Skustis ar nesiskusti, mąstau atsikėlęs. Jau visai neblogai esu apšepęs, tuoj atrodysiu kaip Jėzus Kristus, tik kiek senesnis. Dar po kiek laiko į sadhu pasidarysiu panašus, tik galvos plauti nereikia, kad natūralūs dredai susiformuotų. Maloniau jausčiausi nusiskutęs, bet knieti pabandyti barzdą augintis. Metu 2 rs. monetą. Iškrito liūtai, reiškia nesiskusti, vaikščiosiu apžėlęs, bent kol kas.

Pagalvojau, kaip man toliau reikės gyventi. Jei neturėčiau čemodano, o viską į kuprinę būčiau sutalpinęs, galėčiau sau dreifuoti Pietų link, nuo miesto prie miesto apsistodamas Agroje, paskui Džaipūre, paskui Puškare ir Adžmere, paskui Jodhpūre, paskui Udaipūre, paskui Abu kalne, o ten jau ir Gudžaratas šalia. Bet tampytis vos ne kas antrą dieną su lagaminu ir viešbučio ieškotis labai nepatogu. Ieškotis viešbučio su taksistu neapsimoka, tai jau patyriau. Iš anksto viską tiksliai suplanuoti ir užsirezervuoti nesinori. Todėl teks minimizuoti persikraustymų skaičių, apsiriboti dienos išvykomis iš bazių. Į Agrą galima vienai dienai iš Delio nuvažiuoti. Džaipūras toliau, ten reikėtų apsistoti kažkur. Puškarą ir Adžmerą palieku kitam kartui. Udaipūrą noriu pamatyti. Ten gal geriau būtų apsistoti, nei Džaipūre. Metu monetą. Iškrito pirštai (du pirštai šalia dvejeto iškalti tiems, kas skaičių nesupranta), reiškia Udaipūras. Belieka traukinio bilietu apsirūpinti, susiruošiau stotin.

Išeinant lyti pradėjo. Belaukdamas viešbučio priimamajame pamačiau skelbimą apie dienos turus į Agrą. Kiek kainuoja, klausiu. 400, atsako. Su kondicionieriumi 600 (man nereikia). Nuveš į Tadž Mahalą, Agra fortą, Mathura (Lord Krishna gimimo vietą), Brindavną. Papildomai už šimtą užvežtų į Fateh Pur Sikri (man nereikia). Išvykstam autobusu šeštą ryte, grįžtam prieš pusiaunaktį. Pigu. Galima rasti dar pigiau, bet gaila laiką gaišti dėl poros litų. Jemam šitą turą.

Ten dar buvo dienos turas į Džaipūrą (450), jei patiks į Agrą, gal susigundysiu ir ten, bus miestas nepraleistas. Dar yra dviejų dienų turas į Rišikešą (irgi 400, ko taip pigu...), dar kiti ilgesni turai (3 d. 1000, 5 d. 3000) Bet susigriebiau, kad ne miestų kolekcionuoti čia atskridau, o įkvėpimo ieškoti. Atstavit Džaipūrą.

Lietus vis nepraeina, tad grįžau į kambarį dar padirbėti. Pietus paprašiau, kad nepalietis atneštų, jis neužsideda dvigubo antkainio, kaip tas išnaglėjęs berniukas. Roti ir dal makhani už 80. Ir nesaldžios arbatėlės, du kartus. Kas čia taip gražiai gieda rytais, klausiu. Meldžiasi, sako. Tai ir pats žinau.

Gražias žinutes gaunu į savo indišką numerį: "Ab paper coupon se recharge karein kabhi, kabin bhi, bas dial karein 121*3# (Toll Free) aur Pin Number enter karein" ir panašias. Man patinka AirTel servisas: po kiekvieno paskambinimo parodo, kiek rupijų liko balanse, nežinau ar mūsų ežiai taip daro, nesinaudojau.

Pagaliau nustojo lyti, jau pusė penkių, temti tuoj pradės. Šlepsiu per balas į geležinkelio stotį. Ignoruoju stabdančius pseudo-pareigūnus, užlipu į antrą aukštą. Turistų kasose vėsu, erdvu, tuščia, minkštasuoliai, lyg ne Indijoje būčiau. Stebėtinai greitai viską susitvarkiau, blanką užpildžiau, pinigus sumokėjau, darbuotojas viską lakoniškai, bet dalykiškai paaiškino. Jokių sudėtingų rezervacijos sistemų, kaip visi gąsdina. Tik išvažiuoti reikės ne iš šitos stoties, o iš South Rohilla, už 6 km nuo čia.

