Aplink salą. Septyniasdešimt antra diena

Septyniasdešimt antra diena

Sekmadienis, 2017-11-12

Pusryčiai lietuvių kolonijoje • Segregacija • Apie geležinkelį ir koks blogis yta jūra • Meškervietės su kuolais • Suporuotos prekyvietės • Antrieji pusryčiai – šrilankietiški • Senovės Egipto statulos • Pagiriamasis žodis Kogalos miesteliui • Vėjas atpūtė įkvėpimą • Austriškame restorane • Super pigus viešbutis • Gražioje snarglinėje gražiame Talpės miestelyje • Unavatunos pliažas • Reikėtų nukirsti uodegas blogiems šunelių šeimininkams • Vanduo be paskaninimo • Takeliu per džiungles • Japonų pagoda • Mistinis pusiasalis-kalnas • Bonavistos pliažas • Šventinis ėjimas paskutiniais etapais • Neisiu pro Galės fortą

33,9 km

Kai man reikia anksti atsibusti, ir nusistatau žadintuvą, visada atsibundu prieš jam suskambant. O kai žadintuvo nenusistatau, kai nėra baisiai svarbu (lėktuvas ar pan.), tada galiu truputį ir pramiegoti.

Atsibudau šįryt prieš suskambant žadintuvui svetingų tautiečių Vilmos ir Petro sodyboje-kolonijoje. Pavaišino pusryčiais, skaniai sukirtau buterbrodą su lietuviška dešra.

Lietuvių sodyba prieš prašvintant

Važiuojam. Greitai atvažiavom, bet švinta dar greičiau, pradėjau eiti 05:42 jau pilnoje šviesoje. Startas iš Midigamos rytinio pakraščio.

Vakar čia palydėjau saulę. Verta vieta apsistoti.

Segregacija. Vietinių į pliažą neleidžia, mat šie šiukšlina visur.

Sutikau praeinantį ankstyvą surferį

Žinovai sako, kad Mirigamos pakrantėje geriausios bangos plaukiojantiems ant lentų. Visokie surferių centrai ir jų viešbutėliai dygsta čia kaip grybai.

Keistas paminklas

Praėjau tiltu, šalia gelžkelio tiltas. Seniai bebuvau savo ėjime sutikęs geležinkelį. Dabar jis bus šalia dažnai, ko gero ir bėgiais teks paeiti. Šitas senas geležinkelis, iki Mataros tęsiasi. Dabar baigia statyti (kinai, žinoma) pratęsimą iki Hambantotos, gal ir iki pat Kataragamos. Britai statė šį gelžkelį prie pat vandenyno, kartais jis eina visiškai pakrante. Matyt tais laikais žemė čia buvo pati pigiausia ir žmonių beveik negyveno. Sinhalai, kaip ir lietuviai, nėra jūrų tauta. Jūra yra blogis – ant kranto ryžiai blogai auga, vėjai uraganai visokie, kartais potvyniai, iš jūros atplaukia visokie plėšikai, prievartautojai ir kiti misionieriai. Daug geriau kur nors prie ežeriuko gyventi salos gilumoje – taip mąstė padorūs sinhalai (kaip ir lietuviai). Dar visai neseniai žemė prie jūros buvo daug pigesnė nei toliau krante. Dabar, žinoma, vystantis pliažiniam turizmui, viskas verčiasi į kitą pusę. Taigi, kadaise prie jūros gyveno tik žemos kastos žvejai, jų lūšneles nebuvo vargo nugriauti ir tą gelžkelį pratiesti. Todėl kai buvo tas baisusis cunamis per 2004 Kalėdas, visi tuo gelžkeliu važiavę traukiniai buvo bangos sumaitoti, niekas neišgyveno.

Plentas eina prie pat kranto, kartais stabteliu ir nufotkinu atsiveriančius paplūdimius. Pačiu paplūdimiu eiti dar nenoriu, jis dažnai užtvertas akmenimis, reikės laipioti arba grįžinėti.

Pagarba pastačiusiems stoteles keleiviams. Šita pastatyta vienos mergaitės atminimui.

Žvejai renkasi į darbą

Midigama baigėsi, prasidėjo Ahangama, tarp tų kaimų nėra jokio tarpo – visas kelias apstatytas viešbutėliais ir šiaip namais.

Priėjau meškerninkų kuolus. Daug čia jų prismaigstyta. Pačių žvejų nėra, matyt kad sekmadienis, gal per anksti dar. Bet kur man neišmanėliui žinoti kada jiems geriau meškerioti, kada ne. Matyt yra kibimo valandos, tada jie čia visi ir pasimauna su savo meškerėm. Čia tai gera meškervietė, su prieiga, ir tiltelis pastatytas ir šiaip visokia infrastruktūra.

Plaukimas ryklio pilve

Bandžiau suprasti užrašo gilią mintį

Šnapsinė, tokias vieteles reikia žinoti. Dar anksti, dar nedirba

Dar viena šnapsinė. Pastebėjau, kad jos eina poromis ar net trejetais, ne tolygiai pasisikirsčiusios

Šnapsinės ne tolygiai pasisikirsčiusios pagal gyventojų tankumą, o eina poromis, kartais trejetais. Čia viskas taip, visos prekyvietės. Gal būt yra tokia logika: praeina žmogus vieną kokių dalykų krautuvę, pagalvoja, kad dabar nereikia jam ten. Netrukus kitą prieina panašią ir tada pagalvoja: o vis dėl to gal man reikėjo ten, ir užeina.

Ahangama jau visai didelis miestas išrodo. Praėjau pro turgelį. Nuvariau pagundą ten pašniukštinėti, toliau einu, nes dar gerai einasi. Kaip būtų gerai nukeliauti iki Galės šiandien, bent jau iki Unavatunos.

Beeinant pro Ahangamos miestą pažiūrėjau kaip valgykloje pusryčiams tešlą ruošia visokiems blynams ir rolsams. Užeik užeik, kviečia vidun. Kodėl ne, bus dar vieni pusryčiai, šį sykį ne lietuviški, o šrilankietiški.

Šrilankietiški pusryčiai gali būti visokie, bet dažniausiai valgo ryžius su pabirbinimais. Ir aš taip pavalgiau, sumokėjau mažiau nei eurą.

Iš čia tau įdės ko nori. Galėjau vietoj ryžių imti makaronus, bet nespėjau sustabdyti, ryžius jau dėjo

Kaip ir visur prie mokyklos vartų pirmūnų garbės lenta. Kaip ne visur – tvora neišpaišinėta pamokomais paveikslėliais

Jei nebūtų šito įspėjimo, šiukšlių čia, matyt, būtų pilna

Praėjau pro dar vieną meškervietę su kuolais. Ta irgi didelė, su prieiga. Esu kelis kartus pro čia pravažiavęs dienomis, meškerninkai sėdėdavo pasikabinę. Tada būdavo karšta jiems sėdėti. Dabar dar vėsus rytas, tas sėdėjimas būtų komfortiškesnis. Bet, matyt, žuvys labiau ant karščio kimba.

Šliuzas-šliužas prie meškervietės. Gal pro jį žuvis meškeriotojams suleidžia.

Įspūdingi antkapiai

Praėjau pro ištaigingą viešbutį su Egipto statulomis.

Man patinka fotografuoti tokias visokias skyles

Praėjau pro žvejų susibūrimo vietą, jie jau pirmąjį laimikį dalinasi. Čia tinklininkai, o ne tie meškerninkai ant kuolų.

Pagarba pastačiusiems stoteles keleiviams ir keliauninkams

Lai būna pagarbinti pastatę poilsio ir pavėsio stoteles

Mėgstu fotkinti tokius vartus į vandenyną

Artėju prie Kogalos ežero. Ežeras didžiulis, ten daug visokių atrakcijų turistams ir gamtininkams. Būtinai reikės čia specialiai atvykti. Dabar nesuksiu į šalį, eisiu krantu.

Prieš naują tiltą kelias praplatėjo labai

Pajūrio kapinaitės. Čia neseniai laidojo.

Mėgstu fotografuoti tokias skyles.

Palmių kuokštas

Praėjau pro dar vieną meškervietę. It vėl neradau meškerninkų ant kuolų pasimovusių.

Įdomus paminklas

Užštrichuota erdvė

Praėjau pro Kogalos stadioną. Čia vyko moksleivių kriketo varžybos

Kogalos miestelis man pasirodė gyvas, ne vien turistinis, bet pilna ir vietinio aktyvumo. Keliautojams-poilsiautojams rekomenduočiau dienai kažkur čia apsistoti, paplaukioti po Kogalos marias, nusifotografuoti su meškerninkais ant kuolų, pavalgyti šviežios žuvies. Čia dar ir etnografinis muziejus yra kažkur netoli.

Šia tai jau ne stotelė o ciela stotis. Žinoma, pagarba dideliausia ją pastačiusiems.

Praėjau pro laisvos prekybos zoną. Ten toliau ir karinė oro bazė. Čia nėra tokios kelių kilometrų uždaros zonos, kaip šiaurėje prie Džafnos, kur visą dieną teko aplink apeidinėti.

Ilgai ėjau plentu, niekaip negalėjau į Kogalos paplūdimį išlįsti, tvoros aukštos visur, vartai užrakinti. Pagaliau priėjau vieną didelį viešbutį su plačiu įėjimu. Ten turi būti ir išėjimas į pliažą, kaipgi kitaip. Užsukau.

Pasėdėjau truputį viešbučio terasoje. Jei būtų priėjęs oficiantas, gal užsisakyčiau kokio nors gėrimo, bet dabar ne aš jiems galvoje – pilna viešbučio foje prigužėjusi paauglių su kuprinėmis, visokių rasių vaikai, daug baltų, daug ir geltonų siauraakių – kažkokia tarptautinė stovykla. Vadovai ir viešbučio darbuotojai bando tą minią suganyti.

O man nieko ir nereikia, tik pasėdėti minkštai patogiai pavėsyje pučiant vėjeliui nuo vandenyno. Pasėdėjau, pailsėjau ir toliau patraukiau jau pliažu.

Pasižiūriu atgal į rytus (jau kaip ir į pietryčius).

Pasižiūriu pirmyn, į vakarus, kur nežinia, kas manęs dar laukia

Pliažas tuščias, bet ne laukinis, matosi visokie viešbučiai krante. Pliažininkų nesimato, jie labiau kitur gulinėja, be to dar anksti, gal dar pusryčiauja visi.

Smėlis klampus.

Einant pliažu jūros vėjas man atpūtė įkvėpimą, jo pagautas užrašiau taip:

Pasižiūrau priekyn
Kas toliau man bus…
Gal manęs ten laukia
Meilė ir alus…
Dienomis miegosiu
Lėbausiu naktim…
Jei alaus negausiu
Tai tuomet kuisnim.

Toks tatai Kogalos-Habaraduvos pliažas. Kiek tuštokas, smėlis klampus. Bet neblogas pliažas, švarus, galima būtų ir čia pliažintis.

Pamačiau austrišką restoraną, nusprendžiau rytmetiniam alui čia apsistoti. Pavarčiau meniu, neblogas visai, jei išalkęs būčiau ką nors ir suvalgyčiau.

Pasiėmiau iš šaldytuvo vandens su burbuliukais ir alaus užsiskaninimui. Pasikalbėjau su padavėju. Ar čia galima Ra gauti? Ne, čia pakrantėje negalima, bet ten gilyn į salą, Habaraduvoje, toks diedukas daro, reikia jo paieškoti. Jau ruošėsi sakyti to dieduko vardą, bet aš sustabdžiau – vistiek neisiu dabar į Habaraduvą, be to nereikia išdavinėti vardų. Svarbu kad jau žinau, kad tame miestelyje daro. Jei kada nors atvažiuosiu patyrinėti Kogalės marių, pats susirasiu.

