Aplink salą. Septyniasdešimt aštunta diena

Septyniasdešimt aštunta diena

Pirmadienis, 2017-12-04

Neoptimalūs mano poelgiai • Vaizdai iš vagono tarpdurio • Ajurvedinė žolelių sriuba • Visur atsirandu per anksti • Rytmetinis Panadūros Raa • Butelinis medis • Geležinkelio tiltu • Patvoriais • Nuostabus šaligatvis • Pro dailidžių-stalių miestą • Žmogaus su šlangu statula • Alus ir aliuminis • Ko galėtų pasimokyti Veryga • Cunamio požymis • Lunavos marios • Gyvenimas kapinėse • Pro lūšnynų pliažą • Varna balerina • Brangus alus Bubos restorane • Mount Lavinijos viešbučio apeidinėjimas bėgiais • Susitikimas su drauge Kella • Pirk dramblį • Atgaiva kojoms, pilvui ir akims • Rekviem La Voile Blanche restoranui • Pagiriamieji žodžiai Jojo restoranui • Byčbojus įkyrus • Kiekvienai varnai po žuvį • Varnų pliažai prie smirdinčio upelio • Jaunųjų fotosesijos • Pro savo namus • Įžengiu į Kolombo miestą • Naujame Čilakso bare • Per kamščius saulėlydžio fone • Kompanionas prisijungė • Vietinių hipsterių bare • Maldų malūnai • Kelionės pabaiga • Epilogas

39,2 km

Pilnatis baigėsi, galima tęsti kelionę toliau. Ko gero baigsiu šiandien.

Traukinių į Panadurą daug važiuoja, pirmasis dar net prieš penkias ryto. Man labiausiai tinka šeštą išvažiuoti. Penktą atsikėliau, nusiprausiau, išgėriau arbatos šaltos, daiktus kuprinėn susidėjau, dantis išsivaliau, ausis išsikrapščiau, visokiais tepalais nuo trinties susitepiau, apsirengiau, vandens į butelį prisipyliau, pasitikrinau, ar piniginėje pinigų yra ir smartfone elektros ar yra, prisėdau pasėdėti minutėlei ir patraukiau į galutinį šio ėjimo žygį.

Tamsi dar ta mano Campbell place gatvelė

Gatvėje prakartėlė Kalėdoms jau paruošta

Artėju prie Dehiwalos geležinkelio stoties. Priekyje matosi mano svajonių namas – Marine City.

Kol atėjau į stotį jau visai prašvito.

Internete rašo, kad traukinys išvyksta 06:04, bet stotyje iškabintame tvarkaraštyje parašyta, kad 06:15. Jei randu skirtingus teiginius, manau, kad teisybė turėtų būti kur nors per vidurį. Bet ne, 06:10 traukinio dar nebuvo, atvažiavo tokiu laiku tiksliai, kaip stotyje buvo užrašytą. Dyvų dyvai.

Pagalvojau, kad perone laukia žmonės nori važiuoti į Panadurą Raa gerti

Traukinyje galvoju, kad geriau būtų buvę autobusu važiuoti – būčiau išlipęs tiksliai toje vietoje kur pereitą kartą eiti baigiau, greičiausiai nebūtų laukti tiek reikėję ir nuvažiavęs greitai būčiau, nes dar anksti, kamščiai nedideli. Bet juk aš nedarau kaip optimaliau, racionaliau, o elgiuosi, kaip užeina.

Lekiu traukiniu pro pagelžkelės lūšnynus, žiūriu, kaip žmonės gyvena. Ko gero praeisiu pro tas vietas šiandien. Kad būtų geriau žiūrėti atsistojau vagono tarpdury.

Užfiksavau biškelį judesio:

Štai ir Panadūra. Pusvalandį važiuoti tereikėjo.

Taksi jau laukė manęs. Pavežk, sakau, porą kilometrų pietų kryptimi.

Pralėkėm pro Panadūros katedrą

Pralėkėm pro Panadūros didžiulę autobusų stotį su tiltais ir eskalatoriais

Tprrrrrūūūū, sakau šoferiui pravažiuojant pro tą kinų restoraną – aludę, kur užvakar džiovinausi ir apie važiavimą namo galvojau. Užsisvajojau, porą šimtų metrų per toli nuvažiavau.

Mokyklos dainų ir šokių ansamblis

Netoli tepaėjau. Vos už kelių metrų aptikau pilstant ajurvedinę žolelių sriubą-arbatą, reikia atsigerti-papusryčiauti.

Dar nepakyrėjo plentu eiti ir mašinų baidytis, bet vis tiek pasukau link jūros – mano pirmasis tikslas rytmetinio Raa girdyklų tyrinėjimas.

Gražuolės

Praėjau pro budistų šventyklą su gražiais vartais.

Toliau ėjau pagelžkeliais dairydamasis į palmių viršūnes.

Priėjau kur tarp palmių virvės ištampytos – reiškia reikia žvalgytis kur čia Raa (රා) ajurvedinis.

Jetwig viešbutį didžiulį kinai nupirko. Greitai patylom jie visą salą supirks.

Ar jau čia pat Raa pilsto, paklausiau pagelžkelio žuvų pardavėją. Čia pat, sako, reikia tik per bėgius pereiti.

Perėjęs per bėgius atsidūriau pirmojoje Raa gėrimo vietoje. Nors gal čia ir ne pirmoji skaičiuojant iš pietų į šiaurę, kadaise tris tokias vieteles Panadūroje buvau aptikęs.

Ką tik primelžtą Raa košia į kanistras ir kibirus

Žmonės laukia susirinkę kada රා (Raa) pradės pardavinėti. Tuoj tuoj, sako. Penkios minutės. Laukiau penkias, laukiau ir penkiolika – dar ne. O vietiniai kantrūs, laukia atsisėdę, laikraščius skaito, kas skaityti moka. O aš pastaruoju metu visada visur per anksti atsirandu.

Raa gėrimo vietoje ir lažybų punktas atsidaręs.

Stebėjau, kaip Raa rinkėjas-melžėjas lipa į palmę. Jo draugai jam patarimus dalina.

Kaip tą Raa melžia? Įpjauna šaką prie pat pagrindo, prikabina apvalų indą, kad sula pritekėtų. Ir taip keliose vietose. Paskui paeiliui nurinkinėja.

Kibirai išplauti laukia

Gėrykloje galima sėdėti ant suoliuko arba ant laivelio

Nesulaukęs kol Raa (රා) pradės pardavinėti pirmojoje vietoje, Nuėjau į antrąją vietą. Ėjau pakrante per žoles.

Praėjau pro valtį pririštą ilga virve.

Antrojoje vietoje රා ką tik atnešė, pripylė man puoduką. Gaivus skaidrus rytmetinis රා, ne toks drumstas kaip vakarinis. Sumokėjau 50 rupijų, išgėriau. Skonis kaip arbatinio grybo.

Mama hondiin innava, mama Raa bonnava (aš gerai jaučiuosi, aš Raa geriu), netyčia susikūrė dvieilis begeriant, pasakiau garsiai, visi pasijuokė.

Paskui vėl per žoles grįžau į pirmąją රා vietą, gal jau ir čia pilsto, įdomu palyginti. Tuoj tuoj bus, pasakė man, tuoj tuoj, už penkių minučių. Palaukiau 5 minutes ir nuėjau atgal į antrąją vietelę. Einam su manim, sakau belaukiantiems pijokėliams, ten jau duoda. Jie bevelijo likti, tikriausiai čia jie gauna kreditan, o antrojoje vietoje duoda tik už pinigus.

Grįžęs į antrąją රා gėrimo vietą gavau dar vieną puoduką ir pakaks tam kartui. Pasidžiaugęs nužingsniavau toliau pagelžkeliais.

Ksksks pasisveikinau su katinu.

Dar sykį perėjau gelžkelį link vandenyno. Ne todėl, kad ieškočiau, kur dar රා gauti, o todėl, kad apžiūrėčiau upės žiotis su ketinimu kaip nors patogiai per jas persikelti.

Tokiu būdu atsidūriau Panadūros viešajame miesto pliaže.

Butelinis medis. Gal butelinis krūmas.

Kažko trūksta šitame miesto pliaže. Aaa, nėra šitų prekiaujančių visokiais pripučiamais plastmasiniais žaislais ir šliaupais. Bet ir žmonių dar nėra, anksti dar. Taigi pirmadienis, ne poilsio diena.

Pavaikščiojęs biškelį supratau, kad taip paprastai niekas manęs per upę neperkels. Bet ir nereikia, tiltas čia pat. Arčiau geležinkelio tiltas, toliau plento tiltas, galiu rinktis katruo eiti.

Pelikanas centre

Ėjau sau paupio takeliais kol į tvorą neatsirėmiau. Teko apeiti privačią teritoriją.

Apėjęs privačią teritoriją išlindau prie gelžkelio tilto. Pasirodo, ten visai neblogai padarytas pėsčiųjų praėjimas.

Štai toksai praėjimas pėstiesiems per geležinkelio tiltą.

Perėjęs tiltą iškart atsidūriau žuvų turgelyje. Tik tuštoka ten, pirmadienio rytas nes.

Gelžkelio ravėtojai

Paėjęs takeliu perėjau geležinkelį ir toliau kurį laiką ėjau asfaltuotu keliu fotografuodamas sutiktus žmones ir traukinius.

Gražus keliukas baigėsi, toliau paėjau patvoriu. Užtat pavėsyje.

Tokiame patvory gerai būtų prigulti ant žolelės, pamiegoti. Tik dar nenoriu dabar.

Ėjau patvoriais ir takeliais visokiais kol atsidūriau ant puikaus šaligatvio. Šaligatviai nėra toks dažnas reiškinys Šri Lankoje, dažniausiai reikia pakele eiti baidantis mašinų. Tie šaligatviai, katrie miestuose, dažnai būna užstatyti mašinomis, tuktukais, motociklais – nepraeisi. Arba ten jau tokia žmonių knibždėlynė, kad irgi lengvai atsipūtęs nepraeisi. O čia kažkur Moratuvos priemiestyje puikiausias ilgiausias tuščias šaligatvis. Nuostabu.

Taip aš atsidūriau medžio pramonės ištęstiniame rajone. Visur mediena. Nuo rąstų milžiniškų iki lentų ir pagalių, nuo lystelių iki šipuliukų. Kažin kodėl būtent čia ta medžio pramonė susikoncentravusi? Gal todėl, kad rąstai būdavo čia atplukdomi Bolgodos upe. O gal ir ne todėl.

Kriketo lazdos džiūva

Kriketo lazdos gatavos

Džekfrutai

Galvojau sustojęs kokią statulą man geriau nusipirkti – ar liūtą, ar žmogų su šlangu.

Užėjau į užuolaidų barą, bet nieko išgerti nedavė.

Aliektrikas

Šiame rajone gyvena dailidės ir staliai, baldžiai ir drožinėtojai.

Didelė miesto tipo autobusų stotelė.

O kelias išvis išplatėjo iki plačiausios autostrados. Bet čia ne tas pagrindinis plentas, anas tai siauresnis, pilnas mašinų ir eina kita upės puse.

Man tai daugiau liko eiti, čia ne tas Galės plentas, čia nauja jo deviacija

Užėjau į šnapsinę, ten tik stiprus alus. Na ir gerai, rasiu gero kitur.

Laidotuvių krautuvė. Prie grabo čia stato dramblių iltis.

Ne tik medis stalių-dailidžių rajone. Čia ir visokie kampainiai, vambzdžiai, šveleriai.

Štai ir priėjau patį Moratuvos miestą garsų savo universitetu. Bet neisiu pro Alma Mater, eisiu palei vandenyną.

Poilsis po diskamedžiu.

Miražas. Man pasivaideno, kad iškaboje parašyta “Alus”. Taip ir yra, alus ir aliuminis.

Moratuvos pajūrio lūšnelių rajonas katalikiškas. Čia daug katedrų, bažnyčių, bažnytėlių ir koplytėlių.

Patogus šaligatvis baigėsi. Gal ir ilgiau ten jis tęsiasi, bet kelias užsuka kairėn, toliau nuo kranto, o aš noriu eiti pajūriu. Pasakiau atia puikiam šaligatviui ir toliau pagelžkeliais nuėjau.

Ir čia pigu

Geležinkelis priartėjo prie pat kranto, keliukas šalia, mašinų mažai, eiti gerai, bet karšta baisiai. Jokio lietaus, kaip užvakar. Žiūriu – kabakas prie kelio. Reikia užsukti atsigaivinti, labai jau ilgai ėjau per karštį non-stopu.

Kabake tuščia, nieko neprisišaukiu. Pamačiau, kad užrašyta, kad dirba nuo vienuoliktos. Dar 15 minučių laukti. Ir vėl per anksti atėjau. Šį sykį palauksiu, gera ir taip pasėdėti, pailsėti pavėsyje.

Žemėlapyje trackeris nesąmonių pripaišė. Nebridau į vandenyną maudytis, nešokinėjau kažkur toli, tiesiog fliuktuacijos visokios, palydovo paklaidos. Žodžiu, sėdėjau vietoje, nesiblaškiau čia.

