Naują dieną pradėjau lėktuve. Pamiegoti nepavyko, taigi jokio tarpo nesigavo. Pradėjo trečią filmą rodyti – holivudišką komediją apie nevykėlius. Mano kaimynui Janui traukinys į Varanasį tik vakare, susitarėm, kad kartu paimsi taksi į Pahar Ganj, iš ten netoli iki stoties. Bet tai atsitiks, jei manęs nepasitiks.

Prieš mus sėdėjo sikhai. Vyrai laikėsi išdidžiai, o jų žmonos dar toli iki nusileidimo pradėjo kraustyti čemodanus iš lentynų. Dar valandą prieš nusileidžiant toks indusų subruzdimas prasidėjo. Kai kurie jau eina priekin temdami savo čemodanus, kur jie skiuba... Žiūri tokia klasikinė žila senelė lyg iš indiško filmo gailiai į mane ir prašo akimis padėti. Paskui paliečia mano ranką ir parodo viršun kur jos bagažas. Nukeliu, ji padėkoja (gal tai vieninteliai angliški žodžiai, kuriuos ji žino). Pribėga stiuardesė, barasi rusiškai ir užkelia tašę atgal. Taip ir kilnojom pirmyn-atgal, kol nusileidom. Ir šį kartą minkštai, sekasi man.

Delio Indiros Gandi vardo oro uostas didelis-didelis. Švarus, kvepiantis, kilimais išklotas. Eiti toli iki pasienio kontrolės. Žmonių ten tūkstančiai. Mano popierius peržiūrėjo per kelias sekundes, uždėjo štampuką ant vizos, pasirašė ir „wellcome to India“ (taip nepasakė, tik pagalvojo toks inteligentiškas, mokytoją primenantis pareigūnas). Nuėjom prie bagažo, laukti teko ilgai. Aš gavau pirmas, pasakiau vis šalia esančiam Janui, kad kol jis lauks savo, einu pasiimti rupijų iš bankomato, ir jei manęs niekas nepasitinka, važiuojam kartu į main bazarą.

Bankomatas davė pinigų, tiktai kvito neatspausdino. Negerai, jo gali prireikti perkant bilietus į traukinį. Paskui ilgai vaikščiojau pirmyn-atgal palei susigrūdusius pasitinkančiuosius su užrašais. Mano vardo, ar panašaus į jį neradau, nors visą pusvalandį vaikštinėjau. Palaukiau Jano prie išėjimo, bet, matyt, prasilenkėm. Nuėjau toliau prie išėjimo, o ten nauja minia belaukiančių su užrašais, bet ne mano. Pasirodo trys lygiai ten yra. Kuo toliau, tuo įdomiau. Šilta, apie 20C. Taigi, nepasirodžiau mane pasitinkančiam indui (vienas Viniuje gyvenantis jaunuolis man sakė, kad jo brolis mane keletą dienų pašefuos Delyje, kol neapsiprasiu), o su bendrakeleiviu Janu (dviems būtų lengviau rasti taksi ir viešbutį) tiesiog prasilenkiau, viską reikės daryti pačiam. O neturiu nieko užsirezervavęs, nieko nežinau apie miestą (išskyrus apie Pahar Ganj rajoną, Main Bazar gatvę, kur Pasaulio backpakeriai tūsuojasi). Pirmyn į avantiūrą.

Apie tuos lygius, išeinant iš oro uosto. Iš pradžių viskas labai civilizuota. Labiau nei Vilniuje, ar Kaune. Praeini pasienio kontrolę, bagažą, muitinę, jau įdomiau: karščiau, kvapniau, triukšmingiau. Daugybė pasitinkančiųjų su užrašais lotyniškomis, indiškomis ir arabiškomis raidėmis. Po to išlendi į lauką, ten dar daugiau žmonių, oras pasidaro toks lipnus, apčiuopiamas. Ten jau kiti žmonės su užrašais laukia. O aš gerą pusvalandį ankstesniame lygyje slampinėjau. Toliau lendi į tunelį, ilgai juo eini ir išlendi į dar sudėtingesnį lygį. Ten dar įdomesni žmonės, ir vėl su užrašais kažko laukiantys.

