Septyniasdešimt trečia diena

Šeštadienis, 2017-11-18

Hindu šventykloje • Vakarinė Galės krantinė dar gražesnė • Nebandytos sultys • Kelyje palikti galvosūkiai • Gintotos estuarija • Žuvelių pardavėjai • Tuščiame Regio bare • Vertikali tuliko skylė • Beach Paradies • Prie baseino viešbutyje be gyvos dvasios • Kriketas stadione • Krūvos pinigų spalvingame turguje • Temidės svarstyklės • Prisiminimai apie daktaro šaunią šeimynėlę • Diedas su gražia barakuda • Prie Dodanduvos žiočių • Čechovo motyvai • Pro cinamono lupyklą • Link Šri Lankos Palangos • Palikti triusikai pas Ritą • Reminiscences Funky bare • Gražios mergos ant gultų • Lenkiškai kalbančios rusės • Studentas pabėgęs iš rytų pakrantės

27 km

Vis anksčiau išeinu iš namų, nes anksti ryte autobusai mažiau prisigrūdę ir kamščiai mažesni gatvėse. Na ir kas, kad neišsimiegojęs, galėsiu pokaičio prigulti kur nors pliaže – dabar daug einu pro pro gultus visokius, visai neblogai būtų pasnausti dienos karštyje pavėsyje dvelkiant gaivumui nuo vandenyno.

05:37 jau išeinu iš namų.

Nusifotkinau lifte. Kokiame aukšte gyvenu? Pagal lietuvišką supratimą, būtų ketvirtas aukštas, bet pagal vietinį – trečias. Nes kilti pradedu nuo taško G, o pirmasis aukštas kabo aukščiau.  Mano buto numeris yra 3/1, kas reiškia pirmas trečiame aukšte.

Dar prieš švintant išėjau į Gale road gatvę – faktiškai tai tas pat A2 plentas, kuriuo dabar einu. Tik dabar paeisiu priešinga kryptim truputėlį iki Dahiwala Junction sankryžos, kur autobusas mane nuveš į Maharagama sankryžą, kur sėsiu į greitąjį Galės autobusą.

05:50 aš jau sankryžoje, autobusas jau laukia manęs, bet jis dar tuščias beveik, reikėjo laukti, kol pajudėsim. Spėjau dar pyragaičių kelionei nusipirkti ir imbierinio kvaso butelį.

06:00 jau judam, ne tiek ilgai telaukiau. Tiktai važiavom baisiai lėtai, dar stovėjom ilgai pusiaukelėje. Iš pradžių dėl to pykau, bet paskui pagalvojau, kad čia taip specialiai surėdyta, kad man nereikėtų ilgai laukti autobuso į Galę.

06:32 jau sėdžiu dideliame autobuse į Galę. Apie 20% arčiau važiuoti negu iki Mataros ir bilietas truputį pigesnis.

06:39 pajudėjom. Pagaliau važiuoju atsilenkęs sėdynę, nes už manęs tuščia. Prieš užsnūsdamas suvalgiau pyragėlį, užsigėriau imbieriniu kvasu.

08:08 pradėjau eiti. Autobuse nesuvalgytą žirnių pyragėlį atidaviau stoties ubagui.

Praėjau pro parką. Šeštadienio ryte ten daug moksleivių.

Šalia parko pasisveikinau su Buda.

Priekyje pasirodė hindu šventyklos (kovil) bokštai. Reikia užeiti pažiūrėti.

Hindu šventyklos dažniausiai būna įdomios. Kaip tik į pudžą pataikiau. Netrukdžiau žmonėms melstis, atsargiai šonu praėjau beveik nefotkindamas. Paskui kieme prisėdau prie ubagų ir susitepiau kremu nuo saulės.

Išlindęs iš hindu šventyklos dar paėjau link vandenyno, priėjau tarptautinį budizmo centrą.

Už tarptautinio budizmo centro iki vandenyno praėjimo nėra, teko grįžti atgal į pagrindinę gatvę, t.y. į A2 plentą.

