Septyniasdešimt septinta diena

Šeštadienis, 2017-12-02

Ir vėl rytmetiniu taukiniu • Iš stoties zuikių takais • Nusiminę žvejai • Pati didžiausia Raa girdykla • Liūtis užklupo • Paminklas žmogui, nutraukusiam grandines • Gėlės Budai • Pro šventyklas • Kas yra stupos viduje • Kuo geri pakrantės keliukai • Alaus gėrimas su keturiais stebėtojais • Samagonas kasipu ir sidras iš bananų • Pažintis su aklu vairuotoju • Rusiškų užrašų vietos • Pagelžkeliais • Žydrasis gamtos stebuklas • Geležinkelio stotis Nr 1 • Pliažas po uragano • Einant geležinkeliu laikas slenka lėčiau • Autografas ant sienos • Varduvos geležinkelio stotos • Laiko strėlė • Raa šiandien taip ir negavau • Kinų restoranas, kur nieko kiniško • Važiuoju namo, neisiu per pilnatį

28,2 km

06:35 išeinu iš namų. Septintinis traukinys nestoja toje Payagala North stotelėje, kur baigiau pereitą sekmadienį eiti. Reikia persėsti kur nors Kalutaroje, bet iš ten jau taip arti, kad ir taksi-tuktuku nuvažiuoti galima.

Lunavoje įlipo pyragėlių pardavėjas. Paėmiau vieną, bet tas ne toks skanus, kokius pereitą savaitę Panaduroje pardavinėjo.

Traukinys lekia nestodamas mažose stotelėse. Žinia, čia tolimo reiso traukinys į Matarą, mažose stotelėse visokie priemiestiniai stojinėja. Toks priemiestinis galėtų nuvežti tiksliai į mano starto tašką, bet gaunasi taip, kad arba reikia išvažiuoti labai vėlai, arba važiuoti su persėdimais. Todėl lipsiu Kalutaroje, iš ten taksi tuos kelis kilometrus nuvažiuosiu.

Kalutara didelis miestas, išsidriekęs plačiai (tiksliau siaurai, bet toli) pakrante, todėl jame dvi gelžkelio stotys: Kalutara North ir Kalutara South. Man reikia į pietinę, bet gal tas ekspresas, katruo važiuoju, stoja tik šiaurinėje… Kai pirkau bilietą sakiau Kalutara ir tiek, nedetalizavau, niekas ir netikslino. Taigi, traukiniui stabdantis prie Kalutara north pamaniau, kad geriau lipti čia. Jei toks ekspresas stoja North, tai ko gero nestos South – nestojinėja jis kožnoje stotelėje. Besiruošiant lipti susidūriau su konduktorium-kontrolierium, tas pasakė, kad kita stotelė Kalutara-South, taigi dar pavažiavau biškutėlį.

Štai ir Kalutara pietinė. Vagonas mano gale, tad išlipęs nėjau link paradinio išėjimo, o zuikių takais išlindau į stoties aikštę, kur nedelsiant pasigavau tuktuką (neaišku kas ką dar pasigavo). Vežk mane į Poyagala North geležinkelio stotį. Taksistas tikslinosi kelis kartus. Supranatama – kurių galų kažkokiam turistui belstis į kažkokią stotelę, kur nėra jokių užsieniečiams skirtų pliažų ar viešbučių. Važiuoju Raa gerti, pasakiau sinhališkai, tada suprato, tik gal kiek nusiminė supratęs, kad didelio biznio iš manęs nepadarys.

Pravažiavom Kalutaros tiltą su didele pagoda, ko gero man lemta netrukus pro čia praeiti kita kryptimi. Atvarėm į Payagala North stotį. Duodo taksistui 200, aiškiai permokėdamas, tas liūdnai paprašė, kad pridėčiau bent 50. Ką gi, geras šiandien aš, daviau dar 50.

