Septyniasdešimt aštunta diena

Pirmadienis, 2017-12-04

Neoptimal?s mano poelgiai • Vaizdai iš vagono tarpdurio • Ajurvedin? žoleli? sriuba • Visur atsirandu per anksti • Rytmetinis Panad?ros Raa • Butelinis medis • Geležinkelio tiltu • Patvoriais • Nuostabus šaligatvis • Pro dailidži?-stali? miest? • Žmogaus su šlangu statula • Alus ir aliuminis • Ko gal?t? pasimokyti Veryga • Cunamio požymis • Lunavos marios • Gyvenimas kapin?se • Pro l?šnyn? pliaž? • Varna balerina • Brangus alus Bubos restorane • Mount Lavinijos viešbu?io apeidin?jimas b?giais • Susitikimas su drauge Kella • Pirk drambl? • Atgaiva kojoms, pilvui ir akims • Rekviem La Voile Blanche restoranui • Pagiriamieji žodžiai Jojo restoranui • By?bojus ?kyrus • Kiekvienai varnai po žuv? • Varn? pliažai prie smirdin?io upelio • Jaun?j? fotosesijos • Pro savo namus • ?žengiu ? Kolombo miest? • Naujame ?ilakso bare • Per kamš?ius saul?lydžio fone • Kompanionas prisijung? • Vietini? hipsteri? bare • Mald? mal?nai • Kelion?s pabaiga • Epilogas

39,2 km

Pilnatis baig?si, galima t?sti kelion? toliau. Ko gero baigsiu šiandien.

Traukini? ? Panadur? daug važiuoja, pirmasis dar net prieš penkias ryto. Man labiausiai tinka šešt? išvažiuoti. Penkt? atsik?liau, nusiprausiau, išg?riau arbatos šaltos, daiktus kuprin?n susid?jau, dantis išsivaliau, ausis išsikrapš?iau, visokiais tepalais nuo trinties susitepiau, apsirengiau, vandens ? butel? prisipyliau, pasitikrinau, ar pinigin?je pinig? yra ir smartfone elektros ar yra, pris?dau pas?d?ti minut?lei ir patraukiau ? galutin? šio ?jimo žyg?.

Kol at?jau ? stot? jau visai prašvito.

Internete rašo, kad traukinys išvyksta 06:04, bet stotyje iškabintame tvarkaraštyje parašyta, kad 06:15. Jei randu skirtingus teiginius, manau, kad teisyb? tur?t? b?ti kur nors per vidur?. Bet ne, 06:10 traukinio dar nebuvo, atvažiavo tokiu laiku tiksliai, kaip stotyje buvo užrašyt?. Dyv? dyvai.

Traukinyje galvoju, kad geriau b?t? buv? autobusu važiuoti – b??iau išlip?s tiksliai toje vietoje kur pereit? kart? eiti baigiau, grei?iausiai neb?t? laukti tiek reik?j? ir nuvažiav?s greitai b??iau, nes dar anksti, kamš?iai nedideli. Bet juk aš nedarau kaip optimaliau, racionaliau, o elgiuosi, kaip užeina.

Lekiu traukiniu pro pagelžkel?s l?šnynus, ži?riu, kaip žmon?s gyvena. Ko gero praeisiu pro tas vietas šiandien. Kad b?t? geriau ži?r?ti atsistojau vagono tarpdury.

Užfiksavau biškel? judesio:

Štai ir Panad?ra. Pusvaland? važiuoti tereik?jo.

Taksi jau lauk? man?s. Pavežk, sakau, por? kilometr? piet? kryptimi.

Tprrrrr????, sakau šoferiui pravažiuojant pro t? kin? restoran? – alud?, kur užvakar džiovinausi ir apie važiavim? namo galvojau. Užsisvajojau, por? šimt? metr? per toli nuvažiavau.

Netoli tepa?jau. Vos už keli? metr? aptikau pilstant ajurvedin? žoleli? sriub?-arbat?, reikia atsigerti-papusry?iauti.

Dar nepakyr?jo plentu eiti ir mašin? baidytis, bet vis tiek pasukau link j?ros – mano pirmasis tikslas rytmetinio Raa girdykl? tyrin?jimas.

Pra?jau pro budist? šventykl? su gražiais vartais.

Toliau ?jau pagelžkeliais dairydamasis ? palmi? virš?nes.

Pri?jau kur tarp palmi? virv?s ištampytos – reiškia reikia žvalgytis kur ?ia Raa (??) ajurvedinis.

Ar jau ?ia pat Raa pilsto, paklausiau pagelžkelio žuv? pardav?j?. ?ia pat, sako, reikia tik per b?gius pereiti.

Per?j?s per b?gius atsid?riau pirmojoje Raa g?rimo vietoje. Nors gal ?ia ir ne pirmoji skai?iuojant iš piet? ? šiaur?, kadaise tris tokias vieteles Panad?roje buvau aptik?s.

Žmon?s laukia susirink? kada ?? (Raa) prad?s pardavin?ti. Tuoj tuoj, sako. Penkios minut?s. Laukiau penkias, laukiau ir penkiolika – dar ne. O vietiniai kantr?s, laukia atsis?d?, laikraš?ius skaito, kas skaityti moka. O aš pastaruoju metu visada visur per anksti atsirandu.

Steb?jau, kaip Raa rink?jas-melž?jas lipa ? palm?. Jo draugai jam patarimus dalina.

Kaip t? Raa melžia? ?pjauna šak? prie pat pagrindo, prikabina apval? ind?, kad sula pritek?t?. Ir taip keliose vietose. Paskui paeiliui nurinkin?ja.

Nesulauk?s kol Raa (??) prad?s pardavin?ti pirmojoje vietoje, Nu?jau ? antr?j? viet?. ?jau pakrante per žoles.

Pra?jau pro valt? pririšt? ilga virve.

Antrojoje vietoje ?? k? tik atneš?, pripyl? man puoduk?. Gaivus skaidrus rytmetinis ??, ne toks drumstas kaip vakarinis. Sumok?jau 50 rupij?, išg?riau. Skonis kaip arbatinio grybo.

Mama hondiin innava, mama Raa bonnava (aš gerai jau?iuosi, aš Raa geriu), nety?ia susik?r? dvieilis begeriant, pasakiau garsiai, visi pasijuok?.

Paskui v?l per žoles gr?žau ? pirm?j? ?? viet?, gal jau ir ?ia pilsto, ?domu palyginti. Tuoj tuoj bus, pasak? man, tuoj tuoj, už penki? minu?i?. Palaukiau 5 minutes ir nu?jau atgal ? antr?j? vietel?. Einam su manim, sakau belaukiantiems pijok?liams, ten jau duoda. Jie bevelijo likti, tikriausiai ?ia jie gauna kreditan, o antrojoje vietoje duoda tik už pinigus.

Gr?ž?s ? antr?j? ?? g?rimo viet? gavau dar vien? puoduk? ir pakaks tam kartui. Pasidžiaug?s nužingsniavau toliau pagelžkeliais.

Dar syk? per?jau gelžkel? link vandenyno. Ne tod?l, kad ieško?iau, kur dar ?? gauti, o tod?l, kad apži?r??iau up?s žiotis su ketinimu kaip nors patogiai per jas persikelti.

Tokiu b?du atsid?riau Panad?ros viešajame miesto pliaže.

Kažko tr?ksta šitame miesto pliaže. Aaa, n?ra šit? prekiaujan?i? visokiais pripu?iamais plastmasiniais žaislais ir šliaupais. Bet ir žmoni? dar n?ra, anksti dar. Taigi pirmadienis, ne poilsio diena.

Pavaikš?ioj?s biškel? supratau, kad taip paprastai niekas man?s per up? neperkels. Bet ir nereikia, tiltas ?ia pat. Ar?iau geležinkelio tiltas, toliau plento tiltas, galiu rinktis katruo eiti.

?jau sau paupio takeliais kol ? tvor? neatsir?miau. Teko apeiti priva?i? teritorij?.

Ap?j?s priva?i? teritorij? išlindau prie gelžkelio tilto. Pasirodo, ten visai neblogai padarytas p?s?i?j? pra?jimas.

Per?j?s tilt? iškart atsid?riau žuv? turgelyje. Tik tuštoka ten, pirmadienio rytas nes.

Pa?j?s takeliu per?jau geležinkel? ir toliau kur? laik? ?jau asfaltuotu keliu fotografuodamas sutiktus žmones ir traukinius.

Gražus keliukas baig?si, toliau pa?jau patvoriu. Užtat pav?syje.

?jau patvoriais ir takeliais visokiais kol atsid?riau ant puikaus šaligatvio. Šaligatviai n?ra toks dažnas reiškinys Šri Lankoje, dažniausiai reikia pakele eiti baidantis mašin?. Tie šaligatviai, katrie miestuose, dažnai b?na užstatyti mašinomis, tuktukais, motociklais – nepraeisi. Arba ten jau tokia žmoni? knibžd?lyn?, kad irgi lengvai atsip?t?s nepraeisi. O ?ia kažkur Moratuvos priemiestyje puikiausias ilgiausias tuš?ias šaligatvis. Nuostabu.

Taip aš atsid?riau medžio pramon?s išt?stiniame rajone. Visur mediena. Nuo r?st? milžinišk? iki lent? ir pagali?, nuo lysteli? iki šipuliuk?. Kažin kod?l b?tent ?ia ta medžio pramon? susikoncentravusi? Gal tod?l, kad r?stai b?davo ?ia atplukdomi Bolgodos upe. O gal ir ne tod?l.

Šiame rajone gyvena dailid?s ir staliai, baldžiai ir drožin?tojai.

O kelias išvis išplat?jo iki pla?iausios autostrados. Bet ?ia ne tas pagrindinis plentas, anas tai siauresnis, pilnas mašin? ir eina kita up?s puse.

Štai ir pri?jau pat? Moratuvos miest? gars? savo universitetu. Bet neisiu pro Alma Mater, eisiu palei vandenyn?.

Moratuvos paj?rio l?šneli? rajonas katalikiškas. ?ia daug katedr?, bažny?i?, bažnyt?li? ir koplyt?li?.

Patogus šaligatvis baig?si. Gal ir ilgiau ten jis t?siasi, bet kelias užsuka kair?n, toliau nuo kranto, o aš noriu eiti paj?riu. Pasakiau atia puikiam šaligatviui ir toliau pagelžkeliais nu?jau.

Geležinkelis priart?jo prie pat kranto, keliukas šalia, mašin? mažai, eiti gerai, bet karšta baisiai. Jokio lietaus, kaip užvakar. Ži?riu – kabakas prie kelio. Reikia užsukti atsigaivinti, labai jau ilgai ?jau per karšt? non-stopu.

Kabake tuš?ia, nieko neprisišaukiu. Pama?iau, kad užrašyta, kad dirba nuo vienuoliktos. Dar 15 minu?i? laukti. Ir v?l per anksti at?jau. Š? syk? palauksiu, gera ir taip pas?d?ti, pails?ti pav?syje.

Žem?lapyje trackeris nes?moni? pripaiš?. Nebridau ? vandenyn? maudytis, nešokin?jau kažkur toli, tiesiog fliuktuacijos visokios, palydovo paklaidos. Žodžiu, s?d?jau vietoje, nesiblaškiau ?ia.

Netrukus kažkur iš gilumos išlindo bach?ras ir prad?jo šlavin?tis. Reiškia tuoj atsidarys. Atneš? meniu tok? nauj?, nepatriopan?, kaip paprastai b?na.  Ži?riu – alaus kainos fantastiškai mažos. ?ia jau po atpiginimo, visai k? tik. Garb? naujajam prezidentui Sirisenai. Jis atpigino silpn?j? al?, o visokius stiprius, spirituotus g?rimus pabrangino – taip tobulins pijok?li? g?rimo kult?r?. Veryga gal?t? iš ?ia pasimokyti.

M?gaujuosi, ilsiuosi, tai v?jelis nuo vandenyno papu?ia, tai traukinys pravažiuoja.

Iš?j?s iš kabako atkreipiau d?mes?, kad vanduo vandenyne kažkoks ne vientisas, spalvos persiskyrusios juostomis-zonomis. Ir ?ia ne nuo debes?. Sako, kad tai gali b?ti cunamio požymis.

?jau ?jau ir pri?jau komunalinius namus po cunamio pastatytus žmon?ms pastog?s netekusiems daugiau, kaip prieš 10 met?. Dabar tie namai patys atrodo, lyg b?t? bišk? cunamio nusiaubti.

O j?ros pus?je t?siasai pakrant?s l?šnynai. ?ia jau Kolombo priemiestis tikras, ?ia sostin?s varguomen? iš centr? išstumta gyvena.

Pri?jau Lunavos geležinkelio stot?. Prieš por? met? iki ?ia buvau nu?j?s p?s?ias pakrante iš nam? per l?šnyn? pliažus, kol akmenai sunkiai perlipami sutrukd?. Popiet?j iš?jau tada, dar nesutemus atsiradau ?ia neskub?damas. Kaip arti jau esu tikslo… Net taksistai pravažiuodami jau si?losi ? Kolomba vežti.

?ia pagelžkel?s kelias baig?si, per?jau ? priemies?io gatvel?.

Prie mokyklos pasigrož?jau tvor? freskomis, kaip visada.

O toliau gatvel? atsir?m? ? budist? šventykl?. Nepavyko rasti išlindimo ? Lunavos ?lank?, teko apeidin?ti kvartal?.

Lunavis ?lanka dar ne turistin?, bet tikiuosi kada nors ?ia bus nutiesta promenada pasivaikš?iojimams, suoliukai, žibintai, restoran?liai… Kol kas aplink gyvena l?šnyn? žmon?s.

Pris?dau koj? pasireguliuoti, pribyr?jusio sm?lio nusivalyti, apstojo žmon?s, domisi. Gal gali, ponuli, sušelpti nors 100 rupij?… kaip visada tose vietose. Dar liko kažkiek cent? lietuvišk?, padalinau.

Geri tie l?šnyn? žmon?s, n?ra ?kyr?s. Tas “duok šimt? rupij?” yra lyg pasisveikinimas. Jei negauna, nepyksta, šypsosi toliau. Jei paprašy?iau vandens atsigerti ar kokios pagelbos, neabejoju, man viskas b?t? duota be atlygio.

Kojoms ir akims reikia ?vairov?s. Per?jau iš pagelžkel?s ? papl?dim?.

Tuš?ias ?ia papl?dimys, net žvej? beveik n?ra. Šalia gyvena atsitiktiniais uždarbiais užsiimantys l?šnyn? gyventojai, vienos iš žemiausi? kast?, valt? jiems tur?ti per didel? prabanga, .

Prisita?iau vietinei šunaujai. Draugiška publika.

Pliažas ?ia b?t? geras, ir vanduo kiek švaresnis, nei prie Kolombo centro. Nepraeis nei 10 met?, kaip ?ia išaugs prabang?s viešbu?iai, visa pliažin? industrija. Tur??iau daug pinig?, supirkin??iau kaip nors tas l?šneli? žemes jau dabar. Bet k? aš ?ia samprotauju apie dalykus, apie kuriuos nieko neišmanau.

Šitame pliaže toks mažas žmoni? jud?jimas, kad krabai dr?s?s, laksto dien?, nelaukia tamsos.

Pra?jau vaikus laivelius ? j?r? leidžian?ius. Tokie užsi?m?, kad net neprib?go man?s pinig? prašyti. Šaunuoliai, užaug? ne elgetos bus, o j?r? piratai.

Išlind?s iš už eilinio kyšulio pama?iau tolumoj baltuojant gars?j? Mt Lavinijos viešbut?.

Mane pasveikino paž?stamos varnos, pasiilgo, seniai bežaidžiau su jomis, seniai pamokslus joms besakiau. Viena varna net pašoko man gracingai.

Pri?jau prie Buba restorano, kadaise vienintelio toje Mt Lavinijos viešbu?io pus?je, dabar dar vienas atsirad?s. Pas?d?siu ?ia truput? – toli ?jau per l?šnyn? pliaž?, pavargau. Prib?go paž?stamas padav?jas, jis žinojo, kad einu aplink sal?, pasveikino su beveik baigta kelione. Žinai, sako, bet alus pas mus už 850. Parodžiau jam kainorašt? iš “Ma?an” kabako, kur šiandien nufotografavau Moratuvos paj?ryje, va 150, sakau kiek alus turi kainuoti, juk atpigo visur krautuv?se, o pas jus pabrango. Žinai, sako, ten kažkoks kaimo kabakas, o ?ia restoranas užsienio turistams. Na, sakau vien? skardin?l? išgersiu tik d?l pagarbos tau ir d?l to, kad priimat kreditkes, daugiau nelabai privalum? teturit prieš t? kaimo kabak?.

Atsip?t?s Buboje einu toliau, O toliau eiti pliažu nebeapsimoka, toliau bus Mt Lavinijos viešbu?io valdos aptvertos, nepraeisi. Reikia eiti ? Mt Lavinijos geležinkelio stot?, toliau b?giais apeidin?ti viešbut?.

Nemaža ta Mt Lavinijos stotos. Daug kart? ?ia b?ta, iš ?ia važiuodavau pary?iais ? Jaffn?, kai apeidin?jau sal? šiaur?je.

O toliau b?giais. Žuoliais eiti gerai, žuoliais eidamas nepaklysi, sak? krokodilas Gena. Man nelabai patinka, ties? sakant. Pab?giai sud?lioti tokiais tarpais, kad per du neperžengsi, o ant kiekvieno lipti maži žingsneliai gaunasi. Be to traukini? reikia saugotis. Bet žmon?s vaikšto. Ne tik vaikšto, net gyvena ant b?gi? kai kur.

Pagaliau pra?jau b?giais pro t? did?j? viešbut? ir prieš mane atsiv?r? Kolombo dangoraižiai tolumoje. Mano kelion?s aplink sal? galas jau šioje horizonto pus?je.

Išlindau ? pliaž? ir ten mane pasitiko mano draug? Kella. Tai bent siurprizas. Ji lauk? man?s ?ia.

Nusivedžiau savo draug? ? restoran? Shelton, t?, kur mes susipažinom prieš ketvert? met?. Kiek ten dien? pras?d?ta, kiek sauli? palyd?ta…

Viskas po senovei Šeltone, žmon?s tie patys dirba. Šiandien taiso pav?sini? stogus. Negi uraganas suard?, stebiuosi. Ne, tiesiog eilinis remontas. At?jo savininkas Randžitas, pasveikino su baigimu apeiti sal?. Pasi?miau ir ?ia alaus, vandens, Kella ?sitais? šalia ant žem?s.

Pri?jo paž?stamas pliažo pardav?jas – pirk drambl?. Nepirksiu nieko šiandien, kit? syk?, gal prieš Velykas, kai prieš gr?ždamas Lietuvon dovan?les draugams pirkin?siu.

Palieku Šelton restoran?, einu toliau šimt?kart išvaikš?iotu pliažu link nam?.