Kitoje gatvės pusėje pamačiau dar vieną hindu Šivos šventyklą. Žinia, Galė didelis miestas, čia didelė tamilų-hinduistų diaspora, nors čia sinhalų gyvenama teritirija.

Radęs galimybę išlindau į krantą apsižvalgyti, ar yra praėjimas pliažu. Nėra praėjimo, grįžau atgal į plentą.

Begrįždamas į plentą praėjau pro miegantį žmogų. Gera vieta poilsiui – žolytė, pavėsis, mažai kas pro šalį tepraeina.

Praėjau pro varną smarkiai sužeistą. Vargšelė vos gaudo orą. Geras žmogus iš krautuvės išnešė truputį vandens, papylė ant jos. Kad tik atsigautų, kad tik pasveiktų.

Netrukus priėjau gražią krantinę-promenadą – Marine walk. Vienas malonumas tokia eiti. Šita vakarinė miesto krantinė man labiau patiko už rytinę, kuria praėjau pereitą sekmadienį.

Krantinės gale apžvalginis molas. Dabar čia beveik tuščia, o vakarop visi suoleliai turėtų būti nusėsti besiporuojančio jaunimo su skėčiais. Sėdi ir dabar kelios porelės.

Pasivaikščiojęs molu einu plentu toliau, kur nebe taip malonu, kur bijoti mašinų reikia.

Priėjau pakelės sulčių barelį. Sultis čia daro iš tokių vaisių žalių. Dar nebuvau tų sulčių gėręs, paprašiau kad padarytų. Tik be cukraus, prašau.

Pakalnėje stalelis, prie jo prisėdau atnešė tas sultis. Skonis, kaip sumaišius slyvų sultis su pomidorų. Visai nieko.

Sulčių stiklinė kainavo 100. Gal daugoka, bet nesiderėjau.

Kadangi einu apsirėdęs kaip botanikas, tai man priklauso visokius augalus fotografuoti. Augalus lengviau fotkinti, nei gyvūnus – nepabėga, nesibaido.

Įlindau į prabangų viešbutį pažiūrėti, koks čia praėjimas krantu. Ne kas čia, geriau grįžti paeiti plentu dar.

Taip beidamas ir Gintotą priėjau.

Žemėlapyje matosi krante tokia estuarija. Kažin, ar būčiau ją praėjęs?

Praėjęs tiltą pamačiau, kad gal ir nebūčiau praėjęs to estuarijos.

Alveis, alveis – šaukiau žuvelių pardavėjai gatvėje. Kožnas miestas ar miestelis turi savo bruožą. Gintotos bruožas – žuvelių pardavėjai. Turbūt jas gaudo Gin upės žiotyse.

Paėjęs už tilto dar išlindau į krantą pažiūrėti koks ten praėjimas. Kol kas dar nėra ištisinio pliažo.

Einu pro regio barą. Gal ten atsipūsiu. Užeinu vidun į kiemą.

Regio baras neblogas, švarus. Prisėdau laukiu – niekas neprieina. Pavaikščiojau aplinkui, parėkavau negarsiai, niekas neatsiliepė. Tuštuma.

Už tvoros matosi įdomus viešbutėlis – poilsiautojai gyvena mažyčiuose nameliuose, kaip šuns būdose. Ten ir žmonių buvo, ir net su mažais vaikais mačiau. Bet tai kito viešbučio teritorija, ten jau nebelindau. Dar pasėdėjau regio bare.

Prie manęs taip niekas ir nepriėjo, tad palikau tuščią barą ir nusileidau akmenimis į pliažą – kad ir nedaug, reikia biškelį basam smėliu paeiti, nes kojoms reikia įvairovės.

Maniau, gal iš vandenyno pusės užeisiu į kokį viešbučio barą rytmetinio alaus, bet tuščia visur.

