Šešiasdešimt aštunta diena

Sekmadienis, 2017-10-29

Vartelių išardymas • Paukštelių čiulbėjimas • Pro priparkuotus laivus • Šuniukėliai • Žuvų knibždėlynas • Pavyko apsimesti vietiniu • Prie purškiančios skylės • Saldžios aistrų vaisiaus sultys • Priekabiauju prie karvės • Norėjo tuną parodyti • Uosto apsauginis prašė pinigų • Vietoj Ra norėjo duoti arako • Per akmenis prie Blue Beach salelės • Parduodamas namas • medved ušol, medved prišol • Plikos mergos ant lentų • Dikvelos miestas • Pas lietuvius povų ajurvedos sode

23,8 km

Atsikėliau ne per vėlai, 05:58 jau pajudėjau, palikęs palovy pinigėlį, nes vieta gera.

Aišku, visi rastamanai čia dar miegojo, o varteliai užrakinti. Kiek parėkavau, niekas neišlindo iš namelių, todėl teko išeidinėti pačiam. Vartelių spynos neįveikiau, bet iš kitos pusės jie buvo tik viela pririšti vietoj vyrių. Atpainiojau vielą ir antraip atsidaręs vartelius išėjau. Gerai, kad vakar alaus paėmiau vietoj grąžos, šiandien gaila būtų pinigų. Nors to alaus vistiek neišgėriau, palikau beveik pilną butelį.

Atia atia, Mėnulio upe, dar sugrįšiu čia kada nors.

Lengvai išėjau į plentą, jis čia pat. Judėjimas A2 trasoje anksti ryte toks pat, kaip ir dieną, daug mašinų, saugotis reikia. Plentas čia vingiuotas, posūkiai staigūs, gali greitai lekianti mašina užvažiuoti nespėjusi pastebėti.

Pakyrėjo judriu plentu eiti, mašinų saugotis, pasukau į keliuką vedantį link vandenyno, link Esperanzos pliažo.

Visai kitas ėjimas keliuku, nei plentu. Ne mašinos ūžia, o paukšteliai čiulba:

Štai ir vandenynas. Paeisiu paplūdimiu dabar.

Plente sudėtinga apeidinėti priparkuotas mašinas, o čia nelabai lengva apeiti priparkuotus laivus. Kranto puse jų neapeisi dėl visokių šabakštynų, o jūros puse reikia žiūrėti, kada banga atslūgsta. Kitaip gali būti užlietas iki pažastų.

Laivai čia dideli, ir jų atsvarai nuo bangų dideli.

Prisėdau pailsėti ant vienos valties. Priėjo žvejas diedukas, pasiūlė trūktelėti iš jo buteliuko. Padėkavojau, bet atsisakiau. Greičiausiai ten buvo arakas arba cukrašvendrių samanė kasipas. Gal čia kur Ra galima gauti, paklausiau. Ne, negeria čia parūgusios palmių sulos.

Iš po valties išlindo keli mažyčiai šuniukėliai, apniko mane, žaidžia. Biškį pažaidžiau su jais, einu toliau. Šuniukai seka. Eikit namo, sakau, mama jūsų neras paskui. Neklauso, seka iš paskos. Sustojo tik kai apeidinėjau valtį per vandenį.

Paskui apniko dideli šunys, ne tokie draugiški, aplojo. Bet nieko, su visais šunim aš greitai randu kalbą.

Pliažas baigėsi, toliau kyšulys, kurio neapeisi, kirsti reikia. Gerai, kad keliukas yra.

Pagrioviais, paupiais išlindau į Kudavelos kelią.

Tokiu keliuku eiti visų geriausia. Nešvilpia mašinos pro šalį, kaip plente, kojos į smėlį negrimzta, kaip pliaže. Čia ir žmonės įdomūs pasitaiko, ir šešėlių nuo saulės daugiau.

Išlindau prie Mawala lagūnos pažiūrėti. Krokodilo nepamačiau.

Ir vėl išlindau prie jūros. Čia dažnai taip bus dabar, kai daug įlankų-įlankėlių. Ilgai pliažais eiti nereikės, teks įsukinėti, kyšulius aplenkinėti. Ir tai gerai – įvairovė kojoms ir akims.

Vanduo šiltas, nes čia įlanka nedidelė.

Pliažas greitai baigėsi, pasukau į krantą, ten turėtų būti tokia purškianti skylė, reikia aplankyti tą gamtos stebuklą. Link jo vedė laipteliai. Ne šiaip laipteliai, o su turėklais.

Prie laiptelių moterys kepė žuvį ir pardavinėjo. Gal grįžęs suvalgysiu.

Norint pamatyti tą blowing hole, reikia bilietą nusipirkti. Paprašė 250 rupijų, taip ir parašyta, kad užsieniečiams. Aš vietinis, sakau, Ra geriu, sinhališkai biškį kalbu, duokit už vietinių kainą. Ir mano viza rezidentinė, ne paprasta turistinė, sakau. Parodyk, sako. Išsitraukiau popierėlį kur tos vizos kopija. Originalo reikia, sako. Nesinešioju paso, sakau, nes bijau pamesti. Na gerai, nusijuokė kasininkas ir davė man vietinio bilietą už 20. Aišku tie 250 nėra dideli pinigai, alaus bokalo už juos nenupirksi, bet pabandžiau laikytis principo ir man pavyko. Kitose žymiose turistinėse vietose (Sigirija, Anuradapura, etc.) užsieniečiams bilietas tūkstančius kainuoja, dėl to plėšikavimo aš boikotuoju tas vietas, bet dabar gal pabandysiu prisistatyti kaip vietinis, nors man ant kaktos parašyta, kad esu baltašiknis 🙂

Taigi, einu pažiūrėti į tą blow hole.

Ta purškianti skylė yra tokia kaverna uolose, tokia sudėtinga plyšių sistema, kur jūros bangos kažkaip surezonuoja ir kartkartėmis išspjauna didelį fontaną vandens, kaip geizeris kokis. Ilgai bandžiau nufotkinti tą geizerį, bet niekaip nepataikiau. Pagauti kažkokį periodiškumą nepavyko – grynai chaotiškas reiškinys.

Pamatęs užrašą, kad ten eiti negalima, nuėjau pažiūrėti, kas ten yra. Nieko ypatingo, tik vaizdelį žemyn į vandenyną nufotografavau.

Turistų daug prie skylės, nelabai ir prisigrūsi. Visi vietiniai. Kai skylė išspjauna vandens čiurkšlę visi garsiai šaukia.

Pasigrožėjęs purškiančia skyle patraukiau atgal, ten kur Kudavelos miestelis, ten kur žvejų uostas.

Užsukau priešpiečių į žemėlapyje pažymėtą Indra restoraną.

Valgyti kažko ypatingo restorane nebuvo, užtat sultis šviežias spaudžia. Apsidžiaugiau. Man passion-fruit, paprašiau, tik be cukraus, sini netuva – patvirtinau sinhališkai.

Užkandai paėmiau vegetariškų rolsų o užsigėrimui imbierinio kvaso – čia jį skanų daro.

Sultys buvo saldžios ir šiaudelis kiauras. Tiek to tas šiaudelis, be jo apsieisiu. Sakiau, kad cukraus nedėtumėt, skundžiuosi pardavėjai. Nedėjau cukraus, teisinasi ji, čia passion frutų rūšis tokia saldi. Ji teisi, esu vieną sykį užsirovęs ant saldaus aistrų vaisiaus.

Skaniai pavalgęs einu toliau. Praėjau pro mašinėlę su garsiakalbiu. Čia daug tokių važinėja rėkiančių. Ką nors pardavinėja arba superka daiktus, skudurus, elektroniką.

Priėjau žvejų uostą. Man patinka spalvingi žvejų uostai. Ten ir kvapas žuvies būna stiprus, kad net aš užuodžiu savo atrofavusia uosle.

Įlindau trumpam į uostą, tik dabar ten nieko įdomaus nevyksta, reikia ateiti anksčiau ryte arba į pavakarę, kai laimikį pardavinėja.

Išėjęs iš uosto ėjau jo patvoriu.

Užsukau į uostą iš kitos pusės. Paėjau biškelį molu.

Toliau galėjau eiti arba pliažu arba pajūrio keliuku. Pasirinkau keliuką.

Su manim ėjo karvė kažkur savo reikalais. Atsisukusi pažiūri į mane, pereina į kitą kelio pusę. Ir aš pereinu. Tada ji pereina atgal. Ir aš atgal. Tada ji paeina į šoną ir palaukia, kol aš praeisiu į priekį. Nepatinka jai, kad aš ją sekioju.

Ėjau pro tokius gražius mangrovinius išėjimus prie jūros.

Pajūrio keliukas baigėsi, toliau einu pliažu.

Matau, kad įlanka netrukus pasibaigs, reikės kažkaip kyšulį apeiti. Tikiuosi, tai nebus sudėtinga.

Praėjau pro dar vieną viešbutį. Ten žmonių yra, net baltaš… pardon, baltaveidžių su banglentėm besifotografuojančių.

Nuėjau iki pat įlankos krašto, toliau nepraeisiu. Ten dar kažkokio kurorto tvora, bet varteliai užrakinti.

Tada grįžau prie ankstesnio viešbučio, kur žmonės, paklausiau ar galiu pro jų viešbutį į pakrantės kelią išeiti. Praleido.

Toliau ėjau Nilvelos keliu.

Sustojo mašina-šaldytuvas. Ateik čia, sako vairuotojas galvą iškišęs. Priėjau. Nori, tuną parodysiu, didelis tunas. Tiek to, sakau, nenoriu.

Atsidūriau prie Nilvelos uosto. Ten buvo apsauginio būdelė. Duok šimtą rupijų, sako apsauginis. Tiek to, sakau, neisiu į jūsų uostą. Duok duok, sako, jug nedaug teprašau. Tiek to, pasakiau ir apsisukęs išėjau.

Priėjau uostą iš kitos pusės, ten apsauginio nebuvo ir galėjau pafotkinti žvejų laivus.

Už uosto ant akmenų sėdėjo chiebra. Pakvietė mane prisėsti. Ar turi rūkyti, klausia. Nerūkau, sakau, ir jums nepatariu, sveikiau yra Ra gerti. Tuoj suveiksim Ra, sako. Ar tikrai, klausiu. Va, tuktukas išvažiavo parvežti butelio. Pradėjo daugiau žmonių rinktis aplinkui – nedažnai čia prisėda toks keistas užsienietis. Priėjo ir diedukas su tokiais Katalonijos vėliavos spalvų marškiniais dryžuotais. Deja, niekas iš chiebros angliškai nešneka, o mano sinhala dar ne tokia, kad galėčiau daug plepėtis.

Kur tas Ra, klausiu jau kelintą kartą. Tuoj tuoj atveš, sako man. Laukiu ir ilsiuosi tuo pačiu. Po ilgo laukimo tuktukistas atvežė butelį. Bet čia arakas, sakau, čia ne Ra. Užtat koks geras arakas, sako man, White Label – aukščiausia rūšys. Negeriu ir tokio, sakau, dėkui, kad stengėtės, bet jau eisiu. Ir nuėjau.

Toliau ėjau takeliais palei uostą iki molo,

Už molo persiropščiau per akmenis, už kurių atsivėrė Blue Beach salelė.

Į salelę dabar galima nueiti nesušlapus kojų. Čia bangos mažos, žmonės maudosi.

Gražus pliaželis, man patiko.

Toliau ėjau gatvele iki kitos įlankėlės.

Iš vieno namo pašaukė mane diedukas. Užsukau pas jį. Man parodė dokumentus, kad namas parduodamas. Geroj vietoj tavo namas, sakau, jei turėčiau daug pinigų gal ir nupirkčiau.

Toliau ėjau siauru takeliu, nes keliukas baigėsi, o kitas dar neprasidėjo.

Per šabakštynus išlindau į keliuką, vedantį link Hirketijos įlankėlės

Taip aš atsidūriau prie dar vienos gražios įlankėlės. Ten pradžioje buvo juodašiknių pliažas, o toliau baltašiknių.

Prisėdau pailsėti, į jūrą pažiūrėti.

Paėmiau alaus ir vandens. Žaidžiu sibirietišką žaidimą “medved ušol, medved prišol”, tik vietoj vodkės vanduo.

Dar ir sriubos užsisakiau, nors, kas geria valgydamas sriubą, neprisikels archangelo išgirdęs triūbą (Čia ne mano, čia daktaro Rablė žodžiai).

Mėgaujuosi alumi, vandeniu, sriuba, plikomis mergomis ant banglenčių – man gerai.

Toliau įlankos pakraštyje dar vienas vietinių pliažiukas. Čia plikų mergų nepamatysi, vietinės maudosi su sariais ir kelnėmis.

Išlipau į krantą, užlipau ant kalnelio, toliau ėjau Pehebiya road.

Užsukau pažiūrėti į karjerą

Išlindau į Dikvelos pliažą.

Čia jau didesnė įlanka, pliažu galima toli eiti. Bet aš nusprendžiau eiti per miestą. Žinau tą pliažą, kelis kartus esu buvęs, net savo 50-metį atšvenčiau netoli kadaise.

Taip ir vėl išlindau į A2 plentą.

Užėjau į Dickwella Beach viešbutį. Tuščia, restoranas neveikia.

Užsukau į kitą viešbutį. Ir ten tuščia. Aplinka graži.

Dikvela didelis miestas. Kai mano dukra atvykdavo aplankyti manęs į Šri Lanką, visada užsukdavo kelioms dienoms į šitą miestą – jis jai patinka kažkodėl.

Pasijutau išalkęs, užsukau į valgyklą, davė aštriai sutaisytos žuvies gabaliukų (devilled fish). Kaimynystėje žmonės araką gėrė. Tai gal ir alaus čia turi, pasiteiravau. Benat atnešė butelį už 300. Ir dar vandens su burbuliukais užsigėrimui.

Besėdėdamas valgykloje galvojau, ką daryti toliau. Gal užteks jau eiti šiandien. Dar anksti, dar gal nevažiuosiu namo iškart. Čia netoliese lietuviai turi ajurvedos kliniką, vis žadėdavau aplankyti, bet vis neprisiruošdavau. Dabar yra proga. Paskambinau klinikos savininkui Dainiui, jis netrukus atvažiavo manęs paimti. Taip atsidūriau Peacock Ajurveda Garden viloje. Dainius man viską aprodė, pavaišino vaisiais ir skaniu kokoso gėrimu su minkštimo gabaliukais, papasakojo apie savo biznį. Neblogai čia sekasi lietuviams, klientų netrūksta. Todėl. kad čia palaikoma europietiška tvarka, viskas vyksta pagal planą, ne taip chaotiškai, kaip pas vietinius.

Pasisvečiavau pas svetingus tautiečius, patiko ta jų vieta, bet reikia namo skubėti.

Dar galėjau užsukti į senovinę budistų šventyklą, kur išraiškingai pavaizduotos griešnikų kančios, bet esu jau ten buvęs.

Dainius nuvežė mane atgal į autobusų stotį, ten bemat išokau į autobusą važiuojantį į Matarą.

O toliau kaip visada. Mataroje laukti nereikėjo, autobusas į Maharagamą jau buvo pasiruošęs važiuoti, matyt manęs laukė. Atsisėdau šalia dailios prancūzės ir parlėkiau namo greitai greitkeliu.

Šešiasdešimt septinta diena

Šeštadienis, 2017-10-28

Daug daug mango vaisių • Rekomendacijos pliažininkams • Šventykla su drambliais • Diedukas norėjo kaip geriau • Ėjimo judriu plentu ypatumai • Pokalbis su varanu • Krokodilo pusryčiai • Įėjau į kurortinę zoną • Baras su supuoklėmis • Pasityčiojimas iš Australijos ir Olandijos • Kroksų apsiavimo procedūra • Įvairovė kojoms ir akims • Ledai Tangalės viešajame miesto pliaže • Beždžionės prie forto • Neefektyvūs įspėjimai dėl šiukšlinimo • Tulikas tik apsidraudusiems • Prie Mėnulio upės • Bobas Marlis ir žuvis garupa

20.2 km

Jau ketvirtą šeštadienį iš eilės anksti ryte atlėkiau į Bastiano mėlynų autobusų stotų Kolombo forte.

Keičiasi Kolombas. Stotyse nebeprisikabina visokie siūlytojai ir prašinėtojai, kaip prieš kelis metus būdavo. Matyt policija juos pavaikė.

Šį kartą dėl įvairovės į autobusų stotį įėjau kitu keliu, pro turgelį. Jau visai prašvitę, galima mango vaisius fotografuoti.

