Mano Indija MMX+

įkvėpimo gaudytojo dienoraštis

atgal toliau Dvidešimt aštuntoji diena 2010.12.04

Nagoa pliaže

« pradžion

pabaigon »

Skurdūs pusryčiai portugališkame viešbutyje. Ant pakepintos baltos duonos riekės uždėta konservuotų pupelių, sūrio užtarkuota. O lasi skanus paėmiau dar vieną. Šeimininkai portugalai, indiškai nešneka, vaikai jau gudžarati kultūroje išaugę. Muito obrigado, padėkojau šeimininkei, ji maloniai man atsakė.

Šiandien reikėtų pavažiuoti už miesto, patyrinėti Nagoa pliažą ir išsiaiškinti apsigyvenimo galimybes pliaže. Patraukiau link stoties (autobusų, traukiniai į Diu nevaikšto). Dar išsiaiškinsiu, kaip geriau iš čia keliauti į Somnathą, Porbendarą ir kitas Sauraštros pakrantės vietas.

Pakeliui nusipirkau kokoso riešutą už 10 rupijų. Pardavėjas nukirto viršūnę, šiaudelį įkišo, geriu sau eidamas saldoką skystį.

Diu autobusų stotis nedidelė, gal kiek didesnė už Rietavo, bet mažesnė už Plungės. Tualetas baisus, prausyklose prikakota. Kaip ir Plungėje kadaise.

Susiradau bilietų kontorėlę. Nedaug kas ja naudojasi, bilietus dažniausiai perkasi pas vairuotoją. Darbuotojas telefonu kalbasi. Laukiu dešimt minučių, į mane dėmesio nekreipia. Prisėdau už jo stalo, kompą išsitraukiau, dirbti pradėjau. Tada tik manim susidomėjo, baigė telefoninį pokalbį, paklausė kuo gali padėti. Nesulaukė mano atsakymo, kažkas vėl jam skambina, vėl plepasi keliolika minučių. Aš niekur neskubu, nuotraukas sau perkėlinėju iš fotoaparato. Dar jo draugas kažkoks užėjo, su juo plepėtis pradėjo. Pagaliau vėl užkalbino mane. Noriu pakeliauti pakrante Vakarų kryptim, sakau. Atsakė, kad yra tik vienas autobusas į Somnathą, išvažiuoja pirmą, pribūna penktą, kainuoja apie 70 rupijų. Tas pats autobusas nuvežtų ir iki Probendaro.

Diu salos žemėlapis ant sienos kabojo, nufotografavau.

Reikėtų išbandyti tą pigų autobusą, keturios valandos važiavimo juo kainuoja kaip penkios minutės rikša nulėkti iki Nagoa pliažo. Rikša brangiau - sumokėjau 80, atstumas kokie 7 km. Atgal grįžtant pareikalavo 100, sako, iš pliažo kiti tarifai. Vėliau išsiaiškinau su vietiniais, ir jie tiek moka. Lonely Planet rašo, kad pervažiuoti visą salą (17 km) kainuoja ne daugiau, kaip 25. Tas žinynas išleistas 2007 m., kainos per keturis metus papenkiagubėjo. Nenustebčiau, jei kitąmet rikšos kainuos, kaip taksi Vilniuje. Laiku spėjau čia atvažiuoti.

Nagoa pliažas didesnis už Džalandarą kur vakar buvau. Pasagos formos, neapaugęs koralais, todėl ir bangos šiokios tokios krantą skalauja. Žmonių nemažai, ypač paauglių. Visi tik braido, niekas neplaukioja. Mergaitės su kelnėm ir suknelėm būreliais susigrupavusios braidžioja.

Ėjau vakarų link, kol pliažas baigėsi, toliau per koralus žingsniavau, priėjau iškyšulį, aplenkiau jį ir atsidūriau fantastiškoje vietoje. Nei vieno žmogaus aplink. Pafotografavau koralinę pakrantę, grotą.

