Aplink salą. Šešiasdešimta diena

Šešiasdešimta diena.
Antradienis, 2017-07-18

Kaip ir visada čia keliasi 03:30 • Laukinės meškos stovyklavietėje • Džipai su turistais-safaristais • Pirmos civilizuotos vietos • Pagaliau pereitas Yallos draustinis • Čia jau gyvena žmonės • Atsiskyriau nuo piligrimų suvisam • Pirmasis asfaltas • Pirmieji vaisvandeniai ir pirmieji išleisti pinigai • Karštyje per šventą Kataragamos miestą • Gražiausios mokyklos tvoros konkursas • Arkliai ir beždžionės • Sulčių negavau • Apsiplovimas autobusų stoties tualete • Baigėsi pasninkas • Kudy namo

22,5 km

Atsibudau 03:30 – piligrimai jau keliasi, lauželius kuria. Pasnaudžiau dar truputėlį, prieš penkias ir aš jau gatavas. Bet visi ilgai krapštosi, niekas nepradeda eiti. Jau zars šešios, jau šviesu visai.

Pašnekėjau su bachūrais, kurie gąsdino vakar mane, kad žvėrys ateis. Jie sako, kad pernai iš tos pusės meška buvo pasirodžiusi, kažkas pastebėjęs. Ta meška tik apsiuostinėjo ir atgal į džiungles nuėjo.  Sako, kad tie tropikų lokiai ilganosiai yra bais pavojingi – kas jiems pakliūva sveikas nebeištrunka.

Pagaliau pajudėjo pirmieji, aš su jais. Arioooohara, šaukiam eidami.

Perėjom per upę tiltu. Čia kiek jau labiau civilizuotos džiunglės, taip vadinama pirmoji Yallos draustinio zona, čia daugiausiai ir vežioja tuos turistus-safaristus.

Prošal važiuoja daug džipų, vieni tušti, kiti su turistais. Iš vieno džipo išlipo toks dėdė ir toliau pradėjo eiti su mumis šaukdamas arioooohara. O jauni ėjikai krovė savo nešulius į džipus, tie juos nuveš iki draustino vartų, o keleiviai eis lengvi be bagažo paskutinę dieną. Tikri piligrimai swamiai taip nedaro.

Jau jema internetą, jau normaliau galiu navigacija naudotis. Matau, kad kelias kilpą daro. Bachūrai bando kirsti tą kilpą, o swamiai eina keliu be šortkatų. Šį sykį ėjau su vyresniais, nes su tais natūralistais toliau gaunasi.

Ėjom ėjom ir visai civilizuotas vietas priėjom. Pastatai, kelio ženklai – atpratau nuo tokių dalykų.

Mano palydovai diedukai prisėdo pakelėj atsipūsti. Pavaišino mane saldainiu, o aš pasidalinau su jais paskutiniais riešutais. Ariooooohara, einam toliau.

O štai ir pirmasis šunelis. Reiškai džiunglės tikrai baiginėjasi.

Pagaliau priėjom Yallos draustinio vartus. Iki čia iš kitos pusės jau galima būtų niekieno nestabdomam laisvai nueiti.

Bet iš kraštų dar vis drambliniai šabakštynai. Tiktai dabar jau elektriniu piemeniu aptverti, drambliai į kelią neišeina.

O šunelių kuo toliau, tuo daugiau sutinku. Reiškia čia pat žmonės jau gyvena.

Taip ir yra, atsirado pirmieji normalūs gyvenami namai.

Priėjom normalią veikiančią šventyklėlę – ne miško kokią piligrimams, bet ten nuolat hinduistai meldžiasi. Mano pakeleiviai suėjo ten pudžos paaukoti džiunglių praėjimo garbei, o aš toliau patraukiau. Kažkodėl atsirado noras kuo greičiau baigti šitą ėjimo etapą ir iki nakties atsidurti namuose lovoje. Todėl greičiau į Kataragamą, reikia išsiaiškinti, kaip iš ten į Kolombą autobusai važinėja.

Toliau prasidėjo turistų-safaristų gesthausai. Daugybė jų čia, kaip kokiame pajūrio kurorte.

Pagaliau priėjau pirmąjį asfaltą-aksfaltą. Jau pasiilgau tokių kelių.

Priėjau pirmąją krautuvėlę. Šaltų gėrimų neturėjo, bet nieko, toliau daug tokių krautuvių turi būti.

Praėjau pro didelę budistų šventyklą

Pagaliau gavau šalto gėrimo. Jau skonį tų vaisvandenių buvau užmiršęs. jau viskas, jau baigėsi chaliavos vietos, dabar viskas bus už pinigus. O eidamas per džiungles nei cento neišleidau kelias dienas. Nėra dar taip buvę.

Praėjau pro pirmą tuktuką. Vis dar stebiuosi ta civilizacija po ėjimo džiunglėmis. Visai jau sulaukėjau.

Žuvies kioskelis. Pardavėjas nuėjo kažkur trumpam savo reikalais.

Jei nebūtų to plakato, šiukšlių būrų daug daugiau

Taip ir atsidūriau šventame Kataragamos mieste. Piligrimai turėtų eiti į šventyklas, o aš einu link autobusų stoties. Kataragamos šventyklose jau esu buvęs,gal dar atvažiuosi per kokios šventės įkarštį pažiūrėti kaip ant žarijų vaikšto, bet dabar kudi namo. Mieste eiti per dienos karštį nėra geriau, nei miške.

Ariooooohara, šaukiu iš įpratimo sutiktiems žmonėms. Vieni juokiasi, bet dauguma atsako ariooooohara.

Priįjau mokyklą, pafotografavau didaktiškai išpaišytas tvoras. Greitai nemažą kolekciją jų turėsiu. Taip ir paaiškinau prie vartų stovinčioms mokytojoms, kad darau gražiausios mokyklos tvoros konkursą.

Praėjau pro Kataragamos parką su arkliais ir beždžionėmis.

Jau netoli autobusų stoties daugybė kioskelių, visas turgus. Gal sulčių skanių gausiu atsigerti… Deja, ne, čia tik kokakolos visokios.

Taip priėjau autobusų stotį. Ten net informacinė būdelė yra. Maniau, kad iš čia mažai kas į Kolombą važiuoja, nulėksiu iki Mataros, ar bent iki Tisamaharagamos, iš ten lengviau bus. Kada autobusas į Kolombą, klausiu. Už 10 minučių, sako, bet tas važiuos ne per Galę, o kalnų keliais, todėl tikslą pasieks tik už 7,5 val. O kada pajūriu, klausiu. Tas už dvidešimt minučių išvažiuos, sako ir rodo į kitą raudoną valstybinę nuošaliau stovintį. O yra iš Mataros greitkeliu važiuojančių, klausiu. Taip privatūs važiuoja, rodo šonan, bet normalūs keleiviai tokiais nevažinėja. Suprantu, ten bus tuščia, šalta ir brangu, bet pasiruošęs viskam, kad greičiau grįžčiau.

Priėjau prie prabangaus autobuso į Kolombą. Arioooohara, sušukau vairuotojui. Tas tik pečiais pagūžčiojo. Reiškia jau išėjau iš piligrimystės zonos.

Už 25 minučių išvažiuojam. Pasidėjau kuprinę ant sėdynės ir nuėjau ieškoti kur nusiprausti.

Žmonės parodė kur washroom, ten nors sulūžę viskas ir iš kranų vanduo nebėga, bet yra didelė vandens talpykla kaip koks šulinys, ten ir nusiprausiau, švariais vakar upėje išskalbtais marškiniais persivilkau.

Etapo pabaiga – paskutiniai metrai ištrasuoti čia

Dar yra nedaug laiko, dar nubėgau vandens nusipirkti kelionei. Išvažiuojam Ir dar tiktai 11:45. Anksti šiandien baigiau savo ėjimą, būsiu Kolombe dar nesutemus.

Štai kaip tankiai važinėjau vienos privačios firmos autobusai iš Kataragamos į Kolombą.

Štai ir važiuoju linksmas aš įveikęs džiungles per tris su puse dienos.

Įlipo pyragėlių su pardavėjas, nusipirkau vieną maišelį su krevetėm, kitą su žuvytėm. Taip baigėsi mano piligrimiškas vegetariškas pasninkas. Pyragėlius su žuvytėm suvalgiau pats, tuos kur su krevetėm vėliau ubagui atidaviau.

Brangakmenių krautuvė kažkur Tangalėje

Važiuoju pro daugmaž pažįstamas vietas – pietinę pakrantę esu išvažinėjęs. Man tais keliais reikės tęsti ėjimą aplink salą. Nebeturėtų būti taip įdomu, kaip anksčiau, bet gal susirasiu sau kokių nuotykių, kas žino.

Prie Mataros sustojom pasisioti ir pavalgyti. Valgyti nenorėjau po pyragėlių su žuvytėm, tad pabraidžiojau po okeaną šalia po skėčiais besislapstančių porelių ant suolelių.

Taip atsidūriau Kolombe dar prieš penkias. Į namus grįžau lyg iš darbo. Ir nuovargio didelio nesijaučia kažkodėl. Ir tos padų pūslės nuo per daug intensyvaus ėjimo vakar visai neskauda.

Čia jau Kolombas – Maharagama, kur autostrada baigiasi

Taip ir baigiau sudėtingiausią ėjimo aplink salą etapą. Nepasakyčiau, kad jis buvo labai sunkus. Įdomus – taip, labai įspūdingas. Visiems dabar rekomenduosiu tą yatrą pereiti per Okandą-Yallą. Tik nereikia persistengti, nes suplūs baltaš…pardon, baltaodžiai ir sugadins visą waibą.

Jeigu būtų leidę Yallos keliu eiti iki Kirindos, būtų dailus apėjimas aplink salą, bet dabar gausi toks kampas vidun, toks įlinkumas, toks kyšulys nedidelis. Kitame etape pabandysiu prie Yallos priartėti iš kitos pusės kiek įmanona, kad tas kyšulys gautųsi kuo smailesnis, kad nuo kranto būtų nutolta kuo mažiau.

Elektros nepritrūkau, nes buvau gausiai apsirūpinęs power bankais. Ateity gal reikės įsigyti kokį su saulės elementais, kad daug jų nesitampyčiau ir svorio sutaupyčiau.

Savo ketinimo rašyti dienoraštį bloknote su paišeliu taip ir neįvykdžiau.

O dabar vėl reikia grįžti Lietuvėlėn vasaros palydėti, rudens pasitikti. Ėjimą aplink salą pratęsiu spalį. Ariooooohara!!!

Paskelbta temoje Dienoraštis, Šri Lanka | Pažymėta | Komentarų: 1

Aplnik salą. Penkiasdešimt devinta diena

Penkiasdešimt devinta diena.
Pirmadienis, 2017-07-17

Sinhališka kava • Tikri swamiai žino kur eiti • Sutikau žygeivius prisiblatninusius prie piligrimų, panašiai, kaip ir aš • Galas artėja mano kuprinei • Budistai maitina hinduistų piligrimus • Ir vėl tie prakeikti natūralistai paklaidino • Pokalbis su medkirčiais • Per Menik upę ir atgal • Leopardai medžioja beždžiones • Nepraleido manęs į Kirindą • Išsimaudžiau ir išsiskalbiau • Pradėjau gerti upės vandenį • Vėl einu su swamiais • Pudža termityno koplytėlėje • Apie arioooohara šūkių naudą • Pasistojimas Varahanos punkte • Vėjas atpūtė telefono ryšį • Vėl išsimaudžiau ir išsiskalbiau • Dramblių murkimas • Nakvynė guolyje ant žvėrių tako

30.7 km

Ketvirtą jau keliasi visi, pasiruošimo šurmulys prižadino ir mane. Kažkiek išsimiegojau, galima eiti. Šeštą eisim, sako mano kaimynai. Vakar pusę šešių pradėjom, sakau, kai jau kelią buvo galima įžiūrėti. Dramblių bijom, sako kaimynai. Garsiau reikia ariooooohara šaukti, sakau aš. Taip pajuokavom kavą begerdami. Sinhalai mėgsta kavą gerti rytais, ne arbatą, kaip tamilai. Tik ta kava ne tokia, kaip Europoje. Į ją ir prieskonių neretai prideda.

Nelaukdamas kol kaimynai baigs susiruošinėti paslampinėjau aplinkui ir radau jau išeinančius 05:40. Prisijungiau prie jų. Ariooooohara!

Stengiuosi neatsilikti nuo savo grupelės. Jis stabteli, ir aš sustoju, nes jau žinau, kas bus kai nulėksiu į priekį – atsiras pavojus paklysti.

Kelias pavirto į takelį, bridom per purvus, bridom per upelį. Mūsų grupelės swami žino kur eiti, ne pirmą kartą piligrimauja Kataragamos yatroje.

Einant tokiais takais į kaliošus dažnai prikrenta smėlio, akmenukų ir kitų kojas žeidžiančių dalykų. Per vieną prisėdimą kojines apsiaviau – nebus taip komfortiška kojoms, bet nebereikės dažnai stabtelėti kroksų išsikratyti ir paskui vytis kitus – daug geriau eiti vienodai, tolygiai.

Mano šįrytinės grupės swamis žino kur eiti

Sutikau vienodom maikutėm apsirengusius kažkokio vietinio žygeivių klubo naris. Pasikalbėjau su jais. Jie tai ne piligrimai, jie net arioooohara nešaukia, jie tiesiog naudojasi atiradusia proga pereiti didžiulį ir uždarą Yallos nacionalinį parką – panašiai, kaip ir aš.

Prisėdau su žygeiviais pakalbėti ir vėl eilinį kartą atsilikau nuo savo piligrimų grupės.

Mano kuprinei jau artėja galas. Tą viršų galima būtų užlopyti, žinau vieną gatvės šiaučių, tikrą profesionalą – jis man jau taisė šią kuprinę po susidūrimo su drambliais. Bet taisymo daugiau šį kartą: apačia irgi praplyšusi, vidus skutais nuėjęs, vis atsilupa pamušalo gabalai, vienas dirželis nutrūko (gerai, kad pavyko prie kitur pririšti), vienas užtrauktukas užrudijo nebepratraukiamai. Reiks naują pirkti, kai būsiu Lietuvoj – armijos ir civiliams krautuvėse būna patikimų žygio kuprinių.

Palikau tuos skautus-žygeivius po medžiu ilsėtis ir bandau savo piligrimus pavyti kaip nors. Jų nepavijau, bet kitus sutikau.

Žiūriu – tolumoj matosi civilizacija. Daug mašinų ir didelė pavėsinė. Priėjau arčiau.

Reikėjo per tiltelį pereiti. Pastebėjau, kad kai kurie tikri piligrimai ten neužsuka – jiems reikia, kad būtų sunkiau eiti, kad labiau išsektų, o po ta pavėsine jie atitrūktų nuo to sunkaus ėjimo kaifo. Bet mano tikslai kiti, todėl nuėjau per tiltelį.

Ten paruošta prašmatni poilsio bazė piligrimams. Didžiulė pavėsinė sumontuota, daug vandens cisternų. Pavėsinėje stalai ir kėdės. Jau pamiršau, kada ant kėdės besėdėjau.

Vandens duoda ne tik iš cisternų, pavėsinėje yra ir bambalinio vandens, labai skanaus, gėriau ir gėriau vieną krūzelį po kito. Mieste kasdien tokį vandenį gerdamas neįvertinau, koks jis skanus. Tasai iš cisternų kažkoks nevalytas, biškį pradvisęs.

Prisitatė tos stovyklos viršininkas, pakalbėjom. Jis iš Kandy budistų šventyklos. Tai ta garsi šventykla, kurioje Budos dantis saugomas, kur visus Šri Lankos lankytojus veža ekskursijai. Rugpjūčio mėnesį per pilnatį ten vyks didžiausia Šri Lankoje (ir Pasaulyje) perehera – naktinė eisena su drambliais, šokėjais, muzikantais, žibintais. Dešimtys tūkstančių žioplių ten susirenka, viešbučio tom dienom ten negausi.

Taigi, Kandy budistai paruošė ištaigingą puotą hinduistų piligrimams. Ir mane pasodino užu stalo, patiesė banano lapą, prikrovė ryžių, ant jų žirnių košės (dal), visokių daržovių virtų ir marinuotų, visokių padažų. dar pridėjo traškų papadamą. Vos spėju stabdyti, man tik po truputį visko tereikia.

Skaniai pavalgiau, dar vandens gero atsigėriau ir butelius prisipyliau, padėkojau šeimininkams ir toliau patraukiau, nes dar per anksti būtų ilgesniam laikui apsistoti.

Piligrimai eina tiesiai per pievą, aš su jais. Vienoje vietoje jie išskydo į šonus, nebežinau su kuriais eiti. Vieni suka dešinėn, kiti tiesiai, treti kairėn. Tie kurie kairėn, kviečia mane kartu, sako žinantys šortkutą. Ir aš durnas nuėjau.

Nenorėjau vėl pakliūti pas natūralistus j…banus, kaip vakar, bet kažkodėl pakliuvau. Mane subalamutino vienas vyriškis su kroviniu ant galvos – tas tai nepanašus į natūralistą. Pasirodo, jis buvo jų tarnas-nešikas, sekė juos iš paskos.

Ilgai brovėmės per šabakštynus, susibraižiau visas kruvinai. Piligrimai tokiais takais nelandžioja, jie žino kur eiti. O tie skautai-žygeiviai-natūralistai nublūdinėja kažin kur. Mes žinom kur eiti, čia tikrai šortkutas – aiškina jų vyresnysis. Jis net žemėlapį turi ant popieriaus, bet kažin ar jį supranta. Gaila, negaliu offline pasinaudoti Google Earth ar Google Maps palydoviniais žemėlapiais kai nėra interneto. O tai ką esu prieš tai nusikrovęs rodo tik bendras kryptis, jokių takelių ar kliūčių ten nėra pažymėtų. Bet ir geri žemėlapiai nalabai padėtų man – vis tiek nežinau trasos kur eiti. Niekas, nei piligrimai, nei žygeiviai, negali paaiškinti kaip tiksliai bus einama iki Kataragamos, pro kurias vietas. Nėra ta trasa kažkaip pažymėta. Swamiai eina teisingai, bet jie pasikliauja patirtimi, dievais ir maldomis, jų kitoks erdvės ir laiko suvokimas, jiems beviltiška rodyti žemėlapį. Todėl belieka sekti išminčiams iš paskos. Tik kur jie dabar?

Čia ne šortkutas, o longkutas, pasakiau žygeiviams, kai išlindom iš šabakštynų prie upės ir jie pasuko į priešingą pusę, nei mano supratimu reikėtų ieškoti piligrimų. Todėl padėkojau už palydą ir nuėjau savo keliais. Nelindau vienas į džiungles, ten prie upės kelias, prie to kelio sėdėjo draustinio darbininkai-medkirčiai. Priėjau prie jų bandžiau susikalbėti.

Pagal grubų žemėlapį priėjau prie tos vietos, kur Leopardų stovykla, o kitoje Menik upės pusėje Yallos kelias į Kirindą prasideda. Galima persikelti per upę, klausiu medkirčių. Laisvai galima perbristi, atsakė man.

Lengvai perbridęs upę atsidūriau reindžerių poste. Ar kelias dešinėn veda į Kirindą, klausiu. Taip, sako. Ar galima ten eiti, klausiu. Taip, sako. Gerai tada, aš ten einu, sakau. Stuj, sako man, ten pavojinga, labai pavojinga, ten ką tik matėm, kaip leopardas beždžionę gaudė, ten ir meškų yra, ir dramblių. Na gerai tada, sakau, o kur tada tie piligrimai eina? Jie juda į šiaurę aukštyn palei upę iš kitos pusės, o prie upės jie išlenda penkis kilometrus aukščiau nuo šitos vietos. Ne, septynis kilometrus, pataiso kitas reindžeris. Va kur tie j…bani natūralistai mane atvedė, o patys, žalčiai į kitą pusę nuėjo. Užsiraus ant reindžerių, grąžins juos atgal. Jei bent telefono ryšys veiktų, susiskambinti galima būtų kaip nors.

Šitoje potograpijoje nebesišypsau kaip kitur. Dar tebesu piktas ant natūralistų j…banų

Taigi, perbridau atgal upę ir einu keliuku aukštyn tuos kelis kilometrus. Pašūkauju ariooooohara, gal kas atsilieps iš tolo, tuo pačiu gal netikėtai neužsirausiu ant į kelią išlindusių dramblių.

Mane aplenkė džipas su reindžeriais, rodos (nesu tikras), ten ir tie lydėję gamtininkai buvo susodinti.

Vieninteliai žvėrys kurie išdrįso man pasirodyti, tai langūrai. Vieną ir nufotkinti pavyko.

Kai kur kelias užverstas medžiais, bet reindžeriai kažkaip aplink apvažiuoja.

Ėjau ėjau, ėjau ėjau ir pagaliau priėjau piligrimų stovyklavietę. Nereikia ir sakyti, kaip apsidžiaugiau. Arioooohara, šaukiu jiems. Arioooohara, atsako jie. Daugiau nuo jų nebeatsiskirsiu, niekur vienas nebeisiu.

Čia tatai matosi, kokį longcutą padariau su natūralistais j…banais. Jei būčiau ėjęs su piligrimais, į tą  „rest“ vietą tiesiai būčiau atėjęs iš dešinės

Stovyklavietė nedidelė, mažesnė net už tą „učkudūrą“, kur šiąnakt nakvojau. Žinia, dauguma lėčiau eina, gal jie po ta Kandy budistų pastoge užstrigo.

