Mano Indija MMX+

įkvėpimo gaudytojo dienoraštis

atgal toliau Ketvirtoji diena 2010.11.10

Apsigyvenimas naujoje vietoje

« pradžion

pabaigon »

Žadintuvas prižadino penktą. Reikia išsičekinti, bo šeštą baigiasi mano buvimo para. Maloniai nustebino tai, kad neprašė jokių papildomų mokesčių. Matyt suprato, kad ir taip nemažai nulupo. Ir čemodaną su didžiąja kuprine sutiko pasaugoti keletą valandų.

Nuostabu vaikščioti bundančio miesto gatvėmis dar tamsoje. Iš visų pusių girdisi krenkštimas, spjaudymasis. Jausmas, lyg eitum per prisigrūdusį žmonių komunalinį butą. Bet taip ir yra, gatvėse čia daug kas gyvena. Reikėtų ir man pabandyti. Žmonės įsikūrę jaukiai, kas prausiasi, dantis valosi, o kas jau pusryčiauja. Nemažai dar saldžiai miega ant tokių medinių padėklų, mačiau dieną juos suštabeliuotus pasieniais. Kai kur lauželiai dega, šildosi prie jų skarelėmis apsigobę vyriškiai. Šviesos dega iš garažo tipo pirčių-prausyklų, ten grūdasi švaruoliai – kas laukia šilto vandens kibirėlio, kas tiesiai iš šlango apsipila drungnu vandeniu.

Jau greit septynios, ketinau pasiieškoti pusryčių arbatėlės, bet mane užšnekino toks jaunuolis. Pasiūlė gerą viešbutį už 500. Einam pažiūrėti, tikrai neblogas, geresnis už tą, kur nakvojau už 1350. Yra net langas, tiesa, ne į lauką, o į kaimynų kambarį. Bet jau esu nusižiūrėjęs įdomesnių vietų. Koks tavo geras vardas, klausia vaikinas, Atsakau ir klausiu, koks jo geras vardas. Rahul, atsako. Pastebėjau, kad indai iš karto teisingai ištaria mano vardą ir jo neužmiršta (nieko panašaus Europoje ir Rusijoje). Ką ketini veikti Indijoje, klausia Rahulas. Jis siūlo neužsilaikyti Delyje, o pakeliauti po Radžastaną, aplankyti Džaipurą, Jodhpurą, Udaipurą, Džaislamerą. Reikia pamatyti ir žiurkių šventyklą, žiurkė – tai Ganešo įsikūnijimas, ar žinai, klausia. Nežinojau, atsakau. Aš tuo labai tikiu, sako. Be to, sako, mano pagrindinis dievas yra Brama, ir jo žmona ar sesuo, sako, dabar tiksliai neatsimenu, sako, yra Savitri. Kažkur girdėtas vardas, rodos, toks jogos centras yra Vilniuje. Būčiau pradėjęs klausinėti apie dievus, bet Rahulas nukreipė kalbą apie žemiškus dalykus. Jei norėtum kur keliauti, sunku bus tau gauti bilietus į traukinį, sako. Čia tau padės valstybinė turizmo agentūra, sako. Tokia tik viena, kitos netikros ir apgaudinėja, sako. Kaip tiktai aš ten dabar einu, galiu palydėti, sako. Kodėl ne, paryčių laiką reikia kažkaip užmušti, bus įdomu pabuvoti trečioje kontoroje, tiesiog pasiplepėti, gal ką naudingą sužinosiu. Ar dirbs taip anksti ta agentūra, klausiu. Ji dirba kiaurą parą, kad tik turistams geriau būtų, sako Rahulas. Tikrai ten dabar nieko nepirksiu, sakau. Ir nereikia, sako, jie ir taip su malonumu suteiks tau visą informaciją apie Indiją. Beeinant išsitraukė telefoną, skambina kažkam ir sako tikriausiai maždaug taip „kelkis, vedu tau vieną lohą, nepamiršk mano procentų“. Man sako: skambinau broliui, jis serga, man labai rūpi, kaip jis dabar jaučiasi.