Pliažas baigiasi, reikia lįsti vėl į plentą. Maniau, kad pralįsiu vienu takeliu, bet pataikiau į privatų aptvertą kiemą, teko grįžti atgal. Tame kieme užfiksavau įdomų dalyką – tuliko skylę vertikalioje orientacijoje.

Ir vėl plente. Dabar einu per Boossa miestelį.

Užėjau į Beach Paradies restoranėlį. Ką reiškia “paradies”, klausiu savininko. Taigi rojų, atsako man. Čia klaida, sakau jam, raides reikia sukeisti. Žinau, atsakė jis ir pagalvojo: jūs baltašikniai nuolat prie smulkmenų kabinėjatės, geriau pirktumėt iš manęs ką nors brangiai.

Priėjau didžiulį viešbutį. Vartai atviri, viduje žmonių nėra. Pavaikščiojau visur aplinkui, nieko neradau. Tada nuėjau prie baseino ir atsiguliau ant gulto pavėsyje. Pasnaudžiau truputį. Ketinau baseine išsimaudyti, bet pagalvojęs, kad paskui reikės  džiovintis, iš naujo visokiais tepelais teptis, persigalvojau. Išsimaudyti vandenyne galiu prie savo namų kasdien, kada tik užsinoriu.

Dar kartą pavaikščiojau po viešbučio teritoriją. Aptikau receptioną, įėjau – ten irgi tuščia.

Na ir gerai, alaus gausiu Hikkaduvoje, turėčiau iki ten nukakti šiandien. Tame kurorte alus ir vynas liejasi laisvai.

Išėjau iš svetingo bet be gyvos dvasios viešbučio, toliau keliauju pailsėjęs.

Nufotkinau kilometrų ženklą pro skylę.

Boosse miestelis baigėsi, dabar einu pro Radžgamą arba Ratgamą.

Pakyrėjo plentu eiti, mašinų saugotis. Įsukau į keliuką vedantį prie vandenyno.

Prie manęs pribėgo mergytė, paprašė, kad nufotografuočiau. Gražiai išėjo. Dovanų daviau jai lietuvišką centą, nubėgo laiminga draugams parodyti.

Trupučiuką paėjau pliažu, neilgai. Smėlis klampus, nuolydis didelis, vargas taip eiti, geriau jau į plentą grįžti. Ir nulindau į krantan vedantį takelį, kuris mane nuvedė tiesiai į stadioną. Ten vyko kriketo varžybos. Žiūrovai sėdėjo priešais tribūnoje, o kranto pusėje gulėjo keli šuneliai, ten ir suoliuką radau, pasėdėjau, pastebėjau truputį kriketą, bet nesuprantu šito sudėtingo sporto, kuris pats populiariausias Šri Lankoje, ne mažiau, kaip krepšinis Lietuvoje.

Tiek to, vistiek nesuprasiu, tad nupėdinau aplinkui bėgimo takeliu prie įėjimo vartų.

Išlindau į plentą ir patekau į nuostabų turgų.

Prieš įlįsdamas į turgaus knibždėlyną ledų nusipirkau vanilinių.

O toliau ėjau per fantastiškai spalvingą šurmulingą turgų, grūdausi pro žmonės nuolat kaišiodamas visur smartfoną, kamera spragsėdamas, į ekraną nežiūrėdamas – kaip išeis. Kai kurie kadrai neblogai išėjo.

Turgus padarytas panašiai, kaip veršidės Lietuvos kolchozuose. Ten, kur karvė turėtų būti, prekeiviai sėdi.

Pastebėjau, kad prekeiviai apsikrovę pinigais – krūvomis smulkių kupiūrų. Gal todėl, kad pinigai pinigus pritrauktų – pirkėjai matys, kad jiems biznis sekasi, reiškia gerus dalykus pardavinėja, kad taip visi perka. O gal tiesiog dėl to, kad patogiau grąžą iš krūvos atseikėti, nei po pinigines knaisiotis.

