Pagaliau išsimiegojau kiek telpa, be žadintuvo. Jau po devynių. Vos spėjau pasidžiaugti dušu, į duris jau beldžiasi nepalietis patarnautojas, klausia ar nereikia ko išskalbti, arbatos, pusryčių. Išskalbti kol kas nereikia, arbatos ir pusryčių norėčiau. Nubėgo atnešti, o aš nuėjau viešbučio prasitęsti.

Pusryčiai: pora čapati, bliūdelis su mirkalu (ten žirniai ir kitos daržovės), šalia padėta aitrių ridikų, pipirėlių, kažkokių sūdytų daržovių. Ir čai masala, žinoma. Blynai suvynioti į Hindustan Times. Norėjau paskaityti vedybinius skelbimus, bet čia sporto puslapis. Fu, kriketas. Norėjau suglamžyti ir išmesti, bet atėjo patarnautojas, pasiėmė, gražiai sulankstė. Gal pats paskaitys sporto naujienas, gal kitam klientui blynus suvynios, gal riešutėlių pardavėjui gatvėje atiduos, kad tas sulankstytų maišelį.

Pavalgęs susimąsčiau kaip toliau gyventi. Nesigauna planuoti toli, pasiplanuosiu tik šią dieną. Reikia vis dėl to nusipirkti tą USB modemą, labai gundo galimybė internetintis visur, kur noriu. Prireiks kokios informacijos, pasiguglinsiu ir pasivikipedinsiu kur nors prisėdęs ant kelmelio. O jei bus broadband, tai visai puiku. Pinigai baigiasi, reikia bankomatą susirasti. Mačiau vakar porą, jie už durelių, šalia apsauginiai stovi. Reiškia saugu. Gal dar po centrinę traukinių stotį pavaikščiosiu, čia netoli. Kol kas bilietų nepirksiu, tik apsižvalgysiu, kas ir kaip. Jei dar bus laiko ir noro, kokią nors istorinę-revoliucinę vietą aplankysiu. Tik vieną. Be to šiandien ketvirtadienis, girdėjau, kad prie kažkokios mečetės ketvirtadieniais atliekama qwali sufistinė muzika. Bet vargiai man pavyks tai rasti ar ten patekti, reikia su kokiu muslimu susidraugauti. Gal kitą ketvirtadienį, jei Delyje liksiu, inšala.

Taip bemąstant vakarykštis berniukas arbatos išnešiotojas (čia-wala) atėjo. Namaste,(čia taip "labas" hindiškai) sako, tuoj pusryčius atnešiu. Namaste, sakau, bet pavėlavai. Mane jau nepalietis aptarnavo.

Išėjau į balkoną pasižvalgyti. Galėčiau visą dieną žiūrėti, čia nuolat vyksta įdomūs dalykai. Štai eina budistai tibetiečiai apsivynioję Latvijos vėliavos spalvos drobulėmis. Šoninė gatvelė purvinesnė, ten žemesnės kastos žmonės kruta. Vienas sėdi apsikrovęs maišais, skudurus rūšiuoja. Prie jo dideliame katile kažkas verda, bekelnis tamsiaodis kažką maišo. Kitas, su kelnėm, pasiėmęs didžiulį duršlioką semia ir pila ant skuduru užtiesto stalo kažkokią baltą masę. Gal taip sūrį daro. Ten pat ant žemės vienas dėdė tokiam seneliui pėdų masažą daro. Kas metras vis kiti žmonės, vis kiti darbai. Susigėdau, kad aš nieko nedirbu. Reikia išsitraukti kompą ir dirbti. Galėčiau būti gatvės programuotoju, įsitaisyčiau kur nors tarp gatvės dantisto ir ausų krapštytojo ir koduočiau sau. Vakare po darbų su kaimynais arbatėlės išgertumėm. Kol kas pabūsiu balkono programuotoju. Bet labai nedaug ką padarysiu šiom dienom, dar reikia apsiprasti.