Apėjęs iškyšulį atsidūriau kitoje nuostabioje įlankoje, ne tokioje smėlėtoje, bet per koralus galima neblogai pabraidyti. Žmonių beveik nėra visai - keletas vaikų kažko ieško tarp koralų ir moterėlė tinklus jūron mėto.

Krante palmynas, jame viešbutis, Hotel Palms vadinasi. Belaukdamas, kol šeimininkas baigs telefonu kalbėtis patikrinau, kaip čia internetą gaudo. Bais lėtai, bet gaudo, galima GPRSintis. Paklausiau ar galėčiau čia įkvėpimo paieškoti kokį mėnesį. Šeimininkas liepė berniukui kambarį parodyti. Tai ne kambarys, tai visas namelis su mažyčiu kiemeliu, suoleliu prie durų. Jūros vaizdas pro langą. Karštas vanduo, TV, viskas kaip priklauso. Norėtų 500 už naktį, mėnesiui duotų už 12,000.

Pajutau alkį, gera proga patikrinti, kaip čia maitina. Aptarnavo greitai, maistas skanus (šiek tiek specializuojasi kinų virtuvėje, bet yra ir platus indiškų patiekalų pasirinkimas, ir europietiški pusryčiai). Nepigu, 185 sumokėjau už pietus, bet prisivalgiau tiek, kad vos atsistoti galėjau. Pasūdutą citrinos gėrimo padarė prie manęs, stiklinę pridengė plastmasiniu dangteliu, kad musių neprikristų.

Dar nuėjau pabraidyti, kranto patikrinti. Pavėsinės pakrantėje, tuščia, tik po viena europietis su pana guli, knygas skaito. Vanduo šiltas, beveik toks, kokiame aš vonioje maudausi. Nėra čia plataus smėlėto palūdimio,tik keli mažyčiai ruoželiai. Bet man to visiškai užtektų. Paklausiau viešbučio darbuotojo, kaip atgal į Nagoa pliažą grįžti, gal kas nuvežti galėtų. Aš ėjau čia labai ilgai pakrante palei iškyšulį, bet yra trumpas kelias tereikia palmių giraitę pereiti.

Palmės kitokios, nei Kanaruose - laukinės, apdžiūvusios, išsišakojusios. Bet atrodo gražiai.

Ir vėl aš Nagoa pliaže. Prisėdau ant suolelio pamąstyti. Gal tas viešbutis palmyne ir yra geriausia vietelė įkvėpimui gaudyti. Keli žingsniai iki okeano, braidinėčiau pakrante kiek tik noriu, skaityčiau pavėsinėje, dirbčiau sau kiemelyje, o jei saulė pakaitintų, kambarėlyje pasislėpčiau. Jei žmonių pasiilgčiau, Nagoa pliažas netoli. Ten bus galima ir paūžti, Naujus Metus atšvęsti. Taip begalvojant priėjo jaunuolis, paprašė leisti su manim nusifotografuoti.

Pliažo baruose vyno neturi, išgėriau King Fisher Light butelį. Šį kartą visai skaniai suėjo, matyt dėl to, kad pliažas, karštis. Truputį pabūgau, kad čia apsistojęs vėl prie alaus nepriprasčiau, pasitaisytos sveikatos vėl nesusigadinčiau.

Išėjus iš baro priėjo poilsiautojų šeima ir paprašė, kad leistų savo vaikams su manim nusifotografuoti. Paprašiau, kad ir su mano muiline nutrauktų. Pasikeitėm el.pašto adresais.

Einu rikšos ieškotis namo grįžti, jau tuoj temti pradės. Prie kelio bobutė tokius įdomius vaisius pardavinėja, nusipirkau vieną už 5 rupijas. Kietas, neįkandamas. Skonis saldus, kaip finiko.

