Vakar prieš einant gulti įsijungiau TV (jau veikia), daug kanalų rodo "breaking news". Pasirodo namas netoli sugriuvo, virš 60 žmonių žuvo, virš 30 liko įkalinta griuvėsiuose. Penkiaaukštis gyvenamas namas Yamuna rajone, į rytus nuo manęs. Sako, pamatai nekokybiški, juos vanduo paplovė. Statybininkų iki šiol neranda. Premjer ministrė labai susirūpinusi, sako duos dvigubas kompensacijas nukentėjusiems. Parlamentas šiandien dirbs be pietų pertraukų, kad užkirstų kelią statybų korupcijoms. Man keista, kad daugiau namų nesugriūva, matant, kaip neatsakingai viskas čia dirbama, viskas vagiama. Nors ne, seni maharadžų rūmai neblogai išsilaiko šimtmečiais, tada kokybiškos statybos buvo. O iš naujų namų vieni griuvėsiai.

Dar per žinias rodė, kad pagavo vieną radžą telekomo valdininką, spekuliavusį dažniais telekomunikacijų įmonėms, kelioms net tą patį dažnį skyrusį. Gavo už tai 18,000 rupijų kyšių. Lietuvos korumpuotiems valdininkams yra iš ko mokytis. Tegul važiuoja tobulintis Indijon.

Nebeaprašinėsiu kasdienių dalykų - kaip keliuosi, ką valgau, kaip priduodu skalbinius, kiek susimoku už arbatą ir t.t. Jau gavau pastabą, kad tai neįdomu. Ir man jau nusibodo apie tai rašyti.

Bijojau, kad parsinešti namo užkandžiai, tiksliau jų likučiai, pritrauks daug tarakonų. Bet ne, trupinėliai jų nedomina. Užtat aptikau keletą ant mano muilo, patinka jiems seivgardas.

Iki pietų padirbėjau, paskui pasivaikščioti išėjau. Šiandienos planas maximum: įsigyti išskridimo iš Indijos bilietus, nueiti į paštą, aplankyti kokią vieną istorinę-revoliucinę vietą, sugalvoti, kur toliau važiuosiu.

Yra pigių SpiceJet skrydžių sausio gale iš Čenajaus (buv. Madrasas) į Kolombą (Šri Lanka) 1880 rupijų (apie šimtą litų). Kodėl ten nenuskridus, kai Indijos viza pasibaigs? Ceilono vizą lietuviams duoda vietoje. Pabandžiau lėktuvo bilietus užsisakyti internetu, mano Viza kreditinės kažkodėl nepriėmė.

Taigi, pirmas mano šios dienos vizitas buvo į tą pačią Sim-Internet kontorą, jie ir bilietus visokius organizuoja. Dar ir atsispausdinti kai ką reikia: keletą žemėlapių, tos nepavykusios bilieto rezervacijos išklotinę ir t.t. Už atspausdintą lapą (baisiai neryškiai, tonerį taupo) nulupo po 10 rupijų, rodos, brangiau nei Vilniuje. Už kiek mane nuskraidinsit iš Čenajaus į Kolombą, klausiu. Kai pradėjo vardinti penkiaženklis skaičius, pakišau po nosim jiems rezervacijos lapą su tikra kaina. Na, dar mokesčiai visokie, sako. Parodžiau su pirštu tame lape, kur parašyta, jog tai galutinė kaina. Na tai jums pasisekė tokį pigų skrydį rasti, sako, matyt, kad dar labai daug laiko iki jo. Pasiūlė bilietą padaryti už 3000. Geriau pats susirasiu SpiceJet agentūrą, turiu nešiojamą internetą, ten visi adresai. Vienas adresas visai netoli, nuėjau ten per penkias minutes ir nusipirkau bilietą už 2050. Greitai ir maloniai aptarnavo. Sutaupiau tūkstantį, čia visą dieną už tiek pragyventi galima, įskaitant viešbutį, rikšas ir kultūrinę programą.

Beeidamas į SpiceJet agentūrą, radau naują lengvą būdą orientuotis gatvėse. Nei gatvių pavadinimų, nei namų numerių šia nėra (tik rodyklės kai kur didelėse sankryžose). Bet beveik kiekvieno namo pirmas aukštas čia yra kokia nors kontora, o virš durų iškaba. Ant tos iškabos dažnai žemiau smulkesnėmis raidėmis užrašytas jos telefonas ir adresas. Pagal tą adresą dabar nustatau kokioje gatvėje ir net kokioje gatvės vietoje esu. Kaip anksčiau iki to nebuvau susiprotėjęs...