Toliau einu Kogalos pliažu.

Pasižiūriu atgal iš kur atėjau, kur praeitis, kur viskas buvo jau

Pasižiūriu priekyn, kur ateitis, kur dar būsiu

Praėjau pro vaikį meškeriojantį. Vos neužkliuvau už jo zilkos.

Grįžau į plentą.

Vėl priėjau labai pigų viešbutį. Reikia užeiti pažiūrėti, kaip viskas ten atrodo.
Vartai praviri, išėjo diedukas prašom prašom, sako. Ar tikrai 500, klausiu. Taip, tikrai, apžiūrėkit viską, siūlo. Kambarys visai nieko. Elektra yra. Ventiliatorius palubėj sukasi. Privatus wc su dušu, ten vanduo bėga. Yra ir stalas ir veidrodis. Paveikslas ant sienos. Yra net rankšluostis. Tiesa, nėra langų, bet kam jie reikalingi? Kitur tokį kambarį už 1000 gautum, ne pigiau. Čia gi dar kurortinė-turistinė vieta. Jei man reikėtų tik permiegoti prieš kitą ėjimo dieną, apsistočiau. Esu ir prastesniuose kambariuose nakvojęs už didesnę kainą.

Eilinį sykį išlindau prie jūros į koralinį krantą. Bet dar paeisiu plentu, iki Unavatunos pliažo dar bus kliūčių.

Artėjant prie Galės vis daugiau mašinų, vis daugiau tuktukų pristoja prie manęs. Visi mano, kad man į Unavatuną reikia – žinia, ten didelis baltašiknių pliažas. Iš pradžių norėdavo 1500, dabar jau 800 prašo, reiškia toli jau nuėjau. Kai atsisakau, kai kurie siūlosi už dyką nuvešti, gerą viešbutį ten parodyti. Nueisiu pats, sakau. Juk toli, sako. Nieko, jau virš pusantro tūkstančio kilometrų nuėjau.  Tada nuvažiuoja kiek išsigandę – geriau su bepročiu neprasidėti…

senoviški vartai į šventyklos gatvę

Kogalos miestas jau liko užpakaly, dabar jau einu pro Talpę. Gražus miestelio pavadinimas Talpė, ne visi vardai čia ilgi, daugiaskiemeniai.

Gražus lieptelis

Senoviškų baldų krautuvė. Sako, Šri Lankoje galima rasti gerų antikvarinių baldų iš britmečio, nebrangiai nusipirkti ir parsisiųsti konteineriu į Europą.

Dar viena antikvarinių baldų krautuvė. Jau rašiau anksčiau, kad specializuotos krautuvės čia būna poromis.

Praėjau pro tvorą su mįslingais piešiniais

Patyrinėjau upelį. Neradau krokodilo.

Vambzdis, vambzdyje vambzdis-vamzdis.

Uola su mangrovine kukštera

Prabangų viešbutį stato Talpėje

Snarglinę priėjau. Seniai bebuvau pakelės snarglinėje, vis nepasitaikydavo. Reikia užsukti.

Snarglinė šrilankietiška, standartinė. Gėrimus reikia nusipirkti prie grotuoto prekistalio. Araką ar kokį kitą stiprų gėrimą čia dozuoja kaip vaistinėje. Ateina diedukas su paskutinėmis rupijomis, jam atmieruoja su menzūrėle už visus ir supila į plėčkelę. Klientas prisėda prie stalo, gryno šnapso negeria, atsiskiedžia gausiai su vandeniu, o jei turtingesnis, tai ir su spraitu kokiu. Aš pasiėmiau vandens su burbuliukais ir alaus paskaninimui – kaip gerai, kad visko turėjo ir dar iš šaldytuvo.

Ar galima čia gauti Ra, klausiu sugėrovų. Čia ne, juokiasi jie, reikia kažkur už Unavatunos eiti. Kiek dar eiti iki Unavatunos, klausiu. Trys mylios, atsakė pasitarę diedukai.

Atsigaivinęs išėjau iš snarglinės, ji pasirodo ir terasą turi su jūros vaizdu, bet vietiniai pijokėliai beveli sėdėti karčiamos troboje.

Žieves džiovina ant kelio

Lenkijos politiko pagerbimas

Iš mašinų gausėjimo, iš viešbučių prašmatnėjimo jaučiasi, kad artėju prie Unavatunos kurortmiesčio. Prieš kokius 5 metus ten buvo rusų poilsiautojų pamėgta vieta, pliaže daugelis užrašų rusiški buvo, patarnautojai rusiškai susikalbėjo. Įdomu, kaip dabar. Pamatysiu, bet dar negaliu eiti tiesiai paplūdimiu, dar bus visokių praeinamų ir nepraeinamų kliūčių, dar reikia plentu paėjėti.

Vartai į šventyklos gatvę

Pagaliau pro vieną restoraną išlindau į Unavatunos pliažą. Restorane dar pasėdėjau, išgėriau vandens su burbuliukais, alaus neėmiau, nes snarglinėje dar visai neseniai jo gėriau. Pereisiu pliažą, gal tada.

Unavatunos pliažas didelis, kai buvau kadaise mažesnis atrodė. Žvejų čia nėra anei banglentininkų, tik gulinėjantys poilsiautojai ir kruiziniai laiveliai. Vanduo skaidrus, mėlynas. Smėlis vidutinio klampumo (pats geriausias buvo vakar Veligamoje, pats blogiausias šiandien Kogalėje).

Žiūriu – tolumoj šunelis kakoja.

Priėjau arčiau – tebekakoja. Teisingai daro, viską banga nuplaus, žuvytės ir krabai apsidžiaugs. Indijos pliažuose ir žmonės taip daro.

Čia kitas šuo, matyt užsienietis, pliaže nekakoja, bet laksto maudytis. Poilsiautojai atsiskraidino lėktuvu matyt. Kokio velnio šeimininkai nukerta šuneliams uodegas? Jiems patiems uodegas reikėtų nukirsti.

Krante daug daug pavėsinių su gultais, ten ir restoranai, viešbučiai. Bet nesinori per karštą smėlį bristi, geriau paeisiu palei vandenį.

Atsisuku atgal, pasižiūrau į praeitį.

Atsisuku pirmyn, matau ateitį.

Vietinės panos ir panelės neapsinuogina kai maudosi.

Kažin, ar ir šiemet ten vieni rusai zagarajet? Bet tingiu eiti tikrinti, toliau einu palei vandenį.

O pliažo gale daugiau vietiniai maudosi. Žinia, jie nelabai mėgsta giliai bristi ar plaukioti per bangas, jie renkasi ramesnius užutėkius. Dauguma jų plaukti nemoka, nebrenda toli. Bet ir gerai mokant plaukti pavojinga toli bristi, nes srovės čia didelės.

Priėjau pliažo galą, praėjau visus restoranus pro šalį, štai vienas paskutinis kampe. Čia ir pasėdėsiu prieš bandydamas įveikti pusiasalį.

Prisėdau prie stalelio. Man vandens ir alaus, sakau priėjusiam oficiantui. Pasibaigė alus, sako, tuoj berniukas atneš iš krautuvės. Galėčiau į kitą netoli esantį restoranėlį pagrįžti atgal, bet tingiu. Gerai, tik vandens atsigersiu sakau, o jei netrukus alus atsirastų, duokit žinoti.

Tiek to, gėriau nepaskanintą vandenį šį kartą. Išeidamas ir susimokėdamas dar paklausiau oficianto, ar galėsiu kaip nors praeiti pusiasalį nelįsdamas į plentą. Taip, sako, ten yra praėjimas pro japonų pagodą.

Išlindau į Devala Rd jaukią gatvelę.

Rusiškų užrašų daug, matyt dar neseniai čia rusų daug buvo. Šį kartą visai nesutikau tagilų praeidamas, bet gal dėl to, kad nelindau giliau, kur pavėsinės.

Kur tu bėgi, roply, sakau sutiktam varanui, suvažinės tave. Ne tavo reikalas, iškišo liežuvį dvišaką roplys ir nuvarė toliau.

Keliukas vinguriavo vis aukštyn per žalumynus.

Eiti tomis vietomis malonumas vienas, tik nėra apie ką čia rašyti.

Čia ne pliažinių poilsiautojų vieta, šitose džiunglėse apsistoja jogai, veganai, visokio plauko sveiko gyvenimo būdo propaguotojai, medituotojai, atsiskyrėliai ir kitokie bepročiai.

Keliukas baigėsi, toliau vinguriavo siaurutis takelis.

Einant takeliu išlindo pagodos kupolas. Kas per šventykla? Ogi čia ta didžioji japonų statyta pagoda, kuri didingai atrodo žiūrint iš Galės forto, bet iš čia neatrodo tolia didelė.

Takelis dar susiaurėjo, teko palaipioti per akmenis, bet čia nepavojinga, nesunku, iš to padaryta turistų atrakcija, toksai nesudėtingas trekas.

Šalia takelio, kur jis praplatėja, pardavinėjami visokie dalykai.

Pagaliau atsivėrė vaizdas į Galės įlanką

Galima sukti pakalnėn į krantą, ten toksai džiunglių pliažas. Bet aš nevargau, ėjau toliau takeliu aplink pusiasalį.

Atsidūriau prie japonų pagodos. Ji neatrodo tolia milžiniška, kaip iš toli, iš kito įlankos kranto, olandų forto. Ši pagoda vadinasi japonų taikos pagoda, ją 2004 m. pastatė vienuolis iš Japonijos Asami įkvėptas mokytojo Nichidatsu Fuji, kuris statinėjo tokias taikos pagodas visame pasaulyje.

Iš plento į pagodą veda tvarkingas naujas keliukas, gal ir jį japonai nutiesė, kad toks dailus.

Toliau pakelė atgijusi, ten visokių viešbučių, meditacijos centrų ir panašiai.

Kur žmonės, ten ir prekyba.

Matosi pusiasalio iškyšuliukas

Yra ir mokykla su pirmūnų lenta-plakatu

Keliukas vinguriuodamas leidžiasi žemyn į plentą. Priekyje jau matosi didžiulis cemento fabrikas.

Taip aš ir apėjau Rumassalos pusiasalį. Kaip gerai, kad taip ėjau, o ne plentu. Kasdien turi būti įvairovė – truputis plento, truputis pliažo ir truputis siaurų keliukų ir takelių. Ir kojos ir akys ir galva gauna įvairovės.

Tas aukštas pusiasalis-uola, kurį dabar apėjau yra mistinė vieta. Pagal Ramajaną tose vietose Lakšmanas kovojo su Ravana pagrobusiu gražuolę Sitą, buvo sužeistas, ir jo draugelis beždžionžmogis Hanumanas apsiėmė nulėkti į Himalajus ir atgabenti keturių gydomųjų žolelių. Hanumanas negalėjo tų žolelių identifikuoti, tad išrovė Himalajuose visą kalną, numetė į žemę – rinkis pats tas žoleles. O žymus fantastas Seras Artūras Klarkas spėjo, kad tas pusiasalis yra nukritęs milžiniškas meteoritas. O portugalų piratai šiame kalne degindavo ugnį kaip falš-švyturį, kad priviliotų laivus apiplėšimui. O aš ką tik tą kalną apėjau ir kitiems rekomenduoju čia pasivaikščioti.

Išlindau į plentą prie cemento gamyklos ir artėju link didžiojo Galės miesto.

Tolumoje jau matosi šviesoforai – didmiesčio požymiai.

O artumoje – žvejų turgelis.

Praėjau pro Bonavistos pliažą. Jame daugiausiai žvejai.

Pažiūriu atgal – toli toli pagodos bokštas vos matosi, rodos už daugybės kilometrų, bet dar ką tik pro jį praėjau. Sudėtingi tie perspektyvų 3D dalykai visokie.