Swamiai savo lazdas tvarkingai sustatė prie hindu koplytėlės, žavinčios savo natūralumu. Man atrodo, kad ta koplytėlė dabar ir buvo pastatyta.

Žvalgausi aplinkui, supratau, kad niekas niekur eiti nesiruošia, reikės čia ir pabūti. Upėje nemažai besimaudančių, prisijungiau prie jų. Ta proga išsiskalbiau vakar priprakaituotus marškinius.

Upė negili, išsekusi, vandens užtenka tik tiek, kad apsemtų ant dugno atsigulus.
Guliu ant dugno, kalbuosi su besimaudančiais bachūrais. Jie iš Kolombo priemiesčių, kaip ir aš. Šiandien niekur toliau nebeis, liks nakvoti čia. Nusistebėjau, kad vandens cisternos čia nemačiau, kaip kitose stovyklavietėse. O kuo upės vanduo blogas, klausia jie, geriam visi. Puiku tada.

Prisisėmiau upės vandens kiek aukščiau paėjęs, pakaštavojau – ne blogesnis, nei tose cistrenose. Gal čia jas ir užpildo. Užsipildžiau ir ašai.

Kolei džiūvo mano marškiniai, įsitaisiau ant žemės pavėsyje, pasnaudžiau biškelį.

Marškiniai ir plaukės su katromis maudžiausi greitai išdžiūvo saulėje ir vėjyje. Miego nebenoriu, tad paslampinėjau po stovyklavietę, su swamiais bandžiau pabendrauti.

Vienas paaiškino, kad kita stovykla bus aukštyn upe paėjus 17 kilometrų. Tolokai, reiškia, matyt teks likti čia naktavoti.

Bešliaužiodamas pamačiau, kad maža grupelė diedukų užsikrovė nešulius ir jau ruošiasi eiti. Arioooohara, swami, sakau jam, Katragama kantani ariooohara, sakau jau išmokęs daugiau blatnų piligrimų frazių. Ar priimsit mane į kompaniją? Vyriausias diedukas sutiko ir aš strimgalviais puoliau ruoštis, kad galėčiau juos pavyti. Vytis nereikėjo, jie dar užsilaikė prie koplytėlės pasimelsti.

Taigi, man pasisekė, daug šiandien spėsiu nueiti. Kažin, ar diedukai iki temstant nueis tuos 17 km, gal teks prieš tai džiunglėse nakvoti. Bet su kompanija nebaisu.

Sustojom prie termityno koplytėlės (žavinčius savo natūralumu) pasimelsti ir paaukoti. Swamis uždegė lempelę, taip ir palikom ją degančią nueidami toliau. Negirdėjau,  kad šiose vietose būtų gaisrų-gaistrų.

Eidami nuolat šaukiam ariooooohara. Diedukai net skanduoja tą šūkį. Kažkiek pafilmavau eidamas, žemiau smarkiai supaprastintas pavyzdys.

Tas šūkavimas reikalingas ne tik žvėrims atbaidyti. Bešūkaujančius keliautojus išgirsta kiti, gal kas pasiklydęs apsidžiaugs. Taip susišaukojam tarpusavyje, žinom, ar visi esam kartu neatsisukinėdami. Be to tie šūkiai įkvepia eiti toliau.

Kieti tie diedukai, jau dešimt kilometrų varom sparčiu tempu be sustojimų – dar tokių gerų ėjikų nebuvau sutikęs šioje piligrimystėje. Man jau maudžia visus galus, meldžiu mintyse, kad sustotų pailsėti. Patsai vienas ilsėtis negaliu – atsiliksiu paskui, paklysiu, net arioooohara nepadės.

Pagaliau priėjom vandens cisterną pamiškėj, stabtelėjom užsipilti, aš tuom tarpu kojas kojiniuotas savo pamasažavau, visi padai nuspaudyti, pūslės atsiras. Juk vienas eidamas, ar su lėtesne grupe, aš kas kokius 3 kilometrus prisėdu kojų pailsinti, pačiupinėti, drėgnom servetėlėm pašluostyti. Bet dabar nebuvo kada, jaučiu rytoj bus skausmo ir dantų griežimo po tokio šiandienos ėjimo.

Už cisternos priėjom stovyklavietę nedidelę. Liksiu čia kojų ilsinti. Arioooohara swmiai, sakau pakeleiviams, dėkavoju, kad mane iki čia atlydėjot, liksiu dabar nakvoti čionais. Ariooohara, pasakė diedukai ir nužingsniavo toliau. Bet netrukus apsisuko, grįžo. Persigalvojom, pasakė vyriausias, ir mes čia liksim, iki tamsos nenueisim iki Kataragamos paliubomu. Man stovyklavietės bachūrai išvertė, ką jis sakė, nes tamiliškai tiek dar nesuprantu.

Taigi, jau trečioji nakvynės vieta šiame etape, dar tokio ilgo nebuvau apturėjęs. Išsiaiškinau, kad tas punktas-postas vadinasi Varahana, kad iki Kataragamos beliko geras pusdienis kelio. Puiku, rytoj baigsiu šitą etapą. Paskutinio powerbanko energijos dar liko apie 50% – ir elektros užtekti turėtų. Žiūriu, mano telefonas jau tinklą pagavo, vėjas, matyt, atpūtė. Greitai pranešiau visiems, kad viskas gerai su manimi.

Senukai swamiai įsikūrė šone, aš prisiglaudžiau prie jaunesnių piligrimų. Susiruošiau savo guolį po medžiu kiek atokiau nuo epicentro ir nuėjau pasižvalgyti – dar anksti miegoti.

Stovyklavietė įsikūrė prie kareivių namelio, jis ant stataus upės kranto. Aplinkui makakos laksto, ką nors nugvelbti taikosi. Užėjęs už posto pasigrožėjau gražiu upės vaizdu ir nusprendžiau čia išsimaudyti, bo piligrimai irgi maudosi.

Atsinešiau prie upės marškinius išsiskalbti, pasiėmiau biškelį muilo. Ten toksai rentinys įstatytas upės viduje, aplink jį visi ir skalbiasi, muilus ir bilizną pasidėję ant krašto. Atėjo skalbtis ir swamiai, mielai pasidalinau su jais savo muilo gabalėliu.

Ant akmenų prie upės kita piligrimų grupelė įsikūrė, pabendravau su jais. Ten jaunesni swamiai buvo. Jie mane pavaišino ryžiais ir daržovėmis.

Kiekvienoje stovyklavietėje padaroma hinduistinė koplytėlė žavinti savo natūralumu

Paplepėjau su piligrimais prie upės akmenų ir nuėjau link savo guolio tolyn į krantą už kareivių namelio. Pastebėjau, kad po mano guolį bėginėja didelės juodos skruzdėlės. Uodų nėra, net keista. Patikrinau kaip purškalas nuo uodų atbaido skruzdėles. Apsipurškiau visas ir atguliau. Dar ne miegoti, dar tik guolio prisimieruoti.

Staiga pasigirdo dramblių murkimas – nežinau, kaip kitaip pavadinti tą jų žemo dažnio skelidžiamą garsą. Vieni sujudo (ir aš), kiti juoktis pradėjo. Tai kareiviai iš savo būdelės šalimais pro garsiakalbį tuos garsus paleido, dabar patys žvengia išėję. Na ir juokai, kai kam gal jau kelnės pilnos.

Kaimynystėje įsitaisę bachūrai man arbatos atnešė. Dar valgyti siūlo, bet aš sotus. Sako, tu blogai tame šone atsigulei, pro tą vietą žvėrys naktį vaikšto. Bet čia juk tik keli metrai nuo jų vietos, jei tie žvėrys ateis, tai visiems klius. Patingėjau kraustytis arčiau gulinčiųjų, mano vietelė tokia patogi. Gal neateis tie žvėrys, išbaidysiu juos savo knarkimu.

Paskelbta temoje Dienoraštis, Šri Lanka | Pažymėta | Parašykite komentarą

Aplink salą. Penkiasdešimt aštunta diena

Penkiasdešimt aštunta diena.
Sekmadienis, 2017-07-16

Bobutė bijo žvėrių • Nekenčiu „Lithuania“, noriu, kad mano šalį vadintų „Lietuva“ • Peršertas pusryčiais • Ariooooohara • Nepasinaudojau europietišku wc • Paukščių stebėjimo punkte • Susitikimas prie upės • Žolelių ir šakelių arbata • Riedantys aplink šventyklą swamiai • Persikėlimas per upę • Kaip gydžiau piligrimus diklofenaku • Žali kleckai • Per žvėrių išmidytą išdžiūvusią pelkę • Pasiklydau biškį • Stovyklos „učkudur“ paiška • Prakeikti botanikai-natūralistai • Nesigavęs šortkutas pro šabakštynus ir laukines vištas • Kilometrai ar mylios? • Per upės dumbliną dugną iki pažastų • Pokalbis su reindžeriais • Pas vakarykščius sugulovus, kurie pasikeitė

34.3 km

Nesukandžiojo uodai naktį miške, kažkodėl visai jų nebuvo.

Atsibudau 03:30 – žmonės jau keliasi, laužus kūrinėja. Ko taip anksti? Išeisim prieš šešias, reikia pusryčius virti, paskui iki vakaro nebus karšto maisto. Pavaišino kava su datulėm iš Saudo Arabijos. Bet tu dar pamiegok, sako, tau juk nereikia ilgai krapštytis. O aš nemiegosiu, sako bobutė su kuria miegojau, aš žvėrių bijau, sako.

Penktą atsikėliau, susipakavau neskubėdamas. Visi kalbasi apie mane, didukas aiškina, kad aš svečias iš „Romania“. „Lituania“, pataisiau, nors jiems mažas skirtumas. Nusprendžiau dėti visas pastangas, kad mano šalis visur būtų rašoma ir vadinama Lietuva, tos visos -uania formos žmones tik subalamūtina. Dauguma supranta kaip „Ukreinia“, kiti kaip „Pensilveinia“, kai kas net kaip „Transilveinia“ – kas kokį pavadinimą girdėjęs. Vadintų visi Lietuva ir painiavos nebūtų.

Pamatę, kad kažką darau su telefonu jaunuoliai vis prieina ir klausia ar galėtų paskambinti, gal pas mane koks ypatingas ryšys. Paaiškinau, kad telefoną užrašams naudoju. Nieko, greit visi power bankai išsibaigs, telefonas liks nereikalingas.

Pusryčiams man neša žirnius, ryžius. Iš pradžių skanu, paskui per daug. Reikėjo kur nuošalėje guolį taisytis, čia būsiu peršertas gerų žmonių, nebepaeisiu. O atsisakyti labai nepatogu.

Buvo net kolos pardavėjas priėjęs – vienintelį kartą pamačiau kažką už pinigus duodant žygio per džiungles metu. Šiaip viskas už dyką. Kolos nepirkau – negi tampysiuosi tą litrinį įkaitusį butelį – vanduo skaniau.

Pusė šešių jau švinta, pirmieji piligrimai jau šaukia ariooohara ir išeina. Aš su jais.

Arioooohara, šaukia vienas po kito einantieji, šaukiu ir aš. Jokie drambliai mūsų neužpuls. Sako, žvėrys čia žino kada vyksta yatros piligrimystės ir tom dienom pasitraukia giliau į džiungles.

Praėjom pro modernų pastatą – viešbutį turtingiems turistams – safaristams. Buvo kilusi pagunda užsukti ir pasinaudoti europietišku wc, bet susilaikiau – būsiu su piligrimais ir visi mano patogumai bus tokie, kaip ir jų.

Einam keliu kartais kampus nukirtinėdami per išdžiūvusias pelkes

Čia ganėsi didelė vandens buivolų banda

girdykla žvėrims

Lotosai žydi truputį

Ėjom ėjom ir priėjom paukščių stebėjimo punktą. Ten draustinio darbuotojai dalino piligrimams bulkutes ir bananus. Paėmiau bananą.

Priguliau pailsėti prie paukščių stebėjimo punkto. Žiūriu į dangų, kur skraido ereliai, bet neina normaliai nufotografuoti.

Ėjom ėjom ir upę priėjom. Ten hindu šventyklėlė, prie jos daug piligrimų apsistoję, daug kas čia nakvojo – tie, kurie anksčiau už mane vakar išėjo.

Visi su kuriais atėjau sušuko arioooohara ir sutūpė arbatos-ryžių virtis, sulipo upelin skudurų skalbtis. Dar anksti, net devynių nėra, dar galėčiau eiti. Stovyklos gale stovi rezervato reindžeriai ir kareiviai, sako, vienam eiti nesaugu. Piligrimai pajudės vėliau, dabar belieka po stovyklavietę slampinėti.

Beslampinėdamas po piligrimų stovyklavietę sutikau kolegę keliautoją aplink Šri Lanką Deviką, kurios anksčiau nebuvau matęs gyvai. Ji pirmoji mane atpažino. Apsikabinom, pasikalbėjom. Ji tamposi su savim palapinę ir ją lydi keli kareiviai (rezervato reindžeriai). Ji sako, kad suskaičiuota apie 3000 piligrimų einančių džiunglėmis. Ji pradėjo eiti su drauge Crystal (ta, su katra autobusu važiavau) ir palyda vakar ryte nuo Okandos piligrimų stovyklos, aš tuo tarpu ten artėjau iš Panamos pusės ir stovykloje atsiradau tik po pietų. Jos iki pat čia nuėjo vakar, čia nakvojo, o Crystal pradėjo toliau eiti anksti ryte – ji skuba, ji nori į Kolombą grįžti iki trečiadienio. Gerai ir man būtų, bet kaip išeis, taip ir bus.

Trumpam atsisveikinau su Devika ir jos palyda ir išėjau po stovyklavietę paslampinėti – juk dar susitiksim ne kartą tikriausiai.

Reindžeriai pasakė, kad už keliolikos kilometrų yra sekanti stovyklavietė, reikia nueiti iki ten, o tenai, kaip vakar, bus laiko išsiskalbti, pavakaroti, paplepėti su visais.

Įsitaisiau kiek nuošaliau prie pat upelio, priguliau.

Mane pavaišino skania visokių žolelių ir šakelių arbata. Tikrai jėgų priduodantis gėrimas. Netoli sėdėjo dar keletas jaunų baltųjų piligrimų, vėliau išsiaiškinau, kad tai porelė iš N. Zelandijos ir bachūriukas iš Lenkijos.

Čia verda tą stebuklingą žolelių ir šakelių arbatą, atstatančią jėgas

Įlipau po vandenį pabraidyti, kojas atvėsinti. Galėjau visas išsimaudyti ir išsiskalbti, bet pagalvojau, jog gal kas nors tuoj pradės žygiuoti toliau, o aš dar nebūsiu spėjęs savo skurlių išsidžiovinti. Geriau nueisiu į galutinę šiandienos stovyklą, ten be strioko viską susitvarkysiu.

Dar žolelių-šakelių arbatos – bais skani buvo

Garsiai šaukdama arioooohara atėjo ta tropnių swamių grupė, su katra buvau susitikęs vakar vakare prie medžio. Piligrimai kaip reikiant – jie ne tik pasimeldė prie šventyklėlės, ne tik pudžą paaukojo, bet ir apriedėjo aplinkui. Kažkiek pafilmavau, pridedu supaprastintą vaizdą.

Apriedėję aplink šventyklą swamiai sulipo į upelį purvų nusiprausti, o aš vis nueinu prie kelio, kur reindžeriai stovi, vis pasižvalgau, ar niekas nesiruošia eiti pradėti. Ten tame poste ne tik kareiviai stovi, ten ir med.sesutės pasiruošusios pagelbą suteikti – ką sutvarstyti, kam tabletę duoti, kam vaistų suleisti.

Čia tas postas stovyklavietės gale, pro kurį reikia praeiti norint toliau eiti.

Čia tie reindžeriai poste

Prieš vienuoliktą beblūdinėdamas išgirdau šaukiant arioooohara prie išėjimo, reiškia, grupelė piligrimų jau eina toliau. Kol ten nubėgau, piligrimai jau buvo nuėję. Nieko, pasivysiu. Reindžeriai pro postą mane praleido vieną.

Stengiuosi eiti greitai, bet tų piligrimų nepaveju. Kažkaip nejauku pasidarė. O gal jie kažkur šonan nusuko? Bet lyg nebuvo kur. Einu šūkaudamas arioooohara, kad žvėris atbaidyčiau. Niekas iš tolo neatsiliepia.

Priėjau kelio atsišakojimą, ten ženklas, susiprotėjau, kad reikia kairiau.

Perėjau išdžiūvusią upės vagą. Pasižvalgiau kairėn ir dešinėn.

Valio, pamačiau žmones, reiškia nepaklydau.

Priėjom upę, čia buvo galima perbristi.

Padėjau vienai moteriškei, ji šlubavo koją pasitempusi. Reikėtų jai atgal į stovyklavietę, bet ji nori klibinkščiuoti toliau padejuodama.

Perbridęs upę vėl sutikau Deviką su palyda – ji, matyt, su tais kuriuos vijausi buvo išėjusi. Ji atsisėdusi pakelėj pjaustė agurkus, salotas darė. Mane sausainiu pavaišino. Gera tavo palapinė, pagyriau, ją pastatyti vienas juokas – numeti ir pati išsiskleidžia, esu turėjęs tokią apvalią. Bet suskleisti užtat nėra taip paprasta, sakau. Ir nešti labai nepatogu, pritarė ji. Neužtrukau prie kolegės, eisiu toliau, vakare susitiksim.

Arioooohara, pasisveikino vienas senelis, labai protingu žvilgsniu, su akiniais, gal jis universiteto profesorius ne piligrimystės metu. Ariooooohara, swami, pasisveikinau. Pakalbėjom biškį. Prie mūsų atklibinkščiavo ta moteriškė su patempta koja nuo upės. Gal turi jai kokių vaistų, klausia profesorius. Paieškojęs vaistinėlėje radau diklofenako, turėtų padėti nuo skausmo. Duok ir man, sako swami, man irgi gali koja pradėti skaudėti. Reikėtų stipriai subintuoti tą koją moteriškei, sakau. Bet elastinio binto niekas neturi. Nueisiu kaip nors sako moteriškė.

Ėjau ėjau kol dar vieną mažesnę stovyklavietę priėjau. Pasirodo, jinai kitame upės krante nuo tos didesniosios stovyklavietės. Dėl upės perbridimo nemažą lanką reikėjo padaryti. Matosi žemėlapyje:

Dar labiau išdidinus matosi, kaip blūdinėjau abiejuose upės krantuose: 

Nusukęs nuo upės atsidūriau pievose, pasigrožėjau laukiniais buivolais tolumoje.

Pasivijau baltuosius piligrimus, jie, pasirodo mane pralenkę buvo.

Kažkur prie dirvonų mūsų grupelė sustojo po medžiu, kur pūtė stiprus gaivinantis vėjas. Naujazelandiečiai pasitiesė adijalą prigulimui, kraštus prispaudė drambliašūdžiais, kad nenupūstų. Vietiniai piligrimai ėmėsi arbatą virti ant lauželio ir kleckus iš tešlos lipdyti. Jei juos virsit, sakau, ilgai čia užtruksim, gal čia ir nakvoti ruošiatės? Ne, sako, nevirsim, žalius valgysim. Davė paragauti tokį kukulį – saldus dalykas, bet neblogas.

Pagulėjau prie medžio pavėsyje ant stipraus vėjo, atsigaivinau. Maniškiai ilgai krapštosi, norėčiau eiti toliau, bet niekas kitas nepraeina pro šalį, nėra prie ko prisijungti. Net pasnausti spėjau biškelį. Kaip čia taip yra, kad niekas nepraeina, stebiuosi. Atsistojau pasižvalgyti į visas puses ir pamačiau, kad mes apsistojom nuošalėje visiškoje, visi piligrimai kažkur toli šone praeina. Arioooohara, atsisveikinau su gera kompanija ir nuėjau tolyn į šoną eiti su kitais.

Perbridęs per upelį atsargiai ėjau išdžiūvusiu dugnu. Ten buvo galima giliai įklimpti prasmegus per išdžiūvusios žemės plutą.

Einam einam, einam einam, toli einam. Jau turėtų būti ta stovyklavietė už keliolikos km nuo upės šventyklos. Vieni sako, kad liko tik kilometras, kiti, kad trys. Nesvarbu, arti jau vis tiek. Greitai išsimaudysiu, išsiskalbsiu.

Pravažiavę reindžeriai patvirtino, kad stovyklavietė jau nebetoli. Kažkaip netyčia vis pralenkiu tuos savo palydovus, vis pasijuntu vienas beeinąs. Praėjau vyriškius po medžiu besėdinčius, labiau botanikus-natūralistus primenančius, panašesnius į mane, nei į piligrimus. Kur ta stovyklavietė, klausiu. Va, rodo, už tos pelkės, ją apeiti reikia.

Einu aplink pelkę, kelias tolimas, bet tikslas artėja. Rodos apėjau tą pelkę, bet nei vieno žmogaus aplinkui. Nors ženklas koks būtų. Kažkur ne ten nuėjau, reiškiasi. Prisėdau ant pelkės krašto ir žiūriu į kitą pusę iš kur atėjau. Matau kažkokie piligrimų taškeliai tolumoje. Tiktai jie kažkur paėję užsilenkia, nebeeina link manęs. Reiškia reikia grįžti atgal, o tai porą kilometrų.