Kontora atrodė visai nieko, su solidžiais užrašais. Ten dirbantis vyriškis paaiškino, kad Commonwelth žaidynės čia Delyje neseniai baigėsi, bet visi dalyviai pasiliko apžiūrėti Indijos, Net pats Amerikos prezidentas Obama pasiliko čia pakeliauti, todėl traukiniai ir autobusai visi užimti, bilietų niekur negausiu. Tik jų pati tikriausia vienintelė valstybinė agentūra galėtų man padėti ir suorganizuoti kelionę po visą Radžastaną. Ar galit man padovanoti Radžastano žemėlapį, klausiu. Be abejo, atsakė, ir paliepė vienam iš darbuotojų padaryti kopiją. Aš sakau, kad dar norėčiau pabūti kiek Delyje. Kodėl Delyje, klausia, čia nieko įdomaus, purvina, oras užterštas, triukšmas. Geriau važiuojam tuoj pat į Džaipūrą, rožinį miestą, o jei taip nori Delio, vairuotojas viską dabar aprodys. Koks tavo viešbutis, važiuojam, paimsim tavo bagažą ir keliaujam. Mandagiai padėkojau ir pasakiau, kad užeisiu rytoj. Turbūt. Gal būt. Pamatysim. Išsitraukė iš lentynos tokį apibrizgusį albumą ir pradėjo rodyti nuostabių Radžastano miestų nuotraukas. Mūsų kainos mažos, mes nesidarom jokio pelno, čia valstybinė politika tokia, kad populiarinti šalį. Ačiū, sakau, dar kartą ačiū už žemėlapį, pagalvosiu apie jūsų pasiūlymą, bet šiandien dar liksiu čia.

Išėjom su Rahulu atgal į Pahar Gandžą, „rikša, rikša“, šaukia jis. Nereikia, sakau, pasivaikščiokim. Nebrangu, tik dešimt rupijų (50 ct) tekainuos, sako. Na gerai, sakau. Sėdam į dviračio priekabą ir važiuojam. Gal einam gerti alaus, klausia Rahulas. Ne, geriau lassi, sakau aš. Jis pradėjo juoktis ir padainavo kelias dainas apie lassi. Maždaug tokias „prisigėriau lasi ir važiuoju į Varanasi“ (panašiai skamba ir hindi kalba). Suradom vietelę, kur tą lasi daro toks berniukas, metų kokių aštuonių. Man paprastą, sakau. O man su bananais, užsisakė Rahulas. Kainavo 20 Rs su kapeikom, daviau 40. Begurkščiojant tą nuostabų gėrimą pašnekovas pasisiūlė pats su savo mašina pavežioti po Radžastaną kokią savaitę ar dvi. O kaip tavo darbas, klausiu. Aš viską suderinsiu, atsako. Maloniai paaiškinau, jog aš kitoks turistas, noriu viską daryti pats, pirktis traukinio bilietus, ieškotis nakvynės ir t.t. Tu gaiši daug laiko, sako Rahulas. Laiko aš turiu užtektinai, sakau aš. Apsikeitėm telefonais, jei vis dėl to aš tikrai nuspręsčiau samdytis Rahulą. Vėl pasigailėjau, kad suvenyrų iš Lietuvos nepasiėmiau jam padovanoti. Na, bent lassi pavaišinau.

Žiūrėk, šventų žmonių paradas ateina, parodė Rahulas. Taigi krišnaistai, tokie patys, kaip ir Lietuvoje. Pasirodo, jų ir Indijoje esama, niekad nemaniau. Priėjau arčiau – tikri indai, ne europuečiai. Keistų dalykų čia pamatysi nuolat.

Atsisveikinęs su nauju pažįstamu (čia dešimtis draugų per dieną susirasi net nenorėdamas) užsukau į vakar nusižiūrėtą Anand viešbutį. Paprašiau dar kartą parodyti tą kambarį, kur durys išeina į terasą. Man parodė ne tą, kur vakar, o galinį. Tai dar geriau. Noriu čia gyventi. Tris kartus perklausiau, ar 450 yra galutinė kaina, ar nebus jokių mokesčių. Dar patikinau, kad jei čia patiks, pasiliksiu ilgiau. Einu atsinešti daiktų, sakau, nieko neįleiskit į šį kambarį. Pasiųsim berniuką daiktų atnešti, siūlo. Ne, aš pats, berniukas tegul labiau patvarko kambarį, sakau. Turim daug berniukų, juokias vadybininkas.

Beeidamas atsinešti čemodanų pajutau, kad pradėjau čia kiek per drąsiai elgtis, diktuoti savo sąlygas, Europoje tai gal ir naglumu būtų palaikyta. Bet čia taip priimta, mane puikiai supranta, tai jaučiu. Kai esi pasimetęs, per daug mandagus, į tave čia žiūri iš aukšto, bet kai parodai, kad tu čia viršininkas, pradeda būti paslaugesni, šypsotis, nebeapgaudinėti. Žinoma, reikia išlikti maloniam, neprarasti humoro jausmo.