Praeidamas kadaise pam?gt? La Voile Blanche restoran? pasteb?jau, kad jis jau nebeveikia, uždarytas, net iš žem?lapio ištrintas. Truput? gaila – kadaise ?ia buvo geriausia šio paj?rio kava, mok?jo net espresso daugmaž itališkai padaryti, kai kurie patiekalai b?davo puik?s (pvz avienos mentis rudame padaže su bulvi? koše), užsukdavau ?ia pasiilg?s europietiško maisto. Deja, pastaraisiais metais ?ia viskas suprast?jo, pabrango, servisas visai sugedo. Nenuostabu, kad ir užsidar?. Gal vietoj jo kas nors gero atsiras.

Užtat Jojo restoran?lis veikia, ?ia tik pora patarnautoj? tedirba, tod?l servisas puikus. Užkandžius paruošia greitai, skaniai. Alaus turi net ne sezono metu. Turi licencij? pardavin?ti alkohol?. Sako, kad tik apie 20% šios pakrant?s kabak? teturi, nors pardavin?ja visur, susimok?dami praeinantiems policininkams (ne kart? ma?iau). Jie bemat sužino, kai koks rimtas reidas planuojamas, tada paslepia alaus butelius, klientams ?pila ? arbatinukus (kaip per šventes, kai gerti uždrausta) arba paprašo paaiškinti tikrintojams, kad patys atsineš? (kas ?ia gana lengvai toleruojama). Taigi, tame JoJo kabake toki? b?d? n?ra, jie dar ir korteles priima. Ir ?ia n?ra brangiau, nei kitur. Ir dar kas patinka, kad staleliai nuo vandenyno neatitverti tvora, geriau saul?lyd? steb?ti.

Neužsukau, ? Jojo, neseniai Šeltone alaus atsig?riau.

Prib?go mane pamat?s by?bojus išsišiep?s: sveikas, sveikas, kaip gyveni, seniai ?ia tav?s nebuvo, gal š? kart? man pinig? duosi… Erzina tas bi?as mane, kiti ubagai greitai atstoja, o tas visada seka dar toli maldaudamas: vaikai badauja d?l cunamio (jau seniai suaug? tur?t? b?ti), pieno milt? nupirkti reikia. Tu toks jaunas, stiprus, protingas, kod?l dirbti neini, klausdavau. N?ra darbo, atsakydavo. Duosiu tau darb?, sakydavau, nurink šiukšles pliaže aplink, gausi por? šimt? rupij? iš man?s – darbo kokioms 5 minut?ms. Ne, ponuli, sakydavo tas bi?as, geriau taip duok nors 100 (jei duo?iau 100 dar valand? sekiot? prašydamas, kad prid??iau). Teko j? eilin? kart? linksmai, bet griežtai pasi?sti kur toliau.

Pra?jau žvej? l?šnyn?l?, ten v?l varnas sutikau. Po audros j?ra išmet? ? krant? daug žuv?. Kiekvienai varnai po žuv?.

Pra?jau pro upel?-gavniank?. Toki? ?ia daug Kolombe. Geriau tok? upel? peršokti arba perbristi pa?jus ? j?ra. Jei jau pasitaik? ?lipti, tai reikia nedelsiant pabraidyti vandenynu, nusiplauti. Kartais ten smirdi stipriai. Kart? po ?lipimo kojos apsineš? kažkokiu jiedku naftos mišiniu, kelias dienas nenusiplov? niekaip. Galima ir koki? odos lig? pasigauti. O varnoms ten patinka, ten varn? pliažai.

Pra?jau pro uolos vandeny šventykl?l?. ?ia net elektr? atved?.

Pra?jau dar vien? kanalizacin? upel?. ?ia didelis varn? pliažas. Susigriebiau, kad turiu dar nesuvalgyt? riešut?, tai pam??iau varnoms, jos gaud? kiekvien? riešut? skrydyje. Taip pažaid?m truput? kol riešutai baig?si.

Pra?jau jaunuosius besifotografuojan?ius. ?ia dabar tokia mada prieš vestuves prisidaryti daug porini? nuotrauk? su visokiais apr?dais visokiose gražiose vietose. Paskui sumontuojamas saldus-gražus slaid šou su visokiais žiedais ir pabirbinimais ir projektuojamas anr sienos vestuvi? sal?je, kur šimtai vestuvinink? g?risi kokie graž?s jaunieji. Tas fotosesijas daro gerokai anks?iau, gali ir prieš m?nes?. Naujas geras biznis. Jokios vestuv?s dabar be to neapsieina, g?da atsilikti nuo mados. Tod?l pastaruoju metu ypa? dažnai paj?ryje, parkuose ar prie šventykl? galima pamatyti poreles apsir?džiusias tautiškais ar europietiškais šventiniais apdarais ir fotograf? su asistentais šalia.

Pra?jau pro Lanis place. Esu gyven?s šalia, ateidavau ?ia nusimaudyti, saul?s palyd?ti. Man išnešdavo stalel? prie vandenyno. Alaus duodavo. Viduje gražus kiemelis džiungli? tipo, ten mangrov?s, gražu. Bet dabar, rodos, ta vietel? užsidarin?ja, kelis kartus ?jau – užrakinta.

Persik?l?s pro dar vien? upel? atsid?riau prie savo nam?. Bet neisiu namo dabar, reikia nueiti iki tos vietos, kur savo keli? aplink sal? prad?jau – dar nemažai liko.

Pliažui baigiantis užsukau ? Station restoran? – paskutin? pliažin? užeig? tame krante, toliau visi restoranai jau bus ne pliažiniai,o miestiniai, toliau nuo j?ros. Kod?l ta vieta vadinasi Station – neaišku. Dehiwalos stotis tolokai pietuose, Welawatos tolokai šiaur?je, ta vieta kaip tik viduryje tarp sto?i?. Prid?dau sm?lio išsikratyti, koj? susitvarkyti – tai buvo paskutinis pliažinis ?jimas šiame etape. Kol krapš?iausi, niekas nepri?jo. Na ir gerai – alaus dar nenoriu.

O toliau jau ?jau Marine Drive gatve šalia vandenyno. Neseniai t? gatv? pervadino Colombo Plan road, bet tai tik žem?lapyje, žmon?s to naujo vardo nežino.

Pra?jau tilt?, už kurio jau prasideda oficialus Kolombas. Šio didmies?io ribos dar brit? laikais nustatytos nepakito. Per daug met? miestas taip išsipl?t?, kad kažkur iki pat Kalutaros jau neb?ra neužstatyt? tarp?, daugiau nei tris kartus miestas išaug?s. Rib? niekas neketina atnaujinti, tai Kolombas formaliai ir liks tik didmies?io centrinis rajonas. Aš gyvenu Dehiwaloje, parlamentas pos?džiauja Šri Jayawardanapura-Kotte (ten ir yra oficiali Šri Lankos sostin?), nors tai tas pat miestas praktiškai. Taigi, Kolombe be priemies?i? gyvena ne k? daugiau nei Vilniuje, o su priemies?iais – niekas nesuskai?iavo, manau > 3 milijonai.

Pra?jau pro Lani’s place 2. Kadaise ?ia b?davo daug žmoni?, tur?jo alaus. Dabar beliko tik vartai ?sp?dingi, vidus jau ardomas, užsidarys greitai tikriausiai.

Einu toliau atnaujinta Kolombo krantine. Iš vienos pus?s mašinos ir miestas, iš kitos traukiniai ir vandenynas.

Toliau einu per Velavatos rajon?, kur koncentruojasi tamil? diaspora.

Ži?riu, šalia mano nem?gstamo KFC kažkas naujo atsidar?. Chillax pubas. Kur aš dar ma?iau t? ženkl?… Taigi Beruveloje neseniai, mano 76št? ?jimo dien?. Ten mane džiugino alaus kainos, ten pavalgyti dav? skaniai, ten aptarnavimas puikus. Tai ir ?ia bus gerai. Užsukau.

Alus ?ia ne toks pigus, bet turi pilstomo – retas reiškinys Šri Lankoje. Pa?miau dar ir kažk? panašaus ? mash, bet tik d?l bulvi? koš?s ir padažo, dešreli? šioje šalyje ger? nemoka daryti.

Pasteb?jau, kad mano trekeris kur? laik? išsijung?s, tod?l žem?lapyje tas tarpas tiesi atkarpa. Nedag ir tepavingiavau.

Bevalgant paskambino mano draugas-prietelius-sug?rovas Su?eta – Su?is. Proto bokštas, kit? ir n?ra mano tre?iadienin?je protm?ši? komandoje. Jis nori prisijungti ir finišuoti kartu su manim. Puiku.

Kol pas?d?jau ?ilakse jau ir saul?lydis. Dar neaptur?jau tokio vaizdo bekeliaudamas aplink sal?: saul?lydis kamštyje. Arba kamštis saul?lydžio fone. Tikrai daug mašin?. Žinia, darbai ofisuose baigiasi, visi namo važiuoja.

Ant tilto per kanal? gr?dasi žmon?s, ? vanden? ži?ri. Paži?r?jau, nesupratau kas ten. Gal ?krito kas nors, gal krokodylas koks plaukioja.

Dažnai važiuoju šia gatve pro kanalus. Kartais iš ten smirda baisiai, jau?iu net uosl?s netur?damas. Gerai, kad šiandien normalu.

Kompanionas prisijung? einant pro Bambalapitijos geležinkelio stot? jau visai sutemus. Dabar einu plep?damas, kažkaip keista, ne?prasta. Mano draugas Su?is žino visus centrinio Kolombo kabakus daug geriau už mane. Pirmojo alaus kartu išgerti stabtel?jom J?ros gatv?je. Keista, nežinojau tos snarglin?s, kai gyvenau visai šalia Nimalkos soduose. Daug ko tu tada nežinojai, patvirtino Su?is.

Pasibaigus Marine drive pasukom ? Galle Road – tai tas plentas, kur nuo pat Hambantotos kilometrus skai?iavau.

Išvaikš?iotos vietos, vos ne kasdien ?ia praeidavau.

Užsukam ? Galle Face Green bar?. Metus ?ia nebuvau. O kadaise tankiai mirkdavau prie baro. Dar ir protm?šiai ?ia b?davo. O per happy hour gal?jai bokal? gauti net už 200. Dabar tik galv? ?kišau pasisveikinti. Kaip alus, neatpigo, klausiu. Ne, tiek pat 850. Na tai iki kito karto. Einam toliau.

Pasitrainiojom vakarin?mis gatv?mis, Su?is man dar vien? alaus g?rimo vietel? ger? iki šiol nežinot? parod? Nippon viešbutyje. Sako vietiniai hipsteriai rado ?ia waib? ir dabar išpopuliar?jusi ta vieta.

Pra?jom pro budist? šventykl?, ne visai teravedin?, kaip šioje šalyje priimt?, o mahayanin? su mald? mal?nais. Pasukau juos visus.

Jau Cinamon Lake viešbutis matosi – vienas iš prašmatniausi? – jau nebetoli liko iki tikslo. Su?is papasakojo, kad šiame brangiausiame viešbutyje visus viršutinio aukšto kambarius buvo užsipirk?s vienas žinomas Kolombo narkodyleris.

Jau baigiasi mano ?jimas. Jau kilometras paskutinis. Nu?jom iki ?emodan? gatv?s, kad tiksliai baig?iau ten, kur prad?jau. Po to dar ap?jom por?-trejet? snarglini?, kol pasakiau, kad užteks, pavargau, važiuoju namo.

Epilogas

Kažkaip netik?tai baigiau eiti aplink Šri Lankos sal?. Joki? iškilmi?, pasitinkan?i? komand?, spaudos konferencij?. Gerai, kad dar prietelius Su?is paskutines valandas sudalyvavo, pad?jo atšv?sti ?jimo pabaig?. Betgi dabar gal?siu dar vienu dalyku puikuotis: aš kuklus, nem?gstu fanfar? visoki?.

Iš tikr?j? aš negaliu pretenduoti ? jokius ?jimo p?s?iomis aplink Šri Lank? rekordus – faktiškai neap?jau visko savo kojom, apie 30 km fragment? teko apvažiuoti tuktuku (Wilpattu džiungl?se d?l drambli?, žr. mano dien? Nr.12), nors ir labai l?tai, nors ir išlipant kas 100 metr?. Galvoju kada nors t? tarpel? praeiti p?s?iomis, tik reikia susitarti su reindžeriais.

Kaip ten beb?t? esu patenkintas savo ?jimu. Beveik visi užsiplanuoti dalykai ?vykdyti, beveik nenusižengiau savo nustatytoms taisykl?ms. Kaip aš kadaise rašiau prieš eidamas:

• vis? keli? praeiti p?s?iomis
  >98% ?vykdyta
• kit? etap? prad?ti tiksliai nuo tos vietos, kur baigiau pereit?
  ?vykdyta
• stengtis nuo salos kranto neatitolti > 3 km
  kelis kartus teko pažeisti, bet ne d?l mano kalt?s (karin?s baz?s, uostai, etc.) 

Iš vis ?jau 78 dienas. Tas ?jimas užsit?s? kiek daugiau, nei pusantr? met?, nes ?jau savaitgaliais, ilgam išvykdavau ? Lietuv? ir kitas šalis. Toliausiai nu?jau paskutin? dien? – virš 39 km., trumpiausia buvo 12 diena – nulis (bet j? užskai?iau kaip ?jimo dien?, nes nuotyki? buvo). Nueito kelio per dien? vidurkis – apie 24 km.

Svarbiau už statistik? kiti dalykai:

• Eiti nebuvo sunku, dažniausiai buvo ne ekstremal?s žygiai, o lengvi pasivaikš?iojimai
• Patyriau daug nuotyki?, gyvenimas pasidar? ?domesnis, ?vairesnis
• Dabar paž?stu Šri Lank? daug geriau nei anks?iau, pasidariau šios gražios šalies ekspertas. Kad Šri Lanka yra sala ne?sitikinau, nes tose vietose kur eidamas nematydavau vandenyno gali b?ti s?smaukos vedan?ios ? koki? Lem?rij?.
• Dabar geriau paž?stu pat? save (k?niškai ir protiškai)
• Smarkiai pamaloninau savo puikyb? – ilgai tur?siu kuo girtis. Gal ir mergoms labiau patiksiu…

Belieka sugalvoti k? daryti toliau.

Septyniasdešimt septinta diena

Šeštadienis, 2017-12-02

Ir vėl rytmetiniu taukiniu • Iš stoties zuikių takais • Nusiminę žvejai • Pati didžiausia Raa girdykla • Liūtis užklupo • Paminklas žmogui, nutraukusiam grandines • Gėlės Budai • Pro šventyklas • Kas yra stupos viduje • Kuo geri pakrantės keliukai • Alaus gėrimas su keturiais stebėtojais • Samagonas kasipu ir sidras iš bananų • Pažintis su aklu vairuotoju • Rusiškų užrašų vietos • Pagelžkeliais • Žydrasis gamtos stebuklas • Geležinkelio stotis Nr 1 • Pliažas po uragano • Einant geležinkeliu laikas slenka lėčiau • Autografas ant sienos • Varduvos geležinkelio stotos • Laiko strėlė • Raa šiandien taip ir negavau • Kinų restoranas, kur nieko kiniško • Važiuoju namo, neisiu per pilnatį

28,2 km

06:35 išeinu iš namų. Septintinis traukinys nestoja toje Payagala North stotelėje, kur baigiau pereitą sekmadienį eiti. Reikia persėsti kur nors Kalutaroje, bet iš ten jau taip arti, kad ir taksi-tuktuku nuvažiuoti galima.

Lunavoje įlipo pyragėlių pardavėjas. Paėmiau vieną, bet tas ne toks skanus, kokius pereitą savaitę Panaduroje pardavinėjo.

Traukinys lekia nestodamas mažose stotelėse. Žinia, čia tolimo reiso traukinys į Matarą, mažose stotelėse visokie priemiestiniai stojinėja. Toks priemiestinis galėtų nuvežti tiksliai į mano starto tašką, bet gaunasi taip, kad arba reikia išvažiuoti labai vėlai, arba važiuoti su persėdimais. Todėl lipsiu Kalutaroje, iš ten taksi tuos kelis kilometrus nuvažiuosiu.

Kalutara didelis miestas, išsidriekęs plačiai (tiksliau siaurai, bet toli) pakrante, todėl jame dvi gelžkelio stotys: Kalutara North ir Kalutara South. Man reikia į pietinę, bet gal tas ekspresas, katruo važiuoju, stoja tik šiaurinėje… Kai pirkau bilietą sakiau Kalutara ir tiek, nedetalizavau, niekas ir netikslino. Taigi, traukiniui stabdantis prie Kalutara north pamaniau, kad geriau lipti čia. Jei toks ekspresas stoja North, tai ko gero nestos South – nestojinėja jis kožnoje stotelėje. Besiruošiant lipti susidūriau su konduktorium-kontrolierium, tas pasakė, kad kita stotelė Kalutara-South, taigi dar pavažiavau biškutėlį.

Štai ir Kalutara pietinė. Vagonas mano gale, tad išlipęs nėjau link paradinio išėjimo, o zuikių takais išlindau į stoties aikštę, kur nedelsiant pasigavau tuktuką (neaišku kas ką dar pasigavo). Vežk mane į Poyagala North geležinkelio stotį. Taksistas tikslinosi kelis kartus. Supranatama – kurių galų kažkokiam turistui belstis į kažkokią stotelę, kur nėra jokių užsieniečiams skirtų pliažų ar viešbučių. Važiuoju Raa gerti, pasakiau sinhališkai, tada suprato, tik gal kiek nusiminė supratęs, kad didelio biznio iš manęs nepadarys.

Pravažiavom Kalutaros tiltą su didele pagoda, ko gero man lemta netrukus pro čia praeiti kita kryptimi. Atvarėm į Payagala North stotį. Duodo taksistui 200, aiškiai permokėdamas, tas liūdnai paprašė, kad pridėčiau bent 50. Ką gi, geras šiandien aš, daviau dar 50.

Pro koplyčią ir pro tuščią stoties pastatą paėjau į pietus į tą bėgių perėjimą kur ėjau pereitą dieną.

Sutikau nuliūdusius žmonės ant bėgių. Nebus Raa šiandien, sako, audra vakar medžius aplaužė, virves patraukiojo.

Ką darysi, apsieisiu be Raa, tos palmių sulos rytmetinės. Nuėjau į pakrantę, pabandysiu iki Kalutaros pliažu paeiti, kiek gausis. Pasisiveikinau su žvejais prie valčių, tie irgi nusiminę, patvirtino, kad šiandien Raa nebus.