Pro koplyčią ir pro tuščią stoties pastatą paėjau į pietus į tą bėgių perėjimą kur ėjau pereitą dieną.

Sutikau nuliūdusius žmonės ant bėgių. Nebus Raa šiandien, sako, audra vakar medžius aplaužė, virves patraukiojo.

Ką darysi, apsieisiu be Raa, tos palmių sulos rytmetinės. Nuėjau į pakrantę, pabandysiu iki Kalutaros pliažu paeiti, kiek gausis. Pasisiveikinau su žvejais prie valčių, tie irgi nusiminę, patvirtino, kad šiandien Raa nebus.

Šitas krantas būtų maloniai praeinamas paplūdimys, bet jame tankiai pristatyta akmeninių molų-bangolaužių, per kuriuos taip nepatogu laipioti – vis reikia apsiauti ir nusiauti kroksus. Apsiauti reikia, nes basam kojos per akmenis slysta, vėl apsiauti reikia, nes su kroksais per smėlį brendant smėlio pribyra ir graužia paskui. Prieš kiekvieną kroksų apsiavimą reikia gerai nusivalyti smėlį, kuris čia toks limpantis jiedkas – štai kur gaišatis ir inkonviniensas.

Šičia ne turistinis pliažas, bet vienas-kitas restoranėlis pasitaiko. Iš vieno išbėgo kvietėjas, užeik užeik, pusryčius gausi. Nenoriu pusryčių, noriu Raa, sakau. Tada tau reikia tolyn paeiti, dar vieną molą perlipti, ten už jo pasukti krantan, kirsti gelžkelį ir bus Raa vieta, tikras Raa kantynas. Dėkoju už informaciją, užeisiu kada nors pas jus pavalgyti, sakau paslaugiam kvietėjui.

Dar vieną molą perlipti nesistengiau, apėjau per jo šaknis, per pajūrio lapiją.

Prie mažytės žvejų prieplaukos užuodžiau, kad Raa gėrykla čia pat, todėl pasukau krantan. Neapsirikau, jau matosi stoviniuojantys Raa gėrėjai.

Perėjęs per geležinkelį atsidūriau tame Raa kantyne, pačioje didžiausioje mano matytoje Raa girdykloje prie palmių. Fantastiška vieta, ten ne vienas šimtas gėrovų tilptų. Net muzika groja. Tiktai tuščia dabar. Dešimtą atsidarys, paaiškino laukiantys pijokėliai. Dar net devynių nėra, ką daryti. Prisėdau, nusivaliau smėlį nuo kojų, apsiaviau kroksus, pavaikščiojau aplink įsivaizduodamas čia šurmuliuojančią minią. Reikia žinoti Raa barų darbo laikus: vieni dirba nuo aušros iki sutemos, kiti veikia valandą saulei tekant, kiti per pietus, kiti pavakare tik atsidaro. Jei tokiu laiku būčiau atsiradęs Induravos Raa girdykloje, būčiau pavėlavęs, o čia dar laukti valandą iki atidarymo. Pijokėliai laukia ant bėgių sutūpę, kieman jų dar neįleidžia, bet man leido apsižiūrėti.

Pasižymėjau šitą nuostabią vietą žemėlapyje, atsidusau ir toliau patraukiau. O gal valandą paėjęs pasigausiu taksi-tuktuką, atlėksiu čia paragauti Raa dieninio, paskui lėksiu atgal.

Beeinant pabėgiais pliūptelėjo lietus. Ne šiaip lietus, o liūtis baisinga, dangus su žeme maišėsi. Vos spėjau kuprinę į maišą įvilkti ir skėtį išsiskleisti. Gal reikėjo Raa girdykloje likti… Bet dabar kai jau einu, tai paeisiu ir per liūtį – vėjas nedidelis, kompui nėra pavojaus sušlapti, šlapios tik kelnės ir kroksai per balas besitaškant. Pasukau į plentą, nes ten bus daugiau galimybių po stogu pasislėpti, jeigu ką.