Arčiau miesto Bonavistos pliaže laivus pakeitė banglentininkai. Kur banglentininkai, ten ir restoranėliai visokie. Man kaip tik jau laikas pailsėti.

Prisėdau vienoje vietelėje – ten gerai. Tokia ilga kėdė su pagalvėm, galima pusiau gulom alum skiestu mėgautis.

Sėdžiu pusiau gulom ir galvoju, kad dabartinis mano ėjimas lyg savaitgalis po sunkios darbo savaitės. Paskutinės dienos beliko. Jos kaip šventė. Einu per kurortus visokius, per pliažus civilizuotos, ten pilna vietų net tik atsisėsti, bet ir atsigulti. O būdavo kelionės vidury, kad niekur nerasdavau net kelmelio kokio pavėsyje prisėsti pailsėti, labai apsidžiaugdavau autobusų stotelę aptikęs. O dabar komfortas, prabanga, visur alaus gausi. Matyt taip reikia – tokia kompensacija  už anksčiau patirtus sunkumus. Gerą kryptį ėjimui aplink salą pasirinkau – pagal laikrodį.

Iš pradžių ten dar sėdėjo keli jauni ruseliai, bet jie netrukus nuėjo, likau vienas. Užsisakiau kelptų žuvyčių su majonezo padažu. Skanu, tos žuvytės dar truputį rūgštyje pamarinuotos buvo.

Nufotografavau tos geros vietelės iškabą – reikia atsiminti. Ten ir vaizdas, ir maistas, ir aptarnavimas puikus, ir kainos neužkeltos.

O toliau beliko Galės miestu praeiti iki autobusų stoties.

Praėjau pro gatvelę vedančią į Galės uostą. Žinoma, niekas manęs ten nepralestų, bet man ten ir nereikia.

Nusivilk kelnes čia

Lentpjūvė

Tiltą statė japonai

Kraštelis uosto pro tiltą

Kaip greitai bėga kilometrai

ex prezidentas Radža-Paksas sėdi ilsisi ir žiūri patenkintas į savo darbo rezultatus

Praėjau dar pro vieną žuvų turgelį pačiame miesto centre.

Kelias einantis palei įlankos krantą pavirto į krantinę-promenadą. Nedaug žmonių vaikštinėja čia sekmadienio vakare. Daugiau grūdasi kitoje gatvės pusėje, kur krautuvės.

Priekyje matosi garsusis Galės fortas. Dar spėčiau ten nueiuti iki temstant, bet nusprendžiau, kad ne. Fortą esu apėjęs ne kartą. Jei tą kyšulį nukirsiu, nepažeisiu savo sukurtų ėjimo aplink salą principų. Žinoma, fortas įdomus ten nebuvusiam, daug ten visokių vertų dėmesio dalykų, bet tasai mano ėjimo aplink salą aprašymas nėra kelionių gidas. Vienžo, nieko nerašinėsiu apie tą daug visur aprašytą turistinį objektą, lai lankytojai jį patys aplanko ir džiaugiasi. Aš tik galiu parekomenduoti – verta.

Na, jeigu kas paprašys komentaruose, galėsiu apie tą fortą papasakoti, jei jau taip įdomu.

Va kaip pavyko bangą užfiksuoti

Fortas matosi priekyje

Nemažai mečečių Galėje – žinia, musulmonų visada didelė koncentracija prekybos miestuose

Paskutinis žvilgsnis į fortą, jau suksiu link stoties.

Didelė suvenyrų parduotuvė Laksala. Dar didesnė Kolombe yra. Jų visas tinklas. Prabangi ir brangi.

Jau autobusų stotyje. Dar tradiciškai užsukau į stoties snarglinę -“vėjelį”. Gera čia vieta. Šiandien joks chaliavščikas nebandė prisikabinti.

O toliau viskas aišku – greituoju autobusu į Maharagamą ir namo.

Posted in Dienoraštis, Šri Lanka | Tagged | Leave a comment

Aplink salą. Septyniasdešimt pirma diena

Septyniasdešimt pirma diena

Šeštadienis, 2017-11-11

Man priderintas antropinis principas • Sveika, Matara, ir sudie • Kilometru anksčiau pradedu • Žiedai tarp žiedų • Koralai ir drovūs krabai atsiskyrėliai • Motrtiškės geri kokosai • Per Mirisos pliažą • Apie Lietuvos trispalvę • Radau gerą vietą stebėti pasaulį • Nerealūs vaizdai kyšulio gale • Apie banginių stebėjimą • kaip auga Jackaus vaisiai ir papajos • Per naują tiltą • Tailandietiška sriuba japoniškame restorane • Pro dangoraižį • Aukso ir šešėlių žaismas • Taprobanės salelė • Pagiriamasis žodis Veligamos pliažui • Žvejų laiveliai rankas išskėtę • Vaizdinga įlanka • Saulėlydis Midigamoje • Svečiuose lietuvių sodyboje – balandėliai vakarienei

26,4 km

Jau nebereikia į startinę ėjimo poziciją važiuoti iš pagrindinės Kolombo traukinių ar autobusų stoties Forte, kuris yra į šiaurę nuo mano namų. Nuo pereito karto važiuoju į Magaragamos autobusų stotį, iš kur startuoja greitkeliniai laineriai į Matarą ir Galę. Ta stotis yra į rytus nuo mano namų. Dar po kurio laiko į startą važiuosiu tiesiai į pietus – arba traukiniu, arba autobusu iš prie namų esančių stotelių.

Iš mano namų. 05:40 dar vos tik švinta. Po 10 minučių bus visai šviesu.

Gatvė kurioje gyvenu

Pakeliui į Dehiwala Junction

Autobuse į Maharagamą

05:45 išeinu iš namų, netrukus atsirandu Dehiwala Station Rd junction, kur jau manęs laikia autobusas į Maharagamą. Atvarėm ten greitai, matau, stovi autobusas į Galę. Gal man ten važiuoti? Bet autobusas pustuštis, reiškia dar stovės kurį laiką, be to iš Galės iki mano startinės pozicijos gerokai toliau, nei iš Mataros. Pereinu paprastų autobusų eilę ir matau stovi dar vienas prašmatnus į Matarą, jau važiuoti ruošiasi. Puiku, viskas priderinta man. Toksai special antropinis principas.

Taigi, sėdžiu autobuse. Net vietą prie lango gavau – toks dėdė sėdėjo prie krašto kažkodėl, laikydamas vietą prie lango laisvą, ten mane ir įleido. Sėdynės net nebandžiau atsilenkti, žinau, kad užprotestuos užpakaliniai kaimynai.

06:32 važiuojam. Dėdė išsitraukė bulkutę. Aš tai be pusryčių, apetitas sukilo, kaip gerai būtų, jei man dėdė duotų tos bulkutės atsikąsi. Prisiminiau, kad turiu riešutų, tai riešutus ir valgiau.

Įvaiavimas į greitkelį. Kotavos vartai.

Krokodilai išvažiavus iš autostrados prie Mataros

Štai ir Matara. Sveikas, mieste ir sudie. Tolimesniuose mano ėjimuose liksi praeituose etapuose, nebegrįšiu čia (žinoma, kitom progom tikiuosi dar ne kartą čia atvažiuoti). Taip ir nesužinojau, kur čia snarglinė netoli stoties – juk turėtų tokia būti. Todėl, kad nenakvojau čia ir neužsibūdavau laukdamas autobuso namo. Pereitame ėjimo etape, pereitą savaitgalį nustebinai mane savo jaukiu ir tyliu forto rajonu, krantine, geltonąja upe. Rekomenduosiu kitiems.

Atlėkus į Matarą manęs jau laukė autobusas į Galę. Man čia pat išlipti už kelių km. Jau sėdėdamas autobuse susigriebiau, kad smulkiausias banknotas piniginėje 500. Kaži ar turės grąžos, nesurinks tiek pinigų iš keleivių prieš man išlipant… Už taksi būčiau mokėjęs kokius 300, o čia gal teks palaidoti 500. Reikėjo, žinoma, kokį pyragaitį stoty nusipirkti.

Be reikalo pergyvenau. Konduktorius, aišku, paprašė gal galėčiau sukrapštyti smulkesniais, bet gavęs neigiamą atsakymą apibilietavo kitus ir atnešė man grąžą prieš pat išlipant.

Mane 152 kilometre išleiskit, sakau priėjęs prie šoferio. Kur kur, tas klausia. Thalaramboje, sakau, pažiūrėjęs į žemėlapį. Čia ir yra Thalaramba, sako šoferis, ar dar kas lipat Thalaramboje, šūktelėjo keleiviams. Sustabdė autobusą, išlipau. Dar reikėjo važiuoti kilometrą, bet aš nesiginčijau. Išleido patogioje vietoje, buvo kur pavėsyje nesibaidant pralekiančių sunkvežimių ir autobusų, įsijungti trekingą, susitepti kremu nuo saulės, užsidėti skrybėlę. Susitvarkiau tuos reikalus ant tuščio prekystalio.

Čia jau Mirisos prieigos, žinomas kurostamiestis čia pat, todėl vis daugiau pasitaiko pravažiuojančių baltųjų poilsiautojų, o taksistai-tuktukistai sekioja iš paskos siūlydami pavežti: sir, tik 1000, sir, gerai, kaip tave, tai ir už 500 nuvešiu, na gerai, duok 300, pigiau negaliu, na tiek to, už dyką nuvešiu, žinau gerą viešbutį…

Šventyklos siena drambliuota

Žuvies pardavėjas žuvį čia pat išdarinėja

Pakyrėjo plentu eiti, mašinų saugotis, pasukau į keliuką vedantį link vandenyno.

Keliauju apsirėdęs kaip botanikas. Kad dar labiau būčiau į botaniką panašus, pradėjau fotografuoti visokius augalus. Gaunasi žiedai tarp žiedų.

Išlindau prie vandenyno ten koralai.

Koraluose visokios kriauklelės ir krabai-atsiskyrėliai mažyčiai, katrie nesiduoda nufotografuojami, pasislepia po savo kriauklelėmis mane iš tolo pajutę.

Pasigrožėjęs koralais truputį paėjau pliažu.

Prisėdau atsipūsti ant kelmelio.

Neilgai teėjau, grįžau į plentą – bus dar paplūdimiai patogesni ėjimui šiandien.

Išlindau į plentą, dabar iki Mirisos pliažų trauksiu.

Įžengiau į Mirisą, bet iki garsiųjų Mirisos pliažų dar tolokai eiti.

Užsukau į vieną viešbutį-resortą pasižvalgyti, koks įlankėlių praėjimas pliažu. Gera vietelė poilsiui su gera kompanija, tačiau man dar alaus atsigerti per anksti, dar net nepavargau, kad norėčiau prisėsti atsipūsti. Galima pro jus į pliažą nueiti, klausiu merginos vadybininkės. Taip, žinoma, parodė kur varteliai. Nuėjau, pažiūrėjau, grįžau.

Gėrimų kolekcija bare

Yra ir kiniškų viešbučių, kinų poilsiautojų čia daugėja vis

Serendib – senas arabų naudotas Šri Lankos pavadinimas

Išlindau prie kitos įlankos pažiūrėti. Kairėj (vakaruose) jau matosi salelė žyminti Mirisos garsiojo pliažo pradžią. Tiesiai iki salelės neprieisi, teko grįžti į plentą.

Radau pirmąjį išlindimą į pliažo pradžią prie salelės. Gražus išlindimas.

Pirmas dalykas, kurį pamačiau išlįsdamas į paplūdimį buvo moteriškė su kokosais. Geri mano kokosai, kviečia ji.

Apsižvalgiau aplinkui ir prisėdau prie moteriškės patikrinti kokie jos kokosai.