Šitas krantas būtų maloniai praeinamas paplūdimys, bet jame tankiai pristatyta akmeninių molų-bangolaužių, per kuriuos taip nepatogu laipioti – vis reikia apsiauti ir nusiauti kroksus. Apsiauti reikia, nes basam kojos per akmenis slysta, vėl apsiauti reikia, nes su kroksais per smėlį brendant smėlio pribyra ir graužia paskui. Prieš kiekvieną kroksų apsiavimą reikia gerai nusivalyti smėlį, kuris čia toks limpantis jiedkas – štai kur gaišatis ir inkonviniensas.

Šičia ne turistinis pliažas, bet vienas-kitas restoranėlis pasitaiko. Iš vieno išbėgo kvietėjas, užeik užeik, pusryčius gausi. Nenoriu pusryčių, noriu Raa, sakau. Tada tau reikia tolyn paeiti, dar vieną molą perlipti, ten už jo pasukti krantan, kirsti gelžkelį ir bus Raa vieta, tikras Raa kantynas. Dėkoju už informaciją, užeisiu kada nors pas jus pavalgyti, sakau paslaugiam kvietėjui.

Dar vieną molą perlipti nesistengiau, apėjau per jo šaknis, per pajūrio lapiją.

Prie mažytės žvejų prieplaukos užuodžiau, kad Raa gėrykla čia pat, todėl pasukau krantan. Neapsirikau, jau matosi stoviniuojantys Raa gėrėjai.

Perėjęs per geležinkelį atsidūriau tame Raa kantyne, pačioje didžiausioje mano matytoje Raa girdykloje prie palmių. Fantastiška vieta, ten ne vienas šimtas gėrovų tilptų. Net muzika groja. Tiktai tuščia dabar. Dešimtą atsidarys, paaiškino laukiantys pijokėliai. Dar net devynių nėra, ką daryti. Prisėdau, nusivaliau smėlį nuo kojų, apsiaviau kroksus, pavaikščiojau aplink įsivaizduodamas čia šurmuliuojančią minią. Reikia žinoti Raa barų darbo laikus: vieni dirba nuo aušros iki sutemos, kiti veikia valandą saulei tekant, kiti per pietus, kiti pavakare tik atsidaro. Jei tokiu laiku būčiau atsiradęs Induravos Raa girdykloje, būčiau pavėlavęs, o čia dar laukti valandą iki atidarymo. Pijokėliai laukia ant bėgių sutūpę, kieman jų dar neįleidžia, bet man leido apsižiūrėti.

Pasižymėjau šitą nuostabią vietą žemėlapyje, atsidusau ir toliau patraukiau. O gal valandą paėjęs pasigausiu taksi-tuktuką, atlėksiu čia paragauti Raa dieninio, paskui lėksiu atgal.

Beeinant pabėgiais pliūptelėjo lietus. Ne šiaip lietus, o liūtis baisinga, dangus su žeme maišėsi. Vos spėjau kuprinę į maišą įvilkti ir skėtį išsiskleisti. Gal reikėjo Raa girdykloje likti… Bet dabar kai jau einu, tai paeisiu ir per liūtį – vėjas nedidelis, kompui nėra pavojaus sušlapti, šlapios tik kelnės ir kroksai per balas besitaškant. Pasukau į plentą, nes ten bus daugiau galimybių po stogu pasislėpti, jeigu ką.

Priėjau musulmonų kvartalą. Tokie kvartalai yra visuose didesniuose miestuose (o mažesniuose miesteliuose kartais jie visą teritoriją ir užima), žinia, Kalutara didelis miestas ilgai per jį einu, iki centro dar nearti.

Priekyje vis labiau išryškėja stupa didžiulė. Artėjant prie jos vis daugiau prekeivių ir ubagų.

Praėjau pro bokšto laikrodį ir šalia paminklą žmogui sutraukiusiam savo grandines. Kad tos grandinės geriau matytųsi nufotografavau paminklą iš įvairių pusių.

Dešinėje didžiulė stupa, kairėje šventykla.

Neužsukau į šventyklą, nemaišiau maldininkams, praėjau tik pro šalį lėtai stebėdamas ugnies aukų sieną.

Praėjęs pro šventyklų kompleksą atsidūriau ant tilto per plačią Kalu upę.

Gal netyčia čia užklydęs skaitytojas dyvijasi kas yra tose didelėse stupose, kodėl ten į vidų neužeinu paveizėti. Į vidų ten niekas nevaikšto, nes stupa dažniausiai yra toks didelis relikvioriumas, kur saugomas koks Budos plaukelis ar kitų šventųjų relikvijos, kartais tik simboliškai, kartais kokios brangenybės, vienžo, ten saugykla, o ne šventykla. Gali būti, kad ten iš viso viskas užmūryta ir rodos netuščiaviduris reikalas. Arba visai nieko nėra, tik simbolis.

Perėjau pirmą tiltą, paskiau salą, paskiau antrąjį tiltą. Abu tiltai papuošti spalvingomis budistų vėliavomis. Beeinant pro tiltus lietus apsispakajino, pavirto į dulksną.

Gėles pardavinėja ir kitoje tilto pusėje maldininkams einantiems į šventyklą iš šiaurės pusės.

Perėjęs tiltą netoli plentu tepaėjau, pasukau link vandenyno, nes pakyrėjo mašinų besitaškančių baidytis.

Išlindau į pakrantės gatvelę. Tai patys geriausi mano ėjimo momentai: vandenynas šalia su savo bangų mūša gaivinančia, bet per smėlį bristi nereikia, o keliukas šviežiai asfaltuotas, patogus ėjimui, į kroksus nepribyra, net nepridulka. Mašinų judėjimas minimalus, baidytis nereikia, bet yra žmonių praeinančių ar dviračiais-mopedais pravažiuojančių – nesijauti vienišas, yra kas užšnekina, yra su kuo persimesti keliais žodžiais, ko nors pasiklausti jei reikia. Tokių pakrantės keliukų ne taip ir mažai pasitaikė mano ėjime aplink salą.

Toje pajūrio gatvelėje besivadinančioje De Abrew road nemažai visokių gesthausų-viešbutėlių. Esu čia buvęs prieš 4 metus, tik pora tebuvo, pristatė dabar.

Maloniai nustebino mažos kainos deklaruojamos iškabose.

Įkėliau koją į paplūdimį pažiūrėti koks čia pliažas. Tuščias, šakų priversta po audros, šunauja tik pliažinasi. Gerai, kad keliukas šalimais.

Vėl grįžus į kelią manęs jau laukė iš vieno viešbutėlio išėjęs šeimininkas, pakvietė užeiti. Neieškau nakvynės, sakau, nebent alaus duosit, tada pas jus atsipūsti prisėsiu. Žinoma, sako, prašom prašom ir įvedė į priimamajį. Atnešė alaus, bet tas stiprus spirituotas, negeriu tokio. Man lagerio kokio geriau, Laiono ar Karlsbergo. Bus už 5 minučių – pasiuntė bachūrą su mopiedu parvežti, o dabar prisėsk, pailsėk.

Taip susipažinau su Earny, Vinarta guest viešbučio šeimininku.

Ilgai užtrukau pas Ernį. Kol alaus sulaukiau, kol išgėriau jį praskiesdamas, neskubėdamas. Susirinko šeimininko draugai, paplepėjom. Keturi žmonės sėdėjo ir žiūrėjo kaip aš alų geriu nieko neveikdami. Klientų nebuvo, visi kambariai laisvi, parodė man keletą.

Įdomus žmogus tas Ernis, rekomenduoju pas jį apsistoti nebrangiai. Pristatys tau visko, ko reikia, suorganizuos bet kokią ekskursiją, pats gali pabūti vairuotoju ir gidu, pageidaujant surengs barbekiu kieme. Jis pats daro samagoną kasipu iš cukraus, siūlė paragauti, atsisakiau. Sako tas kasipu gerai geriasi su kola. Dar Ernis moka daryti sidrą iš bananų ir ananasų. Šiuo metu neturėjo man duoti paragauti.

Mama janava, kas reiškia, kad jau einu, sakau išgėręs alų su gazuotu vandeniu. Neskubėk, sako vienas iš sėdėjusių ir stebėjusių kaip geriu, neskubėk, tuoj smarkus lietus užeis. Numojau ranka, atsisveikinau, išėjau.

Nedaug paėjus iš tikrųjų vėl prapliupo lietus, iš kur tas žmogus galėjo taip tiksliai atspėti, net į dangų nepažiūrėjęs… Nieko, galiu eiti ir per lietų, kuprinė apsaugota, pats ir kompas po skėčiu.

Praėjau pro viešbutį kur nakvojau kadaise prieš 3 ar 4 metus. Tada nebuvo iš ko daugiau rinktis. Viešbutis neblogas, tiesa.

Praeidamas pro vieną pakelės restoraną pamačiau, kaip iš mašinos alų ten krauna. Reiškia gera vieta. Užsukau vidun dar vienam buteliukui su vandeniu. Alus tai ne  kola kokia, galima ir daugiau išgerti nepakenkiant sveikatai.

Ta vietelė man patiko. Nors tuščia, iš klientų tik vienas aklas vyriškis. Pasikviečiau jį prisėsti šalia. Taip susipažinau su Lal, buvusiu vairuotoju, neblogai kalbančiu angliškai, daug išmanančiu apie šias vietas. Puikus pašnekovas, nupirkau jam alaus. Lalas apako nuo glaukomos. Daug su juo kalbėjomės, prie pokalbio prisijungė ir bufetava. Gal nori užkąsti, sako, galiu pakepti kiaulienos biškelį. Puiku. Mažytė porcija, bet čia tik ant vieno danties, taip sakant, ne ėsti čia sustojau. Bet taip skaniai susivalgė, kad dar paprašiau pakartoti. Lalas išgėręs alų mums su padavėja gražiai padainavo. Sutarėm, kad dar čia atvažiuosiu kada nors vėliau ir paimsiu Lalą su savim išgerti Raa.

Gera vieta, rekomenduoju sustoti pravažiuojant.

Einu toliau pailsėjęs. Nuostabus pakrantės keliukas baigėsi, reikia rinktis: ar eiti pliažu, ar biškį toliau nuo kranto pagelžkeliais. Jei būtų saulėta diena, eičiau paplūdimiu, bet dabar vis palyjant geriau eiti kitaip. Pasukau prie geležinkelio.

Šiose vietose stebėtinai daug rusiškų užrašų. Štai kur dabar bazuojasi mūsų dideji rytiniai kaimynai, atlaisvinę Mirisos ir Unavatunos pliažus. Ko gero čia jų didesnė koncentracija, nei Hikkaduvoje. Kaip čia taip atsitinka? Greičiausiai čia esantys rusų turizmo agentai susiranda kokią naują pigesnę vietą, suroganizuoja čia grupę poilsiautojų, tuo paseka ir kiti turų operatoriai. Kai suras dar pigesnę vietą, visi persimes tenai.

Alaus gėrimas einant turi vieną neigiamą efektą – dažnai norisi pasisioti. Dabar einu pro tankiai apgyvendintas vietas, žmonės visur, nepasislėpsi už krūmų. Užtat galima patikrinti kaip atrodo prašmatnūs viešbučiai – jie labai tinka tam reikalui.

Palei gelžkelį irgi yra kilometrų stulpai. Kažkaip lėtai judu šiandien, dar daug nueiti liko.

Where are you going, kalbina sustoję tuktukų vaituotojai. Kelin kelin, sakau, kas reiškia tiesiai. Tai išgirdę jie irgi nuvažiuoja kelin-tiesiai keliu – neįdomūs jiems klientai mokantys sinhališkai, daug iš jų nepaimsi.

Praėjau pro bachūrėlius kelyje kriketą žaidžiančius. Judėjimas mažas, reikia išnaudoti momentus, kai nelyja. Geri bachūrai, palaukė, kol praeisiu, nemušė tuo metu, negavau į kuprą iš kamuoliuko (kaip yra buvę).

Pagelžkelės keliukas susitraukė į takelį, čia jau mažiau žmonių, čia jau būtų galima krūmuose pasisioti, bet aš jau pripratau tai daryti prabangiuose viešbučiuose, kitur ir nebesinori.

Priėjau prie geležinkelio stoties su pavadinimu Nr 1. Pavadinimas keistas, kol kas neišsiaiškinau kodėl toks.

Čia pagalvojau, kad vistik reikia įvairovės, reikia dar ir pliažu paeiti, kol nelyja. Taip ir padariau.

Pliažas tuščias. Vietoj turistų čia ilsisi audros atnešti medžių gabalai. Matosi, kad didelė audra čia praūžusi trečiadienį, ir Kolombe jautėsi. Per visokias žinias rodė, kad buvo baisus uraganas, bet yra buvę ir baisiau, nors per tarptautines žinias apie tai nieko nepranešdavo. Tokios audros bent porą kartų per metus čia atsitinka. Nieko baisaus, viena-kita lūšna nugriūva, kaimeliai lieka be elektros kuriam laikui, bet žmonės pripratę. Baisiau būna per gegužės-birželio liūtis, kai upės išsilieja, kai purvo nuošliaužos ištisus kaimus palaidoja.

Pasigrožėjęs pouraganiniu paplūdimiu vėl pasukau prie geležinkelio.

Praėjau pro pagelžkelės budistų šventyklėlę žavinčią savo natūralumu.

Užeik, užeik, pakvietė diedukas išlindęs iš pagelžkelės restoranėlio. Nusprendžiau užsukti, atsipūsti ir pamąstyti, kodėl einant palei geležinkelį laikas bėga lėčiau, nei einant plentu.

Daug mąstyti nesigavo, nes diedukas buvo šnekus, klausinėjo manęs apie viską, ir aš jo klausinėjau apie šių vietų ypatumus. Ar seniai čia rusai atsirado, klausiu. Neseniai, prieš porą metų kažkur. Bet visi spėjo iškabas surusinti, operatyviai dirba. O ruskai šnekėti dar neišmokot, klausiu. Dar ne, juokiasi diedukas. Ar didelis uraganas pas jus buvo užužvakar, klausiu. Jo, čia elektra dviem dienom dingusi buvo, laidus nutraukė uraganas.

Paprašiau alaus. Kvietė užeiti vidun prie stalo gerti, bet man geriau čia, verandoje. Ketino man čia stalą atitempti, sustabdžiau, man gerai bus ir kėdė.

Iš tikrųjų čia neblogai. Nenuplėšė daug už alų. Ir aš ką nors ant sienos užrašysiu, sakau. Bemat atnešė flamasterius.

Padėkojau diedukui už servisą gerą, atsiprašiau, kad šį sykį jūros gėrybių neužsisakiau ir toliau patraukiau pagelžkeliais.

Priėjau Varduvos geležinkelio stotį. Nusprendžiau pereiti per šios Žemaičių Kalvarijos stoties peroną.

Beeinant palei geležinkelį vis kirba mintis, kad čia yra kažkokia laiko strėlė. Visokie sulėtėjimo efektai. Gal atsistojus ant geležinkelio galima rasti tašką, kur laikas sustoja… Taip galvojant pralėkė traukinys ir dalinai patvirtino mano samprotavimus.

Dangus staigiai visai apsiniaukė ir vėl pliūptelėjo liūtis ant mano galvos, jau kokį trečią kartą šiandien. Ir tai atsitinka man beeiant, niekada liūtis neprasidėjo po stogu kur nors bebūnant.

Išlindau į plentą. Lietus nepaliauja pliaupęs.

Bešlepsėdamas per lietų priėjau Panaduros miestą pagaliau. Tasai miestas garsus keliais dalykais. Visų pirma, iki jo tęsiasi trumpiausias priemiestinis Kolombo traukinio maršrutas. Visų antra, čia jau tikrai Kolombo priemiestis, tarpuose jokių kaimų daugiau nebebus. Visų trečia, pliaže netoli geležinkelio stoties yra arčiausiai sostinės esanti Raa girdykla. Bet jau nebeeisiu ten tos palmių sulos parūgusios gerti. Visų pirma dėl to, kad kažin ar ten kas nors veikia per tokią liūtį ir po jos. Visų antra, jau pradeda temti, galiu nespėti atsidurti su šviesa. Visų trečia, nelabai jau besinori to vakarinio Raa, mielėm atsiduodančio.

Tiek to tas vakarinis Raa, geriau jau alus. Einu pro kinų restoraną, užsuku, alaus yra. Prisėdu. Man dar ir vandens su burbuliukais, sodos, aiškinu, plain soda, bet oficiantas berniukas niekaip nesupranta tol, kol neparodau į plakatą ant sienos.

Dar užsisakiau vakarienę – devilled fish – šėtonintos žuvies gabaliukų deginančiai aštrių.

Ai, galvoju, nebeeisiu toliau šiandien, užteks, kvatit. Pavakarieniavęs namo važiuosiu, tamsu jau.

Tame kinų restorane nieko kiniško nėra apart pavadinimo. Nei vieno kiniško patiekalo. Užtat apart alaus yra stipriųjų gėrimų ir pijokėliai renkasi, viduriniosios klasės, nes čia ne pigiausia vietelė. Man bevakarieniaujant jų prisirinko tiek, kad laisvų stalelių nebeliko. O lietus lauke vis pliaupia.

Pavalgęs išėjau į plentą ir dar paėjau iki artimiausios autobusų stotelės. Įšokau į sulėtinusį bėgį prie manęs autobusą, man iki Dehivelos, sakau. Pasirodo, ne visi autobusai į Kolombą iš čia važiuoja, ne į tą įšokau. Ne bėda, mane išleido prie pagrindinės stoties, ten bemat pasigavau teisingą autobusą ir važiuoju atsipūtęs namo, net atsisėsti gavau kažkur ties Moratuva.

Tataigi, nelikau čia nakvoti, nes namai jau tiek arti, per gerą pusvalandį nuvažiuoti galima per kamščius. O rytoj pilnatis, tai gal namuose ir pabūsiu, nes garsiojo rytmetinio Panaduros Raa negausiau tokią dieną. Žinia, pilnatis – poya – yra šventa diena Šri Lankoje, niekas nedirba, alkoholio neparduoda, meldžiasi visi. Ir aš rytoj kaip nors kam nors pasimelsiu, o kelionę tęsiu poryt, jau pirmadienį. Ko gero tai bus paskutinė ėjimo diena, jei pavyks įveikti tą >30 km atstumą.

Septyniasdešimt šešta diena

Sekmadienis, 2017-11-26

Geležinkelio stotyje • Rytmetinio Ra beieškant • Gerbiamas šinkorius • Ja russkij • Ra – nacionalinis paveldas • Kari-pinči arbata • Pusryčiai šunaujai • Diskamedis • Per Bentotos neriją-estuariją • Persikėlimas per upės žiotis • Alutgamos pliažo skudurai • Tvora su baseinu • Brangiame viešbutyje prie rifo • Įkyrus brangakmenių pardavėjas • Musulmonų verslas • Bendravimas su ožkomis • Padėjau žvejams • Atsirado dingęs globėjas • Jaunos ir senos kartos filosofų žvilgsniai • Žuvusių žuvelių atminimo įamžinimas • Skanios pončkutės • Pigus alus byrgartene • Paslaptingos katės • Įspūdingos džiovintos žuvys • Per Magonos miestelį • Restorano undinės ir undinai • Dilema prie geležinkelio pervažos • Čigonų palapinės • Vaikai bon-bon prašo

29,3 km

Naktį užpuolė uodai, seniai taip bebuvo su manim. Teko keltis, citronelos aliejum išsitepti.