Daug mangų čia pardavinėja, matyt labiau taiko į pusiau urminius pirkėjus – visokius sulčių barus ir restoranus.

Šri Lankos mangai ypatingi – saldūs, kvapnūs, minkšti. Tokių nebūna Europos supermarketuose, matyt ta rūšis ilgai neišsilaiko. Yra ir kitų rūšių, bet tie mažesni skaniausi.

Autobusas, kaip ir visada, jau laukia manęs. Šalia stovi eilutė keleivių be bilietų, juos įleis prieš pat išvažiuojant.

Tas Gunasekaros firmos privatus autobusas tikrai vertas gerų žodžių. Labai punktualus, žmonių neleidžia prisigrūsti daug, nestoja ant kiekvieno kampo jų daugiau paimti, kad tik daugiau pelno išspaustų. Vairuotojas ir konduktorius jau pažįsta mane. Jiems įdomu, kur dabar aš išlipsiu. Pirmą kartą važiavau iki pat galo (Kataragamos), paskui vis anksčiau išlipinėju.

Pagalvojau, kad draugams, kurie atvyktų į Šri Lanką pasipliažinti rekomenduočiau šituo autobusu nuvykti iki galo ir iš ten neskubant grįžinėti Kolombo kryptim pajūriais išbandant visokius pliažus. Rezervacijų jokių nereikia, nebent per Kalėdas ar Naujus metus čia atsirastų.

08:32 startavom. Iš pradžių važiavom tyliai, net keista, bet įvažiavus į autostradą uždėjo kasetę kreoliškos sinhala muzikėlės. Ne labai garsiai, kaip pigiuose autobusuose.

Jau žinojau, kad sustosim pertraukai labai geroje vietoje, todėl nepusryčiavau prieš kelionę, o pavalgiau Mataros prieigų valgykloje.

Už Mataros ir vėl pravažiavom šventyklą su drambliais, nufotkinau net pro aptemdytą langą.

Už Tangalės priėjau prie vairuotojo ir paprašiau sustoti Netolpitijoje, kur baigiau eiti pereitą savaitę. Vairuotojas mielai sutiko, šiaip ko gero jam nepriklauso sustojinėti dėl kiekvieno keleivio, bet man padarė paslaugą. O aš autobuso neužlaikiau, ten jis ir nelėkė greitai, pristabdė ir iššokau padėkojęs. Valio, jokių tuktukų nereikės šį kartą.

10:25 jau vietoje, startuoju iš karto, esu pasiruošęs.

Dar tik reikėjo įsijungti kelio trekerį. Kol krapščiausi su kompu, iš krautuvės išėjęs diedukas paklausė kas atsitiko. Nieko, sakau, jau einu, ir nupėdinau.

Einant plentu A2 kilometrų ženklai jau rodo, kiek maždaug man liko eiti iki namų, t.y. kiek beliko to mano ėjimo. Tiek kilometrų būtų, jei visą laiką eičiau tuo plentu. Tikrovėje teks sukarti bene dvigubai daugiau.

Priėjau kokosų palėpę. Matau, vietiniai nusipirko kokosų, tai ir aš vieno paprašiau. Skystimas buvo skanus.

Ar norėsi minkštimo, ar perskelti, klausia diedeukas. Žinoma, sakau. Perskėlė, atlupo minkštimą, nori atplėšti kitą kevalo pusę, ją dar kažkiek nenukirstų plaušų laiko. Traukia, traukia, nenutraukia. Įsikibom į skirtingas puses, kokosas perplyš0, bet nuo to staigaus judesio iškrito diedukui iš rankų ir minkštimas nukrito ant žemės – būtų neatlupęs, galėčiau pats su atskelta skala lupinėti, bet diedukas norėjo kaip geriau, ir mat kaip gavosi. Nedidelė bėda, kažkiek minkštimo liko nenukritusio, man užtenka paragauti.

Kiek skolingas? 60. Imk 70, sakau. Kai pardavėjas ne godus, aš pridedu.

Nelabai patinka eiti plentu, kai toks intensyvus judėjimas. Kai einu dešine puse prieš judėjimą, jaučiuosi kiek saugiau, nes mašinos atlekia iš priekio, matau, kai reikia pasitraukti. Bet kai kurie vairuotojai pypina, rodo, kad turiu eiti ta puse, kur mašinos važiuoja. Pagal šiuolaikinies taisykles aš einu teisingai, taip ir Europoje liepia eiti pakele, bet čia kai kurie dar laikosi indiško papročio, kad važiuojantis turi didesnes privilegijas už einantį, jam lengviau, kai pėstįjį reikia lenkti iš nugaros papypinus. Kai pereinu kairėn, modernesni vairuotojai jau pradeda pypinti, kad neteisinga puse einu. Be to taip eiti baisiau – atlekia koks autobusas ar sunkvežimis iš nugaros, vėjas tik sukyla… Bandžiau išsiaiškinti, kaip vietiniai vaikšto, bet jie eina visaip, bandžiau vesti statistiką, priartėjau prie 50/50.

Pakelės čia siauros, einu prisipaudęs prie kairio kraštelio. Labiausiai nervina, kai pakelėje stovi kokia didelė mašina, ją reikia apeiti, dažnai blogai matosi, kas atvažiuoja iš nugaros. Aplenkinėju autobusą. Mašinos vis švilpia pro šalį, nėra kaip išlįsti į kelią. Iš kairės apeiti irgi neina – sunku pralįsti pro krūmus dar su kuprine. Pagaliau sulaukiau prošvaistės, kai nėra atvažiuojančių mašinų ir jau galiu apeiti, bet tada netikėtai prieš mane užlindo tuktukas, ser, taksi ser, kur nuvežti, ser. Varyk tik iš čia, supykau. Kai tas nuvažiavo vėl reikėjo laukti, kol naujas srautas praretės. Čia ne miestas, mašinos lekia staigiai, nespės sustoti. Tai tokia tatai eilinė situacija, tokių panašių daug pasitaiko einant judriu plentu.

O tas autobusas kurį apeidinėti sunku dar su klaidinančiu užrašu: Aluthgama-Colombo. Kur ta Alutgama, ji jau Kolobo priemiestis beveik, o autobusas tas užsakytas kokios nors grupės arba vairuotojas pachaltūrino.

Pastebėjau varaną iš pakelės krūmų belendantį į kelią. Pamatęs mane atgal į krūmus nulindo, bet netoli, aš jį dar net nufotkinau. Ko lendi į plentą, sakau, suvažinės čia tave, ko tau ten reikia kitoje pusėje, čia būk. Varanas, atrodo, paklausė manęs.

Pakyrėjo plentu eiti, mašinų pralekiančių saugotis, įsukau į keliuką vedantį link vandenyno. Tas keliukas užslėptas toks, neiškart pasimato, lengva praeiti pro šalį. Asfaltą pakeitė kūlgrindos liekanos.

Keliuku žymiai geriau eiti nei plentu. Upelis šalia, vis krokodilų paieškau.

Čia visokių vandens paukščių pilna. Man priartėjus bemat išsilaksto.

Įdomus prūdas, čia visą dieną aplink galima vaikštinėti.

Ėjau ėjau ir upės žiotis priėjau. Ten pat ir jūra-vandenynas,

Išlindau į kurortinę teritoriją – viešbučiai ir restoranai vienas šalia kito.

Užlipau laipteliais į Lounge barą. pasiėmiau vandens ir alaus jo paskaninimui.

Geras čia restoranas, net vyno turi. Vakarais čia uždega girliandas, kepa žuvis. Pakvietė į šio vakaro barbekiu vakarėlį, pasilik, sako, gyva muzika bus.

Pasisupavau dar baro supuoklėse ir toliau patraukiau.

Palmės su šaknim išvirtusios.

Jau Tangalė čia pat, toliau molas, gal nelaipiosiu pro jį. Išlindau į kranto keliuką, prisėdau apsiauti, Žinia, kroksų apasiavimas yra gana sudėtinga procedūra, užima laiko, reikia patogiai atsisėsti. Nes reikia smėlį nuo kojų nusivalyti, kitaip bemat iki kraujo nugrauš beeinant. O smėlis čia toks nors ir gražiai atrodo, bet lipnus, jiedkas, nenori niekaip nusivalyti. Tada pilu ant kojų geriamą vandenį iš butelio, čia jo rasiu be vargo pasipildyti. Paskui šluostau, padžiovinu, paskui sutepu drėgnomis servetėlėmis. Taip pat kruopščiai iššluostau kroksų vidų. Kai nebelieka nei vienos smiltelės, jau galima apsiauti ir eiti toli toli komfortiškai.

Buvau prisėdęs mažame restoranėlyje. Bebaigiant apsiaudinėti atėjo berniukas-padavėjas, ko atnešti, ser. Ačiū, nieko nereikia, sakau. Berniukas netgi apsidžiaugė, kad nieko jam daryti nereikia ir nuėjo toliau savo reikalais.

Džiaugiuosi eidamas miesto pakrantės gatvele – pliažas jau kiek pabodęs buvo. Įvairovės reikia ne tik kojoms, bet ir akims.

Čia labai didelė viešbučių ir restoranų koncentracija. Čia tasai Tangalės pliažas, ta Tangalės Palanga. Tik poilsiautojų beveik nėra.

Priartėjau prie žvejų uosto, prie jo lūšnyną perėjau

Įlindau į žvejų uostą, pafotografavau laivus visokius.

Truputį paėjau uosto teritorija, bet netrukus išlindau į gatvę prieš budistų šventyklą.

Paskui praėjau pro valdiškus svečių namus. Iš patirties žinau, jog juose nejauku ir brangu, bet šitie gal išimtis. Užsieniečiai retai kada būna tokių klientais, daugiausiai vietiniai komandiruoti. O bet tačiau dabar dar ne laikas nakvynės ieškotis.

Už svečių namų iškart viešasis miesto pliažas vietiniams.

Tangalės miesto viešajame pliaže nusipirkau ledų. Paėmiau pačių brangiausių su visokiais navarotais už 100 rupijų. Ten ir vaflis, ir anakardžio riešutai, ir daug šokolado. Tai mano mėgstamiausia rūšis. O paprastą marožiną čia galima gauti perpus pigiau.

Einu toliau link forto. O toliau – beždžionės. Kažkodėl jos pamėgo medžius už Tangalės miesto viešojo pliažo.

Čia kitoje gatvės pusėje už beždžionių kadaise fortas buvo, dabar nieko neliko (ar bent nesimato), ten aptvertos kareivinės. Liko tik patranka-paminklas.

Praėjau gražų kampą.

Taip atsidūriau Tangalės centre ir vėl išlindau į plentą

Netrukus išėjau iš centrinės miesto dalies ir atsidūriau prie tokio švyturio-ne-švyturio, paminklo kažkokio, karoče.

Apėjau tą paminklą, paskui prisėdau ant laiptelių. Tingėjau eiti vidun – ką ten pamatysiu, matyt reikės bilietą pirkti, kad galėčiau užlipti į viršų apsižvalgyti. Tingiu laipioti.

Toliau priėjau restoraną su gražiu vaizdu į vandenyną iš viršaus – aš vis dar ant kalno užsiropštęs.

Plentas tarpais visai prie vandenyno priartėja, keli žingsniai iki pliažo

Tuktukai sustoja prie manęs labai dažnai, pavežti siūlosi. Čia turistinės vietos, dažnai pasitaiko tokių kaip aš su kuprinėmis – kainose nesusigaudantis svetimšalis yra geras laimikis taksistui.

Priėjau prie tuliko, kurį vis reklamavo pakelės ženkluose. Žiūriu – švarus tvarkingas pastatas. Nelabai turiu ten reikalų šiuo metu, bet gal reikia užeiti, pasidairyti. Matau net minkštą kėdę, gal pasėdėsiu, pailsėsiu. Prie durų mane sustabdė užrašas, kad šis tulikas skirtas itl Celynco draudimo bedrovės vipiniams klientams, kitiems čia eiti negalima.

Gera idėja Lietuvos draudimo bendrovėms ar bankams kokiems. Tegul pristato gražių tulikų visur – gal daugiau klientų pritrauks. Esi klientas – zaprošame, jei ne, sisiok už kampo.

Pakyrėjo plentu eiti, mašinų saugotis, įsukau į išėjimą prie jūros.

Taip atsidūriau prie žavios Unakuruwos įlankos.

Žemėlapyje matosi, kad šitas krantas nėra toks ištisinis, jame daug įlankų ir įlankėlių. Jas skiria sunkiai praeinami kyšuliai, bet dažniausiai būna keliukai juos apeiti. Todėl ėjimas gaunasi nenuobodus – biškį paeini pliažu, paskui palipi į kalniuką, apeini takeliu arba plentu kyšulį ir atsiduri prie kitos įlankos.

Kol grožėjausi įlankėlės vaizdais užėjo lietus. Kol neįsismarkavo spėjau nubėgti iki Aga Surf viešbučio, ten kieme pasėdėjau po stogeliu.

Pakalbėjau su jaunuoliu manageriu, pasipasakojau apie savo ėjimą. Kaip čia su nakvyne, paklausiau dėl įdomumo. Kambarys apie 100 žalių kainuotų. Siūlė apžiūrėti, bet ne, sakau, kai vienas keliauju, nakvoju pigesnėse vietose, nes man tik permiegoti tereikia. Va, kai su kokia panele čia atvažiuosiu, tada gal ir susidomėsiu. Manageris patarė kiek toliau paeiti, ten yra ir pigesnių variantų.

Kol plepėjausi lietus ir praėjo – neilgi tie tropiniai lietūs. Einu toliau palei įlankėlę, nedidelė ji.

Priėjau Arthol Beach viešbutį, čia pigiau turėtų būti. Bet niekas neišėjo manęs pasitikti, o aš pats irgi nepuoliau ieškoti managerio, nes lyg dar ir per ankstoka nakvynės ieškotis, gal dar toliau paeisiu.

Taip aš atsidūriau prie Moon River Sea Food restoranėlio. Suintrigavo pavadinimas, ten tikrai upelis įteka, gal mėnesienoje juo krokodilai plaukioja. Jau vien dėl to verta pasilikti nakvoti.

Ar galiu čia pernakvoti, paklausiau besisukiojančio bachūriuko. Tas parodė man namelį už 2000. Man patiko, net nesiderėjau, nes kaina teisinga.

Dar anksti nakvoti, bet vieta patiko, tai ir nusprendžiau likti čia. Išsimaudžiau vandenyne. Bangos prie kranto nedidelės, nes ta įlankėlė maža, šoniniai krantai bangas prigesina. Užtat toliau paplaukus dangos didelės. Tai idealu pliažininkams – patogu ir maudytis ir su banglentėm paplaukioti.

Namelyje kur apsistojau puikus dušas ir wc – jie gryname ore.

Lova didelė su tinklu, tame tinkle skylės uodams įskristi. Bet mažai uodų šiuo metu.

Pasikalbėjau su viešbučio bachūru. Jo vardas Tilakas. Ar čia galima gauti Ra (parūgusi kokosų sula), klausiu. Ne, juokiasi jis, čia geria vietinį samagoną iš cukraus, jį vadina “kasipu”. Nenoriu kasipo, sakau, geriau atnešk alaus. Atnešė Lion lagerio, puiku, juolab, kad čia Šri Lankoj nepasirinksi. Ar pamatysiu krokodilą upėje, klausiu. Ne, juokiasi Tilakas, čia nėra krokodilų.

Ko pageidausi vakarienei, klausia Tilakas. O ko turit, klausiu, ką žvejai pagavo šį vakarą? Pagavo garupą, sako, kaip ją ponui sutaisyti? Padaryk taip, kaip moki skaniausiai, sakau.

Skani buvo žuvis, didelė, vos įveikiau. Nevalgau tiek daug keliaudamas, bet šį sykį teko.

Žuvies kepimas ir valgymas užtruko ilgai, jau ir tamsi naktis. Pažiūrėjau kaip atrodo upė mėnesienoje, kažkaip neypatingai, gal momentas ne tas.

Šitoje nuostabioje vietoje vienas neigiamas dalykas – prastas ryšys. Matyt todėl, kad čia duobė. Paskambinti galima, bet internetas toks lėtas, kad nuotraukos į feisbuką neįkelsi.