Girdėjau, kad reikia už taksi iš anksto užsimokėti, nelipti į pirmą pasitaikiusį. Tik tos vietos, kur taksi pardavinėja nerandu. Jau man šnibžda praeinantys tipai „ser, ser, taxi“. Pasakau „no“ ir jie dingsta. Geriausiai kelio klausti kareivio, ten stovi tokie su automatais. Ginklas iš karto parodo, kad žmogus ne koks gatvės žulikas, ar apsimetėlis. Prie vieno kareivio prieinu, paklausiu, kur tie „prepaid taxi“ stendai. Man mandagiai ir dalykiškai viską paaiškina. Pasirodo, reikia išlįsti į dar vieną lygį. Ten dar įdomesni žmonės. Grūdasi prie kioskelio eilėje, čia jau nesimato nei vieno europiečio. Daug purvinų, bet daug ir labai švarių. Su kostiumais ir su chalatais. Baltai apsigobę keleiviai, panašūs į Biblijos personažus. Mergaitės su spalvingais sariais. Treninguoti urlaganai. Įdomiausių žmonių maišalynė grūdasi. Baltaodžiai ir visai juodi. Pastebėjau dar anksčiau nematytą rasę – plaukai ryškai ryži, išsitaršę, kaip Karlsono, bet veidas juodas, vos ne kaip negro, bet veido bruožai europietiški. Čia vienas toks, pagalvojau. Ne, mačiau tokių ir daugiau.

Atstovėjau „prepaid taxi“ kioskelio eilėje, pasakiau, kad man reikia į Pahar Ganj. Paprašė 310 rupijų. Mano smulkiausias banknotas buvo 100, daviau 400. Pasakė, kad grąžos neturės. Pasakiau, kad kitaip neturiu. Paėmė tik 300. Tai kas ką apgavo? Kur tie Indijos apgavikai, melžiantys turistus? Dabar aš pats numelžiau iš taksi tarnybos 10 rupijų (apie 50 lietuviškų centų) Manęs paklausė vardo, išrašė tokį bilietėlį ir pasakė, kad galiu eiti prie bet kurio taksi. Oras toks sodrus, prisotintas, kvepia, lyg kokioje katilinėje – anglimis, degėsiais. Bet nėra bjauru. Net miela kažkaip, primena vaikystę, kai teko gyventi prie geležinkelio, kur savotiškai kvepėjo. Geležinkelio kvapas... Tai jėga, kas supranta.

Kur tie lūšnynai, karvės, ubagai? Rodos važiuojam Vilniaus priemiesčiais. Tik mašinų srautas tokiu metu (apie penktą ryto) kiek per didelis, ir mašinos kartais papypsi. Mašinėlė, kuria važiuoju, grynas zapas senų laikų. Kad būtų švariau ant mano sėdynės numestas adijalas. Vairuotojas tylus, nieko nesiūlo, nejaugi tai, ką visi rašo internete yra perdėta... Pamatysim.

Iš tikrųjų, įsukus į centrą pamačiau rikšas, motorines ir dviratines, karves, daug miegančių žmonių gatvėje. Skamba indiška muzika, slankioja kažkokie šešėliai, ir viskas penktą ryto.

Sustojom prie viešbučio. Užeinu, paklausiu, atsako, kad priims nakčiai už 1200 rupijų. Aš nusiteikęs išleisti 500. Vežk kitur, sakau vairuotojui. Pigiau, nei už 1200 nerasi, sako jis, kainos per šią savaitę žiauriai pakilo. Vis tiek nuvežė prie kito. Užeinu – ten irgi 1200. Vežk, kur pigiau, prašau taksi. Nėra pigiau, sako, gali pats pabandyti paklausinėti. Ok, varom tiesiai, sakau, va, čia iškaba viešbučio, stop, užeisiu. Ir čia 1200. Pasidaviau, nebeturiu jėgų ieškoti. Pasilikau nakvoti trečiajame. Vardas jo „New Hindustani“. Sako, ir internetas čia yra, net wi-fi. Gal ir neblogai. Bet vis tiek rytoj ieškosiu kitos vietos, turiu įsitikinti, ar tikrai čia taip viskas pabrango.

Viešbučio darbuotojas ėmėsi pildyti popierių, jam padėjo kiti apsnūdę kolegos. Iš pakampių pradėjo keltis daugiau darbuotojų, vienas jau neša mano čemodaną, kitas nuėjo paieškoti man vandens (paprašiau buteliuko). Ar yra kas iš Lietuvos čia, klausiu pagrindinio vadybininko. Dabar ne, sako, bet yra buvę. Nors sako, kad nereikia Indijos viešbučiuose mokėti iš karto, bet manęs paprašė depozito, kiek negaila. Daviau 500, pasakė, kad geriau būtų 1000. Daviau tūkstantį, sakau lieku skolingas 200. Ne, 350, sako, čia dar yra ir mokesčiai tokie ir tokie. Per daug esu pavargęs ginčytis dėl aštuonių litų.

