Šios dienos tikslas - pabandyti pagyventi Super Silver viešbutyje, pajausti jo pliusus ir minusus, sukaupti informaciją apsisprendimui, kur apsistoti mėnesiui.

Atsikėlęs nuėjau į resepšioną už kambarį susimokėti. Berniukas nubėgo pakviesti boso, bosas iš kaimyninio namo lango išlindo, sako, kad neims dabar iš manęs pinigų, paims paskui, kai išsikraustinėsiu. Sako, kad paskui išles tuos pinigus, geriau jam taupyti tokiu būdu. Sakau, aš irgi galiu išleisti ir nebeturėsiu paskui kuo susimokėti. Sako, kad galėsiu iš Lietuvos atsiųsti, jis manim pasitiki. Paklausiau kaip geriau būtų iki Somnatho dienai nuvažiuoti. Sako yra autobusas tiesioginis devynios-trisdešimt. Jei vakare iš Somnatho į Diu autobuso nerasiu, tai reikia važiuoti iki Unos, iš ten rikšą už 25 Rs galima pasigauti. Negali būti taip pigu, sakau, iki Nagoa pliažo visą šimtinę kainuoja. Į pliažą specialios rikšos važinėja, sako, o į Uną paprastos, pigesnės.

Grįžęs į kambarį ilgai miegojau, ilgai su kompu krapščiausi, išėjau laukan apie antrą valandą. Daržovių turgus pasibaigęs, tik apelsinus ir bananus kur ne kur pardavinėja, dar riešutėlius. Klausinėju visų kur paštas, visi žino, ranka parodo kryptį. Kai jau buvau visai arti vienas diedukas pasakė, kad paštas uždarytas, jame pietūs iki pusės keturių.

Tada pavalgyti nuėjau. Krantinėje tuščia, užtat šiek tiek žmonių valgo viename kieme netoli turgaus. Paėmiau tali, lasi ir citrinos gėrimo, 85 už viską. Vaikai priešais mane grūdasi, stebi, kaip valgau, juokiasi, komentuoja.

Prie turgaus pamačiau žmogų gulintį pririštą:

Užtat ožkos nepririštos vaikšto laisvai:

Nėr kas veikti, parėjau namo pamiegoti. Atsikėliau prieš šešias, vėl link pašto einu, vėl žmonės sako, kad paštas nedirba, užsidaro penktą. Kitą sykį pasistengsiu pataikyti ateiti per darbo valandas.

Priėjau vieną kelionių agentūrą, nedaug jų čia. Paklausiau kaip geriau nusigauti į Somnathą. Sako autobusas tiesioginis važiuoja septintą ryto.

Beeidamas sąsiaurio pakrante priėjau autobusų stotį iš kitos pusės. Nebeužėjau į tą kontorą, kur buvau pereitą kartą, pasiklausiau kitoje kontoroje, kada autobusai į Somnathą. Sako ryte penktą, paskui tik dešimtą.

Nusprendžiau rytoj keltis šeštą, ateiti į stotį, jei nebus tiesioginio į Somnathą, važiuosiu pigiuoju rikša į Uną, iš ten, sako, dažniau, nei kas valandą autobusai į Vakarus važinėja.

Grįžtu tamsoje ilga krantinės gatve, visų namų durys atviros, iš ten šviesa, ten pardavinėja ką nors, ar kokias paslaugas teikia. Vienoje troboje matau siuvėjas siuvamą mašiną mina. Paklausiau už kiek pasiūtų tokius marškinius, kaip mano. Pažiūrėjo, pažiūrėjo ir sako, kad už 160. Reikės užsakyti keletą su patogiom kišenėlėm ir pan.

Amdavade ir paskui čia Diu pas portugalus atradau, kad šalta kava (su pienu ir putom) mane gerai atgaivina. Krantinės užeigose niekur šaltos kavos neradau, tai karštos išgėriau puodelį. Dar lasi suvalgiau. Čia lasi negeriamas, kaip Delyje, čia tirštas kaip grietinė, šaukšteliu valgyti reikia. Norėjau nusipirkti prieskonių rinkinį citrinos gėrimui, kad namuose galėčiau darytis, bet niekas nesuprato, ko man reikia. Nusibodo aiškinti, nusipirkau atskirai maltų pipirų ir druskos. Visai neblogas gėrimas gavosi prieš miegą.

Užmigti pavyko tik antrą, o keltis reikės anksti. Vis galvojau, ar Diu tas miestas, kuriame norėčiau pagyventi ilgiau. Bus matyt rytoj, jei Somnathas nesužavės, liksiu čia.