Ar galiu paleisti muziką, atsiklausė Tilakas. Negarsiai leisiu, sako, ir muzika mano gera – Bobas Marlis. Gerai, sakau, uždėk kasetę. Tilakas pats kaip Marlis, rastamanas dreduotas. Dargi žolės man pasiūlė. Čia tokie pakrančių byč-bojai. Krikščionių misionierių veikla nurimo, tad dabar daug atsiverčia į rastamanizmą ir komunizmą. Šri Lankoje labiausiai garbinami trys dievai: Buda, Čegevara ir Bobas Marlis.

Kai reikėjo už viską atsiskaityti net nustebau, kaip nebrangiai gavosi. Žuvis atsiėjo 600 (Kolombe dvigubai-trigubai tokia kainuotų), o alus tik 400 – kaip pigioje snarglinėje. Iš mano banknoto grąžos neturėjo, tada dar alaus paprašiau ir grąžos jau turėjo.

Ventiliatorius mano kambaryje ant žemės pastatomas, į rozetę jungiamas, ne kabantis ant lubų, kaip kitur. O rozetė viena, nėra kur krautis mano telefono ir power banko. Man paprašius tuoj atnešė prailgintoją-žuliką. Gera vieta.

21:00 jau lovoje. Guliu, skaitau, migdausi.

Šešiasdešimt šešta diena

Sekmadienis, 2017-10-22

Rytas po lietaus • Godus taksistas irt pozityvo įjungimas • Ginčai su kompu • Klampoju per lipnų molį • Jūros purslai • Pogulis ant luoto • Nerija, nerijos nerija ir tiltelis • Turtle Bay kurorte • Apie skiesto alaus privalumus • Mano kariškos kelnės kelia neviltį • Į krevečių veisimo centrą nepatekau • Tušti kurortai • Pokalbis su Darvino viešbutininkais • Pro uždarytą čekų viešbutį • Ilgas ėjimas iki Netolpitijos • Kančios aplinkiniame autobuse į Matarą • Pakeleivė ukrainietė

28.8 km

Atsibudau šeštą. Reikės kitą sykį žadintuvą užsistatyti, šeštą geriau jau būti kelyje, geriausiai pajudėti švintant, apie 05:30, kada vėsu, gaivu, eiti malonu.

Žvalgausi išėjęs prie vandenyno. Gražus rytas po lietaus. Planavau grįžti ten iš kur vakar mane atvežė ir iš tos kryžkelės vėl ateiti čia, paskui eiti paplūdimiu-pliažu. Bet ten priekyje molas matosi, kaži ar nebus sunku jį apeiti. Palydoviniame žemėlapyje matosi, kad neturėtų būti sunku. Bet nesinori pirmyn-atgal vaikščioti tuo pačiu keliu. Grįšiu į kryžkelę, iš ten paeisiu plentu kelis kilometrus, paskiau įsuksiu prie jūros, kur nors prie Kalametiyos.

Norėjau paprašyti besišlavinėjančių moteriškių, kad iškviestų man taksi iki vakarykštės kryžkelės, bet tiek to, nueisiu pats.

Nereikėjo eiti, iškart už viešbučio vartų pasigavau taksi-tutuką: vežk į kryžkelę, čia netoli, parodysiu.

Tuktukistas vis siūlė užvažiuoti pas jį ir nusipirkti meduobolių (woodapple) vaisių – jo sode atseit patys skaniausi auga. Ačiū, nereikia. Netrukus ir atvažiavom. 300 iš tavęs, sako. Kąąą – pasipiktinau, imk 200 ir džiaukis – ir taip permoku smarkiai, vietinį už 100 būtum vežęs. Kadangi tai pasakiau vartodamas kažkiek sinhala kalbos žodžių, taksistas suprato, kad aš čia beveik vietinis, kainas žinau, tai nebesiginčijo.  Jau prasideda turizmo pagadintų žmonių kraštai, teks dabar dažnai derėtis.

Bet reikia įjungti pozityvą, tada linksmiau gyventi. Todėl geriau rašyti taip:
Nuo bereikalingo tolimo vaikščiojimo mane netikėtai išgelbėjo pravažiuojantis tuktukas-triratukas, geraširdis vairuotojas net tik pavėžėjo, dar siūlė medobuoliais pavaišinti. Greitai ir patogiai buvau nugabentas į startinę poziciją. Gal tas vairuotojas nedirba taksistu ir kainų nežino, todėl paprašė kiek per daug – 300 rupijų, bet mielai priėmė mano duotus 200, visai nepyko. Man net nepatogu pasidarė – žmogus tiek laiko gaišo dėl manęs, juk tikriausiai visai kitais reikalais kažkur skubėjo. Taip pagalvojęs norėjau jam pridėti tą šimtinę, tačiau jis jau buvo nurūkęs tolyn.

Žiūriu, kad kompas vėl sublūdijo, įsijungė tai, ko nereikia (bluetooth, pvz) ir išsijungė trekinimas, vėl reikės rankiniu būdu rekonstruoti kilometrą ėjimo. Dar nespėjo įkaisti, o jau kvailioja. Baru savo kompą: jei taip toliau darysi, keliausiu toliau su savo senuoju LG5, nors tas ir greičiau išsikrauna ir gal prasčiau fotkina, bet patikimesnis, dar turi nutolinimą ir traveller widgetas rodo nueitus km, o ant tavęs tik brūkšnelį. Kompas man atsakė: gal tu neteisingai manim naudojiesi – nuėmei dėklą ir užmiršti išjungti kišant į kišenę, tai ir prisispaudo visko. Na taip, sako toliau, neturiu nutolinimo, bet užtat spalvos sodresnės, fokusuoju gražiau. O tie kilometrai – pats sakei, kad jie nereikalingi, geriau jų net nežinoti, juk ne sportinis tas tavo ėjimas. Paskui suskaičiuosi, kai į didelį kompą perkėlinėsi. Tarp kitko, gali ir parašyti Traveleriui, gal jie ištaisys tą kilometrų bugą (greičiausiai jis pasireiškia ne dėl mano specifikos, o dėl Android 7 Nougat – 24 API levelio) – teisinasi kompas. Na gerai, sakau tam savo HuawėjuiP10+, dar pakentėsiu tavo zbitkas kurį laiką.

Pakyrėjo eiti plentu, mašinų nuolat saugotis, pasukau į keliuką, vedantį prie vandenyno.

Iš pradžių tas keliukas vedantis prie vandenyno buvo civilizuotas, bet paskui pradėjo laukėti.

Pravažiavo motociklas, kur eini, klausia motociklistas. Į Pliažą sakau. Toli bus eiti tuo keliu, sako. Ale nueisiu kaip nors, sakau. Pakraipė galvą ir nubirbė tolyn.

Einant per molį kroksai visai apmolėjo, sunkūs pasidarė. Vis paieškau kokios balutės juos nuplauti, lipnus molis lengvai nenusiplauna. Stengiuosi per daug nesilankstyti, bijau, kad kompas neiškristų iš kišenės – jis toks didelis, kad kišenė neužsisega. Bet pagalvojau, jei kompas iškristų ir suskiltų, tai viena problema išsispręstų – baigtųsi ginčai ir natūraliai grįžčiau prie LG G5.

Pagaliau išlindau prie vandenyno.

Vienas malonumas eiti pliažu, kai kojos negrimzta. Bet nėra daug tokių ruožų, dažniausiai reikia bristi (tiesa, negiliai), dėl ko ilgiau einant labiau pavargsti.

Praėjau akmenų ruožą. Maniau bus sunku pereiti, bet vienas juokas.

Vandenynas čia banguoja smarkiai, nepasimaudysi. Nuotraukoje to nesimato, kaip ir nesimato tų purslų nuo jūros, to rūko, per kurį einu. Vargas mano kompui, jei ilgiau pabūtų tokioje aplinkoje.

Eiti pajūriu gerai, tiktai sunku būna rasti vietelę, kur galima pavėsyje atsisėsti. Pamatęs luotus paverstus ant šono prie medžio labai apsidžiaugiau. Prisėdau ant vieno. Žiūriu, kad ir atsigulti galiu. Išsitiesiau, po galva kuprinė – palaima nenusakoma.

Puikiai pagulėjau, net nusnūdau kokį 15 minučių, kaip Štirlicas. Žmonių nėra, anei šunelių. Ten toliau Kalametijos kyšulys matosi, neaišku, kaip ten praeisiu, bet tai bus paskui, dabar pasimėgausiu poguliu pavėsyje.

Atsikėliau, einu toliau. O toliau tokia gana sudėtinga struktūra: upės žiotys, nerija, kyšulys, tiltelis.

Iš pradžių apėjau neriją.

Paskui įsukau į tos nerijos mažesnę neriją, paskui perėjau tiltelį.

Perėjau tiltelį ir užlipau ant kalnelio. Pagalvojau, kad geriau nenutolti per daug nuo plento, o susirasti kokią nors gerą vietelę poilsiui, paskui vėl paplūdimiu traukti. Vietelių poilsiui čia turėtų būti, va radau žemėlapyje Turtle Bay viešbutį su baseinu. Leidžiuosi link jojo.

Bet iš pradžių išlindau apžiūrėti žvejų uosto.

Uostas spalvingas, bet dabar ten žvejų beveik nėra, anksti ryte reikia ateiti, dabar visi išsislapstę nuo karščio.

Pro uostą nėjau, grįžau į aukštumą, ten už uosto statybas-striokes praėjau.

Prie statybų daug akmenų. Gal čia akmenų skaldykla. Nelabai mėgstu landžioti po tokius industrinius rajonus, bet čia nedaug tų stroikių-statybų.

Štai ir priėjau Turtle Bay viešbutį. Vartai neužrakinti, mane pasitiko paslaugus manageris. Pailsėsiu valandėlę pas jus, sakau, jei jūs nieko prieš. Kodėl turėtumėm būti prieš, prašom prašom, kviečia manageris. Gal turit šalto alaus, klausiu. Kaipgi galim neturėti, sako, tuoj atneš.

O gal man ne alų gerti, gal atsigaivinti šaltu vandenėliu su burbuliukais. Turit plain soda vandes, klausiu. Turim turim. Tai mįslė, ką dabar gerti. Jau ketinau monetą mesti, bet pagalvojau, kad jei yra galimybė gauti ir to ir to, tai ir reikia imti ir tą ir tą.

Gurkšnoju sau alutį užsigėrinėdamas gazuotu vandeniu. Lietuvoj visi iš manęs juoktųsi taip pamatę, bet čia tropikuose niekas nesijuokia, čia tokiame karštyje taip visai tinka. Dažnai čia į alų ledukų prikrauna pilną bokalą. Kai ištirpsta, gaunasi tokia puspyvė Donelaičio aprašyta būrams girdyti. Arba toksai sovietmečio pavilijonuose pilstomas skiestas žigulinis. Man patinka. Gal ir Lietuvoj grįžus reikės alų vandeniu skiesti. Bet lietuviškas alus per daug geras, kad iš jojo taip tyčiotis. Be to Lietuvoj to alaus beveik negeriu, tėviškėlėje kai būnu geriu užjūrinį žalią vyną.

Galėjau net baseine išsimaudyti. Bet patingėjau plaukes maudinėtis. Be to paskiau vėl reikės iš naujo visokiais tepelais susitepinėti, kad ilgai einant niekur nenusitrinčiau. Tiek to, pasėdėsiu, ir į baseinu tik pasigrožėsiu. Štai atėjo viena panelė baltaodė kurorto gyventoja, plaukioja, turškiasi. Jai išlipus nedelsiant pribėgo darbuotojas ir su krytele išgraibė visus plaukus.

Pailsėjęs einu toliau. Galiu pro čia tiesiai prie jūros nueiti, klausiu managerio. Jis kažką mykė, kažką mykė, nesupratau, galima ar ne, tad ranka numojęs nuėjau. Varteliai į vandenyną buvo užrakinti, bet spyna paprastai su viela privyniota, atsidariau ir išėjau sutvarkęs taip, kaip buvo.

Paskui supratau – vartai užrakinti dėl to, kad bangos didelės, maudytis negalima. Gelbėtojų viešbutis neturi, tai ir neleidžia niekam eiti prie jūros dėl saugumo. Baseinas yra, ten maudykitės.

Šiaip Turtle Bay viešbutis geras, rekomenduoju. Tuščias laukinis ilgas pliažas, gražūs vaizdai iš terasų – viešbutis ant kalniuko, švarus baseinas, gultai, pakabintas matracas, gera infrastruktūra ir servisas,  nenuskriaudė manęs pateikę sąskaitą už alų ir vandenį su burbuliukais. Pamiršau paklausti kiek kaštuoja naktis šioje vietoje, bet Gūglas tam yra.

Priėjau dar vieną pliažo viešbutį. Dėl įdomumo nuėjau pažiūrėti. Baseinas didelis, bet nieko nėra. Nieko kieme, nieko restorane, jokio žmogaus. Pasižvalgiau ir išėjau atgal prie jūros.

Priėjau kanalą statomą tarp jūros ir Kahandamodaros ežero. Nusprendžiau, kad gana eiti paplūdimiu, toliau reikia keliuku prasivaikščioti.

Toliau einu keliuku palei ežerėlį. Tuščias tuščias keliukas, niekas juo nevaikšto, nevažinėja. Tas molingas šunkelis ryte gyvesnis buvo.

Eiti paplūdimiu kiek vėsiau, gaiviau, tačiau kojoms reikia įvairovės, kitaip pradės pūslės ir mazoliai atsirasti.

Praėjau pro budistų šventyklą. Į hindu šventyklas užsukdavau, ten visokių įdomių dalykų būna, o budistų, jei ne senovinė, nieko nerasiu. Teisingai, kaip yra sakę man daug budistų, budizmas ne religija, o filosofija, nėr čia ko iš šventyklų atrakcijas daryti. Panašiai, kaip į protestantų maldos namus eiti nėra taip įdomu, kaip į katalikų bažnyčias.

Praėjau pro krevečių veisimo centrą. Užsukau į kiemą, gal parodys, kaip krevetės veisiasi. Apsauginis diedukas mane sustabdė ir mandagiai paaiškino, kad man nėra ten į ką žiūrėti, tos krevetės labai labai mažytės. Ką darysi, apsisukau ir nukeliavau toliau.

Nenoriu per toli nuo vandenyno nueiti, geriau, kad girdėtųsi jo ošimas šone ir gaivus vėjelis kartkartėmis papūstų. Todėl išsukau iš keliuko į atšaką vedančią link kranto.

Eidamas pakrante palikau toliau šone Ranna miestą, kurį pravažiuodavau šeštadienio rytais. Čia tik to miesto pavadinimas paminavotas.

Taip aš ir vėl sugrįžau prie vandenyno. Toliau pagal žemėlapį turėtų tęstis civilizuoti pliažai – tiek daug visokių viešbučių.

Iš pradžių praėjau pro dar vienas užakusias žiotis. Išbaidžiau didelį būrį paukščių.

Ganėtinai nyki šita pakrantė, nėra čia jokių pliažininkų, dauguma žemėlapyje pažymėtų viešbučių remontuojami arba dar tik statomi.

Praėjau vieno kurorto prieigas, kur poilsiautojų nesimatė, bet pastogėje sėdėjo vietiniai. Taip atsidūriau Darvino poilsio namų prieigose. Iš pradžių pasisveikinau su šuneliu, paskui su žmonėm.

Užeik užeik, pakvietė Darvino viešbučio darbuotojai. Pasėdėjau su jais, pakalbėjau. Vaikinai gėrė araką – kokosinį šnapsą. Klientų nėra, galima biškelį ir papijokauti. Dar ne sezonas, dar visi tik ruošiasi čia. Geros bangos banglentininkams apie gruodį tik prasidės. Pasiūlė man čierką, bet aš negeriu šnapso, tad sulakstė atnešti alaus butelį, gavau šilto liono, neypatingai skaniai gėrėsi. Bet svarbiau pokalbis ir poilsis.

Viskas čia gerai, sako Darvino viešbučio darbuotojai, viskas yra – ir baseinas, ir baras, tik klientų trūksta. Nieko, per sezoną atsiras. O jūs padarykit čia ne viešbutį banglentininkams, o pensioną seniorams – daviau jiems biznio idėją. Pensininkai iš Europos čia atvyktų ne dviem savaitėm, o visai žiemai. Tereikia tik keletą ajurvedinės medicinos specialistų pasamdyti, keletą masažistų. Bachūrai susidomėjo mano idėja, sakė perduos Darvino savininkei vokietei.

Chiebra araką užkandinėjo keptomis džiovintomis žuvytėmis su kari pinči lapais. Paragavau – labai skanu. Kur ir kiek ilgai mirkėt tas žuvytes prieš kepant, klausiu. Visai nemirkėm, atsakė. Matyt šiose vietose koks nors ypatingas mailius. Daviau žuvytę šuniui įsitaisiusiam prie mano kojų, tas neėdė.