SpiceJet kontora buvo netoli stoties, tai aš vakarykščiu maršrutu patraukiau į Ajmere Gate, iš ten į Chandi Chowk, rodos jau gaudausi mieste. Reikia pinigų, reikia bankomato. Geriausiai jo ieškoti banke, kur čia pat darbuotojai, apsauga, kad būtų kur pagalbos šauktis, jei pinigų neduotų, ar kortelę prarytų. Tarp kitko, dauguma Indijos bankomatų kortelės nepraryja, ją tik iki pusės tereikia įkišti, paskui ištraukti, ir tik po to atlikti transakcijas. Bet yra ir tokių, kaip pas mus.

Ilgai ėjau Chandi Chowk prospektu, neužsukau į daugybę turgaus gatvelių, ten įdomu, bet ten jau buvau. Vis pasidairau į batų krautuvėles, klausiu gal turi ką nors panašaus į mano apavą. Aš vaikštau su kaliošais-gavnostopais, Švarco apgraužtais kroksais be dirželių. Patogesnių batų nesu turėjęs, komfortiškai jaučiuosi ir po keliolikos kilometrų žygio. Tik padai jau visai nudilo, greit skylės atsiras, reikia ieškoti pakaitalo. Kroksų čia nėra, pirksiu gumines basanoškes, tik norėčiau, kad pirštai būtų labiau apsaugoti, dažnai netyčia įspiriu į akmenį ar bordiūrą. Odinių batų nenoriu, stengsiuosi nieko nenešioti iš nužudytų gyvūnų. Dar ir piniginę odinę reikės pasikeisti į drobinę ar plastmasinę, bet nemačiau kol kas tokių.

Įdomus pastebėjimas: Delio mašinų (net motorikšų) numeriai sudaryti iš vokiško šaukinio ir keturių skaičių. Kiekvienas penkiaženklis DL-as turi savo mašiną Delyje.

Dar nufotkinau keletą žmonių miegančių gatvėje. Prie stoties įdomesni dalykai, bet forografuoti toje grūstyje ne taip patogu.

Taigi, ėjau ėjau Čandi Čouk prospektu, kol didžiulę mečetę priėjau. Tai Jama Masjid, sako viena didžiausių Pasaulyje. Padangų turgus šalia. Gretimais motociklų taisyklos. Nusipirkau kažkokių spragėsių užkąsti, einu valgydamas. Priėjo australietė (spėju, galėjo būti ir amerikietė), klausia kelio. Negaliu jai padėti, pats dreifuodamas vaikštau. Užtat ji man parodė kuria kryptim eiti link Raudonojo Forto.

Nusipirkau granatą. Parodžiau tokį suskaldytą ant prekystalio, musių nutupėtą, jį ir padavė. Daviau 100 rupijų, grąžos atmetė 30. Odnako. Bet skanu buvo, atsigerti nebeieškojau.

Šalia mečetės mažytė indų šventyklėlė. Vienas diedukas davė pinigėlį šventikui, tas leido jam paskambinti varpu. Tai ir skambino ilgai ilgai, kol aš granatą valgiau.

Visur ožiai ilgaausiai, vedžiojasi juos vaikai ir suaugę, net į velorikšas įsikėlę vežiojasi. Jei neklystu, tam, kad paskui paaukotų Kurbam Bayram šventėje, prisimindami Abraomo (tiksliau Ibrahimo) aukojimo istoriją. Džiaugiasi oželiai taip mylimi, nenujaučia, kad čia jų paskutinės dienos. Jei aš būčiau vaikas, neleisčiau, kad mano oželį pjautų. Bet tokie dalykai darosi čia, musulmoniškame kvartale, mano Pahar Gandže nieko panašaus nėra.

Ėjau ėjau ir Raudonąjį Fortą priėjau. Labai didžiulis statinys. Kaip visas Maskvos Kremlius, gal dar didesnis. Lietuvos pilys kaip žaisliukai prieš tokį monstrą. Prie jo priartėti galima tik praėjus per metalo detektorių. Prieigose jokių prekybinikų, prašytojų, siūlytojų. Rami vieta, prisėdau ant bordiūro, kompą išsitraukiau. Užsienio turistų mažai, vieni indai, fotografuoja Fortą ir mane. Nėjau vidun, išorė efektingesnė, sako. Be to ir vakaras artėja, tuoj užsidarys viskas.

Čia temti pradeda jau penktą. Pusė šešių maloni jauki prieblanda. Šeštą jau visai tamsu.

Nugrybavau ne į tą pusę. Ketinau prieiti Delhi Gate ir Jawaharlal Neru Marg gatvę, bet priėjau geležinkelį. Teko ilgai atgal eiti. Siūlau rikšoms dviratiniams 20 rupijų už nuvežimą iki Delio vartų, jie tik galvas purto. Nieko, pats nueisiu. Bet vienas sutiko, tai netrukus aš ir prie Džavaharlalo Neru gatvės atsiradau, ten netoli iki Ajmere vartų turėtų būti, iš ten žinau kelią namo, dešimt minučių ėjimo.

