Šiandien sekmadienis. Atsibudau penktą giesmių pasiklausyti. Šiandien vėl kitaip gieda nei vakar, ar užvakar. Prisėdau internetu pasidžiaugti, bet pajutau, kad trūksta išsimiegojimo, tai ir vėl gulti nuėjau. Prižadino kambario laidinis telefonas. Nereikalingas jis man, buvau apkrovęs drabužiais, vos girdėjosi, bet vis tiek prižadino(o gatvės triukšmas man netrukdo). Allo, Sandži, girdžiu. Aš ne Sandžis, ne ten pataikėt, atsakiau ir nugriuvau toliau miegoti. Galutinai atsikėliau tik dešimtą. Besimaudydamas pastebėjau, kad jau esu totaliai sukandžiotas, sveikos vietos ant rankų ir kojų mažai beliko. Kol kas neaišku kieno tai darbas, tikiuosi ne maliarinių uodų (tiksliau uodžių). Nenoriu maliarijos, manau, kad reikėjo iš anksto pradėti vaistus vartoti, bet to nedariau, dabar per vėlu.

Atėjo nepalietis, užsakiau pusryčius. Daviau jam šortus sutaisyti (tiksliau kelnes vos kelius dengiančias) - saga ištrūko ir skylės kišenėse. Geros kelnės, Kanaruose sausį pirkau, ilgai pranešiojau. Norėjau pats nešti taisyti, gatvėse pilna siuvėjų, bet neišdrįsau pirmą kartą. Kitą kartą jei dar kas nors suplyš. Paprašiau šiukšles išnešti, bet jis pasakė, kad mėtyčiau terasoje ant žemės, ateis ir iššluos.

Pusryčiams paprašiau ko nors nedaug, sakau, apetito neturiu, o vietoj arbatos lassi ggersiu (reikia mažinti cukrų). Nepalietis pagalvojo, kad man žarnyno sutrikimai prasidėjo (o iš tikrųjų tebesijaučia vakarykštis persivalgymas) ir sako: tau reikia paratha. Kas tas yr, klausiu. Pamatysi, tau padės, sako. Atnešė bliūdelį rūgpienio, panašaus į tą, kurio gaudavau pas bobutę kaime. Ir dar porą blynų su bulvių (alū) įdaru. Pinigų neėmė, sako, rytoj atsiskaitysim, kai kelnes atneš. Ne, sakau, mokėsiu čia ir dabar (neįtariu nepaliečio, kad jis taikys tą vėliau mokėjimo triuką, su kuriuo Vilniauje susiduriu, bet neturėsiu ramybės, būdamas kam nors skolingas, jau ir taip prasiskolinau 5 rupijas šalia esančiai valgyklai).

Vis gailiuosi, kad pamiršau paimti kokių nors suvenyrėlių iš Lietuvos. Perkračiau savo bagažą, papkėje radau tris ženkliukus: Lietuvos ir Vokietijos sukryžiuotas vėliavėles, Lietuvos ir Britanijos, bei su Klaipėdos herbu. Pastarąjį prisisegiau prie marškinių, nors aš ir ne klaipėdietis, bet myliu Klaipėdą, ženklelis gražiai atrodo, galėsiu nusisegti ir padovanoti kam nors.

Šiandien sekmadienis, išėjau pasivaikščioti. Pakeliui lassi atsigėriau pamėgtoje savo vietoje. Radau kioskelį, kur nuotraukas spausdina. Nusprendžiau padaryti dovanėlę tiems atvirukų pardavėjams, kuriuos prieš kelias dienas nufotografavau. Už dvi paėmė 40, reikės atsiimti vakare septintą.

Radau siuntinių tarnybą. Kilogramas į Europą pigiausiu būdu (eitų ilgiau, nei mėnesį) kainuotų koks 30 litų, papildomas kg apie 15 Lt. Pamaniau, kad apsimoka lauktuves siųsti paštu. Taip ir daryčiau, jei tik su kuprine keliaučiau, bet aš turiu čemodaną, ten viskas tilps.

Priėjau stotį. Niekas manęs nestabdė, nes sekmadienis, po pietų užsieniečių kasos uždarytos, turistų mažai, kelionių agentams, matyt, neapsimoka gaišti laiką. Priešais uždarytas kasas veikė bufetas, švarus ir tvarkingas. Kainos nustebino: arbata 5 rs (<30 centų), brangiausias patiekalas apie 20. Dvigubai pigiau negu Pahar Gandže.