Priėjau musulmonų kvartalą. Tokie kvartalai yra visuose didesniuose miestuose (o mažesniuose miesteliuose kartais jie visą teritoriją ir užima), žinia, Kalutara didelis miestas ilgai per jį einu, iki centro dar nearti.

Priekyje vis labiau išryškėja stupa didžiulė. Artėjant prie jos vis daugiau prekeivių ir ubagų.

Praėjau pro bokšto laikrodį ir šalia paminklą žmogui sutraukiusiam savo grandines. Kad tos grandinės geriau matytųsi nufotografavau paminklą iš įvairių pusių.

Dešinėje didžiulė stupa, kairėje šventykla.

Neužsukau į šventyklą, nemaišiau maldininkams, praėjau tik pro šalį lėtai stebėdamas ugnies aukų sieną.

Praėjęs pro šventyklų kompleksą atsidūriau ant tilto per plačią Kalu upę.

Gal netyčia čia užklydęs skaitytojas dyvijasi kas yra tose didelėse stupose, kodėl ten į vidų neužeinu paveizėti. Į vidų ten niekas nevaikšto, nes stupa dažniausiai yra toks didelis relikvioriumas, kur saugomas koks Budos plaukelis ar kitų šventųjų relikvijos, kartais tik simboliškai, kartais kokios brangenybės, vienžo, ten saugykla, o ne šventykla. Gali būti, kad ten iš viso viskas užmūryta ir rodos netuščiaviduris reikalas. Arba visai nieko nėra, tik simbolis.

Perėjau pirmą tiltą, paskiau salą, paskiau antrąjį tiltą. Abu tiltai papuošti spalvingomis budistų vėliavomis. Beeinant pro tiltus lietus apsispakajino, pavirto į dulksną.

Gėles pardavinėja ir kitoje tilto pusėje maldininkams einantiems į šventyklą iš šiaurės pusės.

Perėjęs tiltą netoli plentu tepaėjau, pasukau link vandenyno, nes pakyrėjo mašinų besitaškančių baidytis.

Išlindau į pakrantės gatvelę. Tai patys geriausi mano ėjimo momentai: vandenynas šalia su savo bangų mūša gaivinančia, bet per smėlį bristi nereikia, o keliukas šviežiai asfaltuotas, patogus ėjimui, į kroksus nepribyra, net nepridulka. Mašinų judėjimas minimalus, baidytis nereikia, bet yra žmonių praeinančių ar dviračiais-mopedais pravažiuojančių – nesijauti vienišas, yra kas užšnekina, yra su kuo persimesti keliais žodžiais, ko nors pasiklausti jei reikia. Tokių pakrantės keliukų ne taip ir mažai pasitaikė mano ėjime aplink salą.

Toje pajūrio gatvelėje besivadinančioje De Abrew road nemažai visokių gesthausų-viešbutėlių. Esu čia buvęs prieš 4 metus, tik pora tebuvo, pristatė dabar.

Maloniai nustebino mažos kainos deklaruojamos iškabose.

Įkėliau koją į paplūdimį pažiūrėti koks čia pliažas. Tuščias, šakų priversta po audros, šunauja tik pliažinasi. Gerai, kad keliukas šalimais.

Vėl grįžus į kelią manęs jau laukė iš vieno viešbutėlio išėjęs šeimininkas, pakvietė užeiti. Neieškau nakvynės, sakau, nebent alaus duosit, tada pas jus atsipūsti prisėsiu. Žinoma, sako, prašom prašom ir įvedė į priimamajį. Atnešė alaus, bet tas stiprus spirituotas, negeriu tokio. Man lagerio kokio geriau, Laiono ar Karlsbergo. Bus už 5 minučių – pasiuntė bachūrą su mopiedu parvežti, o dabar prisėsk, pailsėk.

Taip susipažinau su Earny, Vinarta guest viešbučio šeimininku.