Svarstyklės čia senoviškos, antikinės, tokias, kur Temidė rankoje laiko. Ne dėl atrakcijos turistams-žiopliams, ir ne todėl, kad prekeiviai neišgali modernesnių nusipirkti, o todėl, kad paprasti kaimo žmonės atėję apsipirkti nepasitiki kitais svėrimo metodais – su tom elektronikom ar sprendžinom galima visaip prichimyčinti, o čia aiškiai viskas matosi – fizikos neapgausi. Svarmenis, jeigu ką, galima lengvai patikrinti, mažai nepasirodytų pardavėjui, jei rastų pas jį falšyvą.

Perėjęs turgų perėjau ir gatvę, ten aptikau šnapsinę – tokias vieteles reikia žinoti.

Šalia šnapsinės, kaip priklauso, užkandos kioskelis.

Šri Lankoje viešose vietose gerti neleidžiama, ir šnapsinės pardavėjas pasakys, kad čia negalima, bet snarglinės šalia nėra, tai tie katrie nebeiškenčia, čia pat staigiai suvartoja, palikdami tarą šalia.

Praėjau pro vazoninių gėlių prekyvietę. Net keista čia tai pamatyti, kur visokios gėlės natūraliai auga – tiek žiedų prifotkinau. Rodos, nusispjauk kur, ir ten žiedai sužydės iš karto.

Štai ir dar vieną miestelį priėjau. Dodanduva – jau Hikaduwos priemiestis.

Dodanduvą atsimenu tiek, kad šalia yra įspūdingas ežeras.  Šalia jo prieš kokius tris metus buvo mėnesiui apsistojęs vienas daktaras iš Vilniaus, buvau pas jį svečiuose. Jis keliavo su šeima po visą pasaulį. Su žmona ir dviem mažom dukrelėm, jauniausiai buvo tik 6 mėnesiai. Ta šauni šeimynėlė buvo apsigyvenusi gražiame namelyje-medyje. Pabuvo mėnesį Šri Lankoje ir išskrido į Iraną. Paskui keliavo po Pietų Ameriką. O prieš tai daug kartų bastėsi po Indiją, kai vyresniai dukrai irgi buvo tik keli mėnesiai. Va kur tikri keliautojai. Bet dabar Ratgamos ežerą paliksiu šone ir eisiu pajūriais pamariais.

Priekyje link vandenyno atsišakojo keliukas. Bandysiu juo nueiti iki upės žiočių, toliau bus matyti. Tikra atgaiva eiti tokia gatvele po ūžiančio plento.

Sutikau dieduką einantį su barakuda. Reiškia čia pat turėtų būti žvejų uostelis ar turgelis.

Taip atsidūriau Dodanduvos žvejų prieplaukoje, toks kaip ir uostas, bet nedidelis. Bet gražus.

Įtekanti upė nėra plati, matau, kad žmonės ją perbrenda. Man ko gero iki bambos tik būtų, jei eičiau teisingai. Bet patingėjau šlapintis, juk tiltas už keliasdešimt metrų, kam išsidirbinėti.

Išlindau paupiu link tilto vėl į plentą.

Pakelėj užtikau cinamono lupyklą. Vargiai ar beužsuksiu į netoliese esančias cinamono plantacijas – jos toliau nuo vandenyno. Esu buvęs ten. O čia tik priminimas iš kur cinamonas atsiranda. Šri Lanka pirmojo pasaulyje cinamono eksportuotoja, ir jos cinamonas geriausias, kiniškas ne toks skanus ir kvapnus.

Pagaliau išlindau į didelį pliažą, iš pradžių apytuštį, paskui palaipsniui pereinantį į Hikaduwą – Šri Lankos Palangą.

Toli dar iki Palangos, dar ilgai reikės paeiti tuščiu pliažu, todėl prisėdau pailsėti pirmoje pasitaikiusioje vietoje, kur pavėsis ir pagaliau alus.

Maudytis čia būtų gerai Hikaduvos prieigose – bangos normalios, vanduo skaidrus, dugnas lygus, kiek atsimenu.