Taip praplepėjau su chiebra visai netrumpai, net lietutis buvo užėjęs ir praėjęs. Reikia eiti toliau, sakau, kiek skolingas už alų. 600 sako. Teturiu tik 500, sakau (tiek kainavo šaltas alus daug prabangesniame Turle Bay viešbutyje šiandien). Gerai bus, sako. Tataigi, jau einu per turistų sugadintas vietas, čia jau reikia derėtis su visais.

Bet joks netikėtumas manęs nelaukė. Vien tik tušti pliažiniai viešbučiai. Vienoje vietoje net ant gulto minkšto pagulėjau, niekas nepriėjo.

Nuo ilgo ilgo ėjimo basom per smėlį padai apsibrūžino, pasidarė jautrūs, todėl apsiaviau kojines, toliau eisiu su kroksais.

Apsiavusiam dargi patogiau per pakrantės žoles bristi, nei per smėlį klampų.

Priartėjęs prie Žalios Papūgos viešbučio nusprendžiau, jog jau metas sukti į krantą, laikas judėti link plento.

Įsukau į keliuką einantį palei Rėkyvos lagūną iš šiaurės pusės. Iki plento dar toli, kokie penki kilometrai.

Ilgai ėjau toliau faktiškai be nuotykių, net krautuvėlėse neprisėsdavau. Vaizdai gražūs, ypač tokiu paros metu vakarėjant, bet ką nors ypatingo pasakoti apie juos neišeina, belieka grožėtis.

Nepasakosiu daugiau šiandien, kaip krokodilų ieškojau vandens telkiniuose, kaip į tuliką buvau užsinorėjęs, ir kitų dalykų nebepasakosiu.

Tiesiog ėjau ėjau gana greitu tempu kol iki Netolpityjos atėjau. Netol, reiškia netol, čia pat Tangalė, bet pro tą miestą vėliau eisiu. Dabar tik pasigavau autobusą į Matarą.

Autobusą pasigavau iškart, nespėjau net apsižvalgyti. Galvoju, kad tuoj mane nulakins iki Mataros, bet buvo ne taip.

Tasai autobusas raudomasai nevažiavo tiesiai, o pasuko šiaurėn ir visą valandą vinguriavo pro Puvakandavą ir Beliatą. Autobusas prisigrūdęs, atsisėsti negavau, taip ir prasikankinau ant vienos kojos. Tas važiavimas mane išvargino daugiau, nei visos dienos ėjimas.

Pagaliau Matara. Ten ir šį kartą pasisekė, studentų nebuvo daug, iškart įlipau į greitkelinį prabangų autobusą, radau net tuščią vietą prie lango,puiku.

Prieš pajudant sostinės link dar spėjo keli keleiviai įlipti, viena baltoji panelė prie manęs prisėdo. Susinepatoginau biškelį dėl savo bomžiškų kelnių, tikiuosi pats nesmirdžiu kaip bomžas po visos dienos ėjimo. Mergaitė nosies nerauko, matyt viskas gerai. Išsitraukė telefoną ir pradėjo rusiškai plepėtis. Kai baigė, aš ją užšnekinau. Pasirodo ji iš Ukrainos, dabar gyvena Veligamoje, važiuoja į Kolombą vizos prasitęsinėti. Neužilgo eisiu pro Veligamą, gal susitiksim.

O toliau kaip visada – tuktukas iš Maharagamos greitai namo parlakino, gulti nuėjau ne per vėlai.

Šešiasdešimt penkta diena

Šeštadienis, 2017-10-21

Švilpiko diena prasideda • Pusryčiai su stringų blyneliais • Mokslo pirmūnų pagerbimas • Naujos gyvybės formos atradimas • Pokalbis su atseit žveju • Pro Šangri La • Susitikimas su varanu • Kaktusais apaugusios uolos • Susipažinau su Rukšanu ir jo kompanija • Aukštyn upe valtim plaukiam palengva • Krokodilas perkando koją moteriai • Šiksnosparnių spiečius • Rukšano dėdės namuose • Atgal per kazuarinų giraitę • Apie invazines opuncijas • Per upės žiotis nesušlapus kojų • Vėl plentu • Kepyklos mašinėlė su Bethoveno Eliza • Varna apsimeta ereliu • Pro Ambalantotos miestą • Pietų Šri Lankos užkanda • Kur krokodilas? • Viešbutis-baras statybose • Paminklas poetei • Truputį nusiderėjau brangiame viešbutyje

18.2 km

Kaip visada atsikėliau penktą, 05:38 jau gaudau autobusą į stotį, Bastiano mėlynų autobusų stotyje atsidūriau prašvitus. Švilpiko diena, taip prasidės šeštadieniai, kol iki Mataros nenueisiu.

Atsiradau prie autobuso dar prieš šešias. Pajudėsim tik po pusvalandžio. Kitą sykį reikės 15 minučių vėliau išeiti, daugiau pamiegoti.

Konduktoriui užteko parodyti bilietą kompe. Taip dabar vadinu savo smartfoną – ko ne kompas – prieš kokį 10 metų staliniai kompai silpnesni buvo. Smartfonas tai kišeninis kompiuteris, kuriuo dar ir skambinti galima, nors ta funkcija vis mažiau bereikalinga.

Labai civilizuoutas šitas važiavimas – be ubagų, pardavėjų visokių – lyg Europoje būčiau.
Taip galvodamas prisipūčiau pagalvėles ir įsitaisiau miegoti atsilenkęs giliai sėdynę tikėdamasis, kad kai atėjęs kaimynas už nugaros taip pat atsilenks ir aš jam netrukdysiu.
Penkias minutes prieš startą pradėjo leisti keleivius be bilietų ir autobusas greit užsipildė.
Už nugaros atsisėdusi panelė paprašė susispausti, ką darysi, teko užlenkti sėdynę.

Sustojom pavalgyti ir pasisioti toje pačioje vietoje, kaip ir visada – Mataros prieigose. Išbandžiau vietinį bufetą – skanu ir nebrangu – 270 rupijų. Didelis pasirinkimas, galėjau prisikrauti daug daugiau visko, bet nesu alkanas, tik užkąsti norėjau. Vietoj ryžių įsidėjau string hoperių – tokių blynelių iš suraizgytų makaronų.

Pereitą kartą baigiau eiti Mirijjawilos kryžkelėje. Nuo Ambalantotos miesto bus kokie 7 km. Autobusas pasuks į apvažiavimą anksčiau – naujuoju keliu – autostrada. Galvoju – ar stabdyti autobusą prie to apvažiavimo, ar nekvaršinti galvos vairuotojui ir išlipti su keleiviais Ambalantotoje. Kol taip galvojau, keleiviai ketinantys išlipti jau susirikiavo tarp sėdynių, tad lipsiu su jais, nebebelamūtinsiu šoferio, juolab kad tas norės įsibėgėti prieš autostradą, kam stabdyti. Bet autobusas nestoja – žiūriu, jau pralėkėm Ambalantotos stotį, lekiam toliau.

Pagaliau sustojom būtent ten, kur ir ketinau stabdyti – prie įvažiavimo į apvažiavimo autostratdą, prie Šangri La stotelės. Ta Šangri La yra toks didelis kurortas su golfo centru, ketinu pro jį praeiti iš vandenyno pusės. Kiti išlipę keleiviai ieško, kaip parvažiuoti į Ambalantotą, o aš iškart pasigavau tuktuką ir paprašiau pavežti porą km iki sekančios sankryžos.

Taigi 11:02 aš jau atsidūriau starto vietoje ir nieko nelaukdamas žingsniuoju toliau. Neprisėdau net kremais nuo saulės susitepti – dar autobuse tai padariau.

Prie tos stotelės, kur pereitą kartą baigiau ėjimą, yra mokykla. Pirmūnai čia pagerbti, jų portretai kabo ant tvoros. Reikia ir man juos pagerbti patalpinant šitame dienoraštyje.

Karšta įdienojus, bet kol nesu pavargęs eiti lengva, tad varau pilnu tempu vis pafotografuodamas į šalis, kol spėkų yra.

Pakyrėjo plentu eiti, vis mašinų pralekiančių saugotis. Todėl apsidžiaugiau priėjęs Sisilasagamos gatvę vedančią link jūros ir pasukau į ją.

Sisilasagamos gatve tiesiai prie jūros neišeisi – ten medžiai trukdo, todėl pasukau į dešinę.

Priėjau geltoną balą. Jei bučiau važiavęs dviračiu ar mociklietu kokiu, būčiau ištaškęs šią balą ir tiek. O dabar ją patyrinėjau ir radau naują užsimezgančią gyvybės formą.

Pasigrožėjęs naujos gyvybės geometrinėmis formomis pasukau į kairę prie vandenyno. Jau girdisi bangų mūša.

Netoli paplūdimio didelėje pavėsinėje užtikau bachūrus alų geriančius. Užeik užeik, prisijunk, pakvietė. Bet žinau, koks tai alus – stiprus, spirituotas, per macnus man, nepatinka.

Taip atsidūriau prie vandenyno – bus toliau gaivu eiti, nors mažiau vietelių prisėsti, mažiau šešėlių.

Pafotografavau jūros putas ir purslus. Nerami jūra šitose vietose.

Praėjau pro jaunuolį, pašnekėjom biškį.

Kur eini, kaip visada buvau paklaustas. Ten, rodau į priekį. Aišku, į Šangri La kurortą, sako. Nieko panašaus, sakau, eisiu toliau pliažu, ten tolumoj kalnas matosi, gal pavyks pro jį praeiti krantu. Pro kalną pavyks, sako, bet toliau yra upė. Neseniai buvo liūtys, upė patvino, nepraeisi. Tada aplinkui apeisiu, sakau. Taip, sako, galėsi pro kalną eidamas ir stupą apžiūrėti, paskui suk tolyn nuo kranto į plentą. Gerai, sakau, ačiū. Esu vargšas žvejas, sako, gal gali duoti biškį pinigų, aš tiek daug tau visko paaiškinau, sako. Daviau jam šimtinę, nusistebėjęs, iš kur vargšas žvejas taip gerai angliškai šneka ir dar su akiniais – joks jis žvejas, nebūna žvejų su akiniais, jis byč-bojus besitrainiojantis aplink Šangri La ir kaulijantis išmaldos iš kurorto poilsiautojų. Kokio velnio daviau jam tą puseurį… Bet reikia mažiau negatyvo, geriau rašyti taip:

Beeinant pro kurortą sutikau paslaugų mandagų vaikiną, kuris užuot žvejojęs ar dirbęs kitą jam reikalingą darbą, gaišo laiką dėl manęs, parodė man kelią. Kaip gerai, kad yra tokių žmonių pasiruošusių padėti klaidžiojantiems keliautojams, paaiškinti kur reikia ir kur nereikia eiti. Pilnas dėkingumo atsilyginau jam kad ir simboline pinigų suma, kad galėtų parnešti šeimai, kuri, tikriausiai, sunkiai suduria galą su galu.

Praėjau pro Šangri La prabangų kurortą. Nei vieno poilsiautojo pliaže neužtikau, matyt visi golfą žaidžia.

Eiti palei jūrą gaivu, bandos didžiulės, purslai muša toli, kad tik kompui nepakenktų. Tačiau smėlis pasidarė klampus, toli bristi nelengva, kilometras turėtų už kokius tris skaitytis šitoje vietoje.

Praėjau mažo upelio žiotis užakusias, čia dar platus praėjimas, toliau bus plati upė, ten neturėčiau praeiti, anot sutikto žvejo.

Jau priartėjau prie kyšulio, kurį kažin kaip reikės apeiti. Gerai būtų atsipūsti kur šešėlyje.  Man pasisekė – radau kažkokį nugriautą ar nebaigtą statyti namą, bet griuvėsiai išvalyti, ten patogu buvo prisėsti ant sienos.

Man besėdint pro šalį praėjo didelis varanas dvišaką liežuvį kaišiodamas, užpakalį kraipydamas. Sustingau, kad neišgąsdinčiau gyvulėlio, fotografuoju atsargiai. Tasai tik žvilgtelėjo į mane, nepuolė slėptis, o apėjo aplinkui užpakalį kraipydamas, dvišaką liežuvį kaišiodamas.

Palinkėjau varanui geros medžioklės ir užsiėmiau savo reikalais. Toliau basas nepaeisiu, reikės dar ir per smėlį bristi, tad kojines apsiaviau.

Lipu į kalną link tos stupos. Paskui reiks sukti gilyn į krantą.

Kalne auga kaktusai. Daug kaktusų – opuncijų.

Daug daug kaktusų, tiek daug dar nebuvau matęs.

Priėjimo prie stupos pro kaktusus neradau, bet priėjau valdiškus namus – Coast Conservation Department filalą kažkokį. Statybos ten dar vyksta kažkokios. Ten galėjau sukti į krantą, ten keliukas buvo, bet aš dar paėjau priekin į upės žiotis pažiūrėti.

Žiūriu, kad nėra to potvynio, žiotys lengvai praeinamos. Apgavo tas žvejys, pagailėjau, kad daviau jam šimtinę, būtų ir 50 užtekę. Bet koks skirtumas, praeisiu sau dabar.

cof

Belipant žemyn nuo kalno prie žiočių sutikau keletą žmonių. Pasikalbėjom.

Taip susipažinau su Rukšanu. Jis čia su šeima atvažiavo iš Mataros savaitgaliui, apsistojo pas giminaitį prie upės netoliese. Varom pas mus, sako, mes valtį turime. Ačiū už kvietimą, sakau, bet man eiti reikia. Nebijok, sako, neužlaikysim, sako, iš ten, kur nuplauksim, sako, galėsi lengvai atgal grįžti. Susigundžiau tokia proga upe paplaukioti, gerai, sakau.

Apačioje pie žiočių laukė valtis ir valtininkas su raudonais marškiniais. Sulipom, plaukiam. Mūsų kompanija nedidelė, bet gerai sukomplektuota: Rukšanas, jo žmona, jo draugas, valtininkas ir aš.

Mane pasodino valties priekyje, Rukšanas atsisėdo viduryje, o Rukšano žmona, jo draugas ir valtininkas įsitaisė gale

Praplaukėm pro namą, kur, sako, neseniai vienai moteriai krokodilas perkando koją, kai ji į vandenį lipo. Visai nenukando, bet kaulai lūžo. Dabar, sako, jau baigia sugyti. Bet ji, sako, čia jau nebegyvena, persikraustė kitur, kur nėra krokodilų.

Praplaukėm pro medį su kabančiais šikšnosparniais. Daug daug šiksnosparnių, tiek dar nebuvau matęs.

Valtininkas pabaidė juos, jie sukilo skraidyti aplinkui. Tyliai, garsų jokių neleido.

Žiūrėk, žiūrėk, kartas nuo karto rodo kažkur valtininkas. Kur žiūrėti, nieko nepavyksta pamatyti, žlibas esu, akiniai nepadeda.

Taip aš nepamačiau beždžionių, kormoranų ir kitų padarų, į kuriuos rodė valtininkas. Tik fotografuoju, gal nuotraukose kas bus matyti. Čia reikėtų dar vieno objektyvo, kad 3D gautųsi, tada gal ir matytųsi kas nors.

Kažkur šiose nuotraukose turi slėptis povas.

Taip mes atplaukėme į Rukšano dėdės namus. Tie namai net žemėlapyje pažymėti, nors dar nebaigti įrengti. Sako, greitai baigs, kvietė atvažiuoti tada.

Rukšano dėdės namuose buvau pavaišintas kokosu su skaniu skystimu ir minkštimu.

Padėkojau svetingiems šeimininkams, pažadėjau kada nors pas juos atvykti pagyventi (kodėl ne, tokioje ramioje vietoje laukinėje gamtoje) ir patraukiau prie jūros. Palauk, palydėsim, pasakė Rukšanas.

Praėjom pro kaktusus iki vietos, kur jau matėsi krantas, atsisveikinom. Toliau gali eiti paplūdimiu, sako Rukšanas. Arba per kazuarinų giraitę takeliu, sako jo draugas.

Iš pradžių patraukiau takeliu per giraitę – labai patiko toks ėjimas pavėsyje

Kaktusų opuncijų tiek daug, kad jau kažkaip nebenatūraliai atrodo. Manau, kad čia tokia invazinė kultūra, kaip mūsuose Sasnauskio barščiai. Kažkas užvežė iš Amerikos, priviso dabar tiek, kad tuoj bus dizasteris. Australija buvo susidūrusi kadaise su šia problema, kai katusus vietoj tvorų ganyklose pradėjo auginti. Paskui pavyko juos išnovyti pasitelkiant tokį kirminėlį, jam ir paminklas ten yra.

