizdus fantastiškus ir judėsiu link plento.

Praėjau pro didelį įvažiavimą į didelį poilsio namų kompleksą. Kad kurortas didelis matosi žemėlapyje ir dar iš to, kiek daug darbuotojų baiginėja darbą ir eina pro vartus namo.

Ir vėl plente.

Ir vėl išsukau iš plento link jūros į Kadabedagamos keliuką.

Ir priėjau dar vieną gražią pakrantę – tokią apžvalgos laukymę.

Galvoju, ar man užsukti alaus išgerti į kairėje (rytuose) esantį restoraną, ar sukti dešinėn ir per akmenų kliūtis (tikiuosi nedideles) išlįsti į plentą jau netoli Midigamos. Nusprendžiau paeiti dešinėn, reikia pasiekti Midigamą dar nesutemus.

Pro akmenis ir koralus praeiti buvo vienas juokas.

Pasėdėjau ant akmenų dar, kroksus apsiaviau, su žmonėm pakalbėjau. Ar čia galima gauti  Ra, klausiu. Ne, ne čia, reikia toliau eiti, link Unavatunos.

Toliau per akmenis eiti iki Midigamos pliažo būtų nesąmonė prieš naktį, todėl pasukau atgal į plentą.

Midigamos prieigose plentas eina palei jūra, bet krantas akmenuotas.

Praėjau užrašą, kad kambariai baisiai pigūs. Galėčiau čia ir pernakvoti. Ne todėl, kad taip baisiai pinigus taupau, o dėl to, kad norisi išbandyti, kaip nakvojasi tokiose pigiose vietose. Tačiau negaliu, nes esu prižadėjęs vieniems netoliese gyvenantiems lietuviams, kad kai eisiu pro šalį, užsuksiu į jų sodybą. Negražu būtų neaplankyti tautiečių. Buvom sutarę, kad kai būsiu Midigamoje jiems paskambinsiu. Štai kodėl aš taip veržiuosi į tą Midigamą, nesustoju kur anksčiau.

Jau esu Midigamoje, belieka rasti vietelę, kur galėčiau palaukti, iš kur mane paimtų nakvynei. Praėjau eilinį banglentininkų viešbutėlį, užsukau vidun į kiemą, ten gražus vaizdas į vandenyną, staliukai, puiku. Prisėdau, vandens paėmiau, alaus skardinėlę užsigėrimui.

Saulėlydis bauntiškas, žavus, tokie man niekada nenusibosta.

Skambinu Vilmai, jos vyras Petras tuoj atvažiuos manęs. Neskubėkit, sakau, aš dar saulėlydžiu pasidžiaugsiu.

Netrukus atlėkė motoroleriu Petras, nuvažiavom į jo sodybą už 3,5 km link Ahangamos, gilyn į salą. Šeimininkė Vilma jau laukė, išvirė balandėlių – kas begali būti nuostabiau. Ilgokai vakarojom, tiek daug buvo apie ką pasikalbėti. Svetingus šeimininkus aš matau pirmą sykį, jie atvyko į Šri Lanką maždaug prieš metus ir kuria čia naują gyvenimą. Viską daro patys, jokių darbininkų, jokių tarnų. Todėl pas juos viskas tvarkinga, viskas vietose, viskas veikia, nors dar tik įsikūrinėja – seniai bemačiau taip šioje saloje. Aš pasimėgavau savo puikybe galėdamas papasakoti apie salą kažką naujo, savo istorijas visokias su drambliais ir kitas. Bet reikia gulti, nes paprašiau Petro mane nuvežti atgal iš kur paėmė kuo anksčiau, geriausiai būtų dar prieš šešias, dar tik švintant.