Radau rikšų puklelį bestovintį, pribėgo menedžeris, veda laisvon mašinon, 100 Rs prašo. Ko taip brangiai, klausiu, atvažiavau už 80. Atgal važiuoti kiti tarifai, sako. Kitą kartą geriau tranzuoti pabandysiu, motociklų daugybė į pliažą važinėja, turėtų gerai stopintis.

Grįžau į savo portugališką viešbutį. Tos mano trumposios kelnės, kurias sutaisė Delyje suplyšo per vieną dieną. Prairo tos pačios susiūtos kišenės ir ta pati saga ištrūko. Kokiais siūlais jie ten siuvo? Paprašiau šeimininkės adatos, siūlo, pats susisiuvau.

Išėjau SMS kreditų pasipildyti ir pavakarieniauti. Niekas nenori AirTel sąskaitos papildyti, nors tos firmos reklamos visur iškabinėtos. Kai kur sako, kad tai neįmanoma Diu, reikia į Uną važiuoti. Vienoje Airtel kontoroje telefonus pardavinėjantis diedukas paaiškino, kad nieko apie SIM papildymą neišmano, jo anūkas turėtų po valandos ateiti, jis man padės.

Priėjau prie Super Silver viešbučio įspėti, kad persikelsiu pas juos rytoj kelioms dienoms. Spėkit, ką ten sutikau. Julija iš Petrapilio čia jau apsistojusi, labai apsidžiaugė mane pamačiusi. Supažindino su savo draugu maskviečiu Marku, kurio laukė iš Nepalo grįžtant. Buvau prišnekėjęs Julijai, kad vyksiu į Diu, tai ir ji susigundė čionai atkakti, savo draugą įkalbėjo po Radžastano į Pietus patraukti. Keista susitikti tame pačiame viešbutyje, po Delio nei ji man, nei aš jai neskambinau. Jie jau portveino prisipirkę, kviečia kartu girtuokliauti. Atsiprašiau, kad neturiu laiko, reikia telefoninius reikalus susitvarkyti. Gal vėliau pas juos ant stogo užlipsiu.

Ilgai vaikščiojau tamsiomis gatvelėmis, daug telefoninių kontorų apėjau. Aštuntą-devintą vakare čia viskas dirba pilnu tempu, per dienos karščius užsidaro. Vienintelėje kontoroje man bandė padėti. Tai Lonely Planet išgirta "A to Z" interneto kavinė su veikiančiu wi-fi. Kavos ten nėra, bet pavaišino saldžiu geltonu apkepu iš panašių į manus kruopų. Ilgai laukiau, kol jie papildys mano SMS kreditus internetu, pats tai norėčiau padaryti, bet čia nepriima užsienietiškų kreditinių kortelių internetiniams atsiskaitymams. Spėjau vakarykštės dienos dienoraštį parašyti, kol jie pasidavė ir atsiprašė, kad negali man padėti. Dar bandė skambintis į oficialią AirTel atstovybę. Po skambučio gavau SMS žinutę, kad mano SIM jie papildyti negali dėl techninių kliūčių. Išėjau namų link ketindamas įsidėti Omnitelio kortelę, nenoriu likti be ryšio. Beeidamas gaunu dar vieną žinutę, kad mano Airtel sąskaita papildyta 100 rupijų. Nuskubėjau atgal pinigų berniukams atiduoti. Daviau dar šimtinę, kad dar vieną papildymą padarytų (didesnių sumų iš karto nepriima), sako šitas jau turėtų pavykti. Iš tikrųjų, po penkiolikos minučių gavau dar vieno papildymo pranešimą. Turėtų užtekti SMS žinutėms savaitei, jei niekam neskambinsiu.

Per vėlu lipti ant stogo su Julija ir Marku girtuokliauti, parėjau namo pas portugalus.

Šitas mano dienoraštis nepretenduoja į kelionių po Indiją vadovą. Čia yra ir netikslumų ir klaidų. Čia tik subjektyvūs pastebėjimai ir asmeniniai išgyvenimai - tai, kas tuo metu šovė į galvą. Jei norite parašyti atsiliepimą, spauskite čia...