Mano kambarys užsirakina su pakabinama spyna, daug kur taip Indijoje. Iš vidaus – skląstis.

Iškeliavau Pahar Ganj gatvėmis link Sim Internet ofiso. Pridaviau dokumentus, sako, trečią mano USB wi-maxas (juokauju) bus gatavas. Kol kas nuėjau stoties patyrinėti. Hašiš, ser, good marihuana vis šnibžteli man kažkas į ausį. Prieš stotį gatvę kirsti reikėjo, ne taip paprasta. Perėjų anei šviesoforų nėra, geriausiai prisigretinti prie vietinių mokančių mikliai laviruoti tarp mašinų ir bėgioti su jais. Girdėjau, kad užsieniečių turizmo ofisas yra antrame stoties aukšte. Bandant lipti sustabdė kažkoks pareigūnas (ar panašus į jį) ir paprašė traukinio bilieto. Sakau, kad tik ketinu jį prkti. Čia išvykimo salės, bilietus reikia pirkti kitur, aš parodysiu, sako. Keista pasirodė, kad tas budintis pareigūnas taip paprastai pasitraukė iš savo posto ir veda mane kažkur. Puiku, pabuvosiu dar vienoje „bul-šit“ turizmo kontoroje. Jis sako, kad užsieniečiams bilietus pardavinėja vienintelėje vyriausybės patvirtintoje kasoje, kažkur ten ir ten, bet prieš tai reikia apsilankyti vienintelėje vyriausybės patvirtintoje kontoroje, už 20 rupijų mane nuveš. Įsodino į vieną motorikšą, sako palaukiam, tuoj ateis vairuotojas. Tuom tarpu klausinėjo iš kur aš, kiek laiko būsiu Indijoje, kur apsistojau. Sako, Delyje nėra kas veikti, būtinai važiuok į kalnus. Radžastane vyksta festivaliai, visi traukiniai ir viešbučiai toli į priekį rezervuoti, bet užsieniečiams padeda vyriausybinė turizmo įstaiga, ten gaus bilietus bet kur. Tas rikšos draiveris dingo kažkur, mane nuvedė pas kitą rikšą, įsodino, pats šalia atsisėdo. Nuvažiavom į Connaught Place, kur jau buvau trijuose biuruose.

Jau nusibodo aprašinėti tą patį per tą patį: biure man sako, kad Delyje nėra kas veikti, Bet jei taip nori čia būti, mes galėtumėm visą dieną pavežioti po įdomias vietas tik už 200 rs. Tik reikia iš anksto užsisakyti. O po to būtinai nuvažiuok į Kašmyrą: Srinagarą, Ladaką pamatysi ir tada iš lėto leisiesi žemyn į Pietus. Ar galiu nusileidęs iš Pietų skristi į Šri Lanką, paklausiau. Bandžiau užsisakyti bilietą internetu, bet man nepavyko, aiškinu. Mes viską tau padarysim, sako. Paskambino kažkur ir pasakė, kad už 11,000 bus lėktuvo bilietas (žinau, kad internete 3000 kainuoja su visais mokesčiais). Padėkojau, sakau vėliau pirksiu. Sako, reikia dabar, paskutiniai bilietai, daugiau nebebus. Tiek to, sakau, palikim bilietus. Gal galiu gauti Delio planą, paklausiau. Man davė spalvotą - rimtesnė kontora už anksčiau buvusias, ten geriausiu atveju tiktai neryškias kserokopijas duodavo. Aš ir pagyriau. Listen, sako, pajutęs mano užslėptą ironiją, mes tikrai vienintelis oficialus Indijos turizmo ministerijos biuras, va diplomai ant sienos, va mano turizmo ministerijos darbuotojo vizitinė kortelė, va, žiūrėk čia – išsitraukė nučiupinėtą tarptautinį kelionių vadovą – mes ir čia esam paminėti, ir iškaboje parašyta, kad esam Govt.Approved, jei mes meluotumėm, mums policija tokią baudą uždėtų... Stengiausi garsiai nesikvatoti - argi taip turėtų kalbėti turizmo ministerijos atstovas, argi taip turėtų atrodyti oficialus turizmo biuras, kontoros plotas kaip vieno kambario butas, nei vieno užsienio turisto šalia nesimato... Dėl viso pikto paklausinėjau apie Gudžarato valstijos įdomybes, tas dėdė tik mykė kažką, rodos, nieko apie tą valstiją ir nežino, bet vis sako – važiuok geriau į Kašmyrą, Gudžarate pavojinga. Koks tavo geras vardas, paklausiau. Ahmedas, prisistatė dėdė (aišku, kad kašmyrietis). Ačiū už sugaištą laiką, ser, sakau, buvo malonu pabendrauti, gailiuosi, kad nieko nepirkau iš jūsų... Mes ir nieko nepardavinėjam, mes oficialus informacijos biuras, nutraukė Achmedas, jei norit pirkti kokį turą, mes tik nukreipsim kur reikia. Būtinai aplankysiu jūsų nuostabų Kašmyrą, pasakiau. Bet dabar turiu eiti ir pagalvoti. Ir ačiū už spalvotą žemėlapį.