Nuėjau į kambarį, patarnautojas atnešė vandens buteliuką už 40 rupijų, daviau šimtinę, nuėjo atnešti grąžos. Grįžo susijaudinęs, sako, pinigas blogas, įplyšęs apie pusę centimetro. Tiek nedaug, pas mus niekas dėmesio nekreiptų. Daviau kitą šimtinę, atnešė grąžą 40, dešimties niekur nerado, dar pridėjo 5 rs monetą. Nesinori ginčytis dėl kelių centų, tegul bus jam arbatpinigiai, nors atrodo, už tą vandenį vis tiek kelis kartus permokėjau.

Kaip su wi-fi, klausiu, kol dar nenuėjo, nes įsijungęs kompą nematau ten jokio prieigos taško. Viskas bus įjungta, sako, paskambink į resepšeną, ten tau slaptažodį pasakys. Telefonas, žinoma, neveikia, taip, kaip ir televizorius. Lipu žemyn su kompu, resepšione viešbučio wi-fi vos-vos gaudo. Paprašiau slaptažodžio, vadybininkas kažkam ilgai skambinėjo, sužinojo ir man pasakė. Bet prisijungti nepavyko, provaiderio ekranas rodo, kad mac adresų perpildymas. Tiek jau to, sakau, einu ilsėtis, tikiuosi, jūs išspręsit kaip nors šią problemą.

Grįžęs jungiu krauti kompo. Buvau prisiklausęs apie įtampos svyravimus Indijos elektros tinkluose, todėl dar Lietuvoje įsigijau specialiai Indijai skirtą apsaugos priemonę. Tik tas stbilizatorius šio kambario rozetėje nesilaiko, kaip ir visi kiti kištukai. Reikia atsargiai klibinti, kol atsiranda kontaktas, paskui nebejudinti, laikytis tyliai, nekvėpuoti. Kita rozetė dar labiau išklerusi, ten niekas visai nesilaiko. Paklodė nešvari, kokio nors užvalkalo suplyšusiam adijalui nėra. Užtat yra rankšluostis (kažkaip keistai kvepiantis) ir net muilo gabalėlis, kaip saldainėlis dailiai supakuotas. Vandens šilto nėra (matyt reikia paprašyti, kad įjungtų, bet aš tingiu lipti žemyn), bet ir šaltas toks drungnas, kad man visai tinka (o aš bijau šalčio). Kaip priimta Indijoje, dušas bėga iš sienos tiesiai ant tualeto grindų, ten skylė. Kaip ir priklauso, tualete kranelis sienoje prie klozeto, šalia padėtas ąsotėlis, kad vandens prisipilti apsiplovimui atlikus reikalus. Pora tarakonų prabėgo, maži tokie, nebaisūs. Visai jauku pradeda darytis.

Kambarys net langą turi. Į kiemą, tiksliau, skylę 1x2 m. Su ranka galima kitą sieną pasiekti. Apačioj šiukšlynas. Viršus uždengtas plastikiniu stogeliu. Tas vanduo, kurį man atnešė užšalęs į sniegą, bet aš turiu vyno, prasiskiedžiau ir gurkšnoju sau dienoraštį rašydamas. Virš galvos lėtai muses varinėja didžiulis ventiliatorius prie lubų prikabintas. Meluoju, musių čia nėra. Šiaip kambarys visai švarus. Ant sienos yra rankenėlė ventiliatoriui paspartinti, bet greitai besisukdamas jis taip triukšmauja, lyg malūnsparnyje pasijauti. Ir pučia per stipriai. Bet kai visai išjungi šį technikos stebuklą, pradeda darytis tvanku. O lėtai besisukančios mentės sukuria mielą komfortą, lyg vėduokle kas vėduotų. Taip ir pamiegojau iki pietų.

Atsikėlęs nuėjau į registraciją interneto pasitikrinti. Vis dar neveikia. Problemos bus išspręstos, žada man naujas vadybininkas.