Skystimas buvo skanus, o koks minkštimas? O minkštimas buvo kietas, reikėjo paprašyti moteriškės, kad atkrapštytų savo dideliu peiliu. Paskiau prisiminiau, kad kažkur giliai kuprinėje turiu peiliuką, dar nė karto jo nepanaudojau, būčiau pats tą kokosą sudorojęs. Bet šiaip jau nė karto neprireikė peilio einant aplink salą, matyt jau ir nebeprireiks.

Už tokį brandų kokosą tik 50 paprašė – čia ne pliažinė kaina, čia man išreikšta pagarba tokia. Pridėjau dar 20, nes kai pardavėjas pasitaiko negodus ir aš pasidarau neskūpus.

Einu per visą Mirisos pliažą. Esu jį išvaikščiojęs prieš kelis metus, esu ir nakvojęs čia. Tuomet labai daug rusų čia buvo, dabar mažiau. Jie kažkaip dreifuoja nuo pliažo prie pliažo. Sako, dabar jų daugiausia Hikkaduwoje, turėčiau ten eidamas aptikti tagilų.

Žinau vieną neblogą barelį pliažo kitame gale. Va, pereisiu visą pliažą ten ir atsigersiu savo rytmetinio alaus, o iki tol niekur neužsuksiu. Jei ten to barelio nerasiu, ar jei ten man alaus neduos, tada kuisnim, apsieisiu.

Praėjau pro rastafarų barą, lietuviškų spalvų. Iš tikrųjų tai Etiopijos imperijos spalvos, jei mūsų trispalvės kūrėjai būtų turėję tiek informacijos, kiek prieinama dabar, ko gero dabartinės trispalvės variantas būtų pralaimėjęs prieš alternatyvą labiau atitinkantį istoriją ir heraldinius dalykus – balti Gedimino stulpai ar Vyčio kryžius raudoname fone.

Nedidelis tas Mirisos pliažas, greitai perėjau. Kadaise daug didesnis atrodė. Praėjau pro tą vietą, kur kadaise bare sėdėdavau, kažkaip nebe taip pasirodė gerai, nepažinau vietos visai. Lyg toks apvalus baras buvo, lyg nuardė jį, nebesuprantu. Ten toliau matosi medžiais apaugusi vietelė, geriau ten nueisiu.

Medžiais apaugusi vietelė pliažo gale man patiko, vaizdas iš čia puikus. Patarnautojas bemat atnešė vandens ir alaus, čia pasėdėsiu akademinę valandą kokią.

Visas šlapias nuo prakaito

Nespėjau sustabdyti, man įpylė alų į bokalą. Nieko, tuoj atsiskiesiu.

Labai gera vieta stebėti pasaulį. Ir Šri Lanka ir konkrečiai ta vietelė Mirisos pliažo pakrašty. Štai žvejas eina prie savo kuolo pasimauti.

Žvejas jau ruošiasi lipti ant kuolo. Šitą reginio pažiūrėti atėjo ir šuo.

O ten toliau banglentininkai gaudo bangas

Štai ir gavosi nuostabus vaizdelis: meškerninkas ant kuolo, banglentininkai ir šuo koraliniame krante

praėjo byč-bojus rastamanas surferis, instruktorius matyt – tokių čia daug, geras jų darbas

čia nufotkinau tos vietos pavadinimą

Ten giliau yra ir kita jauki vietelė

ten tolumoj jau pagavo bangą

Gerai pasėdėjau, gerai pailsėjau. Kur toliau? Žiūrim žemėlapį. Būtų gerai apeiti tą kyšulį, gal ten kokiais miško takeliais pralįsiu. Reikia įvairovės, turi būti ne tik plentas ir pliažai.

Kur čia tulikas, paklausiau patarnautojo atsiskaitęs ir padėkojęs. Tulike nusifotkinau ir patraukiau į kranto gilumą.

Čia įėjimas į tą restoranėlį iš gatvės pusės. Atrodo solidžiai, nors viduj paprasta, jauku. Rekomenduoju.

Keliuku pasukau link kyšulio ir dar praėjau pro atsivėrusį vaizdą į jūrą kitu kampu. Šiandien geros bangos, banglentininkus pafotkinau.

Keliukas veda aukštyn, iš ten irgi atsiveria Mirisos įlankos vaizdai.

Vartai į kažkokį kurortą, aš pasukau pro šalį

Paėjęs keliuku aukštyn atsirėmiau į privačią teritoriją, teko sukti atgal pakalnėn. Grįždamas užsukau į kurortą su gražiais vartais.

Pasitrainiojau pro prabangaus kurorto teritoriją. Pro baseiną išlindau į kyšulio galą.Vaizdai iš ten nerealūs.

Ir aukštumas tų palmių, stebėjausi. Auga per visą kalno aukštį – nuo papėdės iki pat viršūnės. Taip man besistebint priėjo keli tos prabangios vilos darbuotojai, kalusia ko čia ieškau, ką čia pamečiau. Aišku, mandagiai paklausė kuo gali man padėti. Norėčiau išlįsti pro čia į kitą kyšulio pusė, sakau, patekti į Secret Beach Bar, po to eiti į uostą. Nepraeisi pro čia, pasakė man, reikia grįžti į Harbour road, ir per kitą pusę aplink eiti.

Ką darysi, einu atgal Nesigailiu, kad čia užsukau, vaizdai patiko. Čia galima būtų fantastišką balių surengti prie to baseino kada nors su gera kompanija.

Einu Harbour road, graži gatvelė.

Priartėjau prie uosto iš kur turistus plukdo banginių stebėti. Mirisa garsėja tuo. Prieš keletą metų kažkas aptiko daug banginių plaukiojančių vandenyse piečiau pietinio Šri Lankos kranto ir padarė atrakciją turistams. Dabar net kariniai laivai plukdo banginių žiūrėti. Klientų daug – nusibosta poilsiautojams visą laiką pliaže ritinėtis, užkimba ant to siūlomo paįvairinimo. Pats neplaukiau dar banginių žiūrėti, bet manęs ir netraukia tie sukomercinti gyvūnų stebėjimo šou. Kiek klausinėjau tų katrie plaukė, nei vienas nebuvo patenkintas. Daugelis ir nematė nieko iš viso – neatplaukia tie banginiai pagal užsakymą, nepašersi jų kad suplauktų kaip karosai. Kai kam pasisekė – matė sekundę iškilusią uodegą ar fontaną, bet nufotkinti, žinoma, nespėjo. Dažniausiai ne banginiai tuomet rūpėdavo, bet kad greičiau parvežtų į krantą, kad greičiau ta karonė baigtųsi, jau ir taip viską baigė išvemti nuo to supimo.

Trumpam išlindęs į uostą pamačiau, kaip plukdo poilsiautojus į turus.

Toliau pasibastyti po žvejų uostą neleido užrašas, tik nosį ikišau. Kaži ar ką nors ypatingo būčiau ten pamatęs.

Toliau mihiriwella road-Harbour road gatvelėmis išėjau į A2 plentą.

Jackaus vaisius

Bet trumpai tepaėjau plentu, nufotkinau kilometrų stulpą ir vėl įsukau į Kolaniya road, gal ten pavyks toliau krantu pralįsti iki Samudragiri šventyklos.

Jackfruit, kitaip Jackaus vaisius, kitaip duonmendžio vaisius

Einu Kolaniya gatvele vis užsukdamas kur išeina prie įlankos.

Kaip gerai pagulėti ant tinklų

Nuėjau Kolaniyjos gatvele iki pat galo, kur toliau eina keliukas į šventyklą. Iš kiemo išlindo moksleivis, paklausiau jo, ar iš šventyklos yra išėjimas į plentą. Ne, sako, reikės grįžti ir pro čia atgal. Na gerai, neisiu į šventyklą, suksiu į plentą.

Ir vėl plente, kuriuo eiti ilgainiui pakyrsta. Teks paeiti kilometrą, kol rasiu išėjimą į Veligamos pliažą.

Jau perėjau visą Mirisą.

Praėjau pro Veluvamaramayos šventyklą. Nelipau viršun, nors vartai atrakinti buvo.

Įsukau į Kaluwella wata keliuką, gal juo iki vandenyno prieisiu, paskui pliažu Veligamą pasieksiu…

Ėjau ėjau ir vartus priėjau. Už jų matosi, kad galėčiau iki vandenyno nusileisti. Teritorija už vartų, rodos, kažkokia valdiška, ne privati. Varteliai atsidarytų iš vidaus ranką užkišus ir sklendę atitraukus. Bet susilaikiau nuo tokio žingsnio – čia jau per daug įsiveržimo, negerai taip, verčiau grįšiu į plentą.

Papajos vaisiai. Anksčiau galvojau, kad papaja ant žemės auga, kaip arbūzai, moliūgai ar melionai – vaisiai tai panašūs. Ne, pasirodo auga ant medžių didelėmis kekėmis. Ir vaisiai būna didžiuliai, čia tik dar nesunokę.

Grįžau į plentą, einu toliau.

Karūna mėtosi šalia kelio

Medobupliai, aistravaisiai, mango ir ananasai

Priėjau tiltą per Polwata Ganga upę. Tiltas naujas, dar baiginėjamas.

Varnų šokis ir išdidi gervė

Upės žiotyse turėtų būti krokodulų

Iškart už tilto įsukau į keliuką link vandenyno, nes eiti pliažu norisi labiau, nei plentu, kur mašinų reikia saugotis.

Prie vandenyno įsukau pro prašmatnaus Mandara resort viešbučio kiemą.

Taip aš atsidūriau dideliame Veligamos pliaže.

Pasižiūriu atgal – pro čia nebūčiau praėjęs, čia pati pliažo pradžia už upės žiočių

Pasižiūriu priekyn – toli išsidriekęs Veligamos pliažas, tolumoj net dangoraižis kažkoks matosi

Pasižiūriu žemyn – ogi lemputė. Ta pati, kokias paišo, kai mintis gera į galvą ateina. Kokia mintis man dabar atėjo? Neaišku kol kas. Tik kažkokia įkvėpimo nuojauta kirba galvoje.

Pliažas gana apytuštis toje vietoje, nors viešbučių prie kranto daug.

Pasižiūriu atgal iš kur atėjau. Ten praeitis, ten viskas buvo, nebesugrąžinsi.

Pasižiūriu priekin, kur dabar eisiu. Ten ateitis, ten visokių įdomių dalykų gali nutikti.

Gultas man paruoštas, bet dar nesijaučiu pavargęs.

Praėjau dar pro kelis man paruoštus gultus. Vis dėl to reikia pailsėti, prisėsti, jei taip prašo. Banglenčių nuomotojai byč-bojai rastamanai sukinėjasi aplink. Galiu čia prigulti? Žinoma. Gal ir alaus man atnešit? Alaus reikia užeiti į restoraną krante. Na gerai, užeisiu į restoraną, nes gulint ant gulto nebus patogu gerti. Juolab dar ir valgyti užsimaniau – be pusryčių dar, o vienu kokosu sotus nebūsi.

Restoranas, pasirodo, japoniškas besąs. Ar turit misu sriubos, klausiu. Nėra šiandien, yra tom yam. Gerai, niam niam tom yam, tinka apyaštrė tailandietiška sriuba su kokosų pienu ir jūros gėrybėmis. Tailandiečiai geriausi sriubų specialistai.

Pasiėmiau dar vandens ir alaus vandeniui paskaninti. Ta puspyvė geras atradimas – nebegeriu daugiau visokių kolų-fantų-spraitų, dabar sveikiau gyvenu.

Kas geria valgydamas sriubą, neprisikels archangelo išgirdęs triūba

Pavalgiau, pailsėjau, nuotraukas pafiltravau ir toliau einu Veligamos paplūdimiu.

Tasai Veligamos paplūdimys labai ilgas pasirodė, kadaise kai čia buvau man atrodė maža ta įlanka, o Mirisos atvirkščiai – atrodė didesnė. Žemėlapis patvirtina, perėjęs savo kojomis geriau susigaudau dydžiuose.