Jau pavargau nuo tų turizmo biurų, siųsiu velniop gatvėse turistus gaudančius agentus, nors ir įdomu paplepėti. Kelionę į stotį reikės pakartoti, visokius pareigūnus tikrinančius bilietus reikia varyti šalin, tikėti tik ginkluotais policininkais. Pagalvojau, kad gaila ir tų „valdininkų“ sugaišto laiko, dar kokį žemėlapį iš jų „nukliančinu“, bet juk pats pas juos nesiveržiu, mane atveda, ir dažniausiai iš karto tiesiai sakau, kad nieko nepirksiu, tik informacijos pasiklausiu, jei jau jie informacijos biuras. Ne, negaila jų sugaišto laiko, negaila ir mano, tas bendravimas kažkiek pralinksmina. Bet jau nusibodo. Vėliau, kai įdegsiu, apšepsiu, apsirėdysiu indiškais rūbais, ir nenebūsiu panašus į naujoką, mane nustos gaudyti. Dažniau būsiu vedamas į visokias krautuves, ten gal ir arbata mane vaišins, nors nieko nepirksiu. Bent pasistengsiu maloniai pabendrauti su pardavėjais, tegul jiems irgi būna „entertainmentas“.

Tas falš-pareigūnas man buvo davęs ir Connaught Place aikštės planelį, visai reikalingas daiktas. Dabar pats laikas labiau parytinėti šią didžiulę aikštę. Tai keli koncentriniai žiedai. Viduj yra Radživo aikštė, aplink ją Indiros aikštė. Ji sudalinta į segmentus, pažymėtus raidėmis nuo A iki N. Einant ratu pasirodo ir ženklai, kur koks segmentas prasideda. Labai patogu. Viskas daug labiau civilizuota, negu mano Pahar Ganj rajone, todėl ne taip ir įdomu. Einu aplinkui, kas dešimt žingsnių bando užkalbinti, bet dabar į kalbas nesileidžiu. Vienas labai įkyrus buvo, vis mano plaukus gyrė. Klausiu, gal jis norėtų parodyti kokią nors tikrą valstybinę turizmo agentūrą. Iš pradžių vaikis apsidžiaugė, kad pats užkibau, bet paskui suprato ironiją. Bet čia pat tikrai pati geriausia agentūra, sako. Bet jei nenori agentūros, aš ir pats galiu po visą Indiją tave pavežioti, sako. Bet jei nenori niekur važiuoti, galiu nuvesti į pačią geriausią ir pigiausią parduotuvę, vis neatstoja jis. Galiu būti geras gidas, parodysiu miestą, tik 100 rupijų, sako toliau. Negalima pykti ant tokio įkyruolio, juk tik stengiasi kažkaip užsidirbti, nevagia. Tačiau jei įkyrių gatvės pardavėjų lengva atsikratyti – tiesiog nueini – tai tie „agentai“ sekioja paskui tave ilgai. Gerai, kad pamačiau kažkokį banką, ten rimtas ginkluotas policininkas stovi. Įėjau vidun, susiradau bankomatą, pinigų pasiėmiau. Kol užtrukau, įkyruolis nuėjo kitos aukos ieškoti.