Paskui kaktusams užtvėrus man kelią nusukau į paplūdimį ir ėjau pliažu.

Nelabai toli grįžti iki upės žiočių, nuo kur plaukėm valtimi, ne daugiau 3 km. Aišku, gavosi toks nukrypimas šonan, bet aš nesigailiu. Grįžinėju į kaktusų kalną, kur stupa, kad mano maršrute tarpelių neatsirastų.

Priartėjau prie ten, kur išplaukėm. Žiūriu, kad upės žiotys. nors ir užakusios, kartkartėmis yra užliejamos didesnių vandenyno bangų. Tai nėra jokia kliūtis man pereiti, bet dabar esu su kojinėmis, bais nenoriu sušlapti, tingiu jas audinėtis.

Todėl palaukiau, kol vanduo po eilinės bangos kiek nuslūgo ir atsargiai, bet greitai perėjau upės žiotis nesušlapęs kojinių.

Ir vėl einu per kaktusų kalnelį.

Patraukiau keliuku plento link.

Priėjau trobelę, šalia jos sėdėjo diedukas ir bobutė. Pasisveikinau, ar galima prisėsti atsipūsti, paklausiau. Maloniai leido. Nusiaviau kojines, pasimasažavau kojas, pakalbėjau su šeimininkais. Šaltų gėrimų jie neturėjo parduoti, bet ir nereikia, apsieisiu.

Ėjau ėjau apsnūdusia gatvele, žmonės kažkur pavėsyje pokaičio miega, matyt, o šuneliai pribėga au au pasisveikinti. Ėjau ėjau ir į plentą atėjau. Dabar plentu iki Ambalantotos.

Nuo asfalto-aksfalto eina karštis, dar šuo pribėgęs aplojo, dar kompas sublūdijo ir eilinį kartą persijungęs į skrydžio režimą nustojo fiksuoti mano maršrutą, todėl prisėdau prie krautuvėlės nusiraminti, atsipūsti, atvėsti ir ko nors vėsaus atsigerti. Turėjo tik spraito, katro nemėgstu, bet dėl įvairumo bus gerai. Ne toks blogas tas spraitas.

Praėjau pro budistų šventyklą. Budistų šventyklos vartai gražūs.

Praėjau pro Tautos Vienybės (dramblio) partijos skyrių.

Praėjau pro statomą namą.Čia kitaip namus stato, nei Lietuvoj.

Priėjau Ambalantotos autobusų stotį. Čia jau kaip ir miesto centras.

Priėjau tiltą per Walawe Ganga, per upę, kuria šiandien paplukdė Rukšano kompanija. Toliau ta upė užsilenkia ir teka lygiagrečiai krantui, nuo vandenyno ją skiria kopos neaukštos, kliūtis, rodos, nedidelė, bet vagą pakeičia doskonaliai.

Už tilto dar viena budistų šventykla, kiek didesnė, su visais atributais: stupa-pagoda, šventu medžiu, gražiais vartais.

Šitos vietos, kuriomis dabar einu, ypatingai skiriasi nuo šiaurinės salos dalies tuo, jog beveik nėra jokių kareivinių, jokių militarinių objektų anei kareivių. Todėl kiek nustebino toksai stotelės dekoras – matyt ji taip įrengta vietinio vaikinuko žuvusio kare atminimui.

Šnapšinėje nusipirkau mažytę skardinėlę šalto alaus ir išgėriau ten pat už poros žingsnių, kaip koks chronius – taip norėjau atsigaivinti. Šnapšinė didelė, joje visko yra, norint ir neblogo vyno galima gauti, netgi šampano. Šalia pasistatė kioskus užkandos pardavėjai. Kokia užkanda pietinėje Šri Lankoje?  Keptos žuvelės, kepti česnakai, virti žirniai, virti kiaušiniai, visokie rankų darbo spragėsiai, čipsai iš kasavos-manioko.

Kiek toliau už užkandos kioskų loterijos bilietus pardavinėja. Neturintys pakankamai pinigų brangiems alkoholiniams gėrimams čia gali pabandyti laimę tų pinigų išlošti – viskas savo vietoje, loterijos bilietai čia paklausūs, kaip ir užkanda.

Priėjau nakvynės namus – gal čia apsistoto nakčiai? Dar kiek per anksti, norėčiau dar kilometrą-kitą paeiti.

Ką čia tyrinėji, paklausė žmogus praeidamas pro upelį. Kur krokodilas, klausiu. Dabar jo nėra, sako, jis čia bus ryte.

Štai čia ir apsistosiu, pagalvojau priėjęs viešbutį. Čia ir sulčių nebrangių pagersiu kažkokio nežinomo vaisiaus.

Kieme sėdintis vaikinukas mandagiai man paaiškino, kad dabar kambarių nėra, sulčių taip pat neturi. Kiti nakvynės namai bus už kilometro.

Už puskilometrio pamačiau ženklą “rooms”, ten dar ir restoranas, ir baras – nuostabu, čia nakvosiu. Mane pasitiko draugiškas šunelis.

Įeinu į kiemą, o ten striokė. Bet gal viešbutis veikia?

Perlipau per visokias statybinio laužo krūvas, sutikau bachūrą prieangyje. Ar turit man kambarį, klausiu. Nėra kambarių čia, atsakė. O baras bent veikia? Paabejojęs kažkiek bachūras nuvedė į mažą belangį kambarėlį, kaipo kokį šikininką, ten ant stalelio porą butelių spirituoto alaus įkaitusio – va čia baras. O šalto lagerio yra, tikiuosi vis kažko. Nelaikom tokio, atsakė. Ką gi, teko atsisveikinti ir per stroikę grįžti į plentą.

Ėjau ėjau, o viešbučio kaip nėr, taip nėr. Nieko baisaus, nueisiu iki kryžkelės su A18 plentu, jei ten nebus viešbučio, tai kaip visada kryžkelėse stovės toktukas, jis mane ir nuveš į nakvynės vietą.

Kryžkele reikėtų vadinti vietą, kur keliai kertasi, susikryžiuoja. O kaip vadinti vietą, kur kelias atsišakoja, įteka arba išteka? Vistiek vadinsiu kryžkele, nors ir ne visai teisingai.

Pagaliau priėjau tą kryžkelę. Viešbučio neradau, bet radau paminklą moteriai.

Išsiaiškinau, kad tai paminklas žymiai XiX a. pradžios poetei Gajaman Nona, jos vardu ir  kaimas šalimais vadinasi – Nonagama.

Pasigrožėjęs poetės paminklu patraukiau prie pakelėj stovinčių taksistų. Vežk kur nors pernakvoti, prašau. Taip mane nuvežė į Usangoda Beach Resort.

Galėjau tuos porą km. ar pan. nueiti, bet jei ir tas viešbutis neveikia? Tada prie kito eisiu, bet ir tas neveiks? Geriau atsiduosiu taksistui, jis bet kokiu atveju nuveš kur nakvoti.

Viešbutis nemažas, jame nemaža salė-valgykla. Šoferis jau veržiasi ieškoti registratoriaus, palauk mašinoje, sustabdžiau. Tie nagli taksistai iš karto derasi su viešbutistais dėl komisinių, todėl kainą užkelia. Kiek kambarys be kondicionieriaus, klausiu viešbučio tarnautojo. 3000, sako. Brangu, sakau, bet parodyk. Kambarys vidutiniškas, bet langai dideli, balkonas į vandenyną – štai kodėl brangu. Nereikia dabar man anei vaizdo, anei balkono. Ko nors pigesnio neturit? Neturi. Nemokėsiu 3000, sakau, va ir šilto vandens nėra (kas man dabar neaktualu), net šviesa tulike neužsidega (kas irgi ne taip svarbu). Nuleisk iki 2500, tada nakvosiu. Trumpai pagalvojęs darbuotojas nuleido. Begrįžtant iš kambario prie mūsų pribėgo taksistas, reikalauja viešbučio tarnautojo komisinių, mano, kad aš nesuprantu, ką jis kalba. Duodu jam už atvežimą 100, tiek turėtų užtekti už 2 km, dar pridedu 20 baltašiknio mokestį, bet tasai reikalauja 200. Tiek to, nebesiderėjau, greičiau nusiprausti ir į lovą.

Prisiminęs, kad reikia ir kažkiek pavakarieniauti, nuėjau į salę-valgyklą-restoraną, ko turit, klausiu. Vištienos. Gerai, atneškit į kambarį. Dar paėmiau bambalį gazuoto vandens ir kolos buteliuką. Dar paprašiau, kad atneštų paklodę užsiklojimui bei rankšluostį – tokių dalykų kartais čia reikia atskirai prašyti net ir nepigiuose viešbučiuose.

Išsimaudžiau po drungnu vandeniu (šalto čia ir nebūna tropikuose), apsivyniojau sarongu, kaip vietinis, įsitaisiau balkone pasėdėti prieš miegą, vakarienės laukiu. Netrukus atnešė skaniai sutaisytų keptos vištos gabaliukų su keptomis cielomis česnakų galvutėmis (pietų Šri Lankoje tai populiarus garnyras) bei aštriais pipirais. Ir dar vandens butelį nemokamai. Ir stiklinę. Ir servetėlių. Ir viską ant gražaus padėklo. Ir rankšluostį (nors vieną vonioje jau radau). Ir paklodę apsiklojimui (vietiniai apsikloja savo sarongais arba visai neapsikloja). Ir dar lemputę įsukti tulike. Kad jis ilgai čia nesikrapštytų, pasakiau, kad lemputę pats įsisuksiu (nors man jau jos nebereikia). Ar dar ko nereikia, klausia. Padėkojau, tikrai neblogas servisas – bando gal pateisinti, kodėl ta vieta brangi.

Taip ir užmigau bežiūrėdamas į paveikslus su katinėliais ir su arkliu. Paskui atsibudau ir šviesą išjungiau.

Šešiasdešimt ketvirta diena
Sekmadienis, 2017-10-15

Pro rytmetinį sekmadienio turgų • Ne ten nugrybavau • Nepriėjau prie kartuvių medžio • Pro muziejų • Šunpliažyje su šunauja • Apsauga nepraleido, bet nuvedė trumpiausiu keliu • Atgal į Hambantotą • Paprūdžio keliukas • Trijų rūšių Šri Lankos griuvėsiai • Deportacija • Kiniškas brangakmenių centras • Pietūs prie apvažiavimo • Per autostradą • Apie gimtąjį ex-prezidento RadžaPakso miestą • Sugadinti vaikai • Lietuva vietiniame žemėlapyje • Dramblių išlaužytos tvoros • Didžiuliai užtverti keliai • Miestas nepažymėtas Gūglėje • Greitas grįžimas namo • Dramblių eisena

25,6 km

Nekoks tasai viešbutis už tokią kainą – didelių skruzdėlių takai visur, daug tarakonų, vanduo tulike nusileidžia silpnai, reikia kibirą prisipylus nupilti, dušas sulaužytas, nedavė antros paklodės apsiklojimui anei rankšluosčio. Bet tie nepatogumai nesutrukdė išsimiegoti, gal net ir per vėlai atsibudau. Septintą jau pajudėjau eiti toliau.

Ėjau ėjau ir turgų priėjau.

Pasižiūriu į žemėlapį, kur jau nuėjau. Susigriebiau, kad norėdamas eiti pakrante, turėjau grįžinėti į rytus, o ne varyti iš karto į vakarus. Teko grįžti atgal.

Grįžau pro turgų ir viešbutį, nusileidau prie žvejų uosto netoli autobusų stoties, kur vakar buvau atėjęs. Prie stoties krautuvėlių, kaip ir vakar, būriavosi musulmonai.

Atsisėdau ant suolelio aikštelėje priešais žvejų uosto. Ant saulės atsisėdau, dar anksti, dar nekepina. Tepuosi kremu nuo saulės, kuri netrukus viską įkaitins, jeigu lietaus debesys neužtrauks. Paskambino vakarykštis taksistas, ar viskas gerai, klausia. Aš tave matau, sako. O aš tavęs ne, sakau. Jis pamojavo, pagaliau pamačiau tarp kitų tuktukų prie autobusų stoties.

Toliau man reikia eiti krantu palei pusiasalį, kurio gale žemėlapyje pažymėtas kartuvių medis. Eidamas tuo kilpiniu keliu bandysiu rasti vietą kur nusileisti prie jūros.

Priėjau stelą, po to muziejų.

Dar anksti, muziejus uždarytas (jei iš viso dirba), apėjau tik aplink, apžiūrėjau išorinę pusę.

Už muziejaus radau keliuką vedantį prie jūros.

Pasukau tuo keliuku vedančiu prie jūros, bet nuvedė mane į privačią teritoriją, prie vandenyno priėjimo ten nėra. Teko apsisukti ir grįžti. Praverstų dronas man žvalgybai.

Radau tvoroje spragą, nuėjau arčiau kranto. Matosi pliažas, bet iki jo nenusileisi, per kaktusus neperlipsi.

Bet paskui netrukus priėjau takelį į pakrantę, pagaliau pavyko nusileisti.

Taip aš atsidūriau Hambantotos šunpliažyje. Šunpliažyje – tikrąja to žodžio prasme. Ten pliažinasi visokie šunys, šuneliai, šuniukai, šunėkai bei šunšuniai. Žmonės, kaip supratau, į šitą pliažą neįleidžiami. Matyt ir šunys negali ten žmogaus atsivesti. Todėl iškart buvau apsuptas šunaujos apsauginių ir aplotas šiek tiek.

Bet su šuneliais aš randu bendrą kalbą, pavyko susiloti ir mane įleido išimties tvarka. Toliau ėjau lydimas šunaujos.

Įbridau į vandenį, vanduo šaltas. Aišku, lyginant su Baltija, karštas būtų, bet lyginant su Šri Lankos pliažais čia vėsoka. Vanduo čia su Antarktida siekiasi, jokių kliūčių tarpe nėra.

Smėlio paplūdimys baigėsi, priėjau akmenis. Užsilipau pažiūrėti, kas toliau. O toliau maža įlankėlė, ten kažkokie stulpeliai, vargiai ten galima bus praeiti. O dar toliau tas didysis naujas uostas statosi, jį tai reikia apeiti, žinoma.

Todėl nebesiropščiau per akmenis toliau, parlipau atgal, apsiaviau kojines ir nubridau smėlėtu keliu lygiagrečiai kranto.

Praėjau bokštą, jo viršūnėje du vaikinukai tupėjo. Pamatę mane pradėjo rėkti ir rankomis mojuoti. Ir aš jiems pamojavau. Einu toliau. Kuo toliau nueinu, tuo tie iš bokšto garsiau rėkia. Kai pasukau dešinėn tikėdamasis išlįsti į kelią, atbėgo automatu ginkluotas sargybinis ir pasakė, kad toliau eiti užginta. Aplink pradėjo rinktis apsaugos darbuotojai.

Kaip tada man tada iš čia į kelią išeiti tada, klausiu. Reikia tau grįžti šunpliažiu atgal, iš kur atėjęs. Kaip sugebėjai čia atibelsti, taip ir išeik. Labai jau toli, ar nėra kokio šortkuto, klausiu. Ne nėra, sako, čia visur uždrausta zona. Bet vienas vaikinukas su raudonais marškinėliais pasišovė mane palydėti trumpiausiu keliu.

Mano smartfono fotografavimo programa staiga nustojo veikti. Gal čia specialiai, kad nefotkinčiau slaptų vietų.

Vaikinukas su raudonais marškinėliais pravedė mane takeliais per šabakštynus iki didelio kaktuso, sako toliau pats išeisi. Padėkojau vedliui. Jam nuėjus fotoaparatas vėl pradėjo veikti. Nusifotkinau prie kaktuso ir išlindau į pagrindinį kelią.

Ketinu nueiti iki pagrindinio kelio pabaigos, paskui pasukti į Tangalės kelią ir tokiu būdu apeiti tą uosto prieigų pelkę.

Kur eini, sustabdė mane tuktukas. Ačiū, sakau, pavežti nereikia, noriu apeiti naująjį uostą per Tangalės kelią. Tuktukistas vietinis, visus kelius čia žino. Ji sako, kad nepraeisiu taip. Kelio gale mane sustabdys garantuotai. O tas senasis Tangalės kelias uždarytas dabar, nieko ten neįleidžia.

Teko apsisukti ir eiti pagrindiniu keliu (faktiškai A2 plentu, katras į pat Kolombą vedė kadaise) atgal Hambantotos link.