Geltonoji upė savo putas ir iki čia atneša

Toliau pliažas susiaurėjo, siauras smėlio tarpelis tarp vandens ir mangrovių.

Čia ne nauja gyvybės forma, čia krabiukai savo urvelius rausdami tokius pėdsakus paliko

Pasižiūriu atgal, kur praeitis, kur praeitas kelias, kur viskas aišku

Pasižiūrau priekyn – ten ateitis, ten daug kas neaišku, neapibrėžta, ten gali kažkas keisto atsitikti

Mangrovių ir kitų augalų brūzgynai baigėsi, toliau prasidėjo žvejų ruožas.

Žvejų laiveliai čia didesni, dažnai išpaišinėti banglentine tema – matyt ir banglentininkus aptarnauja.

Meškerninkai čia ne su meškerėm žuvį gaudo, tiesiog ant zilkos.

Spalvotu tinklai ant laivelių savitai sudėlioti. Kiekviena įlanka Šri Lankoje turi savo stilių, savo madą. Savo spalvas, papročius. Tame ir yra visas žavesys.

Nuskendęs smėlyje laivas

Žvejų ruožas baigėsi, prasidėjo banglentininkų ruožas. Štai kuo man patinka Veligamos pliažas – jis nevienodas, nemonotoniškas, su savo zonomis.

Banglentininkai, aišku, suvažiavę baltaš…, pardon, baltaodžiai. Vietiniai tik instruktoriais čia dirba. Todėl ir pliažas išvalytas švarus.

Priėjau tą iš tolo matytą dangoraižį. Veikiantis viešbutis, poilsiautojai guli šalia pievelėje prie baseino.

Smėlis šitame krante neklampus, lyg suplūktas. Per tokį malonu eiti.

O paskui vėl žvejų ruožas. Malonu eiti Veligamos paplūdimiu.

Ypač gražiai atrodo, kai pliaže ant kieto smėlio pagrindo susidaro plonas sluoksnis vandens – kaip stiklas. Yra net specialios rogutės slysti per tokį paviršių.

Popiečio saulės apšvietimas ypatingas. Aukso ir šešėlių žaismas.

Kad įvairovės Veligamos pliaže būtų dar daugiau, ten ir meškerninkų kuolai styro. Pačių meškerninkų namačiau, matyt banglentininkai žuvis išbaidė. Vienas spalvotai pasipuošęs diedukas priėjo ir pasisiūlė nusifotografuoti ant kuolo. Jis ten užlipsiąs su savo tautiniais drabužiais, paskui aš galėsiąs užsikarti, jis mane nufotkins. Padėkojau, bet atsisakiau. Nenorėjau šį sykį tokių surežisuotų dalykų.

Artėju prie Taprobanės salelės (Galduwa sinhališkai), priklausančios vienam australui. Nuo 1920-tų ten įrengta vila, kur galima neblogai apsistoti pagyventi. Kadaise buvo labai prabangi vieta, ten laiką leido visokios įžymybės, tame tarpe Kyllie Minoque, paskyrusi salelei dainą “Taprobane (Extraordinary Day)”. Po cunamio ten viskas apgriuvo, paskui atstatė, bet dabar ta vieta nebe tokia ypatinga, ten bile kas gali apsistoti, apie €2000 nakčiai.

Į tą salelę ir nubristi nesunku, vanduo nusileidęs, bet tingiu, be to tikriausiai ten nepateksiu vidun už tvoros, todėl geriau prisėdau ant akmenėlio ir iš tolo pasigrožėjau.

Paprastai tokiose salelėse šventyklos būna pastatytos, bet čia kažkaip gavosi, kad privačia patapo.

Į salelę elektra patenka šniūrų keliais. Galima būtų prikabinti vagonėlį arba bent sėdynę

Tikrai gražus tas Veligamos pliažas, spalvos, įvairovė ir t.t. Jei toliau geriau nerasiu, tai rekomenduosiu jį kaip Nr 1 Šri Lankoje. Vanduo šitoje įlankoje skaidrus, švarus, žydras. Įlanka didelė, čia bus patenkinti ir banglentininkai, ir snorkelinėtojai, ir daiveriai, ir banginių stebėtojai, ir ramybės mylėtojai, ir tusovkių mėgėjai, ir reikalaujantys europietiško komforto, ir ieškantys vietinio kolorito, ir turčiai-rokfeleriai, ir biudžetiniai valkatos-bekpakeriai. Čia ir prabangūs restoranai, ir žvejų turgeliai, kur ką tik pagautą žuvį nusipirkęs gali sau keptis ant anglies ar lauželyje. Patekti čia paprasta – šalia A2 plentas – išlipai iš autobuso ir pliaže už <100m – jokių taksi-tuktukų. Kažin kodėl šitas pliažas nėra toks populiarus, kaip Mirisa-Unavatuna-Hikaduva? Matyt, kad dar naujas gana, kai buvau prieš 5 metus, nelabai čia buvo poilsiautojų, nelabai kur apsistoti galėjau rasti.

Pailsėjau ant akmens, pasigrožėjau vaizdais ir toliau patraukiau.

Paėjau A2 plentu, jis šalia kranto, Veligamos įlanka vis matosi.

Pagarba pastačiusiems tokį suolelį keliautojams pailsėti

Praėjau pro mečetę.

Čia matyt būna žvejų turgeliai

Eidamas pro įlankos pakraštį pamačiau žvejų laivelius. Jie irgi mane pamatė ir rankas išskėtė apkabinti norėdami.

Autoportretas tuktuko lange

Praėjau pro žvejų prieplauką ir žuvų turgelį šalia.

Praėjau pro tiltą. Už jo įsukau į Bay beach hotel gatvę link kyšulio.

Matai, kaip rašo… Jei nepamatysi banginių ar delfinų, tai kitą dieną nemokamai – bet kas benorės tiek mūčintis 🙂

Čia tokia lyg ir klausykla

Ėjau ėjau ir priėjau gražią įlanką.

Per tuos akmenis geriau neisiu, pažiūrėjau vaizdus fantastiškus ir judėsiu link plento.

Praėjau užutėkį, kur vietiniai vaikai gali maudytis be baimės būti nuplautiems bangų ar nuneštiems srovių

Praėjau pro didelį įvažiavimą į didelį poilsio namų kompleksą. Kad kurortas didelis matosi žemėlapyje ir dar iš to, kiek daug darbuotojų baiginėja darbą ir eina pro vartus namo.

Ir vėl plente.

Pagarba pastačiusiems tokias stoteles keleiviams

Pagarba pastačiusiems tokias stoteles. Kaip man jų trūko salos šiaurės keliuose, o čia ir be stotelių pilna kur prisėsti, pailsėti

Ir vėl išsukau iš plento link jūros į Kadabedagamos keliuką.

Ir priėjau dar vieną gražią pakrantę – tokią apžvalgos laukymę.

Galvoju, ar man užsukti alaus išgerti į kairėje (rytuose) esantį restoraną, ar sukti dešinėn ir per akmenų kliūtis (tikiuosi nedideles) išlįsti į plentą jau netoli Midigamos. Nusprendžiau paeiti dešinėn, reikia pasiekti Midigamą dar nesutemus.

Pro akmenis ir koralus praeiti buvo vienas juokas.

Pasėdėjau ant akmenų dar, kroksus apsiaviau, su žmonėm pakalbėjau. Ar čia galima gauti  Ra, klausiu. Ne, ne čia, reikia toliau eiti, link Unavatunos.

Toliau per akmenis eiti iki Midigamos pliažo būtų nesąmonė prieš naktį, todėl pasukau atgal į plentą.

Midigamos prieigose plentas eina palei jūra, bet krantas akmenuotas.

Kokie pigūs kambariai…

Praėjau užrašą, kad kambariai baisiai pigūs. Galėčiau čia ir pernakvoti. Ne todėl, kad taip baisiai pinigus taupau, o dėl to, kad norisi išbandyti, kaip nakvojasi tokiose pigiose vietose. Tačiau negaliu, nes esu prižadėjęs vieniems netoliese gyvenantiems lietuviams, kad kai eisiu pro šalį, užsuksiu į jų sodybą. Negražu būtų neaplankyti tautiečių. Buvom sutarę, kad kai būsiu Midigamoje jiems paskambinsiu. Štai kodėl aš taip veržiuosi į tą Midigamą, nesustoju kur anksčiau.

Jau esu Midigamoje, belieka rasti vietelę, kur galėčiau palaukti, iš kur mane paimtų nakvynei. Praėjau eilinį banglentininkų viešbutėlį, užsukau vidun į kiemą, ten gražus vaizdas į vandenyną, staliukai, puiku. Prisėdau, vandens paėmiau, alaus skardinėlę užsigėrimui.

Jūra banguoja ir staltiesė.

Saulėlydis bauntiškas, žavus, tokie man niekada nenusibosta.

Skambinu Vilmai, jos vyras Petras tuoj atvažiuos manęs. Neskubėkit, sakau, aš dar saulėlydžiu pasidžiaugsiu.

Netrukus atlėkė motoroleriu Petras, nuvažiavom į jo sodybą už 3,5 km link Ahangamos, gilyn į salą. Šeimininkė Vilma jau laukė, išvirė balandėlių – kas begali būti nuostabiau. Ilgokai vakarojom, tiek daug buvo apie ką pasikalbėti. Svetingus šeimininkus aš matau pirmą sykį, jie atvyko į Šri Lanką maždaug prieš metus ir kuria čia naują gyvenimą. Viską daro patys, jokių darbininkų, jokių tarnų. Todėl pas juos viskas tvarkinga, viskas vietose, viskas veikia, nors dar tik įsikūrinėja – seniai bemačiau taip šioje saloje. Aš pasimėgavau savo puikybe galėdamas papasakoti apie salą kažką naujo, savo istorijas visokias su drambliais ir kitas. Bet reikia gulti, nes paprašiau Petro mane nuvežti atgal iš kur paėmė kuo anksčiau, geriausiai būtų dar prieš šešias, dar tik švintant.

Posted in Dienoraštis, Šri Lanka | Tagged | 1 Comment

Aplink salą. Septyniasdešimta diena

Septyniasdešimta diena

Sekmadienis, 2017-11-05

Itališka kava pusryčiams • Svetingasis Čuminda-Gervazas • Devinuvaros šventykloje • Pokalbis su drambliais • Laisvę gyvūnams • Ajubovan pasisveikinimo vartojimas • Laivų gatvė Dondros uoste • Promenados šaligatviu • Sudėtingas perlipimas per akmenis • Septintos bangos namuose • Žiauriai pigūs viešbučiai • Besiporuojantis jaunimas Mataros krantinėje • Žirniai su gyvenimo prasme • Salos šventykloje • Tylus jaukus Mataros fortas • Olando gatvės kavinėje • Notarų gatvė • Žvejai neperkėlė • Kalėjimo tvoros freskos • Liūtas su žmogišku veidu • Pro žvaigždinį fortą • Laivelio restorane priešais varnų salą • Juodųjų krabų skaičiavimas kur įsilieja geltonoji upė • Polhenos viešajame pliaže • Meškerninkai ant kuolų • Pro Daktaro namą • Nedaėjau iki Mirisos pliažo • Įstrigau šabakštynuose patvory • Diedukas išgelbėjo • Vėl studentų eilės • Fantastiška užkanda Galės stoties snarglinėje

28.5 km

Buvau įspėjęs svetingąjį šeimininką Čumindą, kad išeisiu švintant, labai anksti. Labai anksti nesigavo, kol susikrapščiau, kol ką, jau ir šešios – visai šviesu. O šeimininkas jau atsikėlęs, man kavos geros išvirė. Kava gera, itališka – retas dalykas Šri Lankoje.