Įšsukau iš žiedo ten, kur mano manymu turštų būti Pahr Ganj. Ilgai ėjau pro kažkokią siaurą gatvelę, panašią į mūsų praėjimus tarp garažų. Iš tų garažų baldus pardavinėja. Čia turistai retai užsuka, niekam aš neįdomus. Porą kilometrų ėjau, tie baldai vis nesibaigia. Pavargau, radau stovintį velorikšą, sakau jam: nuvežk mane už 20 rupijų į Main Bazarą. Tik už 30, sako. Nesiderėjau dėl pusličio (nors gal reikėjo), parlėkėm į man pažįstamas vietas. Pafilmavau iš vežimėlio važiuodamas.

Užsukau į telekomunikacijų kontorą USB interneto darytis. Ten mane jau pažįsta. Dar sykį nuskanavo pasą ir pasakė užeiti po trijų valandų.

Namuose ant laiptų jau laukė manęs grįžtančio berniukas patarnautojas. Jis pasistengė pasitikti pirmesnis už nepalietį patarnautoją. Ką valgysit pietums, ser, klausia. Užsisakiau čapati su sabdži (daržovėmis), sūraus lassi (šį kartą atnešė teisingai), arbatos. 130 paprašė.

Pavalgęs ir išsimaudęs išėjau į balkoną ir pastebėjau įdomų dalyką. Virėjai į didžiulį katilą ryžių supylė padažą, išmaišė tokia lopeta. Paskui užtiesė stalą balta drobe, pastatė kažkokio šventojo paveikslą. Padabino tą paveikslą girliandomis ir pasmilkė aplinkui. Tai ir yra pudža, matyt. Prie stalo į eilutę pradėjo rikiuotis mažos mergaitės. Po šventojo pagarbinimo virėjai ėmė greitai krauti košę i vienkartines lėkšteles iš folijos ir maitinti mergaites. Po jų atsirado berniukų eilė. Po jų ilga ilga eilė suaugusių. Dauguma pavargėliai, bet buvo ir geriau atrodančių. Moterys (jų mažai) stojosi į atskirą eilutę. Niekas nesistumdo, gražiai prieina, pasiima lėkštelę ir plastmasinį šaukštą (valgė ne su rankomis) ir paeina šalin. Ir velorikšų privažiavo, ir jie gavo. Šalia garsiakalbiai grojo gražią dvasingą muziką. Pavalgę visi lėkštes metė ant žemės, šiukšliadėžių čia nėra. Rodos, iš bado čia žmonės nemiršta. Žinosiu, kur pavalgyti, kai pinigų neturėsiu.

Paskambino iš Interneto kontoros, mano USB devaisas jau gatavas. Atėjau pasiimti, įjungiu į kompą, neveikia, sako neteisingas slaptažodis. Bandom vienaip ir kitaip, bandom į kitą kompą jungti, tas pat. Vadybininkas jau nervuojasi, vis skambinėja į tą kontorą, iš kur prietaisą gavo, Siunčia berniuką atnešti naujo. Neveikia ir naujas. Sakau, einu pasivaikščioti, padarykit, kad ant jūsų kompo veiktų, tada paskambinkit.