Išėjau pasivaikščioti pirmą kartą Indijos gatvėmis. Sakyti, kad jos įspūdingos, reiškia nieko nepasakyti. Kur bepažvelgsi, viskas taip įdomu, keista, nauja. Būrys šunų susigrūdę sankryžoje uostinėjasi, kai bandžiau juos fotografuoti, pradėjo loti ant manęs ir grėsmingai artėti. Užtat žmonės leidžiasi fotografuojami, kai kurie net prašosi. Ne už pinigus, šiaip sau. Vienas gatvės batsiuvys, šaukia, „ei, mister, nufotkink mane“, paskui pažiūrėjo, ar gerai išėjo. Gal reikėtų jam atspausdinti nuotrauką ir atnešti... Vaikšto karvės, jų nedaug, bet jos tokios dailios, išdidžios ir švarios, kaip nekeista. Visai nesuvargusios. Šiukšlynai visur, bet stipriai nesmirda. Vilniuje ir baisesnių kvapų užuosdavau.

Žmonės kai kurie skurdesni už mūsų varganiausius bomželius, bet visai nesmirdi (atsimenu, kai pas mane Vilniuje vienas bomžas ateidavo šiukšlių išnešti, dar toli koridoriuje už trejų durų jį užuosdavau). Žmonių daugiau, negu Gariūnuose, nepaprasta prasigrūsti. Ir ne tik mano gatvėje, visame mieste, visoje Indijoje taip. Apie vietinius žmones galima tiek daug rašyti... Tikiuosi pavyks man juos labiau perprasti, prisibendrauti.

Vos išėjęs pastebėjau tokį visai europietišką viešbutį su blizgančiu resepšenu ir uniformuotais darbuotojais. Apžiūrėjau kambarį, visai neblogas, daug prašmatnesnis už tą, kur apsistojau. Prašo 700, o jei būčiau ilgiau, mokėčiau 650 už trečią ir vėlesnes dienas. Yra wi-fi, patikrinau, veikia neblogai. Ne mano kambaryje, žinoma, registracijoje. Bet ten minkšti foteliai, staliukai, tik darbuokis. Labai švaru visur. O viešbučių čia daug. Kas antras namas, pasirodo. Ir einu per visus. Čia Pahar Ganj rajonas, aprašytas visuose kelionių aprašymuose, pamėgta backpakerių vieta. Greitai pamiršau pereitų viešbučių skaičių, tik korteles renkuosi, kainas ir savo komentarus ant jų užsirašinėju. Supratau, kad su internetu pigų kambarį vargu rasiu, bet internetinsiuosi kitaip. Gal per savo mobilų, jei tinkamą SIM kortelę įsigysiu. Taigi internetas jau ne taip svarbu, svarbiau maloni aplinka ir geranoriški darbuotojai. Tiek visokių kambarių prisižiūrėjau – nuo 300 iki 2000. Kai kurie pigūs visai neblogi. Tokį, kur gyvenu galima už 500 gauti. O jei dar pasiderėjus... Akį patraukė vienas toks įdomus su įėjimais iš balkono-terasos – būtų galima išsinešti kėdę ir grožėtis gatvės vaizdais. Kambarys kuklus, murzinas, kainuoja 450. Kitoj vietoj radau švaresnį už 500, ten užsieniečių pilna, matyt „Lonely planet“ aprašytas. Gal ir nieko, pasimankštinčiau stačiais laiptais į 4 aukštą, ten ir terasa su neblogu vaizdu, tik ne prie kambario. Sako wi-fi internetas ten veikia, bet man jau nebesvarbu.

Užkalbino vienas vaikinas, pamatė mane besidairantį ir klausia „viskas ne taip, kaip tavo šalyje, ar ne“. Iš kur žinai, nebuvai mano šalyje, atsakau. Taip ir įsikalbėjom. Jis sako, kad Delyje nėra kas veikti, pavojingas ir nešvarus miestas, geriau vykti į kalnus. Turbūt šalta jau ten, sakau. Dar ne, iki pat gruodžio dar daug kur nueiti galima. Nežinau, sakau, gal ir reikėtų pamatyti Himalajus nors iš tolo. Tik nesinaudok visokių turfirmų paslaugomis, sako vaikinas, jie visi apgavikai. Kreipkis tik į vienintelę valstybinę turizmo instituciją, ji Conaught Place aikštėje, visai netoli. Kaip tiktai einu į tą pusę, sako, parodysiu. Arba dar geriau, pasigaunam rikšą, kainuos tik 10 rupijų (puslitį).