Netrukus kažkur iš gilumos išlindo bachūras ir pradėjo šlavinėtis. Reiškia tuoj atsidarys. Atnešė meniu tokį naują, nepatriopaną, kaip paprastai būna.  Žiūriu – alaus kainos fantastiškai mažos. Čia jau po atpiginimo, visai ką tik. Garbė naujajam prezidentui Sirisenai. Jis atpigino silpnąjį alų, o visokius stiprius, spirituotus gėrimus pabrangino – taip tobulins pijokėlių gėrimo kultūrą. Veryga galėtų iš čia pasimokyti.

Va čia tai teisingos alaus kainos. Tiek pat, kaip supermarkete po paskutiniojo atpiginimo. Pigiau nebūna.

Čia nežinau ar pigu, nesu tų dalykų mėgėjas

Maistas nebrangus. Paprastose valgyklėlėse dar pigiau, žinoma.

Mėgaujuosi, ilsiuosi, tai vėjelis nuo vandenyno papučia, tai traukinys pravažiuoja.

Sunkiai įskačiau stilizuotą užrašą. “Mačan” – reiškia kažką panašaus, kaip pas mus “”bachūras”, bičas”

Išėjęs iš kabako atkreipiau dėmesį, kad vanduo vandenyne kažkoks ne vientisas, spalvos persiskyrusios juostomis-zonomis. Ir čia ne nuo debesų. Sako, kad tai gali būti cunamio požymis.

Ėjau ėjau ir priėjau komunalinius namus po cunamio pastatytus žmonėms pastogės netekusiems daugiau, kaip prieš 10 metų. Dabar tie namai patys atrodo, lyg būtų biškį cunamio nusiaubti.

O jūros pusėje tęsiasai pakrantės lūšnynai. Čia jau Kolombo priemiestis tikras, čia sostinės varguomenė iš centrų išstumta gyvena.

Ir čia nebrangu, bet gal ne už naktį, o už valandą…

Priėjau Lunavos geležinkelio stotį. Prieš porą metų iki čia buvau nuėjęs pėsčias pakrante iš namų per lūšnynų pliažus, kol akmenai sunkiai perlipami sutrukdė. Popietėj išėjau tada, dar nesutemus atsiradau čia neskubėdamas. Kaip arti jau esu tikslo… Net taksistai pravažiuodami jau siūlosi į Kolomba vežti.

Čia pagelžkelės kelias baigėsi, perėjau į priemiesčio gatvelę.

Prie mokyklos pasigrožėjau tvorų freskomis, kaip visada.

O toliau gatvelė atsirėmė į budistų šventyklą. Nepavyko rasti išlindimo į Lunavos įlanką, teko apeidinėti kvartalą.

Lunavis įlanka dar ne turistinė, bet tikiuosi kada nors čia bus nutiesta promenada pasivaikščiojimams, suoliukai, žibintai, restoranėliai… Kol kas aplink gyvena lūšnynų žmonės.

Prisėdau kojų pasireguliuoti, pribyrėjusio smėlio nusivalyti, apstojo žmonės, domisi. Gal gali, ponuli, sušelpti nors 100 rupijų… kaip visada tose vietose. Dar liko kažkiek centų lietuviškų, padalinau.

Gyvenimas vyksta kapinėse

Geri tie lūšnynų žmonės, nėra įkyrūs. Tas “duok šimtą rupijų” yra lyg pasisveikinimas. Jei negauna, nepyksta, šypsosi toliau. Jei paprašyčiau vandens atsigerti ar kokios pagelbos, neabejoju, man viskas būtų duota be atlygio.

Maistas kasdieninis: ropės, burokai, kopūstai, baklažanai, bananžiedžiai. Bulvės čia prabanga.

Kojoms ir akims reikia įvairovės. Perėjau iš pagelžkelės į paplūdimį.

Tuščias čia paplūdimys, net žvejų beveik nėra. Šalia gyvena atsitiktiniais uždarbiais užsiimantys lūšnynų gyventojai, vienos iš žemiausių kastų, valtį jiems turėti per didelė prabanga, .

cof

Prisitačiau vietinei šunaujai. Draugiška publika.

Pasižiūrėjau atgal, kur jau beveik visas krantas apeitas.

Pasižiūrėjau priekin, kur liko eiti jau visai nedaug.

Pliažas čia būtų geras, ir vanduo kiek švaresnis, nei prie Kolombo centro. Nepraeis nei 10 metų, kaip čia išaugs prabangūs viešbučiai, visa pliažinė industrija. Turėčiau daug pinigų, supirkinėčiau kaip nors tas lūšnelių žemes jau dabar. Bet ką aš čia samprotauju apie dalykus, apie kuriuos nieko neišmanau.

Šitame pliaže toks mažas žmonių judėjimas, kad krabai drąsūs, laksto dieną, nelaukia tamsos.

Praėjau vaikus laivelius į jūrą leidžiančius. Tokie užsiėmę, kad net nepribėgo manęs pinigų prašyti. Šaunuoliai, užaugę ne elgetos bus, o jūrų piratai.

Pasisveikinau su bachūrėliais

Lūšnynų tarzankė

Cunamio liekanos

Čia gyvena žmonės

Kunigo laivelis

Išlindęs iš už eilinio kyšulio pamačiau tolumoj baltuojant garsųjį Mt Lavinijos viešbutį.

Balerina

Mane pasveikino pažįstamos varnos, pasiilgo, seniai bežaidžiau su jomis, seniai pamokslus joms besakiau. Viena varna net pašoko man gracingai.

Priėjau prie Buba restorano, kadaise vienintelio toje Mt Lavinijos viešbučio pusėje, dabar dar vienas atsiradęs. Pasėdėsiu čia truputį – toli ėjau per lūšnynų pliažą, pavargau. Pribėgo pažįstamas padavėjas, jis žinojo, kad einu aplink salą, pasveikino su beveik baigta kelione. Žinai, sako, bet alus pas mus už 850. Parodžiau jam kainoraštį iš “Mačan” kabako, kur šiandien nufotografavau Moratuvos pajūryje, va 150, sakau kiek alus turi kainuoti, juk atpigo visur krautuvėse, o pas jus pabrango. Žinai, sako, ten kažkoks kaimo kabakas, o čia restoranas užsienio turistams. Na, sakau vieną skardinėlę išgersiu tik dėl pagarbos tau ir dėl to, kad priimat kreditkes, daugiau nelabai privalumų teturit prieš tą kaimo kabaką.

Atsipūtęs Buboje einu toliau, O toliau eiti pliažu nebeapsimoka, toliau bus Mt Lavinijos viešbučio valdos aptvertos, nepraeisi. Reikia eiti į Mt Lavinijos geležinkelio stotį, toliau bėgiais apeidinėti viešbutį.

Nemaža ta Mt Lavinijos stotos. Daug kartų čia būta, iš čia važiuodavau paryčiais į Jaffną, kai apeidinėjau salą šiaurėje.

O toliau bėgiais. Žuoliais eiti gerai, žuoliais eidamas nepaklysi, sakė krokodilas Gena. Man nelabai patinka, tiesą sakant. Pabėgiai sudėlioti tokiais tarpais, kad per du neperžengsi, o ant kiekvieno lipti maži žingsneliai gaunasi. Be to traukinių reikia saugotis. Bet žmonės vaikšto. Ne tik vaikšto, net gyvena ant bėgių kai kur.

Kai trauikinys pravažiuos reikės prisispausti prie sienos.

Pagaliau praėjau bėgiais pro tą didįjį viešbutį ir prieš mane atsivėrė Kolombo dangoraižiai tolumoje. Mano kelionės aplink salą galas jau šioje horizonto pusėje.

Byč-bojai-rastamanai

Išlindau į pliažą ir ten mane pasitiko mano draugė Kella. Tai bent siurprizas. Ji laukė manęs čia.

Nusivedžiau savo draugę į restoraną Shelton, tą, kur mes susipažinom prieš ketvertą metų. Kiek ten dienų prasėdėta, kiek saulių palydėta…

Viskas po senovei Šeltone, žmonės tie patys dirba. Šiandien taiso pavėsinių stogus. Negi uraganas suardė, stebiuosi. Ne, tiesiog eilinis remontas. Atėjo savininkas Randžitas, pasveikino su baigimu apeiti salą. Pasiėmiau ir čia alaus, vandens, Kella įsitaisė šalia ant žemės.

Priėjo pažįstamas pliažo pardavėjas – pirk dramblį. Nepirksiu nieko šiandien, kitą sykį, gal prieš Velykas, kai prieš grįždamas Lietuvon dovanėles draugams pirkinėsiu.

Šeltono restorane atgaiva kojoms, pilvui, akims.

Palieku Šelton restoraną, einu toliau šimtąkart išvaikščiotu pliažu link namų.

Rasa Malaysia restorane nieko ypatingo, kelis kartus buvau. Kai darbuotojų daugybė, tai ir servisas prastesnis.

Praeidamas kadaise pamėgtą La Voile Blanche restoraną pastebėjau, kad jis jau nebeveikia, uždarytas, net iš žemėlapio ištrintas. Truputį gaila – kadaise čia buvo geriausia šio pajūrio kava, mokėjo net espresso daugmaž itališkai padaryti, kai kurie patiekalai būdavo puikūs (pvz avienos mentis rudame padaže su bulvių koše), užsukdavau čia pasiilgęs europietiško maisto. Deja, pastaraisiais metais čia viskas suprastėjo, pabrango, servisas visai sugedo. Nenuostabu, kad ir užsidarė. Gal vietoj jo kas nors gero atsiras.

Užtat Jojo restoranėlis veikia, čia tik pora patarnautojų tedirba, todėl servisas puikus. Užkandžius paruošia greitai, skaniai. Alaus turi net ne sezono metu. Turi licenciją pardavinėti alkoholį. Sako, kad tik apie 20% šios pakrantės kabakų teturi, nors pardavinėja visur, susimokėdami praeinantiems policininkams (ne kartą mačiau). Jie bemat sužino, kai koks rimtas reidas planuojamas, tada paslepia alaus butelius, klientams įpila į arbatinukus (kaip per šventes, kai gerti uždrausta) arba paprašo paaiškinti tikrintojams, kad patys atsinešė (kas čia gana lengvai toleruojama). Taigi, tame JoJo kabake tokių bėdų nėra, jie dar ir korteles priima. Ir čia nėra brangiau, nei kitur. Ir dar kas patinka, kad staleliai nuo vandenyno neatitverti tvora, geriau saulėlydį stebėti.

Neužsukau, į Jojo, neseniai Šeltone alaus atsigėriau.

Pribėgo mane pamatęs byčbojus išsišiepęs: sveikas, sveikas, kaip gyveni, seniai čia tavęs nebuvo, gal šį kartą man pinigų duosi… Erzina tas bičas mane, kiti ubagai greitai atstoja, o tas visada seka dar toli maldaudamas: vaikai badauja dėl cunamio (jau seniai suaugę turėtų būti), pieno miltų nupirkti reikia. Tu toks jaunas, stiprus, protingas, kodėl dirbti neini, klausdavau. Nėra darbo, atsakydavo. Duosiu tau darbą, sakydavau, nurink šiukšles pliaže aplink, gausi porą šimtų rupijų iš manęs – darbo kokioms 5 minutėms. Ne, ponuli, sakydavo tas bičas, geriau taip duok nors 100 (jei duočiau 100 dar valandą sekiotų prašydamas, kad pridėčiau). Teko jį eilinį kartą linksmai, bet griežtai pasiųsti kur toliau.

Byč-bojus pinigų prašytojas po pasiuntimo toliau

Praėjau žvejų lūšnynėlį, ten vėl varnas sutikau. Po audros jūra išmetė į krantą daug žuvų. Kiekvienai varnai po žuvį.

Praėjau pro upelį-gavniankę. Tokių čia daug Kolombe. Geriau tokį upelį peršokti arba perbristi paėjus į jūra. Jei jau pasitaikė įlipti, tai reikia nedelsiant pabraidyti vandenynu, nusiplauti. Kartais ten smirdi stipriai. Kartą po įlipimo kojos apsinešė kažkokiu jiedku naftos mišiniu, kelias dienas nenusiplovė niekaip. Galima ir kokią odos ligą pasigauti. O varnoms ten patinka, ten varnų pliažai.

Praėjau pro uolos vandeny šventyklėlę. Čia net elektrą atvedė.

Dar vienas smirdintis upelis

Praėjau dar vieną kanalizacinį upelį. Čia didelis varnų pliažas. Susigriebiau, kad turiu dar nesuvalgytų riešutų, tai pamėčiau varnoms, jos gaudė kiekvieną riešutą skrydyje. Taip pažaidėm truputį kol riešutai baigėsi.

Praėjau jaunuosius besifotografuojančius. Čia dabar tokia mada prieš vestuves prisidaryti daug porinių nuotraukų su visokiais aprėdais visokiose gražiose vietose. Paskui sumontuojamas saldus-gražus slaid šou su visokiais žiedais ir pabirbinimais ir projektuojamas anr sienos vestuvių salėje, kur šimtai vestuvininkų gėrisi kokie gražūs jaunieji. Tas fotosesijas daro gerokai anksčiau, gali ir prieš mėnesį. Naujas geras biznis. Jokios vestuvės dabar be to neapsieina, gėda atsilikti nuo mados. Todėl pastaruoju metu ypač dažnai pajūryje, parkuose ar prie šventyklų galima pamatyti poreles apsirėdžiusias tautiškais ar europietiškais šventiniais apdarais ir fotografą su asistentais šalia.

