Mano Indija MMX+

įkvėpimo gaudytojo dienoraštis

atgal toliau Šeštoji diena 2010.11.12

Kelionė į paštą ir atgal

« pradžion

pabaigon »

Penktą ryto po langais kažkas taip gražiai ir gailiai uždainavo, įrašiau fragmentą. Ilgai dainavo, nebesulaukiau pabaigos, vėl užmigau.

Atsibudau labai vėlai, nes gulti buvau nuėjęs antrą – vis skaitinėjau sukauptus kompe Indijos vadovus. Nepadariau namų darbų prieš išvykdamas, todėl reikia dabar naktinėti. Užsimokėjau dar už vieną dieną, paprašiau, kad kanalizaciją sutaisytų, pasakiau, kad TV neveikia, nors man tai nėra labai svarbu. Sako, viską sutvarkys per 10 minučių. Sutikau nepalietį patarnautoją ant laiptų. Užsisakiau pusryčius (tą pat, kaip ir vakar, kad ilgai neaiškinti), arbatos (už viską 60), daviau išskalbti maikutę (triusikus pats išsiskalbiu po dušu besimaudydamas, kojinių skalbti nereikia, bo jų čia nenešioju). Paprašiau, kad atsiųstų plumber-wallah (santechniką) sutaisyti kanalizacijai, bet tikriausiai čia beviltiškas reikalas. Jau pusiaudienis, pažiopsosiu pro balkoną ir palauksiu skambučio iš telekomunikacijų kontoros, tada ir eisiu pasivaikščioti. Kol kas pabandysiu padirbėti. Labiausiai tai patinka daryti balkone-terasoje. Patogiau būtų kompą ant stalelio pasidėti, bet ir ant kelių neblogai. Kambaryje yra stalelis, bet labai žemas. Ant jo plastmasins ąsotėlis vandeniui, pora stiklainėlių. Tokie ąsotėliai visur vietinėse valgyklose, įpila į juos vandens iš krano, kad būtų kuo užsigerti. Krano vandens dar nedrįstu gerti, ypač, kai mano kambario kanalizacija neveikia. Gal įsidrąsinsiu vėliau. Kol kas mano virškinimo sistema veikia nepriekaištingai, sakyčiau, geriau negu namuose. Apetitas didelis, vis nuveju pagundą dar ką nors skanaus suvalgyti. Žiūrėsim, ar ligai taip prasilaikysiu. Sako, apie 75% atvykėlių suserga deli-beli liga (t.y. suviduriuoja). Valgau gatvės maistą (jis man skanesnis už restoraninį), vartoju daug prieskonių, kasdien išgeriu bent po porą puodelių (tiksliau skardinių stiklinių – bet keistas kalambūras gaunasi) lassi be ledų. Tas indiškas kefyras, sako, sutaiko vietines žarnyno bakterijas su naujai atvykusiomis indiškomis. Negerai būtų susirgti, kad paskui reikėtų gerti antibiotikus ir išnaikinti visą savo mikroflorą bei mikrofauną, aš juk džainistams prijaučiantis, jokio gyvio nenoriu žudyti. Todėl, kaip džainistas, turėčiau gerti tik virintą vandenį, bet spiralę vandeniui užsivirinti pamiršau pasiimti. Tikiuosi rasiu čia nusipirkti.

Besikrapštant su kompu jau ir pietų metas atėjo. Vėl čapati, daržovių troškiniai, lassi, čaj-masala. Vėl 130 Rs. Nuėjau į SIM-mobile krautuvėlę, ten dar nieko nepavyksta padaryti su mano USB data-card. Sako, po 5 minučių. Sakau, einu pasivaikščioti, paskambinkit, kai bus gatava. Pavaikščiojau po Main Bazar gatvę, piniginę neblogą nusižiūrėjau, prašo 350, nueinant pasiūlė už 300, bet dar nepirkau. Užtat nusipirkau diržų, jais netoli prekiavo. Ne odinių, brezentinių, kad į džainistų šventyklas ir šventus kalnus įleistų. Ten nieko iš odos negalima turėti. Prašė 180 už siauresnį ir 450 už platesnį gražų tokį. Nusiderėjau už abu 400. Gal ir pigiau gaučiau, jei derėtis mokėčiau. Tikiuosi išmoksiu po poros mėnesių, tik tuomet pradėsiu žvalgytis, ką lauktuvėm prisipirkti. Paskambino iš SIM-mobile, sako, kad bus gatava už valandos. Tuom tarpu paklaidžiojau pavakario (pats mieliausias paros metas) gatvelėmis, nusibasčiau ten, kur daržovių ir vaisių turgeliai, man kažkokių žalių apelsinų sulčių išspaudė didžiulį stiklą (puse litro už Rs20, t.y. litą), labai skanios. Mačiau, kaip cukrašvendrių sultis spaudžia, bet negėriau, pamaniau bus per saldžios. Šalia virvagalis pakabintas smilksta, pamaniau, kad smilkalai, bet pasirodo, kad jis skirtas cigaretėm prisirūkyti. Grįždamas į SIM kontorą paklausiau šventų paveikslėlių pardavėjo, kas tai per šventasis, prie kurio paveikslo vakar žmones maitino (kaip tik toks čia buvo pardavinėjamas). Čia Sai Baba, pasakė pardavėjas. Žinau Sai Babą, jis kitaip atrodo, sakau. Šia kitas Sai Baba, atsakė. Tikrai, tame paveikslėlyje žilas labai gerų akių ir švelnaus žvilgsnio senelis, o tas Sai Baba, pas kurį visi važiuoja stebuklų pamatyti, visai kitoks, žvilgsnis gudrus, kaip šarlatano. Bet dvasinius dalykus aiškinsiuosi, kai susitvarkysiu su buitiniais, dabar man interneto žiauriai reikia, ir kad kanalizacija veiktų.