Nenorėjau grįžti tuo pagrindiniu keliu atgal į tą pačią  vietą iš kur šiandien atėjau. Pasukau į New Road dėl įvairovės.

Iš New Road įsukau į Jathika Nivasa gatvę, o iš ten į Target Road.

Praėjau pro vaikį su ilga kartimi, jos gale ašmenys šakoms genėti, mango vaisiams nuskinti.

Praėjau pro specialią mokyklą vaikams su negalia. Kaip ir visose mokyklose tvoros išpaišinėtos.

Pagaliau reikia pailsėti, kad kojos nesupyktų ir nepradėtų pūslių auginti. Prisėdau ant tokio neaiškaus statinio, lyg ir paminklo postamento, bet kad ir dar vienas šalia toks pat.

Nusiaviau kojines, pamasažavau kojas, paskaitinėjau naujienas smartfone. Užplaukė mažas debesėlis, bet lietus pliūptelėjo ne toks jau ir mažas. Staigiai įvilkau kuprinę – ten joje toks įvilkimo maišas pritvirtintas dugno skyrelyje. Jei taip būčiau padaręs per vakarykščią liūtį, nebūtų reikėję daiktų džiovinti. Po to išsiskleidžiau skėtį – vargšelio jau trys stipinai lūžę, reiks naują pirkti.

Bet lietus kaip buvo staigiai prasidėjęs, taip pat staigiai ir liovėsi. Vėl viską  susipakavau. Dangus giedras, tikriausiai nebelys.

Pagaliau Taikinio gatvė per Alokapuros gatvę įtekėjo į pagrindinį kelią ir aš atsidūriau prie tilto, pro kurį vakar praėjau.

Bet neilgai ėjau plentu, tuoj įsukau į paprūdžio keliuką. Bandysiu apeiti tą druskos prūdą, prieisiu prie tiesaus kelio, juo nueisiu į uosto apėjimą. Kur eini, klausia pravažiuopdamas tuktukas. Iki kelio galo, paskui į šiaurę suksiu, paskui į pietus ir eisiu link Ambalantotos, atsakiau. Nepraeisi čia, sako, sėsk, nuvešiu ten kur reikia. Ale, pabandysiu praeiti, sakau.

Gana jaukus tas paprūdžio keliukas. Geras asfaltas-aksfaltas, mažas judėjimas, bet žmonės gyvena. Tiesa, tik šiaurinėje keliuko pusėje, o prūdo krantinėje visi namai sugriauti. Kai kurie visai nauji namai, šviežiai dažyti, gražiai atrodė, kai sveiki buvo. Tikriausiai prasidėjus naujojo uosto statyboms visi žmonės buvo iš tų vietų iškraustyti, o namai liko apgriauti.

Taigi dabar esu aptikęs trijų rūšių griuvėsius Šri Lankoje: a) dėl cunamio; b) dėl pilietinio karo; c) dėl naujo Hambantotos uosto statybų.

Ėjau ėjau tuo paprūdžio keleliu kol tas įtekėjo į didelį tiesų kelią. Bet ten šlagbaumas, stuj, sako sargybiniai. Aš ne su mašina, sakau, man tereikia tuo tieskeliu šiaurėn praeiti. Nevalna, sako, čia visiems važinėti, juolab vaikščioti. Tai kaip tatais aš tą jūsų uždarą uostą turiu apeiti, klausiu. Reikia grįžti į Hambantotą ir išeiti į Mataros plentą, paaiškino. Kaip toli eiti atgal, sakau, gal kas nors galėtų iškviesti taksi, katras mane grąžintų prie to tilto, po kurio įsukau į paprūdžio keliuką. Kur kur tau reikia, klausinėja sargybiniai. Nesvarbu, sakau, tiesiog į Hambantotą. Iškvietė man taksi, belaukdamas pasėdėjau apsauginių būdelėje šešėlyje.

Nors manęs niekur nepraleido, visi sutikti apsauginiai buvo mandagūs, draugiški, stengėsi man padėti, nors nelabai suprato, ko man reikia, kur aš čia vaikštau.

Atlėkė užsakytas tuktukas, nuvarėm atgal.

Taigi, galvoju, vėl atsidūriau vakarykštėje vietoje. Jau pusdienį vaikštau, rezultatas nulinis. Niekas neitų su manim į kelionę. Jei būtų koks kompanionas, būtų mane seniai prakeikęs ir palikęs dėl tokio kvailo blūdinėjimo. Todėl geriau man eiti vienam ir bartis su pačiu savimi.

Pravažiavo tas pats tuktukas, kurį buvau sutikęs paprūdžio keliuko pradžioje. Sakiau, kad ten nepraeisi, džiūgauja savo teisumu taksistas. Tu teisus, mano drauge, atsakiau jam, tu geriau žinai.

Užeik užeik, kviečia vištų kriautuvės pardavėjas. Ar turit ko šalto atsigerti, klausiu. Ne, tik šviežių kiaušinių.

Priartėjus prie modernaus autostradinio išsišakojimo užtikau valgyklą nemažą, faktiškai restoraną. Nusprendžiau čia užsukti. Ne tiek pavalgyti, kiek pailsėti. Nors ir užkąsti neblogai būtų – per tą strioką nespėjau papusryčiauti.

Restoranas didelis, bet tuščias. Bufeto puodai tušti, matyt dar ne pietų metas. Pasiėmiau gazuoto vandens buteliuką iš šaldytuvo. Gal yra ko nors paprasto užkąsti, klausiu kasininkės. Ji mane nuvedė į kiemą, ten toks sulčių baras-kioskas, jame buvo daržovių kotletukų ir rolsų. Paėmiau ir tą ir tą. Paprašiau dar išspausti šviežių sulčių. Passion fruit neturėjo, avokado neturėjo, pasiūlė papajos. Nenoriu papajos, sakau, tiesiog citriną išspauskit į vandenį ir druskos žiupsnį įberkit – aiškinu, kaip daryti indišką limbu pani. Nusistebėjo mergaitė, bet ėmėsi daryti. Aš nusinešiau maistą atgal į restorano salę – ten vėsiau, ten ir pavalgiau. Netrukus ir sultis atnešė.

Pavalgęs, rankas nusiplovęs, susimokėjęs ir padėkojęs dar kieme pasėdėjau biškį, kojas pasimasažavau ir drėgnom servetėlėm pašluosčiau.

Toliau į kelią. Įėjau į aplinkkelio įvažiavimą.

Įvažiavimu į aplinkkelį eiti malonu, mašinų mažai. Bet toliau bus autostrada, turėtų būti nekoks ėjimas švilpiant mašinom pro šalį.

Štai ir einu jau autostrados pakraščiu. Trumpa tai autostrada, nemokama, kaip kitos Šri Lankoje. Tai tik toksai platus apvažiavimas aplink Hambantotą su tuo naujuoju grandioziniu uostu. Tuo apvažiavimu išvažiuoji iš A2 plento ir vėl į jį įvažiuoji. Seniau A2 plentas ėjo pakrante, spėju, jog naujojo uosto vietoje arba nebuvo vandens kliūties, arba tiltas buvo. Dabar ten uždrausta zona, toli reikia aplinkui eiti.

Matosi, kad iš to Hambantotos miesto (kuris buvo visai eilinis pietinės pakrantės miestelis) norima padaryti kažkokį monstrą su autostradomis, estakadomis, oro uostais, kongersų centrais ir t.t. Tiksliau – buvo norima, o dabar visos statybos apmirusios. Žinia, Hambantota yra gimtasis ex prezidento RadžaPakso miestas, šalies valdovas gal net sostinę ketino čia perkelti. Svarbiausias dalykas turėjo būti didžiulis uostas – vartai į Pietinį Indijos vandenyną – geitvėjus visiems didlaiviams, plaukiantiems iš Rytų Azijos į Artimuosius Rytus ir Europą. Kai 2015 sausį RadžaPakso nebeišrinko, visos statybos sustojo – žinokitės, neišrinkot – nebestatysiu, pasakė valdovas. Žinia, čia viskas nuo vieno žmogaus priklauso, visus šalies turtus valdo kelios šeimos.

Vienok, neseniai nebaigtu uostu susidomėjo kinai ir pasisiūlė užbaigti, ką RadžaPaksas pradėjo. Taigi, statybos vėl atsinaujino. Pasaulio žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, kad kinai mainais už tai stato čia savo karinę bazę. Ko gero taip ir yra, todėl visi žmonės 5 km (gal daugiau) spinduliu iškeldinti, visi vidiniai keliai uždaryti, tiesiai nebenusigausi.

Priėjau tiesų platų modernų įvažiavimą iš aplinkkelio į uostą. Žinoma, jis uždarytas, nei pravažiuosi, nei praeisi.

Pasigrožėjęs įvažiavimu toliau patraukiau aplinkkeliu. Retsykiais pasitaiko pakelės prekyvietės, bet mažai jų čia.

Užsinorėjau kokoso atsigerti. Matau, vaikai pardavinėja. Prisėdau pas juos.

Ten visai nebuvo suaugusių, tik berniukas ir mergaitė, pradinukų amžiaus. Mergaitė man paruošė kokosą, o berniukas vis bando išsiaiškinti iš kur aš esu. Net žemėlapį atsinešė.

Įkyrėjo biškį man tie vaikai. Berniukas vis griebia iš rankos telefoną, nori pažaisti. Prispaudė ten visko, dabar reikia atstatinėti pradinius ekranus. Ne taip lengva, kai appsas ištrintas iš pagrindinės užduočių juostos. Kai daviau 50 rupijų už kokosą (tas mažas buvo ir minkštimas nevalgomas), mergaitė labai supyko ir reikalavo 100. Sugadinti vaikai prie greitkelio.

Iš kelių sutiktų drambliašūdžių padariau išvadą, kad šituose šabakštynuose skiriančiuose autostradą nuo uždrausto miesto gyvena laukiniai drambliai – dar viena apsauga, kad ten niekas neslampinėtų. Drambliai prasilaužė tvorą į autostradą, naktimis matyt išlenda po trasą pasivaikščioti (gal palenktyniauti). O dienos karštyje čia laksto beždžionės.

Praėjau keletą rodyklių į paukščių parkus ir botanikos sodus – čia to statomo didmiesčio rekreacinė dalis. Nesu girdėjęs, kad tos vietos realiai veiktų dabar, patikrinimui sukti iš kelio nepaslenku. Gal kitą kartą, kai čia atvažiuosiu su draugais.

Priėjau į dar vieną platų didžiulį įvažiavimą į modernųjį Hambantotos miestą. Dabar, kai tas naujas uostas uždaras, kelias irgi uždaras.

Pagaliau priėjau ženklą, kad tuoj bus išvažiavimas iš autostrados į vakarines Hambantotos prieigas. Valio, pakyrėjo man jau eiti tuo greitkeliu saulei kepinant, kur nėra medžių šešėlių.

Jau išlindau iš autostrados, jau einu link miesto. Koks to miesto vardas? Pabandyk rasti Gūglėje. Ten parašyta, kad Wewakanda. Pabandyk paklausti žmonių – niekas tokios vietos nežino. Iš tikrųjų ta vieta vadinasi Mirijjawila, bet Gūglas to nežino.

Šalia kelio kadaise buvo gyvenvietė, bet visus iš čia iškraustė, liko nugriauti namai. Bet ne iki galo, aplinką puošia spalvotos kambarių sienos.

Priėjau pro dar vieną uždarą kelią į uždraustą miestą

Pagaliau, pagaliau priėjau normalią krautuvėlę. Pasėdėjau čia ilgiau, pailsėjau, kolos butelė išgėriau, šeimininkus pajuokinau savi sinhala kalba.

Saulė dar kepina, bet jau jaučiasi, kad tuoj eis vakarop. Spalvos tokios auksinės darosi tuo popietės metu. Geras metas pradėti kur eiti, geros nuotraukos išeina. O ir daug paėjus tas paros metas sukelia geras mintis.

Va ir priartėjau prie normalaus A2 plento, kur galėsiu ramiai be išsisukinėjimų judėti toliau aplink salą, šį kartą vakarų kryptimi be jokių durnų apvažiavimų.

Pagalvojau, ar baigti ėjimą jau čia, ar dar paėjėti link Ambalantotos.

Prisėdau stotelėje atsipūsti. Pamaniau, kad gal geriau važiuosiu iš čia. Kitame etape bus gana įdomu čia pradėti – turėtų būti visai kitoks ėjimas, nei šiandien.

Netrukus stabtelėjo autobusas į Matarą, puiku. Žmonių daug , pasidėjau kurriė priekyje prie vairuotojo, laukiu, kol kas nors išlips ir vieta atsilaisvins. Taip ir atsitiko netrukus.

Autobusas į Matarą stoja dažnai, bet ne visi pakelėje laukiantys žmonės į jį lipa – tik vienas-kitas. Todėl, kad tai mėlynas autobusas, privatus. Žmonės laukia raudono – valdiško, pigesnio keliom rupijom.

Mataros prieigose pravažiavom šventyklą, kurios kieme mačiau, kaip galvą kinkavo ir ausimis plazdėjo didelis dramblys. Pažiūrėjau žemėlapyje, turėčiau praeiti pro tą vietą. Susitiksim dar, didelis drambly.

Temstant jau atsidūriau Mataroje. Maniau kaip ir pereitą kartą bus didelės eilės į greitkelinį sostinės autobusą, bet mano nuostabai autobusų toje specialioje stotelėje stovėjo daug, o studentų anei vieno. Keista, juk toks pat sekmadienio vakaras, kaip ir prieš savaitę. Įšokau į beišvažiuojantį autobusą, net atsisėsti gavau.

Taigi, autobusas nuveš iki namų (beveik), nereikės Galėje persėdinėti, negausiu alaus atsigerti, bet tiek jau to. Autobusas prašmatnus, viduj šalta nuo kondicionierių, sėdynės atsilenkia vos ne iki gulimos vietos – pabandžiau, bet už nugaros sėdintis keleivis užprotestavo – tiek to, greitai mus parlakins namo, nespės įkyrėti sėdėti, nereikia čia tų patogumų.

Ar Maharagamoje bus paskutinė stotelė, paklausiau konduktoriaus, kai priėjo manęs apibilietuoti. Taip, sako. Bet išvažiavę iš autostrados pasukom Forto link ir galų gale atsidūrėm Bastiano privačių autobusų stotyje – ten, iš kur ir išvažiavau vakar. Neblogai ir taip.

Belekiant tuktuku Kolombo gatvėmis užtaikėm eiseną su drambliais – perehera. Didžioji Kolombo perehera vyksta per vasario-kovo pilnatį, čia tik trys drambliai lemputėm apkabinėti išėjo šventyklos relikvijų panešioti, juos lydi šokėjai, muzikantai. Nesigavo nuotraukos staigiai pravažiuojant.

Tvarkydamas nueito kelio žemėlapius pastebėjau, kad mano apėjimo aplink Hambantotą kelio kontūras primena drabmlį.

Šešiasdešimt antra diena
Sekmadienis, 2017-10-08

Rytas tuščiame viešbutyje • Per žioplumą teko žadinti gerą žmogų • Tuktuku į vakarykštį finišą – šiandieninį startą • Ginkluotos statybų baidyklės • Žirniamedžio žydėjimas • Žiebtuvėlis pririštas prie balkio • Vienišas buivolas Yoda užžėlusiame ežere • Karališkojo kokoso skystimas ir minkštimas • Šparaginių pupelių plantacijos • Mažais keliukais eiti fainiau • Pavaišino skaniais blynais • Sunkiųjų darbų kalėjimas • Rūgpienio ir pintų krepšių prekyvietės • Apie buivolių rūgpienį • Sutikau lėktuvo pakeleivį • Susitranzavau džipą į Ambalantotą • Vėl Čegevara • Iš Ambalantotos į Matarą • Studentų eilės prie greitkelio autobusų • Iš Mataros į Galę • Galės stoties snarglinėje • Greitai parlėkiau namo

19,8 km

Atsibudau jau švintant, prieš šešias ir galvoju. Jeigu išėjęs iš kambario rasiu Kumarą jau atsikėlusį, paprašysiu, kad nuvežtų į Yalą ir iš ten pakrante nueisiu iki Kirindos, iš ten atgal šiaurėn į Tisą, paskui į pietryčius plentu Hambantotos link. O jei Kumaras tebemiegos, tai eisiu tiesiai link Tisos. Yalos-Kirindos ruožą praeisiu kada nors kitą sykį su draugais, ten įdomios vietos.