Artėjant prie Hikaduvos centro pliažininkų daugėja, o pliažas siaurėja. Smėlis neklampus, toks kietai minkštas, nes labai smulkus. Labai patogus vaikščiojimui.

Praėjau pro Ritos viešbutį, kadaise ten gerai buvo pagyventi. Kadaise pliažo ruožas čia buvo platus, iki jūros nemažai pabėgėti reikėdavo, gultai kokiom šešiom eiliom stovėjo. Dabar susiaurėjo pliažas smarkiai, gultų sumažėjo, nebėra didelės barbekiu aikštelės. Kadaise šitame viešbutyje esu palikęs savo plaukes su delfinais, pirktas Borneo saloje. Gal nueiti paklausti, gal atrado mano triusikus ir tebesaugo dar 5 metus. Tiek to, tingiu.

Praėjau pro Why Not barą, kuriame kadaise buvau palikęs savo kepurę, pintą iš šiaudelių, su kuria kaip grybas atrodžiau. Gal paklausti jų, ar atsirado mano kepurė po 5 metų… Tiek to, tingiu.

Pastebėjau, kad tada toje vietoje vanduo buvo iki pat baro, o dabar smėlio pliažas nemažas. Pas Ritą susiaurėjo, o pas Why Not praplatėjo.

Ėjau ėjau pro pažįstamus ir nepažįstamus barus, kol Funky barą priėjau. Pro šitą jau nepraėjau, jame prisėdau atsipūsti ir pagalvoti, kaip toliau man gyventi.

Funky bare pradėjau lankytis dar 2011 sausį, per mano pirmą kelionę į Šri Lanką. Čia man tada patiko greitas ir patikimas wifi, kituose baruose tokio nebuvo. Aišku, dabar turint pigų 4G tas wifi nelabai ir bereikalingas, bet tuomet čia internetintis važiavau kelis kartus iš Akuralos kaimelio, kur buvau apsistojęs, kur tada mano turėtas GPRS buvo tragiškai lėtas ir trūkinėjantis.

Paskui į Funky barą kasmet užvažiuodavau, čia net 2014 Naujus Metus sutikau. Geras baras buvo savo modernia nepopsine muzika, saikinga rastamanine kultūra (Bobas Marlis čia grojo ne per dažnai) ir nebrangiu alumi, kai butelį už 200 atnešdavo cilindre iš jūros putos, kad greitai nesušiltų. Paskutinį kartą čia buvau 2016 sausio 3 d.

Pasikeitęs Funky baras, atremontuotas, išplėstas, išmodernintas. Bet alaus nebeduoda cilindruose iš jūros putos, susidėvėjo, matyt. Pažįstamų barmenų nesutikau, nauji žmonės dirba. Esu čia daug buvęs, sakau, po kiek vynas? Šiaip po 600, bet jai esi čia daug buvęs, įpikslim už 500. Gerai, išgersiu vyno su vandeniu sugrįžimo proga.

Ką man toliau daryti šiandien? Eiti jau neapsimoka – visi geriausi viešbučiai čia. Pagal kojų pavargimą nuėjau kokius 22 km, pagal žemėlapį planą įvykdžiau – Hikaduvą pasiekiau. Kvatit, nebūsiu Stachanovas. Gal ir pernakvoti čia pat Funky bare? Po kiek kambarys, klausiu. Neturim kambarių, dabar visus remontuoja. Nieko tokio, vietų nakvynei aplink daug.

Einu krantu toliau besižvalgydamas kur čia apsistoti. Prieš keletą metų to smėlio tarpo nebuvo, bangos skalavo barų pamatus.