06:10 jau pajudu į kelią. Visų pirma reikia nusigauti į startinę poziciją, t.y paeiti kokį kilometrą atgal. Nenoriu atgal eiti tuo pačiu keliu, tuktuką pasigavau. Vežk čia pat plentu, parodysiu kur. Taksistas supratingas, veža kur rodau, neklausinėja.

Bevažiuojant prisiminiau, kad vakar čia buvau praėjęs rytmetinio Ra vietą. Plauk, sakau šoferiui, nuvežk iš pradžių kur Ra. Vairuotojas nepasimetė, žinau, sako, dabar turėtų jau būti. Artėjant prie Indurawa Beach resort prabangaus viešbučio pastebėjau kelis žmogelius šmirinėjant palei tvorą. Čia turbūt Ra, sakau. Ne, sako šoferis, ją renka kiek toliau. Aišku, važiuojam ten, kur vakar mačiau virves tarp palmių viršūnių. Sustojom, šoferis šūktelėjo kažkokiam pažįstamam: ar Indika yra? Ne, sako tas, nuėjo ten, rodo iš kur atvažiavom. Aišku, sako šoferis, Ra šiandien geria ne prie pat palmių iš kur renka, o kiek toliau, dėl konspiracijos. Grįžom ten, kur rodžiau, jog čia Ra – turiu uoslę tiems dalykams. Ar Indika yra, šūktelėjo šoferis šmižinėjantiems žmogeliams. Taip, sako, yra. Supratau, kad Indika čia yra Ra-masteris, kur jis, ten ir visi pijokėliai migruoja.

Privažiavom prie žvejų namelio, kur tinklus saugo. Va čia tau įpils Ra, sako šoferis. Daviau jam šimtinę, tas padėkojo, nezirzė, kad per mažai. Ne visi čia sugadinti turizmo.

Ajubovan, pasisveikinau su Ra gėrėjais, jie nusijuokė. Todėl, kad čia tas pat, jei į kokią Lietuvos snarglinę (kaži ar liko dar tokių) atėjęs pasisveikinčiau su visais “tegu bus pagarbintas”.

Pirmą stiklinę man įpylė be eilės. Matau, kad visi staigiai zalpom išmaukia, atiduoda stiklinę šinkoriui ir vėl stoja į eilę. Žinia, stiklinės tik dvi, nevalia užlaikyti. Atsistojau į eilę ir aš, plepuosi su kiek nustebusiais žmonėmis. Čia žvejai daugiausiai, išgėrę Ra jie eis į jūrą savo laiveliais ar susės tinklų narplioti. Vienas-kitas etatinis pijokėlis čia bus tol, kol Ra nepasibaigs.

Ra-masteris šinkorius Indika rimtas vyras, inteligentiško veido, jį visi gerbia, jo klauso. Jis palaiko tvarką, neleidžia vieną po kitos gerti, liepia palaukti eilėje. Pastebėjau keistą dalyką – visi moka po 150 ir geria tris stiklines, Indika atsimena kiekvieno kreditą. Ne po vieną, ne po dvi, o po tris. Tokia norma tatai. Aš buvau padavęs šimtinę, reiškia man dar viena stiklinė priklauso. Jei neičiau aplink salą, gerčiau daugiau, bet dabar dviejų bus gana.

Rytmetinis Ra skanus, švelnus, beveik neturi to specifinio kvapo. Bet klastingas, nors geriasi nekaltai. Ta sula toliau fermentuojasi skrandyje ir svaiginamos medžiagos susidaro vėliau. Esu girdėjęs, kad rytmetinio Ra gėrėjus grįžtančius į Kolombą reikia iš traukinio išnešti, jiems pasėsta jau bevažiuojant namo.

Pabendravau truputį su sugėrovais. Vienas jų dar jaunas vyrukas su užrašu ant maikutės “ja russkij”. Kur gavai tokią, klausiu. Turistai padovanojo.

Geras dalykas tas Ra. Galėtų būti pripažintas kaip nacionalinis paveldas. Galėtų turistams pardavinėti, tie tikrai gertų ir mokėtų kelis kartus daugiau. Bet visų pirma tasai Ra kažkodėl daugelyje vietų uždraustas; visų antra aukštesnių kastų vietiniai nosį rauko, jie tik europietiškus gėrimus geria; visų trečia, vietiniams trūksta išradingumo, iniciatyvos.

Paskanavęs Ra atsisveikinau su sugėrovais, grįžau į plentą  ir patraukiau atgal į nakvynės vietą – vis tiek gavosi kelio persidengimas nedidelis, bet dėl Ra verta.

Jei būčiau protingesnis, būčiau apsistojęs Wasanoje, būtų optimaliausias sprendimas. Kita vertus, jei viską daryčiau teisingai, optimaliai, tai ko gero būčiau nuobodus, zanudnas. Visokie nukrypimai, kvailiojimai ir yra tos mutacijos – evoliucijos veiksnys. Ir kuriant dirbtinį intelektą reikia leisti daryti klaidas, keistus sprendimus.

Stabtelėjo tuktukas pro šalį važiavęs. Tu Ra gėrei, sako taksistas, važiuojam, dar išgersim kartu. Nejaugi tiek neša nuo manęs… Ne, matyt koks jo draugelis iš sugėrovų man išėjus paskambino, klientą užrodė. Tikriausiai tas “ja russkij”.

Skaniai atsigėriau žolelių sriubos-arbatos pakelėj. Šita iš kari-pinči lapelių, ajurvedinė, kas dieną gersi, sveikas būsi. Tik 50 rupijų stiklinė.  Davė užsikąsti rudo palmių saldėsio, man nereikia.

Pakyrėjo plentu eiti, mašinų bijoti, pasukau į paplūdimį. Čia jau Bentota, labai turistinė vieta. Bet dar tik prieigos, dar tušti pliažai.

Pasisveikinau su vyruku atnešusiu pusryčius pliažo šunaujai. Ką valgo tavo šuneliai, paklausiau. Ryžius su kariu.

Einu pro kažkokius keistus stagarus susmaigstytus smėlyje ir stebiuosi – nejaugi čia meškerės tokios plonos. Ne, čia fejerverkus naktį sprogdino.

Priėjau kyšulį, tas lengvai praeinamas, nereikėjo pro akmenis laipioti.

Už kyšulio atsivėrė civilizuotas Bentotos pliažas upės estuarijoje – tokioje lyg ir nerijoje.

Sutikti žvejai parodė kokių vėžių prigaudė.

Priėjęs diskamedį prisėdau po juo pailsėti. Štai iš kur atsiranda visokie CD, DVD… Bet ne, čia juos medituotojai iš viešbučio atėję sukabinėjo.

Žmonių mažai pliaže, nes dargana.

Pliažas taip ištuštėjo, jog pradėjau nerimauti, kad ten gal kokia bazė karinė, nepraleis manęs, reiks atgal grįžti į nerijos šakumą. Bet ne, neturėtų taip būti.

Priėjau estuarijos galą. Į patį smaigalį akmenim nelipau, pasukau į kitą krantą, gal pavyks kaip nors per žiotis persikelti.

Išlindau takeliu į kitą krantą, matau, šone valtis su žmogum stovi. Reikėjo biškį vandeniu pabristi per mangroves.

Valtininkas jau ruošėsi išplaukti, bet pamatęs, kad moju jam, palaukė.

Šauniai persikėlėm per Bentotos žiotis. Daviau valtininkui šimtinę, padėkojo, daugiau neprašė. Ne visi kurortų žmonės sugadinti, pasirodo. O gal dėl to šimtinės užteko, kad aš jį sinhališkai šnekinau. Ne turistas, reiškias, vietinis, ir taksa vietinė tokiems.

Šitame krante jau nebe Bentota, o Alutgama. Pašnekėjau su valtininkais. Kur čia Ra žmonės geria, klausiu. Ne todėl, kad aš baisiai noriu, lyg priklausomybę turėčiau, bet todėl, kad dabar kaip koks etnografas užsimaniau aplankyti kuo daugiau tų Ra vietelių, užregistruoti jas, kol jos dar neišnyko – ten tokia specifinė miela atmosfera. Gal ta informacija pravers kitiems keliautojams – nuotykių ieškotojams. Va te, rodo atgal, kur vakar vakare mane buvo atvežę. O toje pusėje nėra – rodau šiaurėn, kur dabar eisiu. Yra, sako ten toliau už rifo mažame kaimelyje.

Alutgama turistinė vietelė. Ten galima ir prie upės mėgautis ir prie jūros. Prie upės daugiausiai koncentruojasi visokie jogai, medituotojai, ajurvedos mėgėjai, esu ten buvęs. Man reikia eiti pajūriu, palikau upę už nugaros.

Kožnas pliažas čia turi savo specifiką. Alutgamoje ypač daug visokiais skudurais prekiauja. Pliažas tuštokas, nes dargana. Bet pamačiusios mane pardavėjos bobutės atbėga iš tolo, vejasi išsišiepusios. Kai užšnekinu sinhlaiškai nusispjauna ir eina atgal – ne jų klientas.

Priešais rifą praėjau kyšulį su gražiu takeliu praėjimui.

Tvora su vandeniu – tokios dar nemačiau.

Rifas krantą nuo bangų dengia, ten galima lyg baseine plaukioti, ant rifo meškerninkai.

Priėjau prabangų pliažinį viešbutį ir pagalvojau, jog gana paplūdimiu eiti, juolab, kad netrukus tas pliažas ir baigsis. Daug visokių restoranų praėjau, tasai ko gero paskutinis. Reikia čia sustoti, rytinio alaus atsigerti.

Sėdžiu, ilsiuosi, voveres stebiu aplink lakstančias. Greitai laksto, nesiduoda fotografuojamos.

Brangi vieta, odnako. Šiaip nemėgstu restoranų, kur trigubai mokėti reikia vien už tai, kad alų atneša oficiantas baltais krakmolytais marškiniais. Tokį pat gėrimą gaučiau ir iš dieduko su maikute ir sarongu. Bet čia yra ir kitų patogumų. Visų pirma minkštas patogus fotelis. Visų antra, baseinas šalia, jei norėčiau, galėčiau ten mirkti, niekas nevarytų. Visų trečia, galima kortele atsiskaityti.

Praėjau pro prašmatnaus viešbučio foje su suvenyrų krautuvėmis ir dekoracijomis.

Pailsėjęs prašmatniame viešbutyje išlindau į pakrantės gatvelę. Kaip gerai, kurį laiką nereikės eiti plentu, mašinų bijoti.

Enu pro musulmonų zoną. Čia jie kompaktiškai nuo kitų atsiriboję gyvena. Musulmoniškuose rajonuose mečetės, žinoma, ožkos ganosi, daugiau šiukšlių, bardako, ir, jei pasitaiko prie turistinės zonos, pirkliai įkyresni.

Vienas diedukas ilgai ėjo šalia, vis šnekino, arbatos kvietė pas jį užeiti išgerti, čia netoli. Jis turįs brangakmenių krautuvę ir man nori parduoti visokių safyrų ir smaragdų už labai mažą kainą. Kelis kartus jam sakiau, kad aš nieko nesiruošiu pirkti. Nereikia pirkti, tik pažiūrėti, sako jis. Neįdomūs man brangakmeniai, sakau diedukui, negaišk laiko su manim, aš tikrai ne tavo klientas. Gaila, tamiliškai tiek nemoku, kad paaiškinti galėčiau, o musulmonai singališkai nelabai šneka. Nepirksiu, sakau brangakmenių, pinigų neturiu, sakau. Šposijat, ponuli, šposijat, kur matyta, kad baltas ponas pinigų neturėtų. Pas mane patys pigiausi brangakmeniai, iš Vokietijos atskrenda jų pas mane pirkti, čia daug vokiečių, gal ir pats vokietys būsit. Užeikit, ponuli, tikrai geri brangakmeniai. Sunku buvo atsikratyti įkyruolio.

Pro šitą musulmonišką rajoną turistai nevaikšto, nebent kas atklysta iš Bentotos ar Alutgamos netyčia ar pasiklydęs, tada būna apspiestas brangakmenių pardavėjų. Tokia tatai čia specializacija Hetimulos, Maradanos, Beruvelos musulmonų miesteliuose. Netoli kalnai, kur tuos brangakmenius kasa, o musulmonai supirkinėja, pardavinėja – jie yra monopolizavę šį verslą.

Praėjau pro vieną tokio brangakmenių pirklio tvorą, kur nulipdytas bareljefas apie jo svajonę – jis atsiveža brangakmenių pilnus bliūdus iš kalnų, prie jo baltaš..knių turistų eilė sustoja tų brangakmenių pirkti.

Kelis kartus teko mandagiai ir kiek griežčiau atsifutbolinti nuo brangakmenių pardavėjų. Jau geriau eiti pro žvejus – jie nepuola įkyrėti praeiviams užsieniečiams, užsiima savo reikalais ir tiek.

Praėjau pro žvejų uostą ir nedidelį žuvų turgelį. Čia tuščia, visas šurmulys ryte buvo, gal dar pavakare bus. Ne visi musulmonai brangakmeniais prekiauja, yra ir žvejų.

Barberyn sala matosi, kada nors gerai būtų aplink tą salą apeiti.

Priėjau ožkų pulkelį, pabuvau su ožkomis ir ožiais. Viena vienaragė ožka buvo drąsi, bendravo su manim, kitos baikščios, šalin ėjo.

Bėk iš čia kur nors slėptis, mekeke, sakau vienaragei, su musulmonais juk gyveni, o jiems netrukus Kurbam Bairamas, pjaus jus, tave pirmą.

Netoli stadiono praėjau žvejus sunkiai tinklus su žuvelėm tempiančius, taip sunkiai, tiesiog išjudinti negali. Padėjau pertempti per aikštę. Ne simboliškai, o iš tikrųjų. Nesu stiprus, pas save Lietuvoj išvis slabakas, bet čia stipruolis jaučiuosi.

Musulmonai baigėsi, šiukšlių pakelėje sumažėjo, vietoj ožkų karvės pasirodė.

Priėjau šv. Antano koplyčią. Ilgai nebuvo katalikų koplyčių, jau ir pasiilgti pradėjau. Sveikas, globėjau, kur buvai dingęs?

Priėjau šv. Lozoriaus bažnyčią. Nemaža krikščionių bendruomenė Beruveloje.

Praėjau prieigas į Beruvelos uostą. Neužsukau ten.

Už uosto byč parke nufotkinau įdomų paminklą. Arba čia kažkas jį sudarkė taip, arba čia avangardas.

Praėjau jaunos kartos filosofą kreivai žiūrintį į senos kartos filosofą. Pastarasis nukreipė žvilgsnį šalin.

Po pertraukos vėl grįžau į plentą.

Ne visai tas turgus tuščias, prie jo žuvis pardavinėja.

Gaila pasidarė žuvelių ir krevetėlių, nusprendžiau jų atminimą įamžinti šiuose vaizduose.

Priėjau pakelės kioskelį kur be kitų dalykų kepė ir pardavinėjo wada pyragėlius-pončkutes. Paprašiau vieno paragavimui. Perpjovė išilgai, patepė aštriu padažu, suklijavo kaip buvo. Skanu. Paimsiu daugiau.

Suvalgiau dar 4 tokius pyragėlius. Juos man davė maišelyje su sinhalų kalbos testais. Iš viso sumokėjau 50 – reiškia po 10 už pončkutę.

Praėjau pro didelę šv. Onos bažnyčią.

Pavargau eiti, reikia pailsėti kažkur. Žiūriu, restoranas pakelėj. Ten net byrgartenas.

Prisėdau, paėmiau ne tik vandens su alum, bet ir pavalgyti.

Užkandai norėjau seer fish troškinio, sako neturi dabar syr fišo. Tada paėmiau keptos kiaulienos. Bebaigiant valgyti atėjo katė, gavo kelis mažyčius gabaliukus.

Pamačiusi, kad viską suvalgėm katė nuėjo savo reikalais. Tada priėjo oficiantas ir pasakė gerą naujieną, kad seer fish atsirado. Seer fish tokia skani žuvis į tuną panaši, tik ne tamsi o balta. Sako, ji skumbrės giminė, bet man neatrodo į mūsų šiaurės skumbrę panaši – didesnė ir ne tokia riebi. Nešk tada, sakau oficiantui. Nors ir suvalgiau tą kiaulienos šašlikėlį, įveiksim su katyte ir žuvį, ji juk tokia alkana buvo.

Netrukus atnešė patroškintus seer fish gabaliukus. Katytė dingusi kažkur. Ks-ks-ks, šaukiu. Bet atbėgo ne katytė, o oficiantas. Teko pačiam viską suėsti. Kur dingai, Kyse, dėl tavęs juk žuvį užsakiau. Bet tos katės nesuprantamos, paslaptingos ir įnoringos – kaip ir moterys.

Vienoje vietoje ilgai prie vandenyno sėdėti negerai – užpuola jūros blusos. Padeda citronelos tepalas ar purškalas, geriau, nei nuo uodų. Bet tingiu purkštis, eisiu geriau.

Jei tūlas skaitytojas važiuotų iš Kolombo į Alutgamos-Bentotos pliažus, rekomenduoju čia sustoti pavalgyti. Pigu, skanu, puikus servisas. Tiesa, vaizdo į jūrą nėra, bet yra bambukais apaugusios pavėsinės.

Grįžęs į plentą dar įkišau nosį į jūrą pažiūrėti pliažo praeinamumo. Geriau dar paeisiu plentu.

Ėjau pro didelę džiovintos žuvies pardavyklų koncentraciją. Pafotografavau įspūdingas faktūras.

Dar įamžinau nekaltai žuvusių žuvelių atminimą. Pagalvojau, kad žuvų išrūšiuotojai dirba dar sunkiau, nei žvejai.

Praėjau pro Magonos miestelį, čia gyvena musulmonai.

Pakyrėjo plentu eiti, mašinų bijoti. Pasukau Magonos miestelio pajūrio gatvelėmis.

Va taip daug fainiau eiti.

Teko grįžti į plentą, nes Magono miestelis kyšulyje baigėsi.

Pastebėjau, kad šitame ruože daug katalikų koplytėlių, panašiai, kaip ir vakarų krante pirmosiomis mano ėjimo dienomis.

Užsukau į vieną restoraną. Ne dėl alaus, nes dar neseniai gėriau jį Beruvelos byrgartene. Ne dėl maisto, ten ir prisivalgęs buvau už du. O dėl tualeto. Jei būtų priėjęs oficiantas, būčiau vandens su burbuliukais užsisakęs ar kokių sulčių. Oficiantas nepriėjo, tuliką pats radau. Mane sužavėjo šio restorano kiemo undinės ir undinai.

