Čia neišeina atsibudus ilgai gulėti lovoje ir galvoti, kaip aš mėgstu. Pasiklausęs penktos valandos rytmetinių giesmių vėl užmiegu. Beatsibundu dešimtą kokią, kai jau reikia keltis, į duris seniai čaj-wallah baladojasi. Kažkaip reikia nustoti vakaroti iki antros, dienos mažai belieka.

Pusryčiams atnešė kelnes sutaisytas (30 rs), pavalgyti, ir lassi. Daviau baltinius išskalbti.

Besidarbuodamas išgirdau būgno muziką gatvėje, pažiūrėjau - ten mergaitė būgnija ir mažas berniukas dulkėse šoka, ritinėjasi. Pabūgnijo, prie gatvės virtuvėlės priėjo, paplotėlį gavo ir nuėjo į kitą vietą būgnyti. Policininkų pulkelis praėjo, nufotografavau. Čia jie ilgomis bambukinėmis lazdomis ginkluoti. Praėjo procesija: pasipuošusios moterys ir vyrai neša pyragus su žvakelėm, priekyje būgnininkas groja. Gal taip gimtadienius čia švenčia?

Arbatos gal atnešti, klausia priėjęs napalietis. Saldi ta arbata, sakau, negaliu tiek cukraus vartoti. Atnešiu nesaldžios, sako. Kur jis ras nesaldžios, jei cukrų ten tiesiai į katilą beria, kur arbata verda. Bet tikrai atnešė be cukraus, beveik.

Po pietų išėjau pasivaikščioti. Nufotografavau, kaip dėdės kortomis gatvėje lošia. Sulčių atsigėriau už 30 rs. Vakarykštę fotostudiją suradau, nuotraukas atsiėmiau. Netrukus ir atvirukų pardavėją suradau, šiandien vyresnysis dirba. Nustebo, kad kažką jam duodu, paskui apsidžiaugė save su anūkėle ant rankų pamatęs, nuoširdžiai padėkojo man.

Nusipirkau tokį apkeptą sumuštinį (50 rs), įdėjo jį į lėkštelę iš folijos, į keturias dalis supjaustė, keptų bulvyčių uždėjo, tarkuotų ridikų, prieskonių užbarstė. Ten visur barsto prieskonius, net jei vaflį gatvėje nusiperki, jį būtinai pipirais pabarsto. Man patinka.

Daug kioskų ir šiaip gatvės pardavėjų apkabinėti tokiomis juostomis iš mažų atplėšiamų paketėlių. Guma ten ar saldainiai, reikės išsiaiškinti. O cigaretes čia pardavinėja po vieną.

Vaikas pribėgo, duok dėde dešimt rupijų, prašo. O rakto nuo buto, kur pinigai padėti nenori? Bėk į mokyklą, sakau. Ostapo Benderio frazės čia tinka, kaip niekur.

Paprastai kelionėse iš anksto suplanuodavau dieną, apgalvodavau maršrutą kur eisiu, ką reikės surasti, pamatyti. Tik ne šioje IndijaMMX+ išvykoje. Čia viską improvizuoju. Svarbiausia niekur neskubėti. Ir einu neskubėdamas link Connaught Place, bet pusiaukelėje persigalvojau ir grįžau link stoties. Nuo ten geriau link Raudonojo Forto patrauksiu. C.P. jau esu išvaikščiojęs, o paštą ir kitur rasiu.

Į stoties vidų nėjau, kol kas neturiu planų kur ir kada važiuoti. Geriau pavaikščioti aplink. Mėgstu aplink stotis trainiotis, ten įdomių vaizdų prisižiūrėsi, kvapų prisiuostysi, su įdomiais žmonėm susipažinsi.

Perėjau geležinkelio tiltą, ten Ajmere Gate aikštė. Apspito motorikšos, klausiu už kiek iki pašto nuvešit. Už 50 sako, reikškia netoli. Nueisiu savo kojom. Piko valanda, judėjimas intensyvus, dvipusis. Einu skiriamąja juosta - toks metrinis bordiūras pusmetrio aukščio, daug juo vaikšto, šiaip taip prasilenkinėjam. Vienas vaikinas vis siūlo man kažką, sakau geriau paštą parodyk. Einam su manim, čia pat yra Post Office. Seku paskui jį, atveda prie siaurų kažkokios lūšnos durų, rodo sekti laiptais viršun. Užuodžiu saldų dūmą, kažkokios moterys kviečia: užeik, nepasigailėsi. Taigi landynė čia su viešaisiais namais, užsuksi, ilgai neišeisi, mėnuo prabėgs kaip viena diena. Apsisukau ir nuskubėjau atgal. Matyt paštas tai kodinis pavadinimas. "Post office", šaukia tas vaikinas man iš paskos, "post office" šaukia man rikša pravažiuojantis.

Grįžau į Ajmere Gate aikštę, pasukau į kitą pusę. Ten Sita Ram Bazar. Panašus siaurų gatvelių voratinklis, kaip ir gimtajame Pahar Ganj. Tik vienas skirtumas - čia daugiau musulmoniškas rajonas. Moterys dengtais veidais, berniukai su kepurėlėmis oželius vedžiojasi. Ten daug ožių, vieni pririšti, kiti laisvai vaikšto. Kai kurie išdabinti, blizgučiais apkabinėti. Pagalvojau, kad čia matyt juos Kurban Bayram ruošiasi aukoti, bet gal klystu.

Pirmą kartą išgirdau kvietimą melstis iš mečetės. Ten pusiau atvira siena, matosi sutūpę baltai apsirėdę musulmonai. Šalia naan pardavinėja susuko man vieną special už 8 rupijas - ten ingradientų daugiau. Kramtau prisėdęs, mąstau, kur toliau eiti. Vargu beprieisiu iki Raudonojo Forto, pasitenkinsiu Chandi Chowk rajonu. Vaikai apspito, pinigų prašo. Geriau jus nufotografuosiu, sakau. Parodžiau, kas išėjo, visi juokiamės, visi patenkinti.

Nuėjau toliau, kur akys veda. Bet pradėjau pavargti, nusprendžiau, kad nuotykių šiai dienai pakaks, reikia namo važiuoti. Pasigavau rikšą už šimtinę ir parlėkiau ten, kur vaikai lassi pardavinėja, mano pamėgtą vietą. Atsigėriau. Užėjau pavakarieniauti į tą vietą, kur penkias rupijas buvau skolingas. Pavalgiau thali su priedais už 70. Vandens dar nusipirkau keturis litrus, tiek suvartoju per dieną.

Gal arbatos, pasiūlė nepalietis ant viešbučio laiptų. Kodėl ne, tik be cukraus prašau. Atnešė su cukrum, bet ne nepalietis, kitas berniukas. O nepalietis atnešė išskalbtus ir išlygintus marškinius bei maikutę. Už visą darbą 40 rs.

Taip ir praėjo pirmoji savaitės diena ir pirmoji mano savaitė Indijoje.

Dėl laiko stokos neberašau tiek daug, lai nuotraukos daugiau pasako.