Grįždamas atgal sutikau tuos botanikus. Kur mane nukreipėt, klausiu, ten nieko nėra. Turi būti stovykla, kuri vadinasi „Trys šuliniai“, sako, ten reikėjo šonan traktoriaus vėžėmis nusukti. O kodėl kiti piligrimai ten neina, klausiu. Jie sustoja pailsėti pašonėj, ten tokia mažytė stovyklavietė su viena vandens cisterna, o Trijų šulinių stovykloje net trys šuliniai.

Einam kartu į tą učkudūrą. Noriu trijų šulinių: viename nusiprausiu, kitame išsiskalbsiu, iš trečio atsigersiu. Bet vilčių, kad viską spėsiu, vis mažėja – jau po penkių, jau tuoj temti pradės.

Priėjom tą vietą, kur vėžės šonan pasuka, bet mano palydovai kažkodėl nusprendė paeiti tuo keliu kur aš buvau nuklydęs – vienas jų sakosi, kad žinąs šortkutą.

Lendam pro šabakštynus. Vienas gamtininkas sako kažkur matąs laukinę vištą krūmuose. Žiūrėjau žiūrėjau – nieko nepastebėjau. Tada jis parodė duobę tų vištų iškapstytą.

Laukinė višta yra Šri Lankos nacionalinis paukštis (ne povas, kaip Indijoje).

Atsirėmėm į upę. Kurį laiką paėjom paupiu. Kitame krante elniai matėsi, bet su telefonu ne ką tenufotografuosi, čia rimtesnės optikos reikia. Pereitame ėjime nešiausi tokį internete nusipirktą objektyvuką smartfonams, bet nusivyliau šia technika, nepasiėmiau šį sykį.

Pašliaužioję paupiais pamatėme, kad upės nepereisim, jokio šortkuto čia nesigauna, reikia grįžti atgal. Ir vėl papildomi kilometrai. Natūralistai j…bani, gailiuosi kad su jais susidėjau. Bet vienas vakarėjant taip pat nenorėjau eiti. Nefaina atsidurti naktį vienam miške, aš net degtukų laužui neturiu. Taigi, belieka eiti su gamtininkais. Jie sako, kad irgi skuba į stovyklą, nesibasto šiaip sau. Jeigu nebūčiau pavargęs (apie 30 km jau įveikiau šiandien), jeigu būtų dar ne vakaras, aš nieko prieš pašliaužioti su tais botanikais, gal tikrai kokį žvėrį iš arčiau pamatyčiau. Bet dabar juos keikiu visaip mintyse. Natūralistai j…bani…

Grįžom iš kur atėję, einam tom traktoriaus vėžėm, matom, jog toli toli aplink upę eiti dar reikės. Bijau, kad stovyklavietėje atsidursim jau visai sutemus, o gal teks kažkur čia taisytis miegoti.

Kalbuosi eidamas su vienu vyresniu gamtininku, bambu visai, kokie jie neorganizuoti, kokie tūpi. Vienas sako, kad liko eiti kilometrą, kitas, kad tris, iš tikrųjų jau kokius septynis einam ir galo nesimato. Pašnekovas teisina vietinius, atseit, jie pripratę myliomis atstumą skaičiuoti, dėl to ir painiojasi. Juk jau ne viena karta čia metrinėje sistemoje gyvena, visi ženklai kilometrais, kada tai buvo tos mylios britų laikais, prieštarauju. Nesvarbu, sako. Aišku, juk seniai žinau, kad laiko ir erdvės supratimas čia kitoks nei europiečių-amerikonų-australų.

Ten kitame upės krante matosi žmonės juda. Pradėjom rėkauti, moti jiems – negirdi, per toli. Pagaliau vienas pastebėjo. Rodo, kad eitumėm aplinkui. Bet prie jo priėjo kitas, gal reindžeris, moja, kad bristumėm tiesiai. Bandom bristi – atgal grįšim, jeigu ką.

Tie kiti natūralistai j…bani kažkur jau toli aplinkui nuėjo, nespės jie su šviesa iki Trijų šulinių nueiti. O mes du atsilikę klampojam per dumbliną upę. Iš pradžių vandens žemiau bambos, juokai vieni. Bet priartėjus prie kito kranto tas dumblas toks klampus pasidarė, kad smigom vos ne iki pažastų, gerai, kad kuprinę ant galvos užsikėliau.

Perbridom šiaip ne taip, reindžeris mums nuo kranto ranką padavė. Dabar beliko tik du kilometrai iki to učkudūro, sako. Skeptiškai žiūriu į tokį atstumo nusakymą, jaučiu, teks prožektoriais pasišviečiant eiti, kas yra visai nejauku.

Štai kiek be reikalo (?) prašliaužiojau su tais natūralistais:

Pagaliau, pagaliau priėjom stovyklą „Trys šuliniai“. Reindžeriai turi pasistatę savo palapinę, prisėdau prie jų. Arbata pavaišino, skania, iš žolelių ir šakelių, kaip kad dieną gėriau. Dar ir sausainį davė.

Nuotraukoje šviesu atrodo, iš tikrųjų patamsis jau kaip reikiant.

Pakalbėjau su vyriausiu reindžeriu. Jis kilometrus teisingai supranta, rodos. Sako, kad iki Yallos kelio beliko 19 km. Iš ten piligrimai pasuks į šiaurės rytus, į Kataragamą. O gal aš galėčiau tolai Yallos traktu iki pat Kirindos vienas eiti, domiuosi. Nepraleis, sako, neišleis. Teks iki Kataragamos eiti su piligrimais, kas sudarys tokį įskilimą mano salos apėjimo žemėlapyje. Ką padarysi, man ir taip pasisekė pereiti džiungles. Bet dar neperėjau, dar tik įpusėjau.

Atsisveikinau su reindžeriais ir nuėjau gilyn į stovyklą prie tų šulinių. Tamsu aplink, pasišviesti reikia. Apie kažkokį maudymąsi ar skalbimąsi ir kalbos nėra. Tiktai apsiploviau kažkiek apsipylimo iš kibiro būdu ir persivilkau kitais marškiniais tuos purvinus prakaituotus sugrūdęs į suplyšusią kuprinę.

Kitų dviejų šulinių net neieškojau. Stovykla gerokai mažesnė, nei vakarykščia. Matyt dauguma vakarykščių stovyklautojų iki čia nedaėjo.

Pasitrainiojau aplink lauželius ir sutikau vakarykščius savo sugulovus. Jie mielai mane priėmė, tik bobutė kažkur į priekį nustūmė, atsiguliau šalia diedukų. Jokių giesmių šį vakarą, net ryžių niekas nevirė, sausainiais maitinosi. Pavargę piligrimai šioje vietoje.

Įsitaisiau ant plastmasinio apsiausto, paklode susivyniojau ir snūduriuoju. Besnūduriuodamas klausausi tamilų kalbos ir stebėdamasis atpažįstu vis daugiau sinhala kalbos žodžių. Nejaugi taip panašios šios kalbos, juk viena dravidiška, kita indoeuropietiška, turėtų skirtis panašiai, kaip estų nuo lietuvių. Atsimerkęs atsisuku į sugulovus, žiūriu – jie nebe tie. Pasirodo buvau kiečiau užmigęs, ankstesniuosius diedukus pakvietė atsiradę jų ziemliakai, tie nenorėjo manęs žadinti ir tyliai išsikraustė, o į jų vietą atėjo sinhališkai kalbantys kiti sugulovai. Vienas diedukas ir keli jaunesni bachūrai. Diedukui kojos apraišiotos – padai suskilinėjo beeinant. Bet jis vaikšto visur aplinkui, man vandens siūlosi atnešti. Nevaikščiok, sakau, aš pats tau vandens atnešiu.

Bachūrai bhango kasiaką susisuko, ratu siunčia ir man duoda, tik aš atsisakau visų nuostabai. Nesu šventeiva, bet žole mėgautis dar nepradėjau. O diedukas patraukia – štai kodėl jam neskauda tos apraišiotos suskilinėjusios kojos.

O man vis valgyti iš kažkur neša – tai ryžių, tai sojos mėsos. Apsimečiau kad miegu, kad neperšertų. Gaunu visko, neduodu nieko – nepatogu. Reikėjo kokių mažyčių kompaktiškų suvenyrėlių pasiimti – lietuviškais centais čia neatsipirksi. Amžių gyveni, amžių mokaisi.

Netoliese užbirbė generatorius, bachūrai nubėgo savo telefonų pakrauti, aš apsieisiu kaip nors.

Snūduriuoju. Kai nesąmonės pradeda lysti į galvą, visokios haliucinacijos, reiškia, kad mazgai jau ilsisi, jau lyg toksai pusmiegis gaunasi. Labanakt.

Paskelbta temoje Dienoraštis, Šri Lanka | Pažymėta | Parašykite komentarą

Aplink salą. Penkiasdešimt septinta diena

Penkiasdešimt septinta diena.
Šeštadienis, 2017-07-15

Į džiungles su bloknotu ir paišeliu • Arugambietis iš Gambijos • Panelė einanti aplink salą kaip ir aš • Crystal su draugais • Povai ant kelio • Pirmas susitikimas su piligrimais • Dovanos iš reindžerių • Paskutinis pasivaikščiojimas paplūdimiu • Piligrimų stovyklavietė Okandoje • Kumanos draustinio muziejuje • Žygio pradžia su grupe iš Ariogalos • Su maišais ant galvų • Mano draugė šešiametė mergaitė • Meškos paslauga • Vandens cisternos • Pumpotaukšliai-kukurbezdaliai • Stovyklavietė prie upelio • Swamių simpoziume po medžiu • Vandens buivolo žvilgsnis • Ką verda piligrimai • Ieškau su kuo permiegoti • Drambliašūdžio lauželis • Giesmės-lopšinės • Kai užaugsiu būsiu bomžas

24 km

Tuo metu kai vyksta mūšiai prie Mosulo, atskyla Anktarties ledynai, pasodintas ex Brazilijos prezidentas, mirė Lou Xiao Bo, o Karbauckis žaidžia slėpynių, palikau ūžiantį Kolombo didmiestį ir išvažiavau eiti į džiungles, neturėdamas supratimo kas manęs ten laukia, net nežinau, kiek dienų tasai perėjimas truks – gal tris, gal penkias dienas, gal visą savaitę. Ten nebus interneto anei elektros, anei jokio ryšio. Užrašams pasiėmiau bloknotėlį ir paišelį. Tai turėtų būti pats sunkiausias ir tikriausiai pats įdomiausias kelionės pėsčiom aplink Šri Lanką etapas.

Paskutinis alus belaukiant naktinio autobuso Colombo-Panama

Taigi aš jau žinau kur eiti, nuo kur pradėti. Autobusas į Panamą startuoja iš Bastiano gatvės, iš mėlynų autobusų privačios stoties. Bilietą turiu į vieną pusę. Bet iš pradžių užsukau Arį geriausią Forto snarglinę paskutinio alaus.

Ant bilieto užrašyta, kad autobusas startuoja 22:00, prie jo reikia būti 21:40. Be deš deš aš jau vietoj. Numečiau kuprinę į mano sėdynę (prieš tai išvaręs iš ten vieną gavriką) ir nuėjau pasitrainioti aplink – vis tiek pusvalandį dar stovėsim, kol visi varikliai užsives.

Pasitrainiojau aplink, nusipirkau vaisių, vandens. Nėr kas veikti daugiau, tai stoviniuoju prie buso, nes viduj bais tvanku, kol nevažiuojam. Žinau, šiuo autobusu turi važiuoti viena panelė vardu Crystal – susirašėm feisbuke. Ji varo palaikyti kitos panelės vardu Devika einančios aplink salą kaip ir aš. Tos mergaitės kartu bandys patirti tą Yatra piligrimystę. Crystal nei autobuse anei aplink jį neradau, bet užšnekino vienas vyriškis, važiuojantis į Arugambę. Paplepėjom. Jisai daug metų gyvenęs Gambijoje, ten kažkokį darbą turėjo. Sostinę, pinigus ir kitus pagrindinius dalykus apie tą nedidelę egzotišką Afrikos šalį žino, reiškia nemeluoja. Dabar gyvena Arugambėje, į Kolombą buvo atvežęs savo dukrą gydytis, ligoninėj paliko. Aš kaip tik turiu suktinio molinį butelį mano prieteliui Fredui iš Arugambės, ketinau per ką nors perduoti, ta proga ir pasitaikė. Pažįsti Fredą, žinai Siam View hostelį, kausiu naujo draugo. Žinoma, atsakė jis ir maloniai sutiko perduoti siuntinėlį Fredui. Tokiu būdu žymiai palengvinau kuprinę dar net neišvažiavęs iš Kolombo.

Netrukus ir Crystal priėjo išlydima savo vyro, bet su ja nespėjom paplepėti, autobusas jau paskutinius variklius užsivedęs trūktelėjo startui.

Kaip ir priklauso, prisigrūdo žmonių ta kryptim važiuojančių, negi leisi tuščią busą važinėtis, tad konduktorius varikliams užsivedant lakstė aplink ir rėkavo „Pottuvil, Arugambė, Panama“, kol žmonių prilipo. Man pasirodė, jog jei parėkausi apie ką nors Šri Lankoje, bemat atsiras pirkėjų.

Tuom tarpu reikia papasakoti iš kur atsirado ta Crystal ir kas per ta jos draugė einanti aplink salą, kaip aš. Kadaise, dar kai ėjau kažkur Trinkomalės apylinkėmis, parašiau į vieną Šri Lankos ekspertų forumą apie tai, kad gal kas nors patartų, ar galėtų padėti pereiti man Jallos džiungles – nebenorėjau su drambliais susidurti, gal kokį reindžerį žinantį viską galiu pasisamdyti. Visokių gerų patarimų gavau daug, bo tas forumas skaitlingas ir aktyvus besąs buvęs. Svarbiausia – sužinojau apie yatros piligrimystę, kai tie draustiniai tada būna atidaryti porai savaičių. Be tuo pačiu man kažkas padavadijo, kad viena drąsi panelė taip pat eina aplink salą panašiu pėsčiom ėjimo būdu. Pradėjau su ja biškelį susirašinėti. Jos ėjiams ne toks kaip mano, segmentai ne nuoseklūs, nuo kranto nutolstama daug toliau. Na ir puiku, mes ne konkurentai kokie.

Kažin kaip mes sinchroniškai sužinojom apie tą džiunglių atidarymą, apie tą jatrą – tas dalykas kasmet vyksta kiek skirtingu laiku, reikia pataikyti, bet jie patys nieko iš anksto nepraneša. Taigi savaitę pieš yatrą sužinojau, ir ji paprašė, kad paydėčiau jos draugę į ėjmą. Ką ten lydėti, bet vietiniai labai rūpinasi, kad kas nores būtų kartu. Koks tatais turėjo būti palydėjmias – padėti nuvažiuoti autobusu – tą tai visada prašom. toliau vistiek mūsų keliai išsiskirs. Juolab, kad ji ir ne viena keliauja, ten pora ją lydinčių bachūrų buvo kartu – negi išleis ją vyras vieną.

Kaip ir visada, nesėkmingai bandžiau užmigti autobuse. Kad jau nesimiegojo, galvojau kaip čia reikės sutaupyti elektros einant. Juk nebus kur pasikrauti power bankų. Jau net autobuse vengiau žiūrėti į telefoną ar klausytis ko nors, reikia tas miliampervalandes taupyti. Viena viltis – naujas 30.000 mAh powerbankas, to bent porai dienų užtekti turėtų. Dar kiti trys mažesni aprūpins elektra dar 2-3 dienas, tad gal ir užteksiu. O gal ir ne.

Apie šeštą jau atlėkėm į Panamą. Iš pradžių arbatos atsigėriau, pyragaitį pusryčiams suvalgiau. Išeidamas iš arbatinės sutikau Crystal su draugais – jie pirkosi proviziją kelionei – krautuvių toliau nebus. Aš visko turiu, tad iškart pasigavau taksi-tuktuką-triratuką. Važiuojam kartu, sakau, Crystal, aš išlipsiu pakely, jus nuveš iki Okandos – piligrimų stovyklos prieš džiungles. Ačiū, padėkojo ji, mus turi iš čia paimti, esam susitarę. Na ir puiku, varau vienas.

Pavažiavom šešetą (maždaug) kilometrų iki tos vietos, kur pereitą kartą autobusą buvau susitranzavęs atgal. Nukirsdami kampą pralėkėm pro tą pelkę, kur pereitą sykį ledų pardavėją buvau sutikęs. Povų daug ant kelio, vieną net nufotografavau. Sustabdžiau mašiną, atsisveikinau su vairuotoju, tasai mano nusistebėjimui visai nenustebo, kad išlipau kažkur miške.

06:30 jau pradedu eiti Kumanos nacionalinio parko prieigomis. Kur tie piligrimai, prie kurių turėčiau prisijungti? Kol kas vienas kelyje.

Girdykla žvėrims

Pagaliau aptikau piligrimų grupelę besilsinčią. Pasikalbėjau su jais, netrukus ketina pajudėti, bet dar turi susiruošti, jie dar tik pusryčiauja. Pakvietė ir mane, bet valgyti atsisakiau, nes neseniai pusryčiavau, tik pasiūlyto vandens atsigėriau truputį.

Padėkojau piligrimams, atsisveikinau, einu toliau. Jeigu daugiau piligrimų nesutiksiu, palauksiu jų prie draustinio praleidimo punkto.

Piligrimai buvo pasistoję prie hindu šventyklos

Ilgai dar ėjau plačiu miško keliu, priekyje uolos pasimatė. Jokių pakeleivių nesutikau, net mašinos pro šalį nevažiuoja.

Priėjau posūkį į Kudumbigalos vienuolyną. Neturiu laiko kelis kilometrus sukti šonan, geriau greičiau prieisiu draustinį ir prisijungsiu prie piligrimų.

Kažkaip padidėjo aktyvumas, mašinos pravažiuoja, traktoriai. Matyt greit ir bus ta Okanda – paskutinis kaimelis prieš džiungles.

Sustojo pro šalį važiavę reindžeriai. Jie patvirtino, kad džiunglės lankytojams jau atidarytos, tik vienam ten negalima, reikia prisijungti prie piligrimų, jų čia daug dabar eina. Įspėjo, kad reikės keliauti kelias dienas, ten krautuvių nebus. Davė man vandens butelį, kad nenutrokščiau, gliukozės miltelių, kad iš bado nenudvėsčiau ir ajurvedinio tepalo nuo uodų, katras tinka ir pavargusiems raumenims atgaivinti. Nenorėjau imti, turiu visko, gal kitiems labiau reikia, bet įkalbėjo, sako, kad daug tų dalykų turi ir dalina visiems piligrimams.

Visai priartėjau prie vandenyno, susigundžiau išsukti iš kelio, juk daugiau ilgai pajūriu neisiu, reikia dar kojas vandeny pamirkyti.

Pakliuvau į didžiulį laumžirgių spietį. Kaip čia juos nufotografuoti, kad matytųsi?

Pažiūrėjau atgal į šiaurę iš kur atėjau

Pažiūrėjau į pietus, kur dar eisiu kurį laiką vis užsukdamas į vakarus

Tuščias tas pajūris, bet netrukus priėjau žvejų kaimelį nedidelį.

Išlindau į krantą, čia ir turėtų būti tas paskutinis Okandos kaimelis.

Taip išlindau į didelę piligrimų stovyklavietę prie šventyklos.

Musėms draudžiama praskristi į piligrimų stovyklavietę

Iš pradžių pataikiau į jomarką. Ten kur susiburia daug žmonių, ten prekyba eina. Jomarkuose visada gaudavau skanių sulčių, gavau jų ir čia. Pamačiau autobusą apsisukantį keleivius išleidžiantį. Ar čia važiuoja reisiniai autobusai, stebėdamasisi klausiu sulčių pardavėjo, Taip, porą sykių per dieną atvažiuoja iš pat Kalumnų. Stebėtina, visi ką tik sutikdavau, man sakydavo, kad joks visuomeninis transportas nevažiuoja piečiau Panamos.

Atsigėręs skanių sulčių perėjau didelį šventyklos kiemą, ten daug žmonių ilsisi ant žemės, kas skalbiasi, kas valgyti verdasi.

Perėjęs šventyklos kiemą išėjau į plentą ir netrukus atsirėmiau į draustinio vartus. Eilinę dieną manęs pro čia nepraleistų be safario turo, pėsčiom tai jokiu būdu, bet dabar vartai atidaryti porai savaičių, šimtai, gal net tūkstančiai piligrimų čia praeina. Bet aš nematau čia einančių piligrimų, tiktai safaristus džipais atveža ir išveža. Įėjau į administracinį pastatą, pakalbėjau su darbuotojais. Sako, kad daug piligrimų praėjo anksti ryte švintant, dabar dienos karštyje niekas nevaikšto, gal kokią antrą valandą pradės. Pasiūlė man pas juos palaukti, draustinio muziejų apžiūrėti.

Apžiūrėjau ekspoziciją, pašliaužiojau aplinkui, ilgai dar laukti piligrimų. Gali muziejaus salėje ant suoliuko įsitaisyti, pasiūlė darbuotojai. Dargi paėmė mano powerbanką pakrauti, kurį buvau jau kažkiek iškrovęs važiuodamas iš Kolombo.