Sėdom į pravažiuojantį tuk-tuką, vairuotojas užsiprašė 20 (viso lito), ok, sakau. Tas vaikinas pradėjo skambinti kažkam. Pavažiavus kiek paklausė, gal turiu kokią nors dovanėlę iš Lietuvos, jis norėtų draugams parodyti. Kaip man pasidarė gėda, kad nepasiėmiau jokių atvirukų ar savo QSL kortelių, juk ketinau, bet beskubėdamas pamiršau įsidėti. Turėjau kišenėje keletą užsilikusių centų, duodu vaikinukui, tas neima, sako sugadintų karmą, jei pinigus imtų, jis doras vaikis, nesipelno iš turistų. Paskui jis pasikalbėjo su rikša ir atsisveikinęs išlipo.

Pakliuvom į kamštį, rikšistas visai neblogai angliškai šneka, papasakojo apie Delio įžymybes. Bestovint kamštyje priėjo perkaręs skarmaluotas senelis su didele lazda, ištiesė ranką, žiūri gailiai. Nieko neduok, įspėjo rikšistas, net įstatymas draudžia duoti išmaldą elgetoms. Gerai sugalvojo valdžia, pamaniau – visi ubagai nuo bado  išmirs ir gatvėse nebeliks paprašaikų. Štai ir turizmo agentūra, vienintelė tikra ir valstybinė, pasakė vairuotojas. Vietoj 20 daviau jam 40, nes rikšistas man labai patiko, toks protingas, labiau išsilavinęs už Vilniaus taksistus, čia faktas. Žmogus man širdingai padėkojo.

Kažkoks keistas pasirodė tas turizmo ofisas – visas namas remonte, tarp cemento maišų ir kitų statybinių medžiagų stalelis, už jo toks dėdė šypsosi, man ranką tiesia. Norėčiau vandens atsigerti, sakau. Dėdė piktai suriko kažką netoli stovinčiam vaikinui, tasai netrukus pasirodė su padėklu, ant jo stiklinė šalto vandens. Kol mėgavausi, dėdė jau sudarinėjo planą, kur aš keliausiu. Nenoriu viešbučio, noriu pas žmones gyventi, sakau. No problems, žinau gerų gesthausų. Delyje nėra kas veikti, rytoj važiuosi į Agrą, Tadž Mahalo žiūrėti. Poryt į Džaipūrą, paskui į Puškarą, ten kaip tik dabar bus šokių festivalis, tau patiks, sako, tarp kitko, sako, tau pasisekė, mes galim gauti ten bilietų, kurie šiaip jau išpirkti. Toliau aplankysi Udaipurą, ten verta kokias 3 dienas užtrukti, paskui Džaislameras, su kupranugariais ten pajodinėsi, jų turgų pamatysi. Jau dešimt dienų programa susidaro. Kokiais traukiniais važiuoti nori, prabangiais ar pigesniais, klausia. Paprastais, kur žmonės važiuoja, atsakau. Tada viskas tau atsieis labai pigiai, tik 498 eurai, įskaitant viską viską. Super, sakau, bet dar noriu pasigrožėti sostine. Ok, ir dar turim gerą naujieną, sako, kaip bonusą, jei kontraktą pasirašysi, mūsų vairuotojas šiandien veltui tave pavežios po miestą, pamatysi visas Delio įžymybes, nors čia nėra kas veikti, geriau, kai aplankysi Radžastaną, važiuok į kalnus, mes tau tokią puikią programą sudarysim... Padėkojau už gerą pasiūlymą, vandenį, ir išėjau. Rytoj ateisiu, sakau atsisveikindamas, dabar man reikia pailsėti.

Nuėjau kur akys veda, vis tiek čia nesiorientuoju. Rikšą pasigauti čia lengviau nei nusispjauti, patys kas žingsnį siūlosi, parveš namo už litą. Dar keletą viešbučių apžiūrėjau, jau vaizdas susidarė, žinau ko ir už kiek tikėtis.