Praėjau pro Lanis place. Esu gyvenęs šalia, ateidavau čia nusimaudyti, saulės palydėti. Man išnešdavo stalelį prie vandenyno. Alaus duodavo. Viduje gražus kiemelis džiunglių tipo, ten mangrovės, gražu. Bet dabar, rodos, ta vietelė užsidarinėja, kelis kartus ėjau – užrakinta.

Čia išėjimas iš pliažo į Vandervert gatvę, kurioje neseniai pragyvenau pusantrų metų.

Atsimenu, kaip atsidarė Beach house bistro, apsidžiaugiau tada. Pirmom dienom puikiai buvau aptarnautas. Dabar ta vietelė beveikia tik kai užsakoma kokiems vakarėliams.

Tas laivas čia buvo išmestas prieš metus su viršum, štai kas iš jo beliko.

Persikėlęs pro dar vieną upelį atsidūriau prie savo namų. Bet neisiu namo dabar, reikia nueiti iki tos vietos, kur savo kelią aplink salą pradėjau – dar nemažai liko.

Pažiūrėjau atgal iš kur atėjau

Pažiūrėjau į priekį, kur dar liko eiti keletas kilometrų

Pliažui baigiantis užsukau į Station restoraną – paskutinę pliažinę užeigą tame krante, toliau visi restoranai jau bus ne pliažiniai,o miestiniai, toliau nuo jūros. Kodėl ta vieta vadinasi Station – neaišku. Dehiwalos stotis tolokai pietuose, Welawatos tolokai šiaurėje, ta vieta kaip tik viduryje tarp stočių. Pridėdau smėlio išsikratyti, kojų susitvarkyti – tai buvo paskutinis pliažinis ėjimas šiame etape. Kol krapščiausi, niekas nepriėjo. Na ir gerai – alaus dar nenoriu.

O toliau jau ėjau Marine Drive gatve šalia vandenyno. Neseniai tą gatvę pervadino Colombo Plan road, bet tai tik žemėlapyje, žmonės to naujo vardo nežino.

Praėjau tiltą, už kurio jau prasideda oficialus Kolombas. Šio didmiesčio ribos dar britų laikais nustatytos nepakito. Per daug metų miestas taip išsiplėtė, kad kažkur iki pat Kalutaros jau nebėra neužstatytų tarpų, daugiau nei tris kartus miestas išaugęs. Ribų niekas neketina atnaujinti, tai Kolombas formaliai ir liks tik didmiesčio centrinis rajonas. Aš gyvenu Dehiwaloje, parlamentas posėdžiauja Šri Jayawardanapura-Kotte (ten ir yra oficiali Šri Lankos sostinė), nors tai tas pat miestas praktiškai. Taigi, Kolombe be priemiesčių gyvena ne ką daugiau nei Vilniuje, o su priemiesčiais – niekas nesuskaičiavo, manau > 3 milijonai.

Praėjau pro Lani’s place 2. Kadaise čia būdavo daug žmonių, turėjo alaus. Dabar beliko tik vartai įspūdingi, vidus jau ardomas, užsidarys greitai tikriausiai.

Einu toliau atnaujinta Kolombo krantine. Iš vienos pusės mašinos ir miestas, iš kitos traukiniai ir vandenynas.

Welawatos geležinkelio stotis.

Toliau einu per Velavatos rajoną, kur koncentruojasi tamilų diaspora.

Žiūriu, šalia mano nemėgstamo KFC kažkas naujo atsidarė. Chillax pubas. Kur aš dar mačiau tą ženklą… Taigi Beruveloje neseniai, mano 76štą ėjimo dieną. Ten mane džiugino alaus kainos, ten pavalgyti davė skaniai, ten aptarnavimas puikus. Tai ir čia bus gerai. Užsukau.

Alus čia ne toks pigus, bet turi pilstomo – retas reiškinys Šri Lankoje. Paėmiau dar ir kažką panašaus į mash, bet tik dėl bulvių košės ir padažo, dešrelių šioje šalyje gerų nemoka daryti.

Taigi, restoranas visa klase aukštesnis už tą Bubą pajūry, bet pigiau čia.

Pastebėjau, kad mano trekeris kurį laiką išsijungęs, todėl žemėlapyje tas tarpas tiesi atkarpa. Nedag ir tepavingiavau.

Bevalgant paskambino mano draugas-prietelius-sugėrovas Sučeta – Sučis. Proto bokštas, kitų ir nėra mano trečiadieninėje protmūšių komandoje. Jis nori prisijungti ir finišuoti kartu su manim. Puiku.

Kol pasėdėjau Čilakse jau ir saulėlydis. Dar neapturėjau tokio vaizdo bekeliaudamas aplink salą: saulėlydis kamštyje. Arba kamštis saulėlydžio fone. Tikrai daug mašinų. Žinia, darbai ofisuose baigiasi, visi namo važiuoja.

Ant tilto per kanalą grūdasi žmonės, į vandenį žiūri. Pažiūrėjau, nesupratau kas ten. Gal įkrito kas nors, gal krokodylas koks plaukioja.

Dažnai važiuoju šia gatve pro kanalus. Kartais iš ten smirda baisiai, jaučiu net uoslės neturėdamas. Gerai, kad šiandien normalu.

Praėjau pro kavinę su supynėmis.

Praėjau pro Ozo viešbutį. Geras ten baras ant stogo, su baseinu. Bet brangu ten baisiai.

Kompanionas prisijungė einant pro Bambalapitijos geležinkelio stotį jau visai sutemus. Dabar einu plepėdamas, kažkaip keista, neįprasta. Mano draugas Sučis žino visus centrinio Kolombo kabakus daug geriau už mane. Pirmojo alaus kartu išgerti stabtelėjom Jūros gatvėje. Keista, nežinojau tos snarglinės, kai gyvenau visai šalia Nimalkos soduose. Daug ko tu tada nežinojai, patvirtino Sučis.

Pirmajame sustojime

Pasibaigus Marine drive pasukom į Galle Road – tai tas plentas, kur nuo pat Hambantotos kilometrus skaičiavau.

Išvaikščiotos vietos, vos ne kasdien čia praeidavau.

Likusį kelią jau šliaužtinai nušliaužti galima

Užsukam į Galle Face Green barą. Metus čia nebuvau. O kadaise tankiai mirkdavau prie baro. Dar ir protmūšiai čia būdavo. O per happy hour galėjai bokalą gauti net už 200. Dabar tik galvą įkišau pasisveikinti. Kaip alus, neatpigo, klausiu. Ne, tiek pat 850. Na tai iki kito karto. Einam toliau.

Pasitrainiojom vakarinėmis gatvėmis, Sučis man dar vieną alaus gėrimo vietelę gerą iki šiol nežinotą parodė Nippon viešbutyje. Sako vietiniai hipsteriai rado čia waibą ir dabar išpopuliarėjusi ta vieta.

Praėjom pro budistų šventyklą, ne visai teravedinę, kaip šioje šalyje priimtą, o mahayaninę su maldų malūnais. Pasukau juos visus.

Jau Cinamon Lake viešbutis matosi – vienas iš prašmatniausių – jau nebetoli liko iki tikslo. Sučis papasakojo, kad šiame brangiausiame viešbutyje visus viršutinio aukšto kambarius buvo užsipirkęs vienas žinomas Kolombo narkodyleris.

Jau baigiasi mano ėjimas. Jau kilometras paskutinis. Nuėjom iki Čemodanų gatvės, kad tiksliai baigčiau ten, kur pradėjau. Po to dar apėjom porą-trejetą snarglinių, kol pasakiau, kad užteks, pavargau, važiuoju namo.

Epilogas

Kažkaip netikėtai baigiau eiti aplink Šri Lankos salą. Jokių iškilmių, pasitinkančių komandų, spaudos konferencijų. Gerai, kad dar prietelius Sučis paskutines valandas sudalyvavo, padėjo atšvęsti ėjimo pabaigą. Betgi dabar galėsiu dar vienu dalyku puikuotis: aš kuklus, nemėgstu fanfarų visokių.

Iš tikrųjų aš negaliu pretenduoti į jokius ėjimo pėsčiomis aplink Šri Lanką rekordus – faktiškai neapėjau visko savo kojom, apie 30 km fragmentą teko apvažiuoti tuktuku (Wilpattu džiunglėse dėl dramblių, žr. mano dieną Nr.12), nors ir labai lėtai, nors ir išlipant kas 100 metrų. Galvoju kada nors tą tarpelį praeiti pėsčiomis, tik reikia susitarti su reindžeriais.

Kaip ten bebūtų esu patenkintas savo ėjimu. Beveik visi užsiplanuoti dalykai įvykdyti, beveik nenusižengiau savo nustatytoms taisyklėms. Kaip aš kadaise rašiau prieš eidamas:

  • visą kelią praeiti pėsčiomis
    >98% įvykdyta
  • kitą etapą pradėti tiksliai nuo tos vietos, kur baigiau pereitą
    įvykdyta
  • stengtis nuo salos kranto neatitolti > 3 km
    kelis kartus teko pažeisti, bet ne dėl mano kaltės (karinės bazės, uostai, etc.) 

Iš vis ėjau 78 dienas. Tas ėjimas užsitęsė kiek daugiau, nei pusantrų metų, nes ėjau savaitgaliais, ilgam išvykdavau į Lietuvą ir kitas šalis. Toliausiai nuėjau paskutinę dieną – virš 39 km., trumpiausia buvo 12 diena – nulis (bet ją užskaičiau kaip ėjimo dieną, nes nuotykių buvo). Nueito kelio per dieną vidurkis – apie 24 km.

Svarbiau už statistiką kiti dalykai:

  • Eiti nebuvo sunku, dažniausiai buvo ne ekstremalūs žygiai, o lengvi pasivaikščiojimai
  • Patyriau daug nuotykių, gyvenimas pasidarė įdomesnis, įvairesnis
  • Dabar pažįstu Šri Lanką daug geriau nei anksčiau, pasidariau šios gražios šalies ekspertas. Kad Šri Lanka yra sala neįsitikinau, nes tose vietose kur eidamas nematydavau vandenyno gali būti sąsmaukos vedančios į kokią Lemūriją.
  • Dabar geriau pažįstu patį save (kūniškai ir protiškai)
  • Smarkiai pamaloninau savo puikybę – ilgai turėsiu kuo girtis. Gal ir mergoms labiau patiksiu…

Belieka sugalvoti ką daryti toliau.

Posted in Dienoraštis, Šri Lanka | Tagged | 1 Comment

Aplink salą. Septyniasdešimt septinta diena

Septyniasdešimt septinta diena

Šeštadienis, 2017-12-02

Ir vėl rytmetiniu taukiniu • Iš stoties zuikių takais • Nusiminę žvejai • Pati didžiausia Raa girdykla • Liūtis užklupo • Paminklas žmogui, nutraukusiam grandines • Gėlės Budai • Pro šventyklas • Kas yra stupos viduje • Kuo geri pakrantės keliukai • Alaus gėrimas su keturiais stebėtojais • Samagonas kasipu ir sidras iš bananų • Pažintis su aklu vairuotoju • Rusiškų užrašų vietos • Pagelžkeliais • Žydrasis gamtos stebuklas • Geležinkelio stotis Nr 1 • Pliažas po uragano • Einant geležinkeliu laikas slenka lėčiau • Autografas ant sienos • Varduvos geležinkelio stotos • Laiko strėlė • Raa šiandien taip ir negavau • Kinų restoranas, kur nieko kiniško • Važiuoju namo, neisiu per pilnatį

28,2 km

06:35 išeinu iš namų. Septintinis traukinys nestoja toje Payagala North stotelėje, kur baigiau pereitą sekmadienį eiti. Reikia persėsti kur nors Kalutaroje, bet iš ten jau taip arti, kad ir taksi-tuktuku nuvažiuoti galima.

Išėjau jau visai prašvitus

Mano gatvė

Į Dehiwalos geležinkelio stotį braunuosi per autobusus

Dehiwalos stotis nuo tiltelio. Pažiūriu atgal, iš kur traukinys turi atvažiuoti, bet tai yra priekio pusė, kur eiti turėsiu

Pažiūriu priekin, kur dabar važiuosiu, bet iš tikrųjų tai yra atgal, iš kur eisiu

Mėnesinių bilietų abonentų sąrašas-balansas

Traukinio bilietas panašus, kokie buvo mano vaikystės laikais. Bilietą reikia saugoti, jį reikės atiduoti išlipus.

Žmonės gyvena prie pat stoties. Juos erzinti turėtų ne tiek traukinių dudndėjimas ar švilpukai, kiek pranešimai per garsiakalbius – traukiniui atvažiuojant vardina visas stoteles, kur jis stos. Pripratę žmonės, žinoma, dėmesio jau nebekreipia.

Iš traukinio išlipę zuikiai eina ne link išėjimo iš perono, o bėga per bėgius už tvoros – perone kontrolierius bilietus renka.

