Jau žinau iš kur sklinda tos rytmetinės giesmės. Kai jos mane pažadina išeinu į balkono-terasos pradžią (pats gyvenu gale) ir stebiu apeigas gatvės šventykloje. Dieną toje šoninėje gatvelėje sandėliai, dirbtuvės kažkokios, žmonės grūdasi. Paryčiais ten ištempia drobę ant sienos, pakabina šventus paveikslus, patiesia kilimus šalia, prikabina lempučių, pastato garsiakalbius. Viena moterėle gieda į mikrofoną pritardama būgneliu. Kitos šalia tupi. Kartais vyriškis šventikas dalyvauja, paskaito garsiai iš šventų knygų. Mano pozicija labai patogi, galiu viską stebėti pro balkoną niekam netrukdydamas. Šiaip kur beidamas pamatęs šventyklą kol kas sarmatinuosi užeiti ar spoksoti priėjęs, nenoriu papiktinti maldininkų. Taigi, mano pirmasis susipažinimas su induistų apeigomis vyksta tiesiai iš viešbučio terasos.

Indai ypatingai religingi žmonės. Kiekviename name ar darbo vietoje turi altorėlį įsirengę. Net rikšos savo mašinėlėse. Didžioji dauguma induistai, yra musulmonų, krikščionių, sikhų, džainistų ir budistų kažkiek. Ateistų, ko gero, iš vis nėra.

Nuo vakar pasilikau kepto papad gabalėlį nepaliečiui parodyti, nes jis vis neatneša, kai prašau. A, papard, sako jis, pamatęs. Ta viena raidė r yra labai svarbi, pasirodo. Nors niekur jos nerašo, o rašo papad, pappad, papadam, ar papadum. Atnešė penkis paplotėlius ir rūgpienio bliūdelį, nulupo 150, tiesa, įskaitant marškinėlių išskalbimą, išlyginimą ir arbatos stiklinėlę.

Šiandien ketinau aplankyti tualetų muziejų, yra toks vakarinėje miesto dalyje Mahaviros enklave. Toli nuo mano namų, bet ketinau pasivažinėti, kaip ta skruzdėlytė iš seno multfilmo, kuri namo skubėjo, kol Saulė nenusileido. Iš pradžių nuo stoties iki Dwarkos rajono nuvežtų metropolitenas. Toliau pasigaučiau motorikšą. Paskui persėsčiau į velorikšą, jei mororikša kamščiuose užstrigtų. Paskui paprašyčiau, kad kas nors per gatvę pervestų.

Bet užsidirbau, žvilgt į laikrodį - jau trys. Tualetų muziejus dirba iki penkių, nespėsiu nusigauti. Delis ne Vilnius, per valandą nepervažiuosi. Keliausiu kur nors arčiau.

Tas muziejus Mahaviros enklave (taip rajonas vadinasi), o Mahavira paskutinis džainistų prašviesėjėlis, taigi keliausiu į džainistų šventyklą. Yra tokia Digimbara netoli Lal Qila (Raudonojo forto), ten šalia ir džainistų ligoninė sužeistiems paukščiams. Tai bus mano pirmasis prisilietimas prie tos keistos ir intriguojančios religijos, su kuria tikiuosi šioje kelionėje susipažinti labiau.

Įšėjau laukan, lassi atsigėriau, bet ne pas vaikus, o šalia, ten trijose vietose šį gėrimą pardavinėja. Norėjau pabandyti, kaip kitur. Tas pats. Einu link stoties, pats rikšas kalbinu. Ar nuvešit iki Chandi Chowk už keturiasdešimt, klausiu. Not possible, purto galvą. Vietiniai dar mažiau mokėtų, bet jie nenuleidžia kainų užsieniečiams, kad nepriprastų, geriau jau laukia kitų klientų. Prie stoties jau aštuoniasdešimt prašau. Sutiko už šimtą.

Sustojus kamštyje, kaip čia įprasta, ubagėlis priėjo, ranką tiesia, ei, baba, šaukia. Pats tu baba, atsakau. Gal ir norėtųsi jam kokį pinigėlį duoti, bet reikia prisiversti ir susilaikyti. Elgetavimas čia biznis, o ne nuoširdus pagalbos prašymas. Ypač negalima duoti vaikams, jie pamato, kad taip galima nemažai užsidirbti, į mokyklą nebevaikšto, tampa profesionaliais ubagais ar pradeda kilti kriminalinės karjeros laiptais.

Nuvežė tik iki Raudonojo forto, toliau velorikšą pasigauk, sako, toliau nepravažiuosiu pro kamščius. Velorikša pats mane pasigavo dar neišlipus iš motorikšos. Nusiderėjau iki 40, nors mažiau kilometro, pagal planą. Veža mane ilgai ilgai, rodo vieną šventyklą, ta sikhų, sakau, taip, sikhų, sako. Tarėmės, kad į džainistų veši, sakau, nereikia man dabar kitų šventyklų. Čia pakeliui, tik parodyti norėjau, sako. Taip dar pakeliui parodė vieną mečetę, keletą induistų šventyklų, keletą griuvėsių, prieskonių parduotuvių, turgelių (visas Delis vienas didelis turgelis). Gerą pusvalandį taip važinėjam. Lipu lauk, jei tuoj pat nenuveši ten, kur prašiau, sakau. Jis apsisuko ir nuvežė visai netoli tos vietos, kur mane pasigavęs buvo. Ten ir buvo ta šventykla, pasirodo. Duodu sutartus 40, verkia, nesutinka, tiek ilgai ir sunkiai tave vežiojau, sako. Tikrai, jis sunkiai ir ilgai mynė, niekas pas mus nesutiktų dirbti tiek už porą litų. Bet ar aš prašiau, tik laiką man sugaišino. Numečiau pyktelėjęs šimtinę (penklitę). Pats per tris minutes iki tos šventyklos būčiau nuėjęs, kam į tą rikšą besėdau...

