Mano Indija MMX+

įkvėpimo gaudytojo dienoraštis

atgal toliau Dvyliktoji diena 2010.11.18

Ilga kelionė į Tadž Mahalą ir atgal

« pradžion

pabaigon »

Beveik nepavyko užmigti naktį, toks šleikštulys atsirado, pereinantis į pykinimą. Taip man ir reikia, žinosiu, kaip visokį brūdą burnon dėti. Belikus 15 min. iki išvykimo teko skubiai skrandį išsiplauti. Šį rytą giesmių nebuvo, tik būgnai būgnijo.

Atėjau laiku, apie tą turą viešbučio darbuotojai visai nieko nežino (kai pirkau kitas budintis buvo). Laukiu vis tiek. Po pusvalandžio atėjo žmogus ir nuvedė prie kito viešbučio. Ten dar pusvalandį palaukiau trypinėdamas lauke. Prie manęs prisijungė pora indų. Mus nuvedė į didesnę gatvę, ten dar pusvalandį palaukėm.

Kai pykina ir tą oro sunkumą labiau jaučiu. Rodos, jį geriu ar valgau, toks jis tirštas, toks stiprus jo skonis. Galima suprasti, kodėl jogai išgyvena nevalgydami ri negerdami. Jie oru maitinasi.

Autobusas atvažiavo pilnas vietinių prisodintas, ne visi užsienio turistai betilpo, kelias mergaites į priekį prie vairuotojo pasodino. Iš užsieniečių be manęs yra lenkų pulkelis ir kelios jaunos amerikietės.

Įlipo toks greit plepantis vyriškis, iš pradžių pamaniau, kad gidas. Bet jis pradėjo tokius citrinų spaudimo aparatėlius pardavinėti. Gundančiai atrodo - įsmeigia vamzdelį į citriną, ją paspaudžia, ir bėga sultys į vandens taurę. Dar tokios juodos druskos įberia, viskas pajuoduoja, suputoja. Štai ir gėrimas, galėtų būti pirmasis receptas šiame dienoraštyje. Tik šimto teprašo už tą prietaisą. Bet lenkų grupelės vadovas pavarė pardavėją lauk.

Vandens prisiėmiau, gurkšnoju, viduriai maršus groja, ne taip ir blogai, jei nepykintų. Po poros valandų sustojom Anand Dhala užeigoje, ten visai švarūs tualetai, dar sykį skrandį prasiploviau. Tiek ilgai važiuojam, o miestas nesibaigia. Virš keturių valandų važiavom. Stengiuosi neapsivemti.

Atvažiavus į Agrą turo vadovas (neištarė nei vieno žodžio važiuojant) man pasiūlė specialų ekskursijos planą. Rikša mane nuveš į Tadž Mahalą, po to parodys kitas įdomias vietas ir grąžins į autobusą, kai reikės važiuoti. Pasirašiau, nes pagalvojau. kad man praverstų individualus turas, galėsiu bet kada į tuliką pasiprašyti grupės neužlaikydamas. Sakė, dvi valandos Tadž Mahalui, dar dvi kažkokiam super bazarui. Atvažiavus prie Tadžo, sakė, kad tik pusantros valandos tegaliu ten būti. Sustojom kažkokiam skersgatvyje, veda vingiais į mauzoliejų, kaip reikės rasti kelią atgal? Prašiau, kad savo telefono numerį duotų, jeigu paklysčiau. Nedavė. Priartėjus prie kasų perskaitė instruktažą, kad jis neatsako, jei prarasčiau vertingus daiktus mauzoliejuje ar jo rikšoje, kad susimokėjus už bilietus reikia gerai paslėpti pinigus ir tos vietos ranka nesiekti - kad niekas nematytų, kur pinigai, Tadž Mahalo viduj jų neprireiks. Su jokiais besisiūlančiais gidais į kalbas neiti, net jei siūlytų savo paslaugas nemokamai.

Bilietas kainavo virš 700, brangiausias muziejus Indijoje (vietiniams pigiau, žinoma). Į saugojimo kamerą reikėjo padėti tašelę su kompu, liepė tik pasą pasiimti. Ir telefoną liepė išjungti. Nepadariau šito. Davė raktelį nuo saugojimo kameros. norėjo depozitą paimti, bet persigalvojo. Į bilieto kainą įėjo mineralinio vandens buteliukas ir maišeliai ant kojų apsimauti, kai į mauzoliejaus vidų eisiu.