SIM-mobile ofise dar nieko nesutvarkė, aš pasipildžiau savo skambinimo SIM kreditus ir pasakiau, kad ateisiu vėliau. Nusprendžiau susirasti paštą, atvirukus artimiesiems reikia greičiau išsiųsti, kad spėtų nueiti, kol grįšiu. Bet prieš tai atsigėriau lassi, kaip tik praėjau pro tą vietą, kur vaikai tą gėrimą pardavinėja. Gurkšnoju greitai, negalima ilgai vienoje vietoje užsistovėti, nes apninka ubagai – vaikai be kojų, ant rankų, kaip ant kojokų nešantys savo kūnų liekanas, ant visų keturių atskuba žmogus-voras, murzinos moterys su kūdikiais, dar nepripratau prie to vaizdo, norisi bėgti šalin. Priėjau prie velorikšos, klausiu, ar nuveši į paštą už 20 rupijų. Sėsk, ponuli, nuvešiu, sako. Ar žinai, kur paštas, klausiu. Žinoma, ser, sako. Nurūkom per minią, tik neilgai tas džiaugsmas tetruko, išvažiavus iš Pahar Ganj rikša sustojo ir parodė, kad yra ženklas neleidžiantis toliau velorikšoms važiuoti, reikės eiti pačiam. Na iki tos vietos ir pats per pora minučių nuėjęs būčiau. Duodu vargetai dvi dešimtis, tas gailiai rėkia, kad reikia daugiau. Nuėjau nepridėjęs – juk tarėmės už 20, ir pavežė mane tik porą šimtų metrų. Iki pašto dar kilometras mažiausiai liko. Tas rikša dar būtų mane persekiojęs, tačiau aš jau zonoje, kur jiems važinėti neleidžia.

Einu link Connaught Place (C.P.) – ten tas paštas kažkur turi būti, tik nežinau tiksliai kur, kurion pusėn eiti. Kertu gatvę kartu su dviem mergaitėm, klausiu jų, jos nežino, bet pribirbia motorikša ir vairuotojas sako, sėsk čia, nuvešiu. Sakau duosiu tik 20 Rs, čia netoli (šiaip ir 10 turėtų užtekti, vietiniai tiek moka, bet aš negodus). Ok, sako. Bevažiuojant pamatė, kad aš žiūriu į C.P. planelį ir sako, kad čia blogas planelis, jis nuveš mane į tikrą valstybinę turizmo valdybą, ten nemokamai duos geresnį. Kaip man jie atsibodo... Sakau: tik vežk į paštą, arba išlipu. Į paštą, tai į paštą. Ar duosi man 40 eurų, klausia. Už ką, klausiu. Už tai, kad paštą parodysiu, ir kitas įdomias vietas pakeliui. Stok, lipu lauk, sakau. Gerai, duok nors 10, aš vargšas studentas, sako. Aš pasakiau, kad tikram sikhui taip elgtis nedera (drįsau spėti, kad jis sikhas iš juodai aprištos galvos su mazgeliu ant pakaušio ir tokio išdidaus žvilgsnio). Vaikinas nusiminė, atvežė prie pašto. Pagailo jo, daviau šimtinę (5 Lt), kad už studijas galėtų susimokėti. Aš palauksiu, parvešiu tave atgal, sako. Ilgai reikės laukti, sakau, važiuok savo reikalais. Pašte užsakiau 10 markučių po 12 rupijų, reikėjo sumokėti 140 (dar kažkokį mokestį ima). Pirkimas truko ilgai, tarnautojas daugybę kartų perskaičiavo pašto ženklus, paskui niekaip negalėjo rasti grąžos iš 500 banknoto. Kol išrašinėjau atvirukus rikšistas kas minutę ateidavo paraginti važiuoti. Važiuok sau, sakau, neprašiau, kad lauktum. Pagaliau įtikinau ir galėjau ramiai atvirukus išrašinėti. Kur juos dėti, klausiu pareigūno. Lauke yra pašto dėžutės, parodė jis. Jau ruošiuosi išmesti, bet prieina kitas žmogus su maišu ir rodo, kad mesčiau į jo maišą, jis ką tik pašto dėžes iškraustė ir neša išsiuntimui. Kitas iškraustymas tik rytoj. Iš pradžių nenorėjau jam atvirukų atiduoti, turbūt jis nulupinės mano pašto ženklus ir bandys parduoti kitiems. Bet atidaviau – nemandagu taip visais nepasitikėti. Pažiūrėsim, ar nueis.