Pasnūduriavau truputį muziejuje ant suolelio, pats pabuvau kaip eksponatas – nulūžęs gamtininkas-botanikas-natūralistas. Man atnešė šalto limonado ir sausainių. Kokie mieli žmonės. nesitikėjau. Maniau tie draustinio prižiūrėtojai bus griežti, niekur neleis eiti, nieko daryti, reikalaus brangius bilietus pirkti. Neteisus buvau. Nereikia apie žmones blogai galvoti.

Tokiom mašinom turistai važiuoja į safarius žvėrių fotografuoti

Vis pravažiuoja safarių mašinos aukščiau užkeltom sėdynėm, kad geriau žvėrys matytųsi. Daug čia tų safarių, matyt po kelias mašinas ant vieno žvėries. Pernai buvo skandalas, rašė laikraščiai, kaip vieną lepoardą tokie turistai negyvai užvaikė.

Užmigti ant muziejaus suolelio nenorėjau – dar pramiegosiu tuos piligrimus. Ekspozociją apžiūrėjau. Aplink viską pamačiau – nėra kas veikti daugiau. Ai, galvoju, grįšiu prie šventyklos pas piligrimus, ten vaizdai spalvingi, ir dar tų sulčių atsigersiu. Širdingai padėkojau rezervato darbuotojams, pasiėmiau kažkiek pakrautą power banką ir grįžau prie šventyklos.

Vėl atsigėriau skanių sulčių su granatų sėklelėm ir ledukais. Nekaip einasi biznis pardavėjui – piligrimai tokių brangių sulčių negeria, o kitų turistų mažai šiandien.

Pagėręs sulčių pavaikščiojau po tą piligrimų kempingą. Žiūriu, vieni jau ruošiasi eiti, maišus susipakavę dedasi ant pečių ir šaukia „ariooohara“ – panašiai, kaip Ariogala. Gerai, su ta grupe iš Ariogalos ir eisiu. Pasisveikinau su vyriausiu, jis mielai sutiko, kad lydėčiau jų kompaniją.

Čia pavaizduota kaip nuo jūros atėjau į Okandos šventyklos piligrimų stovyklą, paskiau nuėjau iki rezervato įėjimo ir pasitrainiojau aplink, paskiau grįžau atgal ir su piligrimais vėl nuėjau į rezervatą

Arioooohara, einam pasišūkaudami. Ir moterys ir vyrai gracingai neša maišus ant galvos. Vaikai irgi turi savo nešulius. Mano kuprinė prieš tai atrodo labai kukliai, kažkaip net nepatogu eiti taip mažai apsikrovus..

Praėjom pro draustinio vartus ir taip pagaliau prasidėjo mano ėjimo etapas per nacionalinį parką, kur skeptikai sakė, kad nepraeisiu aš to etapo, nepraleis niekas. Bet man pasisekė.

Prie vartų dalino medžiaginius maišelius, kad plastikinių neprimėtytų džiunglėse. Kai kas juos ėmė, kai kas nenorėjo visko perkraustinėti.

Po kilometro sustojom atsipūsti. Man davė atsigerti. Ačiū, savo turiu, pats galiu pavaišinti. Tada davė bananą. Tą paėmiau padėkojęs.

Žemiau pridedu nufilmuotą supaprastintą fragmentėlį to ėjimo

Ta grupė su kuria ėjau, buvo ne iš Ariogalos, jie iš Trinkomalės keliauja. Toli. Eina lėtai, nes su vaikais, yra ir mažų vaikų, kuriuos ant rankų reikia daug nešti. Vaikai neverkšlena, nesiskundžia, eina su entuziazmu, šaukdami arioooohara. Jiems tai nemažas nuotykis. Jaučiu, kad ilgai tam ruošėsi, ilgai prašėsi, kad paimtų kartu, stengėsi būti geri prieš kelionę ir jos metu.

Viena kokių 6 metų mergaitė eidama prieš mane vis atsisukdavo pažiūrėti į tokį keistą pakeleivį, paskui įsidrąsinusi įsikibo man į ranką, taip ir ėjom kartu gana ilgai. Ji visiškai neatrodė pavargusi, strykt-pastrykt lėkė pasišokinėdama. O jos, matyt, broliukas vėliavą nešė.

Man pasidarė nepatogu eiti beveik tuščiam šalia maišais apsikrovusių diedukų, todėl paleidęs mergaitės ranką, paėmiau iš paties seniausio maišą ir užsivertęs ant peties panešiau porą kilometrų. Vėliau supratau, kad darau meškos paslaugą. Yatros kelias turi būti sunkus, tikri piligrimai  nenaudoja jokios šiuolaikinės turistinės įrangos, kai kurie net basi eina tą daugybę kilometrų. Tikras yatros kaifas yra kai tu visas pervargęs ir išsekęs pasieki tikslą. Tuose maišuose ne tik keliautojų provizija – ten ir aukos dievams, kai kas tam nešasi kokoso riešutus, kurie tikrai nelengvas krovinys. Taigi, paimdamas iš dieduko tą maišą panešti aš lyg atėmiau iš jo dalį yatros prasmės, dalį kaifo tokio mazochistinio. Buvau girdėjęs, kad patys atkakliausi piligrimai atėję į tikslą – Kataragamą dar pavaikšto basi ant žarijų ar prisikabina kabliais per savo skūrą ir kabaliuoja visaip besimūčindami. Tas diedukas man didelį gerumą parodė leisdamas panešti savo maišą, tuo būdu save nuskriausdamas. Tatai supratęs, kai susėdom eilinį kartą pailsėti, grąžinau maišą atgal padėkojęs. Tiesą sakant, pavargau jį betempdamas. Ant galvos užsidėjus nešti lengviausia, bet tada negali visaip sukinėtis, lankstytis, į smartfoną žiūrėti, fotografuoti – turi eiti tiesiai išsitiesęs šaukdamas arioooohara.

Vanduo svarbiausias dalykas tokiame žygyje. Kai kurie piligrimai nešasi po visą kanistrą, visai šeimai. Aš nešuosi 3 mažus puslitrinius buteliukus – pusdienį išsiversčiau. Neturiu supratimo kas bus, kai juos išgersiu, bet dar prieš pradedant jaudintis pamačiau pakelėje plastmasinę cisterną apraizgytą spygliuota viela, kad drambliai neišvartytų. Sako, kariškiai gana tankiai tokias cisternas pristatė trasoje, reiškia nuo troškulio nemirsim. Prisipildžiau išgertas talpas, vanduo nelabai skanus, bet reikia džiaugtis ir tokiu.

Aplink kelią pasitaiko didelių uolų ir akmenų.

Termitynų irgi daug. Galima prie jų sėdėti – termitai nelaksto aplinkui, neprilįs į kelnes.

Mus pasivijo ir pralenkė kitos piligrimų grupės, Arioooohara, sušunka aplenkdami žmonės. Aš vis prisijungiu prie tų aplenkiančiųjų – noriu toliau nueiti. Jau kokias tris grupes pakeičiau.

Stato paukščių stebėjimo postą, matyt ten ir viešbutis koks bus safaristams. Svarbiausia – vartai, čia nuo jų visos statybos prasideda.

Pumpotaukšliai (kukurbezdalis vulgaris) auga ir Šri Lankos džiunglėse, pasirodo

Vienoje vietoje priguliau su piligrimais pakelėj. Pamatę, kad guluosi tiesiog ant žemės, davė man pasitiesti oranžinį piligrimų demblį. Gera buvo pagulėti, net nusnūdau kažkiek.

Džiunglės nereiškia vien tankų mišką ir šabakštynus visokius. Ėjom ir per išdžiūvusias pelkes, per sausas pievas ištryptas laukinių gyvulių.

Nebegąsdina daugiau manęs drambliašūdžiai. Šventas šūkis arioooohara atbaido visus žvėris.

Išsukau į tas pievas tam, kad nukirsčiau kelio kampą – taip vedė žinantys bachūrai. Pasikliauti Gūglo žemėlapiais čia nelabai eina, nes nesant jokio ryšio negalima užsikrauti palydovinių žemėlapių sluoksnių ir eini pro žalią plotą be jokių detalių. Na ir gerai – mažiau į žemėlapį, o daugiau į žmones žiūrėsiu, tuo pačiu elektrą taupysiu.

Atsirėmiau į upelį, bet netoli buvo apeiti keliu iki tilto, ten piligrimų vis daugėjo. Daugel jų mirko upelyje, maudėsi, skalbėsi, krūmai nukabinti džiūstančiais drabužiais.

Įlipau ir aš maudytis. Vandens iki kelių, reikia atsigulti dugno dumble, kad apsemtų. Bet ir taip gerai, atgaivina šiek tiek.

Nusimaudęs pamačiau, kad žmonių vis daugėja, visi čia apsistoja, nors dar tik ketvirta. Iš reindžerių girdėjau, kad nerekomenduojama eiti vėliau penkių, tada žvėrys suaktyvėja po karščių. Taigi, turiu laiko po stovyklą paslampinėti.

Grupė piligrimų pakvietė prisėsti su jais po medžiu. Arioooohara, swami, sveikinasi su manim, arbata vaišina. Swamiais čia vadina tikruosius piligrimus, tuos dažniausiai garbaus amžiaus diedukus, katrie eina pusnuogiai, oranžinius sarongus pasirišę, su daugybe karolių, tokiomis šivaitų lazdomis pasiremdami – tos lazdos dabar tvarkingai į krūvą suremtos. Swamiai – tai dvasingi vyrai induistų terminologija, jie mokina dvasingumo jaunesnius. Į Rišikešą Indijoje suvažiavę jogai pirmoj eilėj susiranda sau swami – tipo sielovadininką. Tai nebūtinai išminčius – guru, tai toksai patikimas „nastavnikas“. Šitos yatros piligrimai eina paskui swami – jau patyrusį maldininką. Man garbė, kad taip mane vadina, bet koks aš swamis – mano „prikidas“ labiau užneša į kokio natūralisto-botaniko, tik kamštinio šalmo betrūksta.

Netrukus prisitatė dar vienas baltasis swamis – amerikonas. Tas tai tikras swamis, tinkamai apsirėdęs, viską išmano, tamiliškai susikalba. Jis pasakė, kad su juo dar eina viena australė, jis matęs ir dar keletą baltaš…, pardon, baltaodžių piligrimų.

Baltasis swamis su kolegomis per džiungles ketina eiti visą savaitę – jie neskuba, daug laiko leidžia filosofuodami, medituodami. Eik su mumis, sako. Kol kas tavo prikidas dar ne swamiškas, bet per kelias dienas pasikeisi. Tikrai, pagalvojau, tokią piligrimystę eiti geriau apsirėdžius taip, kaip jie – kuo mažiau drabužių. Sarongą lengva išsiskalbti, su juo ir maudytis patogu, jis greitai išdžiūsta. Kad kišenių mažai, ne bėda, daiktų nereikia turėti nereikalingų.

Padėkavojau swamiams už arbatą ir nuėjau pasižvalgyti aplinkui.

Bežioplinėjant mane atrado ta mergaitė, su kuria žygio pradžioj ėjau, nuvedė už rankos pas saviškius, pasėdėjau su jais.

Pasidarė biškelį nepatogu – visi mane vaišina, visko duoda, o aš niekam nieko neduodu. Gerai, kad turėjau įsidėjęs šiek tiek riešutų, tai nors jais truputį pamaloninau mergaitę ir jos šeimyną iš Trinkomalės. Bandžiau pasikalbėti – niekas angliškai nešneka, o aš, gėda, tamiliškai dar nepramokau.

Pasivaikščiojau dar pakraščiais po pievą, matyt visiškai užliejamą, kai upelis patvinsta. Tolumoje ganėsi buivolas didelis – tie laukiniai, taip vadinami vandens buivolai yra didesni už naminius. Buivolas visą laiką įdėmiai žiūrėjo į mane atsisukęs, o aš žiūrėjau į jį.

Saulei besileidžiant grįžau prie stovyklautojų. Jie tiesiasi demblius nakvynei, kuria lauželius kukliai piligrimiškai pasninkiškai vakarienei. Daug pas kviečia taisytis miegoti su jais.

Prie swamių medžio skamba giesmės, įdėjau čia vaizdą smarkiai supaprastinęs.

Priklydo džipas safarinis su baltaisiais turistais. Tie lauk nelipo, pasižiūrėjo į piligrimus – ko gero čia daugiau įdomybių pamatė, nei vaikydamiesi panteras ir dramblius.

Vargšė kuprinė

Pavaikščiojau tarp lauželių – ką čia verda piligrimai? Dažniausiai ryžius, žirnius, daržoves.

Prie pelkės būriavosi žmonės, bet ne pelke grožėtis, o todėl, kad, sako, čia telefonai signalą gaudo. Mano Dialog nepagavo. Nelabai ir reikia.

Vienas swamis įbėrė man į saują pašventintų žirnių po pudžos – labai skaniai suvalgiau.

Tame vamzdyje-vambzdyje garuose verda suspausti ryžiai su pagardais – gausis toks skanus stulpelis – pitta

Pamačiau ir kortomis lošiančius piligrimus – tie tai ne swamiai.

Lauželis medyje

Jau temsta visai, reikia apsispręsti, kur miegosiu. Kviečia glaustis prie upelio, bet čia tas smėlis kibus, bevelyčiau ant žolytės. Galėčiau glaustis prie tos šeimynos, su kuriais eiti pradėjau ir su mergaite susidraugavau – bet norėčiau prieš miegą pasikalbėti su kuo nors, kas angliškai susišneka. Šalia swamių medžio žmonės per daug susigrūdę, anksčiau vietą reikėjo užsiimti. Netoli tos vietos, kiek šone prie kelio ir geriamo vandens cisternų pakvietė vienas diedukas, ten ir apsistojau. Ir krūmai netoli, jeigu ką.

Diedukas su šeimyna iš Baticaloa miesto, iš Kaladžio rajono – iš ten, kur baigiau eiti 50-tą jubiliejinę ėjimo dieną. Jie jau miestiečiai skaitosi, jis ir jo bobutė šnekina mane gražiai angliškai. Prie jų lauželis rūksta, bet nieko neverda ant jo, katilėlis kiek toliau kunkuliuoja ant didesnio laužo. Greit vakarienė bus, sako diedukas, taisykis šalia. Gal galiu gultis prie bobutės, iš kito šono, klausiu, nes tie dūmai tiesiai eina. Nebijok dūmų, sako, čia drambliašūdį pakūrėm – kvapas geras, uodus, vabalus, gyvates ir piktas dvasias atbaido. Na, bet, sako, jei nepratęs ir bijai užtrokšti, tai tiek to, gulk prie bobutės, leido.

Pasitiesiau savo celofaninį apsiaustą nuo lietaus, susivyniojau į paklodę (gerai, kad susiprotėjau ją pasiimti), po galva kuprinę ir pradedu sunūduriuoti.

O bobutė man lopšines pradėjo dainuoti – t.y. giesmes giedoti.

Labai gražiai giedojo, net įrašiau biškį.

Snūduriuoju giesmių liūliuojamas, juk pavargęs esu, nemiegojęs naktį. Visai patogu taip tiesiog ant žemės, nesitikėjau, jog taip komfortiškai jausiuosi. Vėjas kartais atpučia į mane dūmus nuo lauželio – iš tikrųjų skaniai kvepia tie rūkstantys drambliašūdžiai, viena mano sena pažįstama panašaus kvapo brangiais kvepalais kvėpinosi. Taip ir migdausi sau.

Priėjo pora panelių, sako bobutei: jūs taip gražiai giedat, tetute, ar galima ir mums prisijungti? Žinoma, vaikeliai. Gražiai gieda tryse. O diedukas iš rūkstančio kampo kosėja ir sako: jūs mergikės ne taip giedat, ne visai teisingai. Tai prašom, tėveli, prisijunkit ir Tamysta, sako mergaitės, pamokykit, kaip reikia. Diedukas atsikrenkštė ir pradėjo pritarinėti.

Žiūriu į žvaigždes – kiek jų daug miesto šviesos neužterštame danguje. Net paukščių takas aiškiai matosi. Žiūriu ir galvoju, kad galėčiau būti bomžas šiltuose kraštuose. Matyt ir būsiu, kai užaugsiu.

Taip ir snūduriuoju, bet užmigti visai neleidžia – kas ryžių saldžių ir lipnių, kas ryžių aštrių ir traškių, kas žirnių, kas sausainį – valgyk valgyk, čia dar ilgai krautuvių nebus, niekur negausi daugiau penkias dienas. 

Taip nuostabiai, fantastiškai praėjo pirmoji mano piligrimystės diena.

Paskelbta temoje Dienoraštis, Šri Lanka | Pažymėta | Parašykite komentarą

Aplink salą. Penkiasdešimt šešta diena

Penkiasdešimt šešta diena.
Sekmadienis, 2017-07-09

Gaivus rytas Arugambėjuje • Buivolų fotosesija • Banglentininkai Krokodilo Bangos kyšulyje • Grožiuosi plikomis mergomis • Vėl drambliašūdžius fotografuoju • Ilgas kelias Žemės Riešutų fermos tuščiu pliažu • Fantastiškos passion fruit sultys • Žiauriai ilgai blūdinėjau, kol kelią radau • Pro kariškus vaikų darželius • Dar viena buivolų fotosesija • Atsidūriau Panamoje • Po ilgos pertraukos vėl sinhalų žemėse • Stilingos kapinės • Apeidinėju dideles kopas • Pralindau pro elektrinę tvorą • Ledų pardavėjas papelkėje • Apmąstymai prisėdus ant termityno • Atgal su ekskursantais • Segregacija Arugambėjuje • Pokalbis snarglinėje • Nebemoku gražiai rašyti

25.6 km

Atsibudau be žadintuvo prieš šešias, pačiu laiku, galėjau ir anksčiau. Kol susiruošiau, jau ir 06:20.

Papusryčiavau standariškai – rolsai ir saldi arbata be cukraus.

Pusryčiaudamas klausiausi tamilų muzikos ir stebėjau banglentininkus besiruošiančius važiuoti į bangų vietas. Ankstyvi tie poilsiautojai, bet teisingai daro – išsimiegos per pietus, kai bus karšta, o bangų reikalais užsiimti geriau dabar, kai gaivu.

Nusprendžiau neiti palei krantą, o nukirsti Pasaričėnų kyšulį – dar prisivaikščiosiu tais pliažais.

Iškart už Arugambėjaus praėjau pro buivolų ganyklą. Pafotografavau tuos simpatiškus gyvulėlius.

Neilgai paėjęs plentu nusukau į keliuką vedantį į Šim-šim kurortą. Prieš tai nukirtau kyšulį, dabar nukirsiu plento lanką, eisiu per Peanut Farm beach, gal pamatysiu, kaip žemės riešutus augina.

Praėjau pro apgriuvusį namą. Šiose vietose daug mažiau griuvėsių, nei šiaurėje, čia nevyko karo veiksmai, tiesiog šiaip apleisti namai.

Taip eilinį kartą atsidūriau prie vandenyno ir nusiteikiau ilgą kelią pėdinti pakrante – iki pat Panamos.

Pažiūrėjau atgal į šiaurę iš kur atėjau

Pažiūrėjau pirmyn į pietus, kur dar reiks eiti nemažai. Vienok krantas tolygiai linksta į vakarus, netrukus judėsiu pietvakarių kryptimi

 

Toliau nuo kranto matėsi miškas, virš jo skraidė raganospaukščiai, bet per toli, kad gautųsi nuotrauka.

Ėjau ėjau ir Elephant Rock Wave surfing kyšulys pasirodė priekyje.

Prieš Dramblakmenio bangos kyšulį praėjau pro trumpą bet įspūdingą neriją.

Jau iš tolo matėsi, kad prie kyšulio knibžda banglentininkai, kaip vandens čiuožikai.

Nemažai čia baltaš… pardon, baltaveidžių privažiavę. Daug gražių panelių akims paganyti. Čia pat ir gėrimus šaltus pardavinėja iš dėžės su ledais, nes čia nėra elektros, jokio namo, net rimtesnio privažiavimo. Nusipirkau kolos buteliuką ir užsiėmiau vietą ant akmens pasėdėti, į gražuoles paspoksoti.

Mano naujieji kaliošiai ir jau daug mačiusi kuprinė

Šį rytą čia nėra didelių bangų, tie surferiai ilgai plūduriuoja, kol bando atsistoti užėjus nedidelei bangelei. Varlinykas toks ir tiek. Gal mokymuisi ir gerai, aš nesuprantu šito reikalo.

Pasigrožėjęs mergomis, pasukau žvilgsnį krantan ir pasigrožėjau šiek tiek nusekusia lagūna. Gražus vaizdelis, nuotraukoje perduoti neina.

Užteks grožėtis, reikia bandyti eiti toliau, kirsti tas uolas kažkaip. Nebuvo sunku, ten buvo praėjimas. Žemėlapis rodo kyšulio viršūnėje porą šventyklų, bet jokio takelio tenai nepastebėjau, o ir laipioti tingisi šiandien, bus dar tų šventyklų.

Tokiu būdu praėjau Krokodilo Akmens kyšulį ir patraukiau toliau pakrante. Saulė jau spėjo įkaitinti smėlį, teko kroksus apsiauti. O kad pribyrėjęs smėlis kojų kruvinai nenugraužtų, kojines apsimoviau.