Kaip gerai, kad pakelėje pardavinėja šviežias sultis, to taip trūko, kai šiaurėje ėjau. Išgėriau savo mėgstamųjų aistravaisų be cukraus, su druska ir smailikais.

Priėjęs sankryžą su geležinkeliu susimąsčiau. Iki Kalutaros šiandien nespėsiu nueiti su šviesa. Pamačiau geležinkelio stotį, prie jos, kaip priklauso, taksi stovi. Ar praeisiu  tuo keliuku pakrante iki Kalutaros, klausiu. Ne, sako, keliukas tuoj baigsis. Arba reikia eiti plentu nutolstant nuo jūros, arba pliažu. Dar bėgiais galima. Jei nori, nuvešiu į Kalutarą už 500, sako taksistas. Už tiek ir iki Kolombo turėtum nuvežti, juokiuosi.

Užėjau į stotį. Paskutinis traukinys į Kolombą jau išvažiuoja, nebespėsiu. O ir nesiveržiu taip anksti grįžinėti. Įdomu tai, kad priešinga kryptimi į Alutgamą ir toliau dar daug traukinių važiuoja.

Išlindau prie jūros pažiūrėti.

Grįžau į keliuką už stoties, žiūrėsiu, kiek juo galėsiu dar nueiti. Netoli tenuėjau, baigėsi kelias šabakštynuose.

Kurį laiką dar buvo galima brautis takeliu, bet jis baigėsi kažkokioje čigonų stovyklavietėje prie palapinių. Nenorėjau temstant čigonų trukdyti, prasibroviau prie vandenyno ir paėjau truputį paplūdimiu-pliažu.

Ne tuščias tas laukinis pliažas, žmonių yra, tik ne poilsiautojų, o vietinių. Vaikai pribėga bon-bon saldainių prašo.

Pro molus nebuvo lengva pereiti, reikėjo aplinkui per žoles ir vandenį bristi

Kai fotkinau žvejus, probėgo vaikas ir bob-bon paprašė. Matyt čia atklydę užsieniečiai kažkada davė vaikams saldainių, tai dabar atrodo, kad kiekvienas baltaš..knis turi saldainių nešiotis su savim. Galvojau, kad tėvai sudrausimins vaiką paprašaiką, bet atvirkščiai, jie sakė vienas kitam: jei fotografuoja mus tai galėtų ir saldainių duoti. Nežino, kad suprantu šiek tiek sinhališkai.

Norėjau kiaules gražiai nufotografuoti, bet buvau ant kažkokių supuvusių lentų užlipęs, jos lūžo traškėdamos, kiaulės išsigando ir pabėgo.

Priėjau Payagala  North geležinkelio stotį. Greitai įveikiau kelią iš South į North. Jau temsta, reikia iki plento nusigauti. Prisėdau ant bėgių, kojas valausi prieš kroksus apsiaudamas – paplūdimiu juk basas ėjau. Apspito vietiniai. Vaikai, žinoma, bon-bon prašo, suaugę klausia where are you from. Besikrapštydamas pakėliau akis aukštyn ir pamačiau virves ant palmių. Čia Ra žmonės geria, klausiu. Taip, rytais anksti. Puiku, čia ir atvažiuosiu savo sekančio (jau ir paskutinio) etapo linksmai pradėti.

Netrukus išlindau į plentą ir autobusą pasigavau namo.

Autobusas prisigrūdęs, iš pradžių stovėjau, paskui vienuolis iš priekinės sėdynės išlipo, į jo vietą atsisėdau.

Pravažiavau Panadurą, kur manęs laukia paskutinis nakvojimas kelionėje aplink Šri Lanką. Bet apie tai kitą savaitgalį.

Septyniasdešimt penkta diena

Šeštadienis, 2017-11-25

Geležinkelio stotyje • Sugedę riešutai • Gyvenimas verda šalia geležinkelio • Helperis Ambalangodos stotyje • Muzikos instrumentų krautuvėje • Kokosų rinkėjas • Pirmieji akmenys • Antrieji akmenys • Akmenų vardai • Tretieji akmenys • Pro ketvirtuosius akmenis nebėjau, užtat manęs vos nesupiršo • Paminklas oratoriui rodančiam pirštu į dangų • Madhu upės safariai • Fotogeniškas Balpitijos miestelis • Ajurvedinė vaistinė • Diedukas reketuotojas gavo lietuvišką centą • Šinagavos viešbutyje • Šunelio patalai • Šunelių kamasutra • Geriausias oras dargana • Kosgoda – vėžlių peryklų miestas • Modernaus meno galerija • Kokulela šaknis • Geras pakeleivis • Kandidatinė nakvynės vieta • Freskos ant tvorų • Pražiopsojau 69 • Taksistas nebrangininkas • Nelogiški mano sprendimai • Ra negavau • Prašmatni vakarienė kambaryje virš krautuvės • Pirmą kartą pravertė peilis

27,2 km

Iš mano namų į Ambalangodą nuvažiuoti galima keliais būdais. Galima išeiti į gatvę ir pasigauti autobusą, bet nusprendžiau važiuoti traukiniu – Dehiwalos stotis netoli, pro ten 07:10 važiuoja tolimų reisų traukinys į Matarą. Aišku, daug greičiau į Matarą nusigaudavau autobusu per greitkelį, bet į Ambalangodą važiuoti tuo traukiniu pats tas – nepilnos dvi valandos.

06:30 išėjau iš namų link traukinių stoties.

Man į Ambalangodą, tiesiu šimtinę kasininkui. Kokia klase, antra? Žinoma. Tada 130. Teko dadėti.

Paslampinėjau po peroną belaukdamas traukinio. Žmonių nedaug šeštadienio ryte.

Atvažiavo traukinys. Čia ne forto centrinė stotis, ilgai nestovi, reikia šokti į vagoną, nėr kada aiškintis kokia čia klasė. Aišku, pataikiau į trečią. Vietų nėra, žmonės tarp sėdynių stovi susigrūdę. Čia dar nieko, piko valandą kur kas baisiau, neprasigrūsi. Dabar nesunkiai grūduosi, perėjęs porą vagonų atsiradau tuštesniame – čia jau antra klasė, bilietai dvigubai brangesni. Dažniausiai ir čia būna prisigrūdę, keleiviai iš trečios klasės mėgsta antra važiuoti. Šį kartą visai neprisigrūdę, net atsisėsti radau nesunkiai. Kame reikalas? A, matau kontrolierių vaikštinėjantį. Pasisekė man.

Net prie lango įsitaisyti pavyko, tiesa nugara į priekį, bet vistiek gerai.

Kur tie visi maisto nešiotojai, aš nespėjau papusryčiauti, tikėdamasis, kad traukinyje pavalgysiu. Niekas nevaikšto su pyragaičiais, keista. Gerai, kad dar vandens namuose prisipyliau. Prisiminiau, kad riešutų turiu, buvau atsidaręs maišelį dar prieš dvi savaites autobusu į Matarą važiuodamas, kažkur turi būti. Radau kuprinėje. Ragauju – fu, kažkokie sudrėkę, neskanūs, ko gero supeliję. Negalima atidaryto maisto tropikuose daugiau dienos laikyti. Ką gi, varnoms pabandysiu sulesinti.

Pafotografavau kaip žmonės gyvena šalia geležinkelio. Gyvenimas čia verda, niekam netrukdo tas pralekiantis traukinys tiek arti, kad, kartais baisu darosi, kaip jis neužkliūva. Gali ranką ištiesęs kokį bananą bandyti nusiskinti. Aišku, nerekomenduoju, sako, vienas taip iškrito (jis ne pro langą, pro duris skinti bandė).

Panaduros stotelėje prieš mane sėdėjęs keleivis išlipo, persėdau priekiu į priekį. Čia įlipo pyragaičių pardavėjas pagaliau, nusipirkau su bulvių ir svogūnų įdaru.

Alutgamoje depas, mazgas, priemiestinių traukinių galutinė stotelė. Čia traukinys ilgokai stovėjo. Turėčiau šiandien ateiti į tą miestą, arba rytoj ryte.

Pagaliau ir Ambalangoda.

08:53 pradėjau eiti. Apsiniaukę, vėsu, gerai bus žingsniuoti.

Kaip visada būna Ambalangodos stotyje, bemat prisistatė helperis, ten daug tokių etatinių turistų medžiotojų. Nereikia man tavo pagalbos, sakau. Ser, aš tik šiaip pakalbėti noriu, iš kokios jūs šalies, kur jūs einat, žinau gerą viešbutį, masažą. Nereikia, sakau, mandagiai. Ser, sakykit ko reikia, viską parodysiu. Nereikia sakau. Neatstoja, eina iš paskos, vis rėkia sir, sir. Tada stabtelėjau ir paklausiau sinhališkai: ko tau iš manęs reikia, bičiuli? Tas kaip mat išgaravo.

Ambalangodos helperiai patys įkyriausi. Jei iškart neatsikratysi, tai paskui neatsikratysi ilgai. Sekios iš paskos, viską rodys, lyg pats nematytum ir nesuprastum: va čia stotis, va čia krautuvė, va čia šventykla. Paskui prašys pinigų: punuli, aš geras gidas buvau, tiek dėl tavęs laiko gaišau, mano žmona (mama) ligoninėje, vaikai badauja, duok pinigų kiek negaila. Šimtine nuo tokio neatsipirksi.

Neturistinėse vietose stotinių helperių nėra, Kolombe buvo daug, jau nebeliko, Mataroje, Galėje ar Hikaduvoje taip pat beveik neliko, o Ambalangodoje policija dar nespėjo tokių išvaikyti.

Ambalangodoje dėl iškabų gausos ir gatvių šurmulio pasijauti kaip didmiestyje.

Baisiai daug taksi-tuktukų Ambalangodos centre.

Ambalangoda garsėja savo tradicinėmis kaukėmis. Tas kaukes šokėjai užsideda perherose (pilnaties procesijose). Todėl mieste daug tų kaukių krautuvėlių, dirbtuvių.

Iš plento įlindau į Main Street – ten ramiau eiti.

Prie kaukių muziejaus Main street įsiliejo į plentą, vėl teks eiti mašinų bijant.

Pamačiau muzikos instrumentų parduotuvę, užėjau. Vienam prietelius kolekcionuoja styginius visų kraštų instrumentus, pažadėjau surasti ką nors Šri Lankoje. Nelabai čia groja styginiais, tik vienas toks yra žinomas: ravanahaththa – stygos ant pagalio, kokosas rezonatorius, smičius kaip lankas. Ar turit ravanahaththa, klausiu mergaitės pardavėjos, ta nežino, kas tai yra. Parodžiau kompe. Ne, nesam tokių turėję, sako.

Praėjau pro kelias antikvarines krautuves.

Pamačiau žmogų į palmę pilantį – nejaugi čia Ra gėryklą… Įsukau kieman išsiaiškinti. Ne, čia tik šiaip kokosų rinkėjas.

Pakyrėjo plentu eiti ir mašinų bijoti, todėl iš kokosų kiemo į gatvę nebelindau, o nusileidau į pliažą.

Toliau mano kelionė tęsėsi per paplūdimį dengiant apsiniaukusiam dangui.

Paplūdimys toje vietoje nėra vientisas, akmeningi kyšuliukai vietomis, kuriuos pereiti reikia.

Iš pradžių pasitaikė lengvai praeinami akmenys.

Pliažininkų beveik nėra. Iš pakrantės viešbutėlių išlenda išsišiepę darbuotojai, siūlo paslaugas. Jie beveik niekada nesako “ateik ateik čia, gausi tą ir tą”, o pasisveikina ir klausinėja: iš kur tu esi, kiek seniai Šri Lankoje ir pan. Aš su jais pasisveikinu ir iškart sakau, kad man įdomu tik Ra, jei neturi tos parūgusios palmių sulos, tai tegul negaišta laiko su kitais pasiūlymais. Aišku, linksmai, be irzlumo, aišku pasijuokiam kartu. Kartais, kai pasakau ką nors sinhališkai, iškart pasidarau nebeįdomus, manageriai bemat apsisuka ir grįžta prie savo kitų reikalų.

Priartėjau prie pirmųjų akmenų. Prieš ropščiantis toliau pabandžiau pafotografuoti kaip bangos į juos atsimuša.

Toliau ropštis darėsi sunkiau. Reikėjo keturiom repečkotis vis pasitikrinant ar nenuslysiu nuo akmens, ar jis nekliba.

Perėjau pirmuosius akmenis, paėjau pliažu, toliau buvo dar akmenų lengvai apeinamų, jiems numerio nepriskyriau.

Priekyje pasimatė antrieji akmenys. Buvau besusirūpinąs, kad bus sunku juos įveikti, bet pamatęs iš jų ateinantį vyriškį su vaiku nusiraminau.

Almenys įspūdingi. Norisi kiekvienam duoti vardą.

Praėjęs antruosius akmenis pastebėjau nežemiškų civilizacijų paliktus piešinius ant smėlio.

Priėjau trečiuosius akmenis. Pasisveikinau su besimaudančiais pacanais.

Priartėjau prie ketvirtųjų akmenų. Nusprendžiau, kad per juos nebelipsiu, ten toliau bus sunku praeiti.

Prieš lipdamas į krantą prisėdau ant akmens kojas pakeisti iš pliažinių į plentines. Besikrapštantį mane pastebėjo bobutė nuo kranto namelio, pašnekino, paplepėjom. Atėjo ir babytės draugė. Angliškai jos nekalbėjo, bet pavyko sinhališkai susirokuoti. Iš kur tu, kiek tau metų, ko taip vienas bastaisi, ar esi vedęs –  standartiniai klausimai. Sužinoję, kad esu vienišas, iškart pradėjo piršti savo giminaitę. Palauk palauk, sako, tuoj atvesim, pamatysi, kokia daili. Pasijuokiau, atsisveikinau, lipu aukštyn į plentą.

Kai jau buvau beveik užlipęs, atvarė apkūnią gražuolę apsivyniojusią rankšluosčiu (matyt iš dušo ištraukė), bet aš jau buvau toli, tik ranka pamojau.

Einu toliau plentu, mašinų bijau. Jau Balapitijoje atsidūriau. Priešais ligoninę praėjau ilgą ilgą eilę taksi-tuktukų bestovinčių. Tik vienas-kitas tešūkavo man savo paslaugas siūlydami, matyt visi čia laukia atvežtų ligonių lankytojų.

Ir vėl praėjau pro super ekstra pigų viešbutį. Nufotkinau telefoną, jei kas norėtų užsirezervuoti nakvynę už €2.75.

Praėjau pro paminklą oratoriui rodančiam pirštu į dangų.

Artėjant prie Madhu upės tilto vis daugiau rasdavosi vandens safari pasiūlymų.

Prie tilto praėjau tų vandens safari centrą. Bijau, kad tų plaukiotojų tiek daug, jog išbaido visus paukščius ir krokodilus.

Užu tilto iškart prasideda Balapitijos miestelis.

Perėjęs tiltą pasukau kairėn į restoraną – gal čia pailsėsiu, pasėdėsiu, gal rasiu vietelę su mangrovių paupio vaizdais.

Vietelės neradau, ten tiktai grūdalynė kinų turistų, darbuotojai nebespėja su jais susitvarkyti, kur aš ten jiems. Pasisukinėjau truputį ir grįžau į plentą eiti toliau.

Balpitijos miestelis man pasirodė gražus, fotogeniškas.

Mėgstu senoviškas ajurvedines vaistines. Ten galima nusipirkti arbatos, sirupo, tablečių, miltelių, granulių, grybelių, piliulių, aliejų, tepalų, mosčių, lazdelių, žvakelių ir plytelių nuo visų ligų. Ten dar parduoda kelių rūšių miltelius nuo blogos akies nužiūrėjimo ir užkalbėjimo. Tokioje krautuvėje reikia bent valandą praleisti aiškinantis su vaistininku apie savo negalias, jis tau ką nors sutaisys, sutrins, net išvirs. Tik reikia turėti gerą vertėją šalia.

Priėjau šnapsinę. Gal turit mažą skrdinėlę Karlsbergo, klausiu. Davė. Ten pat kliu-kliu ir išgėriau. Vienas diedukas tuo metu privažiavo dviračiu. Duok šimtą rupijų, sako, o tai pasakysiu policijai, kad alų gatvėje gėrei. Neturiu rupijų, sakau, imk va dolerį – daviau lietuvišką centą. Tas iškart nuvarė veikiančio banko ieškoti išsikeisti, o aš toliau savais keliais. Kartais kaip maži vaikai tie čiabuviai.

Praėjau pro Balpitijos musulmonų kvartalą. Ten mečetės ir ožkos, kaip priklauso. Ožkas pjaus – Kurbam Bairamas rodos zars bus.

Apsidžiaugiau radęs pakelėj sultis pardavinėjant. Prisėdau, pailsėjau, atsigaivinau.

Pakyrėjo plentu eiti, mašinų bijoti. Radęs patogų keliuką į pliažą pasukau juo.

Priėjau vandenyną ten, kur prabangus Šinagavos viešbutis. Nusprendžiau į jį užsukti pasėdėti. Prieš tai dar pakalbėjau su vietiniais kažko laukiančiais prie viešbučio. Kur čia Ra geria, klausiu. Negeria čia Ra, atsakė, reikia į Induravą važiuoti. Jei nori, sako, galim gauti kasipu. Ne, ačiū, negeriu cukrinės samanės.

Viešbutis didelis, daug visokių patarnautojų, menedžerių, tvarkdarių ir liokajų laksto, daugiau nei klientų. Taip visur šituose kraštuose. Dar būrys darbininkų lemputes kabinėja, girliandas tampo – gal Kalėdoms jau taip anksti . Čia jau ne ruselių zona, daugiausiai klientų vokietukai-skandinavai. Kiek pamaišyta ir britų. Tai nustačiau sėdėdamas netoli tako į pliažą ir besiklausydamas praeinančių poilsiautojų.

Už butelį alaus ir stiklinę gazuoto vandens su laimu ir ledukais sumokėjau 1172 (€6.40), odnako. Tokį pat alų su vandeniu gautum ir už €2.50 paprastesnėje vietoje. Čia primoki už tai, kad oficiantas prieina su juodom kelnėm ir baltais krakmolytais marškiniais, o ne su maikute ir šortais, ar sarongu. Visa kita maždaug tas pats – ir aplinka, ir aptarnavimo greitis.

Ale bet nieko, dabar brangu, paskui bus pigu. Vienur permoki, kitur nedamoki.

Pailsėjęs einu toliau per pliažą. Saulės nėra, nėra reikalo ir skrybėlę trauktis ar kremu teptis. Net šaltoka, sakyčiau, visą dieną laikosi apie +25C, vietiniai sako, kad visai šalta.

Praėjau pro šunelį patalą pasiklojusį.