Važiuojam pro priemiesčių lūšnynus. Tikriausiai pro čia praeisiu paskutinę dieną.

Žinau, fokusavimas į lašus ant lango kičas nuvalkiotas, ale gražu vistiek.

Lunavoje įlipo pyragėlių pardavėjas. Paėmiau vieną, bet tas ne toks skanus, kokius pereitą savaitę Panaduroje pardavinėjo.

Kažkur iki čia šiandien norėčiau nueiti.

Traukinys lekia nestodamas mažose stotelėse. Žinia, čia tolimo reiso traukinys į Matarą, mažose stotelėse visokie priemiestiniai stojinėja. Toks priemiestinis galėtų nuvežti tiksliai į mano starto tašką, bet gaunasi taip, kad arba reikia išvažiuoti labai vėlai, arba važiuoti su persėdimais. Todėl lipsiu Kalutaroje, iš ten taksi tuos kelis kilometrus nuvažiuosiu.

Kalutara didelis miestas, išsidriekęs plačiai (tiksliau siaurai, bet toli) pakrante, todėl jame dvi gelžkelio stotys: Kalutara North ir Kalutara South. Man reikia į pietinę, bet gal tas ekspresas, katruo važiuoju, stoja tik šiaurinėje… Kai pirkau bilietą sakiau Kalutara ir tiek, nedetalizavau, niekas ir netikslino. Taigi, traukiniui stabdantis prie Kalutara north pamaniau, kad geriau lipti čia. Jei toks ekspresas stoja North, tai ko gero nestos South – nestojinėja jis kožnoje stotelėje. Besiruošiant lipti susidūriau su konduktorium-kontrolierium, tas pasakė, kad kita stotelė Kalutara-South, taigi dar pavažiavau biškutėlį.

Štai ir Kalutara pietinė. Vagonas mano gale, tad išlipęs nėjau link paradinio išėjimo, o zuikių takais išlindau į stoties aikštę, kur nedelsiant pasigavau tuktuką (neaišku kas ką dar pasigavo). Vežk mane į Poyagala North geležinkelio stotį. Taksistas tikslinosi kelis kartus. Supranatama – kurių galų kažkokiam turistui belstis į kažkokią stotelę, kur nėra jokių užsieniečiams skirtų pliažų ar viešbučių. Važiuoju Raa gerti, pasakiau sinhališkai, tada suprato, tik gal kiek nusiminė supratęs, kad didelio biznio iš manęs nepadarys.

Pravažiavom Kalutaros tiltą su didele pagoda, ko gero man lemta netrukus pro čia praeiti kita kryptimi. Atvarėm į Payagala North stotį. Duodo taksistui 200, aiškiai permokėdamas, tas liūdnai paprašė, kad pridėčiau bent 50. Ką gi, geras šiandien aš, daviau dar 50.

Pro koplyčią ir pro tuščią stoties pastatą paėjau į pietus į tą bėgių perėjimą kur ėjau pereitą dieną.

Sutikau nuliūdusius žmonės ant bėgių. Nebus Raa šiandien, sako, audra vakar medžius aplaužė, virves patraukiojo.

Raa virvės neatrodo kažkaip pažeistos, bet žmonės geriau žino.

Ką darysi, apsieisiu be Raa, tos palmių sulos rytmetinės. Nuėjau į pakrantę, pabandysiu iki Kalutaros pliažu paeiti, kiek gausis. Pasisiveikinau su žvejais prie valčių, tie irgi nusiminę, patvirtino, kad šiandien Raa nebus.

Šitas krantas būtų maloniai praeinamas paplūdimys, bet jame tankiai pristatyta akmeninių molų-bangolaužių, per kuriuos taip nepatogu laipioti – vis reikia apsiauti ir nusiauti kroksus. Apsiauti reikia, nes basam kojos per akmenis slysta, vėl apsiauti reikia, nes su kroksais per smėlį brendant smėlio pribyra ir graužia paskui. Prieš kiekvieną kroksų apsiavimą reikia gerai nusivalyti smėlį, kuris čia toks limpantis jiedkas – štai kur gaišatis ir inkonviniensas.

Šičia ne turistinis pliažas, bet vienas-kitas restoranėlis pasitaiko. Iš vieno išbėgo kvietėjas, užeik užeik, pusryčius gausi. Nenoriu pusryčių, noriu Raa, sakau. Tada tau reikia tolyn paeiti, dar vieną molą perlipti, ten už jo pasukti krantan, kirsti gelžkelį ir bus Raa vieta, tikras Raa kantynas. Dėkoju už informaciją, užeisiu kada nors pas jus pavalgyti, sakau paslaugiam kvietėjui.

Pažiūrėjau atgal iš kur atėjau. Ilgas kelias nueitas.

Pažiūrėjau priekin, kur einu. Visai nedaug beliko.

Dar vieną molą perlipti nesistengiau, apėjau per jo šaknis, per pajūrio lapiją.

Prie mažytės žvejų prieplaukos užuodžiau, kad Raa gėrykla čia pat, todėl pasukau krantan. Neapsirikau, jau matosi stoviniuojantys Raa gėrėjai.

Perėjęs per geležinkelį atsidūriau tame Raa kantyne, pačioje didžiausioje mano matytoje Raa girdykloje prie palmių. Fantastiška vieta, ten ne vienas šimtas gėrovų tilptų. Net muzika groja. Tiktai tuščia dabar. Dešimtą atsidarys, paaiškino laukiantys pijokėliai. Dar net devynių nėra, ką daryti. Prisėdau, nusivaliau smėlį nuo kojų, apsiaviau kroksus, pavaikščiojau aplink įsivaizduodamas čia šurmuliuojančią minią. Reikia žinoti Raa barų darbo laikus: vieni dirba nuo aušros iki sutemos, kiti veikia valandą saulei tekant, kiti per pietus, kiti pavakare tik atsidaro. Jei tokiu laiku būčiau atsiradęs Induravos Raa girdykloje, būčiau pavėlavęs, o čia dar laukti valandą iki atidarymo. Pijokėliai laukia ant bėgių sutūpę, kieman jų dar neįleidžia, bet man leido apsižiūrėti.

Čia surašytos teisingos Raa kainos.

Stovinčiųjų baras ir bordiūrai prisėdimui. O gal takelis eilei.

Pasižymėjau šitą nuostabią vietą žemėlapyje, atsidusau ir toliau patraukiau. O gal valandą paėjęs pasigausiu taksi-tuktuką, atlėksiu čia paragauti Raa dieninio, paskui lėksiu atgal.

Beeinant pabėgiais pliūptelėjo lietus. Ne šiaip lietus, o liūtis baisinga, dangus su žeme maišėsi. Vos spėjau kuprinę į maišą įvilkti ir skėtį išsiskleisti. Gal reikėjo Raa girdykloje likti… Bet dabar kai jau einu, tai paeisiu ir per liūtį – vėjas nedidelis, kompui nėra pavojaus sušlapti, šlapios tik kelnės ir kroksai per balas besitaškant. Pasukau į plentą, nes ten bus daugiau galimybių po stogu pasislėpti, jeigu ką.

Keels yra geras supermarketų tinklas, juose neretai būna alkoholio skyriai, kas itin retai pasitaiko kokiame Food City

Priėjau musulmonų kvartalą. Tokie kvartalai yra visuose didesniuose miestuose (o mažesniuose miesteliuose kartais jie visą teritoriją ir užima), žinia, Kalutara didelis miestas ilgai per jį einu, iki centro dar nearti.

Šiukšlininkai dirba lietui aprimus

Didelė stotelė, erdvi

Atstumas iki pabaigos nenumaldomai artėja

Priekyje vis labiau išryškėja stupa didžiulė. Artėjant prie jos vis daugiau prekeivių ir ubagų.

Praėjau pro bokšto laikrodį ir šalia paminklą žmogui sutraukiusiam savo grandines. Kad tos grandinės geriau matytųsi nufotografavau paminklą iš įvairių pusių.

Bokšto laikrodžius britai pastatė visuose Šri Lankos miestų centruose, bet žmonės nepasidarė nuo to punkltualesni.

Prie šventyklų komplekso ilga gėlių pardavėjų eilė. Čia perka gėles, nuskina kotus, žiedus aukoja Budai.

Dešinėje didžiulė stupa, kairėje šventykla.

Jau buvo čia įsigudrinusių pinigus rinkti iš įeinančių užsieniečių.

Neužsukau į šventyklą, nemaišiau maldininkams, praėjau tik pro šalį lėtai stebėdamas ugnies aukų sieną.

Praėjęs pro šventyklų kompleksą atsidūriau ant tilto per plačią Kalu upę.

Atsisukau dar atgal pagodos nufotografuoti.

Gal netyčia čia užklydęs skaitytojas dyvijasi kas yra tose didelėse stupose, kodėl ten į vidų neužeinu paveizėti. Į vidų ten niekas nevaikšto, nes stupa dažniausiai yra toks didelis relikvioriumas, kur saugomas koks Budos plaukelis ar kitų šventųjų relikvijos, kartais tik simboliškai, kartais kokios brangenybės, vienžo, ten saugykla, o ne šventykla. Gali būti, kad ten iš viso viskas užmūryta ir rodos netuščiaviduris reikalas. Arba visai nieko nėra, tik simbolis.

Perėjau pirmą tiltą, paskiau salą, paskiau antrąjį tiltą. Abu tiltai papuošti spalvingomis budistų vėliavomis. Beeinant pro tiltus lietus apsispakajino, pavirto į dulksną.

Gėles pardavinėja ir kitoje tilto pusėje maldininkams einantiems į šventyklą iš šiaurės pusės.

Perėjęs tiltą netoli plentu tepaėjau, pasukau link vandenyno, nes pakyrėjo mašinų besitaškančių baidytis.

Laidotuvių vartai

Cunamio griuvėsiai

Išlindau į pakrantės gatvelę. Tai patys geriausi mano ėjimo momentai: vandenynas šalia su savo bangų mūša gaivinančia, bet per smėlį bristi nereikia, o keliukas šviežiai asfaltuotas, patogus ėjimui, į kroksus nepribyra, net nepridulka. Mašinų judėjimas minimalus, baidytis nereikia, bet yra žmonių praeinančių ar dviračiais-mopedais pravažiuojančių – nesijauti vienišas, yra kas užšnekina, yra su kuo persimesti keliais žodžiais, ko nors pasiklausti jei reikia. Tokių pakrantės keliukų ne taip ir mažai pasitaikė mano ėjime aplink salą.

Toje pajūrio gatvelėje besivadinančioje De Abrew road nemažai visokių gesthausų-viešbutėlių. Esu čia buvęs prieš 4 metus, tik pora tebuvo, pristatė dabar.

Maloniai nustebino mažos kainos deklaruojamos iškabose.

Įkėliau koją į paplūdimį pažiūrėti koks čia pliažas. Tuščias, šakų priversta po audros, šunauja tik pliažinasi. Gerai, kad keliukas šalimais.

Vėl grįžus į kelią manęs jau laukė iš vieno viešbutėlio išėjęs šeimininkas, pakvietė užeiti. Neieškau nakvynės, sakau, nebent alaus duosit, tada pas jus atsipūsti prisėsiu. Žinoma, sako, prašom prašom ir įvedė į priimamajį. Atnešė alaus, bet tas stiprus spirituotas, negeriu tokio. Man lagerio kokio geriau, Laiono ar Karlsbergo. Bus už 5 minučių – pasiuntė bachūrą su mopiedu parvežti, o dabar prisėsk, pailsėk.

Taip susipažinau su Earny, Vinarta guest viešbučio šeimininku.

Ilgai užtrukau pas Ernį. Kol alaus sulaukiau, kol išgėriau jį praskiesdamas, neskubėdamas. Susirinko šeimininko draugai, paplepėjom. Keturi žmonės sėdėjo ir žiūrėjo kaip aš alų geriu nieko neveikdami. Klientų nebuvo, visi kambariai laisvi, parodė man keletą.

Visai nieko už 1000, ko gero pavyktų nusiderėti iki 750, kaip ant tvoros užrašyta

Ernio draugas papozavo su kardu

Įdomus žmogus tas Ernis, rekomenduoju pas jį apsistoti nebrangiai. Pristatys tau visko, ko reikia, suorganizuos bet kokią ekskursiją, pats gali pabūti vairuotoju ir gidu, pageidaujant surengs barbekiu kieme. Jis pats daro samagoną kasipu iš cukraus, siūlė paragauti, atsisakiau. Sako tas kasipu gerai geriasi su kola. Dar Ernis moka daryti sidrą iš bananų ir ananasų. Šiuo metu neturėjo man duoti paragauti.

Mama janava, kas reiškia, kad jau einu, sakau išgėręs alų su gazuotu vandeniu. Neskubėk, sako vienas iš sėdėjusių ir stebėjusių kaip geriu, neskubėk, tuoj smarkus lietus užeis. Numojau ranka, atsisveikinau, išėjau.

Nedaug paėjus iš tikrųjų vėl prapliupo lietus, iš kur tas žmogus galėjo taip tiksliai atspėti, net į dangų nepažiūrėjęs… Nieko, galiu eiti ir per lietų, kuprinė apsaugota, pats ir kompas po skėčiu.