Kopose ir arčiau jūros pafotografavau drambliašūdžius. Šį kartą mažiau baiminausi, nes didelių krūmų šalia nėra, negali jie netikėtai ant manęs užbėgti.

Atsitiktinai į šį puslapį užklydęs tūlas skaitytojas nusistebėtų, kodėl aš taip baidausi tų dramblių. Suprantama, jie taikūs ir meilūs gyvūnai, bet apturėjau susidūrimą su jais dvyliktą savo kelionės dieną Vilpatu džiunglėse. Drambliai mano draugai, kitaip nebūčiau iki čia daėjęs.

Keista buvo rasti kėdę tokioje nutolusioje nuo žmonių vietoje. Kad žmonių čia beveik nebūna rodo šiukšlių trūkumas.

Ilgai ėjau tuščiu pliažu, kuris vadinasi Peanut farm beach, bet toliau nuo kranto nelindau, tų žemės riešutų patingėjau ieškoti.

Ėjau ėjau ir Panama Wave Surfing kurortas pasirodė priekyje. Tai vienas iš piečiausių rytinio pajūrio kurortų – toliau draustinis. Giliau krante matėsi kažkokios didelės konstrukcijos nedastatytos.

Patsai kurortas atrodė įdomiai. Kobrų namas įspūdingas.

Restoranas simpatiškas, vakare čia gerai būtų pasitūsinti.

Kabantys čiūžiniai – jėga. Geriau, nei hamakai.

Pavėsinėje prie stalelių nuo karščio slėpėsi prancūzakalbiai banglentininkai. Prisėdau ir aš, užsisakiau passion fruit sulčių. paprašiau, kad cukraus nedėtų. Ką tu, sako barmenas, čia viskas natūralu. Tikrai gavau šaltų skanių sulčių ir be cukraus. Matosi, kad vietinių klientų jie neturi, vietiniai neįsivaizduoja, kaip galima gerti sultis nepavertus jų į sirupą.

Begerdamas sultis sutikau vieną savo studentą, čia jis dabar atostogaudamas bičbojumi uždarbiauja, rastamanišką prikidą pasidaręs. Pasaulis mažas. Kaip man toliau geriau eiti, klausiu, ar pliažu, ar keliuku šalia. Pliažu nepraeisi, sako, ten kareiviai nepraleis, sako. Reikia grįžti į plentą, sako. Nenoriu grįžti į plentą, sakau, gal galima kažkaip keliuku praeiti. Galima, sako.

Nuėjau ieškoti to keliuko. Palydoviniame žemėlapyje jis gerai matosi, bet kažkaip vis į šabakštynus atsiremiu, į pelkes kažkokias. Grįžau, aikštelėje tuktukistai būriuojasi, tuoj subėgo siūlytis mane vežti. Kaip išeiti į pakrantės keliuką, klausiu. Rodo kryptį į plentą, atgal iš kur atėjau. Numojau ranka ir dar pabandžiau pakrūmiais rasti kokį nors išėjimą – neradau. Taip belandžiodamas po krūmus sugrįžau atgal į surferių kurortą – reiškia tiesaus praėjimo nėra. Teko grįžti į tuktukistų laukymę ir biškį paeiti atgal iki sankryžos, kur atsišakoja tas pajūrio keliukas. Ten užtverta. Sulojo šunys, pribėgo kareiviai. Į tą kelią negalima eiti, čia navy, mandagiai sako man. O ar galėčiau tuomet kaip nors jūsų bazę apeiti per pliažą, klausiu. Taip, sako, per pliažą galima.

Ok, grįžtu atgal į banglentininkų kurortą, einu link pliažo. Tie baro žmonės jau stebisi ko tas keistuolis vaikštinėja pirmyn-atgal.

Praėjau pro uolas, pro pliažą, kur keli banglentininkai bando gaudyti bangas – dabar ne tas laikas, prieš saulėlydį jų turėtų padaugėti.

Jau manau kad pliažu iki Panamos nueisiu, bet ne, pamačiau užrašą, kad eiti toliau nevalna.

Bet jug kariškis sakė, kad bus galima praeiti, gal tas ženklas pasenęs. Einu toliau. Netrukus iš priekio atbėga keli su automatais, mojuoja man rankomis, rodo, kad nedelsiant apsisukčiau ir pėdinčiau atgal. Ką ir teko padaryti.

Vėl praėjau pro pliažą, pro pavėsinę-kavinę, pro tuktukistus, vėlek visus stebindamas.

Beliko vienas kelias – paeiti kilometrą atgaline kryptimi iki plento, iš kur visus banglentininkus atveža, paskui jau plentu tęsti ėjimą su visais lankais.

Štai kaip prablūdinėjau kelio ieškodamas

Teko ilgai pėdinti karštyje ir dulkėse palei tvorą su įtampa. Dulkes kėlė ne vėjas, o pravažiuojantys tuktukai ir safarių džipai. Populiari ši vieta Arugambėje apsistojusiems poilsiautojams.

Atėjau iš viršaus pajūriu, pablūdinėjau aplink banglentininkų bazę, pabandžiau toliau pajūriu eiti, teko grįžti atgal ir kulniuoti į kairę link plento. Tas miško keliukas aptvertas, neprieinamas, priklauso kariniam jūrų laivynui

Pagaliau išlindau į plentą. Visi tie miško keliukai arčiau vandenyno ir gražiai matomi žemėlapyje yra uždari, priklauso kariškiams, civiliai ten negali patekti.

Keletą kilometrų kairėje (jūros) pusėje tvora ir sargybiniai. Už tvoros matosi parduotuvės, pavėsinės, net vaikų darželiai. Bet tai viskas kariškiams ir jų šeimoms.

Paskui praėjau pro buivolų ganyklas iš abiejų kelio pusių. Gražuoliai buivolai  vaikšto pirmyn-atgal per plentą, mašinų srautas čia nedidelis.

Gervelių mažiau šiuo metu – dauguma išskrido į Sibirą perėtis. Jos mėgsta jodinėti ant buivolų.

Kieno šitie gražūs ryžių laukai, aš vėjo paklausiau. Markizo Karabaso, man vėjas atsakė.

Taip ir priėjau Panamos miestą. Už jo pietuose daug kilometrų beveik nebėra civilizacijos – ten draustinis. Jį man reikės kažkaip pereiti.

Prisėdau atsipūsti autobusų stotelėje. Tegul būna pagarbinti įrengę tokias vietas keleiviams

Vartai į budistų šventyklą

Pastebėjau, kad Panama jau sinhališkas miestas, čia jau nebeliko tamiliškų užrašų. Po ilgo ilgo ėjimo sugrįžau į sinhalų žemes. Didžiojoje dalyje pakrančių čia gyvena tamilai.

Prieglauda piligrimams

Užsukau į krautuvę ko nors šalto atsigerti. Tuo pačiu pasipildžiau besibaigiančias vandens atsargas.

Toliau plentas nusuka į pietvakarius, o aš norėdamas kirsti kampą, prie jūros nueiti ir su Panamos miesto vidumi susipažinti nupėdinau į rytus Beach road gatve.

Čia turėtų būti autobusų stotis. Naujai pastatyta. Bet autobusų nesimato. Jie stoja plento pakelėj.

Keliaudamas pastebėjau, kad Šri Lankos miesteliuose kartais reikia ignoruoti žemėlapyje pažymėtas autobusų stotis – nieko ten nėra. Autobusai stoja ir žmonės jų laukia kur nors kryžkelėse.

Laidotuvių skelbimas

Lotosų pelkė. Lotosai dabar nežydi.

Priėjau kapines, dar kartą įsitikinau, kad čia jau sinhalų budistų kraštas. Kapinės įspūdingos, žavios, stilingos, skoningos.

Šri Lankos salos formos antkapiai statomi ant pilietiniame kare žuvusių karių kapų

Priartėjus prie vandenyno, jau prie pat kopų, praėjau dar vienas kapines

Vandenynas jau čia pat, jau girdisi jo ošimas. Tereikia tik per kopas perkopti. Nuo šito veiksmo mane sustabdė užrašas, kad po kopas laipioti negalima. Teko eiti keliuku atgal į šiaurę ieškant priėjimo prie jūros.

Aukštos kopos baigėsi, išlindau prie jūros pagaliau ir einu atgal tuščiu paplūdimiu.

Pažiūrėjau į šiaurę iš kur einu

Pažiūrėjau į pietus, į kur einu

Yra čia ir juodo smėlio ruožų. Teko anksčiau eiti ir pro juodesnį.

Kopos sumažėjo, jau būtų galima sukti krantan. Toliau pliažu eiti nesinori, nes reikia įvairovės, o be to grįžimas į plentą gali pasidaryti komplikuotas per miškus.

Prisėdau ant šlaito kaliošų apsimauti, reikia ir kojinių, kad smėlis pribyrėjęs negraužtų. Besikrapštant netikėtai iš pietų pusės praėjo porą žmonių, pasisveikino ir nusuko į krantą ta vietą, kurią buvau pats numatęs išsukimui. Reiškia gerai suplanavau. Tie žmonės buvo kažkokie keisti, skarmaluoti, vienas ant peties kirvį nešėsi, tokia maniera, kaip pirmykščiai žmonės vedos vaikšto – metalinė dalis užkabinta ant peties, o kotas kabaluoja – abi rankos laisvos. Gaila, kažkaip nespėjau nufotkinti.

Besikrapštant pastebėjau, kad kremas nuo saulės išsiliejo, viską sutepė baltai. Teko plauti, laiką gaišti. Gerai neišsiplovė, einu dėmėtas, kaip dažytojas.

Per kazuarinų medelynus, per šabakštynus ir šiukšlynus nusigavau į keliuką vedantį link plento.

Va taip pasivaikščiojau Panamos pliažu. jei nedaryčiau tokių kelio vingių, daug toliau nueičiau per dieną. Bet mano kelionė nėra optimali, kaip ir visas mano gyvenimas.

Keliukas nuo plento atitvertas elektrine tvora. Čia nepanašu į karinę bazę, greičiausiai čia apsauga nuo dramblių, kad pasėlių neištryptų. Teko pralįsti pro tvorą, ne pirmas kartas. Kuprinė užkliuvo už laido, bet nenutrenkė. Jei būčiau didesnis ekstremalių pojūčių mėgėjas, bandyčiau pasisioti ant to elektrinio piemens.

Tas plentas į kurį išlindau, jau nebeasfaltuotas.

Čia jau Kumana rezervatas prasideda. Mašinų mažai.

Priėjau didelę pelkę. Nukirtau nedidelį lanką eidamas pačiu pakraščiu. Vienoje vietoje vos neįklimpau.

Nustebau tokioje negyvenamoje vietoje, net ne ant vienintelio šiose vietose plento, o kažkur papelkėje sutikęs pravažiuojantį ledų pardavėją. Kaip nenusipirksi tų ledų. Karštis baisus, ledai tirpsta bemat, nespėju net valgyti varvančius.

Prisėdau ant termityno pasėdėti ir pagalvoti. Galvojau apie tai, jog jau diena eina į pabaigą, reikės krapštytis kažkaip atgal į Panamą, iš kur autobusu grįžinėsiu į Kolombą – bilietą turiu, o tas tėra vienintelis autobusas iš tų vietų. Jei pro šalį važinėtų daug tuktukų, eičiau dar kokias dvi valandas pirmyn, bet kelias tuščias, galiu čia ilgam užstrigti. Nusprendžiau dar eiti pirmyn, bet tu pačiu stabdyti mašinas važiuojančias atgal. Geriau anksčiau grįžtus palaukti, nei nervuotis, kad nespėsiu.

Niekas nevažiuoja, dar gerokai paėjau į priekį. Jau prasidėjo Kamuna draustinis, miškas vis tankesnis, vis daugiau drambliašūdžių pakelėj. Tai dar labiau paskatino tranzuoti atgal važiuojančias mašinas, nes karščiams praėjus, drambliai suaktyvėja. Bet niekas nevažiuoja, buvo tik du perpildyti motociklai. Gerai, galvoju, jei dar sutiksiu motociklą, paprašysiu, kad bachūrai Panamoje pasakytų kokiam tuktukistui, kad tas atvažiuotų manęs iš čia paimti.

Sustabdžiau nedidelį autobusą, valio. Tai buvo grįžtanti iš džiunglių vietinių žmonių ekskursija. Autobusas, kaip ir priklauso šitose vietose, važiuoja prisigrūdęs, nes kad būtų pigiau prirenka daug žmonių, bet pasispaudė ir mane priėmė.

Pakeliui sustojom prie piligrimų einančių į Kataragamą. Pasirodo, aš visą laiką plentu ėjau pirma jų, visai netoli. Reikia nešiotis droną su savim ir apžiūrėti kas kur yra.

Davėm piligrimams vandens. Kitą savaitgalį aš pats su jais eisiu prisiblatninęs. Tai yra vienintelis šansas legaliai pėsčiom kirsti Kamunos-Yallos džiungles.

O tuo tarpu važiuojam atgal į Panamą. Ekskursantai sako, kad jie sustos Arugambėjuje. Taip man dar geriau, Arugambėjuje linksmiau bus laukti autobuso, pasėdėsiu pas Fredą jo Siam View bare. Jau iš pereito ėjimo žinau, kaip naktinis autobusas į Kolombą važiuoja, kur sustoja – nepasimesiu.

Jaučiasi, kad važiuojam džiunglių pakraščiu – povai ir beždžionės vis į kelią įšoka, vos nesuvažinėjom keletą. Nufotografuoti, žinoma, nepavyko.

Pakalbėjau su ekskursantais. Jie iš Kataragamos, pabūs kažkiek Arugambėjuje, paskui važiuos aplink namo, iki nakties parsiras. Jie manęs klausinėjo apie viską, aš mielai pasakojau, juokindamas savo sinhala kalbos žinojimu.

Padėkavojau geriems žmonėms mane pavežusiems ir pinigų neėmusiems ir išlipau lauk Arugambėjaus autobusų stotyje.

Iš tikrųjų čia nėra jokios autobusų stoties, jokie reisiniai autobusai čia neužsuka, bet autobusų pristoję daug. Ant kai kurių keisti maršrutai užrašyti iš visai kitos sakos pusės, pvz. Colombo-Gampaha. Tai ekskursinių autobusų sustojimo vieta.

Jaučiasi segregacija šiame baltašiknių surferių kurortmiestyje – vietiniai ekskursantai trainiojasi po pietinį miesto rajoną neužsukdami ten, kur tie banglentininkai, privažiavę iš Europos-Amerikos-Australijos. Žinia, ten daug brangiau viskas.

Nuėjau pas Fredą, bet mano prietelius užsiėmęs – jo jaunos žmonos gimtadienis – netrukdžiau. Pasiėmiau alaus ir vandens užsigerti – 1000 rupijų. €6,29, odnako. Paplepėjau su viena turiste iš Velso ir išėjau dar pašliaužioti, dar valanda iki autobuso, dar taip prisisėdėsiu, kad mažai nepasirodys.

Nuėjau į vietinių snarglinę – čia dvigubai pigiau. Pašnekėjau su vietiniais pijokėliais, daug dalykų sužinojau apie šias vietas. Koks tavo vardas, paklausė pijokėliai. Antanas, atsakiau. Tai Dievo vardas, pakomentavo pijokėliai. Nesiginčijau.

Nusipirkau keptų manijokų gatvės kioskelyje ant ratų ir sugrįžau į Siam View restoraną – iš jo gerai matysis atvažiuojantis autobusas. Iš žmonos gimtadienio pabėgęs prietelius Fredas man atnešė alaus, aš paėmiau gazuoto vandens atskiedimui.

Nespėjom paplepėti, autobusas privažiavo. Čia jis nestovi ilgai, teko skubiai atsisveikinti palikus nedagertą alų su nedavalgytais manijokais ir šokti autobusan.

Potuvilyje autobusas ilgiau pastovėjo, vandens kelionei prisipirkau.

Taip ir parvažiavau namo aplenkdamas kalnus pietų puse. Paryčiais jau mėgavausi arbata savo terasoje Kolombo pietiniame priemiestyje.

Šį sykį kažkaip sunkiai rašosi, neišeina gražiai, sklandžiai, sąmojingai. Tas rašymas nuo nuotaikos priklauso. Dabar nėra įkvėpimo. Bet laukti negaliu, reikia į kitą etapą eiti. Jei lauksiu, susidarys tokia eilė neaprašytų dienų, baisu bus ir pradėti tuo užsiimti. Todėl geriau lai būna, kaip yra. Juolab ne tiek daug tų skaitytojų, tik keli artimi man žmonės, jie supras. Nėra kada ir stiliaus taisinėti. Geriau į paveikslėlius žiūrėkit, ne į tekstą gilinkitės 🙂
O kitą sykį gal geriau gausis.

Paskelbta temoje Dienoraštis, Šri Lanka | Pažymėta | Komentarų: 4

Aplink salą. Penkiasdešimt penkta diena

Penkiasdešimt penkta diena.
Šeštadienis, 2017-07-08

Vėl Šri Lankoje • Atsikovojau vietą autobuse • Laiko mašinoje • Bemiegė naktis • Pirmieji piligrimai • Nepavyksta nufotografuoti povus • Lūšnos Svajonių Rojaus kurorte • Įvairovė mažina nuovargį, o nuo monotonijos nusitrina pūslės • Per šabakštynus patvoriais • Geltonų plytų kelias • Viskas genda 331 kilometre • Drambliašūdžiai pakelėj • Arbata su Sunday Times Urani miestelio krautuvėlėje • Pietūs ir pokaitis prie Viskio taško • Įspūdingos uolos Potuvilio taške • Mini marios • Ant suolelio vaikų parke • Per smėlio audrą • Pokalbis su byč-bojais • Vakarienė hipsterių restorane

24 km

Palikau šaltą Lietuvos vasarą ir po ilgos pertraukos grįžau tęsti savo žygio aplink didelę salą.

Reikės pradėti eiti nuo Komarų miestelio. Pirmą dieną ketinu nueiti iki Arugambėjaus, ten pavakaroti su savo prieteliu Fredu, katras viską žino apie šias Šri Lankos vietas, o kitą dieną nusigauti bent iki Panamos, o gal net iki Okandos, bus matyt.

Bilietą į Colombo-Panama autobusą nusipirkau iš anksto, tai gerai pavyko per busbooking.lk, ten ir paypalu galima atsiskaityti.

Ant bilieto parašyta, kad busas išvyksta 22:00 iš Bastiano gatvės stoties (tai ta Forto mėlynųjų privačių autobusų stotis), o ateiti reikia 21:40. Atėjau į vietą ir laiku. Ant bilieto parašyta, kad autobusas išvyks iš platformos Nr. 4. neradau tos platformos, bet radau kažkokią kontorą, iš ten mane nuvedė prie pat autobuso. Ten jau prisigrūdę, mano vietoje diedas sėdi. Rodau bilietą, tas nenori vietos užleisti. Prasigrūdo konduktorius sutvarkė reikalus. Iš pradžių norėjo mane kažkur kitur nugrūsti, bet atsikovojau savo vietą.

Belaukiant starto prilipo knygelių, plakatų pardavėjų, muzikantų, jie ten grūdasi, lermuoja, tiesia rankas pinigų prašydami. Norėčiau vaisių nusipirkti, bet vaisių pardavėjai neįlipo. Stotyje pilna vaisių visokių, bet nenoriu grūstis lauk iš atsikovotos vietos, pakentėsiu. Gerai, kad dar vandeniu kažkiek apsirūpinau.

22:20: pradeda užsikūrinėti varikliai. Autobusas vis stovi, bet žmonės įlipa, paskui  išlipa, lyg keliautumėm kur. Keisti dalykai, gal čia į kažkokią laiko mašiną įsėdau. Taip ir yra – čia laiko mašima – įlipi, palauki 10 minučių ir išlipi į ateities pasaulį, kur laikas jau 11 minučių vėlesnis.

22:25 pajudėjom pagaliau, varom su vėjeliu.
Prieš mane sėdinti bobutė kas 5 sekundės atsikrenkščia ir nusispjauna pro langą. Užnugaryje sėdi keletas mamų su leliukais, bet tie nebliauna, puiku.

01:00 sustojom arbatos ir pasisioti. Kaip viskas skurdu, purvina… reiškias per ilgai buvau palikęs šią šalį. Nieko, zars priprasiu, nebesibritkysiu.

Muzika kalė visą naktį. Ne tamilų paslaptinga, o sinhalų kreoliška. Belieka ausines užsidėti ir ragas leisti, kad permuštų.

Pavydžiu šalia sėdinčiam vyriškiui, jis miega galvą man ant peties padėjęs, o aš užmigti negaliu. Reikia būti žiauriai pervargusiam, kad autobuse užmigčiau.

Ant rytinės provincijos rubežiaus pradeda brėkšti, bet važiuoti dar toli. Nors lekiam, kaip pašėlę. Vėlai pajudėjom, todėl kad.

05:45 išlipau Potuvile, nes autobusas pasuko į pietus, o man į šiaurę reikia kol kas. Taksi ieškoti nereikėjo, taksistas pats pribėgo. Iškart sutiko vežti už 500 – gaunasi mažiau litas/km – normaliai.