Išlindau laukan, Gražus rytas. Visi tebemiega. Be manęs, šeimininko ir Kumaro viešbutyje nieko daugiau nebuvo šią naktį. Ne sezonas.

Pasėdėjau dar biškelį, pakrenkščiau, pakosėjau, niekas neišlindo, visi tikrai miega. Ir gerai, ko jie turi keltis taip anksti sekmadienį. 06:21 pradedu eiti. Netoli tenuėjau, vartai užrakinti. Tvora aukšta, neperlipsi lengvai. Apžiūrėjau spyną, ji lenciūgą surakinusi. Grįžau prie namelių, apšniukštinėjau, gal kokius raktus padėtus rasiu – nėra. Ką gi, tenka skambinti savininkui, gerai, kad vakar jo telefoną užsirašiau. Atsakė tik iš trečio skambinimo, miegojo kietai. Paaiškino, kad ta spyna nieko iš tikrųjų neužrakinusi, tą lenciūgą galima nuimti ir vartus atidaryti. Atsiprašiau už sutrukdymą, prižadinimą, ir keikiu save. Per žioplumą teko žadinti gerą žmogų. Tikrai, tas lenciūgas nusiėmė, reikėjo man geriau jį patyrinėti.

Pirmyn į kelią. Iš pradžių nelengva, kol neprasijudinau – maudžia visus galus po vakarykščio skubėjimo. Nenumatysi kur gali nutrinti kaskart vis kur noes netikėtoje vietoje. Šį sykį nusitrynė kairioji krūtinė nuo piniginės marškinių kišenėje. Teko užsiklijuoti pleistrą.

Iš pradžių reikia grįžti į tą vietą, kur vakar baigiau eiti. Bus kokie 2-3 km.

Nuėjus kokius 200m pravažiavo pro šalį ankstyvas tuktukas, spėjau sustabdyti. Vairuotojas kiek nustebo, kai pasakiau, jog rodysiu kur vežti. Vardina visokius viešbučius, ne ne, sakau, tik važiuok tiesiai, parodysiu kur sukti.

Pagaliau tęsiu realų ėjimą aplink salę, įjungęs savo trekinimo sistemas.

Praėjau budistų šventyklą, šalia jos stovėjo safarių džipas.

Praėjau pro statybas, jas saugo baidyklė su šautuvu. Ta baidyklė atbaido piktas dvasias, vaikus ir plytelių vagis, tikriausiai.

 

Neapsirūpinau iš vakaro vandeniu, reikia nusipirkti, krautuvėlių čia daug. Klausiu vienoje, klausiu kitoje – vandens neturi. Žinoma, kas pirks vandenį, jeigu galima iš šulinio už dyką prisisemti.

Pagaliau radau krautuvėlę, kur turėjo vandens. Ten ir prisėdau pailsėti. Pažadėjau savo kojoms, jog šiandien nelėksiu, dažnai ilsėsiuosi. Tada jos pažadėjo, jog neformuos ant savęs pūslių ar mazolių.

Taip aš priartėjau prie Yoda ežero. Bet iš pradžių dar prisėdau pailsėti, kremu nuo saulės susitepti ir užkąsti ko nors pusryčiams. Turėjau riešutėlių, nusipirkau kolos, man gerai.

Yoda ežeras užžėlęs smarkiai, ale vis tiek gražus.

Beeinant palei ežerą užtikau kokosus pardavinėjant. Man jau ne pirmą kartą pasitaiko, kad kai užvalgai riešutėlių, netrukus atsiranda ir kito skanaus maisto. Išgėriau karališkojo kokoso skystimą, suvalgiau minkštimą, katras buvo jau gerai prinokęs, puskietis. Man labiau patinka minkštesnis, kiaušinio baltymo konsistencijos.

Bevalgant kokosą pardavėjas vis bando man kokį nors turą įsiūlyti. Šitų vietų žmonės verčiasi safarizmu.

Už kokosą 100 rupijų paprašė – brangoka odnako. Kolombe už 50 galima gauti. Bet čia paežere nemažai turistų-safaristų pravažiuoja, dėl to, matyt, kainas ir užkėlė. Ir dar labiau pakėlė man, kaip baltašikniui. Patingėjau derėtis dėl smulkmenos, aš ne krochoboras. Kita vertus, kokosas buvo didelis, gerai sunokęs, vertas to puseurio. Taip begalvojant davė man mango skanaus paragauti – viskas gerai su tuo pardavėju.

Numečiau kokoso gabalėlį varnai, bat ta pabrokijo, nelesė. Susirado arbūzo žievelę ir rodo man, kas jai iš tikrųjų skanu.

Kieno šitos gražios šparaginių pupelių plantacijos? -klausiu besidarbuojančių moterų. Markizo Karabaso, atsako moteriškės.

Pakyrėjo eiti plentu, pasukau į Senanayakos skersgatvį, kelią paįvairinsiu, Tisos miestą aplenksiu (esu ten buvęs anksčiau) ir kampą nukirsiu.

Netrukus vėl grįžau į plentą – ne tą didįjį, į Rubberwatte rd., neilgas tas skersgatvis buvo.

Priėjau patogią vietą pailsėti, pasėdėjau čia pusvalandį.

Net pasnausti suspėjau kojas ant stalo užsikėlęs. Neskubu šiandien.

Įlindau į Tisos plentą, perėjau tiltą per upę ir vėl nusukau į keliuką – daug fainiau mažais keliukais eiti.

Nusukau į Tisapuros betonkelį. Tikiuosi leis man čia eiti, nors netoli karinis oro uostas ir kalėjimas.

Tokiu keliuku geriau eiti nei plentu. Nereikia mašinų saugotis, į kelkraštį šokinėti.

Šiandien ilsiuosi dažnai. Ilgiau paėjęs pro neapgyvendintas vietas užtikau krautuvėlę, prisėdau ant kėdės prie durų. Iš pradžių taip ir sėdėjau vienas, ilsėjausi. Po kiek laiko atėjo šeimininkė, pradėjom plepėtis. Atvedė man parodyti savo vaikus. Pavaišino labai skaniais blynais. Tai tradiciniai Šri Lankos hoperiai, dubenėlio formos. Bt šiandieniniai blynai kažkokie kitokie, nei įpratęs valgyti Kolombe, kažkokie skanesni. Ir tas sambalas-užsiskaninimas labai skanus, aštrus.

Bevalgant grįžo šeimininkės vyras, visi pakalbėjom. Paskiau nufotografavau juos ir toliau patraukiau.

 

Praėjau pro sunkiųjų darbų kalėjimą. Niekas manęs nestabdė. Vienas kalinys net užkalbino per tvorą, cigaretės paprašė. Gražiai sutvarkyta kalėjimo aplinka, švaru visur.

Statybas praėjau. Kieno tuos gražius rūmus čia statote, paklausiau statybininkų. Markizo Karabaso, atsakė statybininkai.

Prisėdau ant šitų kėdžių pailsėti (tiksliau ant vienos kėdės, man nereikia kelių), nusipirkau fantos buteliuką. Kur keliauji, paklausė pardavėjas. Į Tisapurą, sakau. Čia ir yra Tisapura, atsakė man. Reiškiasi, plentas čia pat. Kaip jūs važiuojat autobusu į Kolombą reikalui esant – iš Tisos, ar iš Hambantotos? Iš Hambantotos, atsakė. Reiškia, jau tolokai nuėjau.

Pagaliau išlindau į plentą. Į Hambantotos plentą, man iki pat Hambantotos nusimato juo eiti. Dar anksti, jei labai norėčiau, nueičiau iki pat Hambantotos tą kelioliką kilometrų šiandien. Bet esu pažadėjęs nelėkti šiandien, dažnai ilsėtis. Užtenka vakarykščio skubėjimo. Dar betrūko, kad pūsles dideles prasitrinčiau, nespės sugyti iki kito ėjimo. Paeisiu dar biškelį, kolei einasi, ir kvatit.

Kelias pasidarė panašus į vakarykštį, kai pradėjau šį etapą. Ir laikas panašus. Tiktai čia jau pakelėje pardavinėja ne medobuolius su pagalvėm, o pintus krepšelius ir rūgpienį. Specializacija čia visur.

Šrilankietiškas rūgpienis (kurd – taip čia ir Pietų Indijoje vadina visus skystus pieno produktus) yra rauginamas iš buivolių pieno. Tų didelių su dideliais ragais, kur mirksta pelkėse ir užžėlusiuose ežeruose, o ant nugarų paukščiai tupi. Tas pienas riebesnis nei paprastų karvių, skonis kitoks. Rauginamas plokščiuose nedegto molio vienkartiniuose induose, juose ir pardavinėjamas. Galima ilgai laikyti ant saulės, nesugenda. Rūgpienis tirštas, kabinasi šaukštu panašiai, kaip žemaitiškas, gal net dar kietesnis. Skanu jo pavalgyti pusryčiams pasiskaninus medumi ar kitulo palmės sirupu.

Iš mašinos išlipo jaunas ponas, eina į mane išsišiepęs, sveikinasi. Mes kartu į Šri Lanką lėktuvu skridom, aiškina man. Mažas pasaulis.

Užsukau į didesnę pakelės valgyklą. Valgyti nenoriu, bet čia patogu išsidrėbus pasėdėti pavėsyje, paplepėti su darbuotojais. Ar čia yra kokia autobusų stotelė į Hambantotą netoli, klausiu. Ne, sako, nėra. reikia kelyje stabdyti. Ar stoja, klausiu. Kartais stoja. O į Kolombą važiuojantys autobusai ar stoja? Kartais stoja ir tie.

Paėjęs dar truputėlį vėl prisėdau pailsėti. Priekyje matosi daug mašinų autobusų – ten toks parkas. Gal ten stoja autobusai, iš ten stabdysiu, užteks eiti šiandien.

Atsistojau prie parko gerai matomoje vietoje, laukiu autobuso kokio nors. Laiko daug, neskubu, galėčiau ir traktoriumi pavažiuoti, dar įdomiau būtų, bet kad tie traktoriukai čia pat aplinkui važinėja, netoli tenuveš.

Pralėkė autobusas į Matarą, tas tai būtų man tikęs, bet kad nesustojo. Reiškia reikia aktyviau tranzuoti.

Neilgai patranzavus sustojo džipas, nuveš iki Ambalantotos.

Vairuotojas mielas diedukas, užsiima saulės jėgainių statyba, radom apie ką pasirokuoti. Prie Hambantotos plentas išvirto į didelę autostradą, bet neilgam. Hambantota – ex prezidento RadžaPakso gimtinė, ten prezidentas ketino pastatyti didelį uostą, didžiausią Indijos vandenyno pietinį hubą. Pradėta statyti gigantiška infrastruktūra, tarptautinis oro uostas, bet 2015 jo nebeišrinko prezidentu ir darbai sustojo. Šitoje šalyje viskas nuo žmogaus priklauso, prezidentas čia kaip monarchas, kaip tiesioginis visų šalies turtų savininkas. Bet ne apie tai dabar galvojau, o apie tai, kaip man reikės tuo greitkeliu eiti, jei iš vis čia eiti galima. Šalia keliukų nesimato. Gal teks žingsniuoti su karvėmis autostrados viduryje.

Priešais mus pravažiavo Čegevaros garbintojų motociklų kolona. Žinia, komunistų gausu Pietų Azijoje.

Štai ir Ambalantota. Atsisveikinau su geruoju dieduku, pasikeitėm telefonais. Paleido mane prie autobusų stoties, greitai iš čia nuvažiuosiu kur reikia.

Netrukus privažiavo autobusas į Matarą. Puiku, iš ten greitkeliu migom namo parsirasiu. Autobusas iš Kataragamos važiuoja žmonių prisigrūdęs, teko pastovėti. Ne bėda, kuprinę numečiau į priekį prie vairuotojo, stoviu sau žinodamas, kad stovėti neilgai reikės, kas nors išlips ir vieta atsilaisvins – keleiviai čia dažnai kaitaliojasi.

Taip ir buvo, netrukus atsirado vieta atsisėsti.

Atlėkėm į Matarą, iš čia jau greitai turėčiau parlėkti namo. Kažkodėl nerandu tos aikštelės, kur stoja greitkelio autobusai. Žmonės rodo, kad reikia eiti į kitą gatvės pusę, į krantinę, čia dabar privačių autobusų stotis. Pasikeitimai vienok nuo mano paskutinių buvimų šitoje vietoje.

Baisiai daug žmonių laukia greitkelinio autobuso į Kolombą. Sekmadienio vakaras, studentų pilna. Eilė ilgiausia, autobuso nei vieno kol kas. Pasitrainiojau biškelį, matau, kad reiks laukti ne vieną valandą. Gal tada ne greitkeliu važiuoti, o Galės plentu? Vienas pijokas bandė man aiškinti, kad padės prasigrūsti į eilę, bet nedaviau jam užsidirbti, grįžau į valdiškų autobusų stotį.

Dar nespėjus grįžti, matau, pravažiuoja autobusas į Galę, tprū, stabdau. Įlipęs net vietą gavau atsisėsti. Greitai nulėkėm iš Mataros į Galę ir nebrangiai, už puseurį.

Galės autobusų stotyje jokių eilių nėra. Iš Galės irgi galima greitkeliu parvažiuoti, matau, jau stovi autobusas į Maharagamą – Kolombo priemiestį šalia autostrados, tie greitieji autobusai iš Mataros ar Galės dažniausiai į ten važiuoja, ne į Fortą, kur centrinės stotys. Man tinka dar labiau, mano namai iš ten net arčiau, nei iš forto.

Sužinojęs, kad tuoj bus kitas autobusas, po jo dar kitas, susigundžiau užsukti į Galės stoties snarglinę gurkšniui alaus. Gera ten vieta, gaila Mataroje tokios dar neužtikau.

Snarglinėje prisitrynė vienas bachūriukas, laksto aplink, bando man padėti, rodo kur alų reikia pirkti, rodo staliuką, kur prisėsti, lekia pažiūrėti ar mano autobusas neatvažiavo. Erzina tokie helperiai. Nevark, sakau, pinigų vistiek neduosiu. Neatstoja, prašo. Bet aš išmokęs ignoruoti, ilgai reikia vesti iš kantrybės, kol supykęs nepasiųsčiau sinhališkai. Bet ir užtrukau tik kelias minutes toje mieloje snarglinėje, nespėjo įkyrėti labai. Man čia labai patinka rinkinukas prie alaus: avinžirnių žiupsnelis, kokoso griežinėlis ir pipiras aštrus.

Atsigaivinęs įsėdau į greitkelio autobusą ir net nepajutau, kaip namo parlėkiau. O studentai Mataroje dar eilėje tebestovi turbūt – kokie neišradingi žmonės. Be to jiems ne fasonas paprastais autobusais važinėtis, tegul stovi.

Maharagamoje pataikiau į lietų – Kolombe jau įsivažiavęs tas per ankstyvas liūčių sezonas. Nespėjau net skėčio išsitraukti, privažiavo tuktukas ir parvežė mane namo. Puikus transportas Šri Lankoje.

Penkiasdešimt devinta diena.
Pirmadienis, 2017-07-17

Sinhališka kava • Tikri swamiai žino kur eiti • Sutikau žygeivius prisiblatninusius prie piligrimų, panašiai, kaip ir aš • Galas artėja mano kuprinei • Budistai maitina hinduistų piligrimus • Ir vėl tie prakeikti natūralistai paklaidino • Pokalbis su medkirčiais • Per Menik upę ir atgal • Leopardai medžioja beždžiones • Nepraleido manęs į Kirindą • Išsimaudžiau ir išsiskalbiau • Pradėjau gerti upės vandenį • Vėl einu su swamiais • Pudža termityno koplytėlėje • Apie arioooohara šūkių naudą • Pasistojimas Varahanos punkte • Vėjas atpūtė telefono ryšį • Vėl išsimaudžiau ir išsiskalbiau • Dramblių murkimas • Nakvynė guolyje ant žvėrių tako

30.7 km

Ketvirtą jau keliasi visi, pasiruošimo šurmulys prižadino ir mane. Kažkiek išsimiegojau, galima eiti. Šeštą eisim, sako mano kaimynai. Vakar pusę šešių pradėjom, sakau, kai jau kelią buvo galima įžiūrėti. Dramblių bijom, sako kaimynai. Garsiau reikia ariooooohara šaukti, sakau aš. Taip pajuokavom kavą begerdami. Sinhalai mėgsta kavą gerti rytais, ne arbatą, kaip tamilai. Tik ta kava ne tokia, kaip Europoje. Į ją ir prieskonių neretai prideda.