Išeinat iš pirmojo viešbučio paklausė, ar lieku Delyje. Taip, sakau. Kodėl neliekat pas mus, klausia. Todėl, kad per brangu, susiradau pigiau, sakau. Ir mes galim sumažinti kainą, sako. Per vėlu, atsakiau. Bet vis tiek ačiū, sakau, kad priglaudėte pirmą naktį ką tik atvykusį ir dar pasimetusį keliautoją. Suprantu, sakau, kad tuo pasinaudojote, tokia jūsų specializacija. Aš radau geresnę vietą, o jums taksistas atveš naujų ką tik atvykusių pasimetusių klientų. Pasijuokėm ir gražiai atsisveikinom.

Atėjau į naujus savo namus. Kažkaip iš kart pajutau, kad čia man patiks. Trečiam aukšte, įėjimas per balkoną. Kambarys gale, niekas pro šalį nevaikščios. Atsidarai duris ir Delis po tavo kojom. Gali išsinešti kėdę ir išsidrėbęs mėgautis miesto vaizdais, garsais, ir kvapais. Ir skoniais – apačioje kelios lauko valgyklėlės, šūktelėsi ir atneš ką nors skanaus. Tualetas indiškas, tai dar geriau, laikas išmokti naudotis ir priprasti. Sako, europietiški tualetai čia labiau smirdi, nuolat užsikimšę. Vanduo bėga drungnas, jei norėsiu karšto, berniukai atneš kibirą karšto. Jiems ir drabužius išskalbti galėsiu duoti.

Vaizdai pro balkoną tokie fantastiški, jiems aprašyti užtrukčiau ilgiau, negu žiūrėti. Pabandysiu tai padaryti vėliau, kai labiau apsiprasiu.

Atėjo vadybininkas, paklausė, ar viskas gerai, ar nenoriu pusryčių. Neblogai būtų arbatėlės, sakau. Tuoj atneš, sako. Atėjo berniukas, toks visai europietiškos išvaizdos, bet labai blogai angliškai kalbantis. Užsakiau, kad atneštų ko nors skanaus, pavyzdžiui Puri sabdži ir čai masala, žinoma. Puri tai tokie daugiasluoksniai traškūs blynai, prie jų skanus mirkalas su žirniais ir truputėlis nuostabaus aštraus mišinio. Arbata balinta, saldi, lyg per pusę būtų skiesta kondensuotu pienu. Sako, prie tokios priprantama. Už viską sumokėjau 45 rupijas (2,5 Lt), berniukas apsidžiaugė, kai leidau grąžą (5 rs) pasilikti.

Kambaryje ir televizorius yra, vadybininkas įjungė. Paskui bandžiau perjungti kanalą, pultelis neveikia. Paspaudinėjau mygtukus ant televizoriaus – neveikia. Tiesa, išjungimo mygtukas suveikė. Bet atgal įjungti televizoriaus jau nebepavyko. Teks apsieiti be bolivudiškų klipų.

Užtat viena iš abiejų rozečių duoda elektrą, stabilizatoriaus kištuko nereikėjo ilgai klibinti. Ir palubės ventiliatorius sukasi pasisiūbuodamas. Tiesa, jo greitis nesireguliuoja, kaip pereitame viešbutyje, bet išsijungia. Paskui vėl įsijungia, kas svarbiausia.

Durys į tualetą neužsidaro, reikės ką nors sugalvoti. Labai nesmirda, tik vanduo baisiai garsiai čiurlena. Ant sienų mažos skruzdėlytės bėgioja, bet tarakonų dar nemačiau, kaip vakarykščio viešbučio tualete.

Išėjau į balkoną pasėdėti, ten jau laukia berniukas-patarnautojas, ką atnešti pietums, klausia. Nežinau, sakau, dar nealkanas. Jis pradeda vardinti visokius patiekalus, aš jį sustabdžiau ir pasakiau, kad man dar reikia pasiruošti, turiu truputį dar pasiskaityti apie Indijos kulinariją. Jis vis tiek beria patiekalų pavadinimus. Gerai, sakau, tiks čapati. Jis vardina čapati rūšis. Pasakiau pirmą pasitaikiusią. Jis siūlo dar kažką daugiau, pasakiau kad dabar nevalgysiu, vėliau lai atneša. Kelintą, klausia. Nežinau, sakau, paskui paprašysiu, kai išalksiu. Ar pirmą valandą bus gerai, klausia, gal antrą. Nežinau, sakau, užsakysiu vėliau. Gerai, atnešiu antrą valandą, sako. Dabar 12:18.