Praėjau pro viešbutį kur nakvojau kadaise prieš 3 ar 4 metus. Tada nebuvo iš ko daugiau rinktis. Viešbutis neblogas, tiesa.

Šnibždančių kriauklių vila

Praeidamas pro vieną pakelės restoraną pamačiau, kaip iš mašinos alų ten krauna. Reiškia gera vieta. Užsukau vidun dar vienam buteliukui su vandeniu. Alus tai ne  kola kokia, galima ir daugiau išgerti nepakenkiant sveikatai.

Ta vietelė man patiko. Nors tuščia, iš klientų tik vienas aklas vyriškis. Pasikviečiau jį prisėsti šalia. Taip susipažinau su Lal, buvusiu vairuotoju, neblogai kalbančiu angliškai, daug išmanančiu apie šias vietas. Puikus pašnekovas, nupirkau jam alaus. Lalas apako nuo glaukomos. Daug su juo kalbėjomės, prie pokalbio prisijungė ir bufetava. Gal nori užkąsti, sako, galiu pakepti kiaulienos biškelį. Puiku. Mažytė porcija, bet čia tik ant vieno danties, taip sakant, ne ėsti čia sustojau. Bet taip skaniai susivalgė, kad dar paprašiau pakartoti. Lalas išgėręs alų mums su padavėja gražiai padainavo. Sutarėm, kad dar čia atvažiuosiu kada nors vėliau ir paimsiu Lalą su savim išgerti Raa.

Gera vieta, rekomenduoju sustoti pravažiuojant.

Einu toliau pailsėjęs. Nuostabus pakrantės keliukas baigėsi, reikia rinktis: ar eiti pliažu, ar biškį toliau nuo kranto pagelžkeliais. Jei būtų saulėta diena, eičiau paplūdimiu, bet dabar vis palyjant geriau eiti kitaip. Pasukau prie geležinkelio.

Iškaboje galima įžiūrėti Šri Lankos bandymą tarpininkauti tarp Rusijos ir Ukrainos.

Šiose vietose stebėtinai daug rusiškų užrašų. Štai kur dabar bazuojasi mūsų dideji rytiniai kaimynai, atlaisvinę Mirisos ir Unavatunos pliažus. Ko gero čia jų didesnė koncentracija, nei Hikkaduvoje. Kaip čia taip atsitinka? Greičiausiai čia esantys rusų turizmo agentai susiranda kokią naują pigesnę vietą, suroganizuoja čia grupę poilsiautojų, tuo paseka ir kiti turų operatoriai. Kai suras dar pigesnę vietą, visi persimes tenai.

Alaus gėrimas einant turi vieną neigiamą efektą – dažnai norisi pasisioti. Dabar einu pro tankiai apgyvendintas vietas, žmonės visur, nepasislėpsi už krūmų. Užtat galima patikrinti kaip atrodo prašmatnūs viešbučiai – jie labai tinka tam reikalui.

Tokios ir panašios vietos tinka užsukimui į wc

Tokios ir panašios vietos tinka užsukimui į wc

Visai tuščias traukinys pravažiuoja

Tokios ir panašios vietos tinka užsukimui į wc

Pagelžkelės karvės traukinių nesibaido

Palei gelžkelį irgi yra kilometrų stulpai. Kažkaip lėtai judu šiandien, dar daug nueiti liko.

Žydras balos vanduo – gamtos stebuklas, galima čia turistus vežioti

Where are you going, kalbina sustoję tuktukų vaituotojai. Kelin kelin, sakau, kas reiškia tiesiai. Tai išgirdę jie irgi nuvažiuoja kelin-tiesiai keliu – neįdomūs jiems klientai mokantys sinhališkai, daug iš jų nepaimsi.

Praėjau pro bachūrėlius kelyje kriketą žaidžiančius. Judėjimas mažas, reikia išnaudoti momentus, kai nelyja. Geri bachūrai, palaukė, kol praeisiu, nemušė tuo metu, negavau į kuprą iš kamuoliuko (kaip yra buvę).

Tokios ir panašios vietos tinka užsukimui į wc

Pagelžkelės keliukas susitraukė į takelį, čia jau mažiau žmonių, čia jau būtų galima krūmuose pasisioti, bet aš jau pripratau tai daryti prabangiuose viešbučiuose, kitur ir nebesinori.

Priėjau prie geležinkelio stoties su pavadinimu Nr 1. Pavadinimas keistas, kol kas neišsiaiškinau kodėl toks.

Čia pagalvojau, kad vistik reikia įvairovės, reikia dar ir pliažu paeiti, kol nelyja. Taip ir padariau.

Atsisukau pažiūrėti atgal, iš kur atėjau, kur jau praeitis, kur jau upė į kurią antrą kartą neįbrisi

Pažiūrėjau priekin, kur ateitis, kur bet kada gali atsitikti kas nors, kas pakeis visą gyvenimą

Pliažas tuščias. Vietoj turistų čia ilsisi audros atnešti medžių gabalai. Matosi, kad didelė audra čia praūžusi trečiadienį, ir Kolombe jautėsi. Per visokias žinias rodė, kad buvo baisus uraganas, bet yra buvę ir baisiau, nors per tarptautines žinias apie tai nieko nepranešdavo. Tokios audros bent porą kartų per metus čia atsitinka. Nieko baisaus, viena-kita lūšna nugriūva, kaimeliai lieka be elektros kuriam laikui, bet žmonės pripratę. Baisiau būna per gegužės-birželio liūtis, kai upės išsilieja, kai purvo nuošliaužos ištisus kaimus palaidoja.

Pasigrožėjęs pouraganiniu paplūdimiu vėl pasukau prie geležinkelio.

Tokios ir panašios vietos tinka užsukimui į wc

Tokios ir panašios vietos tinka užsukimui į wc

Tokios ir panašios vietos tinka užsukimui į wc

Lėtai slenka tie kilometrai šiandien. Vargiai bespėsiu iki Panaduros nukakti, vakarinio Raa atsigerti

Norėjau prieiti prie ant bėgių sėdinčių bachūrų ir paprašyti pasislinkti, bet pravažiavo traukinys, visi išsilakstėm

Praėjau pro pagelžkelės budistų šventyklėlę žavinčią savo natūralumu.

kaip lėtai tie kilometrai slenka šiandien, vargiai ar bespėsiu nueiti iki Panaduros, vakarinio Raa atsigerti

Pagalvojau, užsuksiu į modernų stiklo tualetą, bet užrakinta

Toks įspūdis susidarė, kad geležinkelio kilometrai eina lėčiau, nei plento. Gal reikia į plentą grįžti…

Užeik, užeik, pakvietė diedukas išlindęs iš pagelžkelės restoranėlio. Nusprendžiau užsukti, atsipūsti ir pamąstyti, kodėl einant palei geležinkelį laikas bėga lėčiau, nei einant plentu.

Daug mąstyti nesigavo, nes diedukas buvo šnekus, klausinėjo manęs apie viską, ir aš jo klausinėjau apie šių vietų ypatumus. Ar seniai čia rusai atsirado, klausiu. Neseniai, prieš porą metų kažkur. Bet visi spėjo iškabas surusinti, operatyviai dirba. O ruskai šnekėti dar neišmokot, klausiu. Dar ne, juokiasi diedukas. Ar didelis uraganas pas jus buvo užužvakar, klausiu. Jo, čia elektra dviem dienom dingusi buvo, laidus nutraukė uraganas.

Paprašiau alaus. Kvietė užeiti vidun prie stalo gerti, bet man geriau čia, verandoje. Ketino man čia stalą atitempti, sustabdžiau, man gerai bus ir kėdė.

Iš tikrųjų čia neblogai. Nenuplėšė daug už alų. Ir aš ką nors ant sienos užrašysiu, sakau. Bemat atnešė flamasterius.

Padėkojau diedukui už servisą gerą, atsiprašiau, kad šį sykį jūros gėrybių neužsisakiau ir toliau patraukiau pagelžkeliais.

Geležinkelio kilometai slenka taip lėtai… Gal čia bėgių gravitacijos įtaka.

Priėjau Varduvos geležinkelio stotį. Nusprendžiau pereiti per šios Žemaičių Kalvarijos stoties peroną.

Tie kilometrai slenka taip lėtai… matyt šiandien nebeprieisiu Panaduros, negausiu vakarinio Raa

Beeinant palei geležinkelį vis kirba mintis, kad čia yra kažkokia laiko strėlė. Visokie sulėtėjimo efektai. Gal atsistojus ant geležinkelio galima rasti tašką, kur laikas sustoja… Taip galvojant pralėkė traukinys ir dalinai patvirtino mano samprotavimus.

Dangus staigiai visai apsiniaukė ir vėl pliūptelėjo liūtis ant mano galvos, jau kokį trečią kartą šiandien. Ir tai atsitinka man beeiant, niekada liūtis neprasidėjo po stogu kur nors bebūnant.

Tie kilometrai taip lėtai slenka palei gelžkelį, vargiai bespėsiu iki Panaduros nueiti šiandien

Tie kilometrai slenka taip lėtai palei geležinkelį… Gal geriau pasuksiu į plentą, gal ten eisis greičiau.

Tokios ir panašios vietos tinka užsukimui į wc

Išlindau į plentą. Lietus nepaliauja pliaupęs.

O plente kilometrai bėga greičiau

Bešlepsėdamas per lietų priėjau Panaduros miestą pagaliau. Tasai miestas garsus keliais dalykais. Visų pirma, iki jo tęsiasi trumpiausias priemiestinis Kolombo traukinio maršrutas. Visų antra, čia jau tikrai Kolombo priemiestis, tarpuose jokių kaimų daugiau nebebus. Visų trečia, pliaže netoli geležinkelio stoties yra arčiausiai sostinės esanti Raa girdykla. Bet jau nebeeisiu ten tos palmių sulos parūgusios gerti. Visų pirma dėl to, kad kažin ar ten kas nors veikia per tokią liūtį ir po jos. Visų antra, jau pradeda temti, galiu nespėti atsidurti su šviesa. Visų trečia, nelabai jau besinori to vakarinio Raa, mielėm atsiduodančio.

Tiek to tas vakarinis Raa, geriau jau alus. Einu pro kinų restoraną, užsuku, alaus yra. Prisėdu. Man dar ir vandens su burbuliukais, sodos, aiškinu, plain soda, bet oficiantas berniukas niekaip nesupranta tol, kol neparodau į plakatą ant sienos.

Dar užsisakiau vakarienę – devilled fish – šėtonintos žuvies gabaliukų deginančiai aštrių.

Ai, galvoju, nebeeisiu toliau šiandien, užteks, kvatit. Pavakarieniavęs namo važiuosiu, tamsu jau.

Tame kinų restorane nieko kiniško nėra apart pavadinimo. Nei vieno kiniško patiekalo. Užtat apart alaus yra stipriųjų gėrimų ir pijokėliai renkasi, viduriniosios klasės, nes čia ne pigiausia vietelė. Man bevakarieniaujant jų prisirinko tiek, kad laisvų stalelių nebeliko. O lietus lauke vis pliaupia.

Pavalgęs išėjau į plentą ir dar paėjau iki artimiausios autobusų stotelės. Įšokau į sulėtinusį bėgį prie manęs autobusą, man iki Dehivelos, sakau. Pasirodo, ne visi autobusai į Kolombą iš čia važiuoja, ne į tą įšokau. Ne bėda, mane išleido prie pagrindinės stoties, ten bemat pasigavau teisingą autobusą ir važiuoju atsipūtęs namo, net atsisėsti gavau kažkur ties Moratuva.

Tataigi, nelikau čia nakvoti, nes namai jau tiek arti, per gerą pusvalandį nuvažiuoti galima per kamščius. O rytoj pilnatis, tai gal namuose ir pabūsiu, nes garsiojo rytmetinio Panaduros Raa negausiau tokią dieną. Žinia, pilnatis – poya – yra šventa diena Šri Lankoje, niekas nedirba, alkoholio neparduoda, meldžiasi visi. Ir aš rytoj kaip nors kam nors pasimelsiu, o kelionę tęsiu poryt, jau pirmadienį. Ko gero tai bus paskutinė ėjimo diena, jei pavyks įveikti tą >30 km atstumą.

Posted in Dienoraštis, Šri Lanka | Tagged | Leave a comment

Aplink salą. Septyniasdešimt šešta diena.

Septyniasdešimt šešta diena

Sekmadienis, 2017-11-26

Geležinkelio stotyje • Rytmetinio Ra beieškant • Gerbiamas šinkorius • Ja russkij • Ra – nacionalinis paveldas • Kari-pinči arbata • Pusryčiai šunaujai • Diskamedis • Per Bentotos neriją-estuariją • Persikėlimas per upės žiotis • Alutgamos pliažo skudurai • Tvora su baseinu • Brangiame viešbutyje prie rifo • Įkyrus brangakmenių pardavėjas • Musulmonų verslas • Bendravimas su ožkomis • Padėjau žvejams • Atsirado dingęs globėjas • Jaunos ir senos kartos filosofų žvilgsniai • Žuvusių žuvelių atminimo įamžinimas • Skanios pončkutės • Pigus alus byrgartene • Paslaptingos katės • Įspūdingos džiovintos žuvys • Per Magonos miestelį • Restorano undinės ir undinai • Dilema prie geležinkelio pervažos • Čigonų palapinės • Vaikai bon-bon prašo

29,3 km


Naktį užpuolė uodai, seniai taip bebuvo su manim. Teko keltis, citronelos aliejum išsitepti.