Praalkau, susiradau valgyklėlę su trim staleliais. Prie jų kasa, prie jos išdidus dėdė su dideliu tiurbanu sėdi, sikhas matyt. Sako, sikhai niekada neapgaudinėja, bet gal čia apsimetėlis indusas galvą apsivyniojęs... Aplink porą sėdinčių klientų trys berniukai laksto, dar penki stovi, laukia, kol jų viršininkas prie kasos duos jiems komandą. Televizorius gražią muzikėlę rodo. Prisėdau, meniu atnešė. Užsisakiau tali (tokį daržovių troškinių rinkinėlį),roti duonos su sviestu ir limonado atsigerti. Limonadas vadinasi Limca, jis labai populiarus Indijoje, citrinos skonio, saldus. Už viską sumokėjau 110 rupijų, bus kokie šeši litai mūsiškais. Kaip bonusą dar atnešė deserto – lėkštelę tokių žaliai dažytų saldainėlių, ryžio grūdo didumo, anyžių skonio.

Meniu buvo parašyta, kad jie ir kambarius išnuomoja. Paklausiau apie tai oficianto, jis mane nuvedė pas viršininką už kasos, tas kažką riktelėjo vienam berniukui, jis mane nuvedė kambario apžiūrėti. Mažiukas kambarėlis, be langių, kaip koks skladukas,  užtat tik 200 rupijų – pigiausias iš mano matytų.

Beklaidžiodamas gatvėmis pasijutau kažkoks susitepęs, kažkuo aplipęs, užsimaniau į viešbutį grįžti išsimaudyti. Būrys dviračių su prikabintomis karietėlėmis stovi, jie vadinasi velorikšos. Išsirinkau varganiausiai atrodantį dieduką, skudurais apsirėdžiusį, be kelnių. Jo vežimėlis net stogelio neturi. Parodžiau jam viešbučio kortelę, paklausiau, kiek kainuos nuvažiuoti. Senelis užsidėjo akinius, paskaitė, pagalvojo ir pasakė 50 rupijų. Gerai kalba angliškai, gal dar nuo karalienės Viktorijos laikų atsimena. Nesiderėjau, nors žinau, kad penkeriopai permoku. Pagailo senelio, gal kelnes nusipirks (nors su sarongu turbūt patogiau, niekas neprakaituoja, nesitrina, reikėtų ir man pabandyti taip pavaikščioti). Pavažiavus keliolika metrų senelis dviratį sustabdė ir pradėjo visų kelio klausinėti. Dar paprašė tos viešbučio kortelės, dar akinius užsidėjo ją paskaityti, dar stabdė kitus velorikšistus ir praeivius, klausinėjo. O aš sėdėjau sau atsipūtęs. Po keliolikos minučių mano viešbutis buvo surastas. Daviau šimtinę, bo neturėjau smulkesnių. Senelis davė 40 grąžos, bo išvis tiek teturėjo. Tiesa, iš pradžių jam pasiūliau tą truputį įplyšusį banknotą, kurio viešbutyje neėme. Senelis padejavo, kad ir jis negali tokio pinigo priimti, teko duoti kitą.

Neilgai pabuvau savo kambaryje. Apsiprausiau ir išėjau toliau Naujojo Delio tyrinėti. Užsukau dar vieno viešbučio pažiūrėti, toks visai civilizuotas pasitaikė, White Klove vadinasi. Kas tas “klove”, gal dobilas su klaida parašytas. Kambarys atrodo visai europietiškai, tik be langų (retai čia rasi kambarį su langais). Kaina taip pat europietiška – 2500 rupijų (140 Lt), už tiek panašų gal ir Lietuvoj rastum (Vilniuj sunkiau, Vilniuj brangu).  Stengsiuosi nebeužsukinėti į tokius blizgančius. Išlindau į tą vietą, iš kur mane velorikša parvežė, ketinu pats rasti tą Conaught Place aikštę.