Nespėjau įsijausti dienoraštį berašydamas, priėjo toksai vyriškis šypsosi ir klausia, ar nieko netrūksta. Atrodo padoriai apsirengęs, pamaniau, dar vienas viešbučio vadybininkas. Sakau, gal ir staliukas balkone man praverstų, tada tikrai pasilikčiau dar dienai ar dviem. Staliuko jis paieškos, bet dabar galėtų ir norėtų atnešti man arbatos ir ko nors pavalgyti. Pasirodo, tai arbatos išnešiotojas, sakosi iš Nepalo. Štai, kodėl jo akytės siaurokos, greitai nepaliečius iš išvaizdos pažinsiu. Dabar jau 12:30. Jaučiu, kas kelios minutės kas nors užlips pas mane į balkoną ir ko nors pasiūlys. Trukdys dirbti, bet čaj masala, lasio ar vandens gausiu kada užsinorėjęs. Jei gerčiau alų (sako jis čia neblogas ir pigus) išvis būtų fantastika – sėdėčiau kaip restorane su įspūdingais vaizdais. Arbatą atnešė greitai, paėmė 10 rupijų, kad Lietuvoje būtų toks servisas. Įsivaizduoju, sėdžiu kur ant suolelio, patvory ar net savo balkone ir man kas pusvalandį nešioja arbatą už 50 centų ar pietus už du litus.

Atnešė pietus. Į laikraštį suvynioti čapati paplotėliai, tarkuotų ridikų lėkštelė, aštrių padažų dubenėliai ir svarbiausias patiekalas – tiršta lešių sriuba, matyt ta pati, aprašyta Senajame Testamente, už kurios lėkštelę Ezavas pardavė Jokūbui pirmagimystės teisę. Skani sriuba, aš ir pats savo pirmagimystę į tokios lėkštelę mainyčiau. Deja, neatsimenu, kaip tiksliai ji vadinasi, vėliau paprašysiu, kad primintų. Sriuba čia ne su šaukštu valgoma, į ją dažomas paplotėlis. Ir dar lassi atnešė vaikas, bet nesuprato, kad noriu nesaldžios, gavau bananinės. Ir dar arbatos čaj masala. Už viską sumokėjau 130 (7 Lt), maniau, bus pigiau. Tas vaikis jau bando negarbingai pelnytis, nebedaviau jam arbatpinigių.

Kol sėdėjau balkone ir su kompu darbavausi, jau ir keturios. Reikėtų eiti pasivaikščioti, pasirūpinti SIM kortele skambinimui. Jei liksiu su Omniteliu, už roamingą sumokėsiu daugiau, negu visa kelionė bus kainavusi. Dar reikia šampūno nusipirkti, dezodoranto. Ir pasiinternetinti būtina. Rodos pradedu orientuotis savo rajone, bet tik mažoje dalyje. Vaikštau vis ratais, bandydamas prisiminti vietas, kažkoks planelis galvoje jau atsiranda. Nors nelengvai tai sekasi, klaidesnio miesto, rodos, nesu matęs. Visai atsitiktinai priėjau tą vakarykštę SIM interneto kortelių parduotuvę, ten ir interneto kavinė. Naują kortelę man sutvarkė per 15 minučių, turėjau viską, ko reikia: pasą (jų kopijavimo aparatas davė juodą blyną vietoj nuotraukos, daviau jiems savo namuose pasidarytą kopiją), spalvotą nuotrauką, kvitą iš viešbučio. Pati kortelė (AirTel) kainavo 320, dar nusipirkau kreditų už 500. Skambutis į Lietuvos mobiliuosius tinklus kainuoja apie 10 rs/min (puslitis), į stacionarius dar pigiau. Vietiniai iš vis beveik nemokami. Patikrinau, veikia, skambina, po kiekvieno skambučio rodo tarifų likutį. Patogiau, nei su mūsų ežiais. Man vis siūlė tą USB bevielį modemą, bet pasakiau, kad pagalvosiu iki rytojaus. Pasakiau, kad dar sugrįšiu pasiinternetinti ir išėjau pasivaikščioti. Išlindau į didesnę gatvę, bet toli nuo Pahar Ganj nenuėjau. Pažiūrėjau, kaip žmonės grūdasi prie šnapso parduotuvių. Daugiausiai perka viskį, romą, vyno nesimatė iš tolo.