Visai sutemo, grįžinėju pagal intuiciją tais C.P. ratais. Praėjau dvi katalikiškas bažnyčias – gražiai apšviestos, daugybė pasipuošusių žmonių grūdasi aplinkui. Kokie čia atlaidai penktadienio vakarą? Patingėjau grūstis arčiau. Pamatęs, kad visai nuklydau kažkur ne ten, priėjau prie stovinčio rikšos be vairuotojo. Atbėgo vairuotojas, paklausė kur reika vežti. Į main bazarą, atsakiau. Negaliu, mano darbas baigėsi, sako rikšistas. Užtat kryptį, kur reikia eiti parodė. Dar pora kartų pasiklausinėjęs grįžau į gimtąjį rajoną prie Ramakrišnos ašramo metro stotelės, ten ir Main Bazaras, ir Pahar Gandžas. Prisikniso žemėlapių pardavėjas, nes pastebėjo mano susidomėjusį žvilgsnį į jo nešamus Indijos žemėlapius. Tik 400 už tokį gražų, celofanuotą. Už 50 gal imčiau, sakau. Ką, juokauji, sako. Juokauju, nereikia man dabar žemėlapio, neturiu kur pasikabinti ir namo vežti per daug sudėtinga. Na imk už 300, nuleidinėja kainą. Taip sekiojo iš paskos kokį pusvalandį, kol nustebau išgirdęs šaukiant mane vardu. Tai Rahulas, sakiau, kad indai gerai vardus atsimena. Jis nuvarė žemėlapių pardavėją. Pasisveikinom kaip geri draugai. Skambinu tau, telefonas išjungtas, sako. Pasikeičiau SIM kortelę, sakau. Jei nuspręsiu pakeliauti su tavim po Radžastaną, paskambinsiu pats, sakau.

Užsukau į SIM-mobile dar sykį, mano USB data-card vis dar netvarkoj. Pažadėjo, kad rytoj „definitely“ viską sutvarkys. Sakau, jei rytoj nesutvarkysit, eisiu į Tata Docomo ofisą SIMo pirktis, japonai čia 3G jau baigia įvedinėti, turėsiu 27 MB/s, sako net Gudžarate tokį greitį duoda. Vadybininkas kažkodėl nusiminė, sužinojęs apie mano Indijos interneto supratimą ir dar sykį prižadėjo viską rytoj sutvarkyti. Jei viskas veiks gerai, sakau jį paguosdamas, užsakysiu pas jus traukinių bilietus (jie, kaip ir kiekviena Main Bazaro kontora teikia ir tokį servisą), kai ateis laikas man keliauti toliau.

Prie namų skaniai pavakarieniavau. Ten, kur ir vakar. Ten daug vietinių, tik vienas stalelis laisvas, tokios vietos atrodo patikimai. Vos atsisėdau, šalia dar vieną vietinį pasodino. Užsieniečiai čia nevalgo. Oficiantai (t.y. berniukai su skudurais) net angliškai nemoka. Užsisakiau Thali su čapati. Dar daržovių visokių atskirai. Dar papad paplotėlių. Tik baigiasi koks nors padažas, pribėga ir dapila. Tik baigiasi ryžiai, papildo. Beliko vienas paplotėlis, dar porą atneša. Prisivalgiau, vos pajudėti galiu. Dar ant stalo lėkštė su žaliais ankštiniais pipirais padėta, čia ant visų stalų, nemokamas užkandis. Gaila, kad lassi neturi. Atsigerti gali tik kokakolos atnešti, vietiniai geria krano vandenį iš ąsotėlių. Už viską sumokėjau 90 Rs, tiksliau 85, nes tiek teturėjau smulkių, o tūkstantinės duoti nenorėjau, grąžos jie tikriausiai neturėtų iš tokio pinigo. Prižadėjau 5 rupijas atnešti rytoj, oficiantas maloniai sutiko. Mums vertėjavo šalia pasodintas klientas, jis iš Kašmyro, angliškai moka neblogai. Bijojau, kad ir jis pradės siūlyti turizmo agentūrą, bet to neatsitiko, nieko jam iš manęs nereikia, tik paplepėti. Trumpam paplepėjom ir aš nuėjau namo. Neradau vakarykščio riešutėlių pardavėjo, tik vandens nakčiai nusipirkau.

Kanalizacija jau veikia, bet vanduo nenusileidžia. Ne bėda, mažiau bus triukšmo, to nuolatinio čiurlenimo, juk kibiras šalia stovi, ir kraneliai net keli. Durys į tualetą vėl nebeužsidaro, matyt vėl užsidarinės, kai vėl kanalizacija užsikimš. Stebuklų šalis ta Indija. Ir televizorius veikti pradėjo, susiradau sikhų kanalą, jie taip gražiai gieda. Pasigarsinau, bet kiek per daug. Pasitylinti nebeišeina, mygtukas nebesispaudo, teko išjungti TV. Tiek to, ne televizoriaus žiūrėti čia atvykau.