Savarankiškai nuėjau į Connaught Place. Policininkas maloniai parodė kryptį. Dar vienas nepalietis pabandė man siūlyti turizmo agentūrą, o aš paklausiau, kur paštas. Šiandien nedirba vis tiek, sako, verčiau tau gerą parduotuvę parodysiu arba pabūsiu tavo gidu. Pavariau jį šalin.

Pačiame C.P. centre yra parkas. Visas tvora aptvertas, vartai užrakinti, žmonės per tvorą lipa. Vienoje vietoje vartai atidaryti, ten policija įeinančius su metalo detektoriumi tikrina. Žinomas reikalas, daug žmonių susibūrę, kad koks teroristas neprasmuktų. Nėjau į tą parką, pasigrožėjau juo per tvorą. Jaunimas ant žolytės sėdi, švaru. Bet nieko daugiau, tai ir nelindau vidun, bais nenorėjau savo krepšelio kraustinėti prieš pareigūnus. Yra iš švarių, tvarkingų vietų Indijoje, ne viskas čia purvina.

Apėjau tą patį centrinį žiedą, ir leidžiuosi Pietų kryptimi link Indijos vartų. Pokalbiai su paslaugų ir prekių siūlytojais pasidarė toks įprastas ir dažnas reiškinys, kad jau nebeturiu jėgų jų aprašinėti. Negi rašysi apie kiekvieną pamatytą musę. Vienžo, jų daug.

Prasigrūdau pro Palika Bazar talkučkę, šimtai jaunų žmonių pardavinėja marškinius ir džinsus, tūkstančiai grūdasi aplink. Pardavėjai garsiai rėkia. Senų žmonių visai nesimato, tik studentiško amžiaus.

Priėjau Jantar-Mantar observatoriją pastatytą maharadžos Sawai Jai Singho II-ojo (nurašiau vardą nuo lentelės, pats nesu tiek išprusęs), jis ar jo senelis įkūrė miestą Džaipūrą, kur visi man siūlo nuvažiuoti. Nusipirkau bilietą. Kainavo 100 rs, vietiniams tereikia mokėti 5. Todėl ir užsieniečių visai nėra, penki litai tai daug už parko apžiūrėjimą. Bet aš sumokėjau, kaip fizikui reikia parodyti pagarbą astronominiams objektams. Įėjus pro vartus prisistatė žmogelis, ėmė aiškinti kas, kur ir kaip, pasakiau, kad gido nereikia, pats viską suprantu, tas ir pasišalino. Sako geriausia beteleskopinė observatorija čia buvusi J.S.Bacho laikais (XVIII a. pradžia). Aukšti bokštai, didžiuliai kvadrantai, kitokios konstrukcijos dangaus trianguliacijai atrodo įspūdingai.

Atsisėdau ant žolelės, kompą įsijungiau, pareigūnas priėjo, klausia ką čia darau, įdėmiai pažiūrėjęs į ekraną. Sakau, rašau knygą apie Indiją (naudoju tokį paprastą paaiškinimą, visus klausinėtojus tai gerai nuteikia, jie entuziastingai man padeda, tikiuosi smarkiai nemeluoju, tai, ką rašau ir yra lyg knyga paskaityti man ir mano artimiesiems). Maloniai pabendravom su pareigūnu, jis šį tą man papasakojo ir jokio atlyginimo neprašė. Sako tikslių astronominių matavimų reikėjo dėl to, kad maharadža norėjo kuo tikslesniu laiku atlikti savo religinius ritualus.

Einu toliau į Pietus. Mitingą priėjau. Šimtai žmonių sėdi susigrūdę ant žemės, tūkstančiai būriuojasi aplink. Oratorius rėkia kažką isteriškai. Matyt "Kiek galim kęsti tuos teroristus musulmonus, Indija indams." arba atvirkščiai "šalin diskriminaciją religinėms mažumoms". Nesusigaudžiau. Nusipirkau tokį skanų užkandį iš daigintų grūdų ir pomidorų. Šalia stovintis vaikinas pareikalavo, kad sumokėčiau 50, bet aš pardavinėjančiam diedukui daviau 20, jis liko patenkintas, juk mačiau, kad kiti po 10 teduoda.