Išalkęs pasijutau – reikia pusryčių. Paprašiau taksisto sustoti prie užmiesčio pakelės arbatinės. Išgėriau saldžios arbatos be cukraus, užsikandau parūgusios ryžių tešlos blynu.

Važiuojam toliau. Ir čia pirmą kartą pamačiau piligrimus atliekančius yatra žygį į Kataragamą. Pralėkėm pro juos, nufotografuoti nepavyko.

Tie piligrimai šiom dienom atkeliavo į šias vietas, traukia toliau į pietus per džiungles, juos praleidžia Kamunos ir Yalos draustinių prižiūrėtojai kartą per metus. Sako, po kelis jų kasmet sudrasko laukiniai žvėrys, bet čia baikos tikriausiai. Kitą savaitę piligrimų srautas padidės, bandysiu prie jų prisijungti – nebenoriu nelegaliai į džiungles lįsti.

Daug povų pakelėj ryte. Vieno vos nesuvažinėjom. Bandžiau fotografuoti, nesigavo.

06:15 jau privažiavom tą vietą Komari mieste, kur baigiau eiti pereitą kartą. Tprū, šoferėli, dėkui, išleisk mane. Kur tavo viešbutis, klausia taksistas. Mano namai, tai kelias, atsakiau jam. Pakraipė galvą vairuotojas, paėmė pinigus ir nubirbėjo atgal stebėdamasis.

Neilgai paėjau plentu, 333 kilometre už nedidelės hindu šventyklos nusukau prie vandenyno, reikia pliažu paėjėti.

Iš pradžių ėjau keliuku, paskiau takeliu, taip priėjau vandenyną.

Pažiūrėjau atgal į šiaurę, iš kur dabar keliauju.

Pažiūrėjau į rytus, kur saulė kyla iš vandenyno, kur Sumatra ir Malakos pusiasalis.

Pažiūrėjau į pietus, kur dabar einu.

Maždaug nuo šitos vietos krantas po biškį užlinksta į vakarus, jau esu praėjęs tolimiausią Šri Lankos rytų tašką, pereito etapo gale, tiesiog tada dėmesio neatkreipiau. Ten buvo tas švyturys (tiksliau jo griuvėsiai), ten netoli restorane ant suolo pamiegojau.

Praėjau užakusią įlanką, ten toks Svajonių Rojaus Kurortas pažymėtas, bet pamačiau tik kelias apleistas lūšnas ant polių.

Priėjau prie nedidelio kyšulio. O ten kur kyšulys, ten uolos, akmenai. Šiaip sau smėlėtų kyšulių nebūna – arba kokia salelė šalymais, arba krantas uolėtas.

06:45 prisėdau pailsėti pirmą sykį. Tuoj saulė užkepins, laikas kremais susitepti, skrybėlę išsitraukti. Prisėdau ant sugriuvusių betoninių konstrukcijų, gal nuo cunamio likusių.

Toliau priėjau kazuarinų giraitę. Patinka per jas eiti – pavėsis, spyglių kilimas ant žemės, nereikia per šakas brautis, medžiai susodinti eilėmis.

Beeidamas per miškelį nusprendžiau išlįsti į krantą, nes paskui bus sunkiau iki plento eiti. Be to jau kažkiek nusibodo bristi per pliažo smėlį. Reikia įvairovės, nes įvairovė mažina nuovargį, o nuo monotoniško ėjimo greičiau nusitrina kojos ir kiti dalykai.

Per šabakštynus išlindau į privačias valdas, atsirėmiau į spygliuotą tvorą. Teks apeiti, ne vpervoj. Gerai, kad dar takelis eina patvoriu.

Pasibaigus tvorai sutikau bachūrus, jie stebėjosi, kaip čia atsidūriau iš šabakštynų. Noriu į Arugambėjų, sakau. Jie parodė, kad reikia paeiti biškį atgal į šiaurę, paskui sukti į vakarus, paskui atgal į pietus. Žemėlapis rodo, kad tiesiau galima eiti, bet paklausiau bachūrų šį kartą, dar nesu pavargęs, nenukirtinėju visų kampų.

Vanakam, pasisveikinau tamiliškai su sutiktais vaikais ir šuneliu, vanakam, atsakė vaikai ir šunelis.

Taip išlindau į geltonų plytų kelią, kuriuo eiti buvo labai malonu.

Palei geltonų plytų kelią gražios sodybos, medžiai žydi, šakos su žiedais svyra į kelią per tvoras. Pafotografavau žiedus.

Vatisjorneim, šaukia vaikai, matyt mamos pamokyti angliškai.

Va taip vinguriuodamas pradėjau šios dienos žygį

Prieš išlendant į plentą pašnekėjau su jaunuoliais, tie dviračiais pro šalį važiavo. Vienas labai šnekus buvo, sako, kad kitą šeštadienį irgi eis su piligrimais į yatrą per džiungles iki Kataragamos. Jau dabar eina piligrimai, sakau, jau dabar pilnatis-poya. Kitą savaitę bus daugiau, sako. Puiku, pačiu laiku čia atvažiavau.

Praėjau kareivines, už jų kareivių restoranas, prieinamas ir civiliams. Bet nesu dar nei alkanas, nei ištroškęs. kai toksai būsiu, š… ką nors panašaus rasiu.

Praėjau pro sugedusį tuktuką, šoferis taiso, keleivis patarinėja. man bežiopsant mano telefonas ėmė ir išsijungė. dar neperkaitęs, dar apie 30% energijos likę. Reiškia kažkokia prakeikta vieta, čia viskas genda. Palaukiau kol persikraus telefonas, prijungiau prie powerbanko, patikrinau, kad žemėlapio trekai vietoj ir patraukiau toliau.

Pamatęs laukymės tolumoje povus pabandžiau pasižaisti su neseniai įsigytu užkabinamu objektyvu telefonų kameroms. Pritraukti tai pritraukia, bet aberacijos iškraipo vaizdą ir vaizdas virpa žiauriai, niekur neįtvirtinsi. Ne kas gavosi. Be reikalo pinigus išmečiau.

Nusispjoviau į tą žaisliuką (apie €30 sukišau), teks fotkinti kaip ir seniau.

Priėjau kažkokį žirnmedį.

Tuktukistas stabtelėjo, siūlosi pavežti. Nandri, dėkoju tamiliškai, aš pėsčias einu. Pavojinga pėsčiam, sako taksistas, čia drambliai laukiniai laksto. Iš kur tie drambliai, sakau, čia juk greitkelis.

Tuktukas nuvažiavo, o aš priėjau drambliašūdį pakelėj. Pasidarė neramu. jei nebūčiau anksčiau susidūręs su laukiniais drambliais, dabar tik pasijuokčiau. O dabar baiminuosi kiekvieno judesio pakelės krūmuose. Vis apmąstau savo veiksmus, kaip reikės kuprinę numetus šonan zigzagais lėkti nuo dramblių. Sukilus adrenalinui visas mieguistumas (nemiegojau juk naktį) išlakstė, žymiai paspartinau žingsnį ir netrukus atsidūriau prie miestelio. Nėr to blogo, kas neišeitų į gerą, atsipūčiau.

Taip priėjau Urani miestelį, gūgluose nepažymėtą. Faktiškai tai kaip ir Potuvilio prieigos.

Greitoji sustojo, pavežti pasisiūlė. Ačiū, kol kas dar nereikia.

Praėjau pro hindu Ganešo koplyčią žavinčią savo natūralumu. Ganešai, drambleli, ačiū, kad neleidai savo broliams šiandien manęs sutrypti.

Užteks plentu eiti, reikia įvairovės. Įvairovė mažina nuovargį, o monotoniškas ėjimas pratrina visokias pūsles. Todėl nusukau į miestelį link vandenyno. Netrukus turėčiau prieiti Whisky Point, reikia pažiūrėti, kas ten per šnapsas.

Praėjau pakelės krautuvėlę. Užeik užeik, kviečia šeimininkas. Pamaniau, kad laikas jau atsipūsti, mielai pasinaudojau kvietimu. Man išnešė kėdę, pasiūlė arbatos. Be cukraus, jei galima, sakau. Netrukus atnešė tikrai be cukraus, visai be cukraus, visai nesaldžios, bet stiprios. Dyvų dyvai. Pasikalbėjau su šeimininku Ramziu. Čia Uranyje vieni hinduistai ir krikščionys gyvena, sako, tik jis vienas musulmonas (nors nepanašus pagal išvaizdą). Užtat kiek toliau Potuvilyje vieni muslimai. O dar toliau, Arugambėjuje – surfereiai baltašikniai. Žinau, jau mačiau, jau buvau.

Krautuvėlėje ir muzikos grotuvas buvo. Šeimininkas uždėjo Supertramp diską, sako jam labai patinka. Visai nemusulmoniškas tas mano naujas draugas Ramzis.

Paskui atnešė Sunday Times laikraštį prie arbatos. Pavarčiau jo priedą apie keliones – tai toks kaip ir savaitinis žurnalas. Žiūriu – turizmo agentūros siūlo daugybę turų po visokias pasaulio šalis. Brangūs turai, bet matyt yra paklausa, jei tokia pasiūla. Nors nedaug žinau keliaujančių šrilankiečių.

Atsisveikinau su šauniuoju krautuvėlės šeimininku ir jo moterim, patraukiau toliau.

tokius babaužius tamilai kabina ant savo namų ir viešų vietų, kad atbaidytų piktas dvasias

fabrikėlis, kur gaminamos plytelės geltonų plytų keliui

Artėjant prie Viskio taško pasirodo rodyklės į kurortus. Gerai, gal ten rasiu kur prigulti ir pasnausti per patį karščių įkarštį.

Čia tatai tokie kranto taškai. 1-Whisky ponit, 2-Potuvil point. Tie taškai reiškia kyšulius, kur uolos išsikišusios į vandenyną – geras orientyras plaukiojantiems ir vaikščiojantiems

Taip aš atsidūriau Sababa Surf Cafe baltaš…, pardon, baltaveidžių kavinėje. Čia ir baras yra. Barmenas toks beach boy, vaidinantis rastamaną, bet jame vistiek prasimuša paprastas bachūrėlis tamilas iš kaimo. Paplepėjom truputį. Jo svajonė susipažinti su kokia panele iš Europos, vesti ją ir pabėgti iš šito skurdaus krašto. Banglentininkių blyškiaveidžių čia atvažiuoja daug, bet kol kas nesiseka – arba jos su savo bachūrais, arba kažkodėl juo nesusidomi. Kokią pagyvenusią babytę lengviau būtų nukabinti, bet tos ant bangų nešokinėja, jų reikia kituose pliažuose ieškoti. Palinkėjau barmenui sėkmės ir pasakiau, kad eisiu prigulti ant matrasų po pavėsinėm – pastebėjau ten keletą laisvų. Atnešk ko nors pavalgyti, paprašiau. Parodė meniu. Pasirinkau lassi (toks indiškas kefyras), tik paprašiau nesaldaus. Jeera lassi su kmynais čia neturės, tegu nors druskelės įberia. O užkandai meniu radau bulvių košės – puiku. Bus kefyras su bulvėm, kaip mano vaikystės darželyje.

Atsiguliau pavėsyje ant matraco, mėgaujuosi vėjeliu nuo jūros. Neįsipaišau į kontekstą – tarp ekipiruotų banglentininkų ir jų damų su bikiniais atrodau, kaip bomžas. Gerai, kad dar nesmirdžiu, nespėjau visai subomžėti per pusdienį.

Netrukus ir kefyrą atnešė su bulvių koše. Žinoma, lassi buvo saldus, su mangais, bet tingėjau eiti ginčytis per deginantį smėlį. O tos grūstos bulvės buvo visai be skonio, baltašikniams pritaikytos – tie nepakelia vietinių pagardų aštrumo. Vienžo, šiaipsau papietavau, neskaniai, tiesiog skrandį užkimšau.

Pavalgęs pamiegojau biškelį. Ši diena kažkaip darosi panaši į tobulą ėjimą – pradėjus brėkštant, eiti iki kokios 11, karščio įkarštyje pamiegoti kur nors pavėsyje iki kokios antros, paskui eiti toliau iki penkių-šešių, kol sutems.

Bet man neišėjo ilgiau pamiegoti – šalimai susėdusios banglentininkų panelės pradėjo taip garsiai plepėti olandiškai, taip garsiai žvengti – prižadino. Matyt jas prajuokinau savo knarkimu. Atsibudęs pažiūrėjau į jas, jos apsiramino, bet aš užmigti jau nebenorėjau, atsistojau ir nupėdinau pajūriu toliau link Viskio taško.

Viskio taškas akmenuotas. Keletas banglentininkų bandė bangą pagauti.

Einu toliau, link Pottuvilio taško. Pliažas tuščias visai. Saulė kepina.

Praėjau sąsmauką. Ten gražu ir ten gražu. Ir kairėj ir dešinėj vanduo.

Už sąsmaukos kyšulys su dideliais akmenais ir uolomis. Pagalvojau, kad bus nelengva per tas uolas repečkotis, bet klydau, ten praeiti laisvai galima.

Pasigrožėjau tais rieduliais. Kaip suakmenėjusios dramblių liekanos. Patį smaigalį nukirtau – perlipau per kopas. Ten pamačiau dramliašūdžius ir truputį sunerimavau. Jie, pasirodo, ir į pliažą ateina.

Kopose užsukau į apleistą trobą. Čia galima būtų prisiglausti nakvynei, jeigu ką. Bet visokių viešbučių pilna aplinkui.

Besileisdamas kopomis prie vandenyno praėjau pro mini-marias. Vanduo jose karštas. Kažkokių įdomių gyvių nepastebėjau.

Ir vėlek pėdinu per tuščią pliažą. Galvoju, kad paskui tiesiau būtų įlįsti į Potuvilio miestą, negu eiti aplink per smėlį. Bet dar pagalvojęs sugalvojau, kad geriau nueisiu tuos kelis lišnus šimtus metrų, bet su vėjeliu, bo tame karštyje nupušti galima, kopose tai pajutau, kur vėjas neužpūtė.

Praėjau pro kažkokius aptvertus vyriausybinius bungalus.

Kurį laiką mane lydėjo šunelis. Pasišnekėjom, linksmiau eiti dviese.

Priėjus vaikų žaidimo aikšteles šunelis pasakė, kad toliau eiti negali, atsisveikinom, jis nubėgo atgal.

Chairma Beach Children Park prisėdau ant suolelio pailsėti. Besėdint užėjo debesėliai ir karštis sumažėjo. Taigi dabar jau apsimoka į miestą įlįsti, nebebus tai baisiai karšta. Tokiu būdu dangus pareguliuoja mano maršrutą. O be to, truputį pabodo eiti pliažu, reikia įvairovės. Nes įvairovė mažina nuovargį, o monotonija pratrina pūsles.

Naujojo prezidento plakatai jau spėjo nublukti.

Pagalvojau, kad čia rambutanai (jų sezonas dabar), bet paskui iš naujo pagalvojau, kad čia kažkokie rambutanų pusbroliai laukiniai.

 

Potuvilis musulmoniškas miestas, bet vieną pagodą pamačiau.

Potuvilo gatvės tuščios.

Grėsmingai atrodanti tvora.Butelių šukės labiau atbaido, nei spygliuota viela.

Prisėdau prie vienos krautuvėlės. Pirmą kartą šiandien išgėriau kolos.

Vėl nulindau prie vandenyno. Vėl pliažu eisiu iki Arugambėjaus.

Maži debesėliai pradėjo didėti, o tolumoj už trampmedžio pasimatė audros debesis.

Beeinant per sąsmauką pakilo smarkus vėjas. Toks stiprus, vos neverčia iš kojų. Smėlis pustomas kaip glaspopierius švitrina nepridengtus blauzdų galus.

Praėjau sąsmauką, patekau į Arugambėjaus kurortą. Čia bene didžiausia baltašiknių koncentracija rytiniame salos krante. Šiuo metu prasideda sezonas surferiams-banglentininkams, dar daugiau jų sugužės rugpjūtį.

Prisėdau prie pirmo pliažinio kioskelio. Ar turit sodos vandens su burbuliukais? Turim turim, atsakė ir pasiuntė vaikiuką į krautuvę atnešti. Tas greitai sulakstė, sėdžiu, geriu.

Pajutę šviežieną prisigrętino bič-bojai-a-la-rastamanai, siūlo viešbučius, turus, žolės. Papasakojau apie savo esmę, jie suprato, kad nesu klientas, bet nepabėgo – žmonių mažai, vis tiek nėra kas veikti, tai paplepėjom. Koks tavo vardas, klausia vienas. Antanas, sakau. Gražus vardas, atsako. Taip, labai gražus, pritaria antras. O taip, tikrai gražus vardas, patvirtina trečias. Taip maloniai pradėjom tingų pokalbį. Tie bičiukai pažįsta mano prietelių Fredą, tą kuris čia nuo 1972 m gyvena ir apie Šri Lanką išmano geriau už vietinius. Fredas atsiuntė žinutę, kad galėsiu pernakvoti jo hostelyje Siam View užeigoje, tad ten ir patraukiau.

Beinant per Arugambėjų lyti pradėjo, bet ne tiek smarkiai, kad slėptis reikėtų.

Trumpai susitikom su Fredu, jam ten kažkokių kriketo rungtynių kolektyvinė peržiūra, o man miegoti reikia, nes pavargęs, nes nemiegojęs. Tas hostelis man netiko, ten nebuvo privataus kambario, tik dormai, o aš noriu ramiai išsimiegoti. Todėl paėjau kiek į šoną ir radau viešbutį už 1200 (Sri Ganesha beach). Nebrangu, ir yra viskas, ko man reikia – rozetė, ventiliatorius, paklodė užsiklojimui, net rankšluosčiai. Ir wc normalus, ne tupimas. Tiesa pagalvių nebuvo, bet tuoj atnešė. Rozetė netrukus sukibirkščiavo, nustojo veikti. Bet radau kitą tulike, ten ir pasikroviau visą savo elektroniką.

Prieš miegą išlindau pavakarieniauti, ten šalimais toks hipsterių restoranėlis prie jūros (tuo metu nebuvo nei vieno hipsterio, pats nors ir einu prieš mainstreamą, bet neturiu garbės taip vadintis).

Vakarienei gavau bulvių su ryžiais ir morkyčių dekoracija. Alaus nedavė, nes pilnatis (Poya), bet ir nereikia, gerai ir taip.

Štai taip gražiai praėjo mano ėjimo 55-ta diena.

Paskelbta temoje Dienoraštis, Šri Lanka | Pažymėta | Parašykite komentarą

Aplink salą. Penkiasdešimt ketvirta diena

Penkiasdešimt ketvirta diena.
Sekmadienis, 2017-03-26

Apie determinizma ir Larry Leisure Suit • Motociklu ir taksi į startą • Pro viešbučius, kur būčiau galėjęs pernakvoti • Fantastiški vaizdai nuo didelio tilto • Kartuvių krantas • Su žuvų pardavėju • Su procesija • Daug procesijų • Kaip sugyvena induistasi su katalikais • Poilsis prie hindu koplyčios • Kroksų galas artėja • Apie tautų draugystę • Pinigų už apsaugą nedaviau • Per fantastišką pliažą su juodu smėliu • Pro žydinčius kaktusus • Kelionės naujiena – nešiukšlinantys kaimiečiai • Per tvorą į apleistą poligoną • Amparos švyturio liekanos • Pokaitis restorane ant suolo • Per balas, tvoras, daržus • Švarus Komarų miestelis • Kuo skiriasi nuotraukos pro riebaluotą ir švarų objektyvą • Sisojantis benzovežis • Susitikimas su Šri Lankos ekspertu Fredu • Stresuotas kelias namo

32 km

Atsibudau be žadintuvo penktą, dar turėjau laiko apie gyvenimo prasmę pagalvoti prieš išlipant iš lovos. Taip anksti atsibudau dėl to, kad anksti gulti nuėjau, dar pilnai nesutemus, t.y. prieš septynias. O taip anksti gulti nuėjau dėl to, kad naktį buvau nemiegojęs. Va kaip viskas logiškai gaunasi, viskas paaiškinama, viskas determinuota mano klajonėse.

Išėjau į terasą, kai užuolaidos užtrauktos, ji kaip vestibiulis atrodo. Varnos vidun neįskrenda ne tik dėl užuolaidų, bet ir dėl tinklo. Kieme jos karksi iš ryto, bet prie manęs priskristi pasisveikinti negali.

Tiek to tas varnas, susiruošęs išėjau į kiemą. Kaip ir turėjau tikėtis, nieko iš homo sapiens kieme nesutikau, o vartai užrakinti. Paklibinau spyną, neatsikabina. Nuėjau vidun rėkaudamas, niekas neišlenda. Ant stalo koridoriuje-kolidoriuje radau raktų ryšulėlį, paėmiau, grįžau prie vartų, vienas raktas tiko. Atrakinau spyną, nunešiau raktus atgal ant stalo, išėjau į kelią, galvodamas, jog visi veiksmai mano irgi gana detrminuoti, kaip kokiam Larry žaidime – rask tą, paimk, pritaikyk, padėk atgal.

Šito viešbučio antrame aukšte aš gerai išsimiegojau.

Išlindau prie jūros, bet man nereikia toli eiti pajūriu, vakar praėjau. Dabar mano tikslas pasigauti kokį taksi-tuktuką-triratuką ir prašyti, kad nuvežtų į tą autobusų parką, kur vakar baigiau dienos ėjimą.