Kaip ir visur pliažuose kartas nuo karto pribėga byčbojus išsišiepęs sveikinasi, klausinėja iš kur aš, siūlo viešbutį-restoraną-suvenyrų-masažą-safari. Kai atsakau sinhališkai, šypsena dingsta, nueina atgal. Žinoma, erzina tokie siūlytojai, bet įjungiu pozityvą ir žiūriu į juos draugiškai, kaip į vaikus.

Eilinį kartą sutikau žvejus ir padėjau patraukti tinklą vienai grupei, paskui kitai.

Praėjau pro didelį didelį viešbutį. Ten kinės pakrante vaikštinėja. Dailios kinės.

Ilgas pliažas baigiasi. Pabaigai matosi kyšulys su pastatais.

Kyšulio papėdėje pakalbėjau su kviečiančiu į savo restoranėlį vyriškiu. Po kiek alus pas jus, klausiu. 300, atsako. Super kaina, už tiek ne kiekvienoje pigioje snarglinėje gausi. Reiškia, čia ir prisėsiu pailsėti.

Matai, godotinas skaitytojau, kaip tatai išeina – po brangios vietos seka pigi, po blogos nuotaikos ateina gera, po visokių blogų dalykų ateina geri.

Kaip kadaise sakė garbusis daktaras François Rabelais:

Blogi laikai praeis, ateis geri,
jei užsikąsdamas geri.

Gurkšnoju alų prasiskiedęs vandeniu, galvoju, kad ir užkąsti būtų neblogai. Bet nusprendžiau labai daug laiko negaišti, geriau greičiau pateksiu į Indurawą, kur gal pavyks gauti Ra. Būtų gerai kaip nors ne plentu eiti pro tą kyšulį, bet restorano darbuotojas pasakė, kad ten nepraeisiu, taigi belieka pasikeisti kojas iš pliažinių į plentines ir keliauti toliau plentu.

Apsiniaukė, net pakrapina biškelį, bet ne tiek, kad reikėtų skėčiu rūpintis. Taip geriau, nei saulei kepinant prakaitui žliaugiant šliaužti. Kaip yra pasakyta:

Geriausias oras dargana
Geriausia šventė Fiziko Diena

Ir vėl į plentą išlindau. Kaip gera buvo iki jo eiti keliuku, o dabar vėl reikės mašinų bijoti.

Vėžlių fermų suaktyvėjimas rodo, kad artėju prie Kosgodos – ten pašios žinimiausios vėžlelių peryklos.

Apėjau tą nepraeinamą kranto ruožą, vėl galėčiau grįžti į plentą, kažin kaip geriau? Nusprendžiau toliau dar eiti plentu, nes dargana, ne taip gražu ir gaivu paplūdimyje. Tokiu metu vaizdai gražesni plentu einant, o ir mašinų kažkodėl nebebijau, matyt pripratau.

Kai taksistai pristoja besisiūlydami pavežti aš jų klausiu kur čia Ra žmonės geria. Induravoje, sako, pavešiu, sako už 300, nebrangiai.

Negaliu ramiai praeiti pro išpaišinėtas tvoras, būtinai turiu nufotografuoti.

Yra šiek tiek ir modernaus meno Šri Lankoje.

Praėjau pro tranzuojantį vienuolį.

Perėjau per Kosgodos tiltą.  Lietus paūmėjo, jau skėtį turiu išsiskleisti.

Pardavėjas daržovių kioskelyje parodė man įdomią šaknį, kokulela vadinasi. Jos gabaliukus troškina kokoso piene su kokoso drožlėmis. Tokios tatai didelės bulbės Šri Lankoje.

Praėjau pro didelę išpuoštą vėžlių peryklą. Užeik užeik, jau šaukia išbėgę berniukai, kaip į restoraną kokį. Eikit sau, sakau, neužeisiu.

Praėjau pro senovinius kapus. Tokie antkapiai Šri Lankoje buvo statomi XiX amžiuje.

Užeik užeik, kviečia cinamono lupinėtojas į savo lupyklą. Ačiū, sakau, dabar neturiu laiko, skubu į Induravą Ra gerti.

Praėjau pro dar vieną vėžlelių peryklą. Čia Kosgodos verslas.

Užsukau į restoraną nusitualetinti. Alaus ten neturėjo. Išeinant susipažinau su šuneliu. Kur eini, klausi jis. Į Induravą, Ra gerti, sakau aš. Aš kartu eisiu, tau kelią parodysiu. Gerai.

Šunelis bėga priekyje vis atsisukdamas, manęs palaukdamas, jei kur užsižiopsau.

Praėjom turgų. Čia jau Induravos prieigos. Kur čia Ra žmonės geria, klausiu pardavėjų. Eikit toliau, mosteli ranka.

Užsukau į viešbutį pažiūrėti kas ir kaip. Gal toliau nieko gero nerasiu, gal nakvynei reiks čia grįžti. Parodė kambarį, puikus, švarus. Pernakvočiau čia už 2000, sakau nelaukdamas, kol šeimininkė kainą pasakys. Kondicionieriaus nejungsiu. Šeimininkė pagalvojo, pagalvojo, gerai, sako. Kur čia Ra žmonės geria, paklausiau. Šeimininkė nežinojo (moterys Ra negeria), bet vaikinukas patarnautojas man paaiškino, kad maždaug už puskilometrio ta vieta. Gerai, sakau nueisiu pagerti Ra, paskui grįšiu, tikriausiai.

Ok, nakvynei vietą turiu, jeigu ką. Šunelis laukė pakelėj, apsidžiaugė, kad nelikau ten, einam toliau kartu.

Niekaip negaliu praeiti pro freskas ant tvorų nenufotografavęs. Reikėtų paruošti tų piešinių parodą. Ko ten užsižiopsojai, sako šunelis, einam toliau. Palauk, sakau, čia taip gražu ir prasminga.

Ir dar vieną vėžlelių peryklą praėjom.

Eidamas žvalgausi į palmių viršūnes, žiūriu ar virvės ištampytos – Ra varvinimo ženklas. Valio, pamačiau virves.

Dairausi kaip čia tvorą apeiti ir prie tų palmių atsirasti. Išėjo sargas-apsauginis, ko ponas ieškote, klausia. Ko, ko, Ra, žinoma, sakau. Dėl Ra ryte reikia ateiti, juokiasi apsauginis, geriausiai anksti, kokią šeštą, vos prašvitus. O kur vakarinį Ra žmonės geria, klausiu. Dabar tik Bentotoje tegausi, atsako.

Na matai, šuneli, kaip gaunasi. Visi sakė, kad Ra žmonės geria Induravoje, bet niekas neįspėjo, kad čia rytmetinio Ra vieta. Iki Bentotos tolokai, tingiu tiek eiti. Teks ko gero grįžti į tą gerą viešbutį už 2000. Bet gal dar biškutėlį paeikim, gal čia kitą nakvynės vietą rasim, kad nereiktų atgal belstis, tikrai daugiau, nei puskilometrį nuėjom, bus visas kilas, jei ne daugiau.

Praėjom prašmatnų viešbutį, net neužėjau pasiklausti, bus brangu, o kam mums dabar prabanga, šuneli. Kai su kokia panele čia atvažiuosiu, tada į prabangų. Šalia buvo paprastesnis viešbutis, tas tai man gal tiktų.

Bet pagalvojau dar truputėlį pirmyn paeiti, jei jau einu.

Netoli kryžkelės keli taksi-tuktukai stovėjo. Velnias sugundė pagalvoti, kad gal faina būtų to vakarinio Ra nuvažiuoti pagerti į Bentotą. Reiškia taip, sakau taksistui, pasivažinėsim. Iš pradžių į viešbutį kuo arčiau nuo šitos vietos, paskui į Bentotą Ra pagerti, paskui atgal į viešbutį. Važiuojam, sako taksistas, žinau čia gerų viešbučių, žinau ir kur Ra žmonės vakarais geria, už visą pasivažinėjimą bus 300. Nebrangininkas, puiku. Puiku, sakau, važiuojam, tik palauk, biškelį, žemėlapyje vietą pasižymėsiu kur rytoj grįžti ir su draugu atsisveikinsiu.

Ačiū, šuneli už kompaniją, sakau draugui paglostęs. Bėk dabar namo, nepaklysk.

Api jamu, sakau šoferiui, kas sinhališkai reiškia važiuojam. Pirma viešbutis. Tik nevežk į brangų, noriu paprasto, nekondicionuoto iki 2000.

Pavažiavę kokį kilometrą užsukom į vieną, tikriausiai vairuotojos pažįstamos moterėlės viešbutuką. Čia dar nesutvarkyta, sako, bet kol Ra pagersit sutvarkysim. Kambarys visai nieko, net šaldytuvas yra. Kiek? 6000. Daugiau 2000 neduosiu. Ne, nenuleidžia.

Sakiau, kad ne į brangų vežk, priekaištauju šoferiui, negaišk daugiau laiko. Gerai gerai, sako jis, žinau vieną už 2000. Tai ten ir reikėjo vežti sakau. Gerai gerai, sako. Pavažiavom atgal, arčiau tos vietos iš kur mane paėmė, taip dar geriau.

Tas pigesnis viešbutis antrame krautuvės aukšte. Pažiūrėjau – kambarys švarus, erdvus viskas veikia. 2500, sako. Nebesiginčijau. Aišku, kaip man būdinga, pasielgiau kvailai, pačiam be vairuotojo viešbučio ieškotis reikia, būčiau šitą kambarį gavęs už 2000 tai tikrai. Ką padarysi, todėl ir keliauju vienas, kad pakeleivių nepiktinčiau savo nelogiškais sprendimais.

Nufotkinau kambario duris, kad lengviau rasčiau paskui, jeigu ką, pasiėmiau raktą – važiuojam dabar Ra gerti. Tik kol grįšiu suraskit man paklodę užsiklojimui ir rankšluostį.

Api jamu, važiuojam į Bentotą.

Va, čia Ra girdykla, sako vairuotojas, kai pravažiavom tiltą iš Bentotos į Alutgamą. Neisi kartu, klausiu. Ne, aš už vairo. Teisingai, sakau, ilgai neužtruksiu, kokį pusvalandį. Gerai gerai, palauksiu, sako. Nufotkinau taksi, kad atsiminčiau su kuriuo atvažiavau ir nusileidau pažiūrėti kur žmonės vakarinį Ra geria.

Ra snarglinėje daug pijokėlių, tik jie liūdni visi. Ko liūdit, klausiu. Ra ką tik baigėsi, sako. Naujo greitai atveš? Nežinia, gal visai neatveš, sako.

Grįžau pas šoferį. Na matai, kiek trumpai teužtrukau, sakau. Bet ko jie ten visi laukia, klausiu, gal tą Ra tuoj atveš, gal aš ne visai supratau, ką man žmonės sakė. Išsiaiškinsiu, sako taksistas ir nuėjo išsiaiškinti, o aš likau mašinos saugoti. Netrukus grįžo ir pasakė, kad Ra tikriausiai nebeatveš šiandien, o žmonės stovi iš įpratimo, kur daugiau jiems eiti.

Vietoj Ra nusipirkau butelį alaus pakelės šnapsinėj, dar užkandos, dar vandens visokio – gazuoto ir negazuoto stabtelėjom nusipirkti.

Taksistas kaip žadėjo, paėmė tik 300 iš manęs, tai tikrai mažai už tokį pasivažinėjimą. Bet nemažai, įskaitant ką jis gavo iš viešbučio savininko už klientą, ko gero tuos 500 ir pasiėmė komisinių. Na nieko, tas ant to išeina, nenukentėjau labai už savo nelogiškus veiksmus, nieko tokio. Bet jei turėčiau kokį pakeleivį (ne šunelį), tas būtų mane prakeikęs seniai. Todėl ir keliauju vienas, belieka tik pačiam su savim bartis.

Patarnautojas atnešė rankšluostį ir paklodę, puiku. Vakarienę kambaryje pasidariau prašmatnią. Užkandai buvau nusipirkęs keptą žuvį, virtų žirnių ir tokių žirninių rankų darbo sausainėlių.

Susigriebiau, kad stiklinės nėra mano puspyvės pliuralizmui. Tingėjau leistis apačion, pasidariau plastmasinę stiklinę iš butelio, tam pagaliau pravertė peilis kurį nešiojuosi nežinia kam.

Septyniasdešimt ketvirta diena

Sekmadienis, 2017-11-19

Kodėl nereikia kloti lovos pigiuose viešbučiuose • Nardytojų rojus • Uostų korporacijos įkainiai • Žolelių sriuba • Šventykla nukentėjusiems nuo vagių • Apie cunamį • Apie vėžlelių peryklas • Cunamio aukų bareljefas • Apie fantazijos trūkumą • Pro pažįstamas vietas • Poilsis buvusiuose namuose • Saugau sultis • Vargšas aukštynkojis • Bachūrėlių salto • Vestuvių salėje • Tinklas nuvedė pas žvejus • Budistų sunkvežimis • Keptas tunas pietums jaukioje vietelėje • Garnių fotosesija • Spalvingas uostas • Saulėlydis nuostabiame Šangrelos viešbučio kieme

26,6 km

Atsibudau šeštą be žadintuvo ir išsiruošiau toliau eiti.

Lovą palieku truputį sujauktą ne todėl, kad esu toks nevala netvarkingas, o todėl, kad taip reikia daryti pigiuose viešbučiuose. Pakločiau tą lovą gražiai, tai paskui ateis berniukas tvarkytojas, įkiš galvą, o, viskas čia tvarkoj, pagalvos, taip paliks, nebekeis patalynės. O mano atveju jam lengviau bus surinkti tą sujauktą patalynę į skalbinių maišą ir naują užtiesti.

Kaip visada, esu jau susimokėjęs iš anksto, todėl nereikia ieškoti žadinti šeimininko – palieki raktą duryse ir keliauji toliau. Jei nereiktų anksti keltis, pigiuose viešbučiuose nerekomenduočiau iš anksto mokėti – paskui nieko nebeprisprašysi, jeigu ką – nei elektros ar vandens pataisyti neprisišauksi.

Gražus rytas po lietaus. Liūčių sezonas čia lyg ir baiginėjasi, palyja dažniausiai sutemus arba paryčiais. Kolombe dar pagriaudi smarkiai.

Pliažas apytuštis, poilsiautojai pramiega tokį gražų rytą.

Mano kelias vis labiau užsilenkia į šiaurę, vis labiau artėju prie finišo tiesiosios į Kolombą.

Praėjau pro tas vietas, kur dideli prijaukinti vėžliai atplaukdavo į krantą, juos iš rankų pliažininkai maitindavo. Dabar miega ir vėžliai ir pliažininkai.

Didysis Hikaduvos pliažas baigėsi, toliau akmenų takeliu reikia persikelti į mažesnį šiaurinį pliažą, kur nardytojų rojus.

Dar anksti, bet daivingo ir snorkelingo siūlytojai jau gaudo klientus. Good diving here, Sir. No, maybe next time, Sir.

Praėjau pro vietą, kur nardytojai renkasi. Vandeny daugybė laivelių, bet ne žvejų, o nardytojams išvežioti.

Priėjau galą, toliau sunku į uostą per statų molą repečkotis, geriau į plentą išlįsiu.

Išlindau į gatvę pačiame miesto centre – prie autobusų stoties sankryžos. Iš čia reikia gaudyti autobusų link Kolombo. Galima eiti į stotį, bet ten stovi tik iš čia išvažiuojantys, o tie, kur pravažiuoja į stotį neužsuka, jie prie sankryžos stabteli.

Einu pro rytmetinį Hikaduvos miestą ir stebiu skirtumą tarp pliažinės dalies, kur visi miega, ir šia, kur rytinis šurmulys, gyvenimas verda. Nuo čia iki tų pliažų tik keli žingsniai.

Priėjau žuvies turgelį, reiškia uostas čia pat.

Prie uosto surašytas kainininkas, patvirtintas visos šalies uostų korporacijos. Reiškia tas 100 rupijų prašymas iš užsieniečių įeinančių laivų pafotografuoti ne apsauginių išmislas. Bet kvitų jokių jie neduoda, tai neaišku, ar pinigai eina uosto priežiūrai.

Nėjau šį kartą vidun, tų laivelių jau daug prisižiūrėjęs ir prifotografavęs esu.

Hikaduvos miestas jau baigiasi, priemiesčiai prasidėjo.

Praėjau tiltą pro Hikaduvos upę, tolyn nuo kranto ji į ežerą išplatėjusi. Tose vietose turėtų veistis visokie įdomūs vandens paukščiai ir krokodilai, žinoma. Štai ir safarius organizuoja.

Praėjau pro moterėlę kažką iš kibiro pardavinėjančią. Aišku, kad ne sultis. Prieinu arčiau – taigi tai skani šilta sveikatinga sriuba iš žolelių. Sriuba, o ne arbata, nes sutirštinta kažkokiais miltais, bet to visai ne saldi. Tokia, kokia man patinka. Pasigardžiuodamas išgėriau stiklinę. Davė prisikąsti palmių sirupo saldėsiu, bet neėmiau, man be jo skaniau. Stipriai jautėsi žolės skonis. Visai neblogi pusryčiai. 50 rupijų kainavo, pigiau, nei sultys ir  labai ajurvedinis dalykas – kas dieną gersi, sveikas būsi.

Priekyje pasimatė salelė su šventykla. Netrukus arčiau prieisiu.

Praėjau pro aukų šventyklai krautuvę – reiškia šventykla jau netoli.

Praėjau pro užeigą, kur daug žmonių pusryčiavo. Reiškia vieta gera, pyragaičiai švieži. Bet toliau pasimatė šventyklos vartai, nusprendžiau ten nueiti pasižvalgyti tuščiu skrandžiu, paskui čia grįžti pavalgyti.

Va kokie gražūs budistų šventyklos vartai. Už jų kranto šventykla, iš ten tikriausiai galima nusikelti į salelės šventyklą. Esu girdėjęs, kad į tą salelės šventyklą vyksta melstis apvogti žmonės. Kai jie paaukoja ir pasimeldžia, vagiui ant galvos kokoso riešutas nukrenta.

Budistų šventyklų vartai ypatingi tuo, kad išpuošti visokiomis pagoniškomis dievybėmis, kurios, rodos, neturėtų su budizmu nieko bendro. Bet tokios tradicijos. Budizmas tai ne islamas ar ateizmas, nedraudžia garbinti kitų dievų. Todėl čia budistų šventyklose gali pamatyti Lakšmi, Sarasvati, Ganešo ir kitų statulų.

Nesikėliau į salelę, nemačiau, kad ten ką nors ir kilnotų. Užteko pavaikščioti po kranto šventyklą. Nustebino, kad niekas nepriėjo prašyti, kad paaukočiau.