Vienam ilgai neina pabūti, prisigrętino toks jaunikaitis, pradėjom plepėtis. Jis sako, man nieko iš tavęs nereikia, tik noriu pasipraktikuoti angliškai. Kad ne anglas aš, nei amerikietis, atsakiau. Bet angliškai gerai šneki, sako. Tegul praktikuojasi, ar man gaila. Ir aš beplepėdamas pasipraktikuosiu. Labai teisingai nešiojiesi savo tašelę, sako, ne šone, o ant priekio, kad kokie negeruoliai pravažiuodami motociklu nepagrobtų. Šiaip Indijos žmonės geri, labai draugiški, sako. Aš pats ne indas, aš iš Nepalo atvažiavęs čia studijuoju ir dirbu, sako. Žiūriu, ko tavo akytės siaurokos, sakau, bene būsi šerpas. Ne, juokiasi jis, esu gurkas. Ar seniai čia esi, kiek žadi būti, ką žadi veikti, klausinėja. Iš pradžių pagyvensiu Delyje, paskui bus matyti, sakau. Neužsibūk Delyje, sako, čia nėr kas veikti, geriau varyk šiaurėn į kalnus. Arba į mano gimtą Nepalą, kai čia nusibos. Nenusibos, sakau, tik viza baigsis, tiktai Nepale tuomet bus šalta. Ne visur, paprieštaravo jis. Tik neužsirauk ant falšyvų turizmo agentūrų, sako, jos apgaus. Yra tik viena valstybinė turizmo agentūra, tek per ją galima organizuoti keliones. Jie padeda nesipelnydami, pagal valstybinę programą, tau nebereikės pusdienį stovėti eilėse prie traukinio bilietų, vargti ieškant viešbučių ir t.t. Jie sudarys tau patogią programą, pamatysi viską ką norėsi. Ta vienintelė valstybinė agentūra yra netoli, sako, kaip tik į tą pusę einu, galiu parodyti.

Taip ir plepėjomės iki tos Conaught Place aikštės, tiksliau žiedo, dar tiksliau žiedų komplekso. Jis parodė kažkokias nedideles duris su mėlyna turizmo iškaba, palaukė, kol ten užeisiu, pats nuskubėjo savo reikalais.  Tos įstaigos viduje atrodo, kaip tikroje turizmo įstaigoje – lyg tai nemažai žmonių, langeliai. Mane nuvedė į vieną tokį kabinetą, kur pasikalbėjau su banditiškos išvaizdos dėde. Iš pradžių paprašiau Delio žemėlapio, buvo pašauktas berniukas ir jam liepta padaryti kopiją ir atnešti. Tuom tarpu manęs klausinėjo, kiek ilgai čia būsiu, kur apsistojau, kur dirbu, kokia mano šeimyninė padėtis ir pan. Noriu važiuoti į Gudžarato valstiją, labiausiai domina Sauraštros regionas, kažkur tarp Diu ir Dwarkos, ten šventos vietos ir pliažai be europiečių, sakau. Dėdė nustebo, net persigando, tik nevažiuok ten, sako, ten nešvaru, pavojinga, ten narkotikų trafikas per jūrą vyksta, pilna kareivių, nušaus be įspėjimo. Geriau važiuok į Radžastaną, kaip visi turistai. Ir Delyje neužsibūk, čia nėra kas veikti, va mes tau galim padėti gauti bilietus visur, pačiam bus labai sunku. O aš pasipasakojau, kad atvykau keliauti savarankiškai, viską noriu patirti pats, pagalbos man nereikia. Tiesiog čia informacijos centras, ir atėjau tik informacijos pasiklausti, pvz., kokiu transportu geriau vykti iš Ahmehabado į Somanthą, ten šventos vietos, ten Krišnos šventykla Veravle, o paskui, kaip iš ten į Palitanos kalną geriausiai nusigauti, domiuosi džainistų šventyklomis. Dėdės kreiva šypsena kažkur dingo, pasakė, kad neturi mane dominančios informacijos. Atsisveikinau ir išėjau. Žemėlapio man nebedavė, bet ir kam jis man, iš to plano mažai naudos, gatvėse vis tiek nėra lentelių su pavadinimais. Šiame mieste reikia orientuotis pagal Saulę, kvapus, intuiciją ir rikšas.

Tik išėjus prisistatė dar vienas vaikinas ir šnipštelėjo: turiu įspėti, kad lankėtės blogą reputaciją turinčioje įstaigoje, ten sėdi apgavikai. Ar ką nors jiems jau sumokėjote – klausia. Dar nespėjau, atsakau. Puiku, sako, aš parodysiu tikrą valstybinę turizmo valdybą, ten jums tikrai padės. Kad nereikia, sakau, pats viską susirasiu. Vaikinas neatstoja, sako, kad čia man vienam nesaugu, jis galėtų viską papasakoti, parodyti ir nuo visokių apgavikų apginti, jis oficialus gidas, ir pažymėjimą kažkokį rodo. Ačiū, nenoriu, sakau. Mano brolis turi namelį ant vandens Kašmire, tokią plaukiojančią valtį ežere prie Srinagaro, sako, galiu labai pigiai pasiūlyti, pamatysi tikrą Kašmyrą, nepasigailėsi. Pagaliau kašmyrietį susitikau, girdėjau, kad jie didžiausi sukčiai Delyje. Skaičiau, kad ne vieną turistą tame ežere yra išlaikę, kol visus pinigus išsiurbė, atseit, į krantą negalima, ten dabar karas, neramumai. Iš tikrųjų Srinagare dabar nesaugu, taip rašo Indijos laikraščiai, pasiskaičiau žinias prieš išvykdamas. Pabėgau nuo to gido šalin.