Taigi, man dabar ne pakrante reikia, o sukti į Beach Road, iš ten kaip nors nusigauti iki plento, iš ten iki autobusų parko, toliau tik galėsiu pradėti eiti.

Pasigrožėjęs saulėtekiu (apniukusiame danguje jis irgi žavus, ne kontrastingas, matinis toksai, švelnus) pasukau į Beach road, nevažioja čia taksi-tuktukai-triratukai, teko motociklą stabdyti. Motociklistas iškart sutiko mane pamėtėti iki plento. Galėtų ir toliau, bet šalmo dėl manęs neturi, o plente policija būna. Puiku, sakau, plente taksi pasigausiu. Nulėkėm Beach road gatve, kuri man pasirodė labai graži, bet nestabdžiau fotografavimui, negalima piktnaudžiauti motociklininko gerumu, užlaikyti žmogaus.

Atvažiavom į sankryžą su plentu, siūlau pinigų, motociklininkas neima. Nesugadinti čia žmonės. Plente jau stovi taksistas, laukia klientų. Važiuojam.

Vežk tiesiai, sakau į autobusų parką. Nėra čia jokių autobusų, sako, anei stoties, anei parko, sako, gal tau į Arugambę reikia, kur visi baltaš…pardon, baltaveidžiai važiuoja, sako, pas mane gera kaina, sako. Nesvarbu, sakau, vežk tiesiai, sakau, kur rodysiu, sakau, duosiu 50 pinigų už kilometrą, sakau.

Pakraipė galvą nustebęs šoferis musulmonas ir nubirbėm per bundantį miestą. Pralėkėm procesiją su kryžium. Lyg ir laidotuvės, lyg ir ne laidotuvės, nespėjau įsižiūrėti, nespėjau nufotografuoti.

Visai netoli paėjęs radau valgyklą kur man davė saldžios kaip sirupas arbatos be cukraus ir nelabai skanų blyną. Bet gerai.

Taigi, ir vėl grožiuosi tekančia saule. Debesys prasisklaido, viskas sugeltonuoja. Prie vandenyno gal gražiau, netrukus ir ten atsirasiu.

Praėjau kilometrų ženklą su magišku skaičiumi 362. Sudaugink pirmą ir paskutinį skaitmenis ir gausi vidurinį. Dyvų dyvai.

Priėjau viešbutį. Vakar lengvai iki čia galėjau nueiti, bučiau labai daug sutaupęs laiko ir tikriausiai pinigų. Bet tuo ir pasižymi mano žygis, kad viskas čia nelogiška, neoptimalu.

Gal šitas žemėlapis teisingiausiai atvaizduoja žemynų proporcijas…

Prie bažnyčios priėjau procesiją lyg ir laidotuvių, lyg ir nelaidotuvių. Ne, ne laidotuvių, grabo neneša. Net ir ne procesija visai, tik daug žmonių aplink autobusų stotelę trypinėja, autobuso laukia išėję iš bažnyčios. Katalikai galėtų imti pavyzdį iš hinduistų – tie gatvėse prie šventyklų suoliukus pastato, pavėsines.

Priėjau kilometrų stulpą su magišku skaičiumi 361. Sudėk visus skaitmenis, pakelk kvadratu ir sužinosi, kiek centų telpa į dolerį. Dyvų dyvai.

Priėjau metodistų bažnyčią, kuri rytmečio saulės apšviesta labai žavingai atrodo

Ir vėl priėjau viešbutį, ir vėl galėjau vakar čia nakvoti

Iš tolo man pasirodė, kad čia toks tualetas tarp palmių – atsidarai liuką ir pritupi. Bet priėjęs arčiau pamačiau, jog užrašyta ne wc, o wo. Čia taip žmones apgaudinėja kažkaip.

Priėjau kilometrų ženklą su magišku skaičiumi 360. Jeigu apsisuktum aplink savo ašį tiek laipsnių, kiek rodo ženklas, tai tavo nosis vėl rodytų į tą pačią pusę, kaip ir prieš šį manevrą. Dyvų dyvai.

Ir dar vieną viešbutį praėjau, kur būčiau galėjęs vakar nakvoti, jei būčiau protingesnis.

Šitaipos beeidamas priėjau didelį tiltą per upės žiotis.

Tiltas ilgas, žvalgausi aplink eidamas.

Dešinėje tilto pusėje lyg tai upė. lyg tai marios

Kairėje tilto pusėje okeanas su kylančia saule

Dešinėje upės pusėje pamačiau žvejus su tinkliukais. Laba dėina, pasisveikinau tamiliškai, ar galima jus pafotografuoti? Leido.

Šitą maišų salą irgi reikės kada nors apeiti.

Kartuvių krantas

Pamačiau buivolus aptvertus gana ankštame aptvare. Šiaip jie čia daug laisviau ganosi.

Hindu koplytelės žavi savo natūralumu

Praėjau kilometrų ženklą su magišku skaičiumi 359. Jeigu pirmą skaitmenį išbrauktum lauk, o prie likusio skaičiaus pridėtum dešimt, gautum kitą itin magišką skaičių 69. Dyvų dyvai.

Medžio smagenys

Susipažinau su žuvų pardavėju. Kurį laiką ėjom kartu.

Šitas žiedas tikras, ne popierinis

Žuvų pardavėjas parėkauja prie kiekvienų vartų, išeina moterys, nusiperka po žuvį pietums.

Praėjau pro moterų su vaikais globos namus

Praėjau pro ženklą su magišku skaičiumi 358. Atimk iš paskutinio skaitmens priešpaskutinį ir gausi pirmą. Dyvų dyvai.

Besistebėdamas kelyje pasitaikančiais magiškais skaičiais prisėdau išgerti pakelės supermarkete. Gavau imbierinio kvaso ir šiaudelį.

Begerdamas pro šiaudelį imbierinį kvasą pamačiau dar vieną procesiją. Kiek jų daug šiandien, stebiuosi. Kaži kokie atlaidai.

Besistebėdamas tuo reiškiniu toliau geriu girą ir fotografuoju. Paskui dar pasėdėjau, pailsėjau. Pagalvojau, kad jau laikas ir tepalu nuo saulės išsitepti rankas ir nosį.

Pagarba pastačiusiems stoteles pakelėj keleiviams

O čia tatai ypatinga stotelė, dviejų aukštų. Kažkaip užlipus viršun galima iš aukščiau pro langelį dairytis, ar autobusas neatvažiuoja. Dideliausia pagarba pastačiusiems tokį statinį.

Už to ilgo tilto, kurį anksčiau praėjau ir žvejus fotografavau, baigėsi musulmonai, prasidėjo krikščionys su induistais.

Hindu šventyklos tvoros dryžos

Praėjau ženklą su magišku skaičiumi 357. Jezus-Marija, visi trys skaitmenys pirminiai ir eina didėjančia tvarka. Dyvų dyvai.

Einu tekaliu pro nuverstą bokštą su plytom viduje, pro autobusą – kaip įdomu.

Taip įdomiai beidamas pasivijau procesiją, kurią stebėjau gerdamas imbierinį kvasą.

Pasišnekėjau su procesijos dalyviais, bet niekas nesugebėjo paaiškinti kokie šiandien atlaidai. O gal aš nelabai ir supratau, ką man aiškina.

Mieli žmonės, mielai fotografuojasi. Einu kartu su jais.

Eidamas su maldininkais praėjau pro stulpelį su magiškais skaičiais. Kad ir kaip juos kaitaliotum vietomis, vis tiek gausis vienas lyginis, kiti du nelyginiai. Dyvų dyvai.

Pagarba pastačiusiems stoteles keleiviams. Šita stotelė kad ir toliau nuo kelio, bet prie marių, kuriomis galima grožėtis.

Praėjau Perijamuhatuvaramą, siaurą nerijos ruožą. Mariose prie kranto salelės meškeriotojams supiltos, maišais sutvirtintos.

Procesija, su kuria einu, slenka lėtai. Aš kaip zuikis šokinėju zigzagais iš vieno kelkraščio į kitą, vis pafotografuodamas, vis į priekį užbėgdamas. Vienu metu visi sustojo, priekyje nešę kryžių apsisuko, kiti suklaupė melstis.

Aš nebelaukiau, nuėjau toliau.

Praėjau pro dar vieną stulpelį su magiškais skaičiais 3, 5 ir 5. Tokius pažymius mokykloje gaudavau iš fizinio, fizikos ir matematikos. Dyvų dyvai.

Pakelės kapinės

Ypatingai įdomi skulptūra – Ganešas apsikabinęs lingamą.

Hindu koplytelės žavi savo natūralumu.

Hindu šventyklų tvoros dryžos

Jaunuolių pageidavimu nusiselfinau su jais

Hindu koplytelės žavi savo natūralumu

Priėjau dar vieną procesiją šiandien. Kelintą – jau skaičių pamečiau. Lietuvoje dažniausiai procesijos eina šventoriuje aplink bažnyčią, Šri Lankoje toliau – iš kaimo į kaimą. Pradedu spėti, kad čia susiję su artėjančiomis Velykomis, nors jos dar negreit. Gal tą dieną Kristus su pasekėjais grįžo į Jeruzalę.

Taip aš atsidūriau Thambuvilio mieste. Nerija baigėsi, praplatėjimas prasidėjo.

Pasigrožėjau pamokomais piešiniais ant mokyklos tvoros.

Pacanai su dviračiais pasitiko mane ir paskui ilgai sekė. Jie neina į procesiją, nes jie induistai, jiems ant kaktos tai užrašyta. Tas dalykas parodo, kad induistai ir krikščionys gana neblogai sugyvena viename miestelyje, bet musulmonų miesteliuose tik musulmonai ir tegyvena, kiti laikosi atokiau.

Jau nusibodo eiti plentu, reikia sukti į keliuką, artėti prie vandenyno.

Miestelio gatvelėmis eiti maloniau, nei plentu. Įvairovė mažina nuovargį.

Pacanai su dviračiais dar ilgai sekė mane, prisiminę kokį anglišką žodį šaukdavo garsiai. Paskui įsidrąsino ir pradėjo prašyti saldainių, tušinukų, pinigų. Žinia, aš juk Santaklausas. Gerai, kad turėjau lietuviškų centų, padalinau.

Vienas dviratininkas lydėjo mane iki pat Šyvos šventyklos.

Thambiluvilo Šivos šventykla dar vis statoma.

Pažiūrėjau į šventytklą ir nuėjau į paplūdimį toliau smėliu eiti. Bachūriukas su dviračiu nebegalėjo manęs sekti nuo tos vietos.

Pažiūrėjau į šiaurę iš kur atėjau

Pažiūrėjau į pietus, kur dar eisiu

Pažiūrėjau į rytus, kur vandenynas

Neilgai ėjau pliažu, smėlis klampus, eiti nelengva, pagalvojau, jog vėliau dar išlįsiu į paplūdimį, gal ten lengviau eisis, o dabartės geriau vėl į miestelį pasuksiu. Taip ir padariau, pamatęs hindu koplyčią žavinčią savo natūralumu.

Koplyčia didelė, ne koplytėlė kokia. Prisėdau prie jos ant bordiūro, sėdžiu ilgai, kojas masažuoju, drėgnom servetėlėm šluostau. Žiūriu, mano kroksai-kaliošai-gavnostupai jau visai nusitrynė, greitai skylės atsiras. Žiūriu, kodėl greičiau pavargti pradėjau – dėl suplonėjimo mano apavas nebe taip spyruokliuoja, kaip anksčiau.

Reiks savo kroksus išleisti į pensiją, naujus pirktis Lietuvoj, nes Šri Lankoj tokių nebūna. Pirksiu klasikinius, be jokių specialių priklijuotų padų, be gilių rantų, kur akmenėlių prilenda. Vistiek užteks tik pusmečiui tiek daug vaikštant.

Pagalvojau apie tokius svarbius dalykus, atsigėriau vandens ir toliau patraukiau į Thirukovilo miestą.

Einu keliukais, gatvelėmis ir takeliais pro tvoras, palmes, stadionus. Prisėdau atsigerti krautuvėlėje, kuri dirba ir kaip benzino kolonėlė – bambaliais pardavinėja benziną-bendziną mopedams-birbalams ir tuktukams-triratukams.

Ėjau ėjau, kol į plentą išlindau. Atsidūriau didžiulėje kryžkelėje. Atsistojau jos centre aikštelėje, kur turėjo bokšto laikrodis būti, dairausi ir galvoju kur toliau eiti. Pamačiau karvę tamiliškai aprašinėtą – reiškia čia dar neprasidėjo sinhalų žemės.

Pasukau gatvele vedančia į pietus, iš kur patogiau bus vėl prie jūros prieiti. Praėjau pro policiją.

Viena iš kukliausių mano sutiktų hindu šventyklų. Ji irgi žavi savo natūralumu.

Praėjau mokyklos tvorą su šviežiai išpaišytais didaktiniais paveikslais.

Plakatas apie tautų/tikėjimų draugystę. Tamilai-induistai, sinhalai-budistai, musulmonai ir krikščionys – visi kartu, visi porom bet tik su savom.

Paskui praėjau pro kitą tvorą, jau ne mokyklos, su kitokiais valdiškais paveikslais.

Susitikau du mažyčius šūdvabalius. Vienas ridena mažytį rutulį. Priskrido kitas, pažiūrėjo, kad rutulys per mažas, nuskrido kažkur toliau. Ridenk savo rutulį nuo mažens.

Apėjau aplink stadioną-stadijoną. Jo pakrašty vaikai po purvus braidė.

Nukirtau kampą tokiu taku.

Beeinant palei kokosų giraitę privažiavo tuktukas, iš jo jaunuoliai išlindo. Vienas man pradėjo aiškinti, jog turiu sumokėti jam kelis šimtus rupijų, nes einu per jų chiebros teritoriją. Dėl tavo paties saugumo, sako man. Kokie jūs geri, sakau jiems, kad rūpinatės keleivių saugumu, aš jus tuoj nufotografuosiu, feisbuke paskelbsiu, kad žmonės jums dėkotų. Nereikia fotografuoti, pasimetė bachūrėliai ir nudūmė tolyn, vos spėjau jų tuktuką nufotkinti.

Kol jie nepersigalvojo ir negrįžo fotografuotis, nuėjau patvoriais prie vandenyno – ten niekas neprivažiuos. Toliau paeisiu pliažu-paplūdimiu.

Geroj vietoj mane išprovokavo pasukti prie vandenyno. Smėlis suplūktas, kojos negrimzta, nuolydžio kampas minimalus – taip galima toli nueiti.

Vietomis smėlis juodas. Kartais visai juodas, net blizgantis. Kadangi prie pat vandens, vandens drėkinamas, neįkaista, malonu per jį pėdinti.

Aišku, ne visur tas krantas idealus, praėjau ir pro klampaus smėlio ruožus. ir pro nuožulnų paviršių, nuo ko kojelės labiau pavargsta.

Bendras šio pliažo įspūdis puikus. Tai bus bene geriausias pasitaikęs pliažas-paplūdimys mano kelionėje. Aplinkui visiškai nieko nėra – nei žmonių, nei karinių bazių. Net žvejų. Net šunelių. Netgi šiukšlių. Kažkokia keista mirties zona. Ilgo ėjimo pliažu minusas – nėra kur patogiai atsisėsti pailsėti, nėra kur nuo saulės pasislėpti.

Priėjau dėžę, pakankamai stiprią, kad ant jos atsisėsti galėčiau. Ant tos dėžės ir pailsėjau besidžiaugdamas tokiu pliažu. Ne šiukšlė šita dėžė – reikalingas daiktas.

Kuprinę taip pat gali tekti pensijon išleisti

Vargšė žalsvai-mėlynoji žuviažuvė.

Nors pliažas-paplūdimys visai laukinis, homo sapiens artefaktų ir čia pasitaiko. Priėjau valtį perskrodžiusią krantą. Ant tos valties galo dar pasėdėjau.

Šitas stulpas matyt toks švyturys

Čia ne aš tą duobę iškasiau, čia didelio krabo darbas. Patykojau kol išlįs, nesulaukiau.

Faina eiti pliažu, bet reikalinga įvairovė. Pamatęs gūglėje, kad zars prasidės pakrantės keliukas, pradėjau taikytis krantan lįsti.

Išlindau gilyn į krantą ir aptikau tą keliuką. Iš pradžių labai menkas buvo.

Paskiau keliukas biškį pasitaisė.

Pafotografavau pakelės žydinčius kaktusus.

Čia gyvena geri žmonės – nešiukšlina

Praėjau pro žvejų lūšneles prie fantastiškai skaidraus turkua spalvos vandens. Nesugadinta čia gamta ir žmonės nesugadinti, tikriausiai, nes šiukšlių beveik nėra.

Ėjau ėjau, pakolei keliukas išsišakojo. Jei pasuksiu kairėn, nueisiu į gražų pliažą, bet ten toliau reiks kyšulį apeidinėti. Jei pasuksiu dešinėn, tolsiu nuo kranto link plento – ar to reikia man dabar? Einu tiesiai.

Truputėlį paėjęs tiesiai atsirėmiau į kitą trišakį išsišakojimą. Esu užsispyręs žemaitis, einu tiesiai ir toliau, nors neaišku, kur tas kelelis nuves.

Kelias šviežias, ką tik pragrederiuotas. Jei būtų priliję, brisčiau gilų purvą.

Toliau kelias baigėsi visiškai, toliau spygliuotos tvoros, kažkokia aptverta teritorija.

Bais nesinori eiti atgal, nusprendžiau perlipti tvorą, juolab vienoje vietoje radau tą spygliavielę ištampytą, galima atsargiai pralįsti. Jei būtų kokia karinė bazė, tvora būtų rimtesnė ir sargybiniai jau seniai mane būtų aptikę.

Aptverta teritorija smarkiai išvažinėta – tikriausiai čia apleistas poligonas. Dabar čia tuščia, nei žvėrelio, nei žmogaus.

Išėjau prie vandenyno, daugiau per tvoras landžioti nebereikėjo. Kampas nukirstas, valio.

Anot žemėlapio, čia kažkur turi būti Amparos švyturys ir daug visokių poilsiaviečių. Super, čia turėčiau rasti gerą vietą pailsėjimui.

Iš Amparos švyturio nedaug kas belikę

Tuščia aplink apleistą švyturį. Toliau krante matosi stogai, matyt poilsiavietės. Viena poilsiavietė rodykles pastačiusi, reikia ten eiti.

Pasukau į krantą, ten radau net rodyklę į beach-hut light-house restoraną.

Praėjau pro namelius – tuščia visur, nei resepšeno, nei restorano.

Užėjau į  vieną trobelę šalia kurios skalbiniai džiuvo – reiškias kažkas čia gyvena – išgąsdinau šeimininkę, bet išėjo bachūriukas ir nuvedė mane prie to restorano.

Restoranas krūtas, pritaikytas visokiems surferiams, bet ne sezonas dabar, todėl ir nieko nėra. Alaus neturi, bet ir tuščia jo, nėr ko tikėtis, kad čia bus licenciją alkoholiui išsipirkę. Užtat turėjo kolos ir vandens, man gerai.

Ar galima prigulti ant suolo penkiolikai minučių, klausiu. Žinaoma, atsakė bermenas-bachūriukas, gali ir į hamaką gulti, sako. Nenoriu į hamaką, man ir ant suolo gerai.

galvoju, kokia skylės stale paskirtis.

Barmenas paliko mane snausti ant suolo ir nuėjo savo reikalais. Prieš tai susimokėjau, kad nereikėtų ieškoti paskui.

Pailsėjęs toliau patraukiau. Iš pradžių per smėlį į tų namelių komplekso pabaigą, paskui takeliais, paskui keliukais iki pat plento. Tas ėjimo ruožas buvo malonus visų pirma dėl to, kad ėjau pro įvairias vietas, visų antra dėl to, kad saulė jau pradėjo linkti vakarop, nebe taip kepino ir apšvietimas gražus, visų trečia dėl to, kad jaučiau ėjimo finalą, kur pailsėsiu, gal net gausiu alaus išgerti.

Bridau per balas

Per šitą daug nebridau, perlipau tvorą ir praėjau daržais

Karvės ragai susisuko

Sutikau žmogų tvorą iš palmyros lapų tveriantį. Šnektelėjom trumpai. Karui pasibaigus jis buvo į Kanadą pabėgęs, dabar grįžo į savo žemę, čia ruošiasi ekoturizmo sodybą įrengti. Sako, čia gerai dayti investicijas. Palinkėjau jam sėkmės. Pliažininkai čia neapsistos – per toli jūra, safarininkai irgi – per toli džiunglės, bet įrengus kokią turistinę fermą su buivolais, nedidelėmis plantacijomis ir palmių giraitėmis, su kokiom nors mandrom ajurvedinėm procedūrom – kodėl ne, ši vieta turi savo žavesį. Pagalvojau, kuo tos vietos žavios be to, kad man malonu čia eiti dėl anksčiau išvardintų priežasčių. Ogi todėl, kad čia visai nesimato šiukšlių, nors žmonės aplink gyvena. Pasirodo besą ir tokių vietų Šri Lankoje.

Daug povų lakstė aplinkui, bet nufotografuoti pavyko tik plunksną.

Buvo kilusi pagunda pasukti tuo takeliu, bet nebuvau tikras, ar pavyks juo nukirsti kampą.