Begeriant kavą dar paplepėjom. Aš esu pirmasis užsienietis šiame viešbutėlyje.  Čuminda anksčiau užsiiminėjo snorkelingu, ir dabar yra vamzdelinio nyriojimo treneris, turi klientų iš visų šalių. Atnešė man parodyti atsiliepimų knygą – labai geros rekomendacijos. Pasakojo, kartą viena prancūzė benardydama pametė žiedą, tai Čuminda per pusvalandį jį rado, ištraukė iš dugno, kaip Gervazas. Aš irgi norėčiau kada nors pasnorkelinti po koralus, sakau, bet negaliu – ant mano akinių kaukė neužsidės. Parekomenduosiu tai savo svečiams, kai iš Lietuvos atvažiuos – tikrai čia gerai, tokioje vietoje visai ne tokioje, kur dauguma turistų apsistoja – čia viskas svetingiau, iš dūšios, kaip sakant.

Užteks kavą gerti, reikia eiti. Čuminda pasisiūlė nuvežti iki Mataros autobusų stoties, iš ten į Dondros pusę kas minutę autobusai važinėja.

Pakeliui užsukom į pliažą prie pat mano nakvynės vietos, pasirodo, jis už kokių 50 metrų buvęs.

Čuminda man parodė įlanką, kur meškerninkai ant kuolų pasimovę meškerioja. Praeisiu dar pro tuos meškeriotojus.

Nulėkėm į stotį. Kiek už viską tau skolingas, klausiu Čumindos atsisveikindamas. Nieko, sako, tu mano svečias. Yra gerų žmonių Šri Lankoje net ir turistinėse vietose pasitaiko nesugadintų. Nors Matara dar nevisai turistinė vieta, čia daugiau vietiniai pliažavojasi.

Mataros miesto promenada pro kurią dar reikės praeiti šiandien

Autobusas į Tangalę jau stovėjo ir laukė manęs. Man čia pat, man iki Dondros šventyklos.

Išlipau prie Dondros Devinuvaros didelės šventyklos. Žemėlapyje rašo, kad tai ir budistų ir hinduistų vaišnavų šventykla vienu metu. Šiaip normalu, daug vaišnavų juk tiki, kad ir Buda yra Višnu avataras vienas iš paskutinesniųjų. Devinuvara (o Dondra tai europietiška pavadinimo versija) buvo šventa vieta per amžius, ypač išgarsėjusi kunigaikščio Vytauto laikais, bet paskiau portugalai viską sugriovė čia atsibastę, beliko tik falas akmeninis, ir tą tiktai pereito amžiaus gale čia kažikur atkasė.

Taigi, dabar ta šventykla nauja, moderni. Vartai įspūdingi, kaip priklauso budistų šventykloms.

Pavaikščiojau aplinkui kroksus nusiavęs, į vidų nelandžiojau. Dar ankstyvas rytas, dar septynių nėra, bet žmonių daug.

Kieme susitikau su drambliais. Labas, sakau jiems, mačiau jus porą kartų pro šalį pravažiuodamas, sakiau, kad susitiksim dar, štai ir susitikom.

Šventyklų drambliai kelia prieštaringas mintis. Dabar feisbukuose prasidėjo diskusijos, ar etiška juos čia surakintus laikyti nelaisvėje, dresiruoti pilnaties eisenoms – pereheroms. Kai kurie budistai atsikerta – į save pažiūrėkit, kaip gyvūnus mūčina kitų religijų atstovai, tiesiog žudo aukodami, o čia dramblius myli, jais rūpinasi. Manau, kad panašiai galima būtų diskutuoti su cirkininkais-dresiruotojais, taipogi ir su bet kokių naminių gyvūnų augintojais, kad jie skriaudžia padarus laikydami juos nelaisvėje, versdami juos kažką daryti, ko jie nenori, net žalodami visaip. Aš už tai, kad visi gyvuliai būtų laisvi.

Žinoma, prie šventyklos nevalna gerti, rūkyti ir aistringus jausmus demonstruoti

Atsisveikinau su drambliais, dar pasigrožėjau vartais ir patraukiau link švyturio, link tos vietos, kur vakar eiti baigiau. Mano žygyje neturi būti tarpų.

Bokšto laikrodis. Britai jų kiekviename miestelyje pristatė, bet čiabuviai nuo tro nepasidarė punktualesni

Už šventyklos, už bokšto laikrodžio pasukau į švyturio gatvę. Ajubovan – sveikinuosi sutikdamas baltai apsirengusias moteris einančias į šventyklą. Ajubovan, atsako jos man. Tas žodis ajubovan nėra tiesiogiai kaip labas, paprastai taip nesisveikina, sinhalai paprastai vietoj “labas” sako “kur eini”. Bet šventykloje, vienuolius sutikus ar kokiomis iškilmingomis progomis priimta sakyti ajubovan. Jei taip sakysi tiesiog šiaip gatvėj sutiktam žmogui, nuskambėtų panašiai, kaip mūsuose bile kam sutiktam sakytum “tegu bus pagarbintas”.

Karvės bufetas

Loterijos bilietų pardavėjas ruošiasi darbui. Bilietus prikala prie lentos, kad vėjas nenupūstų.

Eidamas link švyturio vis dar apeidinėju šventyklą – ji didelė. Kitoje pusėje pamačiau šventą medį – būtinas atributas budistų šventyklai.

Pasikalbėjau su jaučiu. Prisivalgyk gerai, tuoj tave įkinkys į vežimą, reiks daug dirbti

Paminklas kieme. Su liūtais

Posūkis į švyturį

Priėjau posūkį į švyturį. Ten net ženklas kabo. Bet aš pasukau į kitą pusę. Prie švyturio jau buvau, kam grįžinėti. Nuo to taško, kuriame ir vakar buvau, galima pasukti į kitą pusę, į vakarus, į uostą.

Praėjau pro senovišką hindu šventyklą. Maniau, kad didesnė bus.

Kur eini, sako man sutikti žmonės, švyturys kitoje pusėje. Nebereikia man ten, man dabar įdomiau rytmetinis žvejų uostas, ten einu.

Gyvenimas sukasi aplink krautuvėlę

Išlindau dar prie vienos įlankėlės apsižvalgyti. Nepraeisiu palei krantą, reikia į gatvelę grįžti.

Tokių laiptų be turėklų nepamatysi Europoje, Šri Lankoje tokie visur

O štai jau ir uostas. Šįsyk daviau apsauginiui šimtinę, kad įleistų, nepagailėjau. Ir nepasigailėjau.

Uoste pamačiau daug laivų.

Uosto krantinės keliukas nuostabus. Vienoje pusėje įlanka su molais ir daug laivų, kitoje pusėje irgi laivai krante išrikiuoti, kaip namai sustatyti. Tiesiog laivų gatvė. Tuose laivuose-namuose galėtų žmonės gyventi. O gal ir gyvena.

Taip ir fotkinu – tai į kairę, tai į dešinę.

Galėtų tuose pakelės laivuose turistus apgyvendinti, tuose boteliuose.

Uosto teritorija bengėsi, vartai uždaryti toliau, nejau reiks atgal eiti… Bet ne, matau žmogus dviratį kažkur pro šoną prasivarinėja, reiškia yra skylė. Dar tenai ant tolimesniojo molo buvo galima užlipti, užlipau, paėjau biškį. Nedaug.

Už uosto teritorijos dar iš inercijos stovėjo keli laivai-namai, o toliau vedė jaukus pakrantės keliukas.

Pakrantės keliuku paėjęs atsidūriau plente, visai netoli tos vietos, kur buvau šiandien eiti pradėjęs. Kokie 300 metrų iki šventyklos, tik tiek tepasistūmėjau per valandą, nors virš trijų km prakulniavau. Bet man patiko tą kilpą daryti, daug gražių vaizdų apturėjau.

Šitoje vietoje eiti plentu vienas malonumas, nes yra platus šaligatvis-promenada.

Rytmetinis žuvų turgus kitoje pusėje. Nėjau šį kartą pažiūrėti.

Varna paprašė, kad nufotografuočiau.

Pasižiūrėjau atgal iš kur atėjau, kur jau praeitis ir viskas aišku

Pasižiūrėjau priekin, kur dar eisiu, kur ateitis, kur dar niekas neaišku

Promenados šaligatvis šalia plento baigėsi, bet yra dar vienas šaligatvis žemiau prie pat vandens. Ten ir nusileidau.

Net graudu darosi žiūrint į tuos kilometrų ženklus – kaip tie skaičiai mažėja. Kai bus nulis, nebebus kur toliau eiti, kelionė bus baigta.

Pakrantės promenada eiti gaivu

Čia galėtų būti kokia nors koplytėlė toje dėžėje pakely.

Promenada baigėsi prie kavinės. Toliau galima būtų eiti pliažu, bet ten matosi akmenys, kažin ar lengva per juos perlipti. Arba vingiuoti plentu pro Ruhunos universitetą. Pagalvojimui prisėdau kavinės kieme, paėmiau dviejų rūšių kolos ir dviejų rūšių rolsų užkandai – dar juk nepusryčiavęs šiandien.

Šiukšliadėžės prie pakelės kavinės – retas reiškinys. Bet tai nelabai padeda nuo šiukšlių, kurių daug pakrantėje – bet turbūt vandenynas atneša

Persėdau prie majednesnio stalo

Nusprendžiau eiti pliažu, bandysiu per tuos akmenis perlipti kaip nors. Grįšiu, jeigu ką – netoli. Užšnekino pliažinis byč-bojus, siūlo nakvynę ir surfingą, tai jo ir paklausiau, ar jis laipioja tiesiai per tuos akmenis tolumoj. Taip, sako, galima perlipti su gerais batais. Mano batai geri – ypatingose sąlygose išbandyti kroksai-kaliošai-gavnostupai.

Priėjęs akmenis iš pradžių pasigrožėjau jūros flora, jos faktūra nuostabia.

Pradžioje eiti buvo lengva visai.

Kai kur buvo tokie susiformavę kartkartėmis bangų užliejami prūdeliai – natūralūs akvariumai su šiltu vandeniu. Ten visokių žuvyčių pilna.

Toliau eiti darėsi vis sunkiau. Prieš lipant per akmenis reikia pasitikrinti jų stabilumą ir slidumą, apsičiupinėti, pagalvoti, kur dėsiu kiekvieną žingsnį.

Basutės paliktos sunkiai prieinamoje vietoje

Užsikoriau aukščiau – ten pievelė. Bet nuo jos toliau krantan nenueisi – ten šabakštynai nepraeinami, gyvatvorės kaktusinės, net jei ir prasibrausiu kažkaip, vistiek į kokią tvorą atsiremsiu greičiausiai. Todėl nusileidau atgal prie akmenų.

2D sunku perteikti tų uolų-akmenų aukštį, perlipimo sudėtingumą

Laipioti sudėtinga, bet vaizdai gražūs, faktūros visokios.

Rodos visai nedaug beliko, tuoj smėlėtas paplūdimys, bet paskutinis etapas pats sunkiausias.

Begalvojant kaip man nusileisti nuo stataus akmeninio skardžio iš kažkur netikėtai atsirado diedukas moliuskus nuo akmenų berankiojantis. Sako, neik pro šoną, tiesiai čia leiskis. Paklausiau to laipiojimo profesionalo.

Reikėjo vieną tarpeklį su koralais perlipti. Paskui tarpeklį be koralų.

Tarpeklis

Pakaliau įveikiau kliūtis. Nususelfinau patenkintas, prakaitu apsipylęs. Nenudžiūsta čia prakaitas apsiniaukusią dieną, šlapias eisu toliau visas.

Pagaliau išlindau į pliažą. Einu kol einasi, iki kitų akmenų.

Vietomis pliažo smėlis juodas, vietomis ir banglentininkų yra.