Įėjau pro Pietinius vartus. Saulė kepina, ilgai neišstovėsi. Savijauta baisi, norėčiau kur pagulėti šešėlyje, bet niekas čia ant žemės neguli, neleidžia.

Sako Tadž Mahalas labiausiai Pasaulyje lankomas monumentas. Tikrai žmonių daugybė tokioje didelėje teritorijoje, eilės visur ilgos, bet greitai juda. Už vartų ir subaltavo tas aštuntasis Pasaulio stebuklas. Kiek skaičiau visokių kelionių aprašymų, visi likdavo itin sužavėti Tadž Mahalu, net didžiausi skeptikai. Bet man tas monumentas nepadarė ypatingo įspūdžio. Dėl to, kad prastai jaučiausi, žinoma. Tie minaretų bokštai pasvirę į šalis, kad žemei sudrebėjus ar pan. nenugriūtų ant mauzoliejaus.

Ir ko čia važiavau, galvoju, būčiau sau sirgęs namuose, išsimiegojęs ir, ko gero, vakarop pasveikęs. O dabar kas žingsnis kančia. Kita vertus, jei būčiau namie likęs, būčiau keikęs save, kad tą ekskursiją praleidau.

Paprašiau, kad mane vietinis vienas nufotografuotų, kas nenori turėti savo portreto Tadž Mahalo fone. Atsistojau eilėn į patį mauzoliejų užlipti. Jei tik atsiranda tarpelis prieš tave, būtinai koks indas užlenda. Čia taip priimta. Todėl stovi visi susispaudę. Užsieniečių tik koks dešimtadalis, kiti vietiniai. Viduje prietema, nieko nesimato, tik grūstis didžiulė.

Užėjau iš kitos pusės, ten plačios upės slėnis. Upė ta Januma vadinas. Taip ir praėjo valanda, reikia grįžti. Vietą rasti pavyko, fotografavau visus posūkius. Bet rikšisto vis nėra sutartą valandą. Kiti rikšistai vis siūlosi nuvežti į stotį, beveik jau sutikau - taip namo noriu. Bet atsirado mano vairuotojas, važiuojam toliau. Sako, kitas traukinys į Delį bus tik šeštą, jei bilietai nerezervuoti, nelengva bus išvykti. Traukinys per dvi valandas namo parvežtų, o autobusu važiuosim penkias. Dar užsuksim į kelias šventyklą, Delyje atsirasim tik kokią trečią nakties.

Jei tau blogai, važiuok į Delį su taksi, sako rikšistas, vieną pažįstu, paskambinsiu. Pakentėsiu, sakau, dar nemirštu.

Iki autobuso išvažiavimo liko dvi valandos. Vežk į paštą, sakau. Nedirba, šiandien šventės, atsako. Pagal programą priklauso parodyti, kaip suvenyrus gamina, po parduotuves pavedžioti (nieko panašaus programoje nebuvo). Ką darysi, vežiok po dirbtuves ir parduotuves, tik aš nieko nepirksiu, ne nuotaikoj, sakau. Bet po prieš kiekvieną tavo komisinių (kurių tu vis tiek negausi, nes aš nieko nepirksiu) objektą vežk mane į tualetą, geriau europietišką. Pasirodo pilna tokių, jie geruose restoranuose.

Iš pradžių nuvežė ten, kur brangakmeniais marmurą inkrustuoja, taip, kaip mauzoliejuje. Ilgai vadybininkas man viską rodė, aiškino. Sakiau, kad nepirksiu, sakau, čia mane rikšistas pagal programą atitempė. Nereikia pirkti, sako, apžiūrėk tiktai. Bet vis siūlo ir siūlo už specialią kainą, klausia, kiek aš mokėčiau. Už mažytį stalelį prašo 400 USD, nežinau, gal čia ir nedaug. Vis veda prie pigesnių dalykų, kad tik pirkčiau. Ir vandens šalto man atnešė. Sako nors drambliuką nupirk mažiuką marmurinį su inkrustacijomis, tik 30 USD, paskui iki penkiolikos nuleido. Bet neperku nieko šiandien. Sako, jei nepirksiu Ganešo, jam nebus šiandien laiminga diena, ir man taip pat.

Tas pats scenarijus juvelyrinėje parduotuvėje pasikartojo. Akmenų prisižiūrėjau ir tiek. Neduodu niekam uždirbti, bet ir nesiprašiau. Tik trečioje krautuvėlėje nusipirkau mažmožį už 150. Išeidamas iš jos dramblį sutikau. Labai labai gražus. Siūlo pajodinėti, bet atsisakau. Blogai jaučiuosi, namo noriu.

Pagaliau rikšos vairuotojas suprato, kad ne koks klientas esu ir iki autobuso parvežė. Ar viskas gerai su mano servisu, klausia. Gerai, atsakau. Tai reikia sumokėti, sako, nors pradžioje sakė, kad tai nemokama, į programą įeina. Daviau 50, nors už tai, kad į tualetą nuveždavo. Duok dar šimtą, nenubiednėsi, sako. Jei visiems prašantiems dalinsiu, tikrai nubiednėsiu, sakau.

Kiti keleiviai tik po pusvalandžio susirinko, pabandžiau pasnausti, bet visokie žmonės trukdo. Toks diedukas pirmą kartą matytas įlipo, klausia, ar patiko kelionė. Mandagiai atsakiau, kad patiko. Tai mokėk, sako. Bet kad už viską sumokėjau, sakau. Bet mano vaikams reikia, dovanėlės, sako, nors simbolinės. Imk ženkliuką, duodu tą su Klaipėda. Raukosi, nori pinigų. Daviau dešimtinę, daugiau negausi, sakau. Na tai duok dar ir tą ženkliuką, sako.

Pro autobuso langą bando atvirukų komplektą su Tadž Mahalu parduoti už 400 rupijų. Ir už penkiasdešimt nepirkčiau, sakau, nes tiek kainuoja Pahar Gandže. Mažino, mažino kainą, sumažino iki 50, vis tiek nepirkau. Užtraukiau langą, ilgai dar baladojosi.

Be tų keleto užsienio turistų autobusas pilnas prisigrūdo indų piligrimų. reiškia, pravažiuosim pro šventas vietas. Išvažiavom pusę šešių, Delyje atsidūrėm tik penktą ryto. Ne dėl to, kad šventyklose užtrukom, o dėl to, kad kamščiai visą kelią buvo, net naktį. Buvom sustoję tris kartus. Pirma kartą prie dviejų šventyklų - induistinės ir mečetės. Prieigose šventus paveikslėlius pardavinėja, gražūs jie, pafotografavau. Į šventyklą manęs neįleido, nepraėjau metalo detektoriaus. Norėjau tašelę su kompu palikti apsauginiams pasaugoti, jie neėmė, kažką aiškino hindi kalba. Per daug prastai jaučiausi, kad išsiaiškinčiau. Gal iš viso ten neleidžia kitatikių, vis tiek nebūčiau pakliuvęs. Prieš sustojant kitoje vietoje turo vadovas atgijo, pradėjo visiems labai emocingai kažką aiškinti hindi kalba. Piligrimai pritarinėjo šūksniais, paskui paplojo. Visi nuėjo į šventyklą pasimelsti, užsieniečiai liko trypinėti aplink autobusą. Ten netoli buvo kita šventykla, ten beždžionėlės sienomis laipioja. Per tamsu fotografuoti, nufilmuoti pabandžiau. Pro šalį pražygiavo įdomi procesija. Priekyje išpuoštas furgonėlis su muzikantais ir didžiuliais garsiakalbių ruporais. Už jo šokdami eina pasipuošę žmonės. Už jų raiteliai su aprengtais ir išpuoštais žirgais. Iš kraštų eiseną apšviečia vaikai u žibintais. Gal vestuvės? Per prastai jaučiuosi, kad eičiau aiškintis. Tik ir ieškau tualetų ar nuošalesnių patvorių savo sveikatos sutrikimams tvarkyti. Dar ir galva pradėjo skaudėti, kaulus laužyti, sąnarius sukti, temperatūra pakilo. Lipu į autobusą, kol gatvėje nenulūžau. Trečią kartą sustojom pavakarieniauti (buvo jau po pusiaunakčio). Aš iš autobuso net nelipau, užmigti bandžiau. Ilgai ilgai važiavom iki Delio, dar ilgiau sostinės priemiesčiais. Jau ir rytas prasideda, žmonės į darbus skuba.

Tarp kitko, Delio-Agros "autobanas" apmokamas, stovi užtvaros, kaip kokioje Italijoje ar Prancūzijoje. Užsimokėjusį ir išvažiavusį autobusą sustabdo kareiviai, vairuotojas ir jiems duoda pinigų.

Šiandien supykau ant Indijos, reikia greičiau pasveikti, kad vėl ja žavėčiausi.