Paėmiau trečią kondicionuotą klasę, kompromisą tarp pigaus prigrūsto vagono ir prašmatnaus bet nuobodaus pirmos klasės liukso. Gultą užsisakiau viršutinį (trečią), kad užlipti galėčiau kada panorėjęs. Visą naktį reikės važiuoti. Bet tai įvyks dar kitą savaitę, dar reikia Deliu atsidžiaugti. Suplojau 770 (43 Lt), už pigų slyperį būčiau mokėjęs tris kartus pigiau. O už pirmą klasę du kartus brangiau. Dar yra antra klasė su dviaukščiais gultais ir užuolaidėlėmis už tūkstantį.

Dar tik pusė šešių, galiu dar į paštą suspėti. Nuskubėjau žinomu taku į Connaught Place, ten per gatvę perėjau ir post office klausinėju. Vieni sako, kad nežino, kiti rodo, kur eiti, treti sako, kad nereikia eiti, nes šiandien kažkokia valstybinė šventė ir paštas nedirba. Apsisukau namo.

Pereiti gatvę Delyje yra tikras čelendžas. Baisu tarp mašinų, rikšų ir motociklų laviruoti, pėsčiųjų čia niekas nepraleidžia, tik pypina. Kartą laukiau keliolika minučių, kol srautas sumažės. Geriausiai prisigretinti prie vietinių ir bėgti prisiplakus kartu.

Grįždamas neiškenčiau ir nusipirkau keletą paketėlių, kuriuos nuo tokių juostų kioskuose atplėšinėja. Reikia išsiaiškinti, kas tas yr. Paketėlis kainuoja dvi rupijas. Paėmiau penkis skirtingus, paprašiau, kas ten bebūtų, kad duotų be cukraus. Vieną atsiplėšiau vietoje. Sukračiau į delną kažkokius trupinius, burnon įsimečiau, kramtau. Taigi čia tas pats paan, betelio riešutas, tik be lapo. Skonis kaip trupinto kamščio, kiek imbieru atsiduoda. Išspjoviau raudonas seiles tarpuvartėje, kaip vietiniai daro. Juokingai atrodyčiau su raudonais dantimis, kaip koks riksha-wallah.

Pradėjo truputį galva suktis, išsigandau, kad galiu nulūžti, namo nuskubėjau. Bet tas, greičiausiai psichosomatinis efektas, po minutės praėjo.

Dar lassi atsigėriau gatvėje, šį kartą teisingo. Grąžos gavau tokį aptrintą piataką, rodos suplyš delne belaikant. Va tokie Indijos banknotai:

Iki pilnos kolekcijos dar trūksta 20, 50 ir 1000. Ant visų tas pats Mahatmos Gandžio portretas.

Grįžęs perskaičiau, kas ant tų paan paketėlių užrašyta. Ant vieno sudėtis parašyta: betelio riešutai, džiovinti raugalai, citrina, mėta, kardamonas, natūralūs ir dirbtiniai prieskoniai. Ant kito parašyta, kad betelio nėra daugiau, negu 15%. Ir kad paan masala kramtymas gali pakenkti sveikatai. Ant visų paketėlių vėžys nupaišytas.

Tas mano pamėgtas sikhų TV kanalas vadinas PTC Punjabi. Jį bežiūrint galima susipažinti su sikhiškomis tradicijomis. Jie brangina savo šventas knygas, jas apkloja, švelniai virš jų mosuoja šluotelėmis, nakčiai guldo jas miegoti. Nuvažiuosiu į jų Auksinę šventyklą, jei ne šiemet, kitąmet.

Valgyti dar nenoriu, bet kai užsinorėsiu, kad nereiktų į restoraną eiti, parsinešiau užkandžių namo. Šalia viešbučio radau lauko valgyklėlę, kur stovėdami valgo, nusipirkau keturis skanius pyragėlius su kažkokiu rudu įdaru. Prie jų porą maišelių pridėjo - vieną su žirnių mirkalu (daugiau 150 g., į arbatos stiklinėlę netilpo), kitą su tamsiu Vorčesterio skonio padažu. Už viską sumokėjau 23 rupijas. Puikiausia vakarienė už 1,3 Lt.

Einu gulti, rytoj penktą keltis, važiuoju Tadž Mahalo žiūrėti. Žadintuvo neužstatau, mane giesmės prižadins.