Pagaliau išlindau į plentą. Netrukus įžengsiu į Komarų miestelį ir turėtų užtekti šiandien. Bus įvykdyta programa minimum. Programa maximum – Arugambėjus – nebus įvykdyta, ir nereikia. Tą likusį ruožą norėčiau neskubėdamas praeiti ryte, dabar lėkti reikėtų, kad spėčiau į autobusą.

Užėjau į tamsią krautuvėlę vandens atsigerti ir atsargų pasipildyti, nes tame daržų ruože, kurį praėjau iki plento, nebuvo anei kioskelio.

Jauku krautuvėlėje, lyg pas kokią babytę į svečius užėjus. Ten ir stalas ir kėdė, ko daugiau bereikia. Trobelė neelektrifikuota, todėl šalto vandens negavau. Užtat atsigėriau šiltos kolos.

Žemės riešutai

Praėjau pakelės ženklą su magišku skaičiumi 335. Pirmos jo skaitmenų raidės reiškia Lietuvos partiją, kurios buvęs pirmininkas turi tokią pat pavardę (tik sutrumpintą) kaip ir labai žinomas žmogus Šri Lankoje. Ir abudu yra pabuvę šalies prezidentais (tiesa, šrilankškis ilgiau). Dyvų dyvai.

Kieno šitas gražiai suartas laukas, klausiu baidyklės. Markizo Karabaso, atsakė baidyklė.

Taip aš priėjau Komarų miestelį. Negaliu atsistebėti, koks jis švarus. Nei šiukšlelės aplinkui, nors jokių kareivinių šalia.

Priėjau kelio ženklą su magiškais skaičiais 334. Jei iš paskutinio atimtum pirmesnį ir pridėtum dar pirmesnį, gautum vėl paskutinį. Dyvų dyvai.

Švara neišpasakyta Komarų miestelyje

Kanados atstovybė Komarų miestelyje

Pagarba pastačiusiems stoteles keleiviams

Pastebėjau, jog mano smartfono objektyvas visas nučiupinėtas, nuriebaluotas. Patryniau jį kelis kartus į skverną ir nufotkinau dar sykį. Galima palyginti, kas gavosi. Nuotrauka prieš šį tekstą vs. nuotrauka po šio teksto.

Mokyklų tvoros mokina kaip reikia teisingai gyventi.

Motina Terezė kažkokia apsiverkusi

Priėjau autobusų stotelę ir pagalvojau, jog gana. Užteks šiandien. Palauksiu autobuso į Arugambėjų. Stoviu, laukiu. Laukiu ilgai. Privažiavo benzovežis, sustojo pasisioti.

Ilgai laukiau autobuso. Kitų laukiančių nėra. Pastovėjo vienas diedukas priėjęs, bet netrukus nuėjo toliau. Jei pravažiuotų koks tuktukas-triratukas, važiuočiau ir taksi, bet pravažiuoja visi pilni. Tranzuoti irgi nesiseka, nes niekas nevažiuoja. Blogoj vietoj stoviu, pagalvojau ir pradėjau eiti pirmyn. Kiek paėjus atlekia autobusas. Stabdžiau ne stotelėje, sustojo. Puiku, jei būčiau stovėjęs vietoj, kažin kiek dar būčiau laukęs.

Autobusas nevažiuoja iki Arugambėjaus, jis baigia savo maršrutą Potuvilyje. Nieko tokio, toliau taksi bus lengva pasigauti.

Toliau taksi net nereikėjo gaudyti, jau beišlipant iš autobuso taksistas prisitatė ir nuvežė mane į Arugambėjų.

Vežk mane iš pradžių kur autobusai į Kolombą stoja, sakau, ten išsiaiškinsiu viską, paskui nuvežk alaus atsigerti kur vietiniai geria, ne turistai. Javol, atsakė taksistas ir iškart nuvežė į snarglinę. O kur stotis, klausiu. O kelintą tavo autobusas, klausia. 18:30 sakau. Tai pagerk valandėlę, paskui tave bile kas nuveš per kelias minutes ten kur reikia, sako. Na gerai.

Besimėgaujant Karlsbergu gavau žinutę iš vieno prieteliaus, kad jis laukia manęs bare priešais. Tai Fredas, Šri Lankos ekspertas, gyvenantis čia jau nuo 1972 metų, internetu konsultavausi su juo kaip reikės paskui Yalos džiungles pereiti.

Taip aš atsidūriau Siam View bare, tokioje hipiškoje vietelėje, Indijoje tokių pilna. Fredas ant to baro stogo turėjo savo barelį, ten mane Tiger alum pavaišino.

Fredo baras ant Siam View baro stogo. Štai ir pats šeimininkas išeina.

Sėdim ant stogo, daug apie ką turim paplepėti, bet man jau skubėti reikia, į autobusą nespėsiu. Neskubėk, spėsi, sako Fredas. Kaip spėsiu, jei kelios minutės liko iki išvažiavimo, sakau atsisveikindamas. Paskui sužinojau, koks teisus buvo Fredas.

Pasigavau tuktuką, greitai lakink mane ten, kur autobusai į Kolombą  važiuoja. Kelintą tavo autobusas, klausia šoferis. Pusę septynių, sakau. Dabar 18:35,bet gal spėsim, sako vairuotojas ir dumiam link Potuvilio. Ilgai važiuojam. Ei, sakau, mano autobusas ne iš Potuviliuo, iš Arugambėjaus važiuoja, taip ant bilieto užrašyta. Nebūna autobusų iš Arugambėjaus, visi iš Potuvilio važiuoja, sako šoferis.

Atlėkėm į Potuvilį, ten jokio autobuso nėra. Pavėlavom matyt. Bet jokio ir nebuvo, sako vietiniai. Skambinu į agentūrą, iš kur bilietą pirkau. Sunkiai susikalbėjau, bet jiems pavyko paaiškinti, jog autobusas iš tikrųjų važiuoja pro Arugambėjų. Tai Panamos autobusas. Iš pradžių jis startuoja 18:30 iš Panamos, paskiau sustoja Arugambėjuje prie Siam View baro (!), paskiau Potuvilyje. Turėtų atvažiuoti už gero pusvalandžio ar panašiai.

Tai va matai, kas gavosi. Užuot pabendravęs su draugu, blaškausi kažkur. Galėčiau važiuoti atgal į Arugambėjų, bet jei prasilenksim? Geriau nerizikuosiu, palauksiu. Kur čia snarglinė, klausiu. Ką tu, piktinasi žmonės, Potuvilis dievobaimingų musulmonų miestas, čia nebūna tos alkoholio bjaurasties, griešnikai lai važiuoja į Arugambėjų, ten pilna pasileidusių baltašiknių, ten to alaus gausi. Ką darysi, užteks kiek prisigėriau, toliau tebūnie kokakola.

Iš tos zlasties sukilo apetitas, net dvi porcijas vištienos suvalgiau.

Pagaliau atvažiavo autobusas iš Panamos, ten įlipęs dar ilgai pasėdėjau, kol pajudėjom link Kolombo. Važiavom ne per Baticaloa, bet lenkėm kalnus per pietus. Iš pradžių vinguriuojant serpantinais į šalis mėtė, nepasnausi sėdynėje, reikia tvirtai laikytis. Paskui apsispakajino, bet ką aš čia pamiegosiu autobuse, nesigauna man, nors vietiniai net knarkia atsidrėbę. Jaučiu tie kur stovėjo (paskiau prilipo daug stovinčių), tie geriau išsimiegojo už mane bestovėdami.

Bet nieko, paryčiais atsiradau namuose, ten atsimiegojau.

Taip tatai bengiau XXVI kelionės aplink salą etapą. Per 54 dienas praėjau virš 1200 kilometrų per plentus, kelius, šunkelius, takelius, pliažus, džiungles ir šabakštynus.

Dabar lėksiu Lietuvon kartu su paukščiais perėtis, paskui vasarai įpusėjus čia grįšiu kuriam laikui, paskui vėl Lietuvon, paskui rudenį su paukščiais atgal čia visai žiemai, tada ir turėtau pabaigti ėjimą aplink salą, dar šiemet, tikiuosi.

Paskelbta temoje Dienoraštis, Šri Lanka | Pažymėta | Parašykite komentarą

Aplink salą. Penkiasdešimt trečia diena

Penkiasdešimt trečia diena.
Šeštadienis, 2017-03-25

Specializuota autobusų stotis į Kalumunus • Ilgai užsivedinėjantis autobusas-laineris • Teatrališki Kolivudo mordobojai • Pralėkiau pro startą • wc ir pusryčiai • Spalvų ir šviesų rytmetinis šou • Žuvų turgeliuose • Pasvirusi varpinė • Svirtiniai šuliniai • Čigonai • Nesugadinti arbatinės žmonės • Vinguriavimas pagal Gūglą • Karvių bandos • Oluvilio švyturys • Aplink didelį neveikiantį uostą • Per Palamunajų į Adalaičėnus • Musulmonių konferencija viešbutyje • Per siaurą neriją • Akaraipatu miesto pliažas • Netikra autobusų stotis • Atgal į viešbutį

34,3 km

Penktadienį vėl į trasą. Šį kartą turiu autobuso bilietą iki pat Kalmunų, kur baigiau eiti pereitą savaitgalį. Bilietą pirkau internetu, apmokėjau paypalu, patogu. Taip ir atgalinį bilietą įsigijau iš Arugambėjaus, reiks iki ten nueiti.

Ant bilieto užrašyta, kad Kalumnų autobusas išvažiuoja iš Technical junction prie Commercial bank. Nelabai toli nuo Forto centrinės stoties, bet ir ne visai šalia. Manau, kad toje didelėje sankryžoje nesunkiai rasiu kur stovi tas autobusas, bet nebuvo labai paprasta, teko kelis kartus žmonių pasiklausti, gerai, kad atsirado žinančių, parodė. Atėjau į tokį skersgatvį, ten kokie šeši autobusai stovi į Kalmunus, ir tik ten, ne kitur. Specializacija. Ant bilieto buvo užrašytas autobuso numeris, atsisėdau į savo vietą, laukiu.

Ant bilieto parašyta, kad reikia ateiti 20:40, bet autobusas 21:11 dar tebestovi. Tiktai kondicionieriai įsijungė. Užsivedinėja kaip lėktuvas. Vieni motorai pradeda ūžti, paskui kiti. Mano sėdynės kaimynas parodė el bilieta iš smartfono ekrano, suėjo, reiškia ir aš kitą kartą nesispausdinsiu, negadinsiu popieriaus.

21:20 dar tebestovim. Vandens, riešutų ir abėcėlių pardavėjai tik užsuka. Dar ubagai visokie. O autobusas paleidinėja variklius vienas po kito.

21:38 dar tebestovim. Ir niekas nesijaudina.

21:44 visi varikliai užsivedė, įsijungė muzika ir televizoriai, pajudėjom pagaliau. Gal ir gerai, kad neskubam, atsirasiu vietoj kai jau nebebus tamsu, iškart eiti bus galima.

Sėdynės atsilenkia daug, bet kaip visada man neišeina užmigti važiuojant.

Keleiviams buvo rodomas Kollywood (tamilų Bollywood) filmas apie policininką iš Čenajaus atvykusį pas telugus į Visakapatnamą nusikaltėlių gaudyti. Angliški subtitrai, puiku. Bandžiau atsekti Visakapatnamo vietas, esu gyvenęs savaitę tame mieste. Mordabojus kaip reikiant, holivudui toli iki bolivudo, o tam toli iki kolivudo. Tamilų filmų mordobojai patys tetrališkiausi.

Pavyko vis dėl to truputį nusnūsti. Atsibudęs žvilgt į žemėlapį smartfone, tas išsijungęs. Baterija išsikrovė, nors buvo pajungtas prie powerbanko. Baisu, be smartfono būtų visai nefaina keliauti – nei nuotraukų, nei navigacijos. Negi teks atsarginį įsijungti… Bet ir tas išsikraus netrukus. Jungiu prie kito powerbanko – ir iš ten nesimaitina. Aišku, laidas kaltas, čia drėgnuose tropikuose usb laidai greitai nusidėvi. Gerai, kad turiu atsarginį, gerai, kad viskas pradubliuota pas mane.

Galvojau, kad galutinė maršruto stotelė bus Kalmunų autobuso stotis. Tačiau ne, prašvilpėm pro tą storį, reikėjo autobusą tprū tprū stabdyti. Autobusas didelis, lėtai stabdo. Kokį puskilometrį teko atgal eiti.

Priėjau laivelį sankryžoje – čia užfiksuotas pereito etapo galas.

Štai ir autobusų stotis. First things first, reikia aplankyti wc. Radau vieną už stoties, toks purvinas, galvoju pasiklausiu kavinėje, gal jie švaresnį turi. Iš kavinės nukreipė į tą patį. Ką darysi, nuėjau susiraukęs. Ten užrašai tik tamiliški, jokių žmogeliukų nenupaišyta, nuėjau į artimiausią, tikriausiai moterų. Niekas nesutrukdė, ir tai gerai.

Grįžau į kavinę papusryčiauti. Gavau kaip visada saldžios saldžios kaip sirupas arbatos be cukraus ir pyrago, nes rolsų ar wada neturėjo. Gerai ir taip, saldumą paskiau vandeniu nuploviau.

Startuoju kažkiek po pusės šešių, kai jau švisti pradeda ir galima eiti keliu nepasišviečiant prožektoriumi. Iškart išsukau iš plento į gatvelę vedančią link vandenyno – plentu patamsiais eiti neįdomu ir baimė kyla dėl pralekiančių mašinų.

Praėjau šventyklą, rytmetinė pudža jau buvo pasibaigusi.

Tuo saulė išlįs, bet mėnulis dar matosi neblogai

Štai ir vandenynas pasirodė. Atėjau čia pačiu laiku į spalvų ir šviesų rytmetinį šou.

Toliau ilgai ėjau Beach road. Tokie keliukai dideliausias malonumas ėjikui aplink salą. Čia ir saulėtekio vaizdai gražiausi, ir žvejai, ir žuvų turgeliai, ir mašinos eiti nemaišo, ir per pliažo smėlį bristi nereikia.

Priėjau mečetę su minaretais. Prisėdau prie bokšto gatvėje – pirmas sustojimas šiandien. Ten ir tualetas buvo, tikriausiai tvarkingesnis nei prie stoties, bet kad man jau nebereikia.

Žuvų pirkliai laukia laimikio

Prasidėjo serija žuvų turgelių. Vaizdai tose vietosi įspūdingi, kaip visada. Žmonės draugiški, nepyksta, kai fotografuoji juos ir jų žuvis. Negi patys pasiprašo, kad nufotkintum. Nutraukei mano kaimyną, dabar ir mane, prašau.

Čia toks tatai restoranas. Hotel šiuose kraštuose dažniausiai reiškia valgyklą, kambarių nakvynei ten nėra. Ant viešbučių dažniau būna užrašai rooms, guest house, rest house, residency, cottages, bungalows, ar panašiai.

Švintant atsibudo varnos, jos labai aktyvios iš ryto, bet ir kitu metu aktyvios. O rytais visų paukščių aktyvumas didelis. Švintant pamatysi ir papūgų, ir visokių kitų paukštelių, o įdienojus tik varnas visur, dar ir gerves, kur drėgna ir yra kirminų.

Varnų džiaugsmo šokis prasidedant naujai dienai

Saulėtekiai įspūdingi rytinėje pakrantėje, kaip saulėlydžiai vakarinėje. Pridariau atvirukiškų nuotraukų.

Kažkas mane nori apgauti – bananai neturėtų augti ant tokių medžių.

Jei tu tiki, neprarask vilties, ir patekės tavo žvaigždėėėė.

Šitas parkas tai toks aptvaras, kuriame kelios pavėsinės su suoliukais ir vaikų žaidimo aikštelės.

Musulmonai Indijoje mėgsta barzdas dažytis ryžai. Čia tai irgi retkarčiais pasitaiko.

Priėjau vieną hotelį, neiškenčiau nepavalgęs vėlyvųjų pusryčių.

Iš tokios žuvies galvos koks neblogas patiekalas išeitų

Kai perki žuvį sau pietums, ją bemat išdarinėja ir supjausto gabaliukais kariui. Kai pirkdavau žuvį prie namų, tai vos spėdavau, kad nesugadintų atpjauto segmento steikui.

Žuvų turguje kartais pardavinėja ir sparnuočius

Hindu šventyklų tvoros dryžos

Pasvirusi hindu šventyklos varpinė

Kali kovil šventyklos prieigos

Prieš Kali šventyklą pagalvojau, kad reikia sukti tolyn nuo kranto link tilto, nes tasai pakrantės keliukas baigsis, toliau nežinia ar bus perėjimas per žiotis, kurios užakusios arba neužakusios. Nusprendžiau surizikuoti, netoli atgal grįžti, jei vanduo neperbrendamas ir valtininkų nerasiu.

Kai kranto keliukas baigėsi, reikėjo pereiti į pliažą.

Pamačiau, kaip kinkomus jaučius veda pasivaikščioti. Jais ypatingai rūpinasi.

Atspindys

Kaip visada praėjau žvejus, kaip beveik visada, padėjau patraukti tinklą. Truputį, simboliškai.

Išlindau iš pliažo į pakrantės keliuką pro svirtinį šulinį, iš kurio žvejai apsipila vandeniu nuo kaitros (lipa į jūrą tik tinklų reguliuotojai). Man gerai, galiu kojas nusiplauti.

Už ką tave pririšo, Lapause

Palaiminti tebūna tie, katrie pastatė suoliukus pakelėj keleiviams

Besiilsint ant suoliuko privažiavo motociklas, pasikalbėjau su motociklininku. Einu į Potuvilį, sakau. Neteisingai eini, sako, reikia eiti plentu. Nieko, sakau kaip nors nueisiu.

Lentpjuvė

Rodos ta palmė tuoj sprogs

Motociklų remonto dirbtuvės

Benzino kolonėlė

Praeivis užšnekino. Sako čia nesaugu eiti, nes yra šunų ir čigonų. Nei tų, nei anų nebijau. Šuneliai nuolatiniai mano palydovai, o čigonai suintrigavo. Buvau girdėjęs, jog yra jų mažuma Šri Lankos rytinėje pakrantėje, bet nebuvau matęs.

Praėjau pro būrelį kitokių žmonių. Jie šviesesni nei vietiniai tamilai, apsirengę kažkaip kitaip. Pasisveikinau, jie pakvietė užsukti į jų lūšnelę. Kažkodėl neužsukau. Gal dėl to, kad neseniai buvau prisėdęs pailsėti, ėjosi geru tempu.

Tik paskui daėjo, kad čia matyt ir buvo vietiniai čigonai. Ir paskui gailėjausi, kad nelikau su jais pabendrauti. Gaila, daug įdomybių taip praeinu pro šalį. Kita vertus, galima čia bus dar kada nors prasivaikščioti surenkant paliktus įspūdžių grybus.

Ir vėl svirtinis šulinys prie pat jūros. Kažin, ar geriamas vanduo jame, turėtų sūrus būti. Bet tinka apsipilti nuo kaitros, kojas nusiplauti, ir tai gerai.

Sinhališkas užrašas. Bet čia gyvena vien tamilai.

Praėjau nedidelę arbatinę pilną žmonių. Pakvietė užeiti. Šįsyk neatsisakiau.

Gavau arbatos, dar davė sausainių. Norėjau susimokėti, neleido. Nesugadinti čia žmonės.

Reikia grįžti į plentą, reikia aplenkti upės žiotis. Tuo pačiu pakeisiu aplinką pereidamas Nintavuro pakraščiu. Nes reikia įvairovės, nes įvairovė mažina nuovargį.

Vienas diedukas helperis prisikabino su gerais ketinimais rodyti man kelią. Aš vinguriuoju pagal Gūglą, kai tik ruošiuosi sukti, diedukas pribėga ir aiškina man, kad turėčiau eiti tiesiai. Aš jo neklausau, jis eina iš paskos ir vis aiškina. Paskui užbėga į priekį, veda, bet aš vėl pasuku. Ilgai taip ėjom kartu. Žmonės išėję iš namų juokiasi. Man rodos, nesveikas tas diedukas, vargšelis (o gal kaip tik laimingas).

Taip vinguriavau pagal Gūglą

Plytinė

Kieno šitie gražūs laukai, paklausiau. Markizo Karabaso, atsiliepė aidas.

Kieno šitie gražūs pūdymai, paklausiau medžių. Markiso Karabaso, atsakė medžiai.

Pamačiau vamzdį-vambzdį palei kelią ir palei tiltą

Dar viena plytinė

Prieš išlįsdamas į plentą užsukau pavalgyti skanių rolsų. Užsigėriau gazuotu vandeniu (sako nuo jo celiulitas atsiranda, bet na ir tegul atsiranda, užtat koks skanus vanduo)

Bepietaudamas stebėjau, kaip į plentą išėjusi karvių banda stabdė eismą.

Čia tatai tas hotelis, kur tiktai valgyti duoda, numerių čia nėra

Praėjau daug visokių valgyklų šalia kelio. Man labiau patiktų, jei jos būtų tolygiau pasiskirsčiusios.

Praėjau dar vieną karvių bandą genamą per plentą.

Praėjau kilometrų stulpą su stebuklingu skaičiumi 377. Paskutiniai skaitmenys vienodi, o pirmasis primena pap…pardon, dekoltė. Dyvų dyvai.