Beidamas radau gražių atvirukų po penkias rupijas. Išsiųsti galima tik iš pašto, parodė, kad jis netoli, tame pačiame Connaught Place. Jau ir temti pradėjo. Klaidžioju siaurų gatvelių labirintu, pafilmuoju vis (esant blogam apšvietimui filmukai atrodo visai nieko, nuotraukos blogiau). Nufilmavau, kaip vienas diedukas daro paan – žalią smailėjantį medžio lapą patepa kažkuo, dar užtepa kažką, įdeda riešutų gabalėlių, dar užlažina kažko, dar pabarsto kelių rūšių milteliais, susuka ir paduoda laukiančiam klientui. Padarė ir man, sumokėjau 5 rupijas (kiek mažiau, nei 30 lietuviškų centų), įsidėjau į burną, kramtau. Iš pradžių bjauru, bet netrukus pasidarė skanu, burna prašviežėjo. Neišspjoviau, nurijau, nežinau, ar teisingai padariau. Velorikšistų beveik visų dantys raudoni nuo to betelio, Connaught Place sienos apspjaudytos raudonomis seilėmis, iš pradžių galvojau, kad kraujas.

Paskambino iš kontoros ir pasakė, kad problemos su Reliance serveriu, sutvarkys rytoj, reikės ateiti po pietų. Todėl nuėjau interneto ieškotis kitur, pilna tų interneto kavinių, tik reikia į tinkamą rajoną pakliūti. Štai ir iškaba „10 rs už pusvalandį“. Pirmą kartą mane aptarnavo ne vyriškis, o mergina (nedaug čia pastebėjau dirbančių moterų, bet apie jas paskui). Paėmė mano pasą, padarė kopiją. Paso kopija įsegama į bylą net jei 5 min. pasiskaipini, taip užkertamas kelias terorizmui (jei būčiau teroristas, rasčiau 1001 ir dar vieną būdą prisijungti anonimiškai). Davė ethernet laido galą. Liepė vienai mergelei (bulgarei, kaip sužinojau paskui) pasislinkti, mane pasodino visai greta, mūsų ekranai visai šalia, matom kas ką daro. Apsauginis vaikšto, ir visų ekranus stebi, kad niekas nepadorių tinklapių nežiūrinėtų. Paprašiau apsauginio vandens atnešti (reikia jį nuvyti nuo mano ir bulgarės ekranų), tas pašaukė berniuką, pats liko su mumis. Vanduo kainavo 20, internetas tiek pat (užtrukau daugiau, negu pusvalandį, nes greitis tragiškai mažas).

Dar paklaidžiojau, nuėjau į vieną aikštelę, kur karvės būriuojasi. Nedaug jų vaikšto gatvėmis, (nebent į vežimus pakinkytos), jos koncentruojasi keliose Pahar Ganj vietose. Jei kuri per toli nuklysta, policininkas ją parveda atgal, švelniai su lazdele paragindamas. Tos karvutės tikrai mielos, tokios švarios, visai neperkarusios, girliandomis apkabinėtos, kai kurios papuoštos, ragai nudažyti, matyt joms ir makijažą daro. Nepastebėjau nei vieno karvašūdžio, matyt juos surenka ir panaudoja smilkalams, parfumerijai, maistui. Pastebėjau keletą homo sapiens ekskrementų, bet visai nedaug (matyt ir juos surenka smilkalams, parfumerijai ir maistui). Tie gatvės šiukšlynai daugiausia susidaro iš plastmasinių maišelių ir visokių pakuočių, popierių čia gerbia, nemėto, ypač, jei kas nors ant jo parašyta ar atspausdinta. Kuo toliau, tuo labiau pamilstu Indiją.

Nusipirkau vandens 2 l butelį nakčiai ir buteliuką koka-kolos - leidau sau šventę pasidaryti. Sumokėjau 35 už viską. Dar neiškentęs nusipirkau riešutėlių pas vakarykštį dieduką. Ir dar tokių naminių čipsų. Sumokėjau 20 už porą laikraštinių maišelių su skanėstais.

Parėjau namo, o ten kanalizacija užsikimšusi. Aš nekaltas, popieriaus nemėtau, visai juo nesinaudoju (apie indiško tualeto ypatumus reikės parašyti atskirai). Nebaisu, į gatvę nueisiu, kaip vietiniai daro. Ir tualeto durys staiga pradėjo užsidarinėti, matyt nujausdamos, kad tuoj pradės smirdėti. Gyvas namas, protingas. Myliu Delį, myliu Indiją.