Nelaukdamas kol kaimynai baigs susiruošinėti paslampinėjau aplinkui ir radau jau išeinančius 05:40. Prisijungiau prie jų. Ariooooohara!

Stengiuosi neatsilikti nuo savo grupelės. Jis stabteli, ir aš sustoju, nes jau žinau, kas bus kai nulėksiu į priekį – atsiras pavojus paklysti.

Kelias pavirto į takelį, bridom per purvus, bridom per upelį. Mūsų grupelės swami žino kur eiti, ne pirmą kartą piligrimauja Kataragamos yatroje.

Einant tokiais takais į kaliošus dažnai prikrenta smėlio, akmenukų ir kitų kojas žeidžiančių dalykų. Per vieną prisėdimą kojines apsiaviau – nebus taip komfortiška kojoms, bet nebereikės dažnai stabtelėti kroksų išsikratyti ir paskui vytis kitus – daug geriau eiti vienodai, tolygiai.

Sutikau vienodom maikutėm apsirengusius kažkokio vietinio žygeivių klubo naris. Pasikalbėjau su jais. Jie tai ne piligrimai, jie net arioooohara nešaukia, jie tiesiog naudojasi atiradusia proga pereiti didžiulį ir uždarą Yallos nacionalinį parką – panašiai, kaip ir aš.

Prisėdau su žygeiviais pakalbėti ir vėl eilinį kartą atsilikau nuo savo piligrimų grupės.

Mano kuprinei jau artėja galas. Tą viršų galima būtų užlopyti, žinau vieną gatvės šiaučių, tikrą profesionalą – jis man jau taisė šią kuprinę po susidūrimo su drambliais. Bet taisymo daugiau šį kartą: apačia irgi praplyšusi, vidus skutais nuėjęs, vis atsilupa pamušalo gabalai, vienas dirželis nutrūko (gerai, kad pavyko prie kitur pririšti), vienas užtrauktukas užrudijo nebepratraukiamai. Reiks naują pirkti, kai būsiu Lietuvoj – armijos ir civiliams krautuvėse būna patikimų žygio kuprinių.

Palikau tuos skautus-žygeivius po medžiu ilsėtis ir bandau savo piligrimus pavyti kaip nors. Jų nepavijau, bet kitus sutikau.

Žiūriu – tolumoj matosi civilizacija. Daug mašinų ir didelė pavėsinė. Priėjau arčiau.

Reikėjo per tiltelį pereiti. Pastebėjau, kad kai kurie tikri piligrimai ten neužsuka – jiems reikia, kad būtų sunkiau eiti, kad labiau išsektų, o po ta pavėsine jie atitrūktų nuo to sunkaus ėjimo kaifo. Bet mano tikslai kiti, todėl nuėjau per tiltelį.

Ten paruošta prašmatni poilsio bazė piligrimams. Didžiulė pavėsinė sumontuota, daug vandens cisternų. Pavėsinėje stalai ir kėdės. Jau pamiršau, kada ant kėdės besėdėjau.

Vandens duoda ne tik iš cisternų, pavėsinėje yra ir bambalinio vandens, labai skanaus, gėriau ir gėriau vieną krūzelį po kito. Mieste kasdien tokį vandenį gerdamas neįvertinau, koks jis skanus. Tasai iš cisternų kažkoks nevalytas, biškį pradvisęs.

Prisitatė tos stovyklos viršininkas, pakalbėjom. Jis iš Kandy budistų šventyklos. Tai ta garsi šventykla, kurioje Budos dantis saugomas, kur visus Šri Lankos lankytojus veža ekskursijai. Rugpjūčio mėnesį per pilnatį ten vyks didžiausia Šri Lankoje (ir Pasaulyje) perehera – naktinė eisena su drambliais, šokėjais, muzikantais, žibintais. Dešimtys tūkstančių žioplių ten susirenka, viešbučio tom dienom ten negausi.

Taigi, Kandy budistai paruošė ištaigingą puotą hinduistų piligrimams. Ir mane pasodino užu stalo, patiesė banano lapą, prikrovė ryžių, ant jų žirnių košės (dal), visokių daržovių virtų ir marinuotų, visokių padažų. dar pridėjo traškų papadamą. Vos spėju stabdyti, man tik po truputį visko tereikia.

Skaniai pavalgiau, dar vandens gero atsigėriau ir butelius prisipyliau, padėkojau šeimininkams ir toliau patraukiau, nes dar per anksti būtų ilgesniam laikui apsistoti.

Piligrimai eina tiesiai per pievą, aš su jais. Vienoje vietoje jie išskydo į šonus, nebežinau su kuriais eiti. Vieni suka dešinėn, kiti tiesiai, treti kairėn. Tie kurie kairėn, kviečia mane kartu, sako žinantys šortkutą. Ir aš durnas nuėjau.

Nenorėjau vėl pakliūti pas natūralistus j…banus, kaip vakar, bet kažkodėl pakliuvau. Mane subalamutino vienas vyriškis su kroviniu ant galvos – tas tai nepanašus į natūralistą. Pasirodo, jis buvo jų tarnas-nešikas, sekė juos iš paskos.

Ilgai brovėmės per šabakštynus, susibraižiau visas kruvinai. Piligrimai tokiais takais nelandžioja, jie žino kur eiti. O tie skautai-žygeiviai-natūralistai nublūdinėja kažin kur. Mes žinom kur eiti, čia tikrai šortkutas – aiškina jų vyresnysis. Jis net žemėlapį turi ant popieriaus, bet kažin ar jį supranta. Gaila, negaliu offline pasinaudoti Google Earth ar Google Maps palydoviniais žemėlapiais kai nėra interneto. O tai ką esu prieš tai nusikrovęs rodo tik bendras kryptis, jokių takelių ar kliūčių ten nėra pažymėtų. Bet ir geri žemėlapiai nalabai padėtų man – vis tiek nežinau trasos kur eiti. Niekas, nei piligrimai, nei žygeiviai, negali paaiškinti kaip tiksliai bus einama iki Kataragamos, pro kurias vietas. Nėra ta trasa kažkaip pažymėta. Swamiai eina teisingai, bet jie pasikliauja patirtimi, dievais ir maldomis, jų kitoks erdvės ir laiko suvokimas, jiems beviltiška rodyti žemėlapį. Todėl belieka sekti išminčiams iš paskos. Tik kur jie dabar?

Čia ne šortkutas, o longkutas, pasakiau žygeiviams, kai išlindom iš šabakštynų prie upės ir jie pasuko į priešingą pusę, nei mano supratimu reikėtų ieškoti piligrimų. Todėl padėkojau už palydą ir nuėjau savo keliais. Nelindau vienas į džiungles, ten prie upės kelias, prie to kelio sėdėjo draustinio darbininkai-medkirčiai. Priėjau prie jų bandžiau susikalbėti.

Pagal grubų žemėlapį priėjau prie tos vietos, kur Leopardų stovykla, o kitoje Menik upės pusėje Yallos kelias į Kirindą prasideda. Galima persikelti per upę, klausiu medkirčių. Laisvai galima perbristi, atsakė man.

Lengvai perbridęs upę atsidūriau reindžerių poste. Ar kelias dešinėn veda į Kirindą, klausiu. Taip, sako. Ar galima ten eiti, klausiu. Taip, sako. Gerai tada, aš ten einu, sakau. Stuj, sako man, ten pavojinga, labai pavojinga, ten ką tik matėm, kaip leopardas beždžionę gaudė, ten ir meškų yra, ir dramblių. Na gerai tada, sakau, o kur tada tie piligrimai eina? Jie juda į šiaurę aukštyn palei upę iš kitos pusės, o prie upės jie išlenda penkis kilometrus aukščiau nuo šitos vietos. Ne, septynis kilometrus, pataiso kitas reindžeris. Va kur tie j…bani natūralistai mane atvedė, o patys, žalčiai į kitą pusę nuėjo. Užsiraus ant reindžerių, grąžins juos atgal. Jei bent telefono ryšys veiktų, susiskambinti galima būtų kaip nors.

Taigi, perbridau atgal upę ir einu keliuku aukštyn tuos kelis kilometrus. Pašūkauju ariooooohara, gal kas atsilieps iš tolo, tuo pačiu gal netikėtai neužsirausiu ant į kelią išlindusių dramblių.

Mane aplenkė džipas su reindžeriais, rodos (nesu tikras), ten ir tie lydėję gamtininkai buvo susodinti.

Vieninteliai žvėrys kurie išdrįso man pasirodyti, tai langūrai. Vieną ir nufotkinti pavyko.

Kai kur kelias užverstas medžiais, bet reindžeriai kažkaip aplink apvažiuoja.

Ėjau ėjau, ėjau ėjau ir pagaliau priėjau piligrimų stovyklavietę. Nereikia ir sakyti, kaip apsidžiaugiau. Arioooohara, šaukiu jiems. Arioooohara, atsako jie. Daugiau nuo jų nebeatsiskirsiu, niekur vienas nebeisiu.

Stovyklavietė nedidelė, mažesnė net už tą “učkudūrą”, kur šiąnakt nakvojau. Žinia, dauguma lėčiau eina, gal jie po ta Kandy budistų pastoge užstrigo.

Žvalgausi aplinkui, supratau, kad niekas niekur eiti nesiruošia, reikės čia ir pabūti. Upėje nemažai besimaudančių, prisijungiau prie jų. Ta proga išsiskalbiau vakar priprakaituotus marškinius.

Upė negili, išsekusi, vandens užtenka tik tiek, kad apsemtų ant dugno atsigulus.
Guliu ant dugno, kalbuosi su besimaudančiais bachūrais. Jie iš Kolombo priemiesčių, kaip ir aš. Šiandien niekur toliau nebeis, liks nakvoti čia. Nusistebėjau, kad vandens cisternos čia nemačiau, kaip kitose stovyklavietėse. O kuo upės vanduo blogas, klausia jie, geriam visi. Puiku tada.

Prisisėmiau upės vandens kiek aukščiau paėjęs, pakaštavojau – ne blogesnis, nei tose cistrenose. Gal čia jas ir užpildo. Užsipildžiau ir ašai.

Kolei džiūvo mano marškiniai, įsitaisiau ant žemės pavėsyje, pasnaudžiau biškelį.

Marškiniai ir plaukės su katromis maudžiausi greitai išdžiūvo saulėje ir vėjyje. Miego nebenoriu, tad paslampinėjau po stovyklavietę, su swamiais bandžiau pabendrauti.

Vienas paaiškino, kad kita stovykla bus aukštyn upe paėjus 17 kilometrų. Tolokai, reiškia, matyt teks likti čia naktavoti.

Bešliaužiodamas pamačiau, kad maža grupelė diedukų užsikrovė nešulius ir jau ruošiasi eiti. Arioooohara, swami, sakau jam, Katragama kantani ariooohara, sakau jau išmokęs daugiau blatnų piligrimų frazių. Ar priimsit mane į kompaniją? Vyriausias diedukas sutiko ir aš strimgalviais puoliau ruoštis, kad galėčiau juos pavyti. Vytis nereikėjo, jie dar užsilaikė prie koplytėlės pasimelsti.

Taigi, man pasisekė, daug šiandien spėsiu nueiti. Kažin, ar diedukai iki temstant nueis tuos 17 km, gal teks prieš tai džiunglėse nakvoti. Bet su kompanija nebaisu.

Sustojom prie termityno koplytėlės (žavinčius savo natūralumu) pasimelsti ir paaukoti. Swamis uždegė lempelę, taip ir palikom ją degančią nueidami toliau. Negirdėjau,  kad šiose vietose būtų gaisrų-gaistrų.

Eidami nuolat šaukiam ariooooohara. Diedukai net skanduoja tą šūkį. Kažkiek pafilmavau eidamas, žemiau smarkiai supaprastintas pavyzdys.

Tas šūkavimas reikalingas ne tik žvėrims atbaidyti. Bešūkaujančius keliautojus išgirsta kiti, gal kas pasiklydęs apsidžiaugs. Taip susišaukojam tarpusavyje, žinom, ar visi esam kartu neatsisukinėdami. Be to tie šūkiai įkvepia eiti toliau.

Kieti tie diedukai, jau dešimt kilometrų varom sparčiu tempu be sustojimų – dar tokių gerų ėjikų nebuvau sutikęs šioje piligrimystėje. Man jau maudžia visus galus, meldžiu mintyse, kad sustotų pailsėti. Patsai vienas ilsėtis negaliu – atsiliksiu paskui, paklysiu, net arioooohara nepadės.

Pagaliau priėjom vandens cisterną pamiškėj, stabtelėjom užsipilti, aš tuom tarpu kojas kojiniuotas savo pamasažavau, visi padai nuspaudyti, pūslės atsiras. Juk vienas eidamas, ar su lėtesne grupe, aš kas kokius 3 kilometrus prisėdu kojų pailsinti, pačiupinėti, drėgnom servetėlėm pašluostyti. Bet dabar nebuvo kada, jaučiu rytoj bus skausmo ir dantų griežimo po tokio šiandienos ėjimo.

Už cisternos priėjom stovyklavietę nedidelę. Liksiu čia kojų ilsinti. Arioooohara swmiai, sakau pakeleiviams, dėkavoju, kad mane iki čia atlydėjot, liksiu dabar nakvoti čionais. Ariooohara, pasakė diedukai ir nužingsniavo toliau. Bet netrukus apsisuko, grįžo. Persigalvojom, pasakė vyriausias, ir mes čia liksim, iki tamsos nenueisim iki Kataragamos paliubomu. Man stovyklavietės bachūrai išvertė, ką jis sakė, nes tamiliškai tiek dar nesuprantu.

Taigi, jau trečioji nakvynės vieta šiame etape, dar tokio ilgo nebuvau apturėjęs. Išsiaiškinau, kad tas punktas-postas vadinasi Varahana, kad iki Kataragamos beliko geras pusdienis kelio. Puiku, rytoj baigsiu šitą etapą. Paskutinio powerbanko energijos dar liko apie 50% – ir elektros užtekti turėtų. Žiūriu, mano telefonas jau tinklą pagavo, vėjas, matyt, atpūtė. Greitai pranešiau visiems, kad viskas gerai su manimi.

Senukai swamiai įsikūrė šone, aš prisiglaudžiau prie jaunesnių piligrimų. Susiruošiau savo guolį po medžiu kiek atokiau nuo epicentro ir nuėjau pasižvalgyti – dar anksti miegoti.

Stovyklavietė įsikūrė prie kareivių namelio, jis ant stataus upės kranto. Aplinkui makakos laksto, ką nors nugvelbti taikosi. Užėjęs už posto pasigrožėjau gražiu upės vaizdu ir nusprendžiau čia išsimaudyti, bo piligrimai irgi maudosi.

Atsinešiau prie upės marškinius išsiskalbti, pasiėmiau biškelį muilo. Ten toksai rentinys įstatytas upės viduje, aplink jį visi ir skalbiasi, muilus ir bilizną pasidėję ant krašto. Atėjo skalbtis ir swamiai, mielai pasidalinau su jais savo muilo gabalėliu.

Ant akmenų prie upės kita piligrimų grupelė įsikūrė, pabendravau su jais. Ten jaunesni swamiai buvo. Jie mane pavaišino ryžiais ir daržovėmis.

Paplepėjau su piligrimais prie upės akmenų ir nuėjau link savo guolio tolyn į krantą už kareivių namelio. Pastebėjau, kad po mano guolį bėginėja didelės juodos skruzdėlės. Uodų nėra, net keista. Patikrinau kaip purškalas nuo uodų atbaido skruzdėles. Apsipurškiau visas ir atguliau. Dar ne miegoti, dar tik guolio prisimieruoti.

Staiga pasigirdo dramblių murkimas – nežinau, kaip kitaip pavadinti tą jų žemo dažnio skelidžiamą garsą. Vieni sujudo (ir aš), kiti juoktis pradėjo. Tai kareiviai iš savo būdelės šalimais pro garsiakalbį tuos garsus paleido, dabar patys žvengia išėję. Na ir juokai, kai kam gal jau kelnės pilnos.

Kaimynystėje įsitaisę bachūrai man arbatos atnešė. Dar valgyti siūlo, bet aš sotus. Sako, tu blogai tame šone atsigulei, pro tą vietą žvėrys naktį vaikšto. Bet čia juk tik keli metrai nuo jų vietos, jei tie žvėrys ateis, tai visiems klius. Patingėjau kraustytis arčiau gulinčiųjų, mano vietelė tokia patogi. Gal neateis tie žvėrys, išbaidysiu juos savo knarkimu.