Paskutinę naktį išsimiegojau Heranca Goesa portugalų namuose kietoje lovoje, kaip ant lentų. Šeimininkas klausinėjo, kodėl nepasilieku ilgiau. Atsakiau, kad noriu kitas vietas patyrinėti. Man pasakė, kad kitą kartą čia vietos man gali nebūti, tuoj Kalėdų sezonas prasidės, daug poilsiautojų privažiuos. Nepasakiau, kad radau bent penkias geresnes vietas. Čia man per daug europetiška, sterilu, tylu. Vieta kažkokia be ryšio - tolokai eiti ir iki centro, ir iki pliažo. Ir kainos nenori nuleisti, jei ilgiau pasilikčiau. Pusryčiams išgėriau skanios šaltos kavos, taip patiko, kad dar vieną stiklinę paprašiau.

Nudardėjau su čemodanu į naująjį viešbutį "Super Silver". Pasirodo, tai antrasis Lonely Planet paminėtas pigus viešbutis, nepersirašiau į užrašų knygelę dėl to, kad Ananas (Diu žinovas, buvau jį Udaipūre sutikęs) nieko apie tą viešbutį pasakyti negalėjo.

Tas kambarys, kurį užvakar apžiūrėjau buvo užimtas, sako atsilaisvins po poros valandų. Bet man pasiūlė geresnį už tuos pačius 300. Kambarys erdvus, švarus, modernizuotas pusiau europietiškas tualetas, TV. Svarbiausia - net trys langai su vaizdais į turgų ir patogus stalelis darbui. Tiesa, asmeninio balkono nėra, bet už pat durų puiki terasa su stalu, ten dar geriau, jei panorėčiau lauke darbuotis.

Tokie kambariai čia apie 500 kainuoja, taip pigu todėl, kad kondicionierius sugedęs, bet nelabai man jo tereikia.

Išėjau po turgų pasivaikščioti, ten tarp ant žemės išdėliotų daržovių vaikšto pirkėjai, karvės, ožkos ir žiopliai, kaip aš.

Priešpiečiams užsukau į šalia esančią valgyklą, ten užsisakiau džainistiško žirnių patiekalo.

Prie sąsiaurio nuėjau, laivus pafotografavau, mane pafotografavo taip pat.

Patraukiau prie Džalandaro pliažo vis nusileisdamas kur galima prie įlankos paieškodamas ramių vietelių pamedituoti. Tokių yra, su gražiais vaizdais, tik nėra bangų, ošimo, tiesiog rami pelkė. Netoli sala matosi, ten tvirtovė-kalėjimas.

Viskas arti turėtų būti, bet saulei kepinant vaikščiojimas vargina, rodos viskas labai toli.

Nuklydau šonan, kapines radau katalikiškas, jos užrakintos, per tvorą nufotografavau.

Tik prieš pat saulėlydį atsidūriau pliaže. Pabraidžiau ramioje pakrantėje be bangų, prisėdau ant suolelion ir susimąsčiau. Ar man likti mėnesiui ten, kur apsistojau, ar persielti į vakar rastą palmyną prie Nagoa pliažo. Ten brangiau, ne toks komfortiškas kambarys, ko nors prireikus bus sunkiau gauti, bet galėčiau kada užsinorėjęs vaikščioti okeano pakrante, kasdien grožėtis saulėtekiais ir saulėlydžiais. Kita vertus, galėčiau ten per dešimt minučių su rikša nuvažiuoti, jei kasdien tai daryčiau, kainos gautųsi tos pačios. Reikėtų apsispręsti per savaitę, pagyventi po kelias dienas abiejose vietose. O gal iš viso apsistoti ne Diu, o kur nors Somnatho pliaže, iš ten daug patogiau daryti išvykas po Gudžarato šventas vietas. Reikia kitą savaitę nuvažiuoti, apsižiūrėti. Somnathas ne toks turistiškas, kaip Diu, labiau indiškas, ten gal rasčiau dar pigesnį butą prie jūros.

Pavaikščiojau po tuščią ramų pliažą, mažytį krabelį nufotografavau prie savo urvelio

Parėjau namo beveik niekur nesustodamas, norėdamas nustatyti, ar bus toliau vaikščioti iki vandenyno, negu pereitą žiemą Plaja-del-Ingles Gran Kanarijoje (dienoraštis čia). Pasirodo, toliau, pusvalandį reikia eiti.

Buvau tik prie Šv. Pauliaus katedros sustojęs, ten pamaldos, žmonių daug, laisvų vietų atsisėsti nėra. Katedra švenčia 400 metų jubiliejų, viskas išpuošta, iliuminuota.

Užsukau į šnapsinę prie namų, ten vyno turėjo indiško, net dvi rūšis. Nusipirkau butelį už 450, gal pavakarosim su Julija ir jos draugu. Dar plastmasinį buteliuką vietinio portveino paėmiau, tas nebrangus, tik 120 (čia juk portugalų kolonoija buvo neseniai, iki šiol portveiną tebedaro). Ir čipsų užkandai už 5 Rs.

Namuose radau kambarioką - hekonas drieželis ant sienos tupėjo, manęs nepabūgo, leidosi nufotografuojamas. Tai mane pradžiugino - ten kur hekonai, ten nėra nei musių, nei uodų, nei kitų įkyrių nariuotakojų sutvėrimų.

Pasėdėjom porą valandų su Julija ir jos draugu Marku. Tas patyręs keliautojas, išmaišęs visą Pietų Aziją ir Rytų Afriką, bastėsi po Eritrėją ir Džibutį, dabar Indiją tyrinėja. Kad prasitęsti Indijos vizą turėjo porą mėnesių praleisti kitoje šalyje, tai laipiojo po kalnus Nepale. Jis gamtininkas, fotografuoja ir filmuoja gyvūnus, domisi ir žmonėmis. Daug pasakojo apie Kutch (Kachchh) regioną Vakarų Gudžarate, kur ketina vykti Juliją išlydėjęs (jai jau namo reikia skristi). Jis ir mane įkalbinėjo tą Kaččhą aplankyti, ten daug įdomių genčių gyvena, kai kurios klajoja. Toli gilumon nusigauti neišeitų, prie Pakistano sienos karinės bazės prasideda, sunku leidimus gauti, bet užtektų aplankyti Bhuj apylinkes, ten festivalis netrukus prasidės. Markas pasakojo apie jo skersai-išilgai išmaišytą Radžastaną, apie induistų sektas visokiausias. Pasirodo, yra griežčiau ir už džainistus ahimsos (neprievartos) besilaikančių. Keliuose kaimeliuose netoli Jodhpuro gyvena tokie dvidešimtdevintininkai, besilaikantys 29 taisyklių. Kai jų kaime centrinė valdžia norėjo iškirsti mišką, prie kiekvieno medžio atsistojo vietinis žmogus, sakydamas, jog jei žudo medį, turi nužudyti ir jį. Nemažai taip jų ir išžudė kartu su medžiais, kol neatėjo iš aukštesnės valdžios įsakymas nutraukti žudynes.

Ilgai plepėjom, iki pusiaunakčio, kol aš atsisveikinau ir nugriuvau miegoti. Vynas neskanus, daugiau tokio nepirksiu.