Pasitrainiojęs po šventyklą grįžau į valgyklą. Ajurvedine sriubele sotus nebūsi, reikia rimčiau papusryčiauti. Man arbatos paprastos (reiškia, kad su pienu), tik be cukraus ir dar rolsų. Pyragaičių-rolsų atnešė visą rinkinį, kiek suvalgysiu, už tiek ir paskaičiuos. Kadangi valgykla prie šventyklos, tai rolsai buvo su daržovėmis – budizmas nedraudžia valgyti mėsos, bet vegetarizmą skatina.

Praėjau pro nedidelę pakelės laivų statyklą.

Priėjau Peralijos kaimą, garsėjantį cunamio muziejais. Šitoje vietoje 2004.12.26 cunamio banga nubloškė važiuojantį traukinį. Iš ten važiavusių apie 2000 keleivių (tiksliai nežinoma, daug kas be bilietų važiavo), gyvi liko 150. Ta banga ir visą kaimą nušlavė, liko tik 10 pastatų. 500 kaimo gyventojų žuvo, 200 dingo be žinios. Iš viso tas cunamis nusinešė apie 30,000 šrilankiečių gyvybių.

Priėjau didelę Budos statulą cunamio aukoms atminti.

Bevaikštinėjant aplink statulą priėjau geltoną namelį, iš ten išėjo vyriškis ir pakvietė užeiti. Taip aš aplankiau cunamio aukų atminimo muziejų.

Muziejuje tik nuotraukos ir straipsnių kopijos. Dalį jų nufotografavau.

Muziejaus darbuotojai man pasakojo, kad nors viskas buvo sugriauta aplink, nei viena budistų šventykla nenukentėjo. Va koks stebuklas, aiškino man, va koks Buda galingas, valdantis stichijas. Pagalvojau, kad geriau Buda, jei toks galingas, būtų apsaugojęs žmonių gyvybes, o ne savo šventyklas. Bet nesiginčijau, tik pagalvojau.

Paaukojau cunamio aukų fondui biškelį pinigų, muziejaus darbuotojai man užrišo ant rankos šniūrelį.

Praėjau pro jūros vėžlių priežiūros centrą. Buvau ten prieš 5 metus, dabar matau, kad pastatas atnaujintas, sienos perdažytos. Reiškia nenuėjo veltui tada mano paaukoti 500 rupijų (dabar tai gal prilygtų visam tūkstančiui).

Per tą laiką daug atsirado vėžliukų peryklų. Dabar tai išvirto į turizmo biznį, į tokius zoologijos sodus, kur tuos vėžlelius duoda čiupinėti turistams, neleidžia jiems natūraliai vystytis. Anksčiau žvejai iškasdavo tuos pliaže padėtus kiaušinius ir parduodavo kinams, tie gerai mokėjo už delikatesą. Todėl tie didieji vėžliai jau buvo prie išnykimo. Atitinkamos tarptautinės organizacijos skyrė lėšų įsteigti vėžlių perykloms, ir žvejai dabar kiaušinius neša parduoti ten. Tose fermose vėžliukų nepaleidžia iškart po išsiritimo, dar paaugina turistams pasižaisti. O po to paleisti vėžliukai jau nebesugeba normaliai išgyventi.

Prieštaringi jausmai kyla stebint į žmonių įsikišimą į gamtą. Nustojau vaikščioti į visokius zoosodus, safarius ir laukinių gyvūnų veisimo centrus – ten tik biznis.

Priėjau prie cunamio aukų memorialo. Bareljefas įspūdingas.

Praėjau pro žvejų susibūrimą. Žuvelių aukcionas vyksta iškart po laimikio.

Čia žmonės biznį daro taip: kas nors pirmas sugalvoja atsidaryti kokią naują specializuotą  parduotuvę, ar vėžlelių fermą, ar muziejų kokį, ir jei jam gerai sekasi, tai netrukus šalia dar vienas toks objektas atsiranda, ir dar vienas, ir dar vienas. Kaimynai atidaro. Jei tam sekasi, ir man turi sektis. Ką nors naujo sugalvoti daugeliui trūksta fantazijos.

Prisėdau ant akmenėlio, pailsėjau ir toliau patraukiau.

Pamatęs gražų suolelį prisėdau pailsėti, kokoso išgerti ir minkštimo išvalgyti.

Praėjau pro didesnes pakelės-pajūrio kapines.

Atėjau į gerai pažįstamas vietas. Akuralos kaimelis. Kadaise ten praleidau kelias savaites, jos aprašytos tų laikų dienoraštyje. Būčiau nepatikėjęs, jei tada kas būtų pasakęs, kad po 6 metų apeisiu pėsčias visą salą. Daug kas pasikeitė nuo tų laikų, žvilgtelėjau į to meto parašinėjimus – naivūs, kai kur klaidingos išvados.  Matyt taip galvosiu po kelių metų skaitydamas šituos rašinėjimus.

Iš pradžių praėjau pro Boat House Restaurant, kur buvau susidraugavęs su savininku Nihalu. Nebėra to restorano, šeimininkas seniai jį apleido. 

Paskui praėjau pro snarglinę. Jos dar nebuvo, kai čia gyvenau, po poros metų užsukęs ją radau. O dabar jau panaikinta, liko tik iškaba ir interjero likučiai. Gaila, gera vietelė buvo.

Praėjau pro vietinių pliažą – varlininką. Koralai apsaugo nuo bangų.

Užsukau pailsėti į savo buvusius namus – Jūros purslų terasą. Stengiuosi kasmet čia užsukti. Dabar ir baseinas yra. Pabendravau su šeimininku Danieliu. Tada kai čia gyvenau jam gimė dukra, dabar jau į mokyklą pradeda eiti.

Pakalbėjau su Danieliu, naujienom apsikeitėm, pailsėjau patogiai atsidrėbęs terasos krėsle, skanaus šalto vandens atsigėriau. Gal alaus kartais turi? Ne. Tai tada tiek to, kuisnim.

Pailsėjau ir toliau einu link Ambalangodos miesto.

Aplink daug viešbučių pristatyta, kurių nebuvo anksčiau, kai čia gyvenau.

Priėjau dieduką pakelėj sultis pardavinėjantį. Ar yra passion fruit? Taip. Puiku, man be cukraus.

Skanios sultys, nesaldžios. Kai reikėjo mokėti susigriebiau, kad smulkių neturiu. Diedukas neturi grąžos iš 500. Ką dabar daryti? Diedukas nuėjo kažkur išsikeisti, aš likau jo sulčių saugoti.

Sultys kainavo 70, daviau 100, nes žmogui vaikščioti kažkur reikėjo dėl mano kaltės. (Kaltas ne todėl, kad 500 daviau, o todėl, kad iškart nepaklausiau, ar grąžos turės)

Jūros šalia nebesimato, nes ją užstoja pylimas. gal tuo pylimu eiti? Get gal bus nepatogu ten laipioti, geriau paeisiu teisinga kelio puse.

Pylimui baigiantis perėjau į kitą pusę pažiūrėti, kaip tas pylimas atrodo. Pamačiau, kad jame buvo puiki praeinama krantinė, reikėjo ten eiti, bet negi grįši atgal.

Ambolangodos priemiestyje dar nemažai cunamio liekanų.

Anot žemėlapio turi prasidėti pliažas be molų, be kliūčių. Ten ir pasukau.

Pliažo pradžioje bachūrėliai salto šokinėjo. Vieną net nufotkinti pavyko. Daug kur teko matyti taip išdarinėjant. Salto įeina į šventinių eisenų perehera programą, tokių triukų mokina šokių būreliuose-rateliuose.

Tolumoj matosi Ambalangodos švyturys. Iki jo turėčiau nueiti be kliūčių.

Šitas Ambalangodos pakraščio pliažas tuštesnis, nei vakarykštis Hikaduvos. Čia jei jau pasitaikė pliažo restoranėlis, reikia pasinaudoti.

Restoranėlis dar statosi. Statybininkai man atėjus darbavosi, bet netrukus pasišalino, kad netrukdytų man alų su vandeniu gerti.

Jau išgėriau viską, jau eiti noriu, reikia susimokėti – nieko nėra aplinkui. Pavaikščiojau po patalpas, pasirodo čia vestuvių salė besanti. Nedidelių vestuvėlių, netilps čia 300 ir daugiau vestuvininkų, kaip būna paprastai Šri Lankoje.

Nieko neradęs aplink grįžau prie stalelio ir pasėdėjau truputį, pasnūduriavau. Pagaliau atėjo šeimininkas, atsiskaitėm, patraukiau toliau.

Priėjau spalvotą tinklą-virvę. Kur jisai-jinai mane nuves?

Nuvedė pas žvejus, žinoma.

Padėjau pirmajam tinklo galui traukti, žvejai patenkinti, dėkoja.

Padėjau ir antrajam tinklo galui patraukti. Ir šitie žvejai liko patenkinti, padėkojo. Ar geria čia kur nors Ra, paklausiau žvejų. Ne, reikia į Bentotą važiuoti.

Palmės kamienas kaip šniūru apvyniotas atrodo.

Smėlis šitame pliaže patogus ėjimui, neklampus. O pliažininkų nėra visai.

Visai priartėjau prie švyturio. Toliau pliažo nebėra, reikia per akmenis užsirepečkoti ir eiti link gatvės.

Išlindau gatvėn, jau Ambalangoda.

Užuot nuėjęs į vėžlių peryklą paspoksojau į išvirtusias šaknis.

Pakyrėjo plentu eiti, mašinų saugotis, įsukau į Modera Dewala gatvelę.

Praėjau pro lėtai važiuojantį budistų šventyklos sunkvežimį per garsiakalbiais giesmes giedantį, aukoti prašantį.

Pamačiau rodyklę į beach garden, įsukau pažiūrėti, patekau į privatų kiemą, grįžau atgal.

Neradęs beach gardeno jūros pusėje, radau restoranėlį gatvės pusėje. Užsukau pažiūrėti.

Ten man patiko. Tokia visai šeimyninė aplinka, jokių atsitiktinių praeivių, rodos į svečius pas gimines užsukau. Pakalbėjau su savininku Džagatu. Turi alaus. Man išnešė stalelį į lauką, ir kėdę patogią. Puiku, pailsėsiu čia. Ketinau mieste kokią snarglinę susirasti, su vietiniais pabendrauti, bet snarglinės dažnai nuo 14 iki 17 val. būna uždarytos, kažin ar čia kokia dirbs. O šitoje vietoje dar geriau, yra ir vietinių, sėdi kieme, pabendravau su jais. Vienas pasiūlė valtimi paplaukioti. Po Madampės ežerą, klausiu. Ne, ne čia, prie Balaptijos, Madhuva mariose. Ten garantuotai krokodilą pamatyčiau ir paukščių visokių.

Džagatas pasiūlė čia papietauti. Kodėl ne? Ką šiandien ruošiate? Tuną iškepsim, ką tik pagautą, su mūsų unikaliais prieskoniais, tau patiks, sako. Na gerai, nebeskubu, čia pasėdėsiu. Lik čia nakvoti, siūlo. Dabar ne, sakau, gal kitą kartą. Tai bent kambarius apžiūrėk, rodo Džagatas. Va iki kiek buvo cunamis namą apsėmęs, rodo.

Iš pradžių atnešė ryžių, žirnių padažo, prieskonių ir tuno gabalėlių keptų. Bet čia ne tas žadėtas tunas, mažą keptą tuną atnešė vėliau.

Pavalgius atnešė sąsiuvinį su amerikonų kosmonautais ant viršelio ir rusų atsiliepimais viduje. Parašiau savo gerą atsiliepimą apie šitą vietą.

Viskas kainavo nedaug, kur kas pigiau, nei prie mano namų Kolombo priemiestyje.

Sočiai papietavęs iš pajūrio gatvelės įsukau į Main str. ir einu link uosto.

Žuvų turgelis – reiškia uostas jau čia pat.

Uosto prieigose pamačiau daug garnių. Čia jie neišsikalstė, gana arti prisileido.

Susimokėjau 100 už įėjimą, reikia pažiūrėti. Buvau čia kadaise, kai dar mokėti nereikėjo, labai patiko. O dabar dar ir apšvietimas popietinis neblogas.

Išeidinėdamas iš spalvingo Ambalangodos uosto dar sykį garnius pafotografavau.

Na ir kur toliau man dar nueiti šiandien? Laiko dar yra, bet nuo Ambalangodos nutolti nesinori. Gal pavyks rasti dar vieną gerą vietelę pasėdėjimui. Einu toliau Market Road gatvele neskubėdamas.

Ėjau ėjau ir Šangrelos viešbutį priėjau. Atkreipiau dėmesį ne į patį viešbutį, o į jo kiemą prie jūros. Ten tokios intriguojančios pavėsinės su vaizdu į uostą. Užsukau pažiūrėti.

Patiko ta vieta, tai gal čia ir pasėdėsiu šios dienos kelio pabaigai. Tiksliau pagulėsiu, čia taip patogiai įrengta, kad ir nakvoti būtų galima. Saulę palydėsiu ir į stotį namo važiuotu eisiu, čia netoli. Po kiek alus, klausiu priėjusio berniuko patarnautojo. 350 sako. Vos ne snarglinės kaina. Nešk, sakau. Ir vandens dar nepamiršk.

Fantastika. Guliu minkštai, į laivus žiūriu, vandeniu paskanintu alum gaivinuosi. Šalia esančioje pavėsinėje rusės plepasi – atpučia vėjas žodžius, galima suprasti. Štai kur dabar rusai bazuojasi – Ambalangodoje. Čia jų tiek daug, kad kai kurie užrašai net angliškai neberašomi, tik rusiškai. Tvarkingi ruseliai, tagilų nepastebėjau kol kas.

Suvaikščiojau į tuliką viešbutyje už gatvės, švaru.

Kad taip gerai, ir kad skubėti niekur nereikia, paėmiau dar vieną alaus. Šį sykį atnešė sušalusį į sniegą, bevarvindamas į bokalą net skardinę sulanksčiau.

Saulę palydėjau, einu stotyn. Reikia kiek atgal dabar grįžti.

Kol stotyje atsiradau jau ir sutemo. Žvalgausi iš kur važiuodavau į Kolombą kadaise. Aikštelė yra, užrašas yra, bet nei vieno autobuso, keista. Paklausinėjau protingai atrodančių bachūrėlių, turbūt studentų, kaip dabar į Kolombą važiuoti. Jie man paaiškino, kad dieną iš čia daug visokių autobusų ir autobusėlių, bet vakarais nebevažinėja, reikia eiti į gatvę ir gaudyti pravažiuojančius iš Galės ar Mataros.

Išėjau iš stoties, perėjau gatvę laviruodamas tarp kamštyje įstrigusių mašinų ir iškart pataikiau į stabtelėjusį autobusą iš Mataros į Kolombą. Ten net vietą prie lango laisvą radau.

Man jau nebereikia į Kolombą, man į Dehiwelą, sakau konduktoriui. Dabar jau prie pat namų išlipsiu.

Nepraėjo nei dvi valandos, aš jau ir namie. Jau visai priartėjau prie kelionės galo, jau beliko pora priemiestinių išvykų.

Septyniasdešimt trečia diena

Šeštadienis, 2017-11-18

Hindu šventykloje • Vakarinė Galės krantinė dar gražesnė • Nebandytos sultys • Kelyje palikti galvosūkiai • Gintotos estuarija • Žuvelių pardavėjai • Tuščiame Regio bare • Vertikali tuliko skylė • Beach Paradies • Prie baseino viešbutyje be gyvos dvasios • Kriketas stadione • Krūvos pinigų spalvingame turguje • Temidės svarstyklės • Prisiminimai apie daktaro šaunią šeimynėlę • Diedas su gražia barakuda • Prie Dodanduvos žiočių • Čechovo motyvai • Pro cinamono lupyklą • Link Šri Lankos Palangos • Palikti triusikai pas Ritą • Reminiscences Funky bare • Gražios mergos ant gultų • Lenkiškai kalbančios rusės • Studentas pabėgęs iš rytų pakrantės

27 km

Vis anksčiau išeinu iš namų, nes anksti ryte autobusai mažiau prisigrūdę ir kamščiai mažesni gatvėse. Na ir kas, kad neišsimiegojęs, galėsiu pokaičio prigulti kur nors pliaže – dabar daug einu pro pro gultus visokius, visai neblogai būtų pasnausti dienos karštyje pavėsyje dvelkiant gaivumui nuo vandenyno.

05:37 jau išeinu iš namų.

Nusifotkinau lifte. Kokiame aukšte gyvenu? Pagal lietuvišką supratimą, būtų ketvirtas aukštas, bet pagal vietinį – trečias. Nes kilti pradedu nuo taško G, o pirmasis aukštas kabo aukščiau.  Mano buto numeris yra 3/1, kas reiškia pirmas trečiame aukšte.

Dar prieš švintant išėjau į Gale road gatvę – faktiškai tai tas pat A2 plentas, kuriuo dabar einu. Tik dabar paeisiu priešinga kryptim truputėlį iki Dahiwala Junction sankryžos, kur autobusas mane nuveš į Maharagama sankryžą, kur sėsiu į greitąjį Galės autobusą.

05:50 aš jau sankryžoje, autobusas jau laukia manęs, bet jis dar tuščias beveik, reikėjo laukti, kol pajudėsim. Spėjau dar pyragaičių kelionei nusipirkti ir imbierinio kvaso butelį.

06:00 jau judam, ne tiek ilgai telaukiau. Tiktai važiavom baisiai lėtai, dar stovėjom ilgai pusiaukelėje. Iš pradžių dėl to pykau, bet paskui pagalvojau, kad čia taip specialiai surėdyta, kad man nereikėtų ilgai laukti autobuso į Galę.

06:32 jau sėdžiu dideliame autobuse į Galę. Apie 20% arčiau važiuoti negu iki Mataros ir bilietas truputį pigesnis.

06:39 pajudėjom. Pagaliau važiuoju atsilenkęs sėdynę, nes už manęs tuščia. Prieš užsnūsdamas suvalgiau pyragėlį, užsigėriau imbieriniu kvasu.

08:08 pradėjau eiti. Autobuse nesuvalgytą žirnių pyragėlį atidaviau stoties ubagui.

Praėjau pro parką. Šeštadienio ryte ten daug moksleivių.

Šalia parko pasisveikinau su Buda.

Priekyje pasirodė hindu šventyklos (kovil) bokštai. Reikia užeiti pažiūrėti.

Hindu šventyklos dažniausiai būna įdomios. Kaip tik į pudžą pataikiau. Netrukdžiau žmonėms melstis, atsargiai šonu praėjau beveik nefotkindamas. Paskui kieme prisėdau prie ubagų ir susitepiau kremu nuo saulės.

Išlindęs iš hindu šventyklos dar paėjau link vandenyno, priėjau tarptautinį budizmo centrą.

Už tarptautinio budizmo centro iki vandenyno praėjimo nėra, teko grįžti atgal į pagrindinę gatvę, t.y. į A2 plentą.

Kitoje gatvės pusėje pamačiau dar vieną hindu Šivos šventyklą. Žinia, Galė didelis miestas, čia didelė tamilų-hinduistų diaspora, nors čia sinhalų gyvenama teritirija.