Čia nakvojau.

06:10 jau pajudu į kelią. Visų pirma reikia nusigauti į startinę poziciją, t.y paeiti kokį kilometrą atgal. Nenoriu atgal eiti tuo pačiu keliu, tuktuką pasigavau. Vežk čia pat plentu, parodysiu kur. Taksistas supratingas, veža kur rodau, neklausinėja.

Bevažiuojant prisiminiau, kad vakar čia buvau praėjęs rytmetinio Ra vietą. Plauk, sakau šoferiui, nuvežk iš pradžių kur Ra. Vairuotojas nepasimetė, žinau, sako, dabar turėtų jau būti. Artėjant prie Indurawa Beach resort prabangaus viešbučio pastebėjau kelis žmogelius šmirinėjant palei tvorą. Čia turbūt Ra, sakau. Ne, sako šoferis, ją renka kiek toliau. Aišku, važiuojam ten, kur vakar mačiau virves tarp palmių viršūnių. Sustojom, šoferis šūktelėjo kažkokiam pažįstamam: ar Indika yra? Ne, sako tas, nuėjo ten, rodo iš kur atvažiavom. Aišku, sako šoferis, Ra šiandien geria ne prie pat palmių iš kur renka, o kiek toliau, dėl konspiracijos. Grįžom ten, kur rodžiau, jog čia Ra – turiu uoslę tiems dalykams. Ar Indika yra, šūktelėjo šoferis šmižinėjantiems žmogeliams. Taip, sako, yra. Supratau, kad Indika čia yra Ra-masteris, kur jis, ten ir visi pijokėliai migruoja.

Privažiavom prie žvejų namelio, kur tinklus saugo. Va čia tau įpils Ra, sako šoferis. Daviau jam šimtinę, tas padėkojo, nezirzė, kad per mažai. Ne visi čia sugadinti turizmo.

Ajubovan, pasisveikinau su Ra gėrėjais, jie nusijuokė. Todėl, kad čia tas pat, jei į kokią Lietuvos snarglinę (kaži ar liko dar tokių) atėjęs pasisveikinčiau su visais “tegu bus pagarbintas”.

Pirmą stiklinę man įpylė be eilės. Matau, kad visi staigiai zalpom išmaukia, atiduoda stiklinę šinkoriui ir vėl stoja į eilę. Žinia, stiklinės tik dvi, nevalia užlaikyti. Atsistojau į eilę ir aš, plepuosi su kiek nustebusiais žmonėmis. Čia žvejai daugiausiai, išgėrę Ra jie eis į jūrą savo laiveliais ar susės tinklų narplioti. Vienas-kitas etatinis pijokėlis čia bus tol, kol Ra nepasibaigs.

Ra-masteris šinkorius Indika rimtas vyras, inteligentiško veido, jį visi gerbia, jo klauso. Jis palaiko tvarką, neleidžia vieną po kitos gerti, liepia palaukti eilėje. Pastebėjau keistą dalyką – visi moka po 150 ir geria tris stiklines, Indika atsimena kiekvieno kreditą. Ne po vieną, ne po dvi, o po tris. Tokia norma tatai. Aš buvau padavęs šimtinę, reiškia man dar viena stiklinė priklauso. Jei neičiau aplink salą, gerčiau daugiau, bet dabar dviejų bus gana.

Rytmetinis Ra skanus, švelnus, beveik neturi to specifinio kvapo. Bet klastingas, nors geriasi nekaltai. Ta sula toliau fermentuojasi skrandyje ir svaiginamos medžiagos susidaro vėliau. Esu girdėjęs, kad rytmetinio Ra gėrėjus grįžtančius į Kolombą reikia iš traukinio išnešti, jiems pasėsta jau bevažiuojant namo.

Pabendravau truputį su sugėrovais. Vienas jų dar jaunas vyrukas su užrašu ant maikutės “ja russkij”. Kur gavai tokią, klausiu. Turistai padovanojo.

Geras dalykas tas Ra. Galėtų būti pripažintas kaip nacionalinis paveldas. Galėtų turistams pardavinėti, tie tikrai gertų ir mokėtų kelis kartus daugiau. Bet visų pirma tasai Ra kažkodėl daugelyje vietų uždraustas; visų antra aukštesnių kastų vietiniai nosį rauko, jie tik europietiškus gėrimus geria; visų trečia, vietiniams trūksta išradingumo, iniciatyvos.

Paskanavęs Ra atsisveikinau su sugėrovais, grįžau į plentą  ir patraukiau atgal į nakvynės vietą – vis tiek gavosi kelio persidengimas nedidelis, bet dėl Ra verta.

Atsigėrę Ra žvejai eina prie savo laivelių

Ko gero čia gerai būtų apsistoti

Jei būčiau protingesnis, būčiau apsistojęs Wasanoje, būtų optimaliausias sprendimas. Kita vertus, jei viską daryčiau teisingai, optimaliai, tai ko gero būčiau nuobodus, zanudnas. Visokie nukrypimai, kvailiojimai ir yra tos mutacijos – evoliucijos veiksnys. Ir kuriant dirbtinį intelektą reikia leisti daryti klaidas, keistus sprendimus.

Vakar iki čia buvau atėjęs

Šnabždančių palmių prašmatnus viešbutis

66 blogas skaičius, prabėgau tą kilometrą greitai

Stabtelėjo tuktukas pro šalį važiavęs. Tu Ra gėrei, sako taksistas, važiuojam, dar išgersim kartu. Nejaugi tiek neša nuo manęs… Ne, matyt koks jo draugelis iš sugėrovų man išėjus paskambino, klientą užrodė. Tikriausiai tas “ja russkij”.

65 jau neblogas skaičius, sulėtinau tempą

Skaniai atsigėriau žolelių sriubos-arbatos pakelėj. Šita iš kari-pinči lapelių, ajurvedinė, kas dieną gersi, sveikas būsi. Tik 50 rupijų stiklinė.  Davė užsikąsti rudo palmių saldėsio, man nereikia.

Laidotuvių dekoracijos

Sun bed visur free, nemačiau, kad mokėti reikėtu, jei esi klientas ir ko nors užsisakai

Papajos medis

Pakyrėjo plentu eiti, mašinų bijoti, pasukau į paplūdimį. Čia jau Bentota, labai turistinė vieta. Bet dar tik prieigos, dar tušti pliažai.

Pasižiūriu atgal iš kur atėjau. Ten jau materializavęsi dalykai, ten jau istorija.

Pasižiūrėjau į priekį, kur einu. Ten dar nearti dirvonai, ateitis, niekas neapibrėžta.

Pasisveikinau su vyruku atnešusiu pusryčius pliažo šunaujai. Ką valgo tavo šuneliai, paklausiau. Ryžius su kariu.

Einu pro kažkokius keistus stagarus susmaigstytus smėlyje ir stebiuosi – nejaugi čia meškerės tokios plonos. Ne, čia fejerverkus naktį sprogdino.

Priėjau kyšulį, tas lengvai praeinamas, nereikėjo pro akmenis laipioti.

Už kyšulio atsivėrė civilizuotas Bentotos pliažas upės estuarijoje – tokioje lyg ir nerijoje.

Sutikti žvejai parodė kokių vėžių prigaudė.

Priėjęs diskamedį prisėdau po juo pailsėti. Štai iš kur atsiranda visokie CD, DVD… Bet ne, čia juos medituotojai iš viešbučio atėję sukabinėjo.

Baltasis poilsiautojas žvejams valtį į krantą užstūmė

Čia tai prašmatnus viešbutis

Žmonių mažai pliaže, nes dargana.

Pliažas taip ištuštėjo, jog pradėjau nerimauti, kad ten gal kokia bazė karinė, nepraleis manęs, reiks atgal grįžti į nerijos šakumą. Bet ne, neturėtų taip būti.

Smėlio bangos.

Priėjau estuarijos galą. Į patį smaigalį akmenim nelipau, pasukau į kitą krantą, gal pavyks kaip nors per žiotis persikelti.

Išlindau takeliu į kitą krantą, matau, šone valtis su žmogum stovi. Reikėjo biškį vandeniu pabristi per mangroves.

Valtininkas jau ruošėsi išplaukti, bet pamatęs, kad moju jam, palaukė.

Šauniai persikėlėm per Bentotos žiotis. Daviau valtininkui šimtinę, padėkojo, daugiau neprašė. Ne visi kurortų žmonės sugadinti, pasirodo. O gal dėl to šimtinės užteko, kad aš jį sinhališkai šnekinau. Ne turistas, reiškias, vietinis, ir taksa vietinė tokiems.

Šitame krante jau nebe Bentota, o Alutgama. Pašnekėjau su valtininkais. Kur čia Ra žmonės geria, klausiu. Ne todėl, kad aš baisiai noriu, lyg priklausomybę turėčiau, bet todėl, kad dabar kaip koks etnografas užsimaniau aplankyti kuo daugiau tų Ra vietelių, užregistruoti jas, kol jos dar neišnyko – ten tokia specifinė miela atmosfera. Gal ta informacija pravers kitiems keliautojams – nuotykių ieškotojams. Va te, rodo atgal, kur vakar vakare mane buvo atvežę. O toje pusėje nėra – rodau šiaurėn, kur dabar eisiu. Yra, sako ten toliau už rifo mažame kaimelyje.

Gražių mergaičių fotosesija.

Alutgama turistinė vietelė. Ten galima ir prie upės mėgautis ir prie jūros. Prie upės daugiausiai koncentruojasi visokie jogai, medituotojai, ajurvedos mėgėjai, esu ten buvęs. Man reikia eiti pajūriu, palikau upę už nugaros.

Kožnas pliažas čia turi savo specifiką. Alutgamoje ypač daug visokiais skudurais prekiauja. Pliažas tuštokas, nes dargana. Bet pamačiusios mane pardavėjos bobutės atbėga iš tolo, vejasi išsišiepusios. Kai užšnekinu sinhlaiškai nusispjauna ir eina atgal – ne jų klientas.

Priešais rifą praėjau kyšulį su gražiu takeliu praėjimui.

Tvora su vandeniu – tokios dar nemačiau.

Rifas krantą nuo bangų dengia, ten galima lyg baseine plaukioti, ant rifo meškerninkai.

suvenyrai

Priėjau prabangų pliažinį viešbutį ir pagalvojau, jog gana paplūdimiu eiti, juolab, kad netrukus tas pliažas ir baigsis. Daug visokių restoranų praėjau, tasai ko gero paskutinis. Reikia čia sustoti, rytinio alaus atsigerti.

Sėdžiu, ilsiuosi, voveres stebiu aplink lakstančias. Greitai laksto, nesiduoda fotografuojamos.

Brangi vieta, odnako. Šiaip nemėgstu restoranų, kur trigubai mokėti reikia vien už tai, kad alų atneša oficiantas baltais krakmolytais marškiniais. Tokį pat gėrimą gaučiau ir iš dieduko su maikute ir sarongu. Bet čia yra ir kitų patogumų. Visų pirma minkštas patogus fotelis. Visų antra, baseinas šalia, jei norėčiau, galėčiau ten mirkti, niekas nevarytų. Visų trečia, galima kortele atsiskaityti.

Praėjau pro prašmatnaus viešbučio foje su suvenyrų krautuvėmis ir dekoracijomis.

Tuoj papuoš Kalėdų eglutę

Pailsėjęs prašmatniame viešbutyje išlindau į pakrantės gatvelę. Kaip gerai, kurį laiką nereikės eiti plentu, mašinų bijoti.

Ajurvedinės procedūros čia tiek kainuoja

Vartai į budistų šventyklas įspūdingi

Enu pro musulmonų zoną. Čia jie kompaktiškai nuo kitų atsiriboję gyvena. Musulmoniškuose rajonuose mečetės, žinoma, ožkos ganosi, daugiau šiukšlių, bardako, ir, jei pasitaiko prie turistinės zonos, pirkliai įkyresni.

Vienas diedukas ilgai ėjo šalia, vis šnekino, arbatos kvietė pas jį užeiti išgerti, čia netoli. Jis turįs brangakmenių krautuvę ir man nori parduoti visokių safyrų ir smaragdų už labai mažą kainą. Kelis kartus jam sakiau, kad aš nieko nesiruošiu pirkti. Nereikia pirkti, tik pažiūrėti, sako jis. Neįdomūs man brangakmeniai, sakau diedukui, negaišk laiko su manim, aš tikrai ne tavo klientas. Gaila, tamiliškai tiek nemoku, kad paaiškinti galėčiau, o musulmonai singališkai nelabai šneka. Nepirksiu, sakau brangakmenių, pinigų neturiu, sakau. Šposijat, ponuli, šposijat, kur matyta, kad baltas ponas pinigų neturėtų. Pas mane patys pigiausi brangakmeniai, iš Vokietijos atskrenda jų pas mane pirkti, čia daug vokiečių, gal ir pats vokietys būsit. Užeikit, ponuli, tikrai geri brangakmeniai. Sunku buvo atsikratyti įkyruolio.