Grįžau arčiau namų, ten tos visai tikras supermarketas priešais mano viešbutį. Prie durų apsauginis, prasčiokų neleidžia, o man duris atidarė. Viduje keistas manufaktūros kvapas, bet yra šaldytuvai, truputėlis prekių. Pora rūšių sūrelių, trejetas rūšių sulčių, sriubos paketėliai, dar šis bei tas. Gal pusės Antakalnio Rygos parduotuvės dydžio, prekių dar mažiau. Kainos baisios, europietiškos (sultys po 60 rs, sūreliai po 80). Bet žmonės perka, ne tik užsieniečiai. Čia radau šampūno ir dezodoranto, abu kainavo 275. Aišku, kai jau nusipirkau, tuoj rasiu geresnės ir pigesnės kosmetikos. Išeinant sustabdė apsauginis, paprašė parodyti čekį, įdėmiai jį paskaitė, bet prekių parodyti neprašė. Va kokia įdomi čia tvarka.

Išėjęs radau tą patį berniuką lassi pardavinėjantį, jis prisiminė mane, pasišaukė. Jam padeda dar mažesnis jo broliukas, jam gal šeši kokie. Darbuojasi nuo penkių ryto iki vėlaus vakaro. Nebežinau ir ką begalvoti apie vaikų darbą, bet dar baisiau, kai jie elgetauja. Nusipirkau lassi paprastą už 12 rs, bet man padarė bananinį.

Netoli paėjus radau tokią padoresnę vietą pavalgyti, ten turistai vakarieniauja. Ir man atrado vietelę pačioje gatvėje, stalelis aukštas, siauras. Užsisakiau Puškaro Thali, jį sudaro daržovių korma, šachi panji, ryžiai, čapati, kurdas (toks raugintas tirštas pienas). Ir, žinoma, lassi užsigerti. Lassi buvo skanus, sūrus. Bet pagrindinis patiekalas kažkoks prėskas, norisi pipirų užsiberti. Supratau, toje vietoje baltieji ponai maitinasi, tikras indiškas maistas jiems per aštrus.

Grįžau pasiinternetinti. Ryšys lėtas, paštą pasitikrinau ir tiek. Gal tikrai įsigyti tą USB daiktą, gal vargo nematyčiau. Būtų gerai jį parduoti kam prieš išvykstant – bet sako, kad nesupirkinėja? Nebent parduočiau kam Lietuvoje, ketinančiam Indijon traukti. O gal tas daiktas man pačiam pravers, kai dar kartą čia grįšiu. Bet technologijos tada jau gali būti pasikeitusios, tas daiktas bus pasenęs. Abejonės vis dar kankina dėl to.

Grįždamas dar paslampinėjau, riešutėlių nusipirkau iš dieduko. Susikalbėjom pirštais, parodžiau, kokie man patinka, davė paragauti, paėmė iš manęs 10 rs, pasvėrė saują, nupūtė luobeles, subėrė į iš laikraščio sulankstytą paketėlį – turi tokių prisiruošęs. Dar vandens nusipirkau butelį nakčiai taip pat už 10 rs.

Grįžęs per klaidą užlipau aukščiau. Ten irgi terasa-balkonas, tik durų – langų nėra, gyvena tokiose nišose darbininkai tarp skaldos ir anglies krūvų, įdomu, kiek jie moka už kambarį.

O maniškis kambarys gal ir nešvarus kiek, bet jaukus darosi. Ypač pradžiugino, kad bėgo šiltas vanduo. Galvą išsiploviau naujuoju šampūnu, nenuplikau, vis dėl to Head&Shoulders tarptautinė markė. Padirbėjau su kompu, išėjau prieš miegą naktiniu miestu pasigrožėti. Jau pusiaunaktis, supermarketas, kuriame buvau, užsidarė. Apsauginis liko budėti prie durų per naktį. Sėdi ant šaligatvio, telefoną spaudo, žinutes siuntinėSja. Žmonių sumažėjo, bet ne triukšmo. Vis dar pypsi, vis dar burzgia, vis dar loja, vis dar groja. Man visai nieko, būtų labai keista, jei tokioj žmonių maišalynėj būtų tyla.

Užsidariau duris, einu miegoti. Štai ir jis, rudasis kambariokas perbėgo per veidrodį. Kitas jau lipa į mano tašę lovoje. Kokia Indija be tarakonų. Parsivešiu porelę namo. Vis daugiau jų atbėga, matyt susidomėjo nauju gyventoju. Gesinsiu šviesą ir miegosiu, gal ir jie atguls.