Ilgai užtrukau pas Ernį. Kol alaus sulaukiau, kol išgėriau jį praskiesdamas, neskubėdamas. Susirinko šeimininko draugai, paplepėjom. Keturi žmonės sėdėjo ir žiūrėjo kaip aš alų geriu nieko neveikdami. Klientų nebuvo, visi kambariai laisvi, parodė man keletą.

Įdomus žmogus tas Ernis, rekomenduoju pas jį apsistoti nebrangiai. Pristatys tau visko, ko reikia, suorganizuos bet kokią ekskursiją, pats gali pabūti vairuotoju ir gidu, pageidaujant surengs barbekiu kieme. Jis pats daro samagoną kasipu iš cukraus, siūlė paragauti, atsisakiau. Sako tas kasipu gerai geriasi su kola. Dar Ernis moka daryti sidrą iš bananų ir ananasų. Šiuo metu neturėjo man duoti paragauti.

Mama janava, kas reiškia, kad jau einu, sakau išgėręs alų su gazuotu vandeniu. Neskubėk, sako vienas iš sėdėjusių ir stebėjusių kaip geriu, neskubėk, tuoj smarkus lietus užeis. Numojau ranka, atsisveikinau, išėjau.

Nedaug paėjus iš tikrųjų vėl prapliupo lietus, iš kur tas žmogus galėjo taip tiksliai atspėti, net į dangų nepažiūrėjęs… Nieko, galiu eiti ir per lietų, kuprinė apsaugota, pats ir kompas po skėčiu.

Praėjau pro viešbutį kur nakvojau kadaise prieš 3 ar 4 metus. Tada nebuvo iš ko daugiau rinktis. Viešbutis neblogas, tiesa.

Praeidamas pro vieną pakelės restoraną pamačiau, kaip iš mašinos alų ten krauna. Reiškia gera vieta. Užsukau vidun dar vienam buteliukui su vandeniu. Alus tai ne  kola kokia, galima ir daugiau išgerti nepakenkiant sveikatai.

Ta vietelė man patiko. Nors tuščia, iš klientų tik vienas aklas vyriškis. Pasikviečiau jį prisėsti šalia. Taip susipažinau su Lal, buvusiu vairuotoju, neblogai kalbančiu angliškai, daug išmanančiu apie šias vietas. Puikus pašnekovas, nupirkau jam alaus. Lalas apako nuo glaukomos. Daug su juo kalbėjomės, prie pokalbio prisijungė ir bufetava. Gal nori užkąsti, sako, galiu pakepti kiaulienos biškelį. Puiku. Mažytė porcija, bet čia tik ant vieno danties, taip sakant, ne ėsti čia sustojau. Bet taip skaniai susivalgė, kad dar paprašiau pakartoti. Lalas išgėręs alų mums su padavėja gražiai padainavo. Sutarėm, kad dar čia atvažiuosiu kada nors vėliau ir paimsiu Lalą su savim išgerti Raa.

Gera vieta, rekomenduoju sustoti pravažiuojant.

Einu toliau pailsėjęs. Nuostabus pakrantės keliukas baigėsi, reikia rinktis: ar eiti pliažu, ar biškį toliau nuo kranto pagelžkeliais. Jei būtų saulėta diena, eičiau paplūdimiu, bet dabar vis palyjant geriau eiti kitaip. Pasukau prie geležinkelio.

Šiose vietose stebėtinai daug rusiškų užrašų. Štai kur dabar bazuojasi mūsų dideji rytiniai kaimynai, atlaisvinę Mirisos ir Unavatunos pliažus. Ko gero čia jų didesnė koncentracija, nei Hikkaduvoje. Kaip čia taip atsitinka? Greičiausiai čia esantys rusų turizmo agentai susiranda kokią naują pigesnę vietą, suroganizuoja čia grupę poilsiautojų, tuo paseka ir kiti turų operatoriai. Kai suras dar pigesnę vietą, visi persimes tenai.