Pro šitą musulmonišką rajoną turistai nevaikšto, nebent kas atklysta iš Bentotos ar Alutgamos netyčia ar pasiklydęs, tada būna apspiestas brangakmenių pardavėjų. Tokia tatai čia specializacija Hetimulos, Maradanos, Beruvelos musulmonų miesteliuose. Netoli kalnai, kur tuos brangakmenius kasa, o musulmonai supirkinėja, pardavinėja – jie yra monopolizavę šį verslą.

Praėjau pro vieną tokio brangakmenių pirklio tvorą, kur nulipdytas bareljefas apie jo svajonę – jis atsiveža brangakmenių pilnus bliūdus iš kalnų, prie jo baltaš..knių turistų eilė sustoja tų brangakmenių pirkti.

Kelis kartus teko mandagiai ir kiek griežčiau atsifutbolinti nuo brangakmenių pardavėjų. Jau geriau eiti pro žvejus – jie nepuola įkyrėti praeiviams užsieniečiams, užsiima savo reikalais ir tiek.

Praėjau pro žvejų uostą ir nedidelį žuvų turgelį. Čia tuščia, visas šurmulys ryte buvo, gal dar pavakare bus. Ne visi musulmonai brangakmeniais prekiauja, yra ir žvejų.

Kažkas fainas dėžėse

O čia tiesiog kha.

Va taip bus visom barakudom.

Barberyn sala matosi, kada nors gerai būtų aplink tą salą apeiti.

Priėjau ožkų pulkelį, pabuvau su ožkomis ir ožiais. Viena vienaragė ožka buvo drąsi, bendravo su manim, kitos baikščios, šalin ėjo.

Bėk iš čia kur nors slėptis, mekeke, sakau vienaragei, su musulmonais juk gyveni, o jiems netrukus Kurbam Bairamas, pjaus jus, tave pirmą.

Komunistai sinhalų ir tamilų kalbomis ragina sukilti prieš valdžią

Netoli stadiono praėjau žvejus sunkiai tinklus su žuvelėm tempiančius, taip sunkiai, tiesiog išjudinti negali. Padėjau pertempti per aikštę. Ne simboliškai, o iš tikrųjų. Nesu stiprus, pas save Lietuvoj išvis slabakas, bet čia stipruolis jaučiuosi.

Budos koplyčią praėjau – reiškia musulmonų rajonas baigėsi

Musulmonai baigėsi, šiukšlių pakelėje sumažėjo, vietoj ožkų karvės pasirodė.

Vaikinai paprašė juos nufotografuoti

Priėjau šv. Antano koplyčią. Ilgai nebuvo katalikų koplyčių, jau ir pasiilgti pradėjau. Sveikas, globėjau, kur buvai dingęs?

Prezidento Radža-Pakso rezidencija

Čia galima įlindus pastudijuoti visokias kontorines knygas.

Džiovintų žuvų vėriniai puošia namą.

Priėjau šv. Lozoriaus bažnyčią. Nemaža krikščionių bendruomenė Beruveloje.

Praėjau prieigas į Beruvelos uostą. Neužsukau ten.

Mielas skaičius 69

sdr

Už uosto byč parke nufotkinau įdomų paminklą. Arba čia kažkas jį sudarkė taip, arba čia avangardas.

Praėjau jaunos kartos filosofą kreivai žiūrintį į senos kartos filosofą. Pastarasis nukreipė žvilgsnį šalin.

Po pertraukos vėl grįžau į plentą.

Tuščias žuvų turgus.

Ne visai tas turgus tuščias, prie jo žuvis pardavinėja.

Gaila pasidarė žuvelių ir krevetėlių, nusprendžiau jų atminimą įamžinti šiuose vaizduose.

Priėjau pakelės kioskelį kur be kitų dalykų kepė ir pardavinėjo wada pyragėlius-pončkutes. Paprašiau vieno paragavimui. Perpjovė išilgai, patepė aštriu padažu, suklijavo kaip buvo. Skanu. Paimsiu daugiau.

Suvalgiau dar 4 tokius pyragėlius. Juos man davė maišelyje su sinhalų kalbos testais. Iš viso sumokėjau 50 – reiškia po 10 už pončkutę.

Praėjau pro didelę šv. Onos bažnyčią.

Pavargau eiti, reikia pailsėti kažkur. Žiūriu, restoranas pakelėj. Ten net byrgartenas.

Prisėdau, paėmiau ne tik vandens su alum, bet ir pavalgyti.

Alaus kainos pačios mažiausios, net snarglinėse brangiau.

Užkandai norėjau seer fish troškinio, sako neturi dabar syr fišo. Tada paėmiau keptos kiaulienos. Bebaigiant valgyti atėjo katė, gavo kelis mažyčius gabaliukus.

Pamačiusi, kad viską suvalgėm katė nuėjo savo reikalais. Tada priėjo oficiantas ir pasakė gerą naujieną, kad seer fish atsirado. Seer fish tokia skani žuvis į tuną panaši, tik ne tamsi o balta. Sako, ji skumbrės giminė, bet man neatrodo į mūsų šiaurės skumbrę panaši – didesnė ir ne tokia riebi. Nešk tada, sakau oficiantui. Nors ir suvalgiau tą kiaulienos šašlikėlį, įveiksim su katyte ir žuvį, ji juk tokia alkana buvo.

Netrukus atnešė patroškintus seer fish gabaliukus. Katytė dingusi kažkur. Ks-ks-ks, šaukiu. Bet atbėgo ne katytė, o oficiantas. Teko pačiam viską suėsti. Kur dingai, Kyse, dėl tavęs juk žuvį užsakiau. Bet tos katės nesuprantamos, paslaptingos ir įnoringos – kaip ir moterys.

Vienoje vietoje ilgai prie vandenyno sėdėti negerai – užpuola jūros blusos. Padeda citronelos tepalas ar purškalas, geriau, nei nuo uodų. Bet tingiu purkštis, eisiu geriau.

Jei tūlas skaitytojas važiuotų iš Kolombo į Alutgamos-Bentotos pliažus, rekomenduoju čia sustoti pavalgyti. Pigu, skanu, puikus servisas. Tiesa, vaizdo į jūrą nėra, bet yra bambukais apaugusios pavėsinės.

Taip atrodo ta pigi skani vieta iš plento

Grįžęs į plentą dar įkišau nosį į jūrą pažiūrėti pliažo praeinamumo. Geriau dar paeisiu plentu.

Ėjau pro didelę džiovintos žuvies pardavyklų koncentraciją. Pafotografavau įspūdingas faktūras.

Nuo tos karvės vos negavau į šoną. Negalima karvių glostyti su jomis prieš tai nepakalbėjus.

Dar įamžinau nekaltai žuvusių žuvelių atminimą. Pagalvojau, kad žuvų išrūšiuotojai dirba dar sunkiau, nei žvejai.

Va čia tai gražiai atrodo.

Gelžkelio tunelis

Paminklas pilietiniame kare žuvusiems kariams iš šio kaimelio

Čia tai pūvanti žuvis, net aš su savo atrofavusia uosle užuodžiau

Praėjau pro Magonos miestelį, čia gyvena musulmonai.

Didelė mečetė

Pakyrėjo plentu eiti, mašinų bijoti. Pasukau Magonos miestelio pajūrio gatvelėmis.

Va taip daug fainiau eiti.

Tvoros kuolų įvairovė. Man patinka įvairovė.

Šulinys

Teko grįžti į plentą, nes Magono miestelis kyšulyje baigėsi.

Pastebėjau, kad šitame ruože daug katalikų koplytėlių, panašiai, kaip ir vakarų krante pirmosiomis mano ėjimo dienomis.

Užsukau į vieną restoraną. Ne dėl alaus, nes dar neseniai gėriau jį Beruvelos byrgartene. Ne dėl maisto, ten ir prisivalgęs buvau už du. O dėl tualeto. Jei būtų priėjęs oficiantas, būčiau vandens su burbuliukais užsisakęs ar kokių sulčių. Oficiantas nepriėjo, tuliką pats radau. Mane sužavėjo šio restorano kiemo undinės ir undinai.

Tasai restoranas turi ir sceną su kėde

Tie kilometrai vis mažėja, net graudu darosi

Kaip gerai, kad pakelėje pardavinėja šviežias sultis, to taip trūko, kai šiaurėje ėjau. Išgėriau savo mėgstamųjų aistravaisų be cukraus, su druska ir smailikais.

Striukės motociklistams, kitiems jos nereikalingos tropikuose

Pagarba pastačiusiems stoteles keleiviams

Nufotkinau vaisius-žiedus įdomius. Vėliau sužinojau, jog jų sėklos baisiai nuodingos, jų milteliais žuvis upėse nuodija.

Tie bananai nevalgomi žali, jie skanūs kepti ar troškinti

Tie kilometrai taip greitai bėga, net graudu

Priėjęs sankryžą su geležinkeliu susimąsčiau. Iki Kalutaros šiandien nespėsiu nueiti su šviesa. Pamačiau geležinkelio stotį, prie jos, kaip priklauso, taksi stovi. Ar praeisiu  tuo keliuku pakrante iki Kalutaros, klausiu. Ne, sako, keliukas tuoj baigsis. Arba reikia eiti plentu nutolstant nuo jūros, arba pliažu. Dar bėgiais galima. Jei nori, nuvešiu į Kalutarą už 500, sako taksistas. Už tiek ir iki Kolombo turėtum nuvežti, juokiuosi.

Čia galėčiau į pajūrį išlįsti

Čia tas keliukas baigiasi. O gal nesibaigia ten už kampo? Gal pavirsta į takelį, kur taksi nepravažiuoja, o man eiti pats tas.

Užėjau į stotį. Paskutinis traukinys į Kolombą jau išvažiuoja, nebespėsiu. O ir nesiveržiu taip anksti grįžinėti. Įdomu tai, kad priešinga kryptimi į Alutgamą ir toliau dar daug traukinių važiuoja.

Išlindau prie jūros pažiūrėti.

Grįžau į keliuką už stoties, žiūrėsiu, kiek juo galėsiu dar nueiti. Netoli tenuėjau, baigėsi kelias šabakštynuose.

Kurį laiką dar buvo galima brautis takeliu, bet jis baigėsi kažkokioje čigonų stovyklavietėje prie palapinių. Nenorėjau temstant čigonų trukdyti, prasibroviau prie vandenyno ir paėjau truputį paplūdimiu-pliažu.

Ne tuščias tas laukinis pliažas, žmonių yra, tik ne poilsiautojų, o vietinių. Vaikai pribėga bon-bon saldainių prašo.

Pro molus nebuvo lengva pereiti, reikėjo aplinkui per žoles ir vandenį bristi

Kai fotkinau žvejus, probėgo vaikas ir bob-bon paprašė. Matyt čia atklydę užsieniečiai kažkada davė vaikams saldainių, tai dabar atrodo, kad kiekvienas baltaš..knis turi saldainių nešiotis su savim. Galvojau, kad tėvai sudrausimins vaiką paprašaiką, bet atvirkščiai, jie sakė vienas kitam: jei fotografuoja mus tai galėtų ir saldainių duoti. Nežino, kad suprantu šiek tiek sinhališkai.

Gražuolės

Norėjau kiaules gražiai nufotografuoti, bet buvau ant kažkokių supuvusių lentų užlipęs, jos lūžo traškėdamos, kiaulės išsigando ir pabėgo.

Priėjau Payagala  North geležinkelio stotį. Greitai įveikiau kelią iš South į North. Jau temsta, reikia iki plento nusigauti. Prisėdau ant bėgių, kojas valausi prieš kroksus apsiaudamas – paplūdimiu juk basas ėjau. Apspito vietiniai. Vaikai, žinoma, bon-bon prašo, suaugę klausia where are you from. Besikrapštydamas pakėliau akis aukštyn ir pamačiau virves ant palmių. Čia Ra žmonės geria, klausiu. Taip, rytais anksti. Puiku, čia ir atvažiuosiu savo sekančio (jau ir paskutinio) etapo linksmai pradėti.

Bon-bon nedaviau, bet nufotografavau

Netrukus išlindau į plentą ir autobusą pasigavau namo.

Autobusas prisigrūdęs, iš pradžių stovėjau, paskui vienuolis iš priekinės sėdynės išlipo, į jo vietą atsisėdau.

Panaduros didelė autobusų stotis.

Pravažiavau Panadurą, kur manęs laukia paskutinis nakvojimas kelionėje aplink Šri Lanką. Bet apie tai kitą savaitgalį.