Radęs galimybę išlindau į krantą apsižvalgyti, ar yra praėjimas pliažu. Nėra praėjimo, grįžau atgal į plentą.

Begrįždamas į plentą praėjau pro miegantį žmogų. Gera vieta poilsiui – žolytė, pavėsis, mažai kas pro šalį tepraeina.

Praėjau pro varną smarkiai sužeistą. Vargšelė vos gaudo orą. Geras žmogus iš krautuvės išnešė truputį vandens, papylė ant jos. Kad tik atsigautų, kad tik pasveiktų.

Netrukus priėjau gražią krantinę-promenadą – Marine walk. Vienas malonumas tokia eiti. Šita vakarinė miesto krantinė man labiau patiko už rytinę, kuria praėjau pereitą sekmadienį.

Krantinės gale apžvalginis molas. Dabar čia beveik tuščia, o vakarop visi suoleliai turėtų būti nusėsti besiporuojančio jaunimo su skėčiais. Sėdi ir dabar kelios porelės.

Pasivaikščiojęs molu einu plentu toliau, kur nebe taip malonu, kur bijoti mašinų reikia.

Priėjau pakelės sulčių barelį. Sultis čia daro iš tokių vaisių žalių. Dar nebuvau tų sulčių gėręs, paprašiau kad padarytų. Tik be cukraus, prašau.

Pakalnėje stalelis, prie jo prisėdau atnešė tas sultis. Skonis, kaip sumaišius slyvų sultis su pomidorų. Visai nieko.

Sulčių stiklinė kainavo 100. Gal daugoka, bet nesiderėjau.

Kadangi einu apsirėdęs kaip botanikas, tai man priklauso visokius augalus fotografuoti. Augalus lengviau fotkinti, nei gyvūnus – nepabėga, nesibaido.

Įlindau į prabangų viešbutį pažiūrėti, koks čia praėjimas krantu. Ne kas čia, geriau grįžti paeiti plentu dar.

Taip beidamas ir Gintotą priėjau.

Žemėlapyje matosi krante tokia estuarija. Kažin, ar būčiau ją praėjęs?

Praėjęs tiltą pamačiau, kad gal ir nebūčiau praėjęs to estuarijos.

Alveis, alveis – šaukiau žuvelių pardavėjai gatvėje. Kožnas miestas ar miestelis turi savo bruožą. Gintotos bruožas – žuvelių pardavėjai. Turbūt jas gaudo Gin upės žiotyse.

Paėjęs už tilto dar išlindau į krantą pažiūrėti koks ten praėjimas. Kol kas dar nėra ištisinio pliažo.

Einu pro regio barą. Gal ten atsipūsiu. Užeinu vidun į kiemą.

Regio baras neblogas, švarus. Prisėdau laukiu – niekas neprieina. Pavaikščiojau aplinkui, parėkavau negarsiai, niekas neatsiliepė. Tuštuma.

Už tvoros matosi įdomus viešbutėlis – poilsiautojai gyvena mažyčiuose nameliuose, kaip šuns būdose. Ten ir žmonių buvo, ir net su mažais vaikais mačiau. Bet tai kito viešbučio teritorija, ten jau nebelindau. Dar pasėdėjau regio bare.

Prie manęs taip niekas ir nepriėjo, tad palikau tuščią barą ir nusileidau akmenimis į pliažą – kad ir nedaug, reikia biškelį basam smėliu paeiti, nes kojoms reikia įvairovės.

Maniau, gal iš vandenyno pusės užeisiu į kokį viešbučio barą rytmetinio alaus, bet tuščia visur.

Pliažas baigiasi, reikia lįsti vėl į plentą. Maniau, kad pralįsiu vienu takeliu, bet pataikiau į privatų aptvertą kiemą, teko grįžti atgal. Tame kieme užfiksavau įdomų dalyką – tuliko skylę vertikalioje orientacijoje.

Ir vėl plente. Dabar einu per Boossa miestelį.

Užėjau į Beach Paradies restoranėlį. Ką reiškia “paradies”, klausiu savininko. Taigi rojų, atsako man. Čia klaida, sakau jam, raides reikia sukeisti. Žinau, atsakė jis ir pagalvojo: jūs baltašikniai nuolat prie smulkmenų kabinėjatės, geriau pirktumėt iš manęs ką nors brangiai.

Priėjau didžiulį viešbutį. Vartai atviri, viduje žmonių nėra. Pavaikščiojau visur aplinkui, nieko neradau. Tada nuėjau prie baseino ir atsiguliau ant gulto pavėsyje. Pasnaudžiau truputį. Ketinau baseine išsimaudyti, bet pagalvojęs, kad paskui reikės  džiovintis, iš naujo visokiais tepelais teptis, persigalvojau. Išsimaudyti vandenyne galiu prie savo namų kasdien, kada tik užsinoriu.

Dar kartą pavaikščiojau po viešbučio teritoriją. Aptikau receptioną, įėjau – ten irgi tuščia.

Na ir gerai, alaus gausiu Hikkaduvoje, turėčiau iki ten nukakti šiandien. Tame kurorte alus ir vynas liejasi laisvai.

Išėjau iš svetingo bet be gyvos dvasios viešbučio, toliau keliauju pailsėjęs.

Nufotkinau kilometrų ženklą pro skylę.

Boosse miestelis baigėsi, dabar einu pro Radžgamą arba Ratgamą.

Pakyrėjo plentu eiti, mašinų saugotis. Įsukau į keliuką vedantį prie vandenyno.

Prie manęs pribėgo mergytė, paprašė, kad nufotografuočiau. Gražiai išėjo. Dovanų daviau jai lietuvišką centą, nubėgo laiminga draugams parodyti.

Trupučiuką paėjau pliažu, neilgai. Smėlis klampus, nuolydis didelis, vargas taip eiti, geriau jau į plentą grįžti. Ir nulindau į krantan vedantį takelį, kuris mane nuvedė tiesiai į stadioną. Ten vyko kriketo varžybos. Žiūrovai sėdėjo priešais tribūnoje, o kranto pusėje gulėjo keli šuneliai, ten ir suoliuką radau, pasėdėjau, pastebėjau truputį kriketą, bet nesuprantu šito sudėtingo sporto, kuris pats populiariausias Šri Lankoje, ne mažiau, kaip krepšinis Lietuvoje.

Tiek to, vistiek nesuprasiu, tad nupėdinau aplinkui bėgimo takeliu prie įėjimo vartų.

Išlindau į plentą ir patekau į nuostabų turgų.

Prieš įlįsdamas į turgaus knibždėlyną ledų nusipirkau vanilinių.

O toliau ėjau per fantastiškai spalvingą šurmulingą turgų, grūdausi pro žmonės nuolat kaišiodamas visur smartfoną, kamera spragsėdamas, į ekraną nežiūrėdamas – kaip išeis. Kai kurie kadrai neblogai išėjo.

Turgus padarytas panašiai, kaip veršidės Lietuvos kolchozuose. Ten, kur karvė turėtų būti, prekeiviai sėdi.

Pastebėjau, kad prekeiviai apsikrovę pinigais – krūvomis smulkių kupiūrų. Gal todėl, kad pinigai pinigus pritrauktų – pirkėjai matys, kad jiems biznis sekasi, reiškia gerus dalykus pardavinėja, kad taip visi perka. O gal tiesiog dėl to, kad patogiau grąžą iš krūvos atseikėti, nei po pinigines knaisiotis.

Svarstyklės čia senoviškos, antikinės, tokias, kur Temidė rankoje laiko. Ne dėl atrakcijos turistams-žiopliams, ir ne todėl, kad prekeiviai neišgali modernesnių nusipirkti, o todėl, kad paprasti kaimo žmonės atėję apsipirkti nepasitiki kitais svėrimo metodais – su tom elektronikom ar sprendžinom galima visaip prichimyčinti, o čia aiškiai viskas matosi – fizikos neapgausi. Svarmenis, jeigu ką, galima lengvai patikrinti, mažai nepasirodytų pardavėjui, jei rastų pas jį falšyvą.

Perėjęs turgų perėjau ir gatvę, ten aptikau šnapsinę – tokias vieteles reikia žinoti.

Šalia šnapsinės, kaip priklauso, užkandos kioskelis.

Šri Lankoje viešose vietose gerti neleidžiama, ir šnapsinės pardavėjas pasakys, kad čia negalima, bet snarglinės šalia nėra, tai tie katrie nebeiškenčia, čia pat staigiai suvartoja, palikdami tarą šalia.

Praėjau pro vazoninių gėlių prekyvietę. Net keista čia tai pamatyti, kur visokios gėlės natūraliai auga – tiek žiedų prifotkinau. Rodos, nusispjauk kur, ir ten žiedai sužydės iš karto.

Štai ir dar vieną miestelį priėjau. Dodanduva – jau Hikaduwos priemiestis.

Dodanduvą atsimenu tiek, kad šalia yra įspūdingas ežeras.  Šalia jo prieš kokius tris metus buvo mėnesiui apsistojęs vienas daktaras iš Vilniaus, buvau pas jį svečiuose. Jis keliavo su šeima po visą pasaulį. Su žmona ir dviem mažom dukrelėm, jauniausiai buvo tik 6 mėnesiai. Ta šauni šeimynėlė buvo apsigyvenusi gražiame namelyje-medyje. Pabuvo mėnesį Šri Lankoje ir išskrido į Iraną. Paskui keliavo po Pietų Ameriką. O prieš tai daug kartų bastėsi po Indiją, kai vyresniai dukrai irgi buvo tik keli mėnesiai. Va kur tikri keliautojai. Bet dabar Ratgamos ežerą paliksiu šone ir eisiu pajūriais pamariais.

Priekyje link vandenyno atsišakojo keliukas. Bandysiu juo nueiti iki upės žiočių, toliau bus matyti. Tikra atgaiva eiti tokia gatvele po ūžiančio plento.

Sutikau dieduką einantį su barakuda. Reiškia čia pat turėtų būti žvejų uostelis ar turgelis.

Taip atsidūriau Dodanduvos žvejų prieplaukoje, toks kaip ir uostas, bet nedidelis. Bet gražus.

Įtekanti upė nėra plati, matau, kad žmonės ją perbrenda. Man ko gero iki bambos tik būtų, jei eičiau teisingai. Bet patingėjau šlapintis, juk tiltas už keliasdešimt metrų, kam išsidirbinėti.

Išlindau paupiu link tilto vėl į plentą.

Pakelėj užtikau cinamono lupyklą. Vargiai ar beužsuksiu į netoliese esančias cinamono plantacijas – jos toliau nuo vandenyno. Esu buvęs ten. O čia tik priminimas iš kur cinamonas atsiranda. Šri Lanka pirmojo pasaulyje cinamono eksportuotoja, ir jos cinamonas geriausias, kiniškas ne toks skanus ir kvapnus.

Pagaliau išlindau į didelį pliažą, iš pradžių apytuštį, paskui palaipsniui pereinantį į Hikaduwą – Šri Lankos Palangą.

Toli dar iki Palangos, dar ilgai reikės paeiti tuščiu pliažu, todėl prisėdau pailsėti pirmoje pasitaikiusioje vietoje, kur pavėsis ir pagaliau alus.

Maudytis čia būtų gerai Hikaduvos prieigose – bangos normalios, vanduo skaidrus, dugnas lygus, kiek atsimenu.

Artėjant prie Hikaduvos centro pliažininkų daugėja, o pliažas siaurėja. Smėlis neklampus, toks kietai minkštas, nes labai smulkus. Labai patogus vaikščiojimui.

Praėjau pro Ritos viešbutį, kadaise ten gerai buvo pagyventi. Kadaise pliažo ruožas čia buvo platus, iki jūros nemažai pabėgėti reikėdavo, gultai kokiom šešiom eiliom stovėjo. Dabar susiaurėjo pliažas smarkiai, gultų sumažėjo, nebėra didelės barbekiu aikštelės. Kadaise šitame viešbutyje esu palikęs savo plaukes su delfinais, pirktas Borneo saloje. Gal nueiti paklausti, gal atrado mano triusikus ir tebesaugo dar 5 metus. Tiek to, tingiu.

Praėjau pro Why Not barą, kuriame kadaise buvau palikęs savo kepurę, pintą iš šiaudelių, su kuria kaip grybas atrodžiau. Gal paklausti jų, ar atsirado mano kepurė po 5 metų… Tiek to, tingiu.

Pastebėjau, kad tada toje vietoje vanduo buvo iki pat baro, o dabar smėlio pliažas nemažas. Pas Ritą susiaurėjo, o pas Why Not praplatėjo.

Ėjau ėjau pro pažįstamus ir nepažįstamus barus, kol Funky barą priėjau. Pro šitą jau nepraėjau, jame prisėdau atsipūsti ir pagalvoti, kaip toliau man gyventi.

Funky bare pradėjau lankytis dar 2011 sausį, per mano pirmą kelionę į Šri Lanką. Čia man tada patiko greitas ir patikimas wifi, kituose baruose tokio nebuvo. Aišku, dabar turint pigų 4G tas wifi nelabai ir bereikalingas, bet tuomet čia internetintis važiavau kelis kartus iš Akuralos kaimelio, kur buvau apsistojęs, kur tada mano turėtas GPRS buvo tragiškai lėtas ir trūkinėjantis.

Paskui į Funky barą kasmet užvažiuodavau, čia net 2014 Naujus Metus sutikau. Geras baras buvo savo modernia nepopsine muzika, saikinga rastamanine kultūra (Bobas Marlis čia grojo ne per dažnai) ir nebrangiu alumi, kai butelį už 200 atnešdavo cilindre iš jūros putos, kad greitai nesušiltų. Paskutinį kartą čia buvau 2016 sausio 3 d.

Pasikeitęs Funky baras, atremontuotas, išplėstas, išmodernintas. Bet alaus nebeduoda cilindruose iš jūros putos, susidėvėjo, matyt. Pažįstamų barmenų nesutikau, nauji žmonės dirba. Esu čia daug buvęs, sakau, po kiek vynas? Šiaip po 600, bet jai esi čia daug buvęs, įpikslim už 500. Gerai, išgersiu vyno su vandeniu sugrįžimo proga.

Ką man toliau daryti šiandien? Eiti jau neapsimoka – visi geriausi viešbučiai čia. Pagal kojų pavargimą nuėjau kokius 22 km, pagal žemėlapį planą įvykdžiau – Hikaduvą pasiekiau. Kvatit, nebūsiu Stachanovas. Gal ir pernakvoti čia pat Funky bare? Po kiek kambarys, klausiu. Neturim kambarių, dabar visus remontuoja. Nieko tokio, vietų nakvynei aplink daug.

Einu krantu toliau besižvalgydamas kur čia apsistoti. Prieš keletą metų to smėlio tarpo nebuvo, bangos skalavo barų pamatus.

Užsukau į vieną pliažo viešbutėlį, siūlo kambarį už 2000. Nepabrango per kelis metus. Viskas pabrango, bet viešbučiai ne. Puiku. O už 1500 priimsit, klausiu išnaglėjęs. Savininkas pakrapštęs galvą sutiko. Vistiek visi jo kambariai tušti – ne sezono metas. Apžiūrėjau, nakvoti galima, gal liksiu. Bet dar nesijaučiu pavargęs, nusikalęs, dar kelis viešbučius apeisiu, gal geriau rasiu. Vienas dalykas man čia nelabai patiko – nei vieno žmogaus bare prie viešbučio, o aplink kitur žmonių yra.

Nuėjau kitur. Matau dvi dailios mergos sėdi ant gultų. Geras ženklas, užėjau vidun. Pasiūlė kambarį už 2500, nusiderėjau iki 2000. Gavosi brangiau už pereitą vietą, bet kambarys truputį švaresnis, tulikas naujesnis ir dvi gražios mergos tebesėdi ant gultų.

Nusiprausiau, persirengiau, prijungiau aparatus maitintis. Išėjau į lauką pažiūrėti ar tebesėdi gražios mergos ant gultų. Tebesėdi.

Mergos tebesėdi, bet mano viešbučio bare nieko nėra. Daug jaukiau ir įdomiau buvo Funky bare, ten ir grįžtu saulės palydėti.

Beidamas susigriebiau, kad viešbučio kur apsistojau pavadinimo nežinau, ant raktų pakabuko neužrašyta. Staigiai grįžau, dar čia pat buvau, nufotkinau tą vietą ir žemėlapyje znoką užsidėjau. O tai sutems paskui, bus labai suku rasti, kai tamsoje viskas kitaip atrodo. Ir nepasiklausi nieko: gal žinote, kur aš esu apsistojęs nakvoti, ten tokios gražios mergos ant gultų sėdėjo…

Truputį pavaikščiojęs grįžau į Funky barą, šį sykį pasiėmiau alaus su vandeniu, saulėlydžiu grožiuosi. Gerai čia, ir muzika gera groja. Ne Bobas Marlis, kaip visur kitur aplinkui.

Už gretimo staliuko sėdėjo dvi dailios panos, rusės tikriausiai. Viena kūda blondinė, kita  ryža sultinga. Vėjas tik žodžių nuotrupas atneša, sunku suprasti kokia kalba jos plepasi. Geriau įsiklausęs pradėjau įtarti, kad tos rusės lenkiškai šnekasi. O gal čekiškai-slovakiškai-serbiškai-chorvatiškai-slovėniškai-mekedoniškai-bulgariškai. Paprašiau vėjo, kad daugiau man žodžių nuo jų stalelio atpūstų. Ne, visgi lenkiškai.

Pliaže ant smėlio pastatė barbrkiu pečių, atnešė žuvies kepti. Lenkės priėjo arčiau, renkasi žuvį, o aš renkuosi lenkę.

Funky gera vieta gėrimui, muzikai, kompanijai, bet valgyti reikia eiti kitur, čia nėra geros virtuvės. Išgėręs vandenį su alum patraukiau į kitą restoraną arčiau nakvynės vietos.

Restoranėlių čia daug, visa pakrantė jais apstatyta. Užėjau, kur vokiečiai sėdėjo ir kažką skaniai valgė, paprašiau to pačio. Žuvis buvo skani. Prie manęs priėjo vaikinas toks pusiau hipsteris pusiau rastamanas. Pažįstu tave, sako, tai jau iki čia pėsčias nuėjai? Taigi čia tas pat studentas, kurį buvau sutikęs Arugambėje Fredo hostelyje ir paskui dar vienoje banglentininkų stovyklavietėje toliau link Panamos. Ir tave velnias visur nešioja, sakau, ko pabėgai iš rytų pakrantės? Nebe sezonas ten, tuščia dabar, sako, dabar čia oficiantu uždarbiauju.

Jau visai arti namų atsidūriau, galvoju. Jeigu dabar išeičiau į plentą, pasigaučiau autobusą, tai namo atsirasčiau dar iki pusiaunakčio. Bet kam važinėtis, geriau čia pernakvosiu.