Užsukau į vieną pliažo viešbutėlį, siūlo kambarį už 2000. Nepabrango per kelis metus. Viskas pabrango, bet viešbučiai ne. Puiku. O už 1500 priimsit, klausiu išnaglėjęs. Savininkas pakrapštęs galvą sutiko. Vistiek visi jo kambariai tušti – ne sezono metas. Apžiūrėjau, nakvoti galima, gal liksiu. Bet dar nesijaučiu pavargęs, nusikalęs, dar kelis viešbučius apeisiu, gal geriau rasiu. Vienas dalykas man čia nelabai patiko – nei vieno žmogaus bare prie viešbučio, o aplink kitur žmonių yra.

Nuėjau kitur. Matau dvi dailios mergos sėdi ant gultų. Geras ženklas, užėjau vidun. Pasiūlė kambarį už 2500, nusiderėjau iki 2000. Gavosi brangiau už pereitą vietą, bet kambarys truputį švaresnis, tulikas naujesnis ir dvi gražios mergos tebesėdi ant gultų.

Nusiprausiau, persirengiau, prijungiau aparatus maitintis. Išėjau į lauką pažiūrėti ar tebesėdi gražios mergos ant gultų. Tebesėdi.

Mergos tebesėdi, bet mano viešbučio bare nieko nėra. Daug jaukiau ir įdomiau buvo Funky bare, ten ir grįžtu saulės palydėti.

Beidamas susigriebiau, kad viešbučio kur apsistojau pavadinimo nežinau, ant raktų pakabuko neužrašyta. Staigiai grįžau, dar čia pat buvau, nufotkinau tą vietą ir žemėlapyje znoką užsidėjau. O tai sutems paskui, bus labai suku rasti, kai tamsoje viskas kitaip atrodo. Ir nepasiklausi nieko: gal žinote, kur aš esu apsistojęs nakvoti, ten tokios gražios mergos ant gultų sėdėjo…

Truputį pavaikščiojęs grįžau į Funky barą, šį sykį pasiėmiau alaus su vandeniu, saulėlydžiu grožiuosi. Gerai čia, ir muzika gera groja. Ne Bobas Marlis, kaip visur kitur aplinkui.

Už gretimo staliuko sėdėjo dvi dailios panos, rusės tikriausiai. Viena kūda blondinė, kita  ryža sultinga. Vėjas tik žodžių nuotrupas atneša, sunku suprasti kokia kalba jos plepasi. Geriau įsiklausęs pradėjau įtarti, kad tos rusės lenkiškai šnekasi. O gal čekiškai-slovakiškai-serbiškai-chorvatiškai-slovėniškai-mekedoniškai-bulgariškai. Paprašiau vėjo, kad daugiau man žodžių nuo jų stalelio atpūstų. Ne, visgi lenkiškai.

Pliaže ant smėlio pastatė barbrkiu pečių, atnešė žuvies kepti. Lenkės priėjo arčiau, renkasi žuvį, o aš renkuosi lenkę.

Funky gera vieta gėrimui, muzikai, kompanijai, bet valgyti reikia eiti kitur, čia nėra geros virtuvės. Išgėręs vandenį su alum patraukiau į kitą restoraną arčiau nakvynės vietos.

Restoranėlių čia daug, visa pakrantė jais apstatyta. Užėjau, kur vokiečiai sėdėjo ir kažką skaniai valgė, paprašiau to pačio. Žuvis buvo skani. Prie manęs priėjo vaikinas toks pusiau hipsteris pusiau rastamanas. Pažįstu tave, sako, tai jau iki čia pėsčias nuėjai? Taigi čia tas pat studentas, kurį buvau sutikęs Arugambėje Fredo hostelyje ir paskui dar vienoje banglentininkų stovyklavietėje toliau link Panamos. Ir tave velnias visur nešioja, sakau, ko pabėgai iš rytų pakrantės? Nebe sezonas ten, tuščia dabar, sako, dabar čia oficiantu uždarbiauju.

Jau visai arti namų atsidūriau, galvoju. Jeigu dabar išeičiau į plentą, pasigaučiau autobusą, tai namo atsirasčiau dar iki pusiaunakčio. Bet kam važinėtis, geriau čia pernakvosiu.