Posted in Dienoraštis, Šri Lanka | Tagged | Leave a comment

Aplink salą. Septyniasdešimt penkta diena

Septyniasdešimt penkta diena

Šeštadienis, 2017-11-25

Geležinkelio stotyje • Sugedę riešutai • Gyvenimas verda šalia geležinkelio • Helperis Ambalangodos stotyje • Muzikos instrumentų krautuvėje • Kokosų rinkėjas • Pirmieji akmenys • Antrieji akmenys • Akmenų vardai • Tretieji akmenys • Pro ketvirtuosius akmenis nebėjau, užtat manęs vos nesupiršo • Paminklas oratoriui rodančiam pirštu į dangų • Madhu upės safariai • Fotogeniškas Balpitijos miestelis • Ajurvedinė vaistinė • Diedukas reketuotojas gavo lietuvišką centą • Šinagavos viešbutyje • Šunelio patalai • Šunelių kamasutra • Geriausias oras dargana • Kosgoda – vėžlių peryklų miestas • Modernaus meno galerija • Kokulela šaknis • Geras pakeleivis • Kandidatinė nakvynės vieta • Freskos ant tvorų • Pražiopsojau 69 • Taksistas nebrangininkas • Nelogiški mano sprendimai • Ra negavau • Prašmatni vakarienė kambaryje virš krautuvės • Pirmą kartą pravertė peilis

27,2 km

Iš mano namų į Ambalangodą nuvažiuoti galima keliais būdais. Galima išeiti į gatvę ir pasigauti autobusą, bet nusprendžiau važiuoti traukiniu – Dehiwalos stotis netoli, pro ten 07:10 važiuoja tolimų reisų traukinys į Matarą. Aišku, daug greičiau į Matarą nusigaudavau autobusu per greitkelį, bet į Ambalangodą važiuoti tuo traukiniu pats tas – nepilnos dvi valandos.

Prieš išeidamas iš namų pažiūrėjau pro balkoną.

06:30 išėjau iš namų link traukinių stoties.

Gatvės pavadinimas, kur aš gyvenu parašytas vienaip

Gatvės pavadinimas, kur aš gyvenu parašytas kitaip

Posūkyje į stoties gatvę nuo ankstyvo ryto dirba loterijos bilietų pardavėjai ir batų taisytojai

Man į Ambalangodą, tiesiu šimtinę kasininkui. Kokia klase, antra? Žinoma. Tada 130. Teko dadėti.

Paslampinėjau po peroną belaukdamas traukinio. Žmonių nedaug šeštadienio ryte.

Atvažiavo traukinys. Čia ne forto centrinė stotis, ilgai nestovi, reikia šokti į vagoną, nėr kada aiškintis kokia čia klasė. Aišku, pataikiau į trečią. Vietų nėra, žmonės tarp sėdynių stovi susigrūdę. Čia dar nieko, piko valandą kur kas baisiau, neprasigrūsi. Dabar nesunkiai grūduosi, perėjęs porą vagonų atsiradau tuštesniame – čia jau antra klasė, bilietai dvigubai brangesni. Dažniausiai ir čia būna prisigrūdę, keleiviai iš trečios klasės mėgsta antra važiuoti. Šį kartą visai neprisigrūdę, net atsisėsti radau nesunkiai. Kame reikalas? A, matau kontrolierių vaikštinėjantį. Pasisekė man.

Net prie lango įsitaisyti pavyko, tiesa nugara į priekį, bet vistiek gerai.

Kur tie visi maisto nešiotojai, aš nespėjau papusryčiauti, tikėdamasis, kad traukinyje pavalgysiu. Niekas nevaikšto su pyragaičiais, keista. Gerai, kad dar vandens namuose prisipyliau. Prisiminiau, kad riešutų turiu, buvau atsidaręs maišelį dar prieš dvi savaites autobusu į Matarą važiuodamas, kažkur turi būti. Radau kuprinėje. Ragauju – fu, kažkokie sudrėkę, neskanūs, ko gero supeliję. Negalima atidaryto maisto tropikuose daugiau dienos laikyti. Ką gi, varnoms pabandysiu sulesinti.

Geležinkelis prie pat vandenyno

Pafotografavau kaip žmonės gyvena šalia geležinkelio. Gyvenimas čia verda, niekam netrukdo tas pralekiantis traukinys tiek arti, kad, kartais baisu darosi, kaip jis neužkliūva. Gali ranką ištiesęs kokį bananą bandyti nusiskinti. Aišku, nerekomenduoju, sako, vienas taip iškrito (jis ne pro langą, pro duris skinti bandė).

Panaduros stotelėje prieš mane sėdėjęs keleivis išlipo, persėdau priekiu į priekį. Čia įlipo pyragaičių pardavėjas pagaliau, nusipirkau su bulvių ir svogūnų įdaru.

Pyragaitis popieriniame maišelyje su pamokomais užrašais.

Alutgamoje depas, mazgas, priemiestinių traukinių galutinė stotelė. Čia traukinys ilgokai stovėjo. Turėčiau šiandien ateiti į tą miestą, arba rytoj ryte.

Pyragaičių pardavėjas išlipo kitoje stotelėje, dabar, matyt, atgal važiuos kitu traukiniu.

Pagaliau ir Ambalangoda.

Akvariumas Ambalangodos stotyje.

08:53 pradėjau eiti. Apsiniaukę, vėsu, gerai bus žingsniuoti.

Kaip visada būna Ambalangodos stotyje, bemat prisistatė helperis, ten daug tokių etatinių turistų medžiotojų. Nereikia man tavo pagalbos, sakau. Ser, aš tik šiaip pakalbėti noriu, iš kokios jūs šalies, kur jūs einat, žinau gerą viešbutį, masažą. Nereikia, sakau, mandagiai. Ser, sakykit ko reikia, viską parodysiu. Nereikia sakau. Neatstoja, eina iš paskos, vis rėkia sir, sir. Tada stabtelėjau ir paklausiau sinhališkai: ko tau iš manęs reikia, bičiuli? Tas kaip mat išgaravo.

Ambalangodos helperiai patys įkyriausi. Jei iškart neatsikratysi, tai paskui neatsikratysi ilgai. Sekios iš paskos, viską rodys, lyg pats nematytum ir nesuprastum: va čia stotis, va čia krautuvė, va čia šventykla. Paskui prašys pinigų: punuli, aš geras gidas buvau, tiek dėl tavęs laiko gaišau, mano žmona (mama) ligoninėje, vaikai badauja, duok pinigų kiek negaila. Šimtine nuo tokio neatsipirksi.

Neturistinėse vietose stotinių helperių nėra, Kolombe buvo daug, jau nebeliko, Mataroje, Galėje ar Hikaduvoje taip pat beveik neliko, o Ambalangodoje policija dar nespėjo tokių išvaikyti.

Ambalangodoje dėl iškabų gausos ir gatvių šurmulio pasijauti kaip didmiestyje.

Praėjau pro autobusų stotį.

Baisiai daug taksi-tuktukų Ambalangodos centre.

Ambalangoda garsėja savo tradicinėmis kaukėmis. Tas kaukes šokėjai užsideda perherose (pilnaties procesijose). Todėl mieste daug tų kaukių krautuvėlių, dirbtuvių.

Iš plento įlindau į Main Street – ten ramiau eiti.

Taip pagerbta koledžo kriketo komanda nugalėtoja

Taip pagerbti mokyklos pirmūnai

Taip pagerbti karatė būrelio nariai

Didelė kaukių krautuvė

Prie kaukių muziejaus Main street įsiliejo į plentą, vėl teks eiti mašinų bijant.

Pamačiau muzikos instrumentų parduotuvę, užėjau. Vienam prietelius kolekcionuoja styginius visų kraštų instrumentus, pažadėjau surasti ką nors Šri Lankoje. Nelabai čia groja styginiais, tik vienas toks yra žinomas: ravanahaththa – stygos ant pagalio, kokosas rezonatorius, smičius kaip lankas. Ar turit ravanahaththa, klausiu mergaitės pardavėjos, ta nežino, kas tai yra. Parodžiau kompe. Ne, nesam tokių turėję, sako.

Praėjau pro kelias antikvarines krautuves.

Antikvariate ir patranką galima nusipirkti

Pamačiau žmogų į palmę pilantį – nejaugi čia Ra gėryklą… Įsukau kieman išsiaiškinti. Ne, čia tik šiaip kokosų rinkėjas.

Va kiek riešutų ant žemės prikratė kokosų rinkėjas

Pakyrėjo plentu eiti ir mašinų bijoti, todėl iš kokosų kiemo į gatvę nebelindau, o nusileidau į pliažą.

Mažų kokosų prikritę

Toliau mano kelionė tęsėsi per paplūdimį dengiant apsiniaukusiam dangui.

Paplūdimys toje vietoje nėra vientisas, akmeningi kyšuliukai vietomis, kuriuos pereiti reikia.

Iš pradžių pasitaikė lengvai praeinami akmenys.

Pliažininkų beveik nėra. Iš pakrantės viešbutėlių išlenda išsišiepę darbuotojai, siūlo paslaugas. Jie beveik niekada nesako “ateik ateik čia, gausi tą ir tą”, o pasisveikina ir klausinėja: iš kur tu esi, kiek seniai Šri Lankoje ir pan. Aš su jais pasisveikinu ir iškart sakau, kad man įdomu tik Ra, jei neturi tos parūgusios palmių sulos, tai tegul negaišta laiko su kitais pasiūlymais. Aišku, linksmai, be irzlumo, aišku pasijuokiam kartu. Kartais, kai pasakau ką nors sinhališkai, iškart pasidarau nebeįdomus, manageriai bemat apsisuka ir grįžta prie savo kitų reikalų.

Čia ne mašinos vėžės, čia dvi merginos ėjo kojas vilkdamos.

Priartėjau prie pirmųjų akmenų. Prieš ropščiantis toliau pabandžiau pafotografuoti kaip bangos į juos atsimuša.

Radau rupijos monetą. Palikau kaip buvo. Esu nusprendęs ėjime aplink salą jokių daiktų nerinkti.

Toliau ropštis darėsi sunkiau. Reikėjo keturiom repečkotis vis pasitikrinant ar nenuslysiu nuo akmens, ar jis nekliba.

Nelengva buvo nusileisti nuo uolos žemyn. 2D projekcijoje nesimato, kad čia aukštai.

Perėjau pirmuosius akmenis, paėjau pliažu, toliau buvo dar akmenų lengvai apeinamų, jiems numerio nepriskyriau.

Čia ne tik akmenys, yra ir koralų

Priekyje pasimatė antrieji akmenys. Buvau besusirūpinąs, kad bus sunku juos įveikti, bet pamatęs iš jų ateinantį vyriškį su vaiku nusiraminau.

Almenys įspūdingi. Norisi kiekvienam duoti vardą.

Praėjęs antruosius akmenis pastebėjau nežemiškų civilizacijų paliktus piešinius ant smėlio.

Priėjau trečiuosius akmenis. Pasisveikinau su besimaudančiais pacanais.

Šiame krante daug krabelių atsiskyrėlių. Vos ti pasižiūri į juos, tie bemat pasislepia savo kriauklelėse.

Buvo tekę pereiti ir dar siauresnes upes.

Atsisukau atgal pažiūrėti, kur mano nueitas kelias, kur praeitis.

Pažiūrėjau priekin, kur matosi mano sudėtingo gyvenimo artimiausios vizijos.

Priartėjau prie ketvirtųjų akmenų. Nusprendžiau, kad per juos nebelipsiu, ten toliau bus sunku praeiti.

Prieš lipdamas į krantą prisėdau ant akmens kojas pakeisti iš pliažinių į plentines. Besikrapštantį mane pastebėjo bobutė nuo kranto namelio, pašnekino, paplepėjom. Atėjo ir babytės draugė. Angliškai jos nekalbėjo, bet pavyko sinhališkai susirokuoti. Iš kur tu, kiek tau metų, ko taip vienas bastaisi, ar esi vedęs –  standartiniai klausimai. Sužinoję, kad esu vienišas, iškart pradėjo piršti savo giminaitę. Palauk palauk, sako, tuoj atvesim, pamatysi, kokia daili. Pasijuokiau, atsisveikinau, lipu aukštyn į plentą.

Kai jau buvau beveik užlipęs, atvarė apkūnią gražuolę apsivyniojusią rankšluosčiu (matyt iš dušo ištraukė), bet aš jau buvau toli, tik ranka pamojau.

Einu toliau plentu, mašinų bijau. Jau Balapitijoje atsidūriau. Priešais ligoninę praėjau ilgą ilgą eilę taksi-tuktukų bestovinčių. Tik vienas-kitas tešūkavo man savo paslaugas siūlydami, matyt visi čia laukia atvežtų ligonių lankytojų.

Ir vėl praėjau pro super ekstra pigų viešbutį. Nufotkinau telefoną, jei kas norėtų užsirezervuoti nakvynę už €2.75.

Čia tai geras suoliukas keleiviams pailsėti. Nuo saulės neapsaugo, bet darganotu oru kaip gera pasisupti. Vis nesusigundžiau.

Praėjau pro paminklą oratoriui rodančiam pirštu į dangų.

Artėjant prie Madhu upės tilto vis daugiau rasdavosi vandens safari pasiūlymų.

Namų apdailos krautuvė

Prie tilto praėjau tų vandens safari centrą. Bijau, kad tų plaukiotojų tiek daug, jog išbaido visus paukščius ir krokodilus.

Užu tilto iškart prasideda Balapitijos miestelis.

Perėjęs tiltą pasukau kairėn į restoraną – gal čia pailsėsiu, pasėdėsiu, gal rasiu vietelę su mangrovių