Vienas šviesaus veido senelis padovanojo man paveikslėlį su Ganeša. Saugosiu jį, tai pirmas dalykas, kurį čia man ne pardavė, o padovanojo. Kažkaip tikiu, kad tas dramblelis man atneš laimę.

Išlindau iš mitingo minios ir ėjau ėjau, kol Indijos Parlamento kompleksą priėjau. Na, dar pakeliui sikhų šventyklą mačiau kitoje gatvės pusėje, bet ten nelindau. Visų pirma plačią gatvę pereiti Delyje labai sudėtinga, visų antra - dvasinius dalykus esu atidėjęs vėlesniam laikui, kai su buitiniais apsiprasiu.

Parlamento teritorija milžiniška, aptverta. Pasiklausiau saugumiečio, kur yra Indijos vartai, man pasakė, kad reikia aplinkui kompleksą apeiti. Ilgai ėjau, tas kompleksas baisiai didelis, tvora aukšta, spygliai ant viršaus. Už tvoros tolumoj Parlameno pastatai matosi, aukštos antenos ant jų. Grėsmingai atrodo, pabijojau ir fotografuoti. Vis dėl to išdrįsau nutraukti vieną kadrą.

Pamačiau tokią užkandinę, kurioje apsaugos kareiviai užkandžiauja stovėdami. Šalia šone pakyla, ant jos du karstai, žvakelės dega. Fotografuoti negalima, suprantama. Keist dalykai čia kas žingsnis.

Pagaliau priėjau tokią plačią alėją Rajpath su kanalais iš abiejų pusių. Čia paradai vyksta per Respublikos dieną, sausio gale, vargu ar aš čia būsiu tuomet. Toli priekyje ir matosi tie Indijos vartai. Jie pastatyti I-ojo Pasaulinio karo aukoms atminti (nemažai indų ten galvas padėjo). Šalia vartų dega amžinoji ugnis 1971 Indijos-Pakistano karo aukoms atminti.

Beeinant visai sutemo, nors dar šešių nėra. Vienas berniukas leidžia dangun tokį šviečiantį malūnėlį. Pamatė, kad susidomėjau, siūlo pirkti. Gražus dalykėlis, būtų gera dovanėlė vienam vaikui Lietuvoj. Užsiprašė 400. Pasiūliau 100. Ilgai jis mane sekiojo vis mažindamas kainą, kol už šimtą ir atidavė. Gal dar pigiau būčiau gavęs. Paskiau vienas diedas man įsiūlė atvirukų. 40 štukų už 100 rs. Dvigubai pigiau negu mano Pahar Ganj rajone. Dabar reikės daug pinigų išleisti pašto ženklams.

Rikša pasisiūlė parvežti namo už 400. Pasiunčiau dušmaną kur pipirai auga (ne taip toli nuo čia). Priėjau prie kito, jis sako už 200. Siūlau 100, sako pigiau, kaip už 150 neveš. Priėjau prie trečio, pasiūliau 100, sutiko. Tris kartus pasakiau, kad daugiau nemokėsiu. Gražiai parvežė, daugiau neprašė (vakare viešbučio vadybininkas man sakė, kad jis už tą kelią moka 60-70, reiškia beveik nepermokėjau). Visose rikšose yra skaitliukai, bet niekas jų neįjungia, o jei įjungia, jie rodo tokias nesąmones, kad geriau su rikšistais ar taksistais derėtis iš anksto.

Vakarienė Main Bazar. Ne tą lassi atnešė, liepiau pakeisti. Vietoj thali meniu paįvairinimui šiandien valgiau raita - tokią pienišką tirštą žirnių-lešių sriubą

Neradau nei koskelio, kur nuotraukas daro, nei atvirukų pardavėjo, kuriam tas nuotraukas norėjau duoti. Pabandysiu tai padaryti rytoj.

Grįžau mano, skambinu namo, neatsiliepia Vilniuje, liūdna pasidarė. Pažiūrėjau Delfyje - nieko tragiško neatsitiko Lietuvos žemelėje. Bet viskas gerai, susisiekiau paskui. Ir skaipą išbandžiau. Ne viskas ten gerai, kai įkištas Reliance Netconnect prietaisas, garsas pradeda trūkinėti. Tačiau bendrauti iš esmės galima. Ir vaizdas matosi (tiesa, mane ne visi mato).