Pliažas nuo kranto atskirtas stačiu skardžiu, bet čia nemažai išėjimų per visokius viešbučius su laipteliais.

Taip priėjau Septintos Bangos byč hausą. Ar duos man čia alaus, paklausiau bachūriuko čiabuvio stovinčio prie viešbučio. Duos duos, sako. Tai ir nusprendžiau čionai pailsėti, paskui per kalną lipti į Beach Road plentą.

Juodas smėlis, lyg nafta išsiliejusi

Sėdžiu septintoj bangoj su gražiu vaizdu, geriu vandenį alum paskanintą, t.y. puspyvę, kuria Donelatis būrus girdydavo.

Kodėl tas mano poilsio viešbutis vadinasi Septintoji Banga, galvoju. Juk Devintoji Banga turėtų būti, kaip mūsuose. Matyt Baltijos jūroje bangos mažesnės, kas devinta būna ypatinga, o čia kas septinta.

Paskui keliukais išlindau į B524 kelią einantį lygiagrečiai A2 plentui.

Tas B524 kelias, vadinamas Beach Road (kiek tokių Byčroudų jau praėjau – skaičių pamečiau)

Žiauriai pigi nakvynė. Patingėjau ten eiti patikrinti, telefonas yra, jei kam rūpi

Prisėdau prie įvažiavimo į Pearl Cliff viešbutį. Tasai viešbutis prašmatnus, brangus, bet ne turistams skirtas, o vietinių vestuvėms – tokių yra nemažai. Besėdint ir kojas bemasažuojant kaip tik ten įvažiavo vestuvinė mašina.

Šiukšlinė

Va čia tai kaina – apie €3.30. Yra telefonai pasiteiravimui jei kam rūpi

Pigių viešbučių gatvė aplenkusi uolą įsuko prie vandenyno.

O čia jau Mataros prieigos.

Toks įdomus gaublys pasitinka atsivėrus Mataros prieigoms.

Praėjau pro autobusų aikštelę. Čia ne autobusų stotos, ji bus miesto vidury.

Praėjau žmogų su kartimi prie palmės. Maniau, kad jis kokosus taip skina.

Toliau atsirado platus platus šaligatvis, kaip antras kelias šalia. O ten prie par kranto dar vienas šaligatvis turėtų būti.

Žiūrėk, tave fotografuoja – pasakė kažkas žmogui su kartimi prie palmės. Pasirodo, kad jis ne kokosus skina, o lapus genėja.

Praėjau pro motociklų mokymo važiuoti aikštelę.

Prisėdau ant kelmelio tikrąja to žodžio prasme.

Prisėdau ant kelmelio. Ledų pardavėjas pravažiavo dviračiu. Nusipirkau ledą.

Visas krantas nusėstas porelėmis su skėčiais. Nelyja, skėčiai reikalingi prisidengimui. Čia labai kovojama su dorove. Pamatys, kad bučiuojasi, gali suareštuoti.

Dar viena motociklų mokymo aikštelė

Daug daug porelių poruojasi. Porelės slepiasi po skėčiais, kad niekas nematytų ką jie daro, neduokDie bučiuojasi. Užima visus suolelius, nerasi kur prisėsti. Pagedęs dabar jaunimas, kraipo galvas senoliai, visada tėvai vaikus poruodavo padedant piršliams ir astrologams, o dabar jie patys sau leidžia porą susirasti. Nieko gero nebus iš tokių porų, nieko gero.

Priėjau kioskelį su skaniais dalykais. Čia tipiški didmiesčio promenadų skanumynai: bulkutės su žuvim, krevetėm, krabais, žirniai, pyragaičiai visokie.

Nusipirkau žirnių, ten dar keptas pipiras kyšo. Ant maišelio išaiškinta gyvenimo prasmė.

Suvalgiau žirnius vaikų žaidimo aikštelėje ant suolelio.

Jaunuolis rašo smsą: suoliuką mums jau užėmiau, ateik greičiau, nepamiršk skėčio

Greitkelis į Kolombą jau nebetoli

Priėjau prie paties Mataros krantinės epicentro, kur tiltelis į šventyklos salelę ir paminklas kariui.

Gilyn krante matosi didelis autobusų stoties pastatas.

Dar nesu buvęs toje salos šventykloje prie Mataros, yra proga užeiti. Pasukau į tiltelį.

Nuo tilto atsisukau į rytus iš kur atėjau, kur jau praėjau

Nuo tilto atsisukau į vakarus, kur dar eisiu, kur dar visko gali nutikti

Ant tiltelio daug turistų. Europietis tiktai aš, kinų daugiau, daugiausia vietinių.

Šventyklos lankytojai nupirko gėlių Budai paaukoti. Tas gėles prie tilto pardavinėja. Buda nemėgsta kotų, juos nupjauna prieš įeinant į Šventyklą, neša tik žiedus.

Prie šventyklos vartų žmogus aukas renka, paprašė ir manęs paaukoti naujos pagodos statybai. Daviau šimtinę. Pagalvojau, kad pradės burbėti, jog mažai, bet nieko, padėkojo ir net kvitą davė. Keista, Mataroje dar nesugadinti žmonės. Pabandyk Kolombe šventykloje šimtine atsipirkti…

Apėjau aplink šventyklą salelėje. Vidun per daug nekandžiojau, tik truputėlį.

Gėlių kotai tvarkingai sukrauti šiukšliadėžėje

Apėjęs salos šventyklą grįžau į krantą ir patraukiau toliau į vakarus.

Pažiūrėjau ką pardavinėja prie šventyklos, Kaip visada, visokius šventus dalykėlius ir aukojimo objektus.

Kiek toliau nuo šventyklos pardavinėja plastmasinius žaislus, irgi kaip visur. Nauja mada – pripučiami pingvinai-stovinukai.

Praėjau pro prašmatnių privačių greitkelio autobusų stotį. Ne visi greitkeliu važiuoja. Baigus šios dienos ėjimą ko gero čia grįšiu namo važiuoti.

Mataros bokšto laikrodis už stadiono.

yra ir čia modernių paminklų

Taip aš atsidūriau prie Mataros forto.

Pasukau forto gatve Court Rd. Tylu ir tuščia čia.

Priėjau kavinę Olando gatvė. Bais gražus interjeras, visiškai europietiškas.

Olando kavinėje išlikęs šulinys iš olandų laikų.

Olando kavinė tęeiasi iki pat pliažo

Graži jūsų kavinė, sakau vadybininkei išėjusiai manęs pasitikti. Užeisiu vidun alaus išgerti. Prašom prašom, pasakė ji. Viduje man davė meniu, bet net nepažiūrėjęs sakau: alaus man, nebūtinai olandiško, tiks ir daniškas-šrilankinis. Neutrim alaus, sako padavėjas, neturim licencijos alkoholiui. Še tai tau… o toks dailus restoranas. Nieko, mažiau alaus, daugiau pinigų liks. Atsisveikinau ir toliau patraukiau.

Toliau toje Teismo gatvėje pamačiau įdomų dalyką – daug daug juodų lentelių su baltom raidėm prie namų. Tai standarinės notarų iškabos. Sėdi jie ten savo narveliuose, dokumentus visokius pasirašinėja.

Yra ir čia viešbučių, visai neblogai būtų pagyventi tyliame ramiame forte.

Praėjau pro budistų šventyklos tvorą drambliuotą. kaip čia priimta. Girdėjosi, kaip viduje vyko sekmadienio mokyklėlės užsiėmimai, mokino vaikučius giedoti.

Taip aš išlindau prie upės. Plati Nilvalos upė. Neblogai būtų persikelti. Matau keli žvejai aplink valteles kuičiasi. Vienas kiek įkaušęs priėjo ir cigaretės paprašė. Perkelsit mane į kitą krantą, klausiu. Jo, be problemų, šypsosi tas. Nuvedė prie kito dėdės, tas pasitarė su kitais ir persigalvojo –  sako, kad niekas čia neperkels, reikia aplinkui iki tilto eiti.

Na ir nieko, kad neperkels, aš ir taip galvojau dar po fortą pasivaikščioti, dabar kita gatve grįšiu.

Grįžau vėl pro drambliuotą šventyklos tvorą, bet netrukus įsukau į kitą gatvelę.

Praėjau pro aukštą tvorą išpaišytą. Čia kažkokie ne moksleiviški piešiniai, čia ne mokyklos tvora, tikriausiai.

Taigi čia kalėjimas, supratau priėjęs iškabą.

Taikvando komanda

Užsukau į sulčių barą. Man aistravaisių, be cukraus, su druska, sakau. Padarė labai skanių sulčių. Rūgščios, atgaivino dūšią.

Ir vėl išlindau prie stadiono. Apėjau visą fortą, graži buvo kilpa.

Man patiko liūtas su žmogišku veidu prie vartų.

O toliau išėjimo iš forto vartai. Einu link tilto.

Nuo tilto per geltonąją upę

Knygas prie bibliotekos pardavinėja

Praėjau pro kitą mažesnį bet išsilaikiusį fortą – Star fort – žvaigždės pavidalo.

O toliau paėjėjimas Mataros didmiesčio gatvėmis.O tiksliau, tuo pačiu A2 plentu, katras čia nėra tokia plati gatvė, kaip kaimyninės. Ir autobusai tarpmiestiniai čia nevažinėja. Visas transportas nukreiptas Nilvalos gatve, bet A2 plento neperkėlė.

Gėles prie šventyklos pardavinėja aukoms

Plakatas prie policijos

Praėjau pro religinių reikmenų krautuves. Ten daug visokių vienuolių atributų.

Įsukau į gatvelę turėsiančią privesti prie upės.

Ėjau ėjau ta gatvele ir atėjau prie upės, prie restorano laivelyje. Alaus čia neturėjo, anei Ra raugintos sulos, pasitenkinau kola. Užtat vaizdai gražūs.

Grožiuosi geltonu drumstu upės vandeniu, kolą gurkšnoju. Priešais matosi upės sala, Ji net pavadinimą turi: Kiralapana Duwa. Ten dabar varnos gyvena.

Ar yra pas jus krokodilų, klausiu laivo restorano darbuotojo. Yra, sako, vakarais daug jų čia plaukioja.

Atsisveikinau su restorano darbuotojais ir toliau patraukiau.

Praėjau pro nedidelį uostą.

O toliau pasukau gilyn į krantą ir nuvinguriavau gatvelėmis link Polhenos pliažų.

Statybos technikumo tvora išpaišyta

Ar teisingai einu į Polheną, klausiu dieduko su anūkėliu. Taip, atsakė jis.

Pašto dėžutė mažiems vokams

Perėjau dar vieną geltonąją upę, tiktai mažesnę

Už upelio prasidėjo Polhenos kurortai. Čia kažkur netoli nakvojau šiąnakt.

Išlindau prie jūros tiesiai į Polhena restoraną. Ten ir nusėdau.

Kainos nemažos, bet valgyti nenoriu, nesvarbu

Geriu burbuliuotą puspyvę iš retesnio alaus. Mėgstu įvairovę.

Geltonasai upelis atneša geltonas putas

Juodieji krabai gana drąsūs šitoje vietoje. Rėplinėja aplink stalą, aš juosiuos fotografuoju.

Geltonoji upė čia įsilieja, okeano vandens spalvą keičia

Kiek čia krabų?

Toliau salelė matosi, joje kažkoks bokštas. Ten šventykla.

Pailsėjęs toliau einu Polhenos pakrante.

Į šitą restoraną nebeužsukau

Taip atsidūriau prie Polhenos viešojo pliažo. Apsiniaukę šiandien, bet žmonių daug. Sekmadienis.

Šliaupai visokių dydžių

Koks vietinių pliažas be plastmasinių žaisliukų turgelio

Už pliažo šventykla, o už jos mažytė įlankėlė su ant kuolų sėdinčiais meškerninkais.