Ir vėl ne ten nugrybavau. Ėjau ėjau tokia švaria alėja, kol galą priėjau. Apsisukau atgal eiti. Pasiklausti žmonių kelio reikia mokėti. Jei paklausi "ar tas kelias veda į ten ir ten", išgirsi teigiamą atsakymą bet kokiu atveju. Reikia klausti "kur yra tas ir tas" tuomet pradės galvoti, kitų klausinėti, prieis daugiau patarėjų ir galų gale kur nors maždaug ton pusėn nukreips. Dar ir pasiplepėti malonumą apturėsi, jei ten bus normaliau angliškai kalbančių.

Geriauisia kelio klaustis ginkluoto policininko, kareivio, ar kokio saugumiečio. Jie daugiau žino, ir tikimybė, kad angliškai susikalbėsi yra didesnė. Taip ir padariau. Policininkas man autobusą sustabdė, sako, jis nuveš į Amjer Gate. Patiko viešuoju miesto transportu važiuoti. Kelionė kažkodėl užtruko ilgai, nejaugi aš taip toli buvau nuėjęs. Autobusas prisigrūdęs ne daugiau, kaip Vilniuje piko valandą, visai normalu. Daugiausiai jaunimas važiuoja, studentai ir paaugliai. Iš manęs juokiasi kažkodėl. Turistai atvykėliai tokiais autobusais nevažinėja. Daviau gale sėdinčiam diedukui bilietieriui 10, jis atmetė 5 ir mažą bilietėlį atplėšė. Pigumėlis, vos ne 10 kartų pigiau, nei Vilniaus troleibusais važinėtis. Autobusas pilnai nesustoja, tik sulėtina eigą stotelėse. Žmonės iššoka ir įšoka. Durų nėra, patogu. Langų taip pat nėra, kam jie reikalingi. Dažniau važiuočiau tokiu transportu, reikia tik sistemą perprasti.

Pavargęs grįžau namo. Pakeliui pavakarieniavau lauko kavinėje prie stoties. Siūlė Punjab rinkinį už 240, paėmiau paprastesnio maisto už 80. Lassi atnešė saldų, nors prašiau sūrų, teko palikti. Nemokamas priedas desertui - bliūdelis anyžių grūdelių su kažkokiais kristalėliais. Užsukau teisingo lassi išgerti pas vaikus, ir čia įpylė saldaus, nors žino mano, kaip pastovaus kliento skonį. Kas čia darosi?

Grįžęs televizorių įsijungiau, jau klauso jis manęs. Kartais vietoj kanalo perjungimo meniu pasirodo, bet nieko baisaus. Spalvų nėra, matyt, senas modelis. Nustebino daugybė indiškų kanalų. Mano kabelis duoda nuo pirmo iki 99-to, visi skirtingi, indiški, tik keli tarptautiniai. Dauguma rodo filmus, dažniausiai senus. Daug muzikinių popsos kanalų. Indiškoje popsoje dabar baisiai madingi balso iškraipymai sintezatoriumi, beveik kiekvienas gabalas toks. Klipų turinys daugmaž toks: vaikinas pamato merginą, iš pradžių nesėkmingai bando ją kadrinti, paskui nuperka jai apyrankę, dovanoja kitus papuošalus. Paskui jie eina į medžiagų parduotuvę, ji išsirenka visokių drobių, neša pas siuvėją. Jis dar jai perka papuošalus visokius. Viskas baigiasi vestuvėmis, broliai, seserys kiti giminės sveikinasi, džiaugiasi. Mačiau ne vieną tokio siužeto klipą. Viltį suteikiantis dalykas. Neatrodo, kad čia skatintų tradiciją, kai vaikų šeimas iš anksto planuoja tėvai. Bet mano mėgstamiausias kanalas 39-tas. Tai sikhų kanalas, ištisai skamba ilgos graudokos melodijos, rimti barzdoti atlikėjai vargonėliais groja, gražiai dainuoja. Kartkartėmis parodo Armitsaro Auksinės šventyklos vaizdus. Ieškojau klasikinės indų muzikos kanalo, neradau, tik filmai ir popsa (na dar keletas žinių ir biznio, pora šou). Sikhai vieninteliai kažką į klasiką panašaus duoda.

Šios dienos planą Maximum įvykdžiau tik per pusę - pašto neradau, ateities nesusiplanavau. Indijoje nereikia nieko planuoti. Viskas vyksta savaime, jei skubėsi kur nors, blaškysies, tik pavargsi, džiaugsmo mažiau patirsi.