Dar daug kas mane bandė kalbinti, jau nusibodo ir atsakinėti. Brauniesi per žmonių minią ir girdi: Ei, mister, gal ko reikia? Ei, ser, turiu gerų cigarečių. Gal reikia hašišo? Iš kur tu? Koks tavo geras vardas? (norėčiau žinoti, koks mano blogas vardas) Koks tu aukštas. Kaip tu protingai atrodai.  Kokie tavo gražūs plaukai. Niekada tokių komplimentų nesu girdėjęs, ypač gatvėje. Kažkuo priminė gatvės vaiko frazę iš vieno rusiško filmo „diadia, tvoji briuki v polosku, daj papirosku“. Delyje tikrai nenuobodu.

Temti pradėjo. Radau keletą interneto kavinių, ten galima savo kompą prisijungti per laidą, dviejose tikrinau. Vienoje 30 rs/h, kitoje – dvidešimt. Reiškia, nebus bėdos su internetu. Venoje tokioje kavinėje pamačiau užrašą „New! Mobile SIM internet“. Nagi nagi, ką jie siūlo. Berniukas tarpduryje sėdėdamas man pasiūlė pirkti USB 3G modemą už 3500 rs, turėčiau greitą internetą visur. Pirmą mėnesį duoda 4 GB nemokamai, po to reikia dasipirkti. Nebrangu, faktiškai galima gauti unlimited už 1000 rupijų. Belieka pagalvoti, ar man to reikia.

Dar pora viešbučių aplankiau, nieko ypatingo, normalios kainos ir sąlygos, galėčiau bet kur apsistoti. Paklydau truputėlį, bet pavyko rasti kelią atgal, neprireikė rikšos. Tamsoje reikia orientuotis pagal viešbučių reklamines šviesas. Dar sykį apsilankiau tame viešbutyje su terasa. Nuspręsta, ten rytoj keliuosi.

Grįžau namo. Maloni staigmena – wi-fi veikia, nors rodo labai silpną signalą, pavyko greitai susitvarkyti paštą.

Ant stogo, pasirodo, restoranėlis besąs. Tiesa, vaizdo jokio nesimato ir kanalizacija atsiduoda, bet šiaip tvarkinga, patogūs foteliai, klausausi gatvės triukšmo, šūviai retsykiais pasigirsta, linksma. Užsisakiau tiesiog dūręs pirštu į vegetarinį meniu: Aloo dom, butter Roti, aloo paratham. Alų ar viskį gersite, ser, klausia berniukas. Norėčiau vyno sakau. Turim King Fisher, sako. Bet čia alus, atsakau. Užtat stiprus, atsako. Bet alaus negeriu, noriu vyno, sakau. Oficiantas nuėjo protingesnių pasiklausti, kas per daiktas yra vynas. Arba internete pažiūrėti. Matyt taip ir padarė, grįžęs pradėjo vardinti Indijos vynus, juos, pasirodo čia neseniai pradėjo daryti. Kokio galit parodyti, klausiu. Jokio, bet palaukit truputį, gausim visko. O gal turite lassi (tokio skanaus kefyro su prieskoniais), paklausiau. Obižaješ, načalnik, atsakė, pas mus pats geriausias. Tai duokit čia, sakau. Tai atšaukti alų ir viskį, klausia, lyg būčiau užsakęs... Puikus restoranėlis, nereikėjo ilgai laukti. Buvau vienintelis klientas, netoli plepėjosi koks dešimt darbuotojų, yra kam mano užsakymus vykdyti. Tai ką gavau buvo labai skanu. „Aloo“ reiškia bulvę, taigi, gavau tokį lavašinį blyną su bulvių košės įdaru ir aštrų daržovių-prieskonių troškinį su bulvių gabalėliais.  Soti vakarienė kainavo 150 rupijų, kokius 8 litus, brangus restoranas.