Biškį lynoja-dulksnoja, meškerninkai namo nuėjo

Gerai čia būtų pasėdėti pavargus, bet aš pailsėjęs, reikia eiti toliau

Priėjau Daktaro namo viešbutį, ten gražu, ten baltųjų poilsiautojų yra.

Bandžiau pafotkinti meškerninkus ant kuolų, šį sykį nelabai gavosi.

Chiebra baliavoja

Nepadeda šitas užrašas

Kranto keliukas baigėsi, dar pasukau prie jūros įsitikinti, kad toliau paplūdimiu nepraeisiu, kad reikia sukti į plentą.

Štai aš ir vėl A2 plente. Žiū, iki namų 155 km belikę.

Praėjau pro Kuburugamuvos prūdą apžėlusį.

Šnapsinę praėjau. Reikia žinoti tolias vieteles.

Kažikos didelis miestas artėja. Jau Mirisa, tikriausiai. Bet ne, ten Kumburugamuva taip dideliai atrodo.

Nusipirkau wada pyragėlį skanų.

Kodėl prie plento pyragėlius pardavinėja? Taigi dar viena didelė šnapsinė šalia, prie kurios turi būti užkandos kioskas.

Praėjau pro pirmąjį Lantern prabangių viešbučių tinklo viešbutį.

Šventyklos vartai įspūdingi. Toliau ir bareljefas.

Priešais Garanduvos kelią įsukau prie jūros, gal ten iki Mirisos pliažų nueisiu.

Pažiūrėjau atgal į savo pėdsakus iš kur atėjau

Pažiūrėjau pirmyn, kur dar nėra mano pėdsakų, tiktai šuneliai pripėdavo

Praėjau pro Šri Šaravi prašmatnius poilsio namus

O toliau matau visokias kliūtis. Neprieisiu taip iki Mirisos pliažų, dar tolokai jie. Reikia į plentą grįžti.

Prieš įsukant į plentą sutikau chiebrą besiruošiančią iš plastiko butelių laužą kurti. Šiukšles renkat, šaunuoliai, sakau. Ar išlįsiu pro čia į plentą? Taip, sako, lengvai. Bando dar kažką aiškinti nerišliai, labai jau įkaušę smarkiai.

Taigi, įsukau į krantą pro pievą ir karvutę.

Fikuso vaisiai

Takeliu įlindau į šabakštynus, takelis baigėsi. Nieko, prasibrausiu kaip nors, ne vpervoj.

Tie šabakštynai baigėsi prie aptverto negyvenamo namo. Tvora aukšta, į gatvę neperlipsiu, vartai spyna užrakinti. Ten matėsi kopėčios į kitą kažkokią teritoriją, bet nerizikavau lipti. Reikia atgal grįžti kito kelio ieškoti. Gerai, kad šabakštynai nespygliuoti, dilgėlių visai nėra (gal jos ir neauga tropikuose), praėjau be sužeidimų.

Sugrįžau prie nustebusios geriančios chiebros (įdomu, kaip jų džipas čia privažiavo), apėjau juos iš kitos pusės, nuėjau prie karvės, sutikau dieduką, pasisveikinau. Aš tave išvesiu į plentą, pasakė diedukas, tik karvę perkelsiu iš pradžių.

Nuvedė kitais takelias prie kitų vartų, atrakino juos man, išleido. Kaip aš būčiau vienas išėjęs… ko gero būtų tekę toli pliažu grįžinėti.

Iš kur tu esi, klausia diedukas (jis visai neblogai angliškai bešnekąs). Iš Europos, atsakiau standartiškai. Ir taip supratau, kad iš Europos, sako diedukas, bet iš kokios šalies? Iš Lietuvos. A, iš Sovietų Sąjungos, sako diedukas. Teko kadaise ten būti, jau seniai, atsakiau. Jo, jau seniai, patvirtino diedukas. Atsisveikinom, o aš jau vėl plente.

Ėjau ėjau ir prie 152 kilometro ženklo priėjau autobusų stotelę. Užteks šiandien, nusprendžiau. iki Mirisos vistiek nenueisiu. Taigi, baigiu šiandien toje vietoje.

Stotelėje ne vienas stoviu, laukiam autobuso. Vienas pralėkė, nesustojo, nors stabdėm. Kitas stabtelėjo, bet kai pribėgau įlipti, staiga nuvažiavo. Gerai, kad tie autobusai čia tankiai važinėja. Tuoj trečias atvažiavo, tas sustojo, juo ir nulėkiau į Matarą.

Jau manau tuoj namo parlėksiu, bet prie greitkelinių autobusų milžiniškos studentų eilės. Velniava. Buvo taip kadaise, bet jau kelis kartus be eilių tokiu laiku sekmadieniais išvažiuodavau. Nesiseka man.

Ką gi, įlipau į Galės autobusą tas tai ilgai dar stovėjo, paskui šliaužė kaip vėžlys sustodamas kas kelis metrus.

Į autobusą pardavėjas įlipo, riešutų nusipirkau.

Galėj atsidūriau jau vėlai, bet stoties snarglinė dar dirba, tai nuotaiką pakėliau biškelį. Užkanda fantastiška: žirniai, biškį kokosų, svogūno, pipiras keptas.

O paskui, kas paskui, paskui į Maharagamą švilpt parlėkiau autostrada, o iš ten tiesiai į balių, net nepersirengęs ir nesiprausęs, mat pakviestas buvau. Gili naktis, bet dar manęs laukė, dar ne viską išgėrę buvo.

Posted in Dienoraštis, Šri Lanka | Tagged | Leave a comment

Aplink salą. Šešiasdešimt devinta diena

Šešiasdešimt devinta diena

Šeštadienis, 2017-11-04

Autobuso nebuvo, bet man dar geriau • Maharagama-Matara-Dikvela • Pas Upendrą • Pro akmenis • Buivolų ganykla ir berniukas-karamela • Trijų rūšių blynai pusryčiams • Džiovintų žuvų zona • Meškerninkų promenada • Nuo įlankos prie įlankos, nuo kyšulio prie kyšulio • Paslaptingas- jau nebepaslaptingas Talala krantas • Siauriausia perbrista upė • Besimaivančios mergaitės • Žvejų takais • Vingiuotais Gandaros keliukais • Dondros švyturio matomumas • Piečiausiame mano kelionės taške • Aplink švyturį • Svečiuose su gera kompanija • medved ušol, medved prišol

23.6 km

Kaip visada nusipirkau bilietą iš anksto į tą Gunasekaros firmos gerąjį autobusą. Išvakarėse vėlokai vakare man iš ten paskambino ir suprantama anglų kalbą iš pradžių atsiprašė, kad taip vėlai skambina, paskui pranešė, kad rytojaus ryto reisias į Kataragamą atšauktas ir dar kartą atsiprašė. Pasakė, kad galėsiu važiuoti jų kitu reisu vienuoliktą ryto. Man per vėlu, sakau. Tada man paaiškino, kad iki Dikvelos lengvai galiu patekti bet kokiu iš tankiai važiuojančių highway autobusu į Matarą, ten persėsti į kitą vieną iš tankiai važiuojančių autobusų Tangalės kryptimi – ką aš ir taip puikiai žinau. Dar kartą atsiprašė ir pasakė, kad pinigus grąžins per PayPalą. Tai dar sykį parodo tos formos aukštą serviso lygį. Ne viskas Šri Lankoje prastai organizuota, yra gerų išimčių.

O man gal net dar geriau – reikia ir kitais būdais į startą nusigauti, laikas išeiti iš tos švilpiko dienos.

Išeidinėju iš namų 06:12. Jau prašvitę čia visai.

Mano gatvelė

Užuot važiavęs į Forto mėlynų autobusų stotį Bastiano gatvėje, nuvariau tiesiai į Maharagąmą, iš kur daug autobusų važiuoja autostrada į Matarą. Per šitą vietą aš grįžinėdavau iš paskutiniųjų ėjimo etapų. Man taip greičiau gaunasi: autobusai į ten kursuoja iš Dehivela Junction netoli mano namų.

Loterijos bilietų pardavėjas ruošiasi pradėti darbą

06:28 įšokau į miesto autobusą, važiuojam. Bilietas 18 rupijų tekainavo.  Pafotografavau rytmečio vaizdų pro langą.

Po pusvalandžio jau buvau Maharagamoje ir iškart įlipau į beišvažiuojantį Mataros autobusą. Iki forto būčiau važiavęs apie 45 min, paskui tiek pat iš ten iki Maharagamos, taigi, sutaupiau vos ne valandą. Ir dar pusvalndį sutaupysiu, nes tas autobusas nesustos pavalgyti ir pasisioti.

Atsisėdau į laisvą vietą prie lango – paskutinę autobuse – sekasi man. Nebuvo kada kažko nusipirkti, gerai, kad vandens iš namų pasiėmiau.

Išsitiesiau pamiegoti, bet kaip visada paprašė kėdę suskleisti. Ten už nugaros vaikas mažas sėdėjo, būtų tilpęs, netrukdžiau jam, bet jo tėtis paprašė, teko susispausti.

07:06 pradėjom iš lėto judėti, paskui įsibėgėjom, o autostradoje lėkėm kaip žaibas, vos ne 100 km/h.

Išvažiuojant iš autostrados į Matarą pasitinka krokodilai

Loterijos bilietų pardavimo tinklas pastatė tokius kioskelius-pingvinus

09:00 vos išlipęs Mataros autobusų stotyje, išokau į benuvažiuojantį autobusą į Tangalę per Dikvelą – man kaip tik ten ir reikia.

Dikvelos autobusų stotyje

09:50 jau einu.

Dikvelos stadionas. Priėjau paminklo apžiūrėti – kam jis skirtas? Perskaičiau užrašą – jis skirtas stadiono fundatoriams

Budistų šventyklos vartai išraiškingi

Už stadiono ir šventyklos priėjau tiltą per upę su užakusiomis žiotimis.

Paminklų susibūrimas

Užuot iš to tuno išpjovos iškepus sultingą steiką, vietiniai jį susmulkina gabaliukais kariui.

Suvenyrų krautuvė

Čia ma-kiri rūgpienis pigesnis, nei Kataragamos kelyje

Pakelės krautuvėlėje visko gausi

Rodyklė į viešbutį, kuriame kadaise esu nemažai laiko praleidęs

Nusprendžiau užsukti į Coconut Palm Beach viešbutį-restoraną. Kelis kartus esu ten nakvojęs, ten ir 2013 Naujuosius sutikau, ir savo 50-metį atšvenčiau mangrovėse su krabais. Viešbučio savininkas toks jaunas gana bachūras buvo vardu Upendra. Įdomu, kaip jis dabar? Girdėjau, kad apsiženijo už ukrainietės.

Viskas po senovei tame kokonutpalmbyče, tik Upndros nepažinau – visai suvyriškėjęs, nebepanašus į byčbojų-rastamaną, jo vaikai jau laksto. Gal ir žolės tiek daug neberūko. O jis prisiminė mane, atpažino, aš tai nesu pasikeitęs.

Sienų dekoracijos kaip ir 2012.

Pamačiau iš tolo ir Upendros žmoną – ji išlėkė su svečiais į kažkokį turą. Įlankėlėje pasigedau žvejų – anksčiau čia pilna valtelių su meškerninkais knibždėjo. Dar pasigedau didelių juodų krabų.

Į tokį purvą įlipęs lengvai nenusiplausi

Pabuvau mažumėlę kadaise man labai patikusioje vietoje ir tolyn patraukiau į sekančią įlankėlę.

Praėjau dar vienos užakusios upės žiotis. Čia buvo griovys prakastas į vandenyną.

O toliau reikėjo eiti per akmenis.

Sutikau iš tų akmenų pareinantį dieduką baltaodį. Pasikalbėjom truputį. Nelengva bus pereiti per akmenis, pasakė jis su itališku akcentu.