Štai ir ji, Digambara Jain Temple. Su batais vidun negalima (kaip ir visur čia), pasidėjau kaliošus šone esančioje saugykloje. Viduj švaru, gražu. Daug visokių kambarėlių, koridorių, užkborių. Altorėliai vienas šalia kito, šventi paveikslai, skulptūros. Ne tiktai tirthankarų, bet ir induistų dievų, mačiau Šivą, Ganešą, Hanumaną. Stoviu kampelyje, stebiu, kaip žmonės meldžiasi, stengiuosi niekam neužkliūti, netrukdyti. Niekas manęs ir nepastebi, visi elgiasi laisviau, negu kitų tikėjimų šventyklose. Vaikai laksto, žaidžia. Pamačiau, kad vietiniai fotografuojasi, pats fotoaparatą išsitraukiau. Blykstę išjungiau, žinoma. Ir pačios pagrindinės, švenčiausios vietos nefotografavau. Prie jos kilimas patiestas, ateina žmonės, prisėda, pasimeldžia. Vieni lempele pamosikuoja, kiti prigula, kiti lankstosi, rodos, čia nėra kažkokio griežto ritualo. Moterėlės atneša sėdinčiam prie altoriaus šventikui (džainistai kunigų neturi, bet nežinau, kaip kitaip pavadinti prie altoriaus apeigas atliekantį žmogų) paketėlius, suvyniotus į spalvotą popierių, tas palaimina, atiduoda. Jokios muzikos, tyla. Įsidrąsinęs pavaikščiojau aplink.

Keistai vaizduojami džainistų dievai, tiksliau ne dievai, o prašviesėjėliai, tirthankaros - apvaliomis galvomis, išsprogusiom akim. Kai kurie paveikslai ar statulos, rodos, specialiai labai grubiai padarytos. Būtinai išsiaiškinsiu tokios estetikos prasmę.

Išėjus iš šventyklos pasigavo vaikinukas, USB flash draivą siūlo. Atstok, nepirksiu, sakau. Jis rodo, kad turi 32 GB ir sako, duos tik už tūkstantį. Nueinant pasivijo ir sako, kad duos už 250, paskutinė kaina. Čia aš nesusilaikiau. Man tikrai reikėtų talpesnio USB pirštelio, mano senas 8 GB nebesutalpina kelionės nuotraukų, tik paštą, dokumentus ir programavimo darbus. Kaina tokia viliojanti, duodu 300, laukiu grąžos. Tada man paduoda 80 GB atmintinę už 300. Taip žymiai geriau. Gigabito savikaina pigesnė už pačių pigiausių DVD diskų. Iš kur toks pigumas, galvoju. Gal man namie nebūnant įvyko technologinė revoliucija ir atmintys atpigo keliasdešimt kartų...

Kiek paėjęs apsiraminau ir pagalvojau. Juk nebūna 80 GB flash draivų. Žinoma, neveiks tas žaisliukas. Kaip lengvai pasidaviau išduriamas. Taip man ir reikia, bus eilinė pamoka, kad nereikia pasiduoti pagundoms, jos apakina, sveiko proto nebelieka. Godumas frajerį pražudys, kaip sako rusų kriminaliniai sluoksniai.

Taip nuėjau iki Raudonojo forto prieigų, sako, vakarais ten vyksta šviesų koncertai, bet jokių šviesų nematau. Per anksti dar, bet aš nelauksiu. Motorikšos prašau už šimtą mano parvežti, vienas nesutinka, kitas sako, einam, netoli mano mašina stovi. Ir vieną turistę mergaitę kartu vedasi. Gerai, pagalvojau, per pusę susimesim. Daili mergaitė, slavė tikriausiai, pagalvojau. Neapsirikau, rusė iš Petrapilio. Pasiplepėjom bevažiuodami. Rikšistas siūlo mergaitei nebrangų turą po miestą rytoj. Kai pasisiūlėm kartu pasivažinėti, rikšistas atsiprašė, kad rytoj neturės laiko. Atsiskaitant vairuotojas griežtai pareikalavo, kad kiekvienas sumokėtumėm po šimtą, čia nepriimta keleiviams pasidalinti išlaidas (netikiu, vietiniai susigrūdę po dešimt rikšose važinėja).

Tos rusės vardas Julija, ji čia nuo pirmadienio trinasi, savo draugo iš Nepalo atvykstančio laukia. Užsukom pavakarieniauti, pasipasakojom savo indiškus nuotykius. Jai iki šiol nepavyko nusipirkti traukinio bilieto, nes iki tarptautinių kasų taip ir nenuėjo, vietiniai agentai, kaip ir mane, į turizmo firmą įsiviliojo. Vienintelę vyriausybės patvirtintą, žinoma. Gerai, kad neužkibo. Pavakarieniavę atsisveikinom, sutarėm rytoj susiskambinti, gal kartu kokią istorinę vietą aplankysim.

Grįžęs ikišu tą USB atmintinę į kompą, tiktai 80 GB laisvų rodo. Bandau ten failus kopijuoti. Veiksmas vyksta baisiai lėtai. Nukopijavau keliolika GB, rodos tikrai 80 tilptų. Paskui žiūriu, kas gavosi - direktorijas rodo, failų viduj nėra. Visai neblogas žaisliukas už šešiolika litų. Jau taip nebepikta, bus suvenyras, nagingų Indijos meistrų darbas.