Tik apie penktą ryto namo parsiradau. Ekskursinis autobusas sustojo tolokai nuo mano namų, nepažįstamoje vietoje. Kaip man namo grįžti, klausiu vairuotojo. Eik ten, rodo, arba rikšą pasigauk. Nuėjau, kur parodė, šiaip ne taip pasiklaidžiodamas, praeivių pasiklausinėdamas radau savo namus. Griuvau miegoti net nesiprausęs.

Atsikėliau pusiaudienį, visiškai sveikas. Stebuklas! Ir nuotaika puikiausia. Nežiūrint į tai, kad šiandien penktadienis, tryliktoji mano kelionės diena. Jeigu tai ir buvo ta visų atvykėlių persergama deli beli liga, tai man pasisekė, tik vieną dieną teteko kentėti. Turbūt kažkas daug galvojo apie mane, pergyveno, gal meldėsi.

Nepaliečio niekur nesimatė, nuėjau rūpintis pusryčiais pats. Šiandien be tarnų apsieisiu. Užeigėlėje šalia viešbučio užsisakiau papad paplotėlių išsinešimui. Penkių, kiek prašiau, neturėjo, pasiuntė berniuką parnešti iš parduotuvės. Kur juos pardavinėja, klausiu. Main bazar gatvėje, sako. Traškūs iš lęšių miltų kepti paplotėliai su vandeniu - puikūs pietūs po apsinuodijimo pasninko.

Padirbėjau pora valandėlių ir išėjau pašto ieškoti. Bene trečią kartą. Turiu rasti šiandien, nes paskui nespėsiu atvirukų iš Delio išsiųsti. Viešbučio registratūroje prieš tai pasiklausiau, ar nėra šiandien kokios šventės, ar dirba valstybinės įstaigos. Turi dirbti, atsakė.

Išėjau jau pramintu taku į Connaught Place iki pat centrinio žiedo, iš ten į sektorių A, ten mane pasigavo atvirukų pardavėjas. Pirksiu iš tavęs Tadž Mahalo rinkinėlį, jei nuvesi iki pašto, sakau. Žinoma, sako jis. Iš pradžių 10 atvirukų norėjo parduoti už 350, sakau Pahar Gandže tai galiu už 50 gauti (iš tikrųjų, matyt, dar pigiau kainuoja). Ilgai nesiginčijo, pardavė už 50. Įėjo į paštą kartu su manim, bestovint eilėje vis bando kelionių agentūrą įsiūlyti, negaišk laiko, sakau, eik kitų turistų gaudyti, ačiū, kad į paštą palydėjai.

Prisipirkau 20 pašto ženklų, mėgstu pažįstamiems atvirukus siuntinėti. Kai visiems išrašiau, besistengdamas ko nors nepamiršti, pritrūkau dar penkių, ėjau dasipirkti. Įdomios pašto ženklų kainos: kuo daugiau perki, tuo daugiau moki už vieną (rodos, atvirkščiai turėtų būti). Už 20 sumokėjau 320, už 10 sumokėjau 140, už 5 sumokėjau 60.

Atlikęs malonią pareigą grįžtu namo. Pakeliui pasisveikinau su seneliu atvirukų pardavėju, kuriam nuotraukas buvau padaręs. Jis man parodė namaskar pagarbos ženklą (suglauė delnus, linktelėjo). Tai sujaudino mane, nes indai nesišvaisto padėkos gestais ir žodžiais. Danyavaad (ačiū) yra nedažnai sakomas žodis hindi kalboje. Užtat lietuviškai skambantį žodį "Ača" girdžiu visur nuolat. Atitinka anglišką "OK". Indoeuropiečių prokalbėje "ača" reiškia kažką teigiamą, užtikrintą, tvarkingą. Tūkstantmečiams bėgant tai virto į padėkos žodį lietuvių kalboje ir teigiamo patvirtinimo žodį sanskrite, hindi ir giminingose Indijos kalbose. Kitose indoeuropietiškose kalbose neišliko, rodos.

Nusipirkau peilį vaisiams nusilupti. Pasiilgau savo salotų. Ingredientų rasčiau, bet čia nėra sąlygų jas darytis. Užtat daug vaisių ir daržovių čia pardavinėja, reikėtų paragauti visko. Todėl ir peilį nusipirkau. Pardavinėjo gatvėje tokius grubius, rankų darbo, po dešimt rupijų. Tiks ir bambaliams pradūrinėti prieš išmetant, tai paprasčiau, negu lamdyti (visur rašoma, kad išgėrus vandenį reikia butelį sugadinti, nes pripils vandens iš krano ar griovio ir parduos kitam turistui su viduriavimo pasekmėm, geriausiu atveju).

Main bazare radau krautuvėlę kur papad paplotėlius žalius (nekeptus, tik Saulėje džiovintus) pardavinėja.

Jų buvau radęs dar pereito žiemojimo vietoje Gran Kanarijos indiškų prekių parduotuvėje (mano Kanarų dienoraštis čia... ). Parsivežiau tada namo, labai patiko, pasigedau jų Vilniuje, ruošinių pirkti niekur nėra, o indiškame restorane vienas kainuoja 5 litus. O čia restorane kainuoja 5 rupijas. Už paketą ruošinių sumokėjau 25 rupijas, ten jų koks pusšimtis, taigi po penkis lietuviškus centus. Norėčiau namo jų daugiau parsivežti. Įmeti porai minučių į mikrobangę ir Indiją prisimeni.

Prie muzikos instrumentų krautuvėlės paprašiau, kad duotų truputėlį tabla pagroti. Kaip tu puikiai groji, giria pardavėjai. Kad tik prekę parduoti. Pirmą kartą liečiausi prie šio būgnelio.

Vakarieniauti užsukau į europietiško švarumo užeigą. Toksai Košla turi restoranų tinklą, išgarsintą Lonely Planet ir kitur. Užėjau iš smalsumo ir dietos paįvairinimo. Vieni europiečiai sėdi. Girdėjau ir rusiškai kalbant. Meniu didelis europietiškų patiekalų pasirinkimas, yra ir indiškų skyrelis. Padavėjas padavė popieriuką, ant jo reikia užrašyti, ko pageidauji. Kad paskui pretenzijų nebūtų, kad ne tą atnešė. Lassi labai skanus, bet trigubai brangesnis, nei gatvėje. Imbierinė arbata: paketėlis užplikytas, imbiero pridrožta. Paplotėliai papad pateikti mandriai: į juos suvyniotas grybų ir žolelių įdaras. Vokietukas šalia prisėdo, alaus užsisakė. Padavė butelį į gražų maišelį įkištą ir molinį bokalą. Alkoholį čia visi vartoja paslapčiom arba tam skirtuose baruose (ten dar nebuvau). Pažiūrėjau į alkoholio meniu - tokią mažytę kortelę davė kaimynui. Vynas parduodamas tik buteliais po 1200 - viršytų visos dienos išlaidas, įskaitant viešbutį. Nepasiilgau vyno, nors jau dešimt dienų be jo. Mano vakarienė kainavo 200, įskaitant arbatpinigius.

Grįždamas namo vaisių prisipirkau pilną maišelį. Visokių po vieną, tik bananų visą kekę. Patiko toks visur pardavinėjamas vaisius, panašus į kriaušę. Kietos grūdėtos konsistencijos, skonis truputį į mango panašus. Turbūt sultys skanios iš jo išeitų.

Dar patiko skaniai kvepiantis keistas apelsinas su oro tarpu po žieve. Toks minkštas, minkštas, pamaniau, kad supuvęs. Labai lengvai nusilupa. Skonis švelnus, vandeningas.

Kitus vaisius vėliau išbandysiu, nereikia piktnaudžiauti, nebenoriu kas minutę išeinamon lakstyti.

Sekmadienį Varanasyje vyks penkių tūkstančių ir vienos žvakės festivalis (Dia). Deja, nebūsiu ten. Varanasį (Benaresą) norėčiau aplankyti, bet ne tam, kad spoksoti į deginamus žmones Gango krantinėje. Kam patiktų, kad turistai rinktųsi artimo žmogaus laidotuvių stebėti? Varanasyje yra daug įdomesnių dalykų. Ten klasikinės indų muzikos centras, ten visos indų kultūros ir filosofijos centras. Nuvyksiu ten, bet ne šiemet, kitąmet.

Prieš miegą televizorių pažiūrėjau. Viename klipe, vaikinas dainuoja merginai: aš tave pinigais apipilsiu, tik būk mano. Ji jam atsako: aš brangesnė už pinigus, aš neįkainojama. Choras pritaria: meilė negali būti perkama. Bet jis vis tiek ją pinigais apipylė, ji sutiko būti jo ir ši istorija baigėsi vestuvėmis. Viską supratau, nes subtitrai angliški bėgo. Tas pats kanalas paskui rodė komediją su subtitrais, bet užmigau.