Alaus gėrimas einant turi vieną neigiamą efektą – dažnai norisi pasisioti. Dabar einu pro tankiai apgyvendintas vietas, žmonės visur, nepasislėpsi už krūmų. Užtat galima patikrinti kaip atrodo prašmatnūs viešbučiai – jie labai tinka tam reikalui.

Palei gelžkelį irgi yra kilometrų stulpai. Kažkaip lėtai judu šiandien, dar daug nueiti liko.

Where are you going, kalbina sustoję tuktukų vaituotojai. Kelin kelin, sakau, kas reiškia tiesiai. Tai išgirdę jie irgi nuvažiuoja kelin-tiesiai keliu – neįdomūs jiems klientai mokantys sinhališkai, daug iš jų nepaimsi.

Praėjau pro bachūrėlius kelyje kriketą žaidžiančius. Judėjimas mažas, reikia išnaudoti momentus, kai nelyja. Geri bachūrai, palaukė, kol praeisiu, nemušė tuo metu, negavau į kuprą iš kamuoliuko (kaip yra buvę).

Pagelžkelės keliukas susitraukė į takelį, čia jau mažiau žmonių, čia jau būtų galima krūmuose pasisioti, bet aš jau pripratau tai daryti prabangiuose viešbučiuose, kitur ir nebesinori.

Priėjau prie geležinkelio stoties su pavadinimu Nr 1. Pavadinimas keistas, kol kas neišsiaiškinau kodėl toks.

Čia pagalvojau, kad vistik reikia įvairovės, reikia dar ir pliažu paeiti, kol nelyja. Taip ir padariau.

Pliažas tuščias. Vietoj turistų čia ilsisi audros atnešti medžių gabalai. Matosi, kad didelė audra čia praūžusi trečiadienį, ir Kolombe jautėsi. Per visokias žinias rodė, kad buvo baisus uraganas, bet yra buvę ir baisiau, nors per tarptautines žinias apie tai nieko nepranešdavo. Tokios audros bent porą kartų per metus čia atsitinka. Nieko baisaus, viena-kita lūšna nugriūva, kaimeliai lieka be elektros kuriam laikui, bet žmonės pripratę. Baisiau būna per gegužės-birželio liūtis, kai upės išsilieja, kai purvo nuošliaužos ištisus kaimus palaidoja.

Pasigrožėjęs pouraganiniu paplūdimiu vėl pasukau prie geležinkelio.

Praėjau pro pagelžkelės budistų šventyklėlę žavinčią savo natūralumu.

Užeik, užeik, pakvietė diedukas išlindęs iš pagelžkelės restoranėlio. Nusprendžiau užsukti, atsipūsti ir pamąstyti, kodėl einant palei geležinkelį laikas bėga lėčiau, nei einant plentu.

Daug mąstyti nesigavo, nes diedukas buvo šnekus, klausinėjo manęs apie viską, ir aš jo klausinėjau apie šių vietų ypatumus. Ar seniai čia rusai atsirado, klausiu. Neseniai, prieš porą metų kažkur. Bet visi spėjo iškabas surusinti, operatyviai dirba. O ruskai šnekėti dar neišmokot, klausiu. Dar ne, juokiasi diedukas. Ar didelis uraganas pas jus buvo užužvakar, klausiu. Jo, čia elektra dviem dienom dingusi buvo, laidus nutraukė uraganas.

Paprašiau alaus. Kvietė užeiti vidun prie stalo gerti, bet man geriau čia, verandoje. Ketino man čia stalą atitempti, sustabdžiau, man gerai bus ir kėdė.

Iš tikrųjų čia neblogai. Nenuplėšė daug už alų. Ir aš ką nors ant sienos užrašysiu, sakau. Bemat atnešė flamasterius.

Padėkojau diedukui už servisą gerą, atsiprašiau, kad šį sykį jūros gėrybių neužsisakiau ir toliau patraukiau pagelžkeliais.

Priėjau Varduvos geležinkelio stotį. Nusprendžiau pereiti per šios Žemaičių Kalvarijos stoties peroną.

Beeinant palei geležinkelį vis kirba mintis, kad čia yra kažkokia laiko strėlė. Visokie sulėtėjimo efektai. Gal atsistojus ant geležinkelio galima rasti tašką, kur laikas sustoja… Taip galvojant pralėkė traukinys ir dalinai patvirtino mano samprotavimus.

Dangus staigiai visai apsiniaukė ir vėl pliūptelėjo liūtis ant mano galvos, jau kokį trečią kartą šiandien. Ir tai atsitinka man beeiant, niekada liūtis neprasidėjo po stogu kur nors bebūnant.

Išlindau į plentą. Lietus nepaliauja pliaupęs.

Bešlepsėdamas per lietų priėjau Panaduros miestą pagaliau. Tasai miestas garsus keliais dalykais. Visų pirma, iki jo tęsiasi trumpiausias priemiestinis Kolombo traukinio maršrutas. Visų antra, čia jau tikrai Kolombo priemiestis, tarpuose jokių kaimų daugiau nebebus. Visų trečia, pliaže netoli geležinkelio stoties yra arčiausiai sostinės esanti Raa girdykla. Bet jau nebeeisiu ten tos palmių sulos parūgusios gerti. Visų pirma dėl to, kad kažin ar ten kas nors veikia per tokią liūtį ir po jos. Visų antra, jau pradeda temti, galiu nespėti atsidurti su šviesa. Visų trečia, nelabai jau besinori to vakarinio Raa, mielėm atsiduodančio.

Tiek to tas vakarinis Raa, geriau jau alus. Einu pro kinų restoraną, užsuku, alaus yra. Prisėdu. Man dar ir vandens su burbuliukais, sodos, aiškinu, plain soda, bet oficiantas berniukas niekaip nesupranta tol, kol neparodau į plakatą ant sienos.

Dar užsisakiau vakarienę – devilled fish – šėtonintos žuvies gabaliukų deginančiai aštrių.

Ai, galvoju, nebeeisiu toliau šiandien, užteks, kvatit. Pavakarieniavęs namo važiuosiu, tamsu jau.

Tame kinų restorane nieko kiniško nėra apart pavadinimo. Nei vieno kiniško patiekalo. Užtat apart alaus yra stipriųjų gėrimų ir pijokėliai renkasi, viduriniosios klasės, nes čia ne pigiausia vietelė. Man bevakarieniaujant jų prisirinko tiek, kad laisvų stalelių nebeliko. O lietus lauke vis pliaupia.

Pavalgęs išėjau į plentą ir dar paėjau iki artimiausios autobusų stotelės. Įšokau į sulėtinusį bėgį prie manęs autobusą, man iki Dehivelos, sakau. Pasirodo, ne visi autobusai į Kolombą iš čia važiuoja, ne į tą įšokau. Ne bėda, mane išleido prie pagrindinės stoties, ten bemat pasigavau teisingą autobusą ir važiuoju atsipūtęs namo, net atsisėsti gavau kažkur ties Moratuva.

Tataigi, nelikau čia nakvoti, nes namai jau tiek arti, per gerą pusvalandį nuvažiuoti galima per kamščius. O rytoj pilnatis, tai gal namuose ir pabūsiu, nes garsiojo rytmetinio Panaduros Raa negausiau tokią dieną. Žinia, pilnatis – poya – yra šventa diena Šri Lankoje, niekas nedirba, alkoholio neparduoda, meldžiasi visi. Ir aš rytoj kaip nors kam nors pasimelsiu, o kelionę tęsiu poryt, jau pirmadienį. Ko gero tai bus paskutinė ėjimo diena, jei